Burnatrydžio mechanizmas

Kalba ir bendravimas – labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai – tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis“, nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

Kai analizuoji tekstus – turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys – ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą – aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

Mano lingvoformos pagrindinė tezė sako, kad viskas yra substancija, jos savybės ir elementų sąveikos. Todėl šios koncepcijos turėtų pakakti paaiškinti bet kam. Tarkime norime paaiškinti atmintį. Į substanciją įdedam antitezę, tą antitezė išskaidom kaip atmintį ir informaciją, įvedam konfliktą, kuris yra informacijos susiurbimo, panaudojimo veiksmas, ir turėtų būti aišku kas tai yra: vienos substancijos įėjimas į kitą ir šio įėjimo morfizmo fiksacija. Jeigu įeina substancija vadinama kalba, jos morfizmas yra pamatinė triadinė lingvoforma, kuri kaip įvedama, taip ir išimama: mintyje ypais, o šnekoje sekomis.

Pagrindiniai pirmapradžiai ypai yra tokie: daiktas+savybė, veiksmas+savybė, daiktas+veiksmas, daiktas+veiksmas+lankstas. Ypai matomi semantinėje erdvėje, o išorinė šneka yra garso virpesių seka, kuri išsitęsia laike. Išmonė tėra minėtoje triadoje įkalintų naujoviškų ypų kristalizacija, kurie į pasaulį įvedami per nominalizacijos procesą.

Standartiniai žodynėliai, ypač vidinio pasaulio – labai skurdūs todėl, kad žmonės savo vidų linkę slėpti; tad turtingam žodynėliui susiformuoti nebuvo sąlygų. Tačiau laikai keičiasi – galima šią spragą nors ir tokia keista veikla, bet užpildyti.

 

Toks yra įvadas į pagrindinio mechanizmo atskleidimą. Toliau paaiškinsiu kaip aš įsivaizduoju kalbos pagaminimo procesą. Jis skaidosi į dvi dalis:

  • Suformuojami kalbos resursai ir įgūdis,
  • Kalba praktiškai naudojama informacijos perteikimui iš žmogaus sąmonės.

Apie pirmą punktą. Aplinkinė tikrovė sudaryta iš kol kas neapibrėžtų pirmykščių rinkinių, kurie virsta signalais į žmogaus sąmonę. Iš pradžių visi šie signalai būna vienodos vertės ir neturi užkoduotų jokių struktūrų. Tačiau patekę į smegenis pradeda vaikščioti savo kanalais ir sukuria pirmą psichoformą, apie kurią jau rašiau. Ji yra antitezė, kai žmogus pradeda suprasti, kad yra vaizduose dalis, kuri yra Jis Pats ir kita dalis, kuri yra Jo Objektas. Tada konfliktas, kuris yra poveikių sistemos tarp antitezės priešpriešinių struktūrų. Lankstas įstato konfliktą į aplinkybes – pirmiausia nominalizuotoje erdvėje ir laike.

Tai pagrindiniai žmogaus psichikos sandai, kurie pereina į visas psichiką kaip resursą naudojančias struktūras. Pagrindinė dalis yra antitezė, kurioje žmogus išsiskiria iš aplinkos masės ir pradeda suvokti save kaip individualų asmenį. Pats sau tampa aukščiausia vertybe, kiti matomi tik kaip priemonės. Pagrindinis grobuoniškas instinktas yra aplinkinio pasaulio užvaldymas, užgrobimas, nes tai daryti verčia išlikimo instinktas. Kiti siekia to paties ir atsiranda įvairios konfliktinės sąveikos. Šios sąveikos iššaukia agresyvius apsikeitimus burnatrydžiu, kartais pereinama prie tiesioginio veiksmo.

Yra mechanizmas, kuris šią psichoformą perdaro, suskaldo į atskiras šukes, ir tas šukes sukaupia kaupiamojoje dalyje. Šukės vadinamos antitezės dalių, konflikto tipų ir lanksto elementų abstraktais. Kalboje tai pavadinimų sistema, nes kiekvienas abstraktas gauna pavadinimą. Tai vadinama nominalizavimo procesu. „nomen“ reiškia „vardas“. Tai yra, mes čia pasaulį paimame ne kaip vientisą gabalą, bet kaip daugybę smulkių, nominalizuotų elementų; tai susmulkintas pasaulis. Šitaip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja kalbinis resursas, kurį galima pradėti naudoti.

Apie antrą punktą. Kaupiamojoje dalyje sukauptus abstraktus, įvairių objektų gabaliukus, galima išrinkti (todėl kad jie čia sudėti tvarkingai, pagal psichoformos struktūras) ir įdėti į pirmo lygio lingvoformą, kuri yra šablonas, mėgdžiojantis psichoformos konstruktą. Pirmo lygio lingvoforma yra erdvinė, ji mėgdžioja pasaulio modelį, yra psichoformos kopija. Ši erdvinė lingvoforma, kaip gabalas gali pereiti į erdvinę mintį, vaizdinį, kuris vadinamas eiroksenu. (Šio žodžio galite nesimokyti).

Kita galimybė – erdvinės lingvoformos transformacija į tiesinę struktūrą. Tai yra gabaliukai, vadinami abstraktais, iš lignvoformos išimami ir perrikiuojami į tiesę. Tarp erdvinės ir tiesinės sistemos yra šią transformaciją atliekanti sistema, kuri mintį paverčia išeinančia elementų seka, kuri turi psichoformos struktūrą, lingvoformos struktūrą, bet surikiuotą į tiesę. Šita tiesė yra motorinių judesių srautas, kuris iš smegenų perduoda komandas burnos raumenims, ir žmogus virpina orą. Tačiau šie visi, vien tik judinamieji veiksmai apvelkami sąmonėje į prasmės apvalkalą ir šis srautas suvokiamas kaip informacijos srautas. Taip galima naudotis sukauptais kalbos resursais ir perduoti informaciją apie savo saugyklose saugomus sukauptus psichoformos išteklius. Dalys tokios: informacijų iš psichoformos surinkimas, pervedimas į erdvinę lingvoformą, tada transformacija į tiesinę lingvoformą, kuri perduodama į raumenų centrą kaip nenutrūkstamas komandų siuntimo procesas burnos raumenims. Informacijos elementai užkoduoti kaip raumenų judesiai.

Žmogaus ketinimas gali būti šūdinas ir ne. Kai jis šūdinas, tokia kalba nukreipta į tave vadinama burnatrydžiu. Kodėl toks ketinimas iš viso atsiranda, paaiškinama pagrindine psichikos struktūra, kurią pavadinau antiteze. Šioje antitezėje sąmonė save gali iškelti labai aukštai, tada visi kiti aplinkui atrodo tik kaip šliaužiojančios kirmėlės. Kai šitaip į save sukrauni labai daug vertės, viskas kas esi ne tu gali pradėti atrodyti kaip tuščia vieta. Kai pamato, kad judi ir kvėpuoji svetimą orą, gali apimti įsiūtis. Kyla mintis nusodinti išsišokėlį.

Galvoje kaip aprašiau užgimsta burnatrydis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.