Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus – ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti – toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas – kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku – apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę – religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra – jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas – tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos – tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui – didelis nusikaltimas.

Tačiau  jau ne kartą minėjau, kad su tuo susiję dideli pavojai, kuriuos trumpai paaiškinsiu tam, kad nesuprantantys suprastų kokioje keblioje situacijoje yra kiekvienas pažinimas. Minimalus sumatorius, be jokio žinojimo, yra gamtinio žmogaus, vadinamojo laukinio, kuris neturi jokių žinių ir supratimų ir vadovaujasi instinktais siekdamas pagrindinio tikslo – išlikimo. „Tikras“, „kultūrinis“ žmogus pradeda rastis tada, kai sukuria dirbtinį pasaulį savo galvoje ir aplinkoje. Galvoje tai yra kalba, kurios pagrindu kaupiamos žinios, o pasaulyje – tai įrankiai, kuriais naudodamasis laukinis savo veiklą daro efektyvesne. Todėl kad ir kiek filosofai aiškintų, kad žmogaus kuriama dirbtinė tikrovė yra blogis, vienintelė alternatyva jai yra laukinio sąmonė, gyvenanti labai žiaurių gamtinį gyvenimą ir turinti labai nedaug išgyvenimo galimybių. Žiaurumo priežastis yra kova už būvį, nes artimiausi resursai riboti, ir juos pasiimti žinių užtenka tik perpjovus gerklę konkurentui. Vadinasi dirbtinumas blogis, bet visos kultūros, civilizacijos, humanizmai yra dėka dirbtinės, sąmonėje susikurtos realybės. Taigi žmogus atsiranda tada, kai pradeda kurti dirbtinį pasaulį, kuris yra jo suklestėjimo priežastis.

Tačiau ką tai reiškia filognozijai, kurios vienas iš uždavinių, peržengus fenomenologinį sumatorių, atverti hipostratas? Tai reiškia, kad žmogus darys viską tą patį, ką darė prieš tai – kurs dirbtinį pasaulį, technologijas. Perdarytas būtų ne tik paviršius, bet ir visa gelmė – jei galėtų, manau, žmogus savo dirbtinę tikrovę prakištų iki pat Šaltinio. O tai akivaizdžiai nieko gero – matome kiek žalos daro tikrovei dirbtinė paviršiaus civilizacija, kokias ekologines problemas ji sukelia. Tas pats atsitiktų ir hipostratose – jas ištiktų ekologinė katastrofa. O tai grėsmė ir visai gyvybei, ne vien žmogui. Todėl žinojimas, tiesa, hipostratų simetrijų atskleidimas negali būti toks beatodairiškas ir neprotingas, kaip tai buvo padaryta su paviršiaus technologijomis. Turi būti dideli apribojimai hipostratinėms technologijoms ir į jas tikrai negalima leisti įsiveržti su ta virtualybe, kokia dabar užtvindė mūsų pasaulį ir gyvenimą. Žinoti būtina, bet jeigu žinios bus atiduotos ne medicinai, o karo pramonei – mus ištiks katastrofa.

Šioje vietoje ir atsiranda antitechnologinis humanizmas – kuo mažiau žinai, tuo mažiau gali padaryti žalos, todėl teigiama, kad pažinimą visomis priemonėmis reikia riboti, nes atvėrus pasaulį, apsaugoti jo nuo barbarų būna neįmanoma. Taip mano ne visi – tačiau bent iš dalies su tuo sutinka daugelis – reikalingas ribojimas ir priežiūra. Išmesti į liberalkapitalistinę ekonomiką žinias ir technologijas labai neatsakinga. Ir komiškiausias „tiesos ieškotojo“ likimas yra susprogdinti po savimi dinamito statinę – to negalima leisti nei sau, nei kvailiams. Natūraliai kiltų klausimas – o kas yra tie išrinktieji, kurie turi teisę žinoti ir naudoti? Atsakymas paprastas – pirmiausiai autoriai, nes visos žinios yra jų nuosavybė, kuria jie dalintis neprivalo su niekuo. Jeigu duoda, tai tik tiek, kiek nepavojinga. Taip turi būti todėl, kad paprastai supratimas rodo aukštesnį protą, nors kita vertus, jeigu tas protas susiformuoja netinkamoje aplinkoje, tai nėra pakankamas saugiklis. Turintys protą veisiami, vagiami, užgrobinėjami ir išnaudojami mafijų, nes patys jo neturi, todėl reikia biologinio resurso savo planų prastūmimui, begalinės valdžios siekiui. Todėl saugomos turi būti ne tik žinios, bet ir žmonės, nes jie pavojingų nusikaltėlių taikiniai.

Tokia situacija ypač pavojinga pažįstant visą žmogaus spektrą, kai karinės technologijos naudojamos ne tik išorinėse spektro dalyse, bet perkeliamos į giliuosius substratus. Taip sužaloti žmogų – labai žiauru, nes tai ne išorinio, bet vidinio kūno pažeidimas, kuriame susitelkusi visa žmogiškumo esmė. Dėl šios priežasties, manau, svarbu teisingai paaiškinti žmogų, kad jis neatrodytų tik beverčiu substratu, su kuriuo galima daryti ką nori, kad tai nusikaltimas prilygstantis fiziniam sužalojimui ar dar žiauresnis, baustinas dar griežtesnėmis bausmėmis. Valdžia šias technologijas slepia tam, kad galėtų veikti nebaudžiami ir be jokių apribojimų, šitaip susikuriant fantastinį, sunkiai įveikiamą svertą.

Visa esminė informacija apie tai, kaip suprantu žmogų, jau pateikta, bet čia parodysiu galutinį apibendrintą variantą. Yra dvi galimos teorijos, du gnostiniai implantai į kauzalinius hipostratų kūnus: viltingas ir sąžiningas. Pradėsiu nuo viltingo, nes jis artimesnis širdžiai, rodo geresnę perspektyvą žmogui anapusinėje realybėje. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas čia teigiama tėra pradžia, 1/1000 to, ką galima pasakyti. Tai, kad tūkstančius metų turimas tik toks lygis yra didelis visų tyrinėtojų pralaimėjimas, nes šis lygis yra 5 proc. sumuojamo informacinio ploto. Fanatiškai įsiaudrinti ar žavėtis savo žiniomis – absoliučiai jokio pagrindo.

Žmogus sudarytas iš sumatoriaus/sąmonės viršuje, kur yra keturnarė sąmonių sistema; pirmapradžio kūno, skylančio į laikinąjį ir amžinąjį; ir Šaltinio, kuriame slypi dieviškoji žmogaus šaknis, amžinojo kūno kilmės vieta. Sakiau, kad tai viltingas žmogaus supratimas ir taip yra todėl, kad tikima, jog žmogus turi neišnykstančią, amžiną dalį, nors tam neturime jokių įrodymų. Beasmenės formos neišvengiamai išlieka, bet dvasinio skeleto egzistencija – ne tai, ko trokštume. Tvirtinu, kad esu agnostikas, nes manau, kad šiame gyvenime tiesos sužinoti neįmanoma, o anapus – kaip bus pamatysime. Todėl mane galima laikyti sąžiningo žmogaus supratimo šalininku. Manau, kad ši versija filognozijai priimtinesnė.

amzinasis

Pagal tokią versiją gautųsi, kad visa sąmoningo sumatoriaus dalis priklauso laikinojo kūno segmentui spektrinėje juostoje, nes tos substancijos, kurios yra sumatorių substratas, dezintegruojasi kaip ir fizinis kūnas. Tačiau galima daryti viltingą projekciją, kad žmoguje yra dalis, tiesiogiai kylanti iš Šaltinio, kuri, suirus laikinajam kūnui, sugrįžta į Šaltinį ir bent ką nors parsineša individualaus iš pragyvento gyvenimo. Čia versija tiems, kurie yra viltingi. Prie to dar galima pridurti, kad amžinojo kūno (siela), su substancijomis, priklausančiomis laikinojo kūno spektrui, pažeisti neįmanoma, todėl ji yra „nemirtinga“. To žinoti niekaip neįmanoma, galima tik laukti, kad taip iš tikro bus. Iš to taip pat seka, kad visi archontai, kuriuos turime sąmonėje, priklauso laikinajam kūnui ir yra tokie pat „žemi“ kaip ir hedonizmas. Priekinės sąmonės grožio archontas; galinės sąmonės prasmės archontas, centrinės sąmonės homunkulo malonumo archontas; ir emocinės sąmonės laimės archontas. Todėl tie, kas propaguoja kovą su „žemų vibracijų“ pasauliu ir vaizduoja tai kaip didelį dvasingumą, turėtų šluoti iš gyvenimo viską, nes tai laikina, o kas laikina – žema to, kas amžina atžvilgiu. Aš manau, kad šluojama neturėtų būti niekas, nes per didelis skubėjimas iš laikinybės į amžinybę kvailas, amžinybės bet kokiu atveju turėsime per akis, o laikinas gyvenimas praeis negrįžtamai.

Visą šią sampratą galima sudėti į tokią lentelę, kurioje pažymėtos pagrindinės žmogaus sferos, kuriomis turime domėtis, kurias turime siekti pažinti.

lentele

Šioje sistemoje manau svarbiausia yra žmogaus laisvė, kuri reikalinga tam, kad jis galėtų patirti visą gyvenimo grožį ir gėrį; bet ši laisvė neturi nieko bendro su liberalkapitalizmu ir panašiomis ideologinėmis sistemomis, kurios sukurtos žmonių išnaudojimui, kaip laisvė naikinti laisvę, išduodant pagrindinę libertarizmo idėją. Visas žmogaus vaizdas, sujungtas su laisvės idėja, man yra gražiausias junginys, geriausia, ką šioje vietoje įmanoma pasiekti. Visa kita tėra nusususių fanatikų briedonešis, įsivaizduojančių, kad žino galutinę tiesą, kai jos ten nėra nė kvapo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.