Proto teroras visame gražume

Diskusijų žlugimas

Rašydamas šį blogą nuo tiesioginių vertinimų stengiuosi susilaikyti, nes nemanau, kad jie padėtų pasiekti mano tikslą, kuris yra žinojimas, o ne susidorojimas. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti klausimų susijusių su nusikalstamu transhumanizmu. Tiesiog aš tai laikau ne savo pagrindiniu klausimu. Aš tik pateikiu informaciją, o ką su ja daryti – tegul mąsto patys žmonės. Klausimą galima spręsti per organizuotą neapykantą ir per protą, per propagandą ir per paaiškinimą, per aklą fanatizmą ir per įsigilinimą. Aš renkuosi antrą variantą, kuriuo grindžiu savo blogą, rašydamas jį todėl, kad esu privilegijuotoje padėtyje ir žinau, kas iš tikro vyksta planetoje. Todėl galiu padėti tiems, kas nežino. Šio straipsnio pagrindinė tema yra polemikos žlugimas, švietimo sistemų išaukštintos diskusijos išsigimimas.

Diskusija, matyt, išsigimsta todėl, kad jau savo prigimtyje turi tokių tendencijų, dėl kurių pavirsta į savo priešybę. Diskusija tampa propaganda, kurios tikslas organizuoti neapykantą ir nukreipti ją norima kryptimi. Tad kadangi diskusijos pagrindinis tikslas išsiaiškinti, o propagandos – manipuliuoti, atsiranda skirtumas tarp protingo kalbėjimo ir noro užvaldyti smegenis. To negali leisti nei vienas laisvas žmogus, tad reikia atsvaros tai propagandos lavinai, kuri užgriuvo dabartinį eterį.

Iš masinio poveikio priemonių vykdomo (dez)informavimo, kuriuo užsiėmusi establishment’ui tarnaujanti propagandos ministerija galima išskirti dvi vidines grupuotes, kurios net būdamos viena sistema, veikia atskirai, tai yra, kiekviena atidariusi savo frontą ir konkuruoja dėl visuomenės dėmesio. Visgi aš įsitikinęs, kad veikia viena sistema, tačiau vaidinamas ideologinės diferenciacijos spektaklis, kurio tikslas neprileisti prie valdžios tikrų antisisteminių jėgų.

Pirma grupuotė yra provakariečiai (proeuropiečiai arba proamerikiečiai). Politiškai ar ekonomiškai ši grupuotė daugiau susijusi su Europos sąjunga, o kariniu aspektu – su JAV. Ši grupuotė akylai seka visuomenės nuotaikas ir idėjas, ir propaguoja pirmiausiai proamerikanizmą kaip politinę struktūrą ar visuomenės sanklodą. Kitaip ši grupuotė klaidingai vadinama “neoliberalais”, nors šioje propagandoje nėra jokio liberalizmo, nei “neo-”, nei kokio nors kitokio.

Antra grupuotė yra nacionalistai, kurių pavienius atstovus galima rasti politikoje, švietimo sistemoje, propagandos ministerijoje ir t.t. Juos galima pirmiausiai laikyti anti-vakariečiais, kovojančiais dėl suvereniteto išsaugojimo, t. y. dėl savo valdžios. Aišku, geopolitiškai tai sunkiai įsivaizduojama, bet “principas aukščiau visko”, net jeigu jis logiškai neįsipaišo į jokią realybę. Nugalėti Rytus, per mažai pajėgumų, o paveikti vakarietiškus globėjus irgi neįmanoma, nes jų tikslas yra ne moralinė nacionalizmų globa, bet savo geopolitinis žaidimas, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš pagrindinius konkurentus. Pagalba tėra šio žaidimo primityvi maskuotė, kurią kiaurai permato kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus.

Pirmieji svajoja apie sėkmingą karjerą vakarų organizacijų sistemoje, nors tai tik reti pavieniai atvejai, kurie naudojami kaip masalas. Tai yra, bandoma pavaizduoti, kad elgiamasi kaip su “lygiais”, kad atveriamos lygios galimybės. Tad, jeigu žmogus (karjeristas) supranta, kad šansų kaip organizacijai nėra (pavirsti vakarų sistemoje galingu ir įtakingu politiniu dariniu), tai bent siūlomos individualios karjeros galimybės, kurios išrinktiesiems gali sukurti viliojančią perspektyvą. Tačiau nesunku suprasti, kad tai įmanoma tik išsižadant Lietuvos. O nacionalistai, priešingai, propaguoja likimą Lietuvoje – iki “paskutinio kraujo lašo”, be “kovos” neatiduodant niekam nieko. Tačiau tai naivu, kaip noras gauti ką nors nemokamai.

Taigi turime dvi grupuotes ir dvi šitų grupuočių propagandos kryptis: 1) proamerikanizmas ir antirusizmas (padedant Amerikai vykdyti planetos užvaldymo planą), 2) antiamerikanizmas ir antirusizmas, siekiant išlikti patiems. Matome, kad antirusizmas establishment’ą vienija – šioje sistemoje minėtos grupuotės veikia kartu. Tačiau čia yra antivakariečių pagrindinė silpnoji vieta – jie nori naudotis vakarų politine, ekonomine ir karine galia, bet tuo pačiu išsaugoti savo senovinį identitetą ir valstybę. Bet tai neįmanoma, nes “nemokamas sūris būna tik pelėkautuose” ir akivaizdu, kad vakarai tik žaidžia savo geopolitinį žaidimą, kurio pagrindinis tikslas sunaikinti Rusiją, o paskui ir visas likusias liliputines valstybes.

Ir yra paskutinė grupė žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neangažuoti niekam ir skiria kur yra šitų grupuočių propaganda o kur realybė. Ir svarbiausia – nesiekia užsiimti nei neapykantos organizavimu, nei sutinka būti politinių manipuliatorių valdoma fanatiška mase. Geopolitinė situacija – sudėtinga, tačiau velnio pagalbos prašyti gali tik bepročiai, nes jis iš tikro padės, bet to kaina – amžinybė…

Taigi prasidėjus visų ilgai lauktam geopolitiniam žaidimui eterį užpildė ne šalta analizė, ne diskusijos, ne objektyvios informacijos skleidimas (t. y. žaidžiant ne į vienus, bet į abu vartus), bet propaganda ir smegenų plovimas, keiksmažodžiai “žurnalistų” straipsniuose, pasityčiojimas ir žeminimas. Tai ką pamatėme – turėjo apstulbinti visus matančius žmones – visa žiniasklaida užvaldyta ir nėra nei vieno antisisteminio informacinio tinklalapio. Viskas užgrobta establishment’o, o “laisvoji žurnalistika” tik apgaulė blogai matantiems žmonėms.

Sublimuoto banditizmo grimasos

Tačiau šiame straipsnyje mane domina ne tiek geopolitinė situacija ar propagandos taikiniai, bet pats reiškinys, kai propaganda tampa intelektualiniu ir psichologiniu smurtu, kuris savo poveikiu mažai skiriasi nuo fizinio smurto.

Tiesiog ant visuomenės galvų buvo išlieta tokia propagandinio mėšlo lavina, kad nesureaguoti neįmanoma. Pradėti galima nuo klausimo, kuo skiriasi jėgos ir proto pranašumas ir kodėl civilizacija jėgos pranašumą menkina, o proto pranašumą aukština. Bandoma primesti įsivaizdavimą, kad jėga akla, primityvi, susijusi su banditizmu ir t.t.

Protas yra šviesa, gėris, išaukštinimas, susijęs su inteligencija. Tačiau tai nėra tikslus įsivaizdavimas, nes savaime jėga nėra nei akla, nei primityvi ir norint svertus sukaupti, reikia dirbti ilgus šimtmečius. O protas pritaikytas susidorojimui, naikinimui, niekinimui ne ką gražesnis už “aklą jėgą”. Protas – gali būti toks pats banditizmas, kaip ir jėga. Naudojant jėgą, susidorojimas yra “nusikaltimas”, o naudojant protą susidorojimas “teisėtas”, nes kas nelogiška – turi būti “sunaikinta”. Protas turi būti pasaulio valdovas, net jeigu kūnas yra paliegęs ir suliurbėjęs – pasakai silogizmą iš trijų teiginių ir sutriuškini planetinę imperiją, kuri pradeda nykti tiesiog akyse (aišku tik silogizmų genijaus). “Inteligento” vaikiška svajonė.

Po paskutinių kelių mėnesių propagandinio teroro, nukreipto prieš Rusiją, matome, kad proto banditizmas labiausiai reiškiasi informaciniuose karuose, kuris pasiekia tokį laipsnį, kad net grasinama pasikėsinimu į egzistenciją – atseit, jeigu neužsičiaupsit su propagandinėmis kuokomis suskaldysime ne tik raides, bet ir makaules. Toks yra propagandinio banditizmo “protas”.

Filosofai, logikai ir filologai bando įrodyti, kad tiesa ir logika iš tikro naikina savaime. Tad reikia šiais dalykais apsiginkluoti ir tapsi nenugalimas. Visa bėda ta, kad tiesos ir logikos klausimas ne toks jau paprastas. Pretenzijos į tiesą ir neklystančią logiką – nepagrįstos. Tad pažiūrėkime kaip vyksta mąstymo procesas, šaudantis tiesos ir logikos kulkomis, skaldantis galvas idėjų kuokomis. Kaip “inteligentas” tampa barbaru ir banditu, neapykantos ir smurto organizatoriumi.

Savo bloge aiškinau ne kartą kaip surenkamos tiesos ir logikos kulkos žmogaus prote. Viskas prasideda nuo koreliacijos tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų žievės pirmame kognityviniame šuolyje: iš pradžių užpildomos juslinės zonos, toliau iš jų neuronų projekcijos pereina į kognityvines sritis. Dėl pastovių anatominių ryšių, tarp jų atsiranda koreliacija, arba susietumas. Šią struktūrą aš suvokiu kaip sąmonės senosoriumą, kuris yra pasaulis ir asociatyvinę hologramą, kuri yra protas. Taigi koreliacija pirmame kognityviniame šuolyje suriša pasaulį ir protą, įdeda į žmogaus sąmonę kognityvines struktūras bei faktus, kuriais remdamasis žmogus mąsto. Bet tai jau antras kognityvinis šuolis, kuris protą, per mintis sujungia su pasauliu. Tokio sujungimo pagrindas yra informacijos surinkimas iš asociatyvinės hologramos, kuri yra visų pasaulio struktūrų modelis, ir jos susiejimas mintyje, kuri po to projektuojama į “objektą”.

Tiesa ir logika ir yra tokių vidinių asociatyvinių proto struktūrų surinkimas, kuris naudojamas propagandiniam naikinimui.

Paradigmos, teorijos, sąvokos proto surenkamos iš aplinkos ir formuojamos pirmame gyvenimo ketvirtyje. Tuomet rinkimas tikrovėje užsibaigia ir sąmonė renka tik smegenyse ir žmogus tampa ideologiniu zombiu, sugebančiu mąstyme susieti tik tam tikras prote užkoduotas sąvokas. Iš tikro tokie yra visi žmonės – proto ir kalbos vergai, nesuvokiantys kaip veikia smegenys. Todėl norint pavergti žmogų, pirmiausiai jis padaromas proto vergu. Tada belieka įdėti atitinkamas sąvokas ir laisvo žmogaus nelieka visam likusiam žmogaus gyvenimui, t. y. trims gyvenimo ketvirčiams. Dėl šios priežasties aišku, kodėl tokia didelė reikšmė skiriama “švietimui”, jis yra vergovės pagrindas. Nes skirtingas asociatyvines hologramas sinchronizuoti sudėtinga, o masė visada valdoma labai lengvai, tereikia suformuoti kelis primityvius vaizdinius ir idėjas. Kitaip sakant, iki 25 metų į galvą “tiesa” dedama, o po to ji “surinkinėjama” likusius 75 metus.

Kyla klausimas, kaip galima diskusija ir polemika. Nesutarimai dažniausiai iškyla dėl skirtumų asociatyvinėje hologramoje. Jie verčia diskutuoti, tačiau ar neatrodo, kad iš tikro ji neįmanoma ir jos net nesiekiama. Kai asociatyvinės hologramos prištampuotos pagal vieną šabloną viskas aišku nėra ką diskutuoti, galima tik varžytis geresnėmis žiniomis, ar iškalbos gebėjimais, bet visada sutariant arba vienas kitam pritariant. Tačiau kai masės nėra ir žmogus išsiskyręs per laisvės individuacijos procesą, diskusija yra naikinimas. Prasideda susišaudymas, kurio tikslas pažeisti susiformavusią kitokią asociacijų sistemą, sutrikdyti jos veikimą ir žmogų sugniuždyti. Tada vedamas tokios “sėkmės” ir pranašumo gali daryti praktiškai ką nori, nes tavo tiesos ir logikos kulkos pasiekė taikinį. Ideologija tokia, kad po tokios parengiamosios stadijos turi teisę pereiti net prie egzistencijos naikinimo, arba jos pavertimo apgailėtinu vegetavimu. Akivaizdu, kas tai yra – tai paprasčiausias filologinis banditizmas.

Išorėje priešprieša atsiranda tarp skirtingų ženklų, kurie yra raidės ir žodžiai. Tačiau šie ženklai turi turiningą gelminę reprezentacijos struktūrą, kuri atsiranda asociatyvinės proto hologramos viduje. “Tiesos” ir “triuškinančios logikos” yra sąvokų surinkimas iš šios gelminės reprezentacijos, kuri susiformuoja žmogaus pasąmonėje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus suformuotas smegenų plovimo sistemoje, tai nesant prieštaravimų aplinkoje ir tikrovėje, žmogus tampa ideologiniu zombiu, kuris visą gyvenimą surinkinėja propagandinį šiukšlyną, kuris tampa žmogaus gyvenimu. Tokios yra tiesų ir neginčijamų logikų pagrindinis principas, kurį aš vadinu semantine haliucinacija.

Pavyzdžiui, iš nubraižytos priešpriešos imkime sąvokas “masė” ir “individualizmas”. Ar įmanoma kokia nors diskusija ir pergalė? Man atrodo, tai būtų toks pats stebuklas, kaip ir religinis atsivertimas. Kokios “diskusijos” taktikos naudojamos: “to nėra”, “tai neįmanoma ir neegzistuoja”, o jeigu taip, tai ir sąvoka turi išnykti ir aš galiu tau “padėti”, papasakodamas apie savo teisingas sąvokas. Toliau, jeigu sunaikinimas nepavyksta, tada bandoma sąvokas nukenksminti, asocijuojant jas su nemaloniomis būsenomis (”kvailys”, “menkysta”, “iškrypėlis”, “išdavikas”, “velnias”, “tradicijų griovėjas”, “nusikaltėlis”).

“Masė yra jėga, o individualizmas griauna valstybę (ir apskritai asmenybėmis visi būti neturi teisės, tai tik išrinktųjų privilegija).”<> “Individualizmas išlaisviną žmogų ir išaukština jo kūrybines galias, o masinė sąmonė ardo asmenybę, ją žlugdo ir apskritai tai yra vidutinybių teroras.” Abiem priešpriešos atvejais žmogų apima siaubas tik priešinga prasme: laisvą žmogų sukaustyti masės kalėjime, nors jo protas geba sieti mintyje nepriklausomą realybę; masės žmogų padaryti laisvu ir pačiam atsakingu už savo sprendimus ir gyvenimą, kai įprasta būsena ne laisvai mąstyti, bet paklusti autoritetui. Ir t.t.

Manau akivaizdu: atsivertimas neįmanomas, todėl pradedama siekti ne atsivertimo, bet ideologinio sunaikinimo tiek loginėmis, tiek socialinėmis priemonėmis, t. y. pradedant grasinti net egzistencijai. Diskusija nieko nedomina; arba diskusijos yra tik treniruotės, kurių tikslas užaštrinti savo naikinimo gebėjimus ir pasiruošti “kovoti” kojomis, rankomis ir liežuviu. Ši praktika, pavyzdžiui, naudojama universitetuose.

Tad ar įmanoma bent vienoje pusėje “triuškinanti tiesa” pažiūrų prasme? Pažiūros yra pažiūros – nei tiesa, nei netiesa.

Tiesiog tai patirties sukurti įsitikinimai, kurie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Tad jeigu įsitikinimų neįmanoma suėsti su tiesos rūgštimi, pasirinkimai lieka tik keli: mirtinas karas arba tolerancija galimybių ribose. Negerbianti žmonių valdžia renkasi karą ir savo padėties įtvirtinimui žmones daro kuo silpnesniais, kad su smegenų krušimu jais būtų lengviau manipuliuoti, kad jie visada eitu ten, kur rodo fiurerio pirštas…

Ir visą tai parodė vietinė ir pasaulinė propagandos ministerija, užnuodijusi laisvų žmonių sąmonę ideologiniu dvoku, kuriam išvėdinti, jaučiu, reikės nemažai laiko.

Vienu žodžiu, pagal vieno tokio barsuko išsireiškimą stebėjome “proto terorą visame gražume”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.