0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai – akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį – ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas“.

Tačiau sąmonės kokybė – ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią – būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis – priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę – laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis – kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas“. Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą“, kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.

pirmapradisNorint žengti toliau šio „Filognozijos įvado“ skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą“, esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

  1. Kas yra filognozija?
  2. Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
  3. Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
  4. Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
  5. Kam reikalingas „netiesos“ komponentas filognozijoje?
  6. Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
  7. Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
  8. Kas yra fiksatas ir laksatas?
  9. Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis prinicpas?
  10. Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
  11. Kuo svarbus „naujo ekrano“ metodas filognozijoje?


1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje – judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės“ tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • ekonominis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.

deformKokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

  1. Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
  2. Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais – nepalyginami.
  3. Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
  4. Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų – vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė – didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
  5. Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
  6. Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija“ kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas“ atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu – neįmanomas. Yra viena galimybė – skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas – labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

  1. Kas yra kontinuumas?
  2. Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
  3. Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
  4. Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
  5. Kas yra užpildas?
  6. Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
  7. Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
  8. Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
  9. Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?


2. Multipleksai

Sąvoka multipleksas (dauglypa) atsirado iš bandymo apmąstyti netolygius kontinuumus, kuriuose pažeistas tapatybės principas dėl joje kylančių deformacijų. Tradicinė matematika sukonstruota iš tolygaus kontinuumo, kuriam pritaikytas dalinimo į vienodus vienetus operatorius. Kartojant šį dalinimą niekas nesikeičia, todėl šis dalinimas tęsiasi į begalybę. Kad dalinimasis nutrūktų savaime, turi atsirasti tam tinkama deformacija kontinuume. Skaičių matematikoje tokia galimybė nenumatoma, todėl ji yra nerealistiška, neatitinkanti tikrų kontinuumų sandaros. Kiek matematika atlieka liniuotės funkciją, tiek toks principas veikiantis, tačiau jeigu norima su matematika pažinti, ją būtina pakeisti, įvedant galimybę kontinuumą deformuoti. Tie elementai, kurie atsiranda dalinant deformuotus ir susipynusius kontinuumus, vadinami multipleksais (dauglypomis).

Su multipleksais iškyla daug problemų, nes jie visi nevienodi, todėl skaidosi ir jungiasi į nevienodus junginius, kurie nepaverčiami skaičiais. Pamatinis lygis išlieka „vieneto“ lygis, kuriame visi vienetai yra deformuoti, o aukštesni junginiai jungiami tik į savo savybėmis labai skirtingas sankaupas. Iš to taip pat išplaukia, kad multipleksai nesudaro nuoseklių didėjančių arba mažėjančių sekų, tik pagal tam tikrus požymius išdėstytas sandūras arba sandūrų lenteles. Todėl toks principas yra ne kiekybinis, bet kaipybinis. Kaipybė reikalinga tiksliam supančios tikrovės atspindėjimui, kuris ir vadinamas pažinimu.

Multiplekso sandaros elementai gali būti vadinami dėmenimis arba dimensijomis, kurios savo ruožtu taip pat yra multipleksai, tik smulkesnio lygmens. Yra labai aukšto apibendrinimo multipleksai ir yra žemo lygmens, susmulkinti iki elementarių elementų. Paprasčiausias dauglypos veiksmas yra elementų prisijungimas arba atskyrimas, kurio metu multiplesas auga arba mažėja. Kita galimybė yra dėmenų perstatymai, kurie pakeičia tvarką tada, kai ši tvarka multipleksui yra svarbi. Kadangi visas pasaulis sudarytas iš dauglypų, tai šis veiksmas būna abipusis, todėl taip pat vadintinas atplėšimu ir atidavimu. Tai gali būti ne vien prievartinis veiksmais, kai elementai ne atlupami ar dovanojami, bet apsikeičiami.

Jeigu imtume žemo lygmens pasaulį, fizinę realybę, tai jos multipleksai yra energingi ir sudaro simetronų struktūras. Tai yra, jie visi sukrenta taip, kad simetrijos labiausiai atitiktų. Todėl fizinei realybei galioja tendencijos dėsnis artėti prie labiausiai tikėtinų galimybių ir trajektorijų. Biologiniam pasauliui galioja tas pats, nes jis yra fizinio pasaulio tąsa. Tačiau pradedant nuo socialinio pasaulio, ta žemų stratų energija pradeda negalioti, ir socialiniai simetronai ateina ne iš materialios tikrovės, bet iš žmogaus psichinės realybės. Socialinės struktūros grindžiamos psichine energija, įpročiu ir psichologine inercija. Jeigu imtume aukščiausio lygio realybę, kuri vadinama laisvės erdve tai simetronas čia laisvai konstruojamas, pagal informacinės gaublės vidinę galimybių ir vaizdinių struktūrą. Informacinės gaublės laisvė pažeidžia būtinybę ir ji gali būti supančiai realybei labai priešiškai nusiteikusi.

Imant sąmoningo žmogaus lygį, sąmoningą sątvarą, galima išskirti tokius pagrindinius multiplekso dėmenis (ne visus):

  1. fizinė strata,
  2. biologinė strata,
  3. socialinė strata,
  4. ekonominė strata,
  5. technologinė strata,
  6. kalbos strata,
  7. laisvės strata.

Šių dėmenų bazinis elementas yra individas, o visi kiti yra dimensijos, kuriose jis gali prisijungti arba atiduoti savo dalis. Pirma strata yra aukščiausios būtinybės vieta, kuri artėjant prie septintos stratos mažėja. Ir septinta strata yra didžiausios laisvės vieta, kuri artėdama prie pirmos stratos tolygiai mažėja. Visą šią struktūrą galima sudėti į tokią schemą:

zmogausKadangi individas gali turėti skirtingas dimensijas, jis yra deformuotas vienetas, nepalyginamas su kitais vienetais. Vadinasi yra tiek skirtingų multipleksų, kiek planetoje yra žmonių. Ir kiekvienas iš jų gali turėti savo atskirą ženklą arba kodą. Tai labai daug, todėl tiksliai pažinti visą žmoniją sunku ir tenka griebtis apibendrinimų bei universalizacijų. Tokią apibendrinimų ir universalizacijų sistemą turi kiekviena strata parodytoje dauglypoje. Fizinėje stratoje tai būtų atomai, biologinėje – ląstelės, socialinėje individas arba šeima, ekonomikoje – įmonė, technologijose – prietaisas, kalboje – žodis, laisvėje – laisvas veiksmas. Kitaip sakant, kiekvienoje iš šių lygmenų individas įsikomponuoja į visą struktūrą vis kitaip. Taipogi struktūros gali būti vietinės ir sujungtos per visas stratas, tai yra, lokalinės arba globalinės.

Pagrindinė individo charakteristika yra išeinantis iš jo vektorius, kuris surenka visus stratų elementus ir įgauna tam tikras būtinąsias ir laisvas simetrijas. Būtinųjų simetrijų žmogus nevaldo, joms paprasčiausiai paklūsta ir priima tokias kokios jos yra. Laisvos simetrijos yra kuriamos dėliojant psichinius dėmenis, kurie būna sujungti į naujas, iki tol nematytas struktūras. Tada šie simetronai vienas ant kito uždedami ir susiformuoja kritinės vietos, kuriose yra simetrijų pažeidimai, dėl kurių sątvaro tikrovėje kyla konfliktinės situacijos. Kovos priemonėmis sprendžiasi kuri simetrija nugalės, nustums besipriešinančią jėgą. Taigi matome, kad pasaulyje yra galimos labiausiai tikėtinos trajektorijos ir mažiausiai tikėtinos trajektorijos. Ta dalis, kuri labiausiai tikėtina, sukrinta į rėizolą, o mažiausiai tikėtina realizuojama tik papildomos jėgos įsikišimo dėka, kuri vadinama eiolu. Tam tikrų individų gyvenime laisvės gali būti daug, tuo tarpu kiti gyvena pavergimo sąlygomis ir laisvės neturi jokios. Schemoje pavaizduota pusiausvira situacija realybėje pasitaiko labai retai. Viena iš nelaisvės priemonių yra technologija, su kuria implantuotas žmogus paverčiamas dronu ir turi vykdyti jį valdančio operatoriaus komandas. Toks žmogus tampa įrankiu, kurį naudoja kitas laisvas žmogus arba tokių žmonių organizacija. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai ryški tendencija – iki tokio laipsnio, kad siekiama  tokiais dronais paversti visą visuomenę, kuri bus tik išrinktųjų darbo ir pramogų įrankiai.

Kadangi yra apie 7 milijardus individų, kiekvienas jų turi savo laisvės simetroną, skirtingą nuo kitų žmonių. Kai šie simetronai persikloja atsiranda labai didelis skaičius simetrijos pažeidimų, kurių vietose kyla konfliktinės situacijos. Tokiame pasaulyje atsiranda poreikis daryti poveikį tam, kad galėtum primesti savo simetroną kitiems. Visi poveikio metodai naudoja kokį nors dėmenį, kurį kontroliuojant, spaudžiant arba plečiant, galima valdyti individą. Poveikis gali būti fizinis, biologinis (ligos), socialinis (masinė sąmonė, terorizavimas, smurtas), ekonominis (turto nusavinimas, duoklės, sužlugdymas), technologinis (ryšio priemonių, kompiuterių kontrolė), kalbos (propagandinis žodynas, normos diktatūra), laisvei (sąmonės programavimas, bukinimas). Šiuo metu planetoje susiklosčiusi tokia situacija, kad visi išvardinti ir neišvardinti dėmenys yra kontroliuojami kelių grupuočių, kurios yra tapusios šios planetos globaliniais elitais, pavergusiais visą žmoniją. Ta ateitis, į kurią esame vedami nieko gero nežada, nes ši kontrolė ir pavergimas ne mažės, bet tik didės, jeigu situacija nebus pakeista. Kito kelio deja nėra – simetrijų pažeidimai iš abiejų pusių veda prie globalinio karo, nes nusileisti nesiruošia nė viena pusė. Norint nebūti šiame kare pralaimėtojais, reikia gerai suprasti kaip daromas poveikis, kokios vietos silpniausios ir jautriausios, o kokias galima pasinaudoti kaip savo stiprybėmis.

Imant kiekvieną stratą įmanomos įvairios dvilypės ir daugialypės struktūros, abiem kryptimis. Pavyzdžiui, nuo laisvės: laisvė – kalba, laisvė – technologija, laisvė – ekonomika, laisvė – visuomenė, laisvė – biologija, laisvė – fizinis  pasaulis. Kiekviena pora gali turėti subjektinį ir objektinį variantą: laisvė valdantį kalbą ir kalba valdanti laisvę ir t.t. Labai svarbi technologijų strata, kuri tampriai siejasi su ekonomika (technologija – ekonomika), su visuomene (technika – socialinė strata), su individu (technika – individas). Ypač didelę reikšmę turi pora technika – individas, kuri yra ypatinga žmogaus dimensija, kylanti iš jo laisvės, bet iš kitos pusės – pagrindinė poveikio darymo ir prievartos priemonė. Kiekvieno individo elgesio vektorių sudaro bent trys komponentai: paveldima prigimtis, per gyvenimą sukaupta patirtis ir aplinka, ir technologinė-psichotroninė prievarta. Žmogus gali turėti gražią paveldėtą prigimtį, taip pat gali būti išaugęs palankioje aplinkoje, tačiau su implantais pavertus jį dronu, visi šie faktoriai sugriaunami, ir elgesys tampa neprognozuojamu, t. y., daro dalykus, kurių savo valia niekada nedarytų. Dėl šios priežasties vertinant žmogaus elgesį privaloma įtraukti visas slaptas elgesio dimensijas, kurios įeina ir neįeina į pateiktą schemą.

Matome, kad nors pasaulyje natūraliai yra simetrijų pažeidimų sukeltas chaosas, tačiau katastrofos įmanoma išvengti dėl griežtos kontrolės, į kurios kalėjimą įstatyta visa žmonija. Plačiausiai visuomenėje propaguojama normos ideologija, kuri verčia laikytis nusistovėjusių simetrijų, o visi pažeidimai laikomi „iškrypimais“. Tačiau matome, kad tai lemia pati žmogaus ir tikrovės sandara, iš kurios laisvės dėmens pašalinti neįmanoma, nes tada visa realybė sukristų į rėizolą, kuris nesivysto ir negali sukurti nieko nauja. Be simetrijos pažeidimo nebūtų mūsų ir mūsų pasaulio. Todėl konfliktai neišvengiami, kuriems spręsti tereikia turėti civilizuotus algoritmus.

Klausimai:

  1. Kuo vienetas skiriasi nuo multiplekso?
  2. Kodėl multiplesai rikiuojami į sandūras?
  3. Kokios pagrindinės sątvaro stratos?
  4. Kaip paaiškinti būtinybės ir laisvės pusiausvyrą tikrovėje?
  5. Dėl kokios priežasties tikrovėje kyla simetrijų pažeidimai?
  6. Kokie elementarūs veiksmai multiplekso viduje ir tarp multipleksų?
  7. Koks globalinis multipleksas planetoje, apimantis visą žmoniją?
  8. Kaip daromas poveikis individo multipleksui?
  9. Kas yra žmogus-dronas?
  10. Kokie yra lokaliniai ir globaliniai multipleksai?
  11. Kodėl normų suabsoliutinimas prieštarauja tikrovės sandarai?


3. Kontinuumų dėmenys

Paaiškinus kontinuumo ir multiplekso sąvokas, kurios filognozijoje vaidina kertinį vaidmenį, galima dar labiau sukonkretinti teorinius pagrindus. Kontinuumas buvo apibrėžtas kaip paprastas ir neišskaidytas į savo sudėtines dalis, kurių pagrindu kuriamos parametrų grupės. Jis buvo parodytas kaip tam tikros terpės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tai, kas buvo prieš tai. Papildytas variantas yra skirtumo įvedimas į tęsimą, kuris sukelia deformaciją. Tačiau tai vis dar pernelyg abstraktu. Kontinuumo sąvoka paimta iš sąmoningo sątvaro, todėl kaip tokia turi ekrano savybių, o šis gali būti išskaidytas į pagrindinius savo dėmenis, kurie pereina į kontinuumo struktūrą. Ekranas pirmiausiai turi ištęstumo, ekstensyvumo savybę ir asocijuojamas su tam tikra erdve. Į šią erdvę projektuojami kadrai, kurie yra ateinančios informacijos porcijos, išdėstytos linijiniu būdu ir turi laiko charakteristikas. Ekrane pasirodantys informacijos pavidalai vadinami substancija, kuri sudaro perduodamos informacijos turinį. Kadangi ateinantys morfizmai nevienodi, tarp taškų ekrane atsiranda skirtumai, kurie suformuoja judėjimo vektorių.

Šitaip kontinuumas įgyja skirtingas dalis, kurias galima apibendrintai jungti į grupes, kurių viduje formuojami parametrai. Tos grupės vadinamos ekrano dėmenimis, per kuriuos projektuojama anapusinė tikrovė, esanti anapus į sątvarą patenkančio informacijos srauto. Čia reikia prisiminti žmogaus sandaros paaiškinimą, kurį pateikiau apibrėždamas filognozijos sąvoką. Sątvaras yra substancijoje atsirandanti informacinė gaublė, kurioje pavidalus įgyja iš aplinkos surinkti informaciniai morfizmai, padedantys žmogui orientuotis šioje aplinkoje. Tikras žmogus ir tikras pasaulis yra anapus šios gaublės, tačiau tiesioginė sąveika neįforminama ir gali būti suvokta tik per tokį tarpininką. Išvardinti ekrano dėmenys yra tradicinis, į žmogaus prigimtį įrašytas rinkinys, kuris labiau susijęs su fiksatine sąmonės dalimi. Tačiau laksatas yra daug lankstesnis ir čia galima šį ekraną perkurti. Tam reikia sukurti naujus ekrano dėmenis, kurie padėtų pagauti tikslesnį anapusinės tikrovės vaizdą, nes tradicinis ekranas, naudodamas paprasto kontinuumo struktūrą, nuglodina visas anapusinėje realybėje esančias deformacijas. Tačiau šio klausimo kol kas nespręsiu, tai bus kito skyrelio tema, o šiame noriu paaiškinti įprastinį ekrano modelį, kuris yra filognozijos pagrindas, į kurį remiantis kuriamos visos modifikacijos.

Apibendrintai modelio šio struktūra tokia:

demenysBrėžinyje parodyta, kad yra išorinė struktūra, kurią sudaro bendrosios koncepcijos ir vidinė. Vidinė dalis daugiausiai suformuota iš sątvaro dėmenų, tačiau šie dėmenys suobjektyvinti ir paversti pačios realybės aspektais. Sątvaras rodo, kad viduje yra dvi pagrindinės kryptys, kurios nelabai tiksliai vadinamos kryptimi į išorę ir į vidų. Tariama, kad einant į išorę randamas objektyvus pasaulis, o einant į vidų, randama žmogaus psichika. Pagrindinis filognozijos išplėtimas yra tas, kad laikoma, jog psichika taip pat atsiranda iš objektyvaus pasaulio, kuris analogiškas daiktiško pasaulio pagrindui. Šie du pasauliai atskiriami kaip fizinė ir gnostinė brana, kurių dėmenų struktūros yra veidrodinės. Taip yra todėl, kad gnostinės branos tiesiogiai tirti kol kas neįmanoma ir jos modeliavimui naudojama fizinės branos analogija, dėmenis paprasčiausiai nukopijuojant. Tačiau plečiant tyrimus neišvengiamai turės atsirasti skirtumai, kurie bus įvesti į dėmenų schemas. Kita vertus, vienas pagrindinis skirtumas yra jau dabar, kuris pagrindine gnostinės substancijos savybe laiko ne masę, bet suvokimą ir jį kildina iš jos sąveikos su luksorinų lauku, kurį aišku dar reikia įrodyti.

Išorinė struktūra apgaubia vidinę ir papildo dėmenis labai svarbiomis sątvare taip pat randamomis charakteristikomis. Viena tokia charakteristika jau buvo paaiškinta, tai yra kontinuumas, kuris savyje talpina visus dėmenis. Lig šiol pagrindinė tradicinio mokslo problema buvo ta, kad kontinuumai laikyti paprastais tapatybės kontinuumais, todėl teoriją kuriant jo pagrindu, buvo nuglodinamos visos struktūros. Pavyzdžiui, erdvė ir laikas laikyti paprastais, bestruktūriniais elementais, veikiančiais abstrakčioje paprastoje terpėje, todėl juose nebuvo įmanoma įžvelgti jokių mechanizmų. Ši padėtis iš dalies ištaisoma įvedant sudėtingą substancijos sandarą, tačiau ši sandara glodinama paprastos erdvės ir paprasto laiko neteisingais konstruktais. Įvedus multiplekso sąvoką ir sujungus ją su kontinuumo  vaizdiniu, ši padėtis ištaisoma. Iš esmės visi išvardinti vidiniai dėmenys yra sudėtingas multipleksas, per kurį galima pasiekti dvi artimiausias mus supančios tikrovės dalis.

Bet daug svarbesnis yra kitas išorinės dėmenų dalies principas, kuris skaidosi į eiolo ir rėizolo dėmenis. Šie terminai taip pat paimti iš sątvaro, kuris turi dvinarę sandarą – laisvės šerdį, kūrybinį potencialą ir būtinybės pasaulį, kuris yra suvokiamas kaip materialus daiktiškumas. Tai universalus principas, kuris reikalingas pasaulio atsiradimo paaiškinimui. Turi būti kūrėjas ir kūrinys. Kūrėjas savyje turi idealią formą, kurią įdėdamas į objektyvią materiją ją paverčia kūriniu. Kūrėją nebūtina įsivaizduoti religiniu įsivaizdavimu, nes laisvė ir materija iš tikro tėra dvi tikrovėje veikiančios jėgos, kurias galima paaiškinti filognoziniu, kaipybiniu metodu. Dar kitaip šiuos aspektus galima įvardinti kaip pasyvumą ir aktyvumą. Eiolas yra aktyvioji, kuriančioji jėga, o rėizolas yra pasyvioji, formą priimanti jėga. Jų junginyje atsiranda mus supanti realybė. Norėdami ją paaiškinti, turime ištirti kaip šios jėgos veikia, kokia jų sandara, kokios savybės ir kokiems dėsniams paklūsta.

Matome, kad tiek vidinė tiek išorinė struktūra turi dvinarę sandarą. Vidinis dvinariškumas kyla iš išorinio, nes eiolo aspektas pereina į gnostinę braną, ir psichikoje kuria laksato substanciją, o rėizolas pereina į fizinę braną ir formuoja fiksato pasaulį. Tačiau vienpusės koreliacijos nėra, nes tiek eiolas, tiek rėizolas apima abu tikrovės aspektus, t. y., eiolas gali tiesiogiai veikti ir fizinę braną, ko pasekmėje atsiranda sielos substancija. Šie dėmenys nėra išskirstyti po atskiras išorines dimensijas, visi šie aspektai sudėti į kiekvieną realybės tašką ir sudaro to taško dauglypą. Tai aišku tik bendros kategorijos, bendros sritys, kurių viduje veikia sudėtingi pasauliai, bet juos dar ateityje reikės išaiškinti, o kol kas dedant filognozijos pamatus, užtenka ir tokio apibendrinto varianto.

Dėmenų multipleksas sudaro tam tikrą struktūrą, kurią norėtųsi aprašyti ženklų kalba. Galutinės ženklų sistemos dar nesukūriau, ši idėja kol kas yra tik eksperimentinėje stadijoje, tačiau pirmas bandymas padarytas – pateiktoje schemoje, prie kiekvieno dėmens pateiktas ženklas, kuriuo tas dėmuo žymimas. Pasirinkau ideografinį principą, nes jis įprastas matematikoje ir logikoje. Jis panašus į hieroglifų kalbą, kokia rašoma azijos šalyse. Toks principas kaipybinėms lygtims yra geriausias, bet dar reikės padirbėti prie ženklų sistemos ir multipleksų užrašymo technologijos. Tai turi būti ir paprasta, aiški sistema, bet tuo pačiu ir efektyvi. Čia iškyla sunkumų, kaip ir visoms hieroglifais rašančioms kalboms, nes kiekvienas reiškinys turės turėti savo atskirą ženklą, o kadangi tikrovė labai sudėtinga, tokių ženklų, pilnam jos aprašymui turės būti labai daug. Tačiau kito kelio nematau ir teks su šiuo trūkumu susitaikyti. Tai iš dalies išsprendžiama tuo, kad tikrovė turi fraktalinę sandarą ir ją galima išdalinti į lygmenis, pradedant nuo aukščiausio ir baigiant smulkiausiu. Tai padeda tuo, kad kiekvieną lygmenį galima maksimaliai supaprastinti, visą sudėtingumą perkeliant į smulkesnius. Taip, einant nuo vienos pakopos prie kitos, multiplekso struktūra nebūtų labai sudėtinga.

Dabartinėje tikrovės pažinimo stadijoje labiausiai ištyrinėtas yra fizinės branos substancijos elementas. Šis dėmuo aiškinamas fizikos standartinio modelio, naudojant kvantinių laukų principą. Yra tam tikras elementarus kvantų rinkinys, į kurį redukuojama visa realybė, ir kuris pretenduoja paaiškinti visus mus supančios tikrovės reiškinius. Tačiau mokslas susiduria su didelėmis problemomis ir lieka labai daug tradiciniam metodui nepasiekiamų sričių, viena kurių yra sąmonės pasaulis. Filognozijos tikslas ištaisyti visas silpnąsias vietas, pateikiant išplėstą, visumą apimantį modelį ir paruošti pagrindą neištyrinėtų tikrovių atvėrimui. Svarbiausias išplėtimas yra gnostinės branos įvedimas, kurios ašis yra sąmonės substancija, taip pat gaubiamosios struktūros įvedimas, nes kiekviename tikrovės aspekte randame ne tik pasyvią materiją, bet yra ją formuojančią kūrybinę jėgą. Neištyrę šių aspektų tikrovės jos visumoje paaiškinti negalėsime. Toks požiūris ganėtinai originalus, nes tradicinėje fizikoje mes matome tik būtinybės pasaulį, o aš manau, kad į jį įmanoma įvesti ir laisvės dėmenį. Tai natūralu: jeigu įmanoma sukurti sąmonės fiziką, į ją turi įeiti labai svarbi sąmonei savybė, kuri vadinama kūrybine laisve. Čia nėra nieko neįprasta, nes kurti gali ne tik žmogus, bet ir pati tikrovė, kuri kažkokiu iki šiol nepaaiškintu būdu sukūrė sąmoningų gyvybių pasaulį. Neištyrinėjus šių tikrovės svarbių dalių, neįmanoma atskleisti pagrindinės mūsų realybės paslapties. Kadangi filognozijos pagrindinė paskirtis atskleisti 100 proc. holoplastinį tikrovės vaizdą, šie aspektai privalo būti įtraukti į modelį ir visai nebūtina juos išskirti į kokį nors nuo visumos izoliuotą mokslą, kuris tiriamas tik humanitariniais-filosofiniais metodais.

Daug sudėtingesnis klausimas, aišku, yra naujo dėmenų ekrano sukūrimas, tačiau tai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nepasiekus aukštesnio sąmoningumo. Manau, tai bus įmanoma tik tam gerai paruošus dirvą, ir išsprendus tradicinio ekrano problemas, kuris yra daugiausiai paimtas iš fiksatinio sensoriumo. Vidinė multiplekso dalis, kaip jau sakiau, sustruktūrinta, tačiau tas pats turi būti padaryta su išorine dalimi, o būtent su deformuotu kontinuumu, eiolu ir rėizolu. Kas tikrovėje yra aktyvumas, kas tikrovėje yra pasyvumas, kokiose kontinuumo deformacijose būtų galima juos atvaizduoti? Manau, kad įvadą į šią temą tuo galima būtų ir baigti, o kitame skyrelyje pabadysiu pasvarstyti, kaip būtų galima sukurti naujovišką ekrano dėmenų sistemą, kuri būtų paremta vien tik laksato priemonėmis, kategorijas paimant iš kalbos. Kalboje yra daug sąvokų, kiekviena sąvoka gali būti paversta ekranu, per kurį matoma realybė.

Klausimai:

  1. Kodėl sątvarui tokia svarbi ekraniškumo sąvybė?
  2. Kaip išskiriami sątvaro ekrano dėmenys?
  3. Kaip susijusios ekrano dėmenų ir kontinuumo sąvokos?
  4. Kokia kontinuumo dėmenų multiplekso pagrindinė sandara?
  5. Kodėl vidinė dėmenų dalis gerai ištyrinėta, o išorinė netyrinėjama?
  6. Kaip kitaip galima įvardinti eiolo ir rėizolo aspektus tikrovės sandaroje?
  7. Koks pagrindinis skirtumas tarp gnostinės ir fizinės branos dėmenų?
  8. Kodėl hieroglifais koduoti struktūrinius elementus geriausia?
  9. Kokia sąmonės dalimi remiasi tradicinis dėmenų multipleksas?
  10. Kam reikalingas naujas dėmenų ekranas?
  11. Į ką remiantis galima kurti naują, laksatinį dėmenų ekraną?


4. Naujoviški kontinuumų dėmenys

Iš dėmenų sulipdyti naują ekraną tikrovės pažinimui nėra taip lengva, nes sąmonė yra suaugusi su sensoriumu, kuriame formuojama iš aplinkos ateinanti juslinė informacija. Šio ekrano perdaryti neperkuriant sąmonės neįmanoma, o jeigu tai kada nors ir bus įmanoma, tai tik naudojant technologijas, kurių šiuo metu neturime. Todėl tokios minties reikia atsisakyti ir ieškoti kitų kelių. Šis kitas kelias atsiranda dėmesį perkėlus į kitą sąmonės vietą, kurią vadinu laksatu. Ši vieta judri, kintama ir ją labai lengva perdaryti. Tai kas sensoriume yra fiksuoti dėmenys, mąstyme yra lankstūs žodžiai, sąvokos ir iš jų suformuotos mintys. Kiek yra galimybė laisvai kurti naujus žodžius, paremtus naujomis sąvokomis, tiek įmanoma išrasti naujus dėmenis ir iš jų sudaryti naują ekraną, per kurį žiūrime į tikrovę.

Žinoma tai neturi būti savavališka kūryba, nes turime siekti maksimalaus atitikimo anapusinei tikrovei. To siekiama su sensoriniu ekranu, kuris pasirodė ganėtinai efektyvus, todėl tikslinga naują ekraną kurti tik tam, kad būtų pralenktas šio ekrano efektyvumas. Mažiau efektyvūs laksatiniai ekranai, į suvokimą įnešantys tik iliuziją – nereikalingi. Laksatinio ekrano kūrimas yra pažinimo proceso dalis ir jo dėmenys turi kilti iš pačios realybės – jeigu dėmuo prie jos nepriartina, jis nelaikomas atradimu. Kadangi sąmonės kokybė filognozijoje vertinama ne tik teoriniais, bet ir praktiniais kriterijais, neefektyvūs ekranai lengvai atsijojami, nes jie neduoda metodų realiai įvaldyti tikrovę. Ekranas iš kurio neįmanoma išvesti jokios technologijos, kuris neduoda jokio technologinio sprendimo, nelaikomas reikšmingu pasiekimu. Toks ekranas yra tik eksperimentinis tikrinimas, kurio tikslas įvertinti jo galimybes. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu duoda bent vieną praktinį sprendimą. Kuo tokių sprendimų daugiau, tuo ekrano vertė didesnė.

Praėjusiame skyrelyje užsiminiau, kad naują ekraną sukurti nėra taip lengva, ir čia paaiškinau kodėl taip yra – privaloma užčiuopti kokį nors tikrą, veiksmingą tikrovės aspektą. Todėl pilno naujoviško ekrano kol kas nekuriu ir noriu iki galo išnaudoti tradicinių dėmenų ekraną, kuris naudojamas šiuolaikiniame moksle. Tačiau jau buvo galima pastebėti, kad šis ekranas yra išplėstas naujais dėmenimis, todėl gali būti vadinamas hibridiniu. Tie nauji dėmenys yra eiolas ir rėizolas. Eiolą galima sieti su žmogiškoje tikrovėje egzistuojančiu aktyviu laisvės aspektu, kuri yra būtina kuriant naują tikrovę, o rėizolas yra pasyvi medžiaga, iš kurios formuojamas kūrinys. Šie aspektai paimti iš sątvaro sandaros, kuriame formuojama anapusinė tikrovė, todėl reikalavimas susieti dėmenį su tikrovės savybėmis nesunkiai pagrindžiamas. Nors galima bandyti priekaištauti, kad tai iš „psichologijos“ paimtos savybės, todėl jos objektyviam filognozijos mokslui netinka, nes yra subjektyvios. Kaip paaiškės vėliau, aš šias sąvokas maksimaliai suobjektyvinu ir paverčiu objektyviais tikrovės ekrano dėmenimis. Dabar tai ir pamėginsiu paaiškinti.

Turime pradėti nuo rėizolo, nes jis yra tikrovės pamatas, tai iš ko sudaryta visa realybė. Tikrovės fundamentalius vienetus, kurie susidaro iš kontinuumo deformacijų jiems susijungiant vadinu simetronais. Šie vienetai taip vadinami todėl, kad jie yra geometriškai taisyklingi ir sudaryti iš simetrinių bei asimetrinių struktūrų. Simetronai turi galimybę jungtis ir dalintis, šitaip formuodami didesnes sankaupas, įgaunančias išplėstą sandarą. Rėizolu vadinamas tas tikrovės aspektas, kuris atsiranda savaime jungiantis simetronams, per labiausiai derančias simetrijų dalis. Toks simetriniu atitikimu pagrįstas jungimasis jungiasi didele tikimybe ir yra dažniausiai pasitaikanti struktūra. Rėizolo dėsniai kyla būtent dėl šio simetrinio arba geometrinio taisyklingumo, nes stabilūs ir labiausiai tikėtini tie dariniai, kurie turi simetrinį atitikimą, o deriniai, kurie yra asimetriški – labai reti, todėl savaime iš asimetrinių konfigūracijų substancija nesiformuoja. Todėl rėizolas, pirmykštė materija, atsiranda tada, kai simetronai sukrinta patogiausiu būdu ir be papildomo įsikišimo iš jo negali atsirasti jokios naujoviškos struktūros.

Vadinasi, jeigu tikrovė būtų sudaryta tik iš rėizolo, neatsirastų nei gyvybė, nei visata – mums įprasto pasaulio, kuriame gyvename nebūtų. Kadangi mes patys ir visata yra faktas, turime daryti prielaidą, kad be rėizolo tikrovėje yra dar bent vienas dėmuo, kuriam turime būti dėkingi už savo ir mūsų pasaulio sukūrimą. Šią jėgą vadinu eiolu, kuris įsiveržia į rėizolinę materiją ir suformuoja joje naujoviškas struktūras, kurios savaime neatsirastų, nes jos sudarytos iš sujungimų, kurie savaime labai reti ir be papildomo įsikišimo neatsiranda. Vadinasi eiolo „laisvė“ ir „valia“ pagrįsta tuo, kad jis sugeba sujungti simetronus per tas vietas, kurios yra simetriškai netaisyklingos. Yra taisyklingi sujungimai, kurie pasitaiko labai dažnai ir yra asimetriški sujungimai, kurie paprastai gali turėti tik kelių procentų tikimybę. Eiolas yra ta papildoma jėga, kuri šią tikimybę padidina bent iki 80 proc. ir padaro neįmanomas struktūras įmanomomis. Dėl šios priežasties iš išorės stebint atrodo, kad mūsų pasaulis negalėjo atsirasti be „protingo įsikišimo“, nes savaime tokių susijungimų atsitiktinumo principu negali būti. Taip eiolas suasmeninamas ir paverčiamas dievu, kuris tampa tikėjimo ir garbinimo objektu. Filognozija nėra religija, ji yra pažinimo metodas, todėl sudievinimas ir pavertimas ritualinės elgsenos tikslu mums nėra tinkamas.

Įvedę į ekraną tokius papildomus dėmenis, gauname priemones, kurios leidžia aprašinėti kūrimo procesą, naujų tikrovės struktūrų atsiradimą. Mokslas neturintis tokių dėmenų šį klausimą palieka anapus savo galimybių, religiniam mąstymui. Tačiau pasaulio, gyvybės „dirbtinis“ atsiradimas yra faktas, kurį galima tirti ir moksliniu būdu, vadinasi reikalingos sąvokos, kurių rėmuose būtų galima formuoti tam reikalingus parametrus ir juos sieti į formules bei lygtis. Visa ligšiolinė fizika buvo aiškinama rėizolo dėmens rėmuose, nebandant paaiškinti kaip tame kas būtina gali atsirasti naujos, nebūtinosios struktūros. Tai kas nebūtina, nedeterminuota – laikoma laisvu. Gyvybė nėra būtinai iš rėizolo kylanti realybė, iš žinomų dėsnių tokios būtinybės išvesti būtų neįmanoma. Tad jeigu gyvybės atsiradimas nelaikomas determinuota rėizolo forma, turime daryti išvadą, kad ji laisvai sukurta, o tai, kas kuria nebūtinas, savavališkas struktūras, pažeidžiant tikimybės principą, yra eiolinis tikrovės aspektas. Manau, kad šis samprotavimas pakankamai pagrindžia šių dėmenų teisėtumą laksatinio ekrano sandaroje. Šie dėmenys dar turi būti išplėsti ir formalizuoti, nes jie turi turėti smulkesnes dalis, tačiau pati pradžia tuo padaryta. Taip kaip turime bendrą substancijos kategoriją, o paskui uždedame ant jos kvantų modelį susietą su parametrų sistema, taip pat galima modeliuoti ir eiolą bei rėizolą – kurti jų smulkesnius modelius.

Tęsmas galbūt nėra pats originaliausias dėmuo, įeinantis į išorinę dėmenų struktūrą, kurią paaiškinau ankstesniame skyrelyje, tačiau pateikiu kitą tęsmo interpretaciją. Iš jo pašalinama tapatybės savybė ir įvedama dinamika, suteikiant jam galimybę įgauti įvairias deformacijas, struktūras, kuriomis galima imituoti anapusinės tikrovės sandarą. Taip pat tariama kad yra įvairūs, skirtingi tęsmo tipai, turintys įgimtas savybes ir jiems maišantis savaime atsiranda simetriškos ir asimetriškos struktūros, kurios suvokime pasirodo kaip įvairūs kokybiniai supančios aplinkos reiškiniai, turintys įvairių sugebėjimų. Pavyzdžiui, yra tokie kontinuumai, kuriems susijungus atsiranda kūnas, fiziškumas, bet yra ir tokie, kuriems jungiantis natūraliai atsiranda informacinių gaublių dariniai, gebantys atspindėti aplinką kokybinėmis formomis. Šitaip iš pradžių kontinuumų simetronuose atsiranda kūniškumo rėizolas ir sieliškumo rėizolas, kuriuos sujungus su eioline jėga, gauname išbaigtą gyvybės formą, gebančią suvokti aplinką ir prasitęsti.

Kaip tokie dėmenys atrandami galima paaiškinti vektorių apsukimo metodu. Tarkime gyvybė yra biologinis vektorius, kuris turi objektyviai tiriamą sandarą. Žmogus turi kūną ir sąmonę; kūnas atsiranda dauginimosi būdu, auga sąveikaudamas su aplinka, kurią suvokti galima dėka psichinių gebėjimų. Vadinasi, šią pagrindinę struktūrą apsukame ir pagal jas darome projekcijas atbuliniu būdu į hipostratas ir išvedame projektuojamus dėmenis. Kūnas turi organinį komponentą, atsiranda iš organinio pasaulio, kūno programa susideda iš genetinio dėmens. Sąmonė taip pat turi turėti savo komponentą kūno hipostratose ir aš šį komponentą vadinu gnostine brana. Galima tvirtinti, kad šis dėmuo neįrodytas, bet jeigu biovektoriuje yra toks komponentas, tai jis neišvengiamai turi kilti iš tam tikros realybės, kuri negali būti išgalvota, netikra. Gnostinė brana yra tikra, tik reikia ją ištyrinėti, o tai pradedama nuo egzistavimo postulato. Einant toliau, mums žinomi mokslo dėsniai sako, kad pagal juos dabartinei realybės formai savaime atsirasti tikimybė maža, vadinasi vėlgi turi būti tikrovės vektorius, kurį apsukus, galėtume jį kildinti iš dviejų pradinių vektorių: tos tikrovės formos, kuri labai tikėtina, ir atsiranda savaime ir tos, kuri sukuria savaime neatsirandančias struktūras, padidindama simetronų sujungimo per asimetrinius taškus tikimybę. Šios dalys, kaip jau paaiškinau, vadinamos rėizolu ir eiolu. Pagal tokią logiką šie dėmenys hipostratoje taip pat privalomi, nes jie yra tikrovės vektoriaus sandaros atbulinė projekcija.

laksatinisPradžioje paaiškinau, kad kuriant dėmenis, jie turi duoti praktinį sprendimą kokiai nors problemai, nes filognozija siekia ne tik holoplastinės tiesos, bet ir veiklos masto išplėtimo. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu leidžia atrasti naujų technologijų, kurios yra realiai veikiančios. Aišku, kadangi čia dėstomi tik filognozijos pagrindai, tai jokių technologinių sprendimų nepateiksiu, tačiau visada būtina turėti omenyje, kad filognozijai tai privaloma. Teorija yra fiksatas, būtinoji struktūra, rėizolas, o inžinerija yra laksatas, naujų sujungimų kūrimas iš būtinųjų struktūrų, eiolas. Todėl reikia žinoti ne tik teoriją, bet reikia mokėti ją pritaikyti. Tai galima daryti tuo pačiu atbulinio vektoriaus metodu: imamas koks nors siekiamas technologinės naudos vektorius, sudaromas jo pageidaujamų savybių rinkinys, tada tos savybės apsukamos ir projektuojamos į hipostratas, bandant jose taip sujungti dinaminio ir mechaninio simetrono struktūras, kad gautųsi naujas, dirbtinis pageidaujamas naudos vektorius.

Pavyzdžiui, viena siekiama technologija yra antigravitacija, kurios tikslas įveikti aplink kosminius kūnus esantį jėgos vektorių žemyn. Tam pasiekti reikia gravitacinės dinamikos simetrone surasti tokias dėmenų vektorių konfigūracijas, kurios leistų kompensuoti gravitacinę trauką žemyn. Viena iš galimybių yra atrasti hipostratose planetos skleidžiamą antigravitacinį spinduliavimą, kurio vektorius yra aukštyn. Jis neveikia įprastinės materijos todėl, kad ji šiam spinduliavimui yra skaidri. Tačiau sukūrę neskaidrią materijos formą ir galėdami reguliuoti jos skaidrumą, galėtume gauti keliamąją jėgą aukštyn, kuri būtų antigravitacinio variklio mechanizmas. Tai aišku svajonė, nes norint surasti tikrą antigravitaciją, reikia atskleisti visą hipostratinį planetos simetroną, į kurį įeitų ir gravitacijos teorija. Bet metodas aiškus: turime suformuluoti siekiamos naudos vektorių, ir taip sujungti atskleistus simetrono dėmenis, kad jie sukurtų naują siekiamą technologiją.

Tokie yra naujų kontinuumų dėmenų kūrimo principai ir kriterijai, kuriuos naudojant jie priimami arba atmetami. Svarbiausias dalykas – laksatinis ekranas, kad turėtų vertę, turi gerokai lenkti sensorinio ekrano efektyvumą. Priešingu atveju jis nėra reikalingas, nes suvokimo kokybę ne pagerina, bet pablogina.

Klausimai:

  1. Kokie yra naujo suvokimo ekrano kūrimo principai?
  2. Kodėl sunku surasti naujus, efektyvius dėmenis laksatiniam ekranui?
  3. Kaip vertinamas laksatinio ekrano efektyvumas?
  4. Koks yra eiolo ir rėizolo dėmenų pagrindimas?
  5. Kaip atsiranda simetronai?
  6. Kokių reikia savybių tikrovėje, kad atsirastų nesavaiminės struktūros simetrone?
  7. Koks technologijos kūrimo metodas, naudojant naudos vektorių?
  8. Kaip įrodomas gnostinės branos pagrįstumas?
  9. Kodėl fiksatinis ekranas niekada neatskleis holoplastinio pasaulio vaizdo?
  10. Kaip patobulinti mąstymą, kad jame būtų daugiau resursų laksatinio ekrano dėmenų kūrimui?
  11. Kaip pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau nepriklausomų išradėjų?


5. Sąmonė ir dzeta struktūra

Filognozijos apibrėžime paaiškinau pagrindinę schemą, kurioje vaizduojama fundamentali žmogaus sandara, sudaryta iš sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus. Vadovaujantis šiuo skirstymu randami du „žmogaus“ variantai: vienas yra žmogus kaip jis vaizdais pasirodo sąmonei ir antras yra tikrasis žmogus, kuris yra anapus sąmoningo suvokimo. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad vaizdinis žmogus yra nepilnas, neišbaigtas, suformuotas iš ribotų suvokimo duomenų, o kitas yra pilnas žmogus, toks koks jis yra iš tikro anapus sąmonės egzistuojančioje tikrovėje. Šie du „žmonės“ yra susiję, nes sąmoningas žmogus yra pirmapradžio žmogaus įrankis. Pirmapradis žmogus yra visas žmogus, o sąmoningas yra tik šio susiaurintas ir sumažintas variantas. Pažinimas, kaip pagrindinis filognozijos tikslas, yra sąmoningo žmogaus viduje vykstantis procesas, tačiau pagrindinis objektas yra tai, kas yra anapus sąmoningo žmogaus. Sąmonės tikslas yra įtraukti anapusinį pasaulį į savo vidų ir kuo tiksliau jį atvaizduoti. Tad tikri objektai yra anapus sąmonės, bet jie suvokimo dalimi tampa tik tada, kai virsta sąmonės forma.

Šis virsmas turi savo sandarą, kurią aš įvardinu kaip „dzetą struktūrą“. Šiame skyrelyje ją ir pabandysiu paaiškinti. Pirmiausiai, ką reiškia šis pavadinimas. Objekto sandarą aiškinu taškais, kurie mano schemoje išsidėstę kaip stačiakampis. Taškus galima jungti per kraštines, o galima ir įstrižai. Jungiant taškus stačiakampyje tam tikru būdu gaunama savotiška zigzago konfigūracija, turinti raidės Z formą, o ši raidė graikų kalboje vadinama „dzeta“. Iš to ir kilo pavadinimas „dzeta struktūra“. Jame jokios gilios prasmės nėra, jis sudarytas taip, kad palengvintų objektą aprašančios schemos įsiminimą.

Skirtis tarp sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus sukuria tokią objekto sandarą: jis prasideda nuo pirminėje tikrovėje esančio kauzalinio kūno, kuris turi tokį patį statusą kaip anapus sąmonės esantis pirmapradis žmogus. Tai pirmas stačiakampio taškas esantis dešinės pusės viršuje. Tada eina semantinis kūnas, kuris nustatomas brėžiant įstrižą liniją žemyn, į kairę pusę. Semantinis kūnas yra tas, kurs suvokiamas be akių pagalbos, taktiliniais ir kitais jutimais. Tada šis taškas pratęsiamas į atsišakojimą ir sukuriama vieta, skirta akių kūnui, pagrindiniam objektinio pasaulio suvokimo būdui, kuris leidžia sąmonei orientuotis aplinkoje. Akių kūnas labai svarbus, bet jis ir klastingas, nes parodo ne tikrą, ne pilną tikrovės vaizdą ir daug kas lieka anapus jo. Ši įstriža linija žemyn žymi tiesioginį anapusinio objekto ryšį su žmogaus sensoriumu, su fiksatu, bet yra nepilna struktūra, nes be jos į kiekvieną objektą įsiterpia ir laksatinis  komponentas, kurį atstovauja dzeta struktūra.

Kauzalinio kūno tašką pratęsę žemyn stačiakampio kraštine, gauname kiekvieno objekto laksatinės vaizduotės kontinuumą, į kurį patalpinamas kiekvienas daiktas, taip sukuriant erdvę, kurioje su juo galima atlikti laksatines manipuliacijas. Tada iš šio taško vedame įstrižą liniją aukštyn į kairę, kur turime gnostinio kūno tašką. Gnostinis kūnas objekte suformuojamas iš ankstesniuose skyreliuose aprašyto fiksatinio ir laksatinio ekrano dėmenų, sukuriančių tam tikrą jų vidinės sandaros teoriją. Gnostinis kūnas sątvare yra pagrindinė pasaulio supratimo vieta, kurioje pratęsiama tai, kas tiesiogiai duota žmogaus suvokimui ir sudaro prielaidas technologiniam objektų įvaldymui. Tai yra tos tikros žinios apie pasaulį, kurių siekia kiekviena pažinimo sistema. Toliau šis gnostinio kūno taškas vedamas žemyn į semantinį kūną, šitaip užbaigiant Z konfigūraciją. Ji svarbi tuo, kad ši objekto dalis yra pagrindinė filognozininko darbo vieta, ir jos tikslas sukurti tokį vidinių kontinuumų simetroną, kad jis atspindėtų tikrąją, holoplastinę objekto sandarą.

Ši schema leidžia išskirti pagrindinius objektų tipus, kurie gali būti tikri ir netikri, pilnos sandaros ir nepilnos:

  1. akių-semantinis-gnostinis-kauzalinis – pilnai sąmonei atsiveriantys objektai, tokie kaip medis, namas, žmogus;
  2. semantinis-gnostinis-kauzalinis – nepilnai sąmonei atsiveriantys objektai, neturintys akių vaizdo, kaip antai vėjas, šiluma, šaltis ir t.t.;
  3. gnostinis-kauzalinis – tik mąstomi objektai, kurie identifikuojami pagal tam tikrus požymius, bet juslėms niekaip neduodami – tai įvairūs transcenderiai, kurie gali būti vadinami dievais, „bildukais“;
  4. kauzalinis – tik transcendencijoje esantys objektai, kurie nesuvokiami ne tik juslėmis, bet ir protu, ir niekaip nepasirodo.

Netikras objektas yra tik haliucinacija, kuri pagaminta iš smegenyse pasiklydusios informacijos, neturinčios pirminėje tikrovėje jokių atitikmenų. Variantai yra tokie patys kaip ir prieš tai, tik be kauzalinio kūno:

  1. akių-semantinis-gnostinis – suvokiamas haliucinuojančiomis juslėmis ir protu;
  2. semantinis-gnostinis – suvokiamas tik kaip jausmas ir interpretuojamas protu;
  3. gnostinis – suvokiamas tik protu, kaip teorinis objektas.

Filognozijai svarbiausi yra objektai, turintys kauzalinį kūną ir esantys tikrais, anapusiniais objektais, kuriuos siekiama pažinti. Beobjektiniai vaizdai taip pat svarbūs, bet jie daugiau svarbūs yra gnostinės branos pažinimui ir mechanizmų formuojančių suvokimą paaiškinimui. Taip pat žmonių tikėjimų ir įsitikinimų psichologiniams tyrimams, nes tokie beobjektiniai implantuoti vaizdiniai naudojami masinės sąmonės valdymui, ir gali kelti įvairius jausmus bei emocijas: neapykantą, baimę, pyktį, meilę, prisirišimą, džiaugsmą ir t.t. Matome, kad yra trys pagrindinės vietos, kuriose gali būti suvokimo objektas, turintis įvairų gylį: laksatiniai objektai, fiksatiniai objektai ir transcendentiniai objektai. Atrama yra tikra daikto sandara anapus suvokimo, kurią kitose vietose stengiamasi kuo tiksliau nukopijuoti. Matomus daiktus tyrinėti būna paprasčiausia, bet jie daugiau mažiau ištyrinėti bent paviršutiniškai. Daug įdomesnis klausimas yra atverti nematomas tikrovės dalis, tas jos vietas, kurios slepiasi mano kitame skyrelyje aprašytose hipostratose.

Senovėje buvo įprasta įvairius bevaizdžius suvokimus ir gamtinius reiškinius aiškinti projektuojant į dzetą struktūrą veikiančias folklorines būtybes. Toks mąstymas vadinamas mitologizuojančiu mąstymu, kuris vyravo todėl, kad buvo nesuvokiama žmogaus sandara ir tikrovės veikimo mechanizmai. Būtybės būdavo laikomos atsakingomis už gamtos stichijas, ligas, nelaimes ir pan. Taip buvo daroma todėl, kad buvo neišvystytas racionalus struktūrinis mąstymas, nebuvo metodų projektuoti į pirminę tikrovę kontinuumų dauglypas, todėl projektuodavo būtybes ir dvasias. Naujais laikais šis suvokimo principas niekur nedingo, nes dzeta struktūra išliko ta pati, tik „būtybės“ įgavo kitokį pavidalą: algebrinių ir geometrinių struktūrų, parametrų, formulių, ženklų ir pan. Tai, kas anksčiau buvo „būtybė“ dabar yra sąveikaujančių kvantinių laukų debesis, kuriame vyksta įvairios jų sudėtinių dalių reakcijos. Žaibas kažkada buvo suvokiamas kaip anapusinės būtybės rūstybės išraiška, dabar tai elektringų dalelių debesyse įvykstanti elektrinė iškrova. Iš principo galima interpretuoti įvairiai, naudojant įvairius vaizdinius, tačiau filognozijos reikalavimas ne suteikti abstraktų psichologizuotą vaizdinį, bet sukurti gnostinę struktūrą, leidžiančią kauzalinius simetronus panaudoti technologijų kūrimui, darant įvairius jų elementų sujungimus. Tam reikia struktūrinio-ženklinio, o ne folklorinio mąstymo. Tačiau dar kartą kartoju, „būtybės“ vaizdinys nėra klaidingas, nes žmogus pavyzdžiui irgi būtybė, bet mokslas jį aprašinėja formulėmis ir lygtimis, kaip veikiančių kvantinių laukų sampyną. Tačiau dėl to žmogaus „būtybiškumas“ nedingsta. Jeigu kažkam esame nematomi, jie mus taip pat galėtų laikyti nuasmenintomis transcendentinėmis jėgomis.

Bendrai tariant, ši sritis yra labai paini ir atskirti, kur tik informacinis laksatinis implantas, o kur tikras transcendentinis objektas labai sunku. Čia ypač didelę painiavą įneša žmonės save vadinantys ekstrasensais. Jie tvirtina, kad gali matyti kitiems nematomą pasaulį, turi įvairų ekstrasensorinių pojūčių, ateinančių iš hipostratų. Bet ekstrasensai būna tikri ir netikri. Netikri yra tie, kurių visi suvokiami objektai neturi kauzalinio kūno, neegzistuoja transcendencijoje ir yra tik laksatinės projekcijos į fiksatą. Vadinasi tai ką jie suvokia tėra sąmonės artefaktas, fosfenas be išorinio poveikio, tai vidinė smegenų informacinė anomalija, kylanti dėl žmogaus sąmonės sandaros. Tačiau įmanomi ir tikri ekstrasensai, bet kiek man žinoma dauguma jų integruotos sąmonės ir yra technologiniai ekstrasensai, kurie hipostratas atveria technoreceptorių tinklaine, kuri yra jų kūne ir perduoda informaciją į smegenis. Šie technoreceptoriai suteikia žmogui papildomą regėjimą, kurį galima vadinti ekstrsensoriniu, ir šis regėjimas nėra tik informacinės smegenų anomalijos arba protu sukurti gnostiniai kūnai, implantuojami į žmonių visuomenės mąstymą ir apaugantys įvairiais lingvizmais, logizmais ir psichizmais.

Filognozininkui privaloma gerai suprasti šią sątvaro objektų klasifikaciją bei dzetą struktūrą ir vengti klaidingų teorijų platinimo. Pavyzdžiui, filognozija tikrai nesiekia savo laksatiniais ekranais kurti neegzistuojančius gnostinius kūnus, kurie be sątvaro vidaus neturi jokios anapusinės egzistencijos. Tuo sąmonės kokybė ne gerinama, bet bloginama, nes suformuoja klaidingas mąstymo formas, kurios neigiamai veikia žmogaus elgseną. Dėl šios priežasties, hipostratų atvėrimui svarbios instrumentinės priemonės – filognozija ne tik teorinė, bet ir instrumentinė.

Klausimai:

  1. Kokios dalys sudaro pilną žmogų?
  2. Kokius kūnus turi objektai?
  3. Kas yra dzeta struktūra?
  4. Kokia objektų klasifikacija?
  5. Kaip atsiranda folklorinės anapusinės būtybės?
  6. Kaip jas traktuoja filognozija?
  7. Ar įmanomi tikri ekstrasensai?
  8. Kokiais būdais sukuriamas dirbtinis hipostratų atvaras?
  9. Kuo svarbus neobjektinių kūnų tyrimas?


6. Stratos ir hipostratos

Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro“ teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu – stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo“ tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas – sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

Tuo visas spektras neišsisemia, tačiau naudojantis metodu „iš vidaus į išorę“ tai pirmosios hipostratų stotelės, prie kurių verta sustoti ir kurias verta gerai ištyrinėti gelmininkų metodu. Visas spektras neria į nematomą gelmę, turinčią dvi kryptis, kurias jau paminėjau: daiktiškąjį rėizolą ir laisvės eiolą. Šioms kryptims jungiantis susiformuoja jų mišinys, kuris sukuria žmogaus egzistenciją. Šis principas vienas pagrindinių sątvaro principų, kuris kartojasi įvairiose srityse, viena dalis ateina iš laisvos galimybės kurti naujas formas, o kita yra medžiaga, panaudojama šiam kūrimo veiksmui. Eiolas yra šita laisvė, į žmogų įsikūnijanti iš tikrovės gelemės, o rėizolas yra medžiaga, kurioje būtinosios struktūros pertvarkomos, keičiamos ir iš jų sukuriama kas nors naujo. Tai galioja tiek sąmonės viduje, tiek visai tikrovei, nes laikoma, kad mūsų pasaulis taip pat buvo sukurtas, todėl turi turėti abu šiuos aspektus, kuriuos iš jo paveldi ir žmogus.

Žinomą hipostratų spektrą vaizduoju pateikta schema. Ji nėra tikslus paslėptų realybių vaizdas, greičiau tai principas, kurį būtina suvokti, hipostratų modelį kuriant savarankiškai, pagal tai, ką sugeba sukurti/atrasti kiekvieno žmogaus individuali sąmonė. Iš pradžių reikia sukurti visus įmanomus šios tikrovės žemėlapius, o tada natūraliais ir techniniais instrumentais, atverti jas žmonėms. Ši sistema kaip technologija būtų vadinama dirbtiniu hipostratų atvaru (DHA).

spektr

Pagrindinė šios schemos dalis yra šviesos arka, turinti fiksatinę ir laksatinę stratą. Fiksatinė dalis ateina iš fizinės branos pasaulio ir atveria vieną šio pasaulio hipostratą, kai kitos lieka uždarytos ir yra žmogaus sąmonei neregimas pasaulis. Laksatinė dalis per laksatinį srautą ateina iš gnostinės branos, ir čia pavirsta žmogaus minčių ir jausmų pasauliu. Tačiau be tiesiogiai atveriamų dalių ir čia yra daug niekaip nepasiekiamų ir jas galima atdaryti tik dirbtiniu gnostinių hipostratų atvaru. Schemoje spektrinė juosta rodoma išskleistu pavidalu, nors tikrovėje visos dalys yra suspaustos į vieną junginį, kuriame sluoksniai uždėti vienas ant kito. Tačiau tokiu pavidalu hipostratas vaizduoti nepatogu, todėl reikalingas išskleistas variantas. Holoplastinis vaizdas gali būti labai sudėtingas ir platus, tačiau viską išsemti, iki pat šios realybės pradžios – titaniškas darbas, kuriam atlikti reikės daug šimtmečių ir tūkstančių genialių protų darbo. Su dabartinio mokslo viešu variantu bėda ta, kad jis nepripažįsta tokios realybės sandaros ir liaudį laiko fasadinio pasaulio iliuzijose. Bet gyvenant tik jame ir laikantis paviršininkų nuostatų, suprasti kas vyksta iš tikro, kokios yra tikrosios priežastys ir kokie yra pirmieji judintojai, neįmanoma. Pirmapradis žmogus, apie kurį kalbėjau įžanginiame skyriuje, apima visas hipostratas, ne vien tai, kas matoma laksate ir fiksate.

Fasadinio pasaulio ir gelmės principą galima atrasti ne tik pačios tikrovės suvokime. Ši sistema ypač svarbi visuomenėje kaip vienas pagrindinių organizacijos principų. Kiekviena organizacija turi oficialų spektaklį, kuris yra jos fasadas, tai kaip save pateikia paprastiems žmonėms, ir tikrą gelminį pasaulį, kuris šį spektaklį organizuoja. Spektaklyje veikia „žvaigždėmis“ vaizduojami žmonės, prie kurių įvaizdžio dirba visa komanda specialistų, o šios yra tik organizacijos sukurtų scenarijų atlikėjai. Fasade rodomi herojai ir antiherojai, nes jo paskirtis ne tik ką nors išaukštinti, sukurti žvaigždę, bet ir sudoroti. Todėl fasadas dažnai veikia kaip ešafotas, kuriame viešai trypiami organizacijos priešai. Šis fasadas propaguoja savo normų sistemą, ir jeigu tų normų neatitinki, yra rizika, kad organizacija tave ištrauks ant ešafoto, ir įvykdys per informacijos kanalus viešą egzekuciją.

Šio principo paslaptis ta, kad fasadas nėra tiesos vieta, fasadas tėra vaidinamas spektaklis, o tikras organizacijos veidas slepiamas hipostratų uždarose zonose. Šie slapti pasauliai prieinami tik išrinktiesiems, ir jie save pateikia per suvaidintą organizuotą spektaklį. Be hipostratų įtraukimo į savo suvokimo horizonto ribas, neįmanoma suprasti įvykių, priežasčių, pirmųjų judintojų, nes spektaklyje pateikiami tik aukojimui išrinkti atpirkimo ožiai, kurie su įvykiais net nėra susiję arba juose yra tik pėstininkai. Toks principas patogus tuo, kad gali organizuoti net pačius šūdiniausius nusikaltimus, bet kol nesi ištrauktas į fasadą, kas neįmanoma jeigu priklausai organizacijos elitui, tol nėra ko bijoti, nes žmonių sąmonėse matosi tik suvaidintas spektaklinis įvaizdis. Kiekviena organizuota sistema, siekia susikurti fasadinę ešafoto instituciją, kurioje sudorojami visi valdžiai nusižengę žmonės, per neatitikimo jų normai viešinimą. Ešafoto struktūra tokia: ideologija, suformuota per propagandos ir švietimo sistemą; masinė sąmonė, kuri suorganizuota filologiškai rodyti neapykantą visiems nukrypimams nuo valdžios normos; organizatoriai, kurie kuria ešafoto sistemą; ir pats nusidėjėlis, kuris išstatomas viešam apspjaudymui, per „nuodėmių“ masinio paskleidimo sistemą. Visos grupuotės, siekiančios valdžios ir įtakos masinei sąmonei, siekia susiformuoti tokį likimų traiškymo mechanizmą, nes nori savo oponentus laikyti baimėje, šokdinti išsišokėlius ir „iškrypėlius“.

Matome, kad tiek tikrovės suvokime, tiek visuomeninėje organizacijoje, fasadinis pasaulis yra netiesos vieta, kurią labai mėgsta paviršininkai. Tačiau gelmininkų neapgauna jokie paviršiniai spektakliai, nes jie nori žinoti visą tiesą. Norint pasiekti šį tikslą reikia peržengti paviršiaus ribą, nerti į gelmę ir ištraukti tikrą, joje pasislėpusią realybę. Tai nėra lengva, nes hipostratos akylai saugomos ir prie jų prisikapstyti reikia išskirtinės sėkmės. Priartėjus prie ekstreminės ribos, tikrovės lieka vis mažiau ir įsijungia vaizduotės mechanizmai, kurie tikrovės pakaitalą kuria iš abstraktų, o šie yra ne fakto, bet galimybės vieta. Faktas turi būti užfiksuotas tiesioginiame suvokime, galimybė būna tik mąstoma. Toks hipostratų atskleidimas yra nepilnavertis ir fasadinis spektaklis griaunamas turi būti efektyvesnėmis priemonėmis. Galima prote suvokti koks visas spektras žmonijos organizacijų sistemoje, nes žmonių skaičius ribotas ir kažkokie žmonės stovi pačiame gale kaip pirmieji judintojai. Tos uždaros zonos, kurios planetos mastu veikia kaip tokios grupuotės, save laiko didelėje paslaptyje. Šių pirmųjų judintojų nereikia painioti su fasadinio spektaklio žvaigždėmis, kurie yra tik suorganizuoti visuomenei vaidinti spektaklį, bet nėra tikri lėlininkai.

Pažinimo multipleksus galima konstruoti kokios nors vienos stratos ribose, o galima stengtis aprėpti visą spektrą, paaiškinant kaip įvykiai atsiranda iš tikro. Jeigu kokie nors procesai lieka anapus horizonto ir nėra įtraukiami į modelį, iškreipiamas visas vaizdas, nesuprantant kas yra tikri pagrindiniai žaidėjai, o kas yra tik jų stumdomos figūrėlės. Todėl filognozijoje, kuri siekia holoplastinio vaizdo, toks principas neišvengiamas, be gelmės nėra pilnos tiesos. Kadangi tai kas atsiveria yra laikoma „lengvu taikiniu“, tokia informacija nėra labai vertinga, visas darbas glūdi gelmės tamsoje ir tyloje. Pagrindinis siekis – padaryti, kad tylinti tamsa nušvistų, tačiau kad nušvistų taip, kad liktų tikra tylos ir tamsos forma, o ne vien tai, kas neregima ir negirdima būtų pakeista tuo, kas regima ir girdima. Metodas, kurio rėmuose tai daroma, aprašytas dzeta struktūroje, tačiau filognozijoje paprastasis jos variantas netinkamas. Privaloma siekti naujo ekrano, kad ir vaizdas ir garsas būtų kitas.

Klausimai:

  1. Kodėl filognozijoje gelmininkų metodas reikalingesnis už paviršininkų?
  2. Kaip suprasti horizonto sąvoką gelmėje?
  3. Kokios žinomos pagrindinės stratų grupės?
  4. Kas yra DHA?
  5. Kaip sąmonės valdymui naudojamas fasadinis pasaulis?
  6. Kaip socialinės organizacijos struktūroje suorganizuojamas ešafotas?
  7. Kas yra ekstreminis pasaulis?
  8. Kokia klaida daroma tiriant hipostratas?
  9. Kaip įtraukti tamsą ir tylą į šviesos arką, kad jos parodytų savo tikrąją esmę?


7. Būtinosios ir nebūtinosios struktūros

Ankstesniuose skyreliuose buvo parodyta, kad žiūrint iš žmogaus perspektyvos, tikrovė suskirstyta į būtinąsias ir nebūtinąsias struktūras. Iš jų tos, kurios reikalingos palaikyti objekto vientisumui yra būtinosios, o tos, kurios yra laisvai į jį įdedamos – nebūtinosios. Būtinybės pasaulis yra rėizolas, o laisvės – eiolas. Ši dvilypė sandara kartojasi per visus realybės lygmenis, nuo aukščiausio iki žemiausio. Todėl turime individualų eiolą, visuomenės eiolą ir tikrovės eiolą; taip pat – individualų rėizolą, visuomenės rėizolą ir tikrovės rėizolą. Kiekvienas žemesnis lygmuo įkomponuotas į aukštesnį (bent jau įprastiniu atveju).

Tikrovės laisvė iš būtinybės sukuria dirbtinį kūrinį, mūsų pasaulį, kuris mums yra privaloma tvarka, kurią keisti turėtų būti neleidžiama. Valdžia iš šios fizinio ir biologinio pasaulio būtinosios tvarkos sukuria socialinį kūrinį, kuris būna privalomas individui. Individas kuria meną ir technologijas, individualios kūrybos rėmuose. Šios sritys būna griežtai atskirtos pagal veiklos mastus. Tikrovės laisvė aukščiausia, nes ji kuria per visą spektrą, nuo pat apačios iki viršaus, tuo tarpu žmogus sugeba manipuliuoti tik viršutiniais spektro sluoksniais ir kurti labai netobulą natūralaus kūrinio imitaciją. Žmogus kuria tik savo šeimos, giminės lygmenyje, o valdžia valdo visą visuomenę, nuo apačios iki viršaus, ir gali jai primesti bet kokias savavališkas formas. Todėl hierarchija nusistovi pirmiausiai pagal kūrinio tobulumą. Žmogus kuria netobulai, o tikrovė tobulai. Tačiau tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad žmogaus kūryba vyksta labai sparčiu tempu, ir jis savo sukurtą tikrovę gali tobulai kontroliuoti. Tikrovės kūryba vyksta labai lėtai, ir žmogui jos kūriniai sunkiai valdomi. Todėl laikoma, kad dirbtinė technologija vertingesnė.

Tačiau tokia pusiausvyra ne visada veikia. Kartais ji išbalansuojama, kai individas pradeda įsivaizduoti, kad jo laisvė aukščiau už valdžios, o valdžia įsivaizduoja, kad jie turi teisę nustumti į šoną tikrovės kūrybos mechanizmą ir perimti tikrovę į savo kontrolę. To siekiama transhumanizme, kuris pirmiausiai yra valdžioje įsigalėjęs ideologinis judėjimas, pagal kurį aukščiausia laisvė yra planetos elito laisvė, kuri nustumia į šoną ir žmonijos laisvę, padaro ją tik savo kūrybinių eksperimentų žaliavą, bet taip pat atima natūralios tikrovės kūrimo teisę iš tikrovės eiolo, ir pradeda tikrovę modeliuoti patys pagal savo įsivaizdavimus. Individualus, psichologinis elito eiolas tampa svarbiau už individų laisvę ir už tikrovės laisvę, kurios sustumiamos į būtinybės sritį apačioje ir tampa tik formuojama medžiaga.

Šitaip visa realybė gali atsidurti gana žemos kokybės sąmonės rankose, ypač pagal trečią kokybės kriterijų, kurio esmė yra nekenkti, o nekenkiama laikantis natūralios laisvių hierarchijos. Filognozijoje tikrovė pažįstama ne tam, kad ji būtų savavališkai darkoma remiantis žemo išsivystymo sąmonės vaizdiniais. Kiekvieno lygmens laisvė turi būti gerbiama ir turi stengtis išlikti savo vietoje. Tai gali būti sunkiai įgyvendinama siekiant plėsti veiklos mastą, nes tam reikia kurti dirbtinę tikrovę galaktiniu masteliu. Tačiau net tokiu atveju, pakankamai didelė dalis aukštesnio lygmens laisvės turi likti neliečiama, būtinųjų struktūrų pavidalu. Turint technologijas, galima perdaryti visą biosferos ekosistemą, tačiau laikantis nuostatos, kad tikrovės kūrinys yra tobulesnis už žmogaus, dėl jau minėtos priežasties, jis turi būti laikomas būtinąja, žmogaus ir valdžios laisvei neliečiama struktūra.

Tai neprieštarauja tiems atvejams, kai turi būti taisomos klaidos ir varginantys apribojimai, tokie kaip ligos, defektai, trūkumai, tokie kaip trumpaamžiškumas. Tačiau kai iš tikrovės perimamas pavyzdžiui, dirbtinis gyvybės arba sąmonės kūrimas, privalomi labai dideli apribojimai. Šiuo metu tai nėra didelis pavojus todėl, kad šios technologijos transhumanistų mafijai nepasiekiamos, tačiau taip bus ne visada. Filognozijoje tikrovės eiolo laisvės uzurpavimas nėra laikomas priimtinu.

Iš dalies klausimas čia yra paprastas. Ar verta siekti, kad visos tikrovės struktūros būtų laikomos savavališkomis ir laisvai perdaromomis, ar kažkas turi visada išlikti privaloma, būtina ir neliečiama? Kokia tarp jų turi nusistovėti pusiausvyra? Vadovaujantis logika, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau galios, todėl galios plėtimui neturi būti jokių apribojimų, būtų aršiai puolamas pamatas, ant kurio stovi mūsų tikrovė. O tai labai pavojinga, nes psichologinio eiolo aprėpiami mastai visada mažesni, už tikrovės eiolo, todėl didelė žmogaus klaidų tikimybė. Ir jeigu žmogaus sąmonei neuždedame jokių apribojimų, dėl trumparegiškumo galime priartėti prie katastrofos per labai trumpa laiką.

Vienas iš pavyzdžių yra psichotroninės prievartos naudojimas sąmonei, paverčiant žmogų dronu. Elitai siekiantys dronais paversti visą žmoniją pažeidžia eiolo, eiolo hierarchijų principą, peržengia savo kompetencijos sritis ir sureikšmina savo, individualų, psichologinį eiolą sąmonėje. Psichotroninės technologijos sukurtos ir bus vis labiau tobulinamos ir su tuo turi būti susitaikyta. Tačiau sritis turi turėti savo protingas eismo taisykles, nes kai visi važinėja kaip nori, gaunasi chaosas keliuose, kuris daro daug žalos. Filognozijos vienas iš tikslų yra psichotroninės prievartos demaskavimas ir pašalinimas, įvedant tokius reikalavimus:

  1. paviešinti pilnus smegenų žemėlapius ir suskirstyti funkcines zonas į leidžiamas implantuoti ir draudžiamas, tam, kad būtų apsaugota žmogaus laisva valia ir jis nebūtų paverstas dronu;
  2. implantavimas turi turėti projektą atitinkantį įstatymus, žmogaus raštišką sutikimą ir priežiūros komisijos leidimą;
  3. turi būti sukurtas viešas registras su informacija apie visus implantuotus žmones, su jų implantavimo modeliais, ir visais lydinčiais teisiniais dokumentais;
  4. visi kiti variantai turėtų būti laikomi nelegaliais implantavimo atvejais ir baudžiami baudžiamąja atsakomybe;
  5. taip pat turi būti apibrėžtas žmogaus-drono statusas, kurio pažeista laisva valia: kas atsako už žalą padarytą su dronais?; logiška, kad atsako tie, kas turi laisvą valią, ir laisva valia dronus valdo (ne patys dronai).
  6. psichotronikos reikalavimai teisėsaugoje, tardymui: turi būti viešai skenuojama tik biografinė atmintis, dalyvaujant advokatui ir ekspertams, kurie vertina koks yra gautų duomenų šaltinis (ar tai faktai, ar fantazijos);
  7. tardymas turi vykti ribotą laiką, kaip ikiteisminis tyrimas, ir gavus duomenis, turi būti poveikis nutrauktas; turi būti sertifikuoti implantai ir programinė įranga, kuri neleistų žmogaus versti dronu ir klastoti duomenis ar prisipažinimą su psichotronine prievarta.

Šiuo metu planetos valdžia pažeidinėja visus šiuos punktus ir psichotroninę prievartą naudoja nusikalstamais tikslais – su dronais vykdo žmogžudystes, išnaudoja talentus, žmones paverčia pramogų objektais, psichotroninė prievarta naudojama sekso industrijoje, pedofilijoje ir t.t. O tai niekaip nesuderinama su protingu žinių ir technologijų naudojimu, ir grupuotės valdančios planetą demonstruoja labai žemą sąmonės kokybę, todėl kol jos nebus pašalintos iš valdžios, todėl filognozijos raida kels labai didelius pavojus. Dėl šios priežasties filognozininkai negali neatsakingai atskleidinėti savo atradimų, bet turi rūpintis visais reikalingais saugikliais, kad technologijos bus naudojamos tik tinkamai, žmonijos labui, o ne žmonijos pavergimui.

Aukštos technologijos suteikia labai didelę galią, tačiau jomis gali būti išplėstas ne tik protas, bet ir kvailumas, ir filognozijos genijai, nepaisantys tokių pavojų, neverti genijų vardo, ypač tie, kurie pardavinėja savo technologijas nusikaltėlių grupuotėms, siekdami vienintelio tikslo – asmeninio praturtėjimo.

Laisvė neturi būti mąstoma tik iš vietinės perspektyvos, nes yra kiti laisvės centrai, kurie riboja priešpriešinius laisvės centrus, todėl beribė laisvė neišvengiamai tampa priešiška kitų centrų laisvei ir pradeda ją naikinti, tampama priešiška eiolui jėga. Kiekviena laisvė turi savo natūralią teritoriją, kurios ribos savavališkas peržengimas neturi būti leidžiamas. Būtinųjų struktūrų perdarinėjimas išskyrus savo kaprizą nesiūlant nieko geresnio, nėra protingas principas. Todėl psichologinei laisvei turi būti draudžiama griauti tikrovės kūrinį ir protingos valdžios kūrinį, jeigu kiekvienu atveju laikomasi proporcijos ir savo masteliuose veikiančios laisvės principų. Paprasti pavyzdžiai: žmogus negali nustoti kvėpuoti, maitintis, daugintis, nes tada sugriūtų visa natūrali biologinė tvarka, ir savivalė einanti prieš tai, kas privaloma – niekaip nepateisinama. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi laisvės dimensiją, ir jeigu valdžia pradeda ją pažeidinėti, jie taip pat griauna natūralią tvarką. Žmogus neturi prievartiniu būdu visas būti sustumtas į rėizolą, nes simetrijų pažeidimai ir mažai tikėtinos trajektorijos – tokia pat natūrali tikrovės dalis, kaip ir simetrija, norma, taisyklė.

Kiekvienas filognozininkas turi būti gerai įsigilinęs į tokią problematiką, jeigu nori, kad jo teorijos nebūtų panaudotos prieš žmoniją.

Klausimai:

  1. Kokios tikrovės struktūros yra būtinosios, kokios nebūtinosios?
  2. Kokia yra eiolų ir rėizolų hierarchija?
  3. Kaip vadinamas judėjimas, pažeidžiantis natūralią eiolų hierarchiją?
  4. Kodėl reikalinga laisvės ir būtinybės pusiausvyra?
  5. Kokie pagrindiniai saugikliai, apsaugantys nuo psichotroninės prievartos?
  6. Kuo pavojingas beatodairiškas galios plėtimas?
  7. Kodėl laisvės turi būti ribojamos?
  8. Ar laisvės ribojimas reiškia, kad visa tikrovė turi būti sustumta į rėizolą?
  9. Koks pagrindinis trečio sąmonės kokybės kriterijaus principas?


8. Fizinė ir gnostinė brana

Siekdamas pažinti visą žmogaus spektrą, iškeliu tris pagrindinius sluoksnius, kuriuose jis reiškiasi. Šie sluoksniai matosi iš kiekvienam apsireiškiančio žmogaus vektoriaus struktūros. Matome sąmoningą ir nesąmoningą žmogų, o pastarasis skyla į gnostinę ir fizinę dalį. Pradėti visada patogiausia nuo sąmoningo žmogaus, nes tai vieta, kurioje gaunama ir formuojama informacija. Informacija nėra pati realybė, tai tik realybės atvaizdas, todėl šį sluoksnį vadinu realinu – tam tikrus elementus tikrovės turinčia iliuzija, kuri neparodo tikro pasaulio. Realinas labai įtaigus, tai vienintelė vieta, kur vyksta suvokimo procesas, todėl tai yra sąmonės branduolys, tačiau pažinimui jis yra kliūtis, kurią privaloma peržengti. Nesugebėdami pažvelgti toliau šio paveiksliuko, nesuprasime kas yra tikrovė. Kaip jau sakiau, žiūrėti galima dviem kryptimis: gnostine kryptimi ir fizine. Iš gnostinės krypties kyla žmogaus laisvė, o fizinė kryptis yra būtinybės pasaulis. Tai dvi kraštutinės sątvaro realybės, apgaubiančios žmogų tarsi kokios žnyplės – viena atšaka slepia žmogaus kūrybinį potencialą, o kita – yra būtinybės pasaulis. Jų sąveikoje atsiranda kūrinys.

Kaip šios kryptys pažįstamos paaiškinta ankstesniuose skyreliuose. Pradedame nuo dinaminių kontinuumų projekcijos į jas, bandome išskirti pagrindinius simetronų rinkinius juose. Tada pereiname prie dėmenų ekranų, kuriuose tie simetronai realizuojami. Dėmenys gali būti standartiniai, fiksatiniai, o galima kurti originalius, naujoviškus ekranus, leidžiančius tikrovėje įžvelgti lig tol nematytus procesus ir reiškinius. Mano tokių dėmenų pavyzdžiai yra rėizolas ir eiolas, kuriuos aprašiau ankstesniuose skyreliuose. Jų esmė ta, kad substancija pasidalinusi į rėizolines ir eiolines simetrijas, kurios reikalingos pilnam objekto surinkimui. Pirmosios suformuoja žemo lygmens substanciją, o pastarosios – galutinį kūrinį, pažeidžiantį tikimybės principą. Tikimybės principo pažeidimas reiškia, kad jeigu būtų tik simetrijos ir statistinis atsitiktinumas, tokių struktūrų savaiminio susirinkimo tikimybė būtų labai maža. Todėl privalome įvesti papildomą jėgą, ištaisančią šį asimetriškumą. Ta jėga vadinama eiolu.

Toliau pažinimas vyksta naudojant dzeta struktūrą. Jos esmė jau buvo paaiškinta, bet čia pakartosiu esmę dar kartą. Tikrovės vektorius sudarytas iš sątvarui tam tikru būdu apsireiškiančių kūno sluoksnių. Šie sluoksniai pavaizduoti paveikslėlyje. Pagrindinė dalis, be abejo, yra kauzalinis kūnas, esantis anapus sątvaro, nes jo buvimas ar nebuvimas reiškia ar turime reikalą su tikru objektu, ar su iliuzija. Tačiau problema ta, kad jeigu hipostratoje esantys kauzaliniai kūnai kituose sluoksniuose niekaip nesireiškia, tai jų žemėlapį sudaryti labai sunku, galima sakyti net neįmanoma. Yra tik viena išeitis, jeigu kas nematoma – galima matuoti arba bandyti racionalizuoti protu. Bet su protu reikia būti labai atsargiems, nes yra galimybė, kad einant tokiu keliu, bus sukurtas gnostinis implantas, turintis gnostinį kūną, bet neturintį jokios realybės.

Turime tokius objektų tipus:

  1. kauzalinis – niekaip sątvare nesireiškiantis,
  2. kauzalinis-gnostinis – sątvare reiškiasi tik kaip protu suvokiamas objektas,
  3. kauzalinis-gnostinis-semantinis – objektas, kuris suvokiamas apeinant akių vaizdą,
  4. kauzalinis-gnostinis-semantinis-akių – tai objektai, turintys pilną suvokimo spektrą sątvare, visas tas pasaulis, kurį matome akimis.

tikroves vektoriusDidžiausia pažinimo problema ta, kad jis linkęs į sąmones implantuoti netikrus, gnostinius kūnus, kurie anapusiniame pasaulyje neturi jokio atitikmens. Su tokiais gnostiniais implantais iškreipiama anapusinės tikrovės sandara ir žmogaus sąveika su hipostratų simetrijomis tampa neadekvačia. Tai galima palyginti su teisingu ir neteisingu žemėlapiu. Davus į rankas žmogui neteisingą žemėlapį, jis gali įsivaizduoti, kad eina teisingu keliu, tačiau jeigu ten, kur žemėlapyje rodomas kelias iš tikro yra neišbrendama pelkė, jis yra paklaidinamas. Turėdamas neteisingą žemėlapį, rodantį netikras simetrijas, žmogus bando prie jų prisitaikyti, tačiau kadangi jos neteisingos, jis iškrenta iš tikrų simetrijų. Todėl svarbu kuriant gnostinį kūną, kad jis kažkaip realiai reikštųsi, kad būtų tiriama kažkas realaus. Pavyzdžiui, žmogus turi problemą, kurios tikros priežasties nežino. Ezoterikas pamato galimybę užsidirbti sukurdamas tos problemos sprendimą ir jį parduodamas. Tam sugalvojamas hipostratų neatitinkantis gnostinis implantas, paaiškinant, kad tos problemos priežastis – „anapusiniai demonai“, ir kad yra ezoterinis ritualas juos išvaryti. Atlikti ritualą gali tik tai gerai išmanantis specialistas, o tai yra jis pats. Aišku, viskas kainuoja pinigus, nes naudojama energija. Šitaip žmogui pakišamas neteisingas hipostratų žemėlapis, ir jis elgdamasis pagal netikrą simetriją, iškrenta iš realybės, tampa neadekvačiu. Ezoterikoje tai labai dažna problema.

Kadangi filognozija stengiasi pažinti tikrą pasaulį, iliuzinių implantų kūrimas nedomina. Iš to seka išvada, kad darbas vien savo protu yra tik labai nedidelė viso darbo dalis. Kurdamas hipostratų simetronus, filognozininkas turi remtis kažkuo realiu, o tai gali būti pilną kūnų struktūrą turintys objektai. Jeigu išreikštų kūnų natūraliais jutimais nėra – turi būti atliekami ir analizuojami matavimai. Proto paskirtis yra konstruoti dėmenų ekranus ir manipuliuoti kontinuumais, bet visa tai turi būti uždedama ant realių duomenų. Idėja turi paaiškinti, padėti suprasti paslėptas hipostratų simetrijas, tačiau ji negali būti vien tik protu sukonstruota fantazija. Kita vertus, kadangi tikro hipostratų vaizdo nežinome, negalime turėti jokių išankstinių nusistatymų. Tai reiškia, kad iš tikro hipostratose galime atrasti ne tik energijas ar kvantinius laukus, bet ir demonus. Bet – kol neatradome, skubotu išvadų daryti neturime teisės. Filognozija nėra kūryba, vadinasi teiginiai turi būti įrodinėjami.

Dabar grįžtame prie fizinės ir gnostinės branos. Akivaizdu, kad fizinė brana ištyrinėta daug geriau negu gnostinė, o sąmonės tikslusis mokslas arba nesukurtas, arba slaptinamas. Todėl filognozija akcentuoja sąmonės klausimus, bando paruošti pagrindus, ant kurių būtų galima pastatyti ją aiškinantį mokslą. Šis klausimas gana sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Sąmonę matome besireiškiančią tik gyvose būtybėse, o šias tyrimų objektu padaryti ne taip paprasta, nes kyla etinių problemų. Todėl tenka eiti aplinkiniu keliu ir klausimą tyrinėti teoriškai arba sąmonės šaknų ieškoti paprastesnės materijos sandaroje. Modeliuoti galima naudojant kontinuumų simetronus, kuriais galima bandyti paaiškinti kaip tikrovėje atsiranda informacinė gaublė, egzistenciato pagrindu. Kaip įmanoma, kad vienas kontinuumas yra tarsi priimantis indas (gaublė), o kitas kontinuumas tampa informacija. Jeigu imtume kvantinių laukų lygmenį, tai galima įsivaizduoti, kad vienas laukas sukuria kvantų debesį, atitinkantį gaublės elementą, o kiti kvantai įtraukiami į tą debesį kaip informacija. Kvantų gaublinis debesis sukuriamas iš gnostinės branos laukų, o informacija į jį įtraukiama iš aplinkos, turinčios fizinės branos statusą. Pažinimo tikslas yra atrasti tuos kvantinius laukus ir sukurti jų modelį. Pagal mano hipotezę, informacinės gaublės egzistenciatas atsiranda iš luksorinų lauko kvantų, kuriuos turi paaiškinti kvantinė luksorinų dinamika.

Egzistenciatas informacinėse gaublėse yra tik vietinis mazgas, įkomponuotas į planetinę luksorinų lauko energijos rizomą. Ši rizoma yra viena iš hipostratų, sudarančių pirmapradžio žmogaus pilną sandarą. Deja, akių vaizdas šios energetinės rizomos nerodo, todėl tiesioginiame suvokime jos nėra, tačiau visai įmanoma šią „būties“ energiją matuoti instrumentais, net kurti hipostratinius žemėlapius. Šis laukas biosferoje yra labai svarbus, nes prie jo prisijungusios visų gyvų būtybių sąmonės. Kitaip sakant, laikoma, kad suvokimas ne kažkokia lokalinė tik smegenų sukuriama būsena, bet kad tai globalinis laukas, kuris smegenyse įgauna egzistenciatui suformuoti reikalingas simetrijas.

Tai, kad šitas laukas neatrastas ir netechnologizuotas gal ir gerai, nes tokioms technologijoms atsidūrus netinkamose rankose, kiltų pavojus žmonijai. Tačiau baimė neturėtų stabdyti pažinimo, o tokiai galimybei atsiradus, ja vis tiek bus pasinaudota. Todėl patogiau ne vengti akistatos su tiesa, bet pasirūpinti reikalingais saugikliais. Tikrovė sudėtinga, nes sukūrus technologijas apimančias abu žmogaus polius (laisvės ir būtinybės), žmogui grėstų kalėjimas tik fizinėje, tiek dvasinėje realybėje, todėl labai svarbu vystyti trečią sąmonės kokybės kriterijų, kurio svarbiausia taisyklė – nekenkti žmogui. Dabartinė planetos hierarchija tam nepalanki, nes labai išryškinta vertikali visuomenės poliarizacija, atitinkamai apatiniame poliuje matant labai nedaug vertės, o viršutiniame – beveik visą vertę. Iš to išvedama logika, kad tai, kas turi nedaug vertės, neturi būti tausojama. Turime neužmiršti, kad vertės sąvoka yra dirbtinė, kad tai tik gnostinė projekcija, prilipdyta kainos etiketė, kuri prasmę turi tik prekybos rinkoje ir tokios rinkos suformuotoje sąmonėje.

Galima suformuluoti tokį pirmą filognozijos uždavinį: atskleisti visą žmogaus spektrą, peržengiant anapus vaizdo ir veiksmo. Tai būtų holoplastinė pirmapradžio žmogaus teorija. Antras uždavinys būtų: išaiškinti visą tikrovės spektrą, į kurį įkomponuotas pirmapradis žmogus. Šis darbas sudėtingas, reikalaujantis daug investicijų ir laiko, todėl jis yra ne vieno žmogaus ir ne vienos kartos tikslas. Filognozijos paskirtis šiam reikalui pasiūlyti netradicinių priemonių, stengiantis peržengti nusistovėjusius mąstymo stereotipus ir šablonus. Pageidaujama naujų idėjų, metodų, sąvokų ir mąstymo technikų, nevengiant eksperimentuoti su pačia sąmone ir suvokimu. Tuo šiuos filognozijos pagrindus galima ir užbaigti. Kadangi tai tik įvadas į metodą, tai pačios teorijos, atradimai nebuvo plačiai apžvelgti, daugiau buvo siekiama pasidalinti įrankiu, kuris padėtų savarankiškuose tyrimuose ir teorijų kūrimuose. Tačiau liko dar vienas, paskutinis skyrelis, kuris vadinsis „Atvejo analizė“. Jame bandysiu panagrinėti konkretų, praktinį klausimą, kuriame bus atskleista fizikos mechaninio ir dinaminio simetrono interpretacija, iš filognozijos perspektyvos.

Klausimai:

  1. Kokie trys pagrindiniai žmogaus sluoksniai?
  2. Kuo svarbus realino sluoksnis?
  3. Kas yra informacinė gaublė ir egzistenciatas?
  4. Kaip eksploatuojami gnostiniai implantai ezoterikoje?
  5. Kodėl svarbu siekti teisingo hipostratų žemėlapio?
  6. Kaip aiškinamas informacinės gaublės atsiradimas kontinuumuose?
  7. Kas yra luksorinų lauko rizoma?
  8. Kokie pavojai atskleidus abi sątvaro kryptis?
  9. Kokie du filognozijos uždaviniai?


9. Atvejo analizė

Šis bus paskutinis „Filognozijos pagrindų“ skyrelis, kuriame paanalizuosiu konkretų atvejį, paimtą iš standartinės fizikos. Tai nebus užbaigtas modelis, greičiau tik kelios pradinės idėjos, kurias ateityje dar reikės vystyti. Tačiau prieš tai noriu pasakyti kelis žodžius apie tai, kam apskritai filognozija yra skirta ir kokia šio užsiėmimo auditorija. Filognozija nėra mokslas, ir nėra užbaigta teorija – nėra jokių vadovėlių, kuriuos išmokus galėtum save vadinti filognozininku. Filognozija skirta ne mokytis, bet kurti. Vadinasi ja verta užsiimti tik tiems, kas savo galvoje jaučia pakankamą kūrybinį potencialą. Išmokti tai, kas sukurta gali bet kas, tačiau pačiam kurti ne taip lengva, todėl filognozija ne kiekvieno jėgoms. Filognozijos, panašiai kaip ir filosofijos, yra autorinės. Idealiu atveju kiekvienas filognozininkas turi turėti savo, autorinę, originalią sistemą. Neturint tam pakankamai gebėjimų ir pašaukimo, galima būti tik svetimų teorijų žinovu, tačiau tokie žinovai teatlieka pagalbinį vaidmenį ir nėra tikri filognozininkai. Taigi filognozija nėra vadovėlių mokymasis, taip pat filognozija nėra lėšų įsisavinimas, pirmiausiai dėl to, kad lėšų niekas neskiria ir reikia naudoti savo. Todėl tie, kas turi mintyje parazitavimą filognozijos sąskaita, jiems šis užsiėmimas taip pat nėra skirtas. Taip pat filognozija neturi būti „įdomi“ ar tiesiogiai kam nors naudinga; ji yra orientuota į praktiką, bet tie praktikai daugiau inžinieriai, o ne paprasti vartotojai. Todėl pateikiant principus tokiems vartotojams, siekiama daugiau sudominti tuos, kas ieško savo pašaukimo, o ne pramogos. Tikra auditorija yra investuotojai, kurie norėtų investuoti į idėjas. Tačiau filognozija tik užgimsta ir tų idėjų dar reikės palaukti.

Tas atvejis, apie kurį nusprendžiau pakalbėti pabaigoje yra gravitacijos reiškinys. Dėka gravitacijos žmonija yra prispausta prie žemės paviršiaus, ir norint nuo jo atsiplėšti, kainuoja daug pinigų. Aviacija iš dalies šį klausimą išsprendė, tačiau pilnas pakilimas yra pakilimas į kosminę erdvę, o tai šiuo metu planetoje sugeba tik kelios elitinės organizacijos ir tai labai brangu, todėl įkandama tik turtingiems asmenims ir turtingoms organizacijoms. Visa tai dėl to, kad prie paviršiaus spaudžia gravitacija, o ją galintys įveikti prietaisai labai daug kainuoja. Tačiau jeigu pavyktų sukurti pigią technologiją, kosmosas taptų prieinamas kiekvienam, juo netgi būtų galima naudotis privačiai. Kosmose daug energijos varomajai jėgai sukurti nereikia, pagrindinė dalis išnaudojama pabėgimui nuo žemės traukos. Jeigu būtų rastas antigravitacijos mechanizmas, įvyktų milžiniška technologinė revoliucija, žmonija išsivaduotų iš kalėjimo, kuriame dabar uždaryta. Yra daug sąmokslo teorijų, kurios teigia, kad ši technologija jau sukurta, tačiau slaptinama nenorint atiduoti savo pranašumo. Tačiau tai neesminis klausimas. Jeigu technologija nesidalina, mes ją turėsime sukurti patys, nepriklausomai nuo to ar ji kažkur jau sukurta ir naudojama. Jeigu tie aparatai, vadinami NSO, yra tikri, tai tik įrodymas, kad tai padaryti įmanoma ir kad visos teorijos, bandančios nuo to protus atbaidyti, vadindamos antigravitaciją pseudomokslu, kabina makaronus. Todėl apvyniojame makaronus buratinams aplink nosis ir darome savo filognozininkų darbą.

Šiuo metu turime du aprobuotus mokslininkų gravitacijos modelius: Niutono ir Einšteino. Niutono gravitacinės jėgos formulė yra pirmas „veikiantis“ modelis, nes jis teisingai sugebėjo pagauti pagrindines gravitacijos simetrono proporcijas. Išplėstą modelį pateikė Einšteinas, kuris Niutono teoriją patikslino ir modifikavo. Imant anksčiau paaiškintas kontinuumo dėmenų kategorijas, galima palyginti kuo šie du modeliai skiriasi. Niutonas mąstė vien iš substancijos kategorijos – jo modelyje žemė suvokiama kaip masė, gravituojantis kūnas – kaip masė ir tarp jų įterpiama veikianti materiali jėga. Jo problema, kad nesugebėjo išaiškinti simetrono kvantinių struktūrų ir gravitaciją suvokė grynai mechaniškai, mechaninės jėgos principu. Tuo tarpu Einšteinas šį principą papildė įvesdamas hipotezę, kad jėgą sukelia erdvės geometrija. T. y., veikia ne materiali jėga, be nesubstanciali erdvė, kurioje įvedamas skirtumas, dėl kurio atsiranda gravituojančio kūno poslinkis. Niutonas mąstė taip: žemę ir gravituojantį kūną riša tam tikra nematoma jėga, dėl kurios atsiranda poveikis. Einšteinas šią idėją modifikavo, teigdamas, kad energija veikia erdvę, o erdvė sukuria gravituojančio kūno vektorių žemyn. Daug dedama pastangų sukurti kvantinį gravitacijos modelį, gravitaciją paaiškinant kaip apsikeitimą gravitacinio lauko kvantais, tačiau aprobuoto modelio nėra. Matome, kad iki užbaigtos gravitacijos teorijos labai toli, atskleistos tik pagrindinės mechaninės simetrijos, tačiau iki praktinio, technologinio panaudojimo tolimas kelias.

Manau, kad integruojant šį klausimą į filognozijos sritį svarbu susieti jį su praktinių sprendimų ieškojimu, o būtent – antigravitcinės levitacijos fenomeno sukūrimu. Levitacija nedideliuose aukščiuose yra labai pageidaujama technologija, ir ji gali būti gravitacijos modelio sėkmės vertinimo pagrindiniu kriterijumi. Vien žinoti proporcijas, ir apskaičiuoti tiesioginės ir priešpriešinės jėgos kiekybines vertes neužtenka. Tai galima padaryti su Niutono ir Einšteino modeliais, tačiau šie modeliai nieko neduoda antigravitacijos technologijai. Filognozija turėtų pagilinti šį modelį ir sukurti savo versiją, kuri leistų konstruoti levitacijos mechanizmus.

Pateiksiu suformuluotus gravitacijos teorijos pamatus, kuriuose atskleistas pagrindinis principas, nors nesukurtas galutinis kiekybinis modelis. Ta teorija naudojasi aprašytomis kontinuumų, hipostratų, simetronų, rėizolo idėjomis. Akivaizdu, kad akys nerodo kaip veikia gravitacija, jos rodo tik kad ji veikia. Vadinasi kaip turime atskleisti savo protu. Gravitacija yra rėizolinė jėga, kuri pagrįsta hipostratose paslėptomis simetrijomis. Pirmas žingsnis į gravitacijos supratimą yra jų išaiškinimas. Šį reiškinį aiškinu naudodamas tokius keturis dėmenis: a) gravitacijos šaltinis, b) gravituojantis kūnas, c) stabilizuojantis kontinuumas, d) destabilizuojanti energija. Ką reiškia gravitacijos šaltinis ir gravituojantis kūnas yra aišku – tai energijos/materijos sankaupos. Turbūt daugiau reikia paaiškinti, kas yra stabilizuojantis ir destabilizuojantis kontinuumas. Stabilizuojantis kontinuumas yra terpė, kuri tolygiai pasklidusi erdvėje ir fiksuoja joje kiekvieną masės sankaupą. Fiksavimas vyksta dėl to, kad ši terpė sankaupą vienodai spaudžia iš visų pusių, todėl šios jėgos viena kitą kompensuoja. Poslinkis atsiranda tik tada, kai ši pusiausvyra pažeidžiama, į stabilizuojančią terpę įvedant skirtumą. Skirtumų priežastys gali būti įvairios, todėl ir judėjimo priežastys skiriasi. Viena skirtumo rūšis yra skirtumas atsiradęs aplink masyvius kūnus, kurie spinduliuoja destabilizuojančią energiją, kuri susikaupia aplink masyvų kūną ir išstumia iš jo aplinkos stabilizuojantį kontinuumą, sukuriant tolygumo pažeidimą. Ta energija sukuria aplink masyvaus kūno sferą koncentrinius ratus, kurie kuo arčiau masės, tuo intensyvesni, o tolstant nuo jos tolygiai silpnėja, kaip Niutono formulėje, kur masių sandauga atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui.

Tai schemoje pavaizduota persiklojančių trikampių schema, kur trikampio smailėjimas rodo intensyvumo silpnėjimą.

gravTačiau tokio proporcinio principo neužtenka. Reikalingas sąveikų įvedimas (kas su kuo ir kaip sąveikauja). Yra dvi pagrindinės sąveikos: stabilizacinio kontinuumo ir destabilizuojančios energijos – pirmas turi išstumti arba difuzijos atveju neutralizuoti pastarąją. Stabilizuojantis kontinuumas sąveikauja su mase. Tačiau destabilizuojanti energija, nors ir skleidžiama materijos, turi pereiti per ją kiaurai, tai yra nesąveikauti, antraip ši energija visus nepritvirtintus objektus pakeltų į kosmosą (!). Tokios šiame modelyje yra būtinos sąveikos, tam, kad jis atitiktų stebimą fenomenologiją. Yra dar vienas klausimas – žemės sukimasis, kuris neva turėtų įnešti į lauką rotaciją, vadinasi pasuktų gravitacijos statmeną vektorių. Tačiau šis argumentas atremiamas tuo, kad destabilizacinės energijos jėgos linijos nepririštos prie masės. „Kvantas“ iššaunamas į erdvę ir juda tiesia trajektorija. Trajektorijų kryptys gali būti įvairios, tačiau bendras fonas kompensuoja visas kryptis ir turime tik energijos intensyvumo debesis, kurie panašūs į temperatūros koncentrinius ratus aplink saulę – kuo tolesnis atstumas nuo žvaigždės, tuo temperatūra mažesnė. Nepriklausomai kokia kryptimi matuosime yra vertikalūs temperatūros sluoksniai.  Panašiai turėtų būti ir su destabilizuojančia energija, kuri stabilizaciniame kontinuume aplink masę įveda skirtumą, kuris verčia visus objektus judėti žemyn link masės centro, nes nėra stabdančios, kompensuojančios terpės tarp gravitacijos šaltinio ir gravituojančios masės.

Kaip sukurti gravitaciją yra pagrindinis klausimas. Reikia kažkaip pasiekti, kad stabilizacinio kontinuumo intensyvumo trikampis „nesmailėtų“, vadinasi, kad intensyvume neatsirastų skirtumas arba tas skirtumas kokiu nors būdu būtų kompensuojamas. Vienas iš kompensavimo būdų yra kažkokiu būdu pagauti destabilizuojančią energiją, kuri sklinda nuo planetos, sukuriant kažką panašaus į „burę“. Problema ta, kad įprastinėse būsenos ši energija su materija nesąveikauja ir reikėtų specialių materijos formų su valdomu pralaidumu, kurį keičiant būtų galima gauti valdomą levitaciją. Tam reikia išaiškinti tikslų visų keturių komponentų simetroną, kad būtų matyti, kaip juos sujungiant galima procesus valdyti. Stabilizacinis kontinuumas irgi turėtų būti materija, greičiausiai skaliarinio lauko forma. Tai, kad jis sąveikauja su antigravitacine energija rodo, kad yra materijos formų, kurios šiai energijai nėra skaidrios. Padarius tokį atradimą būtų didelis šuolis civilizacijos evoliucijoje, atsivertų kosminė erdvė, žmonija būtų išvaduota nuo paviršiaus kalėjimo. Galima manyti, kad yra to bijančios jėgos, kurios procesą visaip stabdys. Tačiau tai neturėtų mūsų atbaidyti nuo pažinimo ir tiesos.

Tuo filognozijos pagrindai užbaigiami. Tai nėra standartinis vadovėlis, kurį išmokus gali tapti filognozininku, nes filognozininkas ne tas, kuris zubrina nuvalkiotas „tiesas“, bet tas, kuris kuria pats. Todėl linkiu kiekvienam susikurti savo filognozijos sistemą.

Klausimai:

  1. Kam skirta filognozija?
  2. Kodėl filognozijai svarbi praktika?
  3. Kokie du aprobuoti gravitacijos modeliai?
  4. Ko jiems trūksta?
  5. Koks mano pateiktas gravitacijos principas?
  6. Kuo jis skiriasi nuo mokslinių?
  7. Ar tokiame modelyje yra perspektyvų pasiekti levitacijos reiškinį?
  8. Ką duotų civilizacijai antigravitacinė levitacija?
  9. Ar išmokęs vadovėlius gali tapti filognozininku?