I lygis

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research“. Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic“ būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų – telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos – fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos“ ir „fiziologijos“ principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi – kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi – kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi – kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių – nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.

tmechanizmasSensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai“. Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema – viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.



Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome – gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti – sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo“ reiškia „aidas, garsas“, „locatio“ lotynų kalba yra „vietos nustatymas“. Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją – nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat – ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

  • pirmas echolokatorius – paviršinis juslinis suvokimas,
  • antras echolokatorius – gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
  • trečias echolokatorius – gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokia tris išorines realybes: 1 hipostrata – daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata – daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata – vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

lokatoriusVisa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai – tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

zeme

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.



Kaip užsiauginti telepatinį lauką?

Tam, kad žmogus galėtų suvokti aplinką, aplink sąmonę turi būti tam tikras laukas ir tuo lauku sklindantis signalas. Telepatija yra toks aplinkos pažinimas, kai sąmonė, būdama „čia“, žino, kas yra „ten“. Tarp čia ir ten įsiterpia informaciją pernešantis signalas, kuris kaip formas parodo aplinkos skeletą. Taip yra todėl, kad nėra visa aprėpiančių signalų ir beveik per 99 proc. aplinkos jie pereina kiaurai, kaip rentgeno spinduliai per kūną – ir parodo tiktai „skeletą“.

Pirma „telepatijos“ rūšis, šį sugebėjimą suprantant labai plačiai, yra juslinė, turinti savo jutiminį sensoriumą. Jo išskirtinis bruožas tas, kad jis parodo išorę, bet neparodo tikro „vidaus“. Žinoma, galima sakyti, kad kūnas taip pat tėra skeletas, o aplink jį esantys nematomi laukai – iškupiūruojami. Bet galima pamatyti ir kiaurai kūną, tada jau skeletu tampa sąmonės substancinė ir energetinė struktūra, vadinama „minčių sankaupomis“, kurios yra dar gilesnis branduolys. Paprastai žmogus tokio suvokimo neturi, ir tai vadinama tikrąja telepatija.

Ši telepatija analogiška jutimams tik kitoks objektas ir mechanizmas. Akies gaudomas signalas yra optinės EM bangos, ausies – oru sklindančios garso bangos. Kad būtų galima šitaip „pagauti“ mintį, reikia kad nuo jos taip pat kas nors sklistų. Tas kas nors yra tam tikra terpė, kuri perduoda savo sužadinimą, arba signalą.

Telepatijoje gaudomą signalą galima vadinti gnostiniu fotonu, kuris perduoda vidinės minties formos informaciją. Iš dalies, šis principas labiau panašus į garso signalus, nes garsas perduoda įvairius nuo objektų sklindančius virpesius, kurie informuoja apie jų sąveiką su aplinka ir tarpusavyje. Pati mintis nėra forma, kaip masyvaus substancinio individo; greičiau mintis yra tam tikros energetinės struktūros svyravimai, kurie koduoja minčių informacinius turinius, koreliuotus su išorine aplinka, kuri atvaizduojama žmogaus vidinėje dalyje.

Kiekviena sąveika turi būti laukas – sąveika tarp išorinių minčių ir vidinės žmogaus asmenybės taip pat pagrįsta šiuo principu. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Kitas klausimas – ar žmogus turi tokį sugebėjimą? Nes tokia galimybė gali būti aiškiai suprantama ir net neprieštarauti jokiai teorijai, bet žmogus gali tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturėti, kaip neturi trijų rankų arba sparnų. Tačiau net tokiu atveju galimybė išsiugdyti tokį sugebėjimą yra. Galima mąstyti dviem kryptimis: pirma, rūšinė evoliucija ir jos pagreitinimas genų inžinerija, antra, technologijų sukūrimas, galintis imituoti biologiją technologijomis. Tam reikia: a) smegenyse „užsiauginti“ telepatinio lauko šaltinių sistemą, kuri būtų susieta su rodomąja sąmone; b) reikia, kad ši vidinė struktūra dinamiškai sąveikautų su gnostiniais bozonais. Tam reikia struktūrų pakeitimo, ir prie naujų centrų turi būti priderinta visa sena sistema, kad tinkamai cirkuliuotų informacija, ir visur kur reikia būtų perduodami atitinkami morfizmai. Be genų inžinerijos, paprastesnis sprendimas būtų technologijų įterpimas, tačiau reikia mokėti jas integruoti į sąmonę. Analizatoriaus ir morfizmo kūrimo funkciją galėtų atlikti elektronika.

Čia yra dvi galimybės: gali būti jungiama biologija su technologija, t. y., signalas gaminamas ir skleidžiamas natūraliai, tik gaudomas su technoreceptoriais arba mintį galima ištraukti technologijomis, visiems žmonėms sudėjus implantus ir siunčiant informaciją kitam žmogui tokiu pat principu kokiu ji gaunama. Tai nėra natūrali telepatija, ir tokia sistema daug labiau panaši į distopinio pasaulio telepatiją, kur žmogus neturi teisių ir gyvenimo, o telepatija blogąja prasme užkerta visus kelius į išsilaisvinimą. Todėl technologijoms reikia priešintis, genų inžinerijai reikia priešintis, ir vienintelis priimtinas variantas būtų natūrali telepatija, kuri yra kiekvieno gyvo organizmo teisė – turėti efektyviam išgyvenimui reikalingas priemones, ir turėti jas geresnes nei kitų.

Tam reikia ieškoti būdų, kaip šią struktūrą savo smegenyse „užsiauginti“, jeigu jos čia nėra natūraliai. Jau sakiau, kad tam turi būti surastas šaltinis ir apie tą šaltinį esantis laukas, pagal analogiją elektrinių krūvių tankiui, aplink kurį sukuriamas elektrinis laukas. Natūraliai smegenyse tai yra vienas iš indukcijos ir moduliavimo kanalų, per kurį žmogaus sąmonei daromas psichotroninis poveikis. Tačiau jis netinkamas telepatijai, nes elektrinis laukas veikia ribotais atstumais ir sąveika įmanoma beveik kontaktiniu būdu, dedant į galvą elektrą valdančius implantus. Turi būti surišti laukai – vienas fermionų, kitas bozonų – kurie galėtų būti į krūvius panašus šaltinis. Negana to, šių laukų ieškoti gali reikti net ne fiziniuose laukuose, kur galimybių mažai, bet gnostiniame pasaulyje, kur veikia visai kiti dėsniai ir į gnostines smegenis galima šią reprezentavimo struktūrą „pritraukti“.

Galima priekaištauti, kad ugdyti sugebėjimą gali būti amoralu, nes jį galima pritaikyti ir „blogam“ tikslui. Šiaip blogam tikslui pritaikyti galima beveik visas pagrindines žmogaus anatomines dalis, pavyzdžiui, ranką, koją arba protą, tačiau niekas nesako, kad koją reikia nupjauti arba telepatui padaryti proto lobotomiją. Tai yra teisė, kurią atimti yra blogis, nes tokių sugebėjimų reikalauja pasaulis, kuriame gyvename. Yra ir dar vienas argumentas. Telepatija kelia baimę, nes žmonių žinojimas apie „slaptus sielos užkaborius“ gali būti pavojingas. Bet žmogus daug sužino ir akimis arba ausimis. Dar viena „akis“ būtų per daug, nes tada žinotų viską? Viskas ne taip jau blogai. Pirmiausiai todėl, kad telepatija yra pasyvi ir aktyvi. Pasyvi telepatija tik perkelia informaciją, bet nieko nedaro, panašiai kaip akis, su kuria neįmanoma daryti jokio poveikio. Poveikis daromas šiek tiek kitaip. Pasyvi telepatija – nieko blogo, tik reikia susikurti sąmonės teoriją ir užsiauginti analizės ir reprezentavimo struktūrą, kuri gebėtų apdoroti gnostinį morfizmą. Šitaip būtų įmanoma pasiekti kokybiškai naują proverži žmogaus evoliucijoje. Ir visai nesvarbu ar tas proveržis būtų natūralus ar dirbtinis.

Telepatija gali būti įvairių kokybių, priklausomai nuo to, kaip atvaizduojamas turinys ir iš kokios vietos paimama informacija, nes žmogaus sandara sudėtinga ir yra daug informacijos formų ir vietų psichikos hierarchijoje. Nuskaityti galima: a) rodomąją dalį, b) kaupiamąją dalį, c) valdomąją dalį ir d) tą dalį, kuri niekaip nesireiškia, ir kurią galima vadinti „tamsiąja“. Žinoma, svarbiausia yra rodomoji dalis, nes čia yra pagrindinis žmogaus centras, ir, mano manymu, čia sukaupiama pagrindinė dominanti informacija. Rodomoji dalis – tai sensoriumas ir kognityviumas, kuriame pasirodo žmogaus proto generuojamas mąstymas. Sankaupos asociatyvinėje hologramoje skleidžia gnostinius fotonus, kuriuos surenka „akies“ kristalinės struktūros ir parodo reprezentaciniame lauke.

Kita, kažkiek pavojingesnė telepatija yra aktyvus įsibrovimas, su tikslu daryti įtaką, keisti, priversti ir pan. Tai labai panašu į kalbos naudojimą valdymui per lingvistinių efektorių sistemą. Tarp kitko, kalboje tai nėra draudžiama ir tyčiotis iš kitų galima „kiek nori“. Kita vertus, tyčiojimasis pritaikant telepatiją yra žymiai žiauresnis, nes nuo kalbos galima atsiriboti, o telepatinis įsibrovimas veikia kiaurą parą per visas kliūtis. Informacijos nuskaitymas labiausiai domina iš mąstymo ir sensorinės dalies, o įsibrovimo daug dažnesnis tikslas yra užgrobti valdomąją dalį ir pastatyti žmogų į kokią nors keblią ar nepavydėtiną padėtį.

Tokia telepatija, žinoma, turi būti uždrausta, taip pat kaip uždrausta žmogui smogti į veidą, net jeigu gali su kumščiu tai padaryti. Tačiau tai nėra labai aktualu, nes siųsti informaciją daug sunkiau, nei ją surinkti. Minčių sankaupos skleidžia informaciją visomis kryptimis ir padrikai, panašiai kaip fotonų antena. Tad surinkti informaciją gali bet kas, kas tik turi tam priemonių. Šitaip pavyzdžiui, šnipinėjami visi mobilaus ryšio numeriai. O siekiant daryti poveikį, reikia pačiam generuoti signalą, ir pasiųsti jį tik konkrečiam objektui, o tokį dvipusį ryšį užmegzti žymiai sunkiau, nors tai įmanoma komunikacinėje telepatijoje. Todėl pasyvi telepatija – daug dažniau įmanoma arba daug labiau paplitusi. Bet daug pavojingesnės aktyvios telepatijos ne biologinės, o technologinės formos, kuomet žinant visas sąmonės paslaptis ir specialiai pritaikius technologijas, galima lokalizuoti net ir pavienius, lokalius taikinius.

Bet tai jau kriminalinės mafijos sritis, kuri užsiiminėja neteisėtais eksperimentais arba teisėsaugos, kuri vykdo neteisėtas operacijas.

Pratęsiant leidimo/draudimo klausimą, jį galima pasukti ir kitu kampu. Telepatijos išsivystymas reikštų naujos telepatų rūšies atsiradimą. Bet ar tai reikštų, kad naujas žmogus turėtų būti diskriminuojamas, o senas globojamas vien todėl, kad jis – silpnesnis. Tai būtų pažangos stabdymas. Visi turi būti savo vietose, pagal galimybes. Naujos galimybės leistų pamatyti didesnę žmogaus dalį. Ir neaišku kodėl uždangos nuėmimas turėtų būti traktuojamas kaip pavojus? Gal dėl to, kad žlugtų tūkstančius metų gyvavusios iliuzijos?

Ar šias iliuzijas reikia ginti?

Akivaizdu, kad norint įgyti naujų psichinių sugebėjimų, reikia psichiką išplėsti. Tai turi būti padaryta visuose lygmenyse, nuo ląstelinio iki kvantinių laukų. Kai įtraukiami ne visi sluoksniai, integracija gaunama ne pilnavertė. Pirmiausiai, T-Sensoriumas gretinamas su jusliniu sensoriumu, nes čia informacija gaunama iš išorės, bet ne iš vidinių resursų. Kitaip sakant, telepatija yra ne antra, bet pirma signalinė sistema, artimesnė juslėms, o ne mintims. Arba taip atrodo bent jau mechanizmo lygyje. Antra signalinė sistema yra kognityviumas, kuris pasikliauja tik vidiniais sensoriumo resursais.

Šis principas rodo, kad telepatinės psichikos viduje vyksta dviejų tipų sąveikos. Horizontali integracija yra dviejų etapų susiejimas: išorės su jutimais, kurie yra jusliniai ir telepatiniai, toliau šie sensoriumai – su antra signaline sistema, kurią apibendrina kognityviumas. Šis vertina tai, kas matoma jusliškai ir telepatiškai arba sujungia kaip žmogus atrodo iš išorės ir iš vidaus. Anksčiau naudojau netelepatinio žmogaus schemą, kur buvo kalbama apie pirmą ir antrą kognityvinius šuolius, sudarančius „pažinimo ratą“. Šis ratas išsaugomas ir naujoje schemoje, tačiau jame į mąstymą įtraukiama didesnė dalis žmogaus. Norint įsivaizduoti kaip tai veikia, reikia išplėsti matomo žmogaus dalį, kūno formą pakeičiant vidaus, arba psichikos struktūromis. Tada matysis telepatinis žmogaus vaizdas: su minties formomis, vaizduote, fantazijomis, atsiminimais, planais ir t.t. Visa tai būtų atvaizdavimas to, ką žmogus mato pats. Bet yra ir dar gilesnis pažinimas, atskleidžiantis ir tas žmogaus dalis, kurių jis nemato savo rodomojoje sąmonėje.

Galima sakyti, kad iš dalies tuo paaiškinta ir vertikali integracija, kuri yra telepatijos ir juslinių formų susiejimas į vieną sensorinį vaizdelį, tik papildytą nauja informacija. Galima bandyti dar aprašyti kaip toks susiejimas atrodo fenomenologiškai, iš vidaus. Mintis neturi jokios savarankiškos formos ir nėra užpildyta jokia spalva ar tekstūra. Jos visos yra „bespalvės“. Minties perdavimas – panašus. Telepatinis sensoriumas ir vidinės semantinės formos – labai panašios, nes tai bene vienintelė žmogaus psichikos forma, kuria galima atvaizduoti semantinę informaciją. Tai kažkas panašaus į kūno jausmą, kuris patiriamas jį bandant suvokti užsimerkus. Tas „jaučiamas“ vaizdas vadinamas „semantiniu kūnu“, kurį galima išplėsti vaizduotės pagalba.

Panašiai rekonstruojamas ir kito žmogaus semantinis vidus – ši rekonstrukcija įsivaizduojama kaip neerdvinė beformė forma, savyje galinti pernešti kognityvinę, arba antros signalinės sistemos, informaciją. Šios informacijos pagal schemą integruojamos vertikaliai, ir gaunamas vidumi papildytas žmogaus atvaizdas. Tada šis objektas perkeliamas į mąstymą ir gali būti interpretuojamas.

Pateiktoje sistemoje, be integracijos tipų, pateiktos ir dvi telepatijos rūšys, apie kurias jau esu rašęs prieš tai. Kognityvinė „telepatija“ juda nuo proto sugebėjimo link tam tikros paruoštos terpės, į kurią projektuoja kognityvinį modeliavimą ir šis modeliavimas vertikaliai integruojamas su žmogaus atvaizdu jusliniame sensoriume. Šiuo atveju T-Sensoriumas dirbtinis išskirtas plotas, kuriame imituojama telepatinė veikla. To nevadinu tikra telepatija, bet gali būti naudinga pradėti ir nuo to, nes tai moko interpretuoti ir geriau suprasti kitą žmogų.

Kognityvinė telepatija tai nėra faktų žinojimas, nes didžioji dalis įžvalgų pagaminama naudojant kognityvinius abstraktus ir kognityvines fantazijas. Tikros telepatijos kryptis yra priešinga, nes joje turi būti gaunamas tikras išorinis signalas, kuris apdorojamas savo smegenyse, pirmoje telepatinėje signalinėje sistemoje. Tada šis signalas sujungiamas su kitu signaliniu sensoriumu, ir gaunamas papildytas žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys pereina į antrą signalinę sistemą ir čia yra vertinamas, apmąstomas.

Aišku, tai tik dalis to, kas vyksta ir kas įmanoma. Čia aprašiau tik pasyvią informacijos surinkimo telepatiją. Kaip jau sakiau, yra ir aktyvi telepatija, kurioje naudojami efektoriai ir yra komunikacinė telepatija, kuri naudojama ne skenavimui, bet bendravimui tarp žmonių, telepatų grupėje. Visko aprėpti šiame įraše nesiekiu.

Telepatija gali būti mišri, apjungianti fizinę ir gnostinę branas. Šiame pasaulyje tai, veikiausiai, vienintelis įmanomas variantas, nes pagrįstas dviejų branų sujungimu. Iš fizinės branos ateina informacija, kuri apdorojama ir perkeliama naudojant indukcinę moduliaciją, o gnostinė brana šią informaciją reprezentuoja. Tai reiškia, kad įmanomas ryšys tarp gnostinės ir fizinės branos, kuris sukuriamas žmogaus smegenyse. Šis ryšys yra kolektyvinis procesas, apimantis didelius kiekius kvantų, nes psichika yra makroskopinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį aprašyti galima ne tik makroskopiškai, bet ir mikroskopiškai, naudojant vieną arba kelis kvantus, kaip kvantinio lauko teorijoje su Feynmano diagramomis.

Iš esmės, smegenyse yra psichikos laukas, kuris sudarytas iš šaltinio ir iš jo išeinančių „jėgos“ linijų, panašiai kaip elektrodinamikoje, kur žinomas krūvių tankis (q) ir aplink jį esantis elektrinis laukas (E). Psichikos laukas tai tas procesas smegenyse, dėka kurio atsiranda jungtis su gnostiniu pasauliu. Tokio proceso metu žmogus suvokiamas sąmoningos būsenos, nes lokalioje gnostinės branos aplinkoje yra žmogaus psichikos kapsulė. Vystant psichinius sugebėjimus, yra galimybė į gnostines smegenis pritraukti papildomų laukų, kurie sudaro pagrindą telepatinėms reprezentacijoms, į kurias fizinis analizatorius perduoda informaciją. Tai rodo, kad vien sąmonės lauko neužtenka, jis turi būti papildytas smegenų anatomine struktūra, ir analizės procesu, kad induktorius perkeltų atitinkamai gautą ir paruoštą informaciją.

Šį procesą aprašyti galima ir supaprastintai, schemoje atvaizduojant tik vieną ar kelis kvantus, kaip Feynmano diagramoje. Šią schemą interpretuoti nesunku, nes parodomas elementarus principas, kuris yra apsikeitimas sąveikos kvantu. Tas kvantas turi beveik vien bozonų savybes, nors reikia pabrėžti, kad šiame procese aprašomos ne mikrojėgos, bet informacijos perdavimas. Tam, kaip ir sąveikoje jėgomis, reikia apsikeisti kvantais.

Gnostinės branos pusėje, šis procesas vyksta struktūrose, kurias vadinu kompleksais. Čia pasaulis kitoks, nei fizinis ir jo kūnai yra dvasiniai, kuriuose daugiausiai vyksta informaciniai procesai. Gnostinė brana net turi turėti savo „kosmosą“, susietą su fiziniu pasauliu už mūsų planetos ribų. Ryšys galimas per abi vietas, bet kaip jau rašiau, labiausiai tikėtina mišri telepatija, kai iš dalies surenkama ir analizuojama informacija per fizinį pasaulį ir iš dalies – dvasinį. Kad tarp jų įmanoma sąveika, rodo gyvūnų psichikos galimybės.

Fizinėje telepatijoje, kurios organas yra akis, reikalingas optinių fotonų šaltinis, kuris parūpintas pasaulio sandaros. Natūralus yra saulė, prie kurios pririšta mūsų planeta, arba įvairūs dirbtiniai šaltiniai, kurie apšviečia kūnus ir jie tampa matomi. Kas apšviečia mintis, kad jos taptų tokios pat matomos, kaip fiziniai kūnai?

Kitur jau esu užsiminęs, kad gnostinių natūralių šviesulių nėra – yra tik ištisinis vienodai pasiskirstęs gnostinių fotonų laukas, kuris gali sąveikauti su minčių sankaupomis ir šios sąveikos metu šiame lauke sukuriamas susižadinimas, kuris pasklinda visoje gnostinėje aplinkoje. Šiuos signalus galima surinkti su savo telepatine akimi ir iššifruoti juose esančią informaciją. Toks yra pasyvios telepatijos principas. Mintis girdi visi, kas tik turi T-Sensoriumą, lygiai taip pat, kaip neįmanoma paslėpti fotonais apšviesto kūno. Tačiau yra ne tik surinkimo, bet ir komunikacijos galimybės, kurios panašios į kalbėjimą, tik reikia sugebėti aktyviai virpinti smegenyse esantį telepatinio centro gnostinį lauką, kad būtų galima paskleisti specialiai užkoduotą informaciją. Tai panašu į balso stygų virpinimą kalbant, kuris yra labai primityvi, mechaninė fizinio pasaulio „telepatinė“ komunikacija. Dvasiniame pasaulyje tai yra kvantinio lauko virpesių valdymas.

Telepatinių gebėjimų lygį galima skirstyti į klases, nuo žemiausios iki aukščiausios: „1 klasė“ yra visi aukštesnieji gyvūnai, „2 klasė“ yra žmogus, nes turi kognityvinės telepatijos galimybes, „3 klasė“ yra tikros telepatijos pirma pakopa, ne pagrįsta T-Sensoriumo pirmos signalinės sistemos užuomazgomis ir t.t. Kalbant apie aukštesnes telepatų klases, jos pasiekiamos tik susikūrus naujai, visai kitokios psichikos sandaros rūšiai. Jeigu ją pasiektų žmogus, tai būtų jau ne žmogus, bet kita rūšis…



Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis“ laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė – perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių“ stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika“, mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.

eegŠioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita – techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. – pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybe: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visas problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos“ teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose – nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus“ technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas“, reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika“, bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų“, bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema – kodo iššifravimas visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis – iš smegenų paimta „gnostinio laidininko“ technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama ir tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.



Telepatiumas

Šiame skyrelyje pamėginsiu paaiškinti kelias ezoterikoje ir religijose sutinkamas sąvokas, kurios yra susijusios su telepatijos teorija. Šioje teorijoje kalbama apie žmonių telepatijos įmanomus modelius, kurie nukopijuoti nuo pilnai telepatinės rūšies gebėjimų mechanizmo paaiškinimo. Tos sąvokos yra „nušvitimas“, „trečios akies atidarymas“, „aiškiaregystės dovana“ ir t. t. Imant konkretų mechanizmą, tai yra ne kas kita kaip telepatinis „apsukimas“, kurio dėka žmogaus sensoriumas panyra į kito sluoksnio pasaulį. Tai gali atrodyti keista, neįtikėtina, neįprasta, bet tik todėl, kad pakitusi sąmonės būsena yra kitokia nei įprastinė, ir jeigu žmogus neturi patirties arba informacijos, sunku tokiomis galimybėmis patikėti, ypač tada, kai jis būna įtikėjęs propaganda.

Įprastinė sąmonės struktūra yra sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kuri aprašo būseną, kai žmonės sąveikauja tik per savo kūnus. Apsukta būsena, kuri nušviečia sensoriumą, yra kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas. O jeigu kalbėtume apie kitokius nušvitimus, ne tik apsukant fizinę ir gnostinę braną, tai įmanomas ir pakilimas, kuris pasiekiamas įvairiomis ezoterinėmis praktikomis. Kadangi tie sluoksniai man nežinomi ir nepasiekiami, nes aš nesu „pakilęs“, juos žymėsiu tik skaičiais tam, kad parodyčiau principą. Formulė yra kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas. Šioje formulėje matome, kad kai žmogus įeina į transą, jo sąmonėje įsijungia 3 sluoksnio režimas, kurį galima laikyti, kita dvasine dimensija.

Tačiau šis skyrelis ne apie tai, čia kalbėsiu tik apie pirmo ir antro sluoksnių apsukimą, kuris reikalingas telepatijos gebėjimui. Nesakau, kad kiekvienas žmogus gali tą padaryti. Kai kurie gali tikrai ir, aišku, gali ne-žmonės.

Tokio principo pagrindas yra laukų teorija, kurioje daroma prielaida, kad visi fundamentalūs laukai yra begaliniai ir turi savo kosmosą. Iš šių laukų sudaryti tikrovės sluoksniai yra pasauliai, kuriuose galima turėti „regėjimo“ sugebėjimą. Reikia tik pasiekti, kad jie būtų perkelti į žmogaus rodomąją sąmonę, kurioje būtų susieta šių sluoksnių aplinka. Kalbant apie telepatiją, tai yra minčių, jausmų, vaizdinių, atminties sankaupos, kurios atsiranda ne uždaroje rodomosios sąmonės kapsulėje, bet tam tikroje išplėstinėje aplinkoje, kokioje, pavyzdžiui, yra ir kūnas. Čia žmogus gali matyti savo kūną, kitų žmonių kūnus, daiktus ir surinkti bet kokią jį dominančią informaciją.

Tokie patys kūnai savo pasaulyje yra ir mintys, tik įprastinėje sąmonės struktūroje jie yra uždaryti. Kad jie atsivertų, arba sąmonėje įvyktų nušvitimas, reikia įvykdyti veiksmą, kurį aš sąlygiškai vadinu apsukimu. Čia nėra jokios mistikos – apsukimas yra sluoksnių savo smegenyse apsukimas, gnostinio pasaulio perkėlimas į savo sensoriumą, po kurio jis nušvinta, atsidaro trečia akis. Savo sąmonės struktūrą pakeisti nėra taip paprastą, todėl siūlau neįsivaizduoti, kad šį tikslą pasiekti labai lengva – jį pasiekia tik vienetai, kaip vienetai pasiekia nušvitimą. Ir tam reikalingas ne įprastinis bet specialiomis treniruotėmis pagrįstas gyvenimo būdas, panašiai kaip tikro Indijos jogo. Ne tokio, kuris jogą praktikuoja šiaip, laisvalaikiu, kad sustiprintų savo kūną ar sąmonę.

U formos schemas jau esu aprašęs, tad su šia idėja bent kai kurie žmonės yra susipažinę. Yra trys galimybės, apibūdinančios trys pasaulėžiūras:

a) redukcionistinis modelis, kuris įsitikinęs, kad kūno sluoksnis vienintelis, o sąmonė yra šio sluoksnio tam tikra informacinė būsena,

redukcionistinis

b) dualistinis modelis, kuris laiko, kad sąmonė yra atskiras nuo kūno pasaulis, kurį vadinu gnostine brana (gnosis gr. – pažinimas),

dualistinis

c) ezoterinis modelis, kuris tvirtina, kad galima keisti įprastinę sąmonės būseną, įeinant į pakitusias sąmonės formas, žmogaus branduolyje apsukant sluoksnius ir į aukštesnes dimensijas perkeliant „regėjimo“ gebėjimą. Paskutiniu atveju, tai yra mechanizmas, kuriuo vyksta sąmonės nušvitimas, pakilimas ir t. t. Atsiranda gebėjimas matyti kitų žmonių mintis, išeiti iš savo kūno, bendrauti mintimis ir t. t.

telepatija01

Bet tai labai sudėtingas procesas, kuriam reikia laisvos, ne lobotomo, sąmonės ir ilgų treniruočių. Žemesnio rango žmonija dirbtinai laikoma psichologinių iliuzijų pasaulyje, kuriame propaguojamas redukcionistinis modelis, pozityvizmas ir žmogaus paslaptys saugomos po 9 užraktais, nes nenorima, kad jie įgytų aukštesnių gebėjimų. To siekiama bet kokia kaina, net technologiškai užgrobiant smegenis ir slopinant visas išsivadavimo galimybes pačioje užuomazgoje.

Dualistinis modelis yra dvasinis modelis įvairiomis prasmėmis – kultūrine prasme, etine prasme, kartais net ontologine prasme, nes žmogus turi galimybę vienas pats gyventi kitame, savo vidiniame pasaulyje, kuris vadinamas Dvasia. Tačiau schema lieka ta pati, be sluoksnių apsukimo. Ir paskutinis variantas, kai žmogus žino visas apsukimo galimybes, o vienetai savo gyvenime išsikelia tikslą tai įgyvendinti praktiškai – pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Reikia neužmiršti, kad tai yra viso gyvenimo darbas. Per mėnesius ar net metus to nepasieksi, gali prireikti dešimtmečių, jeigu nenaudoji specialių priemonių.

Šias struktūras net galima išskirstyti rangais.

1 rangas turi sąmonės schemą: sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė;

2 rangas turi schemą: kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas; ir

3 rangas: kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas.

Sąveika visada vyksta U formos viduje, tad savo psichikoje būtina apsukti standartinę struktūrą, kuri yra tokia, kaip parodyta 1-am rangui. Pirmas rangas yra įprastinė žmonija, antras rangas yra Iliumintai, o trečias rangas yra Iliuminatų dievai, kurie yra iliuminatai, pasiekę Pakilimą. Pirmasis pasaulis yra fizinio ir protinio darbo pasaulis, kuriame dominuoja juslinės pramogos; kiti žmonės gyvena Dvasios pasaulyje, laikosi askezės ir etinės disciplinos, įsivaizduodami, kad taip galima pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Tačiau šių žmonių trečia signalinė sistema neatidaryta, ir net būdami „dvasiniais“ žmonėmis jie turi sąmonės struktūrą sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kur vidinis sluoksnis yra kūniškas ir Dvasia realizuojama sąveikaujant kūnais. Tai yra žmonės, kurie siekia Dvasinio grožio, nors gyvena žemesniame pasaulyje.

Nors pasiekti nušvitimą – sudėtinga ir nušvitusių žmonių yra nedaug, jie yra žmonijos lyderiai, kurių tikslas vesti visą žmoniją į Pakilimą. Bet yra jėgos, kurios šį procesą stabdo, todėl tai ne toks lengvas uždavinys. Čia vyksta kova dėl sielų. Inkarnacijos ratas sukasi nesustodamas, ir dalis nuvedama šviesos, o dalis – tamsos keliu. Klausimo, kodėl didžioji 1-o rango žmonija slopinama technologiškai, kas ir kodėl prisideda prie šios sistemos, aš kol kas nematau, todėl pasakyti negaliu. Man tai yra mįslė. Nežinau net ar Iliuminatai siekia gero, ar pikto, o gal dalis gero, o kita dalis – blogo. Bet kad yra grupuotės, kurios siekia blogo yra faktas, kurį patvirtina technologinio slopinimo sistema.

Dabar apie tai, kaip siekiama Nušvitimo. Yra vienas natūralus metodas, kuris vadinamas tamsos meditacija ir kitas cheminis, kuris naudoja DMT substanciją, leidžiančią atverti DMT Visatą ir pamatyti, ką reiškia įleisti į sensoriumą kito sluoksnio struktūras, pašalinant juslinę informaciją. Pirmas metodas – legalus, o antras metodas, kol kas žemesniam rangui uždraustas. Tai dar vienas įrodymas, kad egzistuoja sąmokslas prieš žmoniją.

Tamsos meditacijos pagrindinis tikslas iš rodomosios sąmonės pašalinti visą juslinę informaciją, paneriant ją į visišką tamsą, tada tam tikrais metodais ir koncentracija siekiama šioje vietoje (Tamsoje) atverti kitą, Šviesųjį sluoksnį. Kai šio tikslo pavyksta pasiekti, sąmonėje įvyksta Nušvitimas ir pradedamas matyti kitas, gnostinis pasaulis, kuriame gyvena kitų žmonių vidiniai pasauliai, jų minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupos. Taip atveriamas telepatijos sugebėjimas, kurio mechanizmas yra sluoksnių apsukimas. Bet tam reikia sugebėti tamsoje matyti šviesą nenaudojant akių, o toje šviesoje turi būti kitų žmonių pasauliai. Kad visa tai tikra, turi būti įrodyta sugrįžus į įprastinę būseną, kur gaunama kūniška patvirtinanti informacija – tikras žinojimas, numatymas, aiškiaregystė, kurie „išsipildo“. Galimos šios sistemos imitacijos ir pagrindinė iš imitacijų yra kognityvinė telepatija. Arba būna visiškos klastotės, kurios nepasitvirtina. Reikia suvokti paprasta dalyką, kad nušvitimą pasiekti labai sunku, tai padaro tik vienetai ir būtina sąlyga yra laisva nuo slopinimo, arba lobotomijos, sąmonė.

Kodėl šioje „technikoje“ svarbi tamsa. Priežastis labai paprasta – tamsa kankorėžinėje liaukoje skatina DMT molekulių išsiskyrimą, kurios sugeba sensoriume sukurti reikalingas rezonansines būsenas, atveriančias kitą sluoksnį, kurį „keliautojai“ vadina DMT Visata. Tai kita realybė, kuri yra žmogaus psichinės tikrovės pagrindas. Tai yra pirma prielaida, kuri leidžia žmogui pasiekti nušvitimą, nors šios priemonės trūkumas tas, kad ji nėra visai natūrali. Pagal atliktus tyrimus, žmogui 300 valandų išbuvus visiškoje tamsoje, natūraliai pradeda gamintis DMT ir žmogaus rodomąją ir kaupiamąją sąmonę aplanko vizijos, kurios sujungia ją su kitu realybės sluoksniu. Šią substanciją galima gauti ir cheminiu būdu, iš tam tikrų augalų arba nusipirkti susintetintą. Tai tiems žmonėms, kurie skuba, neturi kantrybės ilgai dirbti ar nori iš anksto gauti įmanomo rezultato pavyzdį, kad žinotų, jog tikslas realus ir veltui laikas nešvaistomas. Tačiau tokiems eksperimentams reikia gauti leidimą. Be leidimo įjungiamas slopinimas ir net pavojinga vartoti DMT, nes gali užgrobti smegenis ir pridirbti problemų… Gali būti net kad Iliuminatai turi greito nušvitimo dirbtines priemones cheminiu pavidalu, kurios pagreitina procesą, bet man tokių matyti neteko.

Yra daug priemonių siekiant aukštesnės sąmonės. Galima sakyti, kad gyvenime tai vienintelis vertas dėmesio tikslas – pasiekti nušvitimą, o tada pakilimą. Vien dėl to, kad aukštesnė sąmonė gali apsaugoti žmogų nuo įvairių gyvenimo negandų. Čia reikia sujungti visas telepatijos galimybes, tokias kaip technologinė telepatija, kognityvinė telepatija ir fenomenologinė, kuri pagrįsta aprašytų realybės sluoksnių apsukimu, kuris atveria daug turtingesnį vidinį ir išorinį Kosmosą. Natūraliems telepatams apsukimas gaunasi lengvai, be jokių pastangų, tačiau kitiems žmonėms – tai yra trečios akies, arba trečios signalinės sistemos atvėrimas, reikalaujantis daug darbo.

Kaip matome yra ne vienas kelias. Tačiau būtina perspėti, kad kai kurie iš jų susiję su didele rizika. Nuo rizikos apsaugo tai, kad žmonių, kurie „patiki“ ir tokių, kuriems pakanka gebėjimų ir kantrybės yra nedaug, o tai tuo pačiu apsaugo ir nuo pavojų. Reikia neužmiršti, kad tokių žmonių yra ne vienas ir jie visi kontroliuojami arba kitaip – patys kaip regintys vienas kitą kontroliuoja; bent jau žino kas tai sugeba ir įtraukia į priežiūros sistemą, kuri susijusi su Iliuminatų organizacija.



Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti“ (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija“, kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų“ poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis – abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais“. Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos“ kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos“ kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti“, paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu – pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra“ įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

Mintirega pasauliui atvers naują dimensiją, kuri pakeis tiek visuomenę, tiek žmonių psichologiją. Pasislėpti nuo „perskaitymo“ bus įmanoma tik turint galingą organizuotą sistemą, kuri apsaugos nuo visų mintskaitinių tyrimų. Bus sistema kaip to išreikalauti teisiškai, tačiau vis tiek bus grupelė, kuri kontroliuos sistemą ir bus virš jos, žemiau esantiems nepasiekiami. Tai problema, nes sudaro galimybę manipuliacijoms, tačiau struktūriškai to išspręsti neįmanoma, viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.

Šios sistemos technologizavimas gali įgauti neigiamas formas, pavyzdžiui, visus žmones prijungus prie tinklo ir realiuoju laiku skaitant visas jų mintis. Tie, kas bus šio tinklo valdovai, turės absoliučią valdžią, nes nebus įmanoma paslėpti jokio sąmokslo teisėtai ar neteisėtai pasipriešinti elitui. Tada nebus jokių priemonių pakeisti valdžią. Įsiviešpataus absoliutizmas. Kaip reikalai vystysis priklauso nuo starto pozicijų, į kokias rankas papuls tokios galimybės. Jeigu tai nebus aukštos moralės žmonės, žmonija gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Vienų „nusikaltimai“ bus tą pačią akimirką išaiškinami, o kiti visą laiką keliais žingsniais bus priekyje. Iš dalies taip yra ir dabar, naudojant tradicines priemones, bet ateityje situacija gali susiklostyti dar griežtesnė.

Šitaip visuomenė pasidalins į atviras zonas ir uždaras zonas. Atviros zonos bus totaliai kontroliuojamos, o uždaros neperšviečiamos. Esant atviroje zonoje nebus įmanoma suorganizuoti jokios pasipriešinimo jėgos, nes viskas bus užkertama pačioje užuomazgoje. Todėl situaciją reikia labai atidžiai stebėti, daryti viską, kad taip neatsitiktų.

Uždarų ir atvirų zonų sąveikas vaizduoju tokia schema.

zinojimas

Joje yra dvi minėtos pusės, kurias vadinu 1 klase ir 3 klase. Sąveikos reiškiasi per du kanalus – galimybių ir faktų. Galimybės prieinamos visiems, bet jos rodo tik neapibrėžtus žemėlapius, kuriuose kokia nors situacija gali būti, o gali ir nebūti. Faktas visada yra arba taip, arba ne. Taigi uždari ir atviri yra lygūs galimybių kanale, bet faktų kanale galių santykis išbalansuotas. Mintregys mato visą gelmę faktų lygyje, tai yra aprėpia visus tris horizontus. Nemintregys mato tik pirmą horizontą, kuriame vaikšto paviršiniai „akių kūnai“. Informacija gaunama per išorinę kalbą. Vadinasi iš jo pusės atsiranda neapibrėžtumo sritis, kurią jis gali tyrinėti pagal žemėlapius, analizuodamas, spėliodamas. Dėl šios priežasties faktais paverčiamos galimybės, kurios konkrečiai neapibrėžtos.

Iš kitos pusės, mintregiai šią neapibrėžtumo sritį taip pat siekia kontroliuoti, kad 3 klasė nepadarytų netinkamų analitinių išvadų. Todėl dirba šioje vietoje su savo dezinformacija. Taip iš vienos pusės gaunamos „sąmokslo teorijos“, o iš kitos „priedangos versijos“. Todėl dėl šios srities reikia labai atkakliai kovoti, kad nekontroliuojama ji nevirstų 1 klasės nusikaltėlių prieglobsčiu, kuriame jie save vaizduoja „gražiais žmonėmis“.

Dirbti šioje vietoje reikia labai rimtai, nes net negebant rinkti tikrų faktų, galima neapibrėžtumui padaryti labai rimtą spaudimą. Tam panaudojami galimybių žemėlapiai, teorijos. Galima pasitelkti mintiregos teoriją, mintiskaitą, mintisiuntą, minties teoriją. Taip pat galima bandyti pratęsti pirmame horizonte surinktą paviršiaus informaciją, kuri į sąmonę patenka per akis. Akys užfiksuoja daug svarbių faktų, ir tik pervesti į kalbą jie gali atrodyti nereikšmingi, nes žodžiai, kuriais jie išreiškiami nedaro didelio įspūdžio.

Galimybes galima žiūrėti dviejose vietose, pasaulio vaizdiniame modelyje ir kalboje, kurioje galima išskleisti visą gramatiką, visą žodyną ir sujungus su pirmo horizonto informacija, patirtimi, ieškoti labiausiai tikėtinų pasirinkimų. Surinkus viską kas prieinama, tai sudedama į neapibrėžtumo sritį ir priedangos versijoms, kurios ateina iš 1 klasės, turinčios mintižiūros galimybę, galima padaryti labai rimtą spaudimą. Jeigu žinai, kad esi skenuojamas, tada turinį, kuriuo disponuoja uždaros zonos, dar lengviau atspėti – tas turinys yra tavo mintys, kurios naudojamos kaip įvesties duomenys, prieš kuriuos ruošiamas koks nors veiksmų planas.

Mintirega ateinančiais dešimtmečiais bus pats svarbiausias technologinis išplėtimas, kuris pradės tikrą, naują transhumanizmo erą. Tai pakeis žmonių psichologiją ir visuomenės sandarą, atsiras sąmonių kolektyvai, integruotos sąmonės, bus kitaip matuojamas intelektas, kuris vadinsis telepatilektu. Aišku, didžiausia problema yra galios santykiai, teisinis sureguliavimas, taip pat nemažiau svarbu bus iš naujo apibrėžti nusikaltimo sąvoką – ar vien pagalvojimas bus laikomas baustina veika. Kokio tipo pagalvojimai, net jeigu jie piktybiniai, bus legalūs, o už kokius bus galima susilaukti bausmės. Taip pat bus svarbus jau minėto neteisėto įsibrovimo klausimas, privedimas šitaip įsibrovus žmogaus prie beprotybės. Juk aišku, kad esant svetimiems žmonėms tavo galvoje ir neturint galimybių atsijungti – labai apsunkinamas gyvenimas. Šunsnukių, kurie praktikuoja patyčių sportą netrūksta ir dabar. Kas bus kai taps įmanoma mintižiūra? Kyla labai daug klausimų.