Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.

Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio – realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos – apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus“ ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

rezervatasAmfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena – apačioje, vidurinė pakopa – prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa – valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė – šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos – turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų“. Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai – kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra – nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti“ arba kitaip „formuoti savo gyvenimą“, kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

sheeple