Kaip tapti psionu?

Šiame straipsnyje supažindinsiu su kai kuriais praktiniais psionikos aspektais. Psionika yra mokslas apie psioninių sugebėjimų naudojimą. Žmonės turintys tokių gebėjimų vadinami psionais. Šis terminas yra dviejų žodžių junginys: gr. psy(che) (siela, psichika) ir (elektr)onika. Iš esmės, jis reiškia dvasinės ir fizinės materijos valdymą naudojant savo sąmonę. Tai įvairūs paranormalūs reiškiniai sukeliami savo mintimis. Psioniniai efektai gali būti labai įvairūs, bet vienas iš jų vadinamoji telepatija, kuri šiame įraše bus pagrindinė tema.

Pradėkime nuo to, kokia psionikos eros nauda ir pavojai. Šis gebėjimas reiškia, kad žmogus bus matomas per visą sątvaro spektrą, per visas sąmones, taip kaip jis mato pats save. Kitas žmogus matys tave taip, kaip matai save pats. O tai reiškia, kad turės apie tave tokią pačią informaciją, kokia turi tu. Kuo tai gresia – akivaizdu, visos informacijos turėjimas suteikia pranašumą, o kitą žmogų daro pažeidžiamą. Kada tai aktualu? Pavyzdžiui, tada, kai fasadas neatitinka vidaus ir žmogus demaskuojamas. Arba tada, kai psionas turi blogų kėslų žmogaus atžvilgiu ir naudodamasis pilna informacija gali surengti pasalas. Gyvename konkurencinėje visuomenėje, kur reikia žaisti strateginius žaidimus, o psionas iš anksto perkanda visus tavo ėjimus ir šiuo žinojimu pasinaudoja apžaidimui. Tai ypač pavojinga kai psionika yra vienpusė. Tačiau, jeigu šių problemų nėra, atvirumas per visą spektrą leidžia geriau pažinti ir suprasti vienas kitą, nelieka problemų ir konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.

Dabar paaiškinkime kokie yra projekcijos vieno žmogaus į kitą principai psioniniu ir nepsioniniu atveju. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia būti susipažinus su mano žmogaus samprata, su keturnare sąmonių sandara ir trimis žmogaus aukštais, kuriuose realizuojama jo esmė. Šitų dalykų čia jau nekartosiu. Įprastinis atvejis yra toks, kai kitas žmogus sąmonėje pasirodo tik savo fasadine dalimi, projektuodamas tik dalį savo spektro informacijos. Turime akių-garso projekciją į priekinę sąmonę, taip pat galimos taktilinės projekcijos į centrinę sąmonę. Šie variantai ir sudaro kito žmogaus fasadą. Mums atrodo, kad, laimei, fasade matoma ne viskas, nes giliosios spektro dalys lieka paslėptos, tokios kaip emocijos, mintys, atsiminimai ir pan.

Į savo fasadą kito žmogaus galvoje kiekvienas darome nepriklausomas projekcijas, priklausomas projekcijas, ir sau pasilaikome užlaikytas dalis. Nepriklausomos ir priklausomos tai tos, kurios nepriklauso arba priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra, turime dalį, kuri projektuojama nepriklausomai nuo mūsų valios ir yra dalis, kur mes valingai renkamės ką projektuoti iš savo galinės sąmonės: paviešiname kai kurias savo mintis, jausmus, centrinės sąmonės būsenas ir t.t. Bet yra daug dalykų kurių neviešiname, kuriuos pasilaikome sau.

Taigi psionika susideda iš dviejų dalių: žmogaus fasado skaitymo ir giliųjų dalių skaitymo. Psionas turi skaityti fasadą ir žiūrėti kas nepriklausomai nuo žmogaus valios projektuojama į jį. Tai išvaizda, kuri suteikia daug informacijos apie minčių būklę, nevalingos emocijų projekcijos, centrinės sąmonės būsenų projekcijos, tokios kaip nuovargis, minčių, nuostatų, pažiūrų pasireiškimas per elgesį ir mimikas. Tada psionas fasade gali skaityti priklausomas projekcijas, kuriose matosi žmogaus valia kažką kitiems parodyti savo fasade, kito žmogaus sąmonėje. Tai svarbu todėl, kad žmogaus dažnai pasako daug daugiau, negu tiesiogiai fasade matosi, tai yra, dalykus, kurių pats gerai nesupranta, kurie kyla iš neįsisąmonintos pasąmonės. Ir pagrindinė psiono darbo vieta yra užlaikytų dalykų atskleidimas per visą žmogaus sąmonių spektrą, kurios neprojektuojamos į fasadą.

Kaip daromas giliųjų žmogaus sąmonių nuskaitymas. Be tikros natūralios arba technologinės psionikos yra kognityvinė, kurioje naudojamas žemėlapių ir trajektorijų juose metodas. Kiekvienas žmogus sudarytas iš žemėlapių, jį turi kiekviena sąmonė, pradedant nuo priekinės, kur žemėlapis yra planetos paviršius, kurio pavyzdžius kiekvienas turime savo galvoje. Žmogus juda šiame žemėlapyje ir surinkinėja jame kokią nors trajektoriją kaupiamojoje sąmonėje: tai vietos, įvykiai, situacijos ir pan. Žemėlapis yra universalus kiekvienam ir žemėlapiais sutampa visi žmonės, skiriasi tik individualiomis trajektorijomis, kurios susikaupia atmintyje ir vadinamos gyvenimo biografija. Taip pat yra kognityviniai žemėlapiai, kuriuose surinkinėjamos minčių trajektorijos kurios irgi individualios. Pilna kalbos lingvistinė struktūra yra žemėlapis, o konkrečios kalbinės konstrukcijos naudojamos mintyse yra trajektorijos. Kaip pasinaudoti žemėlapiais – akivaizdu. Didelė dalis žmogaus proceso yra reakcijos į ką nors: reaguojame į aplinką, objektus, situacijas, žmones, kurie apibrėžia reakcijų turinį. Tame dalis yra universalių, dalis individualių dalykų. Todėl psioniškai stebint žmogų, jį reikia mąstyti kontekste, situacijoje, aplinkoje, kuri į galinę sąmonė įdeda turinį.

Žinoma vien spėliojimu viso biografinių trajektorijų turinio rekonstruoti neįmanoma. Tačiau galima psioniškai matyti žmogaus fasadą savo priekinėje sąmonėje, papildžius jo vaizdus vidiniais galinių spektro dalių žemėlapiais ir bent kai kuriomis trajektorijomis. Tai lengva kai žmogus gerai pažįstamas arba kai jis yra žinomas, nes pats atsiskleidžia arba yra atskleistas. Ypač daug duomenų apie kiekvieną žino valdžia ir jiems labai nesunku užpildyti užlaikomas žmogaus vidines dalis, kurios kitiems gali būti nežinomos. Tačiau iš principo šie dalykai, privatūs duomenys, turi būti laikomi paslaptyje, tačiau mafija beveik niekada šio reikalavimo nevykdo ir savo pranašumais naudojasi prieš žmones.

Jeigu psionika reali, ne kognityvinė, galinės spektro dalys atskleidžiamos instrumentiškai, parodomos sau taip, kaip pilnas žmogus matomas iš vidaus. Technologijoje tai yra technologinės ausies principas, kur nuskaitomos gnostinės struktūros telepatiniais instrumentais. Gal būt, tai gali ir pats žmogus, skenuojant arba surenkant fasadus ne su savo priekiniu, bet galinių pirmapradžiu kūnu. Kol kas tokia galimybė laikoma neįrodyta, bet gali būti paprasčiausiai pavergtame žmoguje slopinama. Realios psionikos atveju, visada matomos individualios realizacijos bei trajektorijos ir nereikia naudoti jokių žemėlapių sistemos.

Ar tai gerai, ar blogai – susilaikau nuo vertinimo. Dažniausiai blogai būna tada, kai žmonės yra nelygiose sąlygose ir mato vieni kitus nevienodu matymu. Vieni mato visą spektrą, kiti tik fasadus ir pasislėpę žmonės turi manevro laisvę per nepasiekiamą užlaikytą informaciją. Įprastiniuose fasaduose susiformavo gana pakenčiama kultūra, kur visi viešumoje priverčiami laikyti tam tikrų elgesio normų. Tačiau psionika nevieša, giliosios spektro dalys valdžioje esančių žmonių  neviešos, ir kai jie šitaip atidaro kito žmogaus gelmę, fasadui prideramų elgesio normų nelieka, jų nepaisoma. Tokia taktika labai dažnai taikoma žvalgyboje, kuri šią galimybę naudoja žmogaus triuškinimui vykdant psyopą, psichologinę operacija, kurios metu nelieka jokio kultūringo elgesio normų atvertoje žmogaus sąmonėje. Todėl šioje vietoje būna aktualios etikos problemos.

Telepatų bendruomenė be aukštos išvystytos kultūros – neįmanoma, ji iš karto žlunga, nebent tai vergų ir biorobotų bendruomenė. Tai blogiausias atvejis – psionikos ir vergovės junginys, kai pasinaudojant psionika visuomenė pavergiama. Raginu žmones nebijoti tokio „atidarymo“, nes iš tikro tai ne toks jau didelis pranašumas, ir šokdinti bei terorizuoti ne visada įmanoma. Bet, žinoma, naudojama bendrai su teisėsauga, kai įvedamas koks nors drakoniškas įstatymas, specialiai kvailas, ir žmonės galvose šnipinėjami bei terorizuojami. Tai vergovinėje psionikoje gana gudru, bet irgi nėra neįveikiama. Tačiau tam reikia masinio pasipriešinimo arba masinės alternatyvos, kad negalėtų sudoroti po vieną. Gali pradėti statyti koncentracijos stovyklas tokiems atvejams, bet tokios sistemos pavaizduoti kaip „gražios“, o save kaip „gražius žmones“ neįmanoma.

Ir paskutinis atvejis yra psionika prieš psioniką. Kai visi viską vieni apie kitus žino, nei vienoje vietoje nelieka pranašumo, nes iš esmės, savo žemėlapiais visi žmonės vienodi, ir galima matyti kas jie gali būti, o kas negali, kad ir kaip norėtų vaidinti fasaduose. Tokius fantastinius, suvaidintus, tobulus fasadus nunešti labai lengva, reikia tik suprasti kas yra žmogaus, ir kas yra paslėpta jo giliosiose dalyse – o ten tas pats, kas ir pas visus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.