2019-11-15

Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

  • vieni nori tiesiog gyventi;
  • kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pirmiausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

tikrove

Taigi vienintelis sprendimas: per veiksmą materijoje pakilti iki būties (Lu) ir pabandyti ją „pajudinti“. Judindami pažinsime savybes ir geriau suprasime kaip šis suvokimas atsiranda, tada galėsime judėti ne per horizontalius, bet per vertikalius sluoksnius, jeigu bus nustatyta, kad jie yra.

„Aš“ ir Dievo iliuzija

Būties matricos prigimties klausimas labai subtilus ir jis taip paprastai neatsakomas, todėl, kad mąstoma ir atsakinėjama iš vidaus apie išorinę realybę, kuri tiesiogiai neprieinama. Viskas pažįstama per vidinį Aš, per subjektą.

Kas tas Aš yra? Tai pirmas asmuo, veiksmo subjektas/pagrindas. Kokia mano šio subjekto/pagrindo teorija aš daug kur paaiškinau, ir visą laiką akcentuoju, kad mano aiškinimas pateikia viską tik taip, kaip atrodo iš vidaus.

Kas yra Aš? Tai būsena, suvokimas, kuris įformina iš asmens programų ateinančią informaciją. Ta vieta, kur ši informacija įsiformina į suvokimą, egzistenciją yra kondensuotų medžiagų būsena, kurioje informacijos srautas paverčiamas į kokybinį turinį, kaip savo būties suvokimą. Tai fenomenologinis patirties aprašas.

Jeigu bandytume konstruoti fizikos metodu, turime kondensuotą (sutankėjusią) makroskopinę materijos būseną, kuri, kadangi kvantai turi tam tikras savybes ir simetrijas, virsta egzistenciatu. Tai yra būsena, kuriai būdinga savivoka ir kuri yra Aš pagrindas. Ši būsena gali surinkti įvairias informacijos konstrukcijas, pavyzdžiui, lingvistines ir šioje konstrukcijoje yra lingvistinė ženklinė garsinė forma „AŠ“, kuri tampa šio surinkimo taško pagrindu, ir tuo subjektu, kuris gali surinkti ir iš savęs sugeneruoti veiksmą.

butis

Šiame viduje gali surinkti/įsivaizduoti, bet kokią konstrukciją, bet kokį suvokimą, kalbos rėmuose. Yra konstrukcija Dievas, ir šiame surinkimo taške, vyksta įvairios vidinio surinkimo injekcijos/projekcijos į išorę, kuri nepatiriama ir niekaip neišreiškiama.

Suprantu ir tai, koks būna pagrindinis kontrargumentas – kad mano „teorija“ taip pat yra tokios konstrukcijų injekcijos/projekcijos. Aš, subjektas, pamatas yra tam tikra substancijos būsena, kuri kažkokiu būdu įgauna nenulinę fenomenologiją, t. y., būtį. Man tai tėra save suvokianti plėvelė, kuri neturi jokio centrinio vaidmens, plaukioja begaliniame okeane, kuris turi nulinę fenomenologiją ir niekaip neišreiškiamas. Sakoma – tai Dievas. Bet čia žaidimas kalbinėmis formomis. Kas atsitinka, kai šį beformį okeaną pavadinu auftat. :Arba Šliogeris vadina Niekiu. Lengva suprasti kiek daug šiame žaidime yra kalbos iliuzijos.

Man dėsnis yra viskas, kas turi nulinę fenomenologiją, iš šios srities kyla nenulinės fenomenologijos sritis.

Paradokso savimonė

Pakartosiu dar kartą, savo interpretaciją, kaip paradoksas suvokia savo paradoksalumą ir paskui peršoka prie absoliutaus pagrindo, kuris laikomas išsprendžia problemą.

Yra tam tikra kapsulė sujungta su lingvizmų, logizmų ir psichizmų kaupyklomis. Lingvizmai duoda semantinį konstruktą, logizmai duoda logiką, psichizmai – tikrumą, absoliutumą, teisingumą.

Iš kaupyklų įvyksta „injekcija“ į kapsulę, susiformuoja paradokso būtis. Tada daroma projekcija į tą sritį, kuri turi nulinę fenomenologiją ir pagal lingvizmą-logizmą tai interpretuojama kaip „absoliutas“. Tai vyksta iš apibrėžto vidaus, į neapibrėžtą išorę. Nulinė fenomenologija reiškia niekis, vienetinė fenomenologija – būtis.

Tada šiai projekcijai į neapibrėžtybę suteikiamas tikrumo psichizmas, kuris turi įvairias formas: tikėjimas, žinojimas, „regėjimas“, meilė ir t.t. Tačiau iš tikro visas žmogus lieka savo kapsulėje, apibrėžtame raudoname kvadrate ir amžino, niekaip neišsprendžiamo paradokso būsenoje. Nes nulinė fenomenologija niekaip tikromis formomis išreikšta negali būti, nes paprasčiausiai neturi formų.

Formos yra būties realybė. Todėl kai kurie filosofai ir aiškina, kad anapus nepasiekiamas, o visi siūlomi variantai – iliuzija ir saviapgaulė.

Toks atsakymas įmanomas. Jis netgi būdingas. Tačiau čia dar ne viskas ką noriu pasakyti. Visi kažkodėl galvoja, kad būtis, suvokimas, egzistenciatas, sąmonė yra labai geras dalykas, tai aukščiausia forma. Bet tarkime, kad yra kontekstų kuriuose situacija yra priešinga. Egzistenciatas – ne gėris, ne aukščiausia būsena, bet blogis, liga, žemiausia būsena, o nesuvokimas, nulinė fenomenologija, niekis yra aukštesnės realybės.

Kaip tada pagal žemiausią tikrovės būseną, sąmonę galėtume savo lingvizmais, logizmais ir psichizmais, bandyti apibrėžti aukščiausią tikrovės šaltinį. Žmogus yra to šaltinio antitezė, kuri kaip liga, patologija, vėžys, tik sukelia kančią ir skausmą.

Iš vidaus – nežinome kaip yra, todėl užuot grožėjusis savimi, geriau būtų pažvelgti realybei į veidą. Mus ne sukūrė, bet mumis užsikrėtė kaip vėžiu.

Kas yra „būtis“ iš išorės?

Mano principas gali būti dar labiau išplėstas. Tik kad nekliūtų žodžiai, savo terminą „auftat“ pakeisiu į „substancija“, nes iš tikro nėra skirtumo.

Šis principas aiškina, kad pirmapradis žmogus yra anapus sąmoningo žmogaus; sąmonėje žmogus mato tik savo atvaizdus. Bet veiksmas, sąveika vyksta tikrame pasaulyje: kūnas yra substancija, pasaulis yra substancija ir tarp jų įvyksta anapusinė sąveika, kuri į sąmonę ateina tik kaip informacija.

Taigi iš vienos pusės žmogus gyvena savo sąmonės iliuzijoje, būtyje, o veikia tikrame pasaulyje, substancijoje. Būtis kuria teoriją ir leidžiasi žemyn į substanciją, ją aiškindama moksliškai/filosofiškai; o veiksmas daro eksperimentus pirminėje tikrovėje ir bando pakilti iki būties lygio. Pirmiausiai ištiriamas fizinis substancijos pasaulis, tada veiksmas pakyla iki sielos, ir galiausiai iki būties, kai eksperimentiškai tampa įmanoma judinti pačią būtį [pagal mane luksorinų lauką]. Taip įvyksta anapusybės materializavimas ir susitikimas/susijungimas, kurio metu atskleidžiama būties paslaptis.

Ši pirminė aplink žmogų ir žmoguje esanti substancija nėra absoliutas, ir todėl po informacijos surinkimo, kuris įforminamas į fiksatą, mes turime ne Dievą, bet materialų pasaulį. Tas pats principas – kitose vietose ir kitose kryptyse.

Ar tai gerai, ar ne nežinau. Ką tai duoda žmogui – irgi. Gal iliuzija geriau, bet norisi Tiesos.
Dabar visur kur substancija, galima įrašyti ir auftat. Šį žodį naudoju todėl, kad jis man kartojamas per „potyrius“, aš jo nesugalvojau – todėl jis asmeninis.

Nenoriu nieko niekam primesti, tai tik dėl išsamesnio galimybių „žemėlapio“.

Šis žemėlapis rodo, kad iš anapus kalba ne kokia nors būtybė, bet pats žmogus, nes jis ten yra savo esmine dalimi. Informacijos įforminimas tėra paviršiaus plėvelė.

Pradžia laike ir erdvėje

Pradžia istorijoje ir pačioje tikrovėje – įdomus klausimas, bet tuo pačiu ir gana paprastas.

Artėjimas prie pradžios tikrovėje, pats – nelaikiškas, tačiau įmanomas metodų, idėjų perėmimas, o kryptis nuo atskirties prie susivienijimo.

Imant istorinę pradžią, laiko tiesėje visada judama nuo pradžios. Tai gali būti evoliucija, deevoliucija ir visiškas trūkis. Judant laike visada tikslas ne atsigręžimas atgal, nes tada kreivė nekyla į viršų, link vienio, bet judėjimas proveržio kryptimi, pagal vertikalią nelaikinės tikrovės skalę.

Tai apibendrinu tokiu neįmantriu brėžinuku. Manau jis gali būti standartiniu šablonu, klasifikacijoms ir skirstymams. Kreivės šuolis į viršų reiškia proveržius.

istorija

Tai, ką pateikiau yra optimistinis variantas. Kitas variantas yra realistinis. Savo skyrelyje paaiškinau, kad žmonijos organizaciją skirstau į uždaras zonas ir atviras zonas. Toks principas [nubraižytas] naudojamas uždarose zonose, o atvirose įtakos zonose palaikoma stagnacija. Tai daroma tam, kad visus pažangos vaisius būtų galima susirinkti sau ir tada panaudoti atvirų zonų kontrolei. Tai blogas variantas.

Natūralioje tvarkoje žmogus natūraliai gyvena ir natūraliai miršta. Dirbtinėje tvarkoje natūralų ciklą įmanoma uždaryti į technologinės savivalės pasaulį. Jeigu ši savivalė pažymėta minuso ženklu, tai sukelia ir potencialiai sukels žmonijai dideles kančias. Todėl šis procesas – atskleidimas – būtinas, nes taip galima neutralizuoti bent dalį negatyvių padarinių.

Uždarų zonų planuose – žmonijos uždarymas į totalinės kontrolės gniaužtus, ir tai galima neutralizuoti tik paskleidus atvirose zonose konkurencingą žinių lygį. Tada gal būt įmanoma nubraižytą grafiką ištraukti iš negatyvumo įtakos ir neleisti nusiristi prie katastrofos slenksčio.

Aš viešinu daug atvirų tekstų, ir to logika kaip tik šitokia. Žinojimą būtina ištraukti iš šios planetos uždarų zonų. Aš tai darau kaip susidūręs su tokiomis technologijomis, kurios yra singuliarumo pradžia.

Kuo svarbus vertinimas

Suprantu, kad kaip integruotai sąmonei, gal ir nėra jokio skirtumo, nes savarankiškų pasirinkimų daryti vis tiek neįmanoma.

Kita vertus, pasižiūrėjęs supaprastintai, įvertinsi „gerai“ – žinosi ką daryti, kad būtų dar geriau; įvertinsi „blogai“ – žinosi ką daryti, kad nebūtų dar blogiau ir ką daryti, kad būtų geriau.

Turi suprasti, kad realiame paprastame gyvenime, jeigu įvertinsi neteisingai, gali pats save sužlugdyti ir gausi „sugrįžti“ pagreitintu variantu.

Vertinama dėl savęs, kad galėtum teisingai pasirinkti, o ne tam, kad kažką nuskriaustum.

Matau, kad dauguma žiūri „kas bus žmogui, kurį vertini kai įvertinsi“, o aš „kas bus man, jeigu įvertinsiu teisingai arba klaidingai“. Šis gyvenimas tikrai nėra bevertis tiek, kad iš viso saugotis nieko nėra prasmės.

Taigi atsakymas: įvertinę gauname kryptį, kuria turime judėti, nes prie absoliuto judama ne tiesiu taikymu, stovint viename taške, bet vingiuotai judant ant planetos paviršiaus, kūnu. Jeigu prarandi šeimininko teises į savo kūną, turi vidinį skilimą ir budos būseną visą gyvenimą sėdinčio po medžiu [fantazijose] ir fizinę katorgą [realiame gyvenime].

Šitaip išvengiama amor fati pamokoje per kančią.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.