Van Gogas skerdykloje

Filognozijos žinojimo sistemoje bandau savomis sąvokomis permąstyti tai, kas yra žmogus. Tai darau stengdamasis atverti jo gelmę tam, kad parodyčiau kas yra paslėpta už paprastoje patirtyje pasirodančio fasado. Norint geriau save pažinti, tokio paprasto žinojimo jau neužtenka ir turime siekti daugiau. Kadangi tai pažinimas, negana to – ne kūrybinis pažinimas, estetinio vaizdavimo pasitelkti negaliu. Dėl šios priežasties žmogaus paveikslas atrodo sutechnintas ir nužmogintas, tarsi norėčiau pateikti žmogų kaip daiktą ar bevertį objektą. Kodėl tai netiesa ir kodėl filognozija nebus kuriama kaip techninė disciplina, paaiškinsiu toliau. Visą struktūrą lemia „Filognozijos pradmenyse“ pateikti trys sąmonės kokybės kriterijai, kurie yra a) tiesos procentas, b) veiklos mastas, c) pozityvus traktavimas. Pirmi du – daugiau techniniai kriterijai, tačiau juos bandoma kompensuoti trečiame punkte.

Pradėkime žmogų aiškinti nuo įsivaizduojamos pradžios, kai tikrovėje, kuri yra tik simetrijų valdomas, inertiškas rėizolas, įvyksta laisvės įvykis. Kokia šio įvykio prigimtis, kaip galime paaiškinti jį paprastomis, mūsų jau turimomis filognozijos sąvokomis? Pirma formuluotė būtų tokia: laisvės įvykio esmė – informacinės gaublės energetinėje gaublėje susiformavimas. Tarkime, kad iš pradžių pasaulis tėra taškinių, energetinių elementų sankaupa, kuri surišta tik lokaliai. Šiuos taškus valdo pamatiniai simetronai, kurie sukrinta taip, kad geriausiai atitiktų geometrinės formos. Tokioje realybėje laisvė neįmanoma, viskas joje determinuota. Tačiau tarkime, kad tokioje taškinėje terpėje atsiranda galimybė pridėti papildomų dimensijų ir taškai yra plečiami į informacinius plotus. Rėizole visos sąveikos vyksta tiesiogiai, taškas į tašką per jėgą; eiolas susiformuoja tada, kai atsiranda galimybė sąveiką sumuoti į informacinį plotą, išplečiant dimensijų skaičių. Tokioje sistemoje kai taškas veikia tašką, galimybių jokių nėra, nes sąveika yra elementas-visuma vienas prie vieno. Bet tarkime, kad susumavus visą plotą, pateikus jį kaip suvokiamą vaizdą, atsiranda galimybių perteklius, kuriame jau reikia gebėjimo orientuotis – taip tikrovėje atsiranda laisvės dimensija.

Šiame plotiniame suvokimo sumatoriuje realybės pateikiamos per galimybių žemėlapius. Tačiau tie žemėlapiai rodo žmogui informacinį perteklių, kurį reikia svarstyti, vertinti ir analizuoti tam, kad galėtum priimti teisingą sprendimą. Šis gebėjimas ir yra laikomas žmogaus laisvės šerdimi. Žemėlapiuose kiekvienas suvokiantis padaras turi pasirinkti savo kelią ir šis skirtumas tarp galimybių ir vienos realizacijos sukuria žmogaus laisvės erdvę. Kokį kelią renkasi priklauso nuo prigimties, nuo to, kokiais žemėlapiais remiasi, kokį protą, racionalumą ar logiką naudoja. Žemesniojo gyvūno sumatorius yra tik sensorinis ir fizinis, pirmuoju atveriant pasaulio laisvą erdvę, bet tik tam, kad pagal fizinius kūno žemėlapius tenkintų savo instinktus, bet kokia kaina siektų išgyventi. Žmogus turi daugiau dimensijų, kurias atveria semantiniai žemėlapiai, jungiami su objektyvia tikrove. Žmogui išorinėje realybėje galimybių duota tiek, kiek ir gyvūnui, bet ant šios realybės žmogus uždeda semantinius konstruktus ir pavadina juos protu. Rinkdamasis žmogus turi gauti proto sankciją, jeigu elgiasi priešingai proto žemėlapiui – gauna bepročio, išprotėjusio etiketę. Ši dimensija yra grynai žmogiška dimensija, kuri uzurpuota valdžios ir pilnai programuojama, sensorinį perteklių įstatant į racionalizuotus rėmus.

Taigi gyvūno sistemos prielaidos – autonominė judėjimo sistema ir sumatoriuose atvertas eiolinis informacinis plotas, kuriame jis juda, realizuoja save galimybių rinkiniuose. Taip gaunami eiolinės mechanikos vektoriai, kurie ne taškiniai, ne tiesiniai, bet plotiniai – neapibrėžtas apskritiminis vektorius, su pilnu galimybių rinkiniu, apibrėžtas apskritiminis vektorius, su pasirinkta konkrečia realizacija, rėizolinis vektorius, kuris reiškiasi tik kaip statiško taško inertinis poslinkis energetinėje gaublėje. Šiame gyvūnų ir žmonių pasaulyje visas elgesys pagrįstas žaidimo principais, nes reikia kurti strategijas, daryti ėjimus, rinkti ir analizuoti informaciją, užsiiminėti pozicijas ir pan. Taip formuojasi hierarchija, priklausanti nuo sugebėjimų rinktis efektyviausias strategijas. Laisvės pasaulis neapibrėžtas, bet tik todėl, kad gnostiniai plotai sukuria galimybių perteklių, ir jose įmanomas tik vienas kelias vienu metu. Kurį kelią rinktis sprendžia žmogus pagal tai, kokie jo dalyse įstatyti elgesio „varikliukai“ arba motyvatoriai.

Visas žmonių gyvenimas formuojamas tokiose eiolinių plotų priešpriešinių sąveikų mikrosistemose, kuriose susiduria dvi laisvės, savo vidinėje erdvėje kuriančios sąveikos strategijas. Tai gali baigtis labai blogai, o gali ir gerai – galimybių spektras yra nuo katastrofos iki bendruomenės. Pažiūrėkime ką daro eiolinio ploto informaciniai sumatoriai:

  1. surenkamas objektas paprastu kokybiniu sumatoriumi,
  2. objektas identifikuojamas proto sumatoriuje tarp galimybių viskas-niekas,
  3. pozicionuoja savo vektorių pagal pirmus punktus ir pagal tai, ką turi savo užnugaryje, nuo ko priklauso savo „dydžio“, galios vertinimas.

Tarkime, kad informaciniame plote surenkama rinkinys yra „aš galingas“, „jis niekas, nulis“. Tokiu atveju laukiama milžiniškos pagarbos ir nusižeminimo, bet kokio mažiausio lūkesčių nepatenkinimo atveju „kliūtis“ šluojama iš kelio, skiriamos drakoniškos bausmės, kad „suprastų“. Tarkime, situacija – „aš galingas“, bet jis – „panašios galios“. Tada ieškoma kitokios strategijos, siekiama išvengti nenaudingos tiesioginės konfrontacijos, sudaromas susitarimas arba pagarbiai prasilenkiama. Paėmus pilnus visų sumatoriuose esančių žemėlapių spektrus, galimybių ir variantų labai daug. Tačiau bendrai visuomenė gali smukti į laukinio smurto pasaulį, kuriame subjektai neįsistatę į jokius elgesio rėmus, o gali laikui bėgant ir apsimokyti iš karčios patirties ir sukurti protu pagrįstą, pakenčiamą, stabilią ir civilizuotą visuomenę. Ekscesai visuomet išlieka, nes sąmonių pririštų laikyti neįmanoma, bet bendrą lygį galima turėti pakenčiamą.

Nuo ko tai priklauso? Manau, visa esmė yra priekinės ir galinės sąmonės sąveikoje, nes jeigu priekinės sąmonės sumatorius surenka tik taikinį žiūrint iš galinės sąmonės perspektyvos, tai sintezės kuriamosios galios pozityvumas sudaužomas iš gelmės ateinančios grobuoniškos žmogaus prigimties. Jeigu ten gale sėdintis žiūrovas mato tik „nieką“, „nulį“, „priešą“, „konkurentą“, „nusikaltėlį“, „resursą“, žmogus atveriamas tik tam, kad iš karto proto kulkomis būtų nušautas. Tai galima padaryti žvėriškai, panaudojant paprastą, atvirą smurtą, o galima pasitelkti mokslinius metodus, su antisumatoriumi išardžius visus objekto substratus, suradus silpnas vietas, kurias, esant reikalui, galima panaudoti rafinuotam sunaikinimui. Galima tai padaryti net kultūrinėmis, estetizuotomis formomis, sadizmą paverčiant menu. To reikia tam, kad būtų galima parodyti sau ir tau „kas aš esu“, nes savo „durnoje galvoje“ gali nesuprasti. Ir šiaip – taip įdomiau, Van Gogas skerdykloje.

Todėl matome, kad laisvė yra gėris, bet taip pat matome, kad ji gali ir siaubingai nusigrybauti. O tai priklauso nuo vidinės laisvės erdvės, kokius sintetinius vaizdinius ji sugeba surinkti, kaip identifikuoja ir kaip pozicionuoja save. Tai galima daryti siaubingai neteisingai, bet galima vieniems kitus laikui bėgant apmokyti, nors tai gali pareikalauti daug aukų. Kad tai neužtruktų per daug ilgai, protingi žmonės galėtų parašyti tam tikras gaires, kurios parodo kaip būna darant vieną ar kitą pasirinkimą savo plotiniame sumatoriuje. Galima pasirinkti gerai, o galima ir visiškai susimauti. Turime daug pavyzdžių, kad žmogui susigaudyti ne visada pasiseka, tada nukenčia jis pats ir nukenčia kiti, niekuo dėti žmonės. Ypač blogas atvejis kai nukenčia daug protingesni nuo daug kvailesnių.

Ką galima šiuo klausimu padaryti filognozijoje, manau, akivaizdu. Vien sumatoriumi pažinti neįmanoma, nes taip neįmanoma atverti gelmės, paversti ją protingos technologijos galimybe. Tačiau jokiu būdu negalima antisumatoriaus daryti pagrindine, net vienintele, mąstymo forma. Prote tarp sumatoriaus ir antisumatoriaus turi būti pusiausvyra, į pirmą planą iškeliant sintetinę, tai yra jungiančią, kuriančią vaizduotę, o antisumatorių turėti tik kaip įrankį, kuris naudojamas esant reikalui, bet ne kaip pagrindinė ideologija. Prote sumatorius turi orientuotis į holistinį, sintetinį, prasminį, jungiantį, kuriantį, jausminį mąstymą, o antisumatorius, tai yra, daikto skerdykla, turi būti tik esant būtinam reikalui turimas ir naudojamas žinojimas. Taip gaunama ploto ir suvokimo-žinojimo sistema, kuri tikrovę surinkinėja ne tam, kad ją nužudytų.

Deja daugumos žmonių laisvės erdvės tik tokios – netinkamai susiformavusios, neapsimokiusios, neapmokytos, kartojančios tas pačias, amžinas klaidas, dėl kurių šioje planetoje žmonėms nėra gyvenimo. Filognozijoje turėtume bandyti ištaisyti šią klaidą, o ne eiti tuo pačiu visiems atsibodusiu šunkeliu. O nesusipratėlius galima pabandyti apmokyti gražiais tiksliniais smūgiais, kad būtų galima įvertinti ar iš viso geba mokytis, o jeigu nesugeba – parodyti, kad taikinys irgi moka „šaudyti“…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.