Laisvės sluoksniai

Paskutiniu metu internetinėje erdvėje suaktyvėjo neonacionalistai, kurių propaganda į galvą bando įkalti klaidinančias mintis: dėl viso blogio kalta žmonių laisvė ir vienintelis išsigelbėjimas yra neonacionalistinės vertybės. Laisvė „ateina iš ES“ ir tik viską žlugdo bei griauna. O neonacionalistinė ideologija tik gelbėja ir kuria. Todėl reikalinga „nauja“ antiliberali arba antilibertarinė ideologija, kuri ištrintų laisvę ne tik iš gyvenimo (de facto), bet ir iš žmonių galvų kaip nesąmonę ir nesusipratimą.

Neonacionalistų bus leidžiama tik tam tikra laisvė, o būtent valstybės ir tautos. Todėl ji arba siejama su visokiais negatyviais -izmais arba iš naujo apibrėžiama kokia nors negatyvia ar priešinga reikšme. Laisvė atseit yra susisaistymas ir tarnavimas, atsidavimas ir savęs išsižadėjimas dėl aukštesnės valdžios, o ta valdžia, aišku, yra neonacionalistų grietinėlė. Laisvė esą yra „grandinė, prie kurios esi pririštas“. Šita grandinė ir yra ta vieta, kuri gimdo vertybingą gyvenimą. Todėl, kaip libertaras, matantis pavojų laisvei kaip aukščiausiai vertybei, noriu paskelbti savo interpretaciją.

Pirmiausiai, kaip aš suprantu laisvę. Ideologiškai susisluoksniavusiame pasaulyje ji reiškiasi negatyviai ir kiekviename sluoksnyje turi vis kitokią prasmę. Yra visos planetos laisvė nuo išorinių grėsmių; yra imperijų ir valstybių laisvė vienai nuo kitos; yra vienos tautos laisvė nuo kitų tautų; yra visuomenės laisvė nuo valdžios aparato; yra individo laisvė nuo visų kitų aukščiau išvardintų grėsmių ir nuo kitų individų. Kitaip sakant laisvė lygi valdžiai ir laisvės kiekviename sluoksnyje yra tiek, kiek jame yra valdžios. Jeigu valdžia yra individas, jis pagal libertarinį principą yra laisvas. Jeigu valdžią turi centrinė tautinės valstybės valdžia – ji yra laisva, nors šiuo atveju nelibertarine prasme. Neonacionalistai irgi yra libertarai, bet jie propaguoja tautinį libertarizmą, kurio pagrindinis vienetas yra tauta. Niekam kitam libertarinės laisvės nelieka. Istoriškai susiklostė taip, kad teorijoje akcentuojamas ne tautinis ar valstybinis, bet individualistinis libertarizmas. Šitaip suprasta laisvė apsaugo individą (nebūtinai žmogų) nuo naikinimo arba išnaudojimo. Kaip atsivėrusią erdvę individas įprasmina, yra jo pasirinkimo reikalas.

Pagrindinis libertarizmo klausimas yra kokią perspektyvą laikysime pagrindine – kaip pavadinti individai turi erdvės laisvam veiksmui, o kaip pavadinti – neturi. Klasikiniam libertarui fundamentali pakopa yra individas, iš kurių sukuriami, tik kitaip įvardinami, išvardinti ideologiniai sluoksniai. Libertaras stovi ant žemės, ir teoriškai suteikia šią galimybę abstrakčiam individui, išimtam iš visų išvardintų jėgos sluoksnių ir teoriškai apdovanoja laisva erdve būtent jį. Nesvarbu kaip vadiniesi, imperatoriumi ar darbininku, šitie pavadinimai suspenduojami ir žmogui suteikiama fundamentali teisė į laisvą veiksmą nepriklausomai nuo to, kokiam ideologiniam sluoksniui priklausai. Susitarus individams uždraudžiama kitą žmogų naikinti arba nesąžiningai išnaudoti, nenustatant naudojimosi pusiausvyros, tai yra nesidalinant iš darbo gauta nauda.

Taigi neonacionalistai taip pat pasisako už laisvę, bet tik tam tikros ideologinės konstrukcijos ribose, kuri vadinama tautine valstybe. Jų mąstymas minėtuose sluoksniuose juda aukštyn ir žemyn ir nusistato pagal juos „geriausioje“ vietoje, t. y., ten, kur yra jie patys. Perspektyva – visa žmonija arba planeta kaip imperija, kurioje nelieka „tautos“ – netinka; kitos galingesnės valstybės ir imperijos – irgi netinka. Yra tauta (lt), ji turi būti laisva, o tai reiškia, kad ši perspektyva atimama iš visų žemesnių arba aukštesnių sluoksnių. Individas nelaisvas nuo tautos, turi jai paklusti ir vykdyti jos valią. Taip pat nepaklūstama ir aukštesnėms perspektyvoms, pvz., vienai planetinei valdžiai. Tokios valdžios „nėra“, o jeigu kas nors į valdžią pretenduoja, tai reiškia karą, nes tautos „nepavergs niekas“… Jie identifikuoja save kaip „tautinę valdžią“ ir laisvės klausime renkasi šį ideologinį sluoksnį. Pvz., JAV pretenduoja į planetos masto valdžią, bet tam visą žmonijos kūną reikia pertvarkyti į pavaldžią struktūrą, taip pat ir vadinamąsias „tautas“ arba suverenias valstybes. JAV irgi renkasi save.

Ką sako libertaras? Pirmiausiai jis išima žmogų iš ideologinių iliuzinių sluoksnių, pažymėtų įvairiais žodžiais. Kad ir kaip save vadintum, pirmiausiai esi individas, žmogus. Tokie pat žmonės yra kiekvienas visos Žmonijos narys. Todėl laisvės klausimas sprendžiamas ne iš kokios nors ideologinės konstrukcijos ar sluoksnio perspektyvos, bet iš tikro žmogaus. Libertaras judėdamas minėtais sluoksniais savo žvilgsnį fiksuoja fundamentaliame neideologiniame lygmenyje, matomame akimis, kuriam visi priklauso pirmiausiai. Imperijos, valdžios, organizacijos, visuomenės, bendruomenės laisvė negali užgožti individualios laisvės, nes visos šios struktūros taip pat yra tik individų sankaupos, bet fiksuotos kaip tam tikra ideologema, žodinė sistema virtusi socialine struktūra, procedūromis ir ritualais arba kitaip sakant – semantiniu durnynu. Tačiau visa tai tik žmogaus galvoje. Neonacionalistas savo vaizduotėje griauna multinacionalinių imperijų aukščiausią valdžią; o individas įtvirtindamas savo laisvę griauna bet kokią kitokią centralizuotą valdžią, nesvarbu ar ji būti planetinės imperijos valdžia ištautinusi visą žmoniją ar vietinė neonacionalistų valdžia, kuri vietiniame pasaulyje yra tokie patys lokaliniai globalistai, tik kitokiais masteliais.

Libertarizmas yra stabų saulėlydis, visų ideologinių konstrukcijų išideologinimas, po kurio lieka tik iš laisvų žmonių sudaryta Žmonija. Libertaras nelenda po apačia ir nelipa ant viršaus.

Kodėl neonacionalistai nepripažįsta laisvės pakopos nuleidimo iki individualaus lygio? Kodėl iš individo siekia atimti visą valdžią? Pirmiausiai todėl, kad nepripažįsta žmogaus be pavadinimų, kuris renkasi gyvenimo formą pats, pagal savo paveikslą ir galimybes. Todėl, kad neonacionalistai galvoja tik apie save ir savo valdžią. Libertaras irgi pirmiausiai galvoja apie save, bet šis galvojimas apie save libertarinėje teorijoje virsta galvojimu apie visus individus. Libertaras negali sustoti ties „tautinės valstybės“ sluoksniu, nors jis – geriau už galaktinę imperiją, bet blogiau už laisvų individų visuomenę, kuri nepripažįsta jokios valdžios, nei Vilniaus, nei Briuselio. Tautinė valstybė gali ir turi būti laisva, bet čia nesustojant ir laisvę nešant iki tikro žmogaus pasaulio.

Ko nori libertarų individas? Išideologinti visą haliucinacijų pasaulį: išimperinti, išvalstybinti, išdiktatūrinti, išorganizacinti, išvisuomeninti ir t. t. Nes už visų šių žodžių stovi tik tų pačių susireikšminusių aferistų, melagių, nusikaltėlių ir smegenų pudrintojų snukiai. Tautinis libertaras nuo individualistinio libertaro skiriasi tuo, kad pirmasis gyvena susikurtame semantiniame durnyne, o žmogus stovi ant žemės realiame pasaulyje, nepadabintame jokiomis semantinėmis haliucinacijomis.

Iš ES neateina jokia laisvė „neoliberalizmo baubo“ pavidalu. Nes joje teisių gal yra daugiau negu kitur, bet realių galimybių mažai kaip ir visame likusiame pasaulyje. Iš ES ateina tik naujas ideologinis sluoksnis, kuris rūpinasi tik savo laisve-valdžia, siekia susikurti sinekūrą tik sau, o visi kiti sluoksniai eliminuojami, laisvę atimant iš „vienos planetos vyriausybės“ (nebent steigtų jie patys), iš žemesnių valstybės organizacijų, tautų, visuomenių ir individų. ES išideologina kitus, bet vietoj to kuria naują ideologiją, kuri tikrai nėra laisvė Man.

Kita vertus, tą patį turi daryti visi, kovodami dėl valdžios. Neonacionalistai bando išideologinti ES federacinę supervalstybę arba kokią nors kaimyninę imperiją, tokią kaip Rusijos federacija, bet vietoj to suideologina save, tačiau ne kaip žmogų, bet kaip tautą, kuri tirpdo ir išideologina visas priešiškas sau ideologijas („neoliberalizmas“), ir semantiškai kausto visą aplinką su savo neonacionalistine ideologija. Čia esą surenkamos „tikros vertybės ir tikri žmonės“. Šitaip atsiranda nacistinis skirstymas į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“.

Pažanga ir atžanga

Libertarai nuo neonacionalistų skiriasi tuo, kad jie laikosi skirtingo požiūrio į istoriją. Neonaciams praeitis yra tradicijos ir vertybės (kurių niekada nebuvo, yra tik propagandinė projekcija į praeitį, kuri paverčiama „tautinio“ garbinimo stabu). Libertarai labiau telkia dėmesį į ateitį, į kylančias naujoves, kurių jie negriauna ir siekia prisitaikyti, permąstyti iš naujo. Šitaip susiduria skirtingi požiūriai į Laiką arba Istoriją ir siekiama paversti stabu – arba praeitį (neonacionalistinė atžanga), arba ateitį (kuri yra pažangos, progreso galimybė dominanti libertarą). Ne veltui jie „neoliberalizmą“ išpažįstančius žmones vadina „pažangiečiais“ ir įsivaizduoja, kad įdėję šį žodį į negatyvų kontekstą, suniekins pažangos pozityvią sąvoką.

Kaip gi čia yra iš tikro? Kas „vertingiau“ praeitis ar ateitis? Svarbu tai, kokią kuriame Istorijos teoriją. Jeigu Istorija yra tobulėjimas, augimas, stiprėjimas, plėtimasis, tai ateitis yra vertingesnė, nes sistema juda pozityvia linkme ir atneša vis geresnę padėtį, nei buvo praeityje. Tokiu atveju svarbiau ne tradicija ir „amžinos vertybės“, bet pažanga, nes ateitis pasenusias tradicijas griauna ir atneša geresnį pasaulį. Tokioje istorijoje praeitis yra pasenusi seniena. Pavyzdžiui, kažkada gamybos technologija buvo paprasta kuoka, patobulinta akmeniniu antgaliu, o dabar yra staklės ir kompiuteriai. Ir kas yra šitas pagalys arba kuoka – juokingai pasenusi seniena, aborigenų lygis. Ir tokia istorija bei tradicija nėra jokia vertybė, nes ji neatitinka realijų ir galimybių. Tokioje istorijoje natūralu išaukštinti libertarinę pažangą, keitimą į naują, seno, tradiciško griovimą.

Priešingai yra tada, kai istorija smunka, silpnėja, byra, griūna, išsigimsta. Tada tai, ką atneša ateitis yra mažiau vertinga už tai, kas buvo, už didingą praeitį, kurią reikia mėgdžioti bet kokią kaina, norint susigrąžinti prarastą galybę. Toks požiūris ir yra neonacionalistinis. Kai rodomas dabartinis menkumas ir aukštinama tai, kas buvo. Tai yra logiška. Tik reikia susitarti, kur yra pažanga, o kur smukimas. Ar kultūroje, ekonomikoje, politikoje, moksle, moralėje yra įmanoma pažanga ir kaip šių sričių kitimas suvokiamas. Kultūroje vertinamas naujumas, originalumas, tai reiškia, normos ir tradicijos griovimas. Ekonomikoje siekiama tobulinti gamybinius santykius, tam, kad jie būtų aktyvesni ir našesni. Politikoje turi būti nuolat prisitaikoma prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi skatinti jį keistis tobulėjimo linkme. Apie mokslo žinių plėtimą nėra net ką kalbėti, jų plėtimas yra savaime suprantama vertybė. Moralė taip pat turi įvertinti pažangą visose srityse ir prisitaikyti.

Pavyzdžiui, turi nuspręsti kaip vertinti klonavimo galimybes. Tai bus pradėta daryti neišvengiamai, ir turi būti nuspręsta kaip geriausiai įvertinti šią galimybę iš moralinės pusės. Toks yra libertaro požiūris į istoriją ir jo pažangizmas – reikia siekti, kad ateitis būtų tobulesnė už praeitį ir nieko nekonservuoti, nes užkonservuotos tradicijos ir vertybės besivystančiame pasaulyje virsta senienomis ir atgyvenomis. Kokią vertę turi seniena, ir kur laiko perspektyvoje žiūri atžangistai.

Tad libertarai pirmiausiai išstabina, išideologizuoja Istoriją. Istorija nevaldo, ji tik paprastas žinojimas. Konservatizmas su savo energija, net agresija yra griūvančio pasaulio perspektyva, kuri gali būti baisi, jeigu priklausai šiam pasauliui, būdamas kokiu nors tautiniu užsikonservavusiu filologu, literatu arba istoriku. Bet sprendimas tokiais atvejais paprastas – tereikia parodyti daugiau gebėjimų, talento ir sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio, kad literatūrą arba istoriją galėtum išgelbėti nuo dardėjimo žlugimo nuokalne. Tai yra, reikia keisti tobulėjimo kryptimi, o ne fiksuoti kokią nors sustingusios praeities struktūrą ir paversti ją nekeičiamu stabu.

Suprantama, kad psichologiškai tai gali būti sunku, nes žmogus visada pradeda ne tuščioje vietoje, bet nuo praeities arba tiksliau sakant nuo savo atminties. Pažangizmas gali būti psichologiškai sudėtingas. Tačiau reikia išsiugdyti sugebėjimą keistis ir keisti. Įveikti įprotį, atsisakyti senienų, griauti antikvarinį mąstymą. Tai galima pasiekti objektyviu palyginimu ir padidėjusios „pridėtinės vertės“ įvertinimu.

Priešinimasis naujovėms yra atžangus mąstymas, neturintis jokio pateisinimo. Nebent Istorija iš tikro katastrofiškai smuktų išsigimimo kryptimi. Libertaras atsisako praeities dėl geresnės ateities, o konservatorius atsisako ateities dėl praeities savaime ir užkonservuoja kažkokią momentinę nuotrauką, kuri esą yra „visų geriausia“.

Šio svarstymo kontekste belieka nuspręsti kaip vertinti haliucinacijų sluoksnio ir semantinių durnynų įsigalėjimą, plėtimąsi, augimą ir stiprėjimą. Tie durnynai yra visuomenė, organizacija, valdžia, valstybė, supervalstybė, imperija, viena pasaulio vyriausybė, planetų konfederacija ir t.t. Šių ideologinių sluoksnių į žmogų įmeluoti vaizdiniai yra pažanga ar atžanga?

Tenka tartis ar pradžia laikome žmogų ir jo empirinę laisvę, kurios esmė yra kiekvienas individas kaip savo valdžia ar žmogaus sąvokos suvokimą keičiame pagal ideologinį sluoksnį, kuriame žmogaus samprata perdaroma į automatizuoto vergo funkcijos vaizdinį, atimant iš jo prigimtinės laisvės galimybę. Libertaras tai laiko didžiausiu nusikaltimu, tad semantinių durnynų įteisinimas yra ne kas kita, kaip banditizmo įteisinimas.

Taigi įvertinimo laukia ideologinių sluoksnių „pažangos“ klausimas, kai laisvė koncentruojama jėgos klikos rankose ir visas žmogaus gyvenimas patalpinamas į semantines haliucinacijas, kai kitam individe pradedama matyti tai, ko jame iš tikro nėra. Visuomenė, organizacija, valstybė ir t. t. Akylas libertaras mato, kad šitaip auga tik keleto išrinktųjų šaikos galia, o visi kiti paverčiami išnaudojamais automatais.

Begalinė regresija

Laisvė yra tam tikra būsena grupės viduje, kuriame išrinkti pagrindiniai nariai gali spręsti savo klausimus nepriklausomai nuo kitų. Galima įrodinėti, kad tokia būsena neįmanoma, kad visi sprendimai priklauso nuo kitų narių sprendimų ir t. t. Todėl šią laisvės būseną reikia patikslinti: kiekvienas narys turi tam tikrą laisvės sferą, arba laisvės rėmus, kuriuose jis gali būti nepriklausomas nuo kitų. Nesunku suvokti, kad pirmiausiai tokia sfera yra sąmonė, į kurią pašaliniams brautis turi būti draudžiama, nes ši vieta kiekvienam žmogui yra šventa. Toliau ši sfera turi būti suprojektuota į tam tikrą erdvę pačioje tikrovėje, kurioje susitarimu turi būti paliekamos išgyvenimo galimybės.

Jeigu paėmę valstybių grupę panagrinėtume valstybių libertarizmą, tai šios laisvės sąlygos yra politika, kaip sąmonės ir sprendimų galimybė, ir valstybės teritorija, be kurios ne tik laisvė, bet ir bet kokia kitokia egzistencija neįmanoma. Tokia valstybė yra suvereni, nepriklausoma, laisva, o ši laisvė yra pagrįsta tarptautinių santykių libertarizmu.

Tačiau, kaip ir individų grupėje, valstybių grupėje laisvės būsena, kuri yra tam tikros pusiausvyros ir stabilumo išraiška, išbalansuojama ir galingesnė grupė pradeda kištis į politiką, ir tuo naudojantis siaurina fundamentalų laisvės pagrindą, t. y. politinį ir teritorinį vientisumą. Atsiranda įvairios diktato sistemos, sugriaunančios libertaristinius „tarptautinius santykius“. Dėl šių priežasčių atsiranda įvairūs žemėlapio perbraižymai ir dalinimaisi įtakos sferomis. Tai daro kiekviena grupė ir to dėka atsiranda ir išnyksta įvairūs valstybiniai dariniai, keičiantys pasaulio žemėlapio vaizdą. Šie procesai turint valdžią yra skatinami, o valdžios neturint – skelbiamas libertarizmas kaip priedermė ir bendras, arba absoliutus, gėris.

Kokia kritikos skirtos laisvės būsenai esmė. Pirmiausiai teigiama, kad tai yra savivalė: atseit jeigu elgesio nevaržo jokie rėmai, žmonės daro ką nori, įsigali „anarchija“. Žmogus nėra tiek disciplinuotas, kad galėtų gyventi savo gyvenimą nevaržomas. Teigiama, kad būtina kontrolė ir priežiūra. Tik čia atsiranda niekaip neišsprendžiamas klausimas: o kas prižiūrės prižiūrėtojus? Iš istorijos matome, kad šitokia savivalė, būdinga libertarinei grupei, persikelia į prižiūrėtojų kastą ir tada nukenčia prižiūrimi „vergai“, nes prižiūrėtojai pradeda savivaliauti. Dar griežčiau sakant, visos prižiūrėtojų kastos bėgant laikui išsigimsta – tai yra dėsnis. Pradeda įsivaizduoti, kad jie yra „aukštesnė rasė“, o žmogus yra tik „šimpanzė“.

Vadinasi, abi galimos situacijos – nepatenkinamos. Kai niekas nekontroliuoja ir neprižiūri, šlyja laisvų žmonių disciplina, o kai yra socialinis antstatas, disciplina griūna prižiūrėtojų kastoje, ir vietoj to, kad žmonėms būtų gerinamas gyvenimas ir vystoma sistema, susikuria totalitarinis režimas. Todėl vietoj to, kad priežiūra santykius pagerintų, juos pablogina dar labiau nei „anarchijos“ situacijoje. To išspręsti neįmanoma niekaip, nes tokia struktūra nusitęsia į begalinę regresiją („kas prižiūri prižiūrėtojų prižiūrėtojus ir t. t.“ …)

Libertarizmui pagrindinis grupės, kurioje siekiama laisvė arba valdžios, vienetas yra ne valstybė bet individas. Valstybes aprašinėjau tik todėl, kad tarptautiniuose santykiuosi yra kelios geros sąvokos, kurias galima perkelti į žmonių pasaulį ir geriau suprasti apie ką libertarai kalba. Tai pavyzdžiui, yra suverenumas, nepriklausomybė, teisė (tarptautinių santykių libertarizmas pagrįstas teise), politika, ekonominė bazė ir t. t. Libertarai sako, kad santykiai tarp individų turi būti tokie, kaip tarp valstybių. Individas turi suverenitetą, formuoja savo politiką, leidžia savo įstatymus, užsiima gynybos priemonėmis ir pan. Neigti libertarizmą reiškia neigti suverenios valstybės egzistavimo galimybę.

Tačiau tokį neigimą griauna tikrovės pavyzdžiai – visada, prie bet kokių tarptautinių santykių, egzistuoja bent viena suvereni valstybė. Žmonių pasaulyje, net esant diktatorinei santvarkai, egzistuoja grupė žmonių, turinčių suverenumą arba valdžią.

Libertarizmo tikslas perkelti galimybę būti laisvu kuo didesniam žmonių skaičiui, t. y. atiduoti teisę formuoti savo „politiką“, leisti įstatymus, valdyti ekonomiką ir t. t. Ši galimybė atriša žmogų nuo grandinės, prie kurios jis buvo pririštas kitų žmonių – dėl to, kad jie buvo galingesni ar taip susiklostė aplinkybės. Laisvė tai ne grandinė ir ne grandinės ilgis, nes lieka „prižiūrėtojų“ klika, kuri grandines valdo: pririša – atriša, sutrumpina – prailgina.

Paradoksalu yra tai, kad kai kurie politikai, propaguodami etatistinį savo valdomos valstybės libertarizmą, su žmonėmis elgiasi kaip diktatoriai. Valstybė gali būti nepriklausoma, suvereni, tačiau tai nereiškia, kad laisvi žmonės, nes savo viduje politikai formuoja totalitarinį režimą. Kitaip sakant, sau jie nori absoliučios laisvės, o kitus siekia paversti vergais, nuliais. Tai ir yra ta minėta sistema, kai prižiūrėtojų kasta išsigimsta ir laukinės prigimties pažabojimo gera idėja deformuojama: valdžia pradeda savivaliauti ir „prižiūrimiems“ žmonėms sukuriamas gyvenimo pragaras.

Gali atrodyti, kad iš šios situacijos nėra jokios išeities ir kad abi situacijos veda prie gyvenimo sąlygų pablogėjimo. Atsakymas, mano manymu, vienas – paimti elementus iš abiejų sistemų ir sukurti mišrų variantą. Priežiūra reikalinga, bet ji neturi virsti absoliutu, tai turi būti abipusė priežiūra. Laisvės būsena irgi turi būti bent minimaliai apribota, kad nevirstų savivale ir anarchija. Priežiūros ir ribos principas libertarinėje visuomenėje yra neformalūs. Sistemoje prižiūrėtojai-vergai dažniausiai santykiai formalizuojami ir institucionalizuojami, o prievarta nuasmeninama, paverčiama sistema, už kurią niekas konkrečiai neatsakingas. Kalama į galvą, kad taip ir turi būti.

Spalvota tauta

Valstybė negali formuoti jokios savo politikos, jeigu neturi jokių svertų. Tai yra pagrindinis visų išsilaisvinimų ar išlaisvinimų klausimas. Pažiūrėjus į istoriją, matosi, kad emancipacijos klausimas dažniausiai sprendžiamas nesąžiningai, nes laisvinamas žmogus (valstybė) dažniausiai negauna jokio pamato po kojomis ir išlikimo galimybės – minimalios. Tokia parodija visada organizuojama taip, kad išlaisvintas vergas vienokia ar kitokia forma vis tiek sugrįžtų pas vergvaldį arba valdžią. Todėl neužtenka nei metafizinio išlaisvinimo teorijoje, nei empirinio išlaisvinimo nuimant grandines – būtinas tikras įgalinimas, kad formuotųsi realus pagrindas po kojomis. Kitaip sakant, vien dvasinių turtų neužtenka, reikalinga ir veikianti materialinio pagrindo sistema. Tad kol neišsprendžiamas dalinimosi klausimas, tol laisvė yra tik laisvės parodija.

Jokia tauta nėra gyva vien kultūra. Tam būtinas ir ekonominis pamatas. Todėl neaišku, kodėl atiduodant žmogui dvasinę laisvę (į pažiūras, tikėjimus, įsitikinimus, kūrybą), specialiai apribojamos išgyvenimo galimybės, dėl ko „dvasiniai turtai“ tampa pasityčiojimu iš žmogaus. Materialiai žmogus – vergas, o dvasiškai – „turtuolis“, dvasios „aristokratas“. Tad žmonės realiai skurdinami ir verčiami ubagais bei vergais, bet „apdovanojami“ dvasiniais turtais, kad net pririšti prie grandinės jaustųsi laisvi ir turtingi. Valdžia padovanoja žmogui trispalvę grandinę ir trispalvę būdą, bandydami įtikinti, kad tai ir yra tikra laisvė ir tikri turtai.

Tai rodo vieną dalyką – valdžia nenori dalintis; valdžia yra apgavystės sistema, kuri vadinama tautiniais ir dvasiniais „lobynais“, laisvai prieinamais visiems. Gali semtis iš šios skrynios kiek nori. Nėra jokių apribojimų ir draudimo, tačiau kaip matome tik todėl, kad šie „turtai“ beverčiai, arba dar blogiau – tai spąstai. Norima pasiekti, kad žmogus galvotų, jog to užtenka norint būti tikru, laisvu žmogumi. Siūlomos sąlygos nėra sąžiningos: žmogus atiduoda savo gyvybę, laisvę, protą, o mainais gauna beverčių spalvotų blizgučių, o visus realius svertus valdžia pasilieka sau.

Neginčijamas faktas yra tas, kad valstybė stipri tada, kai stiprūs žmonės. Tačiau stiprina realūs dalykai. Jeigu žmogus prie centrinės valdžios pririštas prievarta, bauginimu, grasinimais, apgaule, blizgučiais, vadinamais „dvasiniais“ turtais, valdžia stipri, tačiau paklusimo efektas lengvai sugriaunamas. Šis sugriovimas vadinamas ideologinio zombio perprogramavimu. Daug efektyvesnis susiejimas arba susaistymas yra per žemę, ryšius, „kapitalą“. Tikrovės pakaitalai – laisvės nesukuria. Spalvotais blizgučiais padabintas žmogus mėgaujasi tik laisvės, turtų iliuzija. Bet laisvei reikalinga tikra valdžia. Norintis būti laisvas, žmogus turi valdyti ir įvaldyti tikrovę, tada susikuriamos galimybės formuoti savo politiką ir kurti išgyvenimo strategijas, kurias griauna hierarchinė kastų sistema, pagrįsta nesidalinimu ir realių galimybių pakeitimu spalvotais valdžios ir laisvės „aksesuarais“, kurie tik spektaklyje labai svarbūs. Šitaip realūs svertai pakeičiami visokiais niekučiais ir valdžia vaizduoja, kad yra labai „dosni“ už sąžiningą vergystę siūlydami dosnų atlygį.

Kovojant dėl savo laisvės reikia neapsirikti, neapsigauti ideologiniais spąstais, nepakliūti į „dvasinę“ pelkę, kuri praryja žmogų ir išsikapanoti būna labai sunku, ypač individualiai.