Pats geriausias būdas pažinti kito žmogaus vidų yra kalba. Taip yra todėl, kad ji aprėpia beveik visas žmogaus galimybes. Žinant gramatiką kaip visumą ir žodyną kaip visumą galima numatyti beveik bet kokį žmogaus sąmonės judesį, ypač kai šis abstraktus žinojimas papildytas kokio nors konkretaus žmogaus psichologinėmis savybėmis. Šis numatymas kartais vadinamas mentalizmu, apie kurį jau esu rašęs kitur. Paprasta lingvistika gali atrodyti nuobodi ir neįdomi, bet kai supranti, jog tai galingas mentalizmo įrankis – viskas pasikeičia. Nori pažinti kito žmogaus galimybes – turi pažinti kalbą.

Tačiau šis pažinimas nėra padrikų faktų žinojimas; reikia turėti sistemą ir tą sistemą sujungti į bendrą vaizdinį, kuris aprėpiamas vienu ėjimu. Tam reikia visos gramatikos ir viso žodyno. Beveik visos Indo-Europiečių kalbų gramatikos sudarytos iš vyksmų, daiktų ir apibūdinimų gramatinių struktūrų, kurie išdėstomi nuosekliai, linijiniu būdu. Visas galimybes galima sudėti į pagrindinį paveiksliuką, ir analizuojant išeinančias sekas, jame valdyti slankiojantį žymeklį, kuris turi sustoti toje vietoje, kokia nustatoma gramatinė struktūra. Jokia sąmonės gramatika negali išeiti už šio paveiksliuko ribų.

Kita schema yra žodynas. Jį irgi reikia padalinti į segmentus ir, analizuojant šnekos žodyną, žiūrėti kokio segmento žodžiai naudojami dažniausiai. Visą žodyną galima padalinti į tokias dalis:

a) Geosfera – kontinentai, kalnai, lygumos;

b) Hidrosfera – vandens telkiniai;

c) Atmosfera – vėjas, debesys, dangus;

d) Biosfera – augalai, gyvūnai;

e) Antroposfera – žmogus, socialiniai junginiai;

f) Technosfera – dirbtiniai dariniai, miestai, susisiekimas, technika;

g) Vietinis kosmosas – kalendorius, žvaigždynai;

h) Visata – žvaigždės, ūkai;

j) Metafizinis žodynas – Dievas, Šaltinis, transcendencija, materija.

Matome, kad žodynas dalinasi į dvi pagrindines dalis – gyvą pasaulį ir negyvą. Toliau negyvas pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį. Gyvybė turi kūnišką aspektą ir psichinį. Naudojant šitas rubrikas, galima susiklasifikuoti visą žodyną, 100 000 žodžių, ir pavaizduoti jį viename paveikslėlyje. Tada, judant po šį paveikslėlį slankikliu, matyti visas galimybes ir nustatyti kokią nors konkrečia realizaciją, siekiant suprasti, kas už tos realizacijos stovi. Padalinus viską į 500 žodžių lenteles, gaunama 80 lentelių daiktavardžiams ir 80 lentelių veiksmažodžiams, ir tai praktiškai visų kalbų žodynų branduolys – 80 000 žodžių. Šį žodyną padalinus į 20 segmentų, kiekvienam iš jų tenka po 4 000 žodžių, kuriuos galima sugrupuoti pagal tikrovės fragmentus.

Žmogaus vidinėje sąmonėje eiliškumas toks: mintis, gramatinė struktūra, žodynas ir išeinanti seka, kokia nors lingvistinė realizacija. Ši realizacija reikalinga psichožvalgybai, kuri leidžia pamatyti vidines žmogaus mintis ir nuspėti bet kokią minčių eigą. Kuo daugiau informacijos apie žmogų turi, tuo tai lengviau. Kadangi pati kalba yra visa permatoma, nes joje nėra jokių paslapčių, tai permatomas tampa ir žmogus, nes lingvistinė sąmonės struktūra yra skylėtas tinklas, už kurio nėra nieko, ko nebūtų įmanoma suprasti. Todėl šio tinklo supratimas labai svarbus dviem tikslais: psichožvalgybai ir žmogaus valdymui. Juo labiau, kad kiekvienas žmogus privalo kalbėti ir rodyti savo sąmonės turinį, o tai yra turtingas šaltinis.

Labiausiai domina kiekvieno žmogaus aktyvumas, kuris gali būti socialinis arba kalbinis. Tačiau joks aktyvumas neatsiranda be viešo arba slapto plano, kuriuo žmogus arba žmonių grupė siekia kokio nors tikslo sau ir kitiems. Mentalizmas yra geras šio plano išsiaiškinimo būdas. Viskas prasideda nuo minčių, idėjų ir motyvų. O motyvai šiame pasaulyje dažniausiai labai primityvūs – turtai, valdžia ir t.t. Ir kiekvieno aktyvumo planas – pasiekti šiuos ir panašius tikslus, pasinaudojant kitais žmonėmis. Todėl vertinat slaptą planą (Agenda), visada reikia žiūrėti ar jis naudingas, ar ne, moralus, ar nemoralus.

Visi konspirologai naudoja būtent šią sistemą. Stebi veiklą, išeinančias sekas (propagandiniai tekstai, filmai) ir rekonstruoja slaptos ar viešos organizacijos slaptą planą, ir šį planą viešina rodydami jo žalą žmonijai. Pavyzdžiui, globalistų sąmokslą sumažinti žmonių skaičių iki 1 milijardo. Juk tai akivaizdus suokalbis, pagrįstas slaptu planu ir atvirai ar slaptai, per savo veiklą, globalistai šį planą viešina arba sprendimais realizuoja. Iš šios veiklos galima labai lengvai nustatyti pagrindinę mintį, idėją ir motyvus. Visų pirma tai, kad jie šią planetą laiko tik savo nuosavybe, nors ji priklauso visiems.

Dažniausiai slaptas planas būna tik toks kiauras, permatomas lingvistinis tinklas, už kurio geriausiu atveju dar stovi kokia nors žmogaus psichologija arba psichopatologija. Su tuo joks protingas žmogus nesitaiksto ir nenusileidžia jokiam suokalbiui, nesvarbu kaip gražiai būtų suokiama. Gramatika – tik ant tikrovės uždedamas šablonas, o žodynas viso labo yra tikrovės dalių pavadinimai. Nei vienoje vietoje joks protingas žmogus nekuria garbinimo stabo, nei gramatikoje, nei žodžiuose. Taip pat nieko nebijo ir niekam nepaklūsta. Bendrai veikti galima tik bendru sutarimu, o tas sutarimas turi būti pagrįstas lygiateisiškumu, nes vertės skalės neadekvatus valdymas visada susijęs su kokiomis nors psichopatologijomis. (Kai kas nors pradeda įsivaizduoti, kad palyginus su kitais turi „stulbinamą vertę“.)

Visos „stulbinamos vertės“ realizuojamos žodyne, naudojant kokį nors kvailą žodį ir jokia sąmonės forma negali išeiti už šio žodyno ribų, nes pavadinimą iš ženklų ir garsų galima sukurti viskam ir iš tikrųjų šie pavadinimai nieko nereiškia. Jie yra tik komunikavimo priemonės.

Vadinasi naudojant veiklos analizę ir psichožvalgybinį mentalizmą, galima nustatyti koks socialdemokratų, „Delfi“, G. Landsbergio slaptas planas ir pan. Visi slapti planai užkoduoti žmogaus psichologijoje ir nubraižytuose paveiksliukuose. Iš esmės, žodynai juda antroposferos ir technosferos schemose, aiškinant, ką jie darys arba ką reikia daryti (ta prasme, „kitiems“), bet tai tik fasadas, kuris slepia paprastą valdžios troškimą, kurį įgyvendinti siekiama pasinaudojant naiviais žmonėmis.