2019-11-15

Kvantinė sąmonė

Apie informacijos sulaikymą

Suprantama, kad žmonėms informacijos reikia čia, dabar ir kuo greičiau. Laiko tempimas tiek metų gali atrodyti nesuprantamas. Juk jeigu informacija turima, tai, atrodo, ją reikia iš karto visą paviešinti ir padėti tiems žmonėms, kuriems ji aktuali. O jų daug, nes problemos mastas didelis. Dėl to, tariamas informacijos sulaikymas gali atrodyti įtartinas, nes žmogus neatverčia visų kortų iš karto dėl kokių nors rimtų priežasčių. Tačiau to, iš tikrųjų, nedaro niekas, tai kodėl reikėtų reikalauti iš kitų?

Informacijos yra daug, tad ją tenka skaidyti dalimis. Ji skirta mokymui, tad kaip kursas, pateikiama segmentais. Be to, informaciją naudoja ir tie, kuriems ji nėra skirta, nes tinklaraštis viešas, tad tokiems žmonėms priėjimą norima riboti. Šitai supratus, tampa aišku, kodėl viskas nepateikiama vienu straipsniu arba viena knyga, iš karto.

Galima paprieštarauti, kad informacijos ne tiek daug kaip atrodo arba ją lengvai įmanoma sukoncentruoti. Jeigu žinoma sąmonės paslaptis, užtektų parašyti ir paaiškinti jos lygtis ir darbas būtų baigtas. Tie kam jų reikia, iš karto atliktų savo tyrimus ir eksperimentus, patikrintų „teoriją“, ir galėtų kurti gynybines arba puolamąsias technologijas. Tačiau taip kalbantys žmonės nesupranta ką kalba. Visų pirma tai lengvabūdiškas požiūris, kuris nesuvokia, kad sąmonės mechanizmo viešinimas yra toks pats rizikingas kaip viešinti sprogmenų gamybos technologijas. Tai paprasčiausiai pavojinga, nes niekas nežino į kokias rankas pateks informacija, ją padarius vieša. Todėl geriau ją sulaikyti, riboti, sukurti bent minimalių apsaugų ir barjerų sistemą, vienas iš elementų kurios yra informacijos viešinimas tik nedideliais gabaliukais. Ją visą atskleisti galima tik patikimiems žmonėms, kai esi užtikrintas, kad ji bus tinkamai naudojama.

Kitas būdas informaciją padaryti nepavojinga yra jos tik filosofinio aspekto viešinimas, išimant visus techninius klausimus. Vieniems užtenka principo, o formules gali susikurti patys, kitiems tai neįveikiama kliūtis ir jie net žinodami esmę, žinių negali panaudoti piktais tikslais. Negana to, kad galingiausios mafijos psichotroniką jau dabar naudoja nusikalstamais tikslais, paskleidus informaciją, tai pradėtų daryti bet kas, visokios „balbieriškio mafijos“. Žmogui tiesiog būtų neįmanoma kvėpuoti – reikėtų galvoti apie efektyvias gynybos priemones kiekviename žingsnyje. O šiuo metu, tai prieinama tik valstybės organizacijos grupuotėms – bet ir to užtenka, kad gyvenimą padarytų nepakenčiamą.

Todėl kyla natūralus klausimas, nuo kurio pradėjau šį straipsnį – jeigu paslaptis atskleista, reikia smogti atsakomąjį smūgį. Tačiau tai ne taip paprasta, nes valstybė turi pranašumą ir atskleidus visas kortas, galėtų tokią galimybę lengvai užgniaužti. Tada informacijos negautų niekas ir neliktų galimybių organizuoti pasipriešinimo struktūrą.

Todėl laikysiuosi tokios taktikos, kokios laikiausi lig šiol. :Viešinti dalimis ir apriboti teoriją principais, filosofija, atsisakant nagrinėti klausimus, susijusius su konkrečiais techniniais sprendimais. Sąmonės formulės nepateiksiu, bet yra viešinamas principas, kuriuo remiantis galima prie tokių pagrindų prieiti. Neaiškinsiu psichotronikos technologinių charakteristikų, bet paaiškinsiu ką ir kokiomis priemonėmis sąmonėje galima daryti. Nebus ir konkrečių žmonių pavardžių, bet aiškinu kaip veikia organizacinė struktūra socialiniu aspektu, kuri šias technologijas naudoja savo tikslų siekimui; nes reikia prisiminti, kad tiesiogiai pats nukentėjęs žmogus praktiškai specifikacijų panaudoti negalės. Tai įmanoma tik specialistams, kurie turi priėjimą prie specialios technikos. „Paprastam žmogui“ užtenka žinoti teoriją, nes pats gynybos priemonių vis tiek nepasigamins, nes jos nėra tokios paprastos, kad jas būtų įmanoma susikonstruoti buitinėmis sąlygomis. Todėl geriau bet kam net nežinoti.

Taigi rašau tam, kad būtų bent kiek didesnis išprusimas. Klausimai:

  1. a) Kas yra sąmonė?,
  2. b) Kokie jos užgrobimo būdai?,
  3. c) Kaip nuo užgrobimo apsisaugoti?

Kas yra sąmonė tai pirmiausiai fizikos, matematikos, biofizikos, neuro-mokslo, kibernetikos klausimai.

Nuo ko prasideda sąmonės tyrinėjimas?

Į šį klausimą atsakyti labai paprasta – nuo metodų išaiškinimo. T. y., kelias prie atsakymo į klausimą „kas yra sąmonė?“ prasideda nuo „kaip?“. Turi būti išaiškinta, kaip keliausime, nes keliavimo būdų ne vienas, tad reikia rinktis ir, žinoma, tai, kas geriausia, kas kelionę daro greičiausia ir patogiausia.

Viskas prasideda nuo pažinimo problemos, atsakant į klausimą kas tai yra ir kaip jis įmanomas. Filosofijoje tai – gnoseologinis klausimas (gnosis gr. – pažinimas). Mano ir kai kurių kitų žmonių sistemoje pažinimo mechanizmas vadinamas telepatija, nes jo metu į šviesą iškeliama tai, kas paslėpta ir nežinoma. Mintys paslėptos, tas žmogus, kuris gali jas atskleisti vadinamas telepatu. Taip pat nežinoma tikrovės gelmė, todėl jos atskleidimas – tokia pati telepatija, nes čia parodoma tai, kas kitiems žmonėms nepasiekiama. Kaip tai įmanoma, atsakysime tik suklasifikavę telepatijos rūšis ir paaiškinę koks jų veikimo mechanizmas.

Telepatija yra a) fenomenologinė, kai struktūra matoma specifiniu jutimu, b) technologinė, kai fenomenologiją galima imituoti techniškai, tai yra struktūrą matoma galima padaryti techninėmis priemonėmis, c) kognityvinė, kai naudojamas racionalus numatymas ir projekcija.

Fenomenologinis pažinimas tai ypatingų žmonių, vadinamų genijais, sugebėjimas. Jie naudojasi įvairiomis sinestezijomis ir kitomis išplėstos sąmonės galimybėmis. Šis variantas – nelabai įdomus. Toliau, tokius žmones pakeičia matavimų technologijos, kurios imituoja technologinės telepatijos galimybes. Tačiau labiausiai paplitęs pažinimo būdas yra kognityvinė telepatija, kurioje pritaikoma žmogaus patirtis ir aprioriniai racionalumo principai, kurie leidžia pažinti tikrovę teoriškai. Tai suprasime nustatę, kuriose vietose vyksta šie procesai. Pirmiausia – galvoje ir už galvos. Galvoje turime mąstymą, vaizduotę, o už galvos – sensoriumą ir transcendenciją. Pažinimas yra ne kas kita, kaip visų šių vietų susiejimas sąmonėje, leidžiantis visose jose matyti tikrovės sandarą arba struktūrą.

Sensoriumo kontinuumas yra pasaulis, tikrovė; fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis sukonstruotas vaizduotėje; matematinis kontinuumas – tai kiekybinė struktūra, kuri uždedama ant fizinio modelio ir tikrovės.

Matome, kad visose vietose, kurias turi sujungti telepatija (pirmiausia kognityvinė), randame tą patį darinį, kuris vadinamas kontinuumu. Suprantama, ši sąvoka ne visai tiksli, nes kontinuumas yra tik pradinė būsena, kuri pradedama skaidyti ir rekombinuoti, šitaip iš jo gaunant įvairias struktūras – matematines, fizines ir tikrovės. Pažinimo prielaida yra ta, kad kontinuumai ir iš jų gautos struktūros visose trijose vietose vienodi. Tad visiškai nesvarbu, kurioje vietoje vyksta pažinimas. Jis gali vykti ne tik pasaulyje, bet ir žmogaus galvoje, nes joje sustatyta sistema bus tokia pati ir pasaulyje, jeigu nustatomas atitikties faktas. Tad šiuolaikiniai fizikai gali dirbti ne būtinai išorinėje realybėje arba gamtoje. Daug patogiau šį darbą daryti savo vaizduotėje ir tik paskui „teoriją“ tikrinti ieškant atitikimo. Be to, įprastinėje būsenoje šie pasauliai yra sujungti ir judant informacijai švytuoklės principu, pirmyn-atgal struktūros susivienodina ir žmogus pradeda matyti pasaulio paslaptis net neišėjęs iš savo galvos. Tokia yra pažinimo esmė, kuri ypač svarbi kognityvinėje telepatijoje, kuri remiasi aprioriniais ir aposterioriniais proto principais.

Matematikoje viskas prasideda nuo skaičių sekų, o skaičius yra ne kas kita kaip kontinuumui pritaikytas kiekybės operatorius. Pati matematika savaime ne tiek svarbi, daug svarbiau jos praktinis pritaikymas fizikoje. O čia skaičius susietas su parametrais ir jų matavimo vienetais. Kitaip sakant matematikoje skaičius pasako tik „kiek“, o fizikoje – „kiek kokio nors matavimo vieneto dalių“. Panašiai kaip „penki“ ir „penki metrai“. Visos fizikos formulės ir lygtys naudoja šį principą ir juo galima apskaičiuoti kiek ko nors yra.

Pati fizika, kaip fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis, kuris išreiškiamas fizikine sistema, turinčia savybes ir parametrus. Modelio pavyzdys gali būti atominė materijos teorija, įvairios laukų konfigūracijos, stygų teorija ir pan. Kiekvienas modelio elementas (atomas) turi savybes, kurios išreiškiamos kiekybiškai, skaičiais. Fizikinių teorijų esmių esmė – šias savybes sumodeliuoti kiekybiškai ir išaiškinti kaip vystosi laikui bėgant fizikinės sistemos. Kad tai pavyktų, jos turi būti įsivaizduojamos diskretiškos arba kaip kontinuumai.

Ir trečia dalis, kaip jau kelis kartus minėjau, yra eksperimentas pasaulyje, kurio metu duomenys paimami iš pačios tikrovės ir lyginama ar yra tarp kontinuumo struktūrų atitikimas.

Fizinis modelis jau buvo aiškintas. Tai yra substancija-erdvė-judėjimas-laikas, informacija-erdvė-judėjimas-laikas ir energija-erdvė-judėjimas-laikas. Svarbiausia trinarė struktūra substancija-informacija-energija ir ją papildo erdvė-judėjimas-laikas. Visos fizikinės sistemos konstruojamos šiuose rėmuose. Sąmonei svarbiausia yra informacija-substancija plius energija. Reikia neužmiršti, kad šios koncepcijos nėra vienalytės, nes jos turi turtingą vidinę struktūrą, tokią kaip laukai, kvantai ir pan. Iš to seka, kad siekiant sukurti sąmonės modelį reikia judėti šioje pamatinėje struktūroje: 1) sukuriamas modelis fizinėje vaizduotėje (laukas, kvantas, kompleksas), šis modelis 2) matematizuojamas matematinėmis struktūromis, ir galų gale 3) ieškoma mechanizmų eksperimentais, su matavimo prietaisais, detektoriais, veikiant sąmonę bangomis ir pan. Sąmonėje svarbios mikro-jėgos, kurios suformuoja struktūrą ir informaciniai procesai tokie, kaip erdviniai ir intensyvumo morfizmai, kurie atspindi aplinkos formas. Šis sąmonės principas vadinamas „ekrano paradigma“.

Žmonės, susipažinę su mano straipsniais, turėtų suprasti, kad sąmonės visi klausimai fizikos rėmuose atskleidžiami kvantinėje mechanikoje, kvantinio lauko teorijoje, dalelių fizikoje, kondensuotų medžiagų fizikoje ir stygų teorijoje; taip pat naudojant kibernetikos ir informacijos teorijas; neįmanoma apsieiti ir be matematikos esmės supratimo. Šiomis kryptimis ateityje ir judėsime.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.