Kalbų revoliucija

revolutKalba kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Neištarus nė žodžio praeina reta kuri diena. Ji yra savotiškas tiltas tarp žmonių, kuris išvaduoja skirtingus pasaulius nuo izoliacijos ir juos sujungia. Tokia yra paprasta kalbos funkcija. Tačiau tai ne viskas ką kalba daro sąmonėje. Ji suteikia jai tam tikrą formą ir net yra poveikio darymo priemonė, su kuria žmonės vieni kitiems primetinėja savo valdžia. Kalba gali išlaisvinti, bet kalba gali uždaryti į kalėjimą. Kiek ji yra laisvinanti, tiek susijusi su kūrybinėmis žmogaus pastangomis, o kai tampa kalėjimu – ji griaunama. Aišku viena, kalbą reikia išmanyti, nenorint tapti tik nesuvokiančiu manipuliacijų objektu.

Kalba turi ilgą istoriją, kurią reikia bent bendrais bruožais suprasti. Apžvelgiant kalbą kaip visumą, ji praėjo tris vystymosi etapus:

1) šnekamoji kalba – nestandartizuota, laisvai naudojama ir kuriama;

2) rašytinės kalbos atsiradimas – pastangos kalbą standartizuoti, suvienodinti;

3) kalbos mokslo atsiradimas – standarto ir normos sąvokos į kalbą įvedimas.

Kalbos didžiausias pralaimėjimas buvo idėjos, kad yra taisyklinga ir netaisyklinga kalba atsiradimas; to pirmais dviem etapais nebuvo, klaidos sąvoką įvedė kalbos mokslininkai, šitaip sustabdydami žmonių kūrybinį potencialą. Žmonės bijo kurti kalbą todėl, kad mokyklose įkalta į galvą, jog nukrypimas nuo standarto yra klaida, o klaidų darymas yra komunikacijos normų pažeidimas.

Šnekamoji kalba atsirado prieš maždaug 100 000 metų ir tai buvo kuriamasis, kaupiamasis etapas, kurio metu nebuvo rašto, nebuvo mokslo, nebuvo klaidos ir nenorminės kalbos supratimo. Pirmi rašto pavyzdžiai yra iš 6000 metų prieš mūsų erą. Rašto atsiradimas užfiksavo kalbą, nes jame nepakitusi kalba išlieka daug ilgiau negu atmintyje. Todėl jeigu raštas yra pavyzdys mokantis (ne kitas žmogus) tai kalba tampa stabilesne, standartizuojasi. Taip pat, kai kalba užrašyta ją daug lengviau tyrinėti ir pradeda rastis kalbos mokslas. Pirmi bandymai kurti gramatines taisykles atsirado Šumerų civilizacijoje 1900 metais prieš mūsų erą. Mūsų dienomis, galima sakyti, yra paskutinių dviejų stadijų apogėjus, kai kalba idealizuojama ir standartizuojama kalbos moksle, įvestas rašto teroras, ir normos diktatūra – draudžiant kalbai laisvai vystytis. Reikia suprasti, kad šis draudimas yra dirbtinis kalbos stabdymas, kurio kažkada nebuvo ir galėtų nebūti mūsų laikais.

Kol vyravo tik šnekamoji kalba, svarbiausias faktorius kuriant kalbą buvo valdžia ir autoritetas. Kalbą bendruomenėse galėjo kurti tik žmonės, kuriuos visi laikė autoritetais, o visi kiti autoritetus mėgdžiojo. Taip pat kaip ir su įstatymais – vieni įstatymus kuria, kiti jų tik klauso, vieni tam turi teisę, o kiti neturi, nes tokia visuomenės tvarka. Kokius resursus naudoja tie, kas kuria kalbą? Tas resursas yra vidinis ir išorinis pasaulis – didelių mastelių pasauliui reikia plačios kalbos, mažų mastelių pasauliui reikia siauros kalbos.

Autoritetas dar įtvirtinamas tuo, kad į kalbos pasaulius žmogus inicijuojamas etapais, pereidamas augimo tarpsnius ir šis judėjimas visada būna iš apačios į viršų. Vaikų kalba, paauglių kalba, suaugusių kalba; tada pagal rangą ir statusą, specialybę ir t.t. Ką daro žmogus inicijuotas – pirmiausiai mokosi, tai yra, mėgdžioja kalbines struktūras: jeigu tai šnekamoji kalba – autoritetą, jeigu rašytinė kalba – „šventą raštą“. Todėl natūraliai su kalba susiformuoja paklusimo santykis. Kalba stovi aukščiau už žmogų ir sėkminga karjera hierarchijoje susijusi ir su tuo, kaip žmogus įsisavina kokios nors grupės kalbines normas.

Tačiau reikia neužmiršti, kad pati kalba pradėta tyrinėti labai vėlai, iki to ji buvo nesvarbi, žmonėms buvo svarbi tik perduodama informacija, o šios užbaigta forma yra pasakojimas, istorija. Pasakojimas visada koncentruojasi prie kokių nors svarbių įvykių. Ypač rašte kalbos formos būna išbaigtos, niekas neužrašinėja beprasmių sakinių kratinių, visais atvejai siekiama perduoti kokią nors žinią. Vadinasi svarbi tik mintis ir idėja, o kalba yra idėjos nešėja.

Iš viso to seka išvada, jog kalba buvo kaupiama apie 90 000 metų ir turėjo pačių įvairiausių variantų, kurie kai kuriais atvejais pralenkia net dabartinius savo sudėtingumu ir kokybe, tačiau rašte tokių pavyzdžių neišliko. Bet 5000 metų prieš mūsų erą šis procesas sustojo, ir raštas bei kalbos mokslas pradėjo stabdyti kalbos vystymąsi. Reikia neužmiršti, kad primityviame pasaulyje negali būti pažengusios kalbos, todėl kiek senovės pasaulis buvo primityvus, tai iš dalies sąlygojo ir kalbinių sugebėjimų ribotumas. Didelis kalbos kūrybinis sugebėjimas sukuria aukšta civilizaciją. Normos įvedimas susijęs su civilizacijos augimu, tačiau šis augimas uždarė kalbą į kalėjimą.

Pasaulis visuomenėje gali plėstis ir siaurėti, atitinkamai plečiasi ir siaurėja kalba. Šį procesą reguliuoja tie, kas kontroliuoja kalbą – anksčiau autoritetai, dabar mokslininkai, kurie ją stabdo. Tik kalbininkai turi teisę į norminį žodyną įvesti naujus žodžius, visa kita leksika neoficiali. Gramatika keičiama dar vangiau, nes manoma, kad gramatikos ardymas per daug stipriai sugriauna mąstymo struktūrą, pasikeičia pati suvokimo forma, ne tik žodynas. Kadaise tokios problemos nebuvo, nes nebuvo tokios sąvokos kaip klaida kalboje. Ją išrado kalbininkai. Seniau valdžia.

Norėdami suprasti kaip tai vyksta, turime suprasti kokie pagrindiniai kalbos dėmenys. Pradėti reikia nuo pačio kalbos branduolio išaiškinimo, kuris šiuo metu yra paplitęs ir geresnio sugalvoti neleidžiama. Šis branduolys turi tris profilius, kurių kiekvienas prasideda nuo elementaraus vieneto ir tuos vienetus jungiant, kiekybiškai ir kokybiškai auga. Kodiniai profiliai yra du: garsai ir ženklai. Taip pat vienas semantinis – reikšmės, kurios skyla į gramatines ir leksines (žodines). Visos šios dalys turi norminius ir individualius variantus. Yra standartinė spausdintinė raidė ir individualios ranka rašytos raidės, priklausančios nuo žmogaus braižo. Yra standartinis fonemos tarimas ir įvairūs individualūs tarimo variantai, kurie priklauso nuo anatomijos ir nuo neuroninių ryšių. Yra standartinės žodyninės reikšmės ir visų reikšmių individualūs interpretavimai, nes reikšmės apaugusios individualiomis patirtimis bei vaizdiniais. Kadaise planetoje buvo tik visų šių profilių individualūs variantai, dabar aukščiau už individualų iškeltas standartas.

Standartizuotis labiau linkusi kodinė dalis, nes ji yra ištraukta į išorę per ženklą ar garsą, tačiau reikšmės ištraukti nesugebama, nėra tokio substrato, kuriame galėtume parodyti pačią mintį tiesiogiai, todėl jas standartizuoti labai sunku. Tačiau tai irgi daroma – į mintį standartas įvedamas per logines ir matematines struktūras, kurių pagrindinis reikalavimas universalus tikslumas ir teisingumas. Imant ilgus istorinius tarpsnius vyksta garsų poslinkiai nuo vieno varianto prie kito; vyksta raidžių poslinkiai: tarimo užrašymas ir ortografija. Taip pat slenka reikšmės – gali kas nors nauja būti įtrauka, kažkas išstumta, arba transformuotis vidinė struktūra – siaurėti arba plėstis.

Kalboje reikšmių profilis turbūt svarbiausias, jas jungiant kaupiasi vis stambesni dariniai, kurie išauga į reikšmių-prasmių pasaulius. Jis svarbus tuo, kad riša su tikrove, yra mentalinės energijos žybsniai, sudarantys pagrindinį turinį. Reikšmės jungiasi į išbaigtus tekstus, kurie yra istorijos, pasakojimai, aiškinimai, teorijos ir t.t. Šie reikšmių pasauliai turi būti sudėti visiems žmonėms, kad jie tarpusavyje susikalbėtų. Tai kiekvienos kalbinės grupės uždavinys. Kodinė dalis yra tiltas tarp sąmonių, o reikšmės yra visose smegenyse, kurios tilto abikrypčių srautų aktyvinamos. Per tiltą paleidus kitokio formato srautą, arba jeigu žmonės kalba per daug individualizuotais ženklų variantais – atsiranda susikalbėjimo sunkumų. Sunkumai bendruomenėse yra nepageidaujami, nes mažina bendro veikimo efektyvumą, todėl žmonės tariasi ir vienodina kodą, taip pat vienodina reikšmes. Jeigu per daug individualizuojiesi ir išsiskiri – iškrenti iš bendruomenės, niekas nesupranta ir nesiklauso.

Kyla klausimas kas stabilizuoja mąstymą ir mintis, jeigu žmonės vienas kito minčių nemato (išskyrus tuos atvejus kai akivaizdžiai nesusikalba)? Manau, kad pagrindinis stabilizatorius yra bendra patirtis. Artimai gyvenantys žmonės turi daugiau bendros patirties negu labiau nutolę, todėl diferenciacija vyksta atstumo principu, bent jau taip buvo anksčiau, kai nebuvo globalinio ryšio tinklo.

Svarbi ir pati minties šaknis, kuri taip pat individuali, ir priklauso nuo biologinių dalykų smegenyse (nėra dviejų vienodą struktūrą turinčių smegenų, todėl visi procesai yra ne universalūs, bet individualūs). Tačiau visi individualūs mentaliniai substratai universalizuojami įspaudžiant į juos vienodas struktūras, vienodą „geometriją“, kuri pateikiama net grafiškai. Taigi stabilizavimui naudojamas intensyvus apdorojimas iš išorės universalizatais.

Kokių tipų srautai siuntinėjami per tiltus priklauso nuo visuomenės sandaros, nuo žmonių veiklų – pradedant laisvu buitiniu pokalbiu, dialogu iki formalizuotų aiškinimų, lekcijų, lyderio pasisakymų ir t.t. Yra daug variantų, kurių čia nevardinsiu. Patys rafinuočiausi variantai yra kūrybiniai tekstai, tačiau buitiniuose pašnekesiuose to nebūtina naudoti. Kalbėti galima gražiai ir negražiai. Tačiau paprastai kūrybinė kalba nėra spontaniška, prie teksto dirbama jis ruošiamas, o paprastai kalbama spontaniškai. Spontaninė kalba grožinio teksto lygį retai pasiekia.

Bendros kalbos žinios gaunamos per universalizatų įspaudimą į garsų, ženklų ir reikšmių profilį. Tai priklauso nuo masinio švietimo ir nuo masinės komunikacijos. Žmogus linkęs sekti pavyzdžiais ir mėgdžioti, taip perima propaguojamus globalinio elito universalizatus.

Tačiau kalba turi ir tamsiąją pusę, kuri iš dalies yra visa ta tikrovė, kuri nerealizuojama kalboje, per daug apibendrinant ir neįvedant skirtumo. Žmogus gali suprasti skirtumus, tačiau kalboje neturėdamas priemonių jiems išreikšti, juos ištrina iš komunikacijos. Skirtumus galima įvedinėti sąvokose, tačiau žodynas yra pakankamai platus, todėl nenorime jo perkrauti. Tuo tarpu gramatika yra labai nususinta, minimalizuota iki primityviausio varianto, darant jos priemones labai skurdžiomis. O kai skurdi kalba, skurdi ir sąmonė.

Pavyzdžiui imkime daiktavardį ir jo linksniavimą. Lietuvių kalboje yra šeši pagrindiniai linksniai, kurie parodo, kokiais santykiais susiję sakinyje daiktavardžiai. Daiktavardis yra substancijos įvardijimo priemonė, kuri santykiuose tarpusavyje gali turėti skirtingus vaidmenis. Substancija gali būti: subjektas, savininkas, objektas, tikslas, įnagis ir vieta. Tačiau tai ne vieninteliai vaidmenys, kuriuos galima jai priskirti. Nekalbant jau apie tai, kad išvardintus vaidmenis galima dar toliau skaidyti į smulkesnius tipus, įvedant daugiau skirtumų. Imkime vietininką. Yra bendrasis variantas, kuriuo žymimos visos vietos, tačiau vietas į tipus galima skirstyti dar smulkiau, gaunant skirtingus vietininkus ir atitinkamai pridedant papildomų linksnių galūnių.

Vietos gali būti skirstomos pagal tai ar erdvė atvira, ar uždara. Ar ji miesto teritorijoje, ar gamtoje. Taip pat ar subjektyviame pasaulyje, ar objektyviame. Visas galimybes sukrauti aišku neverta, tačiau bent jau išplėsti ir įvesti daugiau skirtumų mąstymui visai nepakenktų. Tas pats galioja ir kitiems linksniams. Šiuo metu mes skiriame tik subjektų giminę ir skaičių, o būtų galima įvesti giminystės ryšius, socialinių santykių informaciją ir pan. Kitaip sakant, galimybės dabartinėje sistemoje toli gražu nėra išsemtos. Tačiau tokių naujovių kalbos tvarkytojai labai bijo. Deja dėsnis tas, kad laikui bėgant kalbos linkusios primityvėti, nes žmones valdžia priverčia gyventi primityvius gyvenimus. Visas sudėtingumas perkeliamas į specialias sritis, kuriomis domėtis leidžiama tik specialistams.

Žinomas faktas, kad kalba nėra vien natūrali kalba. Specialios tyrimų sritys susikūrė savo specialias dirbtines kalbas, kuriomis informaciją jiems perteikti daug paprasčiau. Tai labai paplitusi tendencija, iš natūralios kalbos į specialias tam sukurtas kalbines laikmenas iškelti visą sudėtingą informaciją, kad paprastam žmogui nereikėtų mokytis jam nereikalingų dalykų. Tuo užsiima specialiai tam išrinkti specialistai. Tas struktūras, kurias pavyzdžiui, savo formulėse aprašinėja fizikai, paprasta kalba išreikšti net būtų neįmanoma, ir tie žmonės, kurių mąstymas yra suformuotas minimizuotos kalbos pagrindu, lieka už borto.

Maksimalioms kalbos galimybėms realizuoti, nereikia jokių specialių metodų, tereikia turėti šiek tiek daugiau proto, teorinių žinių apie kalbą ir paprojektuoti galimybes pagal pasaulyje esančią informaciją, kuri kalbinėmis priemonėmis neišreiškiama, nes nei žodžiai, nei gramatika, neįveda tikrovėje galimų rasti skirtumų į kalbą.

Taigi kalba sugeba suvokti tik labai ribotą kiekį tikrovės skirtumų, ir didelė dalis informacijos kalboje lieka  neišreikšta. Suvokdami kalbą šią informacija jau turime papildyti patys iš savo asmeninės patirtie, o patirtys labai skirtingos. Ženklai, kurie nurodo į mintį išreiškia tik nedidelę dalį tikros minties struktūros, visa, pilna mintis dažnai būna paslėpta ir nerekonstruojama. Perteikiamas tik tam tikras subendrintas lygis. Todėl tekstai tiriami, ieškoma juose paslėptos gelmės.

Mano požiūris į kalbą yra kūrybinis. Manau, kad neturime bijoti į kalbą žiūrėti kaip kūrėjai – tai nėra uždrausta teritorija, kurioje būtų draudžiama vaikščioti. Kalba niekieno asmeninė nuosavybė. Ji turi būti vystoma, tobulinama, o jeigu galimybės netenkina – kuriama nauja kalba. Tai gali vykti ilgą ir trumpą laiką. Kalbą kuriant ilgą laiką – įrankiai vieni, o trumpą laiką – kiti. Kuriant ilgą laiką labiau prisiderinama prie smegenų galimybių, nes smegenyse kalbą modifikuoti mažais gabaliukais lengviau, tai geriau atitinka pačių smegenų galimybę adaptuotis prie naujos informacijos. Todėl tokiu atveju, kalbą galima kurti 100 metų ir ilgiau ir tai ne vieno žmogaus, bet kolektyvinis darbas.

Visą sistemą sukuriant per labai trumpą laiką (1 metus), reikia apdoroti labai daug informacijos ir tam reikia pagalbinių priemonių. Kad kas nors būtų taip kūręs kalbą senovėje – jokių duomenų nėra, nes būtų likę šaltiniai, nebent tie šaltiniai įslaptinti ir mums šiuo metu neprieinami. Čia aš nekalbu apie slaptas kalbas, kurias gali turėti slaptos organizacijos, ir kurios prieinamos tik inicijuotiems žmonėms. Bet galvoje turint natūralias kalbas, jos buvo kuriamos ilgalaikiu kūrimu, ir specialių tokio dirbtinio darbo dokumentų neliko. Turime tik inovacijas, kurios buvo siūlomos labai ištęstais laiko tarpsniais.

Pavyzdžiui, kuriant žodžius, galimas raidžių mechaninis, algoritminis dėliojimas, apimant visas įmanomas kombinacijas pagal skiemenų tipus. Aš taip kuriu žodžius savo kalbos žodynui, pasirašęs programėlę. Seniau to nebuvo įmanoma padaryti ir šis darbas buvo labai varginantis. Bet naudojantis vien savo galva, intensyviai dirbant, per mėnesį galima sukurti 10 000 žodžių, vadinasi per metus 120 000 žodžių. Tai jau būtų beveik pilnas žodynas.

Gramatiką galima sumodeliuoti per 1 mėn., turint pagrindines jos idėjas, nes gramatinės morfemos į galvą ateina labai lengvai ir greitai. Bet reikia žinoti kas yra gramatika, kokia jos esmė ir kokias funkcijas ji kalboje atlieka. Ne vien struktūriniu, bet ir filosofiniu žinojimu, kad būtų galima modeliuoti norimą sąmonės formą.

Idealiu atveju visą šį darbą šiais laikais būtų galima padaryti su programine įranga – suvedus visus reikalingos duomenis sukurti kalbą automatiniu būdu, per labai trumpą laiką (1 mėn.). Tokių programų matyti neteko, bet svajojau kada nors ją parašyti pats. Turiu tik mini programėlę žodžių dėliojimui iš raidžių, pagal pagrindinius skiemenų tipus. Neturint programos, viską reikia daryti ranka, užrašinėti ir kaupti informaciją.

Tokiais įrankiais sukūrus kalbą, ji būna mažiau chaotiška, turi specialias pradine koncepcija paremtas savybes, kurios nenumatytos kitose, natūraliai susikaupusiose kalbose. Pavyzdžiui, mano kalboje yra telepatijos nuosaka, sapno nuosaka, ko neįmanoma rasti jokioje natūralioje kalboje. O tokiems koncepciniams įvedinėjimams nėra jokių ribų.

Vadinasi yra tokios sąlygos: turi būti pavyzdys, išvystyta idėja; turi būti suformuluota koncepcija; ir turi būti sisteminio informacijos kaupimo įrankiai – galima kaupti ant popieriaus, galima kompiuteryje, o galima galvoje. Tačiau kaupiant galvoje, procesas užtrunka labai ilgą laiką, nes galva nepaneša labai didelio informacijos kiekio per trumpą laiką. Kalba atsiranda iš proto, iš žmogaus supratimo kas tai yra.

Pačiam gramatizacijos ir įžodinimo procesui reikia pastabumo, dominančių detalių išskyrimo. Pasaulį suskaidyti į sąvokų lopinėlius galima labai įvairiais būdais ir įvairiu smulkumu. Tai labai sunkus ir varginantis darbas, kurį per trumpą laiką padaryti neįmanoma. Pati procedūra yra elementari, ir kiekvienas ją gali susidaryti pats.

Toks kūrybinis požiūris į kalbą griauna vienos formos ir vienos tiesos iliuziją. Atsiranda formų ir tiesų įvairovė, o tai skatina kūrybišką mąstymą. Vieno standarto diktatūra atmetama, žmogus nebijo nukrypti nuo normos ir ieškoti savo individualaus kelio. Nėra vienos visiems privalomos tiesos ir tokios net neturėtų būti ieškoma. Tie kas to ieško, tai daro ne žmonėms norėdami gero, bet tam, kad būtų lengviau juos valdyti.

Iš pradžių buvo tik viena kalba, vėliau kitose vietose atsirado keli kiti variantai, bet buvo ne daugiau 3-5 pradinių kalbų. Praėjus daugiau negu 100 tūkstančių metų turime virš 7 000 tūkstančius kalbų. Tai rodo, kad diferenciacija, skaidymasis atsiskyrimas, izoliacija natūralus procesas. Kiekviena grupė, kuri pasirenka eiti savo individualiu keliu, nori susikurti savo kalbą, nes jos reikia to originalaus kelio išraiškai.

O dabar matome priešingą procesą, kai norima visus 7 000 kalbų išmesti, ir sukurti vieną standartinę kalbą, privalomą visiems. Manau tai neturėtų būti daroma, žmonės turi susitaikyti su įvairove ir ši įvairovė turi būti skatinama. Šiuo metu natūralios kalbos daugiau nesidiferencijuoja, nes visuose regionuose įvedinėjama bendrinė kalba, bet tai būtų galima kompensuoti dirbtinių kalbų įvedimu. Manau, kad šalia 7 tūkstančių natūralių kalbų, būtų galima įvesti dar kokį 1 000 dirbtinių, ir net kiekvienas pageidaujantis galėtų susikurti asmeninę kalbą, asmeninėms reikmėms ir galėtų būti apie 20-30 tūkstančių asmeninių kalbų.

Gali atrodyti, kad būtų lingvistinis chaosas, bet tai siaubas tik totalitarinei sąmonei, kuri trokšta vienos tiesos diktatūros. Žmogus turi nuo mažens būti pratinamas prie įvairovės, taip pat turi būti skatinamas kalbinis kūrybiškumas. Kai kuri kalbą pats, pamatai visas jos paslaptis, taip pat supranti, kiek kalboje daug iliuzijos, ir iš tos iliuzijos kylančios neapykantos kitokiai formai ir kitokiai tiesai.

Tai, kad pasaulis juda prie vienos (kelių kalbų) rodo, kad jis juda totalitarizmo link, nors gali tai pridenginėti kaip naudą ar patogumą. Gali atrodyti, kad vienybė gerai (o kalba vienija), tačiau tada lieka daug neišvaikščiotų kelių, ir tiems kurie nori tais keliais eiti, uždaromos durys, galvoje sukuriama sąvokų pelkė. Čia slepiasi dviejų rūšių baimės – nesuprantamybės baimė ir baimė būti nesuprastam. Sutrikusi komunikacija visada suvokiama kaip anomalija prieš kurią reikia kovoti. Tie kurie mąsto nesuprantamai – išstumiami iš bendruomenės tų, kurie nesuprantamybės bijo, nes nesuprantamybė yra grėsmės ir pavojaus šaltinis.

Tačiau pratinant ne prie standarto ir vienos tiesos, bet prie įvairovės – tokia baimė silpnėja. Žmogus turi būti mokomas ne elgtis iracionaliai, bet dėti pastangas suprasti, jeigu ko nemoka mokytis, o ne automatiškai atmesti.

Kadangi didelis skaičius dirbtinių kalbų būtų asmeninės, tai jų gyvavimo laikas būtų ribotas; jeigu nepavyktų niekam jos perduoti, ji taptų „mirusia“ dirbtine kalba. Informacija vis tiek turėtų būti išsaugota taip, kaip istorijoje išsaugomi meno kūriniai, nes kalboje galima rasti daug įdomių idėjų, kurias galima tyrinėti. Taip pat tai mokytų susitaikyti su kalbos mirtimi – to nereikia bijoti, nes tai natūralaus procesas. Vienos kalbos miršta, kitos kalbos gimsta, nes gebėjimas kurti nedingsta niekur. Daug baisesnė yra kūrybinio gebėjimo mirtis,  ne kūrinio, nes nieko nesugebant sukurti, ateina tikra pabaiga.

Kitų žmonių keliai nėra mūsų keliai. O savam keliui reikia savų priemonių. Jeigu jų neduoda natūrali kalba, tenka susikurti dirbtinę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.