2020-10-29

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

Visa tai daugiau susiję su matrica galvoje, bet pasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis, kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tik į sąmonę įstatytas ekranas. Tad jeigu vidus – ekranas, išorė – ekranas, tai kas tada tikra, kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai, kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokios tikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose ir nėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų religijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F. Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasauliai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kad save per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzsches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuo daugiau galios, tuo daugiau „tikrovės“, jokių kitokių kriterijų, pasak jo, nėra.

Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovi kita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijos prielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąstyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi, esu.). Tačiau bent jau Nietzsche’ei ir daugeliui, kitų – ši tezė nebuvo įtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmonės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai, kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri susijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tik šiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies, t. y., iliuzijos mokslo ir technologijų.

Šiuolaikinei matricos koncepcijai būdinga tai, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau technologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė. Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rentgeno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir surado joje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios technologijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Tai yra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pačią „asmenybės“ haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent tai ir yra „Matrica“ ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito ir priemonių, nes senos priemonės – neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogus savo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo viduje mato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavimas. „Ekrano“ terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TV ekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama ir biologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ekranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antras ekranas yra mąstymas. Abu yra susieti abipusiais ryšiais, t. y., antras ekranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su pirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame“ ekrane rodoma – sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiškiniai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuoti su pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų“ ekranų reikia pridėti atmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje“, t. y., per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui kitus vaizdus.

Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug „tikrovės“ informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmanomus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai – kartojasi. Su šia žmogaus schema – viskas gerai. Tokia yra jo prigimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti į pakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaip jau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoks ekranas yra pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį, yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu“. Tai yra, tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto prasme, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpinama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Tai yra, ekranus reikia tikrinti – ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yra kaupiamojoje gnostinių laukų dalyje. Įsivaizduokime, kad yra galimybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeities laukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbant su šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3 arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušvitimo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, tai pasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką“, kurią būtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visus įmanomus scenarijus ir t.t.

Pagal šią vidinę logiką – tikras yra didžiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomas kažkokios už ekrano esančios „jėgos“. Įprastinis šio pasaulio ekranas, fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1) esantis pagrindu;

2) pastovus;

3) užimantis visą plotą;

4) suvokiamas iš vidaus;

5) pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6) pažinus;

7) turintis praktinį pritaikymą;

8) tinkamas gyventi kūnui.

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano savybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties masto ekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įvertinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yra technologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranas matomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tikra“ ir kas „netikra“.

Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitas ekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekranas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis – jeigu negali kažkuo būti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmo orientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas, kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiam žmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma. Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tam tikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti ir pakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša“, nustatyti ar tai tikra, ar ne – neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumo klausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visi ir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti iš apgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis procesas postmodernistinėje filosofijoje vadinamas dekonstrukcija. Dekonstrukcija – būtina. Aišku, jeigu nenori būti maustomas idiotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaip dirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sintetinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybė yra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pasaulį ir yra tam tikras „žaidimas“. Panaši idėja yra nagrinėjama filme „Avalon“, kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimo simuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visus iškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiksmas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis, kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Tačiau turi vykdyti visas komandas – jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.

Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymo programos. Pagal tokią logiką, žmogus, galbūt, gali nebūtinai būti kūniška būtybė – jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantis suformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis“ ir visi būdai savo akimis pamatyti šią paslaptį – draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenų vartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia, kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebūtinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijų pasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskas nebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis, netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galima manipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir laikoma „nepatikima“ informacija. O ši informacija daug patikimesnė nei statistinio vieneto, „paklusnaus piliečio“, nes čia susiduriama su žmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuriamos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft“ naujausias projektas „HoloLens“, pasirodysiantis su „Windows 10“. Tikslas, aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą, kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikras pasaulis, o kur – žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sensoriumą ir šie ekranai turi užimti 100 proc. sąmonės. Tikro pasaulio vaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtų nesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Statusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje.

Ar norėtų žmonija gyventi „tikrame pasaulyje“? Tradicinis nevaldomas ekranas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo „dievai“ verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulis nuobodus, tokio „paįvairinimo“ tikrai nereikia. Ekranui vis didėjant tol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kastos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduota fantastiniame filme „Gamer“ („Žaidėjas“). Čia matoma sušvelninta „naudos“ sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti“, bet iš tikro toks geranoriškumas – abejotinas, nes turint tokias smegenų valdymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais ir žaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius“ žaidimus.

Ir paskutinis potėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove“ ir žaidimo viduje nebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gyvena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuri pagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siaubinga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijoje bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto, kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.