2017-05-03, kontinuumas, skaičius

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek“ pakeičiamas į kokybinį „kaip“ ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Skaityti toliau


2017-05-05, dinaminis skaičius, deformacija

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 – šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes – tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Skaityti toliau


2017-05-08, spietinė deformacija

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Skaityti toliau


2017-05-13, dimensinis skaičius

Paprasto dimensinio skaičiaus sąvoka

Matėme, kad dinaminių skaičių pritaikymo galimybės – neribotos, nes realybėje visi objektai turi vidines ir išorines kintamas savybes, kurias galima paversti to objekto vidinėmis deformacijomis. Visos sankaupos, visos aibės yra tokių skaičių sandūros, formuojančios deformuotus kontinuumus. Sandūroms būdinga tai, kad jos, neįvedus supaprastinimų – neperstatomos, kadangi net lygūs skaičiai dėl vidinių deformacijų gali būti nelygūs – jais manipuliuoti, sukeičiant vietomis, perstatant ar skaidant – neįmanoma. Tai yra – matematika įmanoma tik rezonansų sluoksniuose, kur atsiranda tapačios deformacijos struktūra.

Tokiu atveju kyla klausimas – ką galima su tokiu kontinuumu daryti? Kadangi pagrindinė sąvoka yra deformacija, tai belieka šio aspekto analizė, įrankių jai ieškojimas. Pagrindiniai veiksmai persikelia į skaičių lenteles, kurios naudojamos aprašyti netolygumams, taip pat nuokrypių gradientų žemėlapiai. Svarbios rezonanso, vienodo lygio, simetrijos sąvokos. Tokie veiksmai kaip suspaudimas ir ištraukimas. Kadangi tai yra pagrindiniai vyksmai, reikalingi formalizuoti jų aprašymo metodai.

Dinaminį skaičių patogu atprašyti koordinačių sistemoje kaip dimensinį skaičių. Statiški nedeformuoti skaičiai yra skaičių tiesės pirmos dimensijos skaičiai. Deformacijos aprašomos antros dimensijos ašimi, kurioje rodomos vidinės skaičiaus osciliacijos. Paprasčiausias variantas tokias osciliacijos aprašyti vidinėmis trupmenomis. Imkime natūrinius dviejų dimensijų skaičius. Toks skaičius reiškia, kad nėra trupmenų ir osciliavimas į vidų ir į išorę galimas tik pilnais skaičiais. Tą vidinę deformaciją galima turėti išorėje arba viduje. 1 #2 yra dvidimensinis skaičius, kuris turi vidinę deformaciją, prilygstančią dviems vienetams. Pagal apibrėžimus gauname teisingą tokią lygybę 1 #2 = 1-11 =3. Kitaip sakant, žiūrint iš pirmos dimensijos skaičių perspektyvos, turime vienetą, kuris dėl vidinių deformacijų prilygsta 3, t. y., 1 = 3.

naturinis

Nubraižytame pavyzdyje matome paprasčiausią dinaminio skaičiaus variantą, kuriame yra pavaizduota pirmos dimensijos septyneto deformacijų sistema į vidinę erdvę. Čia pasirinktas paprasčiausias natūrinio skaičiaus variantas. Tarkime jungiant du dinaminius skaičius, reikia turėti vidinių deformacijų sistemą ir jas transformuoti į rezultato dinaminių deformacijų formą. Kaip tai daroma, turi būti apibrėžta jungimo taisyklėmis, pagal kontinuumų nustatytas savybes. Paprasčiausias variantas, kai deformacijos jungiamos. Kadangi čia natūriniai skaičiais, nėra neigiamų skaičių dimensijos, bet galima įvesti papildomą sąlygą, į kurią pusę deformacija juda – didėja ar mažėja ir nustatyti kaip sieti įvairius variantus: didėja-didėja, mažėja-mažėja, didėja-mažėja ir t.t.

Skaityti toliau


2017-05-19, deformuotas kontinuumas

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x – erdvės atstumas, t – laiko trukmė, ir m – materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra – priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip – judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas – paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks – jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją – viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma – statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Skaityti toliau


2017-05-24, multipleksas

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Skaityti toliau