Individas prieš Valstybės Organizaciją

Šiame įraše pažinimo ir vertinimo klausimas mus domina dviem aspektais, kurie yra individo laisvė ir valstybės organizacija, kaip pagrindinis galios centras, naikinantis individo esmę ir paverčiantis jį tik savo įrankiu. Šioje sandūroje kyla konfliktas tarp žmogaus prigimtinės esmės, kam jis skirtas jo paties požiūriu ir ką į jį bando įsprausti aplink esantys galios centrai. Tai, ką į individą bando įsprausti išorė turi būti laikoma iliuziniu žinojimu apie žmogų; o kas žmogus yra iš tikro, kas yra jo savastis, parodo pažinimas, kuris individą traktuoja visų pirma kaip duotą sau, bet ne organizacijai.

Individas ir organizacija nėra radikaliai skirtingi dariniai, nes organizaciją galima laikyti savotišku “megalo-individu”, kuris sudarytas iš kitų žemesnio rango individų. Ir čia klausimas tik toks: kaip normaliame pasaulyje turi būti tvarkomi santykiai tarp žmonių. Tam, pirmiausiai, turi būti žinoma kas yra kas, žmogaus esmė, o tada vertinimui galima rinktis kokią nors universalią vertinimo paradigmą. Manau, kad šie dalykai yra svarbūs, nes visas šis tinklaraštis skleidžiasi pažinimo ir vertinimo kontekste, kai iš vienos pusės bandoma pažinti supančią realybę, pirmiausiai valstybės organizaciją, ir kartais neapsieinama be vertinančių pasakymų, kurie subjektyviai apibendrina pažinimo procese nustatytas kai kurias valstybės organizacijos savybes. Trumpai tariant, šiame įraše apibendrinamas kelias, kuriuo siekiama aukštesnio žinojimo valstybės organizacijos ir laisvo individo santykiuose.

Pažinimo ir vertinimo etapai

Šios įžangos kontekste, panagrinėsime tai, kaip mes suprantame pažinimą ir vertinimą, ir tai, kaip jie leidžia pamatyti pasaulį naujos tiesos šviesoje, kuri atsiveria sugriovus visas iliuzijų uždangas, ir parodo tai, kas šiame pasaulyje yra tikra. Tiek kalbant apie pažinimą, tiek apie vertinimą, turimas galvoje tam tikras ryšys tarp subjekto ir objekto sąmonėje, nors šiuose skirtinguose kognityviniuose procesuose šis ryšys yra šiek tiek skirtingas. Pirmuoju atveju dominuoja objektas ir subjekto turi būti kiek įmanoma mažiau, o antruoju dominuoja subjektas, esantis svorio centru. Klasikinė pažinimo sandara pateikta I. Kanto “Grynojo proto kritikoje” ir jo sistemą mes pamėginsime pritaikyti pažinimo ir vertinimo struktūros nustatymui ir jų palyginimui. Pagrindinis skirtumas, aišku, yra žmogaus mąstymo būde (empirinės ir vertinančios sąvokos) ir pažinimo bei vertinimo rezultate (pažinimo rezultatas yra tiesa, o vertinimo rezultatas yra apibrėžta vertė).

Pagal I. Kantą pažinimo struktūra yra tokia:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip tiesos Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimas priklauso nuo sąvokų, nuo to, kaip jos jungiamos ir ką jos padaro su objektu, todėl pažinimą galime laikyti supratimo ir proto sąvokų pritaikymu objektui, kurių teisingumas nustatomas lyginant jas su sąmonėje duotu objektu. Tačiau svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, ypač lyginant pažinimą su vertinimu, yra tas, kad pažinime objektas juda link subjekto ir kuo daugiau lieka objekto, tuo pažinimas arčiau tiesos. Filosofinė esmė turėtų atsiskleisti, kaip minėtų transcendencijos įtraukimo į sąmonę veiksmų rezultatas, apibrėžiantis objektą jo esmės ir tiesos požiūriu. Esmė yra atsakymas į klausimą Kas yra koks nors objektas? Šis atsakymas gaunamas jau minėtu būdu objektą paverčiant sąvokomis, kurios turi išskirti jo esmines savybes ir sujungti jas į visumą, kuri sąmonėje virsta žinojimu ir joje sujungiama su objektu.

Tą pačią struktūrą galima naudoti ir kalbant apie vertinimą, nes ji iš principo identiška, tik skiriasi punkte 2) ir 3) apie kurį pakalbėsime toliau. Vertinimas kaip subjekto ir objekto sujungimas sąmonėje turi tokias pakopas:

1) transcendencija tampa objektu sąmonėje,

2) objektas įtraukiamas į mąstymą ir virsta susietomis vertinimo sąvokomis,

3) tada objektas grįžta į sąmonę kaip vertės Žinojimas,

4) kuris sąmonėje sujungiamas su objektu.

Pažinimo atveju, jau sakėme objektas juda link subjekto ir jo išlaikoma kiek galima daugiau, aišku, tik sąmonei būdinga forma: t. y. iš sintetinių sąvokų perkeliant į Žinojimą. Vertinime yra atvirkščiai subjektas juda link objekto ir sąmoningai uždeda ant jo savo subjektyvų antspaudą. Abi šios sistemos yra panašios, ir iš esmės skiriasi tik antrame ir atitinkamai trečiame punkte. Pažinimo atveju objektas mąstomas empirinėmis pažintinėmis sąvokomis, o vertinime sąvokos yra vertinančios, bet ne objektyvios. Pavyzdžiui, empirinė sąvoka yra “didelis”, o vertinanti “geras”. Taigi pažįstant ir vertinant mąstoma skirtingomis sąvokomis ir naudojant skirtingus matus arba “šablonus” (metodus), tad tokių skirtingų mąstymo tipų rezultatas yra skirtingas.

Pažįstant tai yra tiesos žinojimas, o vertinant – vertės žinojimas, kurie sąmonėje subjekto jungiami su objektu.

Vertinimas turi objektyvų pažintinį elementą, kuris apibendrinamas vertinančia sąvoka, kuri veikia kaip subjekto traukos ar atostūmio signalas. Nepaisant šios obektyvumo inkrustacijos visa iniciatyva ir atsakymas priklauso subjektui – iš jo kyla ir į jį sugrįžta, sukeldama minėtas galimas reakcijas. Šis įsišaknijimas subjekte rodo vieną iš pagrindinių vertinančio mąstymo principų, kuris yra perspektyvizmas. Vertinimas yra dėl subjekto, o ne dėl objekto, ir vertinimo procese, subjektas objektą pasisavina, ypač utilitarinio vertinimo rėmuose. Kitas svarbus vertinimo momentas yra vertinimo principas, kuris yra pasirinktas vertinimo matas ir visa paradigma, kurios tas matas yra kuriamas. Matome, kas ateina iš subjekto pusės – tai yra a) perspektyva, ir b) vertinimo principas, arba matas. Iš objekto vertinimas išplėšia kokį nors objektyvų momentą ir pagal savo mąstymo paradigmą tą objektyvų momentą bando interpretuoti mąstyme vertinančia sąvoka.

Klaidingos paradigmos ir propaganda

Remiantis minėtais pažinimo etapais, nesunku matyti, kaip žinojimas gali virsti neadekvačiu, tiesą pakeisdamas iliuzija, atitrūkusia nuo tikrovės. Žmonės susitarę, kad objektyvaus pasaulio objektas nėra iliuzija ir kad tiek pragmatiniais, tiek kitais kriterijais juo galima pakankamai užtikrintai remtis. Tad iliuzija atsiranda aukštesniuose etapuose ir aukštesnėse pažinimo pakopose, pradedant nuo mąstymo ir jungimo sąvokose. Mąstymas gali neteisingai parinkti sąvokas ir klaidingai jas sujungti, kurios perėjusios į visą sąmonę ir virtusios žmogaus klaidingu žinojimu, sujungiamos su išoriniu objektu. Taip atsiranda “klaidinga” sąmonės būsena, kurioje objektas sąmonėje jungiamas su iliuzija su klaidingu žmogaus žinojimu. Negana to, šis klaidingas žinojimas kalboje gali būti perduodamas kitiems žmonėms. Tad žinojimo klausime visada iškyla tiesos ir iliuzijos dichotomija, kai svyruojama tarp teisingo ir klaidingo žinojimo. Tiesos-iliuzijos dichotomija svarbi ta prasme, kad turi būti siekiama tiesos ir turi būti griaunama iliuzija.

Įprastai tiriant empirinį objektą klaidingas žinojimas nėra dažnas, nes supratimo lygmenyje objekto pažinimas yra pakankamai gerai išvystytas ir žmogus savo aplinką geba pakankamai gerai pažinti. Tokios klaidos gali atsirasti aukštesnio lygio pažinime tokiame kaip filosofija ir mokslas, kai turima ir naudojama klaidinga teorija apie pasaulį. Iš visos istorijos, net jos gerai neišmanydami, mes žinome, kokius klaidingus pasaulio supratimus žmonės yra turėję, pradedant mitologijomis, ir baigiant bandymais “moksliškai” aiškinti pasaulį. Pavyzdžiu, visur matydavo dievus ir demonus, tikėjo, kad žemė yra visatos centras, apie kurią sukasi sferos ir t.t. Tokiuose iliuziniuose tikėjimuose taip pat “pažinimas” vyko nurodytais etapais – pirmiausiai būdavo įtraukiamas objektas, tas objektas pereidavo į mąstymą ir sąvokas ir t.t. Svarbiausia, kas su objektu atsitinka mąstyme jam pritaikius sąvokas, jeigu sąvokinis aparatas mitologinis, religinis, pseudomokslinis, mes gauname atitinkamą suvokimą ir klaidingą žinojimą, kuris primetamas objektui. Tai paradigmos nulemtas klaidingas žinojimas, kuris iki šių dienų atėjęs ideologinėmis “mokslinėmis” teorijomis, kurios pavyzdžiui, klaidingai bando aiškinti kas yra valstybės organizacija, kas yra individas ir kas yra individo laisvė.

Taigi vienas galimas klaidos ir iliuzijos šaltinis yra naudojamas sąvokinis žmogaus aparatas, kokiomis sąvokomis ir “teorijomis” žmogus sugeba mąstyti. Tačiau iliuzija priklauso ne vien nuo šių dalykų. Iliuzijos priežastis gali būti ir gaunama neteisinga informacija apie objektą, kuri imama ne iš paties objekto empiriniame patyrime, bet iš paruoštos naudojamos mąstymo paradigmos – mitologija, religija, pseudomokslas, ideologija ir t.t.

Žmogus buitiniame lygmenyje pažįsta ne tik pats rinkdamas informaciją, bet ir gaudamas ją iš kitų žmonių. Jeigu ši informacija apie kokį nors objektą yra klaidinga, pasiekiamas klaidingas ir iliuzinis žinojimas, tiek pažinimo procese, tiek vertinant. Mūsų pasaulyje, kalbant apie žmogų ir valstybę tai visų pirma klaidinanti valdančios klasės propaganda, kuri neva “išaiškina” kas yra šie dalykai – valstybės organizacija yra aukščiausia valdžia, kuriai atskiras individas turi besalygiškai paklusti, o individas yra tik valstybės organizacijos “turtas”. Matome, kad minėtas individo esmės ir vertės naikinimas gali reikštis laisvo individo esmę apibrėžiant kaip “mano turtas” ir įsivaizduojant, kad individas negali savo savastimi būti niekas daugiau. Ir tokių pseudo esmių primetamų individui yra begalė. Bet kaip jau buvo sakyta, visos jos yra ne tiesa, bet iliuzinis žinojimas, jėga įdedamas į laisvą individą. Tam, kad sugriautų tokias iliuzijas, žmogus turi bandyti pats pažinti tikrovę, remdamasis jau minėtais pažinimo ir vertinimo modeliais, siekdamas pažinti tiek pasaulį, tiek save patį.

Tiesa pažinime, ir vertė vertinime

Pažinimas bei vertinimas turi panašumų ir skirtumų. Juos jungia tai, kad šie procesai reiškiasi tame pačiame mąstyme, nors ir skirtingai, nes naudoja skirtingas sąvokas ir skirtingas mąstymo paradigmas. Pažinimui rūpi tik tiesa, o tiesa yra pats objektas; kuo daugiau pažinimo teorijoje, kuri aiškina objektą, objektyvumo, tuo daugiau tiesos. Ir vien pažinimo rėmuose daugiau niekas nedomina – tik tai, kas yra koks nors objektas tiesos ir esmės rėmuose. Žinoma pažinimas ypač mokslinis reiškiasi platesniame kontekste ir jis yra pajungiamas kitiems tikslams – vartojimui ir naikinimui. Ypač tai tinka kalbant apie šiuolaikinį mokslą. Mokslas reikalingas kiek jis teikia pragmatinę naudą ir vien teoriniu tiesos žinojimu neapsiriboja. Šiek tiek kitaip yra su filosofiniu pažinimu, bet ir šis dažniausiai atsiduria panašiame naudos kontekste.

Ir būtent čia pažinimas priartėja prie vertinimo, kuris kaip jau minėjome taip pat yra ryšys tarp objekto ir subjekto. Bet kokiame vertinime yra ir krislelis pažinimo, nes jis visada susijęs su objektyviomis objekto savybėmis, kurias subjektas turi bent elementariai pažinti, nors pažinimu vertinant neapsiribojama ir einama prie pagrindinio jo momento. Pavyzdžiui, galima tarti “gera kėdė” arba “geras žmogus”. Tai yra vertinimai, bet jie niekada nebūna gryni ir apriboti viena vertinančia sąvoka. Visada pasakoma, kodėl daromas toks ir toks vertinimas, tai yra vertinimo pagrindas būna ir kažkokia objektyvi savybė, dėl ko vertinime tam tikru laipsniu dalyvauja ir pažinimas. “Gera kėdė, nes ant jos man patogu sėdėti”. Kad patogu turi būti objektyviai patirta ir nustatyta. “Geras žmogus, nes visada padeda bėdoje”. Kad man padeda taip pat objektyviai nustatomas dalykas. Taigi vertinant visada pradedama nuo kažkokio objektyvaus elemento. Ir šis vertinant apibendrinamas vertinančia sąvoka –  “gera kėdė”, “geras žmogus”. Bet ar tai reiškia, kad “geras” yra objektyvi savybė: kitam kėdė gal netinka, arba koks nors žmogus kitam nepadeda. Tada jis “geras” tik subjektyviai ar ir objektyviai?

Tačiau svarbiausia kuo pažinimas skiriasi nuo vertinimo yra štai kas. Tiek pažinimas, tiek vertinimas yra subjektui, bet pažinimui pirmiausiai rūpi pats objektas, o vertinimui svarbiausia subjektas. Perėjus minėtas vertinimo pakopas, vertinimo veiksmas neužsibaigia ir jis daugiau susijęs su subjekto aktyvumu ir jo reakcija į vertinamą objektą. Prie kognityvinės dalies vertinant prisijungia ir papildomas subjekto judėjimas, kurio nėra pažinime – tai yra objekto traukimas link savęs, jeigu jis “geras” ir stūmimas nuo savęs jeigu jis “blogas”. Tad vertinimas veikia kaip šios traukos arba atostūmio signalas. Ir tai galioja bet kokiai perspektyvai ir bet kokiam vertinimo principui. Tokio vertinimo užuomazgų galima rasti primityviame patyrime, kuris nepakyla iki intelektualinio lygmens ir yra instinkto pavidalu – kas naudinga tas instinktyviai traukiama į save, o kas kenksminga – to instinktyviai vengiama. Šis instinktyvus gyvūno lygio vertinimas žmoguje intelektualizuojamas ir perkeliamas į proto konstruojamus vertinimo matus. Pavyzdžiui, metafiziniame vertinime tai, kas yra gėris traukiama į save ar prie savęs, o tai, kas yra blogis, tai nuo savęs šalinama. Tas pats tiek gyvūniško instinkto, tiek žmogiško intelekto atveju. Todėl subjektui reikalingas ne tik pažinimas, tai yra žinojimas, bet ir vertinimas, kuriame subjektas atlieka dėl savęs jau minėtus papildomus judesius. Tas pat principas galioja net jeigu iš tikro subjekto perspektyva perkeliama į neutralią vietą už kokio nors konkretaus objekto, ir šitaip šiek tiek suobjektyvinamas.

Vertinimo sistemos

Vertinimo sistema gali būti personalizuota arba depersonalizuota. Personalizuota vertinimo perspektyva yra koks nors subjektas, kuris vertinimo matą pritaiko pagal savo kriterijus. Depersonalizuota perspektyva renkasi neutralią vietą, kuri nesusijusi su jokiu konkrečiu individu ir atsieta nuo jo savivalės ir poreikių. Kad ir koks būtų vertinimas subjektyvus ar neutralus, todėl objektyvesnis, rezultatas priklauso nuo vertinimo principo, arba nuo vertinimo mato, kuriuos galima suskirstyti į tokia dvi pagrindines grupes: utilitarinis vertinimas ir metafizinis vertinimas. Savo kilme, greičiausiai vertinimas priklauso naudos perspektyvai, o metafizika yra vėlesnis, filosofų metafizikų sukurtas išradimas.

Ankstesniuose skyreliuose matėme, kad vertinimas yra subjektyvus, tai yra, vertinamas objektas gali turėti subjektyvią vertę arba jos neturėti priklausomai nuo vertinimo perspektyvos. Tai reiškia, kad vertė nėra objektyvi savybė, vertė yra tai, ką objektui priskiria subjektas; nors tai nereiškia, kad subjektui, tiek individualiam, tiek platesnės perspektyvos, vertinimas yra kažkas nerealu ir nereikšminga. Vertinimas yra reikalingas išgyvenimui, nes jis yra signalas kaip su vertinamu objektu turi elgtis subjektas: “blogis” yra atstumiamas, o “gėris” traukiamas į save. Minėtas subjektyvumas, realizuojamas pagal kažkokį kriterijų, ir pagal savo kilmę matyt, fundamentalus naudotas kriterijus buvo nauda. Nauda yra apibrėžtas Utilitarinis vertinimo matas, kurio esmė yra kokio nors subjekto poreikio patenkinimas. Kas patenkina poreikį, tai yra naudinga todėl vertinga. Matome, kad tokio vertinimo subjektyvumas pasireiškia pirmiausiai tuo, kad vertindamas subjektas objektą pasiima sau, jį pasisavina ir suvartoja. Todėl toks vertinimas skiriasi nuo pažinimo, kuris į objektą žiūri kaip esantį sau, atskleisdamas jo esmę, bet bent pažinimo rėmuose jo nepasisavindamas ir nevartodamas.

Utilitarinis vertinimas nėra vien tik personalizuotas, nes gali rinktis ir neutralią perspektyvą – depersonalizuotą subjektą, tačiau visi kiti bruožai išlieka tie patys. Tokia neutrali perspektyva gali būti visuomenė, valstybė, tauta ir t.t. Kad ir koks būtų subjektas, pagrindinis principas išlieka toks pats – nauda. Gėris ir Blogis interpretuojamas kaip naudingumas ir atitinkamai iš tokios perspektyvos tai, kas yra gėris priimama, o tai, kas yra blogis atmetama.

Metafizinis vertinimas ir metafizinė vertė yra šiek tiek kitokia ir ji konstruojama intelektualinėmis priemonėmis kuriant metafizinę realybę, iš kurios imamas metafizinio vertinimo kriterijus. Tokia metafizika ryškiausiai pasireiškia religinėje metafizikoje ir iš jos kylančiame moraliniame imperatyve. Tokia perspektyva galioja tik žmonėms ir jos esminis bruožas yra tas, kad toks vertinimas yra “objektyvus” nes atsietas nuo individualios savivalės ir depersonalizuotas. Bet subjektyvioji struktūra išlieka ta pati, nes objektui, dalyvaujančiam metafiziniame pasaulyje subjektas, metafizinė neutrali realybė, priskiria vertę objektui, t. y. žmogui. Taip pat šis aukštesnis pasaulis nuo savęs atstumia tai, kas yra blogis ir priima tai, kas yra gėris. Tad tas bruožas, kuris reiškiasi utilitariniame vertinime, galioja ir metafiziniam vertinimui.

Individo esmės/vertės klausimas

Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės ar įvairios grupės kariauja tarpusavyje ne tik dėl išorinių dalykų, bet ir pats individas paverčiamas intelektualinių ir metafizinių kovų lauku. Kiekvienas laisvas individas, atsidūręs iš įvairių pusių ateinančios agresijos sankirtoje, yra naikinamas ir šiuo naikinimu atskiriamas nuo savęs, nuo savos savasties, kurią galima išreikšti žmogaus esme ir jo metafizine verte. Galios laukai, esantys aplink individą, kovoja dėl sau naudingo esmės apibrėžimo ir priskiria jam savo nustatytas savavališkas ir subjektyvias vertes. Kiekviename individe vyksta kova tarp to, ką jis turi realizuoti, kaip savo esmę ar vertę, ir to, ką į jį bando įsprausti kiti.

Tad galima sakyti, kad tiek pažinimui, tiek vertinimui galioja tam tikras perspektyvizmas. Esmės apibrėžimas galimas kaip esmės dėl savęs ir sau ir dėl kito apibrėžimas; taip pat vertės nustatymas ir įtvirtinamas galimas kaip vertės iš savo perspektyvos ir iš kito perspektyvos. Abiem atvejais vyksta konkurencija ir kova tarp dviejų perspektyvų, tarp individo savasties ir išorinių galios laukų, kurie siekia atskirti individą nuo savo vidinės esmės ir vertės ir pakeisti ją primesta savąja interpretacija. Akivaizdu viena, kiekvienas siekia atsakyti naikinimui ir savyje išsaugoti tą esmę, kurią į jį įdeda pati transcendencija, nepriklausoma nuo žmogaus ir visuomenės, kitaip sakant, nuo jokių išorinių galios centrų.

Ar turi žmogus ką vertingo savyje saugoti ir ko siekti, ar iš išorės ateinantis naikinimas, pavyzdžiui, bandant žmogų paversti kokiu nors vergu ar darbiniu gyvuliu, nesunaikina nieko tokio, kas žmoguje būtų aukščiau už šias išorinės galios, pavyzdžiui, valstybės organizacijos primetamas funkcijas. Ar be “fakto”, kurį į individą projektuoja aplinka, yra esmė ir vertė, kuri virš jo pakiltų, virš to, kas žmoguje yra tik išorinis factum? Ir kas galėtų mums atsakyti į šį klausimą? Be mokslo, pažinimas, esmė ir tiesa buvo visų pirma filosofijos klausimai ir šie dalykai nuo seno yra nagrinėjami filosofijos kontekste. Tad į klausimą ar individas turi faktą peržengiančią aukštesnę esmę ir kokia jo vertė savaime nepriklausomai nuo siaurų persepektyvų savivalės gali padėti atsakyti filosofija.

Orientyrai

Akivaizdu, kad žmogaus esmės klausimas turi susitelkti prie jo sąmonės klausimo, prie klausimo, kas yra sąmonė ir kokia jos paskirtis, kurią būtų galima nustatyti iš pačios sąmonės vidinės perspektyvos, kuri apsiriboja tuo, kas yra jos viduje ir nežengia žingsnio į transcendenciją, nes tam neturi pakankamai tvirtos atramos nei savo viduje, nei išorėje. Vertė taip pat turėtų savo orientyru laikyti žmogaus sąmonę, nes ji turėtų būti žmogaus vertingumo pagrindinis kriterijus. Šie klausimai gali būti mąstomi tiek iš vidaus, pačiam individui suvokiant savo esmę ir ją siekiant įtvirtinti, arba, dalyvaujant metafizinėje realybėje, iš šio natūralistinio pasaulio pakilti į aukštesnę, protu suvokiama realybę, suteikiant savo veiksmams metafizinę vertę. Taip pat galima pažinti bei vertinti iš išorės, tačiau neprarandant iš akių to svarbaus momento, kad kiekvienas individas visų pirma yra sau ir dėl savęs ir kad tiesa slypi šioje perspektyvoje, o ne subjektyvioje iš išorės primetamoje iliuzijoje. Gyvi padarai, natūraliai atsiradę gamtoje, formuojami ir vystosi būtent pagal tokį principą, o išorinis principas galioja tik tam, kas yra dirbtina, padirbta kažkieno ir kažkokiam tikslui.

Kalbant apie aukštesnę už faktą sąmonės esmę, ją galima apibrėžti kaip tiesos ir žinojimo siekimą. Tas žinojimas apima tiek save, tiek pasaulį ir artėdamas prie jo žmogus artėja prie absoliučios tikrovės, kurioje žmogui yra nustatyta kažkokia vieta, tačiau parodyti kurią jam gali tik tiesos žinojimas. Kalbant apie metafizinę vertę, sąmonė taip pat turi siekti įkūnyti savyje aukštesnio metafizinio pasaulio principus, kuris pakeistų prigimtinį natūralizmą, iš kurio žmogus pagal savo prigimtį išaugęs, nes turi sąmonę ir protą, ir kuris neatitinka žmogaus poreikių. Abiem atvejais, kaip tikroji esmė ir idealo siekimas, žmogaus paskirtis ir tikslas yra siekti aukštesnės sąmonės, nes kaip gyvūnas žmogus pasiekęs ribą, už kurios vystytis nėra kur, belieka siekti aukštesnės sąmonės, kurios pastangos tobulinti save, pirmiausiai pasiektu žinojimu, galėtų padėti sukurti ir tobulesnį šį pasaulį. Tačiau tokiame pasaulyje koks jis yra individas susiduria su tokiu agresyviu tamsumu, kuris atskiria žmogų nuo tokios jo esmės, ją sunaikina ir paverčia išorinės galios funkcija, nesugebančiu žmoguje pastebėti nieko, ko nerodo siaura iliuzinė vertinimo perspektyva ir subjektyvi savivalė pažinime.