Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Genetinė ašis

Gamtinį žmogų apibrėžia tokios sąvokos: rūšis, individas, gyvybė. Gyvybė yra pati bendriausia sąvoka, kuri inkorporuoja į save rūšį ir individą. Rūšis – tai ne kas kita kaip biologinė programa, o individas yra jos realizacija. Ši priklausomybė rodo, kad žmogus įtrauktas į jo ribas peržengiančią esaties formą ir jos apibrėžiamas. Atsiranda konfliktas tarp bendrumo ir atskirumo aspektų. Programa apjungia, tačiau individualumas supriešina, verčia ieškoti būdų atsikratyti šios priklausomybės. Panaši problema kyla ir gyvybės ryšyje su tikrove ir galų gale su jos pagrindu, kurį sąlygiškai vadiname Šaltiniu.

Gyvybė kaip rūšis – taip pat individas, kuris skiriasi nuo kitų rūšių-individų. Individas išsiskiria iš visumos ir siekia ją paneigti, tačiau tai įmanoma tik tiek, kiek leidžia pati visuma. Matome, kad iš individualių perspektyvų vyksta žiaurus karas su gamta, kuri šiame lygmenyje sudaryta iš kolektyvinių individų. Jis vyksta rūšių viduje ir tarp rūšių.

Matome, kad šis karas iš bendros programos perkeliamas į kiekvieną atskirą individą ir yra susijęs su jo išgyvenimo galimybėmis. Karas yra naikinimas, išnaudojimas, perkūrimas, silpninimas, pažinimas ir t.t. Jis įrašytas į kūno ir visatos reprezentacijos sandarą, įeina į individo esmę ir suteikia formą egzistencijai. Tai yra, programos galimybės priklauso nuo individualių galimybių ir programos tikslas apdovanoti individą šiam karui reikalingais sugebėjimais. Individas yra visuotinio karo forpostas, nuo kurio galimybių priklauso kolektyvinio individo įsitvirtinimas.

Tačiau perėjus į aukštesnes pakopas, kai lemiamą vaidmenį pradeda vaidinti gnostinio sujungimo gebėjimai, kūnas velkamas per istoriją kaip našta, neleidžianti pasiekti dar aukštesnių gyvybės egzistencinių pakopų, kurios jau būtų susijusios su žmogaus dvasia.

Žmogaus galimybės

Žmonių kolektyvinis individas yra triuškinanti pergalė kitų kolektyvinių individų atžvilgiu. Tačiau atsiranda vidinė grėsmė, kuri sugriauna dalį rūšies galimybių, nes žinios ir galia atsiduria netinkamose rankose. Ši dalis gali būti tokia svarbi, kad gali grėsti ir visos rūšies išnykimas. Nes agresyviai formuojamas porūšis (tipas), kuris įsivaizduoja, kad jo iškilimo vienintelis kelias yra motininės rūšies sunaikinimas. Kristalizuojantis porūšiams, kyla toks pats karas kaip gamtoje vyksta tarp kolektyvinių individų (rūšių), kurie gyvena vienas kito sąskaita.

Kiekvienas žmogus įsišaknijęs biologiniame bendrume, tačiau šis bendrasis aspektas nesprendžia klausimų tokiu principu kaip žmogaus protas, t. y., mintimis. Programa mąsto kitaip ir šis mąstymas trunka tūkstantmečius. Todėl einamuoju momentu pagrindinis sprendėjas yra individas, kuriam rūšis suteikia visus lėmimo įgaliojimus. Todėl šioje egzistencijoje svarbą įgyja gnostinis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus susieja tą aplinką būties viduje, kurioje turi išgyventi. Todėl atsiranda ne gamtinis, bet dvasinis porūšis, išsiskiriantis ne organizmo požymiais ir biologiniais „ginklais“, bet protu. Protas lemia viską.

Gnostinis kolektyvinis individas

Kaip gamtoje biologinė programa sukuria kolektyvinį individą vadinamą rūšimi, taip sąmonėje kalba sukuria gnostinį kolektyvinį individą vadinamą tauta. Šiam tautiniam individui galioja tie patys principai kaip ir rūšies biologinei tikrovei. Pati tauta, kaip tam tikras bendrumo aspektas, pasaulyje nesireiškia niekaip, kaip nėra kalbos be kalbėtojo, kuriuo gali būti, pavyzdžiui, žmogus arba knyga. Tautos „programa“ visa individualizuota. Ir kiekvienas žmogus gali būti pilnavertis šio kolektyvinio individo atstovas, kuris įgaliotas lemti lygiai taip pat kaip ir bet kas kitas. Šitaip vidurūšinė kova tarp rūšies individų pakyla į aukštesnį lygį ir vyksta tarp kalbinių kolektyvinių individų, kurie kariauja tarpusavyje taip, kaip gamtoje kariauja viena prieš kitą biologinės rūšys. Rūšis lemia kūno forma, o tautas – reprezentacijos forma, kurią apibrėžia kalbos ženklų sistema.

Žinoma, tarp šių kolektyvinių individų yra skirtumas: tautą (tautas) sunaikinus – lieka rūšis, o rūšį (rūšis) sunaikinus – nelieka nieko išskyrus „negyvą“ pasaulį. Sunaikinus visas rūšis – nelieka gyvybės. Sunaikinus būtį, nelieka pasaulio ir t.t. Todėl yra tokia būtiška hierarchija: Absoliutas, Visata (-os), Gyvybė (-ės formos), Rūšys, Žmonija (Homo Sapiens), Rasė, Tauta. Visais atvejais yra tam tikras bendrumo pamatas ir iš jo išsiskiriantis individas. Individą kaip F. Nietzsches Antžmogį išaukštinti galima tik visiškai jį atsiejus nuo pamato ir padarius jį nepriklausomu, t. y., neatsirandančiu ir neišnykstančių dievu, kuris negali būti apribotas nei silpnu kūnu, nei silpnu protu. Tik tada jis galėtų atmesti visas artimiausias bendrumo formas ir kolektyvinius individus, tokius kaip tauta ir biologinė rūšis. Galbūt net tokius kaip įprastinės gyvybės formos. Iš Šaltinio ir Pirminės tikrovės rastųsi esatis, gerokai pranokstanti tipišką gyvybės sampratą.

Iš kokio pamato tokia kiltis įmanoma? Tauta tai yra tik netiesiogiai, kiek ji leidžia tinkamus rūšies tapsmo procesus. Bet realiai genetiškai šiuos klausimus reguliuoja biologinė programa (rūšis). Ir ne tik kaip mechaniška „atranka“, bet ir kaip tam tikras rūšies kvantinis protas, galintis perkurti rūšies programą, sukurti porūšius ir naujas rūšis.

Bendrumo formų transformacijos

Sunaikinus kalbą – sunaikinama tauta, sunaikinus genus – sunaikinama rūšis. Tai yra ir Žmonijos istorinio proceso dalis, ir gamtinė realybė, kurioje jau išnykę milijonai gyvybės rūšių. Tai, kaip šis nyksmas nuteikia žmogaus sąmonę, šiam procesui neturi jokios įtakos.

Naikinimas galimas kaip degradavimas, kaip karas ir kaip evoliucija. Tenkinti gali tik paskutinis variantas, nes substratas išlieka tas pats ir ant jo statomas antstatas. Degradavimas yra vidinis procesas, naikinantis kolektyvinį individą dėl vidinių priežasčių, kurios dėl kokių nors veiksnių tampa valingam apsisprendimui nepavaldžiu nykimu. Karas tarp kolektyvinių individų buvo gamtos dėsnis, kuris dabar matomas tarprūšiniuose santykiuose (tarprūšinis kanibalizmas), hierarchijoje ir pasiskirstyme biosferoje. Tai yra konkurencija dėl išteklių arba genetiškai užkoduota psichologinė neapykanta kitokiai formai. Evoliucija – tai žengimas į priekį, kuriame inkorporuojamos ankstesnės pakopos, tik dabar daug kartų tobulesnės.

Toks procesas galimas dvejose vietose. Bendrinančio faktoriaus masėje, kai programa laipsniškai keičia pati save arba tai gali būti greita individualizuota revoliucija, kuri sugeba patraukti paskui save masę.

Įprastinės gnostinės ašies formos individe yra psichologija, kalba, visuomenės sandara. Kalba yra kolektyvinės psichologijos dalis, o ši kolektyvinė psichologija virsta socialiniais santykiais. Čia įsiterpia kultūra, mokslas, ekonomika, politika ir t.t. Šitaip kinta rūšys ir tautos.

Globalinis procesas

Terminas, kuris apibūdina šiuo metu vykstantį globalinį procesą, visiems gerai žinomas – tai „integracija“. Karinė integracija NATO forma vyksta aplink JAV centrą, o politinė ir ekonominė integracija – aplink Europos Sąjungą. Iš kitos pusės, tokia pati „integracija“ vyksta aplink Rusijos Federaciją, kuri svajoja ne tik atgauti savo buvusias teritorijas, bet jas dar labiau išplėsti. Tai nėra joks tabu, kadangi tą patį JAV ir ES darė visą 20 a. RF sustiprėjo tiek per paskutinius dešimtmečius, kad gali pradėti strateginio mėgdžiojimo procesą.

Pagal aprašytus kolektyvinio individo principus, rūšis viena, tačiau padalinta į tautinius kolektyvinius individus, kurių pagrindas yra kalba. Galima sakyti, kad pirmiausiai tauta yra savita unikali kalbos sistema, kuri grindžia suvokimo ir mąstymo formas. Bet kalbą galima sunaikinti, tuo pačiu sunaikinant ir tautą. Tai reiškia, kad tauta yra kartu su kalba išmokstamas dalykas, ir perkėlus į kitą socialinę lingvistinę terpę, atsiranda kitos tautos individas. Šis ištautinimo procesas visada vyksta kaip virsmas į kitą tautą per asimiliacijos procesą. Nes jeigu tauta užmiršta savo kalbą, ją pakeisti turi kita kalba, nes žmogus be kalbos gyventi negali. Todėl kiekvienos tautos pagrindinis interesas yra saugoti savo kalbą. Tai nebūtinai reiškia, kad turi būti stabdomas vystymasis, reikia siekti, kad šis vystymasis nepereitų į kitos tautos galios lauką.

Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs globalinis procesas labai glaudžiai susijęs su asimiliacija, kuri didžiausią grėsmę kelią mažoms tautoms. Šalia asimiliacijos proceso pirmiausiai eina individualizmo propagavimas, kai žmogus paverčiamas tik žmonijos nariu, labai dažnai tik biologiniu subjektu, priklausančiu tam pačiam gamtiniam kolektyviniam individui, kuriam sudaromos individualaus vystymosi sąlygos. Tačiau tuo pačiu, didžiosios tautos išsitautinti lingvistiškai nesiruošia ir nepastebimai ruošia asimiliavimo prielaidas. Ir, kadangi žmogus be kalbos negali gyventi, ir yra patalpintas į galingą svetimos tautinės įtakos sferą, jis paprasčiausia pakeičia savo kalbą į kitą – vietinę arba oficialią, reikalingą darbui aukštesnėse politinėse ar ekonominėse struktūrose.

Daugiakalbiškumas greitai neišnyksta, bet dažniausiai lieka tik žemiausiuose sluoksniuose; o norint daryti bent mažiausią karjerą, asimiliacija daroma būtinybe. Tokiame kontekste atsiranda „globalios valstybės“ projektas. Jo galutinis rezultatas – kitos tautos išmokimas arba dar tolimesnis – naujos tautos sukūrimas. Juk kažkaip kalbėti vis tiek reikės, ir viena kalba reikš naują vieną tautą.

Tauta gali egzistuoti dvejomis formomis: kaip teritorinis vienetas ir kaip organizacinis vienetas. Istorija rodo, kad organizaciniu tautų buvę labai mažai, nes savos teritorijos neturėjimas tautą labai susilpnina. Stipriausias variantas yra kai tauta turi viską – kalbą, organizaciją, teritoriją ir norint stabdyti globalizacinius procesus, turi saugoti šiuos egzistencijai lemiamus veiksnius.

Šis ir kitas pasaulis

Pažiūrėjus į žmonijos istoriją matosi, kad ji, kaip individų kaita, perėjo du etapus: gamtinio žmogaus ir kultūrinio žmogaus. Tikra istorija prasideda kartu su kultūriniu žmogumi, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra civilizacija. Pagal gnostinio kalbinio kolektyvinio individo principą civilizacija vystėsi lygiagrečiai su tautų vystymusi. Todėl istorijoje egzistavo vienatautės ir daugiatautės civilizacijos. Žmogus šiose terpėse dažniausiai buvo masės žmogus, kurio individualumas buvo slopinamas. Šios masės buvo rūšies biologinės programos masė ir kultūros masė, kuri buvo neatsiejama nuo kalbos. Individualybės išsiskyrimas būdavo unikalus įvykis ir tokie individai buvo laikomi „genijais“. Nors dažnai tai buvo sutinkama kaip išsigimimas arba iškrypimas.

Gamtoje rūšys egzistuoja milijonus metų ir palyginus su atskiru individu šis laikas yra beveik amžinybė. Tai yra amžinybė genetine prasme ir ją išpažįsta „genetikų“ grupuotė, kurie save laiko genetinės programos saugotojais. Kartu su kūnu laikina ir dvasia, kuri taip pat trokšta turėti tokią „amžinybės“ terpę kaip ir kūnas. Tačiau šiame pasaulyje tiesiogiai tai neduota (nors iš esmės tiesiogiai neduota ir rūšis). Šitaip atsiranda tikėjimo kitu pasauliu kultūra, būdinga visoms išsivysčiusioms civilizacijoms. Šis tikėjimas yra gnostinės ašies pagrindinis klausimas, kurios paslaptys saugomos „gnostikų“ grupuotės. Šis žinojimas duotas išrinktiesiems, o masės slapta valdomos vienos ar kitos grupuotės, priklausomai nuo to, kuri iš jų dominuoja.

Žmonės gauna ženklus, tekstus, knygas, bet prie tikros, gyvos esaties neprileidžiami. Tad jiems belieka viena galimybė – laukti kol baigsis šis trumpas gyvenimo kelias, trunkantis 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Iš gamtos ir kultūros kelio išeiti sunku, tačiau žmonės vis daugiau domisi išplėstomis galimybėmis, su kuriomis galėtų įveikti kolektyvinių masių trauką ir susikurti savo pasaulį. Žinoma, tam priešinasi civilizacija, kultūra, mokslas, visuomenė, gamta, būtis, visata ir netgi Dievas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.