2020-08-03

Žodžių hierarchija

Kas yra žodis, apibrėžti nesunku – tai yra ženklais išreiškiamas objekto pavadinimas. Kiekvienas pavadinimas turi reikšmės ir gramatinę dalį, kurios padeda kalbinėmis priemonėmis atskleisti tikrovės turinį ir suteikti šiam turiniui formą. Pagrindiniai žodžių tipai atspindi tikrovės branduolį, kuris susideda iš daiktiškojo, pastovaus prado ir judėjimo bei kitimo. Tikrovė yra tapsmo sąmonės lauke srautas, tad perkėlus jį į kalbą, būtina atskirti šiuos du aspektus, tai padarant dviejų tipų žodžiais, vadinamais daiktavardžiu ir veiksmažodžiu.

Gramatika žodinį turinį suformuoja, įterpdama priešdėlius ir priesagas, kurios keičia šaknyje saugomo turinio struktūrą – perkelia laike, iš tikrovės į spėjimų ir pageidavimų erdvę, taip pat keičia daiktinių žodžių santykius tarpusavyje ir su veiksmažodžiu. Šie du sugebėjimai, sieti ir struktūrinti, svarbūs todėl, kad naudojant vien pavadinimus, perteikti informacijos neįmanoma, prie pavadinimų būtina prijungti gramatiką, kuri sudaro informacijos perteikimo pagrindą. Dėl šios priežasties, komunikacijai vien pavadinimo neužtenka – pavyzdžiui, sąrašas „eiti“, „šnekėti“, „rašyti“ nepasako nieko. Tai tik bendra forma užrašytas veiksmo pavadinimas. Tuo tarpu žodis „nu-ėjau“ informacijos turi daugiau: be to, kad jis reiškia kūnišką žmogaus judėjimą, dar priduriama ir gramatinė informacija: subjektas – vienaskaitos pirmas asmuo (aš); atlikties veikslas žymintis užbaigtumą; ir būtasis kartinis laikas, rodantis, kad veiksmas buvo atliktas praeityje ir jau yra užsibaigęs. Pridėjus kitus pavadinimus, kartu su gramatine morfologija, gauname sintaksę, kuri patikslina šiame pavadinime aprašomą judėjimo aktą.

Kalbų gramatika nesudėtinga. Be to ji yra šabloniška ir giminingose kalbose beveik identiška – struktūra vienoda (nežiūrint į nedidelius skirtumus), tik jos fonetinis ir grafinis kodavimas kitoks, išreiškiamas kitokiais ženklais. Visos kalbos turi laikus arba linksnius, tik jie žymimi kitaip. Pavyzdžiui, anglų kalboje be kilmininko linksnio morfologiškai linksniai nekoduojami, tačiau yra analogiškos sintaksinės struktūros, ypač panaudojant prielinksnius. Pavyzdžiui, vietą arba kryptį galima išreikšti prijungus linksnio galūnę arba daiktavardį susiejant su atitinkamu prielinksniu („in the city“ – „miest-e“).

Tačiau nesuklysiu pasakęs, kad žodyno klausimas svarbiausias. Vien todėl, kad žodynas sudaro kalbos sistemos turinį, susietą su anapus kalbos esančia realybe. Pati savaime gramatika neturi jokios prasmės – ji įgyja prasmę tik susieta su konkrečių objektų pavadinimais, į kuriuos įšvirkščia tikrovės struktūros semantiką. Su žodžiais didžiausia problema ne ta, kad jie būtų labai sudėtingi ir sunkiai perprantami, bet ta, kad jų yra labai daug. Realiai, studijuojant kalbą, gali tekti išmokti iki 100 000 žodžių, o žmogaus atminčiai tai – nelengvas uždavinys. Kasdien išmokstant po šimtą žodžių (idealus atvejis), visam žodynui reikėtų 3 metų. Tad mokantis nedisciplinuotai, kalbą gali tekti mokytis apie dešimtmetį. Tai be galo ilgas laiko tarpas.

Su gramatika viskas aišku – visos tautos turi savo kalbos gramatikas schematizavusios, sudėjusios į lenteles ir paaiškinusios. Sukurta daugybė palengvintų paradigmų mokymosi priemonių, kurios darbą labai supaprastina, nes nereikia tyrinėti pačiam. Tačiau su žodynais viskas kitaip – priemonės neatitinka uždavinio, kurį reikia atlikti. Net jei yra visokie sinonimų žodynai, tezaurai, ar teminiai žodynai. Lig šiol pagrindinė pateikimo forma yra abėcėlinė, kuri reiškia, kad žodžiai klasifikuojami ne pagal vidinę logiką ar struktūrą, bet pagal nereikšmingą požymį – pirmos (ir kitų raidžių) raidės garsiaženklį ir jo vietą abėcėlėje, kuri neturi jokio ryšio nei su žodžio turiniu, nei su gramatika. Vadinasi taip mokytis – neefektyvu.

Mokytis negalima atsiejus kalbą nuo tikrovės. Tai supranta visi ir net turi įvairių priemonių su paveikslėliais, kurie neva žodžius asocijuoja su daiktais ir situacijomis. Mažo tikrovės fragmentėlio – neužtenka. Mokantis žodyno, pirmiausiai reikia susikurti visą įmanomą įsivaizduoti tikrovės struktūrą. Ši tikrovė labai glaudžiai susijusi su apibendrinančiomis rūšinėmis kategorijomis, kurias analitiškai galima išskaidyti nuo abstrakčiausių iki pačių smulkiausių ir konkrečiausių. Čia turime fundamentalias sąvokas, kurios yra bendros ir visuotinės, ir kurių vaidmuo būti tikrovės pagrindu. Tokios yra Tikrovė, Dievas, Šaltinis, Substancija, Būtis, Materija. Šios sąvokos kiaurai peršviečia visus žemesnio rango žodžius ir sudaro jų ontologinį turinį. Bendriausias žodis yra Tikrovė, kuris, net būdamas aukščiausias hierarchine prasme, prasišviečia pro bet kokį kitą žodį, nes kalboje visi žodžiai yra Tikrovės fragmento pavadinimai. „Namas“ yra Tikrovė, „upė“ yra tikrovė ir pan. Vadinasi šio tipo žodžiai yra visuotiniai, o kiti žodžiai priklauso jiems kaip analitiniai elementai.

Ši idėja tik šiek tiek kitaip buvo interpretuojama dar Platono, kuris aprašinėjo hierarchinę eidų, idėjų arba idealių formų hierarchinę sistemą. Aš šį principą iš filosofijos perkeliu į kalbotyrą, konkrečiai leksikologiją ir leksikografiją, ir pritaikau ją žodynui. Tikrovė turi hierarchinę sandarą, kurią pavyzdžiui, nagrinėja fizikai, todėl nenuostabu, kad tikrovės dalių pavadinimai taip pat atspindi šią tikrovės sandarą. Ir patogumo dėlei, žodynuose turi būti pateikti struktūriškai ir mokymosi patogumui – lentelėse. Bet nepanašu, kad šis klausimas žodynų specialistams būtų įdomus. Tad darbą dažnai tenka padaryti pačiam.

hiera

Iš paveikslėlio matome, kad svarbiausia yra aukščiausia hierarchinė pakopa, nuo kurios koncepcijos priklauso kaip traktuojamos žemiau esančios kategorijos. Jeigu pagrindas yra Dievas, tai visos žemesnės sąvokos yra Dievo „kūrinys“, per kurį reiškiasi ši aukščiausia instancija. Dievą filosofai keičia Būtimi ir visus esančius aiškina kaip iš jos kylančias emanacijas. Tai taip pat gali būti nepažįstama Transcendencija arba visa ko Šaltinis. Visos šios galimybės yra religinės arba filosofinės. Kita bendra interpretavimo kryptis yra mokslinė, kuri naudoja sąvokas Substancija, Materija ir t.t. Bet dar dažniau – šį lygį iš viso nurėžia ir Tikrovės pagrindu padaro Materialią Visatą. Tada per kiekviena paskirą daiktą arba žmogų jam reiškiasi tik fizikos dėsnių valdoma materija, sudaryta iš kvantinių laukų ir sukurta „Didžiojo sprogimo“.

Kodėl ši schema svarbi mokantis kalbos žodyno. Pirmiausiai todėl, kad visi daiktavardžiai arba veiksmažodžiai priklauso, kuriai nors iš išvardintų dalių. Tai yra, šios dalys turi įvairias substancializuotas struktūras ir judėjimo bei veiksmo santykius tarp daiktavardžių, iš kurių susiformuoja pagrindinė sintaksinė struktūra S-V-O (subjektas-veiksmas-objektas). Subjektas ir objektas yra vardininko ir galininko linksnio daiktavardžiai ir veiksmas išreiškiamas veiksmažodžio struktūromis.

Pavyzdžiui, veiksmažodžio tipus galima skaidyti taip:

Ką daro pasaulis arba kas vyksta pasaulyje:

a) ne gyvūnų pasaulyje,

b) gyvūnų pasaulyje.

Ką daro žmogus:

a) su savo kūnu,

b) su savo sąmone,

c) bendrai su sąmone ir kūnu.

Taip pat, veiksmažodžius klasifikuoti galima ir pagal objektą – ar tai žmogus, žmonių grupė, dirbtinis technologijų pasaulis, fizinė realybė ir t.t.

Daiktavardžiai turi panašią sistemą. Juos galima klasifikuoti į

  • ne gyvūnų pasaulio konkrečius daiktus („kalnas“),
  • gyvūnų pasaulio organizmus („žmogus“),
  • santykių sudaiktintus pavadinimus, kurie gali būti konkretūs ir abstraktūs (konkretus „miestas“, abstraktus – „taika“),
  • sudaiktavardintas kitas kalbos dalis („ėjimas“).

Šitaip sukuriama sistema, į kurią įeina hierarchinė kategorijų lentelė, kuri susiejama su pagrindiniais žodyno elementais, vadinamais daiktų pavadinimais ir veiksmų pavadinimais.

Šį paaiškinimą rašiau taip, kad jį būtų galima susieti su religija, filosofija ir mokslu, nes jie labai glaudžiai susiję su kalba ir konkrečiai su žodynu, kuris yra pagrindinė jų išraiškos priemonė. Matome, kad tarp šių trijų krypčių vyksta kova aukščiausioje hierarchinėje pakopoje, nes nuo to, kokios čia viešpatauja sąvokos, priklauso žemesnių objektų interpretavimo galimybės ir rėmai. Religinis tikrovės interpretavimas daro kiekvieną „daiktą“ nuolankiu Dievo tarnu; filosofija aiškina žmogų ontologiškai iš Būties sąvokos perspektyvos, kuri sukuria metafizinio žmogaus koncepciją; mokslas pašalina iš šio rango ir Dievą ir Būtį ir jų vietoje pastato Materijos arba Substancijos sąvoką. Fizikos moksle žmogus aiškinamas kaip materijos sankaupa, kurioje vyksta fizikos dėsniais aprašomi procesai. Juos galima tyrinėti ir ištyrinėjus pritaikyti kokioms nors praktinėms reikmėms.

Pats pirmutinis išsišakojimas yra skirstymas į ne gyvūnų ir gyvūnų tikrovę. Abi šios dalys tyrinėjamos moksliškai ir po truputį kuriamos fizinio pasaulio technologijos iš vienos pusės ir bio-technologijos – iš kitos pusės. Tuomet aukščiausiame taške šie išsišakojimai vėl susijungia ir ne gyvūnų pasaulį bando paversti „gyvu“, su mechaniniais robotais ir dirbtiniu intelektu, o gyvą pasaulį sujungia su fizikinio pasaulio materialistinėmis teorijomis ir technologijomis, priartindamos žmogų prie ne gyvūnų pasaulio.

Kaip matome, sistema yra sudėtinga ir net įdomi. Pirmiausia todėl, kad čia kalbama ne tik apie žodyną ir žodžius. Įsisavinus visą šią medžiagą, įsisavinama ne tik lingvistinė informacija, bet suformuojamos prielaidos spręsti pažinimo filosofinius ir mokslinius klausimus, kurie, kaip matome labai glaudžiai susiję su kalba. Mokslo be vienokios ar kitokios kalbos nėra, tad būnant geru kalbos žinovu, galima spręsti net filosofinius arba mokslo epistemologinius klausimus. Kitus galbūt, domina tik efektyvaus žodyno įsisavinimo priemonės, o ši sistema tam ir tarnauja. Be to, galima mokytis net ne vienos, dviejų ar trijų kalbų, bet dar daugiau – tarkime apie dešimt. Ir kaip jau buvo galima suprasti, tam įprastiniai metodai ir abėcėliniai žodynai netinka. Reikia sudarinėti suklasifikuotų žodžių lenteles ir perrašinėti žodynus ranka arba skenuoti. Suklasifikuotas ir su tikrovės sandara susietas žodynas yra būtina kiekvieno poligloto priemonė. Būti poliglotu – nelengva, tam reikia įdėti daug darbo. Bet jis atsiperka, nes kaip matėme kalba tai ne vien popieriniai žodynai ir kringelių eilutės – tai yra kažkas daugiau.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.