Keturnarė sąmonė ir tulpu metodas

Žinojimas vertingiausias tada, kai įgytas savo protu. Taip yra todėl, kad tada jis yra arčiausiai jį sukūrusio žmogaus. Viskas, ką įdeda kiti, sukuria žmogui daugiau ar mažiau priešišką psichovektorių, kurio paskirtis kreipti jį tokia kryptimi, kuri reikalinga ne jam, bet kažkam kitam. Pats paprasčiausias atvejis – kai į kokią nors žmonių grupę sudedama universalizatų sistema, kurios paskirtis suvienodinti žmonių sąmones tam, kad juos būtų galima valdyti kaip masę. Turint galvose vienodas ideologines schemas, galima naudoti visiems universaliai galiojančias logikas ir argumentus. Jeigu tokių universalizatų sistemos žmonių galvose nėra, juos būna labai sunku sutelkti, todėl jų neįmanoma valdyti. Tai rodo, kad visi žinių skleidėjai iš tikro į galvas deda virusus, kurie reikalingi tam, kad žmogumi būti galima pasinaudoti. Toks ideologinis apdorojimas išcentruoja žmogaus psichovektorių, perkelia centrą į ideologija ir žmogų paverčia tos ideologijos zombiu, kuris tampa kažkieno valdžios užgrobimo įrankiu. Tai yra standartinė žmonių valdymo priemonė, kuria naudojantis sukuriami gradientai, minusinės ir pliusinės zonos, ir ant jų uždedami judėjimo keliai iš „nepageidaujamų“ kažkam vietų, į kažkam „pageidaujamas“. Visi pagal tokių psichovektorių schemas mąstantys žmonės yra pagauti ideologijos, paversti kovos įrankiais. Arba kitaip – nelaisvi.

Tai reiškia, kad mano skleidžiama informacija neturi būti mokomasi ar zubrinama mintinai, nes žodžiuose, pavadinimuose ir schemose nėra jokios tiesos – tai tik mano subjektyvūs įspūdžiai, interpretacijos ir įžodinimai, kurie reikalingi susipažinimui su mano požiūriu. Tai, ką aš tvirtinu, reikalinga tik tam, kad būtų galima palyginti kiek nuosavas matymas skiriasi nuo manojo ir pabandyti suprasti skirtumo priežastis – instaliuotos ideologijos, suvokimo prigimtiniai skirtumai, skirtinga gyvenimo patirtis, naudoti kitokie metodai ar dar kas nors. Aš stengiuosi sukurti maksimalų, žmoguje centruotą metodą, kuris netarnauja jokioms sistemoms ir agregorams, esantiems anapus žmogaus. Ir pats to nekuriu, neorganizuoju gerbėjų ir pasekėjų grupės, nes nesiekiu valdžios, nedidinu galios, nesiruošiu kurti jokios valdžiai užgrobti skirtos piramidės. Tenoriu atsiimti, susigrąžinti savo sąmonę ir paskatinti tai padaryti kitus, atsisakant visų ideologinių kalėjimų, kuriems žmogus tarnavo lig šiol. Jeigu kas nors pasitvirtina savoje patirtyje – galima imti ir naudotis, tačiau visada privaloma mąstyti savo galva, nes nemąstantis perėmimas žalingas žmogaus laisvei. Mano metode svarbiausia tiesa, kuri dažnai, siekiant pašalinių tikslų, smarkiai iškraipoma. Todėl tiesa gali suartinti ir suvienodinti, sukurti universalizatą, tačiau savaime tai neįmanoma, nes naudojami metodai ir perspektyvos būna tokie skirtingi, kad tokia absoliuti tiesa būna už galimybių ribos. Gyvenimas kolektyvinėje sąmonėje reiškia, kad žmogus nelaisvas, kad jis zombis – kažkieno įrankis.

Skaityti toliau

Praktinės filognozijos pradmenys

Skyrelyje „Filognozijos profiliai“ filognozo veiklos buvo suklasifikuotos į dvi kategorijas. I ketegorija yra praktinė, skirta instrumentais rinkti duomenis apie tikrovės simetroną, o II kategorija yra to simetrono teorinio modelio kūrimas. Rimtas darbas prasideda nuo eksperimentinių duomenų. Be jų, teorinis modeliavimas turi tik pasiruošimo paskirtį. Tai, ką lig šiol dariau, galima priskirti II kategorijos veiklai, nes nesirėmiau jokiais konkrečiais eksperimentais. Iš dalies buvo panaudoti kitų surinkti duomenys ir asmeninis bendras pasaulio supratimas. Bet, kaip jau sakiau, tokia kryptis nėra teisinga, nes taip tik kuriami gnostiniai implantai, kurie dažniausiai neturi jokio atitikmens tikrovėje. Teisinga kryptis yra I kategorijos veiklos surinkti duomenys, perkeliami į proto konstruktus, teorijas. Todėl paskutinė, ketvirta „Filognozijos įvado“ dalis bus skirta praktikai, ar bent jau tokios praktikos užuomazgai.

Filognozija nėra mokslas. Nuo jo bandau kiek įmanoma atsiriboti ir tikrovę tirti per savo asmeninę perspektyvą. Kad tai būtų lengviau, reikia įvesti savo terminologiją, kuri nesipainiotų su moksliniu žargonu ir būtų pilnai filognozinė. Kitiems tai gali būti nepatogu, tačiau tai privaloma, nes čia užsiimama ne mokslu ir nereikia to, kas daroma filognozo, su juo painioti. Realybė ir reiškiniai gali būti tie patys, mokslo ir filosofijos jau ištirti, tačiau filognozijoje mąstomi naujais pavadinimais. Jau esu perspėjęs, kad pažinimo esmė ne pavadinimuose ir juose nėra jokios tiesos – nesugebant pažvelgti anapus pavadinimų, bus labai sunku suprasti tai, kuo užsiima filognozas. Už pavadinimo privaloma matyti teisingą mintį-schemą. Šiam tikslui dažnai naudoju supaprastintus paveikslėlius, kurie yra užuomina į tą formą, kurią reikia konstruoti savo mintyse.

Skaityti toliau

Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

Skaityti toliau

Ar išsaugosime žmogų?

Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją – substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.

Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.

Skaityti toliau

Kaip įminti žmogaus paslaptį

Savęs ir tikrovės pažinimas, turbūt, pats įdomiausias užsiėmimas šiame gyvenime. Šio užsiėmimo pavadinimas mums yra filognozija. Ji gali atrodyti kaip ezoterika, kaip mokslas, kaip filosofija, bet ji yra tai, kas yra – pažinimo meilė. Pažinimo kelias nėra lengvas kelias, tačiau juo verta eiti, nes tai, ką gauname pabaigoje yra tiesa. Kas gali būti geriau už tiesą, žinojimą? Niekas neturi nuo mūsų būti paslėpta, uždengta.

Žinojimo lygis visada yra mažiau negu galutinis tikslas, tačiau pasiektos žinios yra būtinas laiptelis siekiant galutinės tiesos. Dabartinis žmogaus supratimas nepilnas, tačiau reikia turėti omenyje, kad prie jo bus dedamos kitos dalys, žinios bus kaupiamos, todėl tai, kas yra dabar, net jeigu tai ne galutinis variantas, yra vertinga. Prieš tai pateiktame tekste paaiškinau kokios yra su atomine materija susijusios hipostratos. Šioje lentelėje yra žmogaus komponentas, kaip jis suprantamas pagal dabartinį žinių lygį. Pagrindinės sąvokos yra eteris ir atomas. Jeigu kas pateiktos lentelės neatsimena, siūlau sugrįžti prie ankstesnio teksto ir perskaityti jį dar kartą.

Eterio teorija dar neišvystyta, tačiau remiuosi keliais pamatiniais postulatais: 1) eteris yra pirminis kvanto atžvilgiu, 2) eteris turi su kvantais surištus komponentus, 3) magnetinis ir elektrinis komponentai yra tik dalis visų galimų komponentų, 4) eteris ir kvantas sąveikauja tiesiogine arba netiesiogine sąveika, 5) eterio komponentai yra nematomi, o tai reiškia, kad jie yra hipostratose. Svarbiausia mums savybė – eterio ir kvanto sąveika – kuri analogiška daikto ir dujų sąveikai. Kaip žinome, ši sąveika sukelia virpesius, kuriuos mūsų sąmonė suvokia kaip garsą. Lygiai taip pat kvantas virpina eterį, ir eteriu sklinda „garsas“, kurį su ausimi galima pagauti ir išgirsti.

Skaityti toliau

Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui – paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose – religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Skaityti toliau

Mąstymo universalizatų saulėlydis

Tam, kad galėtume pradėti kurti naujus suvokimo ekranus, reikia gerai suprasti standartinį ekraną, kuriuo buvo pagrįsti visi ligšioliniai tikrovės pažinimo modeliai. Šis standartinis ekranas įdėtas į juslumo sandarą, taip pat perkeltas į kalbos gramatinę sistemą. Koks jis yra labai gerai matosi lietuvių kalbos daiktavardžio linksnių sistemoje. Joje išsiskiria trinarė struktūra, paremta kas-centriniu, kuo-centriniu ir ką-centriniu suvokimu. „Kas?“ yra priežastis, veiksmo autorius, kaltininkas; „kuo?“ yra įrankis, priemonė, substratas, terpė, per kurį vyksta veiksmas; „ką?“ yra veiksmo tikslas, taikinys, rezultatas ir pabaiga. Šioje vietoje matome subjektinę-objektinę sistemą, tarp kurių įsiterpia veiksmo priemonė arba terpė, sujungianti pradžią ir pabaigą. Kitos, šalutinės dalys yra vietos apibrėžimas ir kreipinys, kuris veikia panašiai kaip veiksmas arba įrankis – tarp subjekto ir objekto.

Skaityti toliau

Kaip veikia mūsų pasaulis

Rašydamas apie giluminę valstybę, ją vaizdavau kaip blogį, kaip priespaudos sistemą, iš kurios reikia išsilaisvinti, tačiau tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kodėl taip yra matosi pažiūrėjus į mus visus maitinantį ekonomikos modelį, kurio sugriovimas reikštų visų socialinių sluoksnių griūtį. Todėl siekiant laisvės, reikia galvoti ne vien apie destrukciją, bet pirmiausiai apie seno modelio pakeitimą nauju. Naujas modelis turi būti gerai apmąstytas, sukurtas toks, kad būtų įmanomas, funkcionalus ir kurtų gerovę visiems. Griuvėsiuose gerovės nėra niekam, prieš griaunant seną namą, pirma turi būti pastatytas naujas.

Skaityti toliau

Filognozijos profiliai

Filognozijos idėja gimė 2018 m. gegužės mėnesį ir buvo pristatyta „Filognozijos pagrinduose“. Tai šių metų pagrindinė tema, kuri lems viską, kad darysiu ateityje, 2019 m. ir tolesniais. Neinu nei mokslo, nei filosofijos keliu, filognozija yra kažkur tarp jų ir, tikiuosi, anapus jų. Tie, kas nori prisiminti pagrindinius principus, turi grįžti prie minėtų „Pagrindų“, čia pakartosiu tik tai, kas svarbiausia šiam papildymui. Dabartinis filognozijos lygis yra neaukštas. Tai vertinama pagal atskleistos tiesos procentą. Visa tiesa yra 100 proc. Ją dalinu į tūkstantį dalių ir gaunu, kad kiekvienas procentas turi dešimt galimų žingsnių. Tai, ką esu pasiekęs šiuo metu tėra viena dalis iš tūkstančio arba vienas žingsnis, o skaičiais 0,1 proc. Vadinasi reikia dar 999 žingsnių. Tačiau juos padaryti ne taip paprasta. Tikiuosi suorganizuoti projektą 1000 metų. Jeigu jo pradžia yra 2018-05, tai pabaigos turėtume laukti 3018-05. Tada tikiuosi turėsime 100 proc. atskleidimo. Tai, žinoma, priklauso nuo įdėtų pastangų ir proto – norint pasiekti tikslą, reikia atkakliai dirbti. Dėl šios priežasties negaliu pasiūlyti jokio galutinio rezultato ir užbaigtos tiesos, nes prie jos kelias tolimas, ilgas ir sunkus. Tie kas norės juo eiti, arba bent prisidėti prie tų, kurie eina, turi nusiteikti ne gauti visus paruoštus galutinius atsakymus, bet ieškoti tiesos patys. Pasiimti kol kas nėra ką dėl asmeninės naudos, reikia duoti, kad galėtų imti ir nešti toliau kiti.

Nuo to pradedu ir aš, nuo pagrindų paklojimo. Filognozija yra ir teorinė, ir instrumentinė. Šios dvi dalys labai svarbios, nes žinios vertinamos pagal veiklos masto išplėtimą, pagal rezultatą. Jeigu teorija neduoda priemonių išplėsti veiklos mastą, įvaldyti tikrovę, jos tėra imitacija, ne žinios. Jose nėra tikros tiesos. Žinojimas vertinamas pagal praktiką. Todėl siekiant atskleisti tikrovę valdantį simetroną, jį reikia tirti, nes pats jis visas tiesiogiai niekada neatsiveria. Jį reikia atidengti, o tai padaryti galima tik naudojant įrankius. Ši paprasta taisyklė reiškia, kad simetronas yra paslėptas hipostratose, ir norėdami jį atskleisti, turime jas atidaryti ir parodyti, kad galėtume nukopijuoti formą. Tai nėra paprasta, tam reikia išradingų įrankių ir sumanaus proto, kuris neuždarytas sąvokų kalėjimuose ir nebijo peržengti nustatytų ideologinių rėmų. Tai ne taisyklių zubrinimas, tai kūryba.

Skaityti toliau

Laiko valdymo technologijos

Kuriant prielaidas laksatiniam ekranui (kuris modeliuojamas prote), išsikristalizavo idėja paaiškinanti kai kuriuos kvantinės mechanikos reiškinius, susijusius su atbuliniu priežastingumu, t. y. iš ateities į praeitį. Tai vienas iš kvantinės mechanikos eksperimentuose nustatytų paradoksų, kad priežastingumas laike neturi fiksuotos krypties ir gali veikti tiek į iš ateities į praeitį, tiek iš praeities į ateitį. Tai yra labai keista, nes visi prisirišę prie sąmonės perspektyvos, kuri yra srautinė ir procesinė, panardinta į nuolatinį tapsmą, turintį tik vieną kryptį – iš ateities per dabartį į praeitį. Tai klasikinio mokslo pagrindinė aksioma. Mano filognozijose jau buvo parodyta, kad sąmonė ne pati tikrovė, bet vieta, kur surenkama ir sujungiama informacija apie ją. Vadinasi tai kas atrodo sąmonei – nebūtinai tiesa. Kadangi mus domina pati tikrovė, turime šias suvokimo iliuzijas pašalinti. Tai galime bent iš dalies padaryti kurdami laksatinį dėmenų ekraną.

Į visą logiką čia nesigilinsiu, nors savo juodraščiuose turiu pilną variantą; čia pateiksiu tik rezultatus. Proto-ekrano pradžia yra dvi sąvokos, tokios kaip a) kontinuumo pradmuo, kuris yra neišreikštas, į geometrinį tašką sutrauktas kontinuumas, ir b) skirtumas, kuris prideda geometriniam taškui matavimus. Skirtumus išskirdami į atskirus tipus, pridedame į kontinuumo pradmenį ekrano dėmenis. Klasikinėje lentelėje yra tokie trys skirtumo tipai: struktūrinis skirtumas (substancija), statinis skirtumas (erdvė) ir dinaminis skirtumas (judėjimas, kismas). Į kiekvieną skirtumo tipą įdedame dar vieną parametrą, kuris rodo judėjimą nuo paprasto, prie sudėtingo. Judant link paprasto – skirtumo mažėja, judant link sudėtingo – skirtumo daugėja. Visi šie dėmenys susiję, ir formuoja ekraną, kuriame modeliuojama informacija, o tai pasiekiama į kontinuumą įdedant matematiką.

Skaityti toliau

Psichotronika (2)

  1. Ką persekioja

Kitas klausimas yra ką persekioja. Tai suprasti svarbu, nes gebant kategorizuoti galima numatyti metodus, kurie parenkami priklausomai nuo to, kas yra taikinys. Aš bandau apžvelgti visumą, tie kas domisi konkrečiu atveju, turi toje visumoje surasti to atvejo vietą. Manau, kad tokiam kategorizavimui, bent pradžiai, geriausiai tinka du kriterijai – amžius ir socialinis statusas. Pagal amžių yra tokios grupės:

  1. 14 – 28 laikotarpis kai kuriama karjera ir pagrindinis tikslas tam sutrukdyti,
  2. 28 – 45 karjera būna sukurta ir šio laikotarpio tikslas yra anuliuoti pasiekimus,
  3. 45 – 70 aukščiausios įmanomos valdžios amžius ir tikslas yra išstumti iš valdžios,
  4. virš 70, tai amžius, kuriame visos intrigos būna pasibaigusios, bet tai būna „bausmių“ laikotarpis.

Pirmos dvi kategorijos, kai amžius dar gana jaunas ir žmogus pats dar nebūna spėjęs „prisidirbti“, dažniausiai tapimo taikiniu priežastis būna tėvų problemos, nes vaikų kankinimas yra būdas šantažuoti tėvus. Vėlesniame amžiuje žmogus jau nukenčia tiesiogiai nuo savo veiklos. Šias kategorijas galima naudoti dviem būdais: pirmas, nustatant kada prasidėjo persekiojimas, o jis gali prasidėti visais šiais tarpsniais; antras, vertinant kokios bus kitos formos, jeigu persekiojimas trunka ilgai ir aprėpia kelis tarpsnius, nes kiekviena kategorija turi savo persekiojimo formas.

Skaityti toliau

Atsiskyrusi civilizacija Lietuvoje

– Ar esi savo gyvenime kaip nors susidūręs su Atsiskyrusia civilizacija? Ar teko matyti tiesioginę informaciją susijusią su Slaptomis Kosmoso Programomis?

Iki tokio masto šio pasaulio parodyto nemačiau, tačiau turiu tiesioginį telepatinį ryšį, per kurį rodomos projekcijos, bet jos ne kosminio, o planetinio lygio. Galvoje veikia visos planetos simuliatorius, kaip Google Earth, ir ant jo galima uždėti realią remote viewingo žvalgybinę informaciją. Mačiau kaip veikia sąmonių suliejimas, kai iš kito ryšio galo į tavo sąmonę įeina kitas žmogus ir gali matyti visą turinį, visą aplinką, kurioje esi. Tam buvo pasiūlytas lietuviškas pavadinimas – psichožvalgyba. Per šį kanalą perduodama įvairi informacija, bet mano lygis keliamas labai iš lėto, nes esu išmestas už borto ir galima sakyti esu „nedirbtantis“, todėl negaliu naudotis realiais resursais. Lietuvoje turi pagrindinį šią lietuvišką sistemą valdantį kompiuterį, kuris mano žiniomis išvežtas į Ameriką, nes dabar neva Lietuva yra padidintos rizikos zona dėl Rusijos. Mano galvoje yra su šia sistema surištas moduliukas, kurį norėjo iš manęs išsiimti, todėl buvau išstumtas į paraštes iš visų įmanomų karjerų, kad būtų galima nedarant didelio nusikaltimo, mikroveikomis su manim susidoroti. Todėl iš vienos pusės esu integruotas į šitą sistemą, o iš kitos – išmestas už borto. Mačiau nemažai galimybių, ką galima su sąmonės valdymu padaryti. Iš tikro erdvė ir laikas pirmiausiai yra sąmonės formos, kurias galima valdyti, kaip grafiką kompiuterio ekrane. Už sąmonės ekrano yra tik kažkoks neapibrėžtas savo struktūrą turintis skirtumas, kurį, šią struktūrą suprantant, galima valdyti. Sąmonės ekrane tai atrodo, kaip erdvės ir laiko valdymas. Todėl yra dvi galimybės dėl atsiminimų, mano „ryšininkai“ turi tokį terminą kaip holograminės projekcijos, kurios gali į jau turimą juslinį substratą įterpinėti vaiduoklinius vaizdinius, o galima ištrinti visą sąmonės turinį ir perpiešti jį su kompiuteriu sugeneruotu vaizdu, kuris yra 100 proc. sąmonės apimanti matrica. Kai taip įvyksta, žmogus savo viduje mato ne tą realybę, kuri iš tikro yra aplink jį, bet sugeneruotą kompiuteriu. Todėl yra įvairių tokių atvejų paaiškinimų. Tačiau labai didelė tikimybė, kad žmonės turintys paranormalių patirčių yra integruoti ir tiesiogiai surišti su atsiskyrusios civilizacijos skyriumi, kuriam priklauso Lietuvos teritorija. Šiame skyriuje dirba atsiskyrusios civilizacijos lietuviai. Yra šios civilizacijos pilnas lietuviškas variantas. Mokslas, lietuviška naujoviška terminologija ir t.t.

Skaityti toliau