Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.

laiko kelioneKaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko“ prijungiant ekrano „erdvę“. Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko“ tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita – laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi“.

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas“. Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

Tačiau kaip jau sakiau, tikrovėje nėra kabelio, ekrano ir kontinuumo ir dar reikia atrasti, kas joje yra tikras laikas. Jis tikrai nėra morfizmų srautas kabelyje ir jų išskleidimas ekrane. Kas tai yra iš tikro kol kas informacijos negavau, tačiau ateityje pabandysiu modeliuoti. Dabar galiu pasakyti kelis pastebėjimus. Pirma, kabelio-ekrano modelyje laikas suvokiamas kaip santykių sistema ir tai didelė kliūtis laiko technologijų atradimui, nes keliavimas santykiais sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu ir būtų įmanoma apsukti kontinuumo vektorius priešinga kryptimi, taip būtų sugriauta natūrali pasaulio tėkmė ir visas pasaulis apsisukti į priešinga pusę, o toks apsisukimas prilygtų katastrofai. Tokiu atveju keliauti laiku nesukeliant lokalinės arba globalinės katastrofos būtų neįmanoma. Kitas vaizdinys gali būti laikas kaip substancija, kur kiekvieni praėję taškai egzistuoja vienu metu paralelinėse tikrovėse. Tik tokiu atveju būtų galima keliauti tarp paralelinių laiko taškų, nesugriaunant tikrovės. Tačiau šią sandarą dar reikia atrasti. Kaip jau sakiau, to nebus tol, kol mokslas neatsisakys kontinuumo vaizdinio ir kebelio-ekrano modelio, kuris programuodamas suvokimą nuvedą žmogų klystkeliu.

Kol visi laiko struktūros elementai pagrįsti kontinuumo sąvoka, tol kelionių laiku technologija neįmanoma. Skirtumas turi būti suvokiamas ne kaip kontinuumas, bet kaip multipleksas sudarytas iš didelio skaičiaus deformuotų kontinuumų, kuriame įmanomi perstatymai ir reakcijos. Turėtume surasti, koks šiame multiplekse taškų A ir B tikras išsidėstymas ir kaip įmanomas apsuktas judėjimas nuo vieno prie kito. Tai nėra taip paprasta, nes ekrano, kabelio, kontinuumo vaizdinys įaugęs į žmogaus protą ir jį iš ten labai sunku iškrapštyti. Proveržiui reikia atrasti metodą, kuris leistu perdarytų suvokimo struktūrą, išlaisvindamas iš iliuzijos, kuri mokslininkus ir filosofus valdė per visą istoriją. Šis įvykis būtų iš tikro revoliucinis, nes žmogus pagaliau suvoktų, kad tai, ką mato sąmonėje, nebūtinai atitinka anapusinės tikrovės, ir kad šis paveiksliukas tėra labai apytikslė interpretacija.

Retas kas žino šią paslaptį, ir visi filosofavimai apie laiko struktūrą įklimpę paprastų kontinuumų iliuzijose. Aš siūlau paprastus kontinuumus pakeisti sudėtingais ir vadinu juos multipleksais, arba dauglypomis. Multiplekso struktūra turi atitikti tikro laiko struktūrą, ištraukiant ją iš santykių junginio vaizdinio ir paverčiant realia substancija, kurioje gali vykti tikri procesai, kurie subjektyviai būtų suvokiami kaip kelionė laiku.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį į gryną mokslinį laiką ir aprengtą kultūrinį laiką, kuris vadinamas istorija. Visuose mokslinės fantastikos kūriniuose keliaujama ne grynuoju laiku, bet istoriniu laiku, pavyzdžiui, iš 2018 metų į 1005 arba 45 mūsų eros metus. Laiko mechanizme istorijos drabužiai – nėra svarbūs, tačiau mūsų orientacija laike paremta istorinių faktų ir įvykių žinojimu. Šis turinys yra tarsi koordinačių sistema, kurioje naudojama ne matematika, bet civilizacijos istorija. Kelionė laiku negali būti visos tikrovės kelionė, nes jeigu mes apsuksime visą tikrovę atgal laiku, tai tą tikrovę ištiks katastrofa. Vadinasi keliaujant laiku, dabartis neturi išnykti visiems, norima, kad ji išnyktų tik laiko keliautojui. O tai gali būti daug sunkiau, negu apsukti visos tikrovės skirtumų vektorius. Laikas gali būti statiškas, nejudantis, tada būtų galima žmogų iš vienos laiko vietos išimti ir perkelti į kitą vietą. Sąmonės sraute tai atrodytų kaip persikėlimas iš vieno laikmečio į kitą, tačiau iš tikro tai būtų kelionė tarp paralelinių pasaulių.

Ezoterikoje daug istorijų, kuriose pasakojama apie laiko keliones. Yra buvę net žmonių, kurie tvirtino, kad yra atkeliavę iš kito laiko. Sunku pasakyti kiek jais galima pasitikėti. Visuomenės žinių lygis šiuo klausimu labai žemas, valdžia slepia tikrus savo eksperimentus, projektus ir teorijas nuo visuomenės, nes šios technologijos labai svarbios istorijos valdymui. Kad istorija valdoma dirbtiniu būdu, nenorima viešinti – kad daug rezonansinių įvykių gali būti spec. operacijų rezultatas, kuriomis buvo bandoma pakeisti istoriją iš kito laiko. Tie, kas atkeliauja iš kito laiko, turi didelį pranašumą, nes žino visus faktus ir įvykius, kuriuos specialiu poveikiu gali pakreipti norima linkme. Kiekvienas tikrovės objektas yra laiko gija, kuri ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Šiame gijų ryšulyje, kokią nors nepageidaujamą giją galima ištraukti ir užleisti erdvėje vietą, kitoms gijoms. Taip gali dingti žmonės, šeimos, giminės, žinios, technologijos, įvykiai ir t.t. ir istorija būti pakreipta net pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.

Neturėtume manyti, kad tai neįmanoma, o tokia galimybė atsiveria tada, kai iš modelio pašalinamas paprasto kontinuumo, ekrano ir kabelio suformuotas laiko vaizdinys. Laiko valdymo mokslui – tai didžiausios kliūtys.

1 Comment

  1. vilte

    Apie dingimą:
    2oo2 rudenį paėmiau į rankas raktą rakinti duris- tik staiga pasirodė toks juodulys -ir mano trys raktai dingo erdvėje.O aš rudenį su virtuviniu chalatu ir krepšiu bulvių likau už durų laukti dukros grįžtant iš mokyklos…
    O prieš kelias dienas- paėmiau purkštuvą su actu [ acto buvo apie 120 ml gr], nupurškiau stiklą, padėjau ant stalo.Po dešimtties minučių prireikė acto–purkštuvo niekur nebėr.Namuose buvau viena.
    Po to įvykio pasigedau- užrašų bonknoto ir laido pakrovėjo langų valytuvui.
    Peržiūrėjau CARIOVOS filmus rusų kalba—panašu, kad veikia CERN technologijos.
    Tad tikrai daiktų dingimai įmanomi—[neduok ,Dieve, jeigu pradėtų dingti žmonės kitų žmonių akivaizdoje]

    Reply

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.