Apie pliuralizmą unisonu

Viena didžiausių mūsų pasaulio paslapčių šiuo metu yra ta, kad planetą valdo grupuotės, sukūrusios sąmonės valdymo technologijas. Situacija dviprasmiška, nes viena vertus, tai labai paplitęs ir populiarus mitas, bet kita vertus, daug kas juo netiki ir laiko, kad mokslui iki tokio proveržio labai toli. Retas kas yra su tuo realiai susidūręs gyvenime ir žino šios grupuotės „veiklą“ iš savo tikros patirties. Vėlgi tokių žmonių ne tiek mažai, nors procentas nėra didelis, tačiau masė žmonių visu tuo netiki ir laiko svaičiojimais bei kliedesiais. Toks vaizdas susidaro žiūrint iš išorės. Kitas vaizdas, pasimatytų pažiūrėjus į viską iš vidaus, tuo neabejoju, nes dauguma tokių netikėtojų tėra aktoriai ir apsimetėliai, kurie viską žino, tačiau bijo net cyptelėti, kad patys netaptų taikiniais.

Toks slaptumas ir masės žmonių tamsumas – labai nepalanki terpė organizuoti pasipriešinimą ir demaskuoti visą šią nusikaltėlišką sistemą. Taip pat reikia neužmiršti, kad tai dirbtinai kontroliuojama, nes daugumos žmonių sąmonės užvaldytos ir jie yra technologiniai lobotomai, nesugebantys sulipdyti nepriklausomos minties. Mąstymas sukaustytas vergovinių programų, informacijos šaltiniai visi kontroliuojami ir nėra būdų pamatyti, kas iš tikro vykstą už kulisų – matome tik saldžius fasadinius spektaklius, remiamės išoriniu įspūdžiu, kuris rodo visai ne tai, kas yra gelmėje. Mūsų gyvenimas tik surežisuotas spektaklis, kurio aktoriai – už virvučių tampomos lėlės. Viskas gali atrodyti labai gražu ten kur matosi, vieša, tačiau ten kur pašalinės akys patekti negali, visa kultūra ir mandagumas išnyksta kaip dūmas.

Nepaisant to, kad terpė labai nepalanki, kad tuo iškrentama iš vaidinamo socialinio konteksto, viešinu šią sistemą, tikiuosi, kad kada nors atsiras priemonių įveikti psichotroninę vergovę, susigrąžinti savo gyvenimus ir pasaulį. Kai supranti kaip veikia sąmonės valdymo technologija, jos veiksmingumas sumažėja mažiausiai 60 proc., veikia tik tiesioginis zombinis valdymas. Sąmonės neįmanoma supainioti su jokia manipuliacine substratologija, kuria naudojamasi su žmogumi susidoroti „minkštuoju būdu“, per jo norus, svajones, aistras ir troškimus, kuriuos užvaldžius rankų ir kojų tiesiogiai lankstyti tampant raumenis nereikia, žmogus pats viską daro, nes jam atrodo, kad to nori. Paprastai tai būna kertinis psichologinės operacijos akmuo, kurios tikslas priversti žmogų „patį“ daryti neteisingus pasirinkimus.

Pavyzdžiui, praėjo savivaldybių rinkimai – mačiau, kad nemaža dalis tų, kas balsavo, tai darė ne savo valia, nes buvo įtakojami iš šalies, per sąmonės kontrolę. Mačiau tai savo artimųjų elgesyje, kuriems atrodė, kad renkasi laisvai, bet iš tikro buvo apgauti, nes tai nebuvo jų sąmoningas pasirinkimas. Žemoje socialinėje klasėje, deja, taip balsuoja dauguma – įtakojami, valdomi ir manipuliuojami, ypač tie, kas nedaug išmano politikoje ir neturi jokių ideologinių preferencijų, nes net nežino kas tai yra. Laimi ne tie žmonės būtent tokių manipuliacijų dėka. Atrodė, kad rinkimai vyksta labai gražiai, sąžiningai ir demokratiškai, bet visame šiame spektaklyje yra paslėpta labai negraži, nedemokratiška dimensija.

Politikui tai vienodai rodo, jis tenori būti išrinktas, o kokiais būdais ir kokios visuomenės – visiškai nesvarbu. Neišrinks – neturės darbo. Tačiau naivu būtų manyti, kad tai organizuoja jie patys, nes čia veikia viršpolitinė sistema, o jie yra tokie patys aktoriai kaip ir rinkėjai. Jie viso labo dirba „žvaigždžių“ darbą. Galima sąmokslo teoriją pakelti į dar aukštesnį lygį ir teigti, kad ši sistema net ne mūsų valstybės – tai viršvalstybinė sistema ir visas mūsų valdžios elitas – užvaldytas išorinių jėgų. Jie labai norėtų susigrąžinti valstybę į savo rankas, tačiau tėra tokiu pačiu būdu kaip ir eiliniai žmonės tampomos marionetės.

O tokiu atveju, ta konkurencija tarp politinių partijų nėra svarbi, nes kas laimi priklauso tik nuo to, kokie paruošti valstybei politiniai projektai. Laimi visada tie, kam reikia pagal tokį projektą, įdiegtą į visuomenę iš pašalies. Tokie projektai būna gerai apgalvoti ir išanalizuoti socialinių inžinierių ir siūloma tai, ko visuomenei labiausiai reikia – daugiau ar mažiau. Nes savaime suprantama, kad jeigu visuomenė pasenusi, neišsilavinusi ir konservatyvi, siūlyti liberalius projektus būtų nelogiška, nes reikėtų daugumai žmonių šukuoti prieš plauką ir būtų didelis psichologinis nepasitenkinimas. Tai galima bandyti įtakoti, bet tokia įtaka daugiausia vyksta jaunimo tarpe, švietimo įstaigose, kaimo bobutei įdiegti libertarizmą net su substratologija būtų labai sunku. Prie tokios santvarkos, visą gyvenimą gyvenus baudžiavoje, prisitaikyti būtų neįmanoma.

Todėl tai, ką gauname visada būna politinis projektas, pagal psichosocialinės inžinerijos logiką. Beprotybės tokioje neuronuose paslėptoje vergovėje netrūksta, bet bendru mastu, mus laiko resursu, kurį reikia pelningai išnaudoti, todėl vieni atlieka darbo jėgos funkciją, kiti tampa pramogų objektais, dar treti panaudojami eksperimentams, technologijų tobulinimui. Jeigu koks nors žmogus tampa tokios viršvalstybinės slaptos Cabal taikiniu, turi suvokti, kad jo gyvenimas tapo kažkieno verslo projektu.

Ši valdžia, kuri yra išminčbandičiai, bando vaizduoti protingus, išmintingus ir racionaliai eksploatuoti mažvalstybiu resursą, bet kitais atvejais nusirita į visišką degeneratizmą, kaip ir būdinga visiems, pasiskelbusiems dievais, kuriems nėra jokių įstatymų ir apribojimų. Tai, kas galioja paprastam žmogui, negalioja jiems ir galima laužyti bet kokias normas, pažeidinėti įstatymus, bet tuo pačiu apsimesti labai protingais ir išmintingais galvijų prigimties tyrinėtojais. Tokia poza labai patogi, ypač pasikėlus ant neregėto masto įžambinės, nuo kurios žemyn žiūri į kitus pažeme šliaužiojančius žmones. Leidžiama suprasti, kad tie, kam šitaip nepasisekė – patys kalti, nereikia patekti į atstumtųjų kastą, jeigu nenori tapti banditų ir unisonu žvengiančių zombių pramoga.

Todėl net neaišku ar verta ką nors atskleidinėti, nes nėra auditorijos, nėra kariuomenės, masės patenkintos ta padėtimi kokia yra, atrodo, kad tereikia nepatekti į nelaimėlių kategoriją ir viskas bus gerai. Visuomenė pilna apsimetėlių, o tų, kurie nepriklauso, manau yra ne daugiau 30 procentų. Tačiau bėda ta, kad šie procentai yra tokios varganos ir apgailėtinos apačios, kad iš jų suformuoti kokią nors rimtesnę jėgą būtų neįmanoma. Kita kategorija – tyliai nepatenkintieji, kurie mato visą šį spektaklį ir norėtų, kad būtų kitaip, bet nieko negali padaryti, nes ištrūkti iš kalėjimo neįmanoma.

Nepaisant to, mano pastangos tęsis, nors daugumai galinėse sąmonėse užsimaskavusių žiūrovų tai gali būti neįdomu, visų pirma todėl, kad jie žino visą paslaptį, telefonus nešioja ne tik rankose, bet ir galvose. Tačiau skambučiai į galvą tėra skirti priimti viršininko komandas, savo reikmėms jo naudoti negalima, nes telepatija vienpusė, zombinė. Taip, daugumos žmonių gyvenimas pasidalina į fasadinį spektaklį, kuris yra ne tikras, ir tikrą vergo gyvenimą, kuriame kiekvienas priverstas  tarnauti sąmonės technologijas užvaldžiusiems planetos „dievams“.

Procesų visuomenėje stebėsena labai atidi, laisvėjimo atveju kuriamos priemonės, kurios turi neleisti žmonėms pabėgti iš psichotroninių kalėjimų ir tapti tikrais savo gyvenimo šeimininkais. Nors laisvės idėją visaip bandoma diskredituoti, matėme, kad politikoje ji nebuvo sutriuškinta, tačiau akivaizdu, kad ši laisvė yra laisvė kalėjime, kur kaliniai vaikšto ne su supančiotomis rankomis ir kojomis, bet su supančiotomis galvomis. Jeigu galvoje kalėjimas, žmogus net paleistas iš konclagerio barako arba į jį vėl sugrįžta, arba pastato naują kitoje vietoje.

Kiek tokių, kurie viso šito nežino ir nesupranta, nėra praregėję, gyvenimu klaidžioja aklu klaidžiojimu ir nesupranta kas iš jų buvo atimta. Kiek tokių, išaugintų bačkose bonzai-kompračikosiniu metodu, kurių galvos kietai suveržtos kelių kliedesinių sąvokų varstotu, unisonu žvengiančių iš tų, kurie žino ir sako tiesą. Freak show.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.