2016-07-02, fizikos pagrindai

Kaip suprasti fiziką?

Įžanga

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsieiti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysi darbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, bet prie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslo tas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiems linkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto atvirkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią ji potencialiai gali duoti.

Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiek išsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau būtina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriu padaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tie principai, kuriuos privaloma suprasti norint įsisavinti šiuo metu populiariausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkam įpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokos yra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokius arba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas, o tik iškabų pakeitimas.

Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jis padeda suprasti ir apsiginti. Tai irgi galima atiduoti kitiems, tačiau jaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncentruotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąsčius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kad būtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikį sužvejoti gali kiekvienas savarankiškai.

Kita vertus, mokslas yra supainiotas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimo ir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie, kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kad jiems „pagalba“ – nereikalinga.

Kadangi „holistinis“ principas tapo labai populiarus, nes žiūrint iš visumos į dalis, bendrą vaizdą pamatyti ir suprasti daug paprasčiau, nei jungti dalį prie dalies tol (nieko nesuprantant), kol pradeda ryškėti kažkoks kontūras, kuris irgi nepatikimas, nes neaišku į kokią figūrą jis įkomponuotas. Pradedant nuo visumos – tokių problemų nekyla.

Pirmiausia, kas yra tas „viskas“? Norint tai pamatyti, reikia pakelti akis į dangų, į visatos tolius, kurie tik dalis realybės. Fizika turi mąstyti įstatyta į tokią perspektyvą, nes tai žmogaus perspektyva. Kitas žvilginis krypsta į gelmę, kur vyksta mikroprocesai, sukuriantys pagrindą realybės, vadinamos substancijos pavadinimu. Dar viena pastaba: yra ne tik kūnų principais veikiantis pasaulis, bet ir sąmonės, kuri labai skiriasi nuo kūno – tai visai kito masto tikrovė, pavaldi kitokiems dėsniams. Šią skirtį aš vadinu atskira „fizine brana“ ir „gnostine brana“. Mano šablonai bando aprašyti šias realybes savo aukščiausioje realizacijoje, parodant ir tam tikrus skirtumus, kurių pagrįstumas paremtas žmogaus suvokimo aksiomomis. Šios dvi branos smegenyse susijungia, ir šio susijungimo epicentre vyksta pažinimo procesas. Šis procesas toks galingas, kad atveria duris tiek į išorinį, tiek į vidinį pasaulį, nes leidžia pažinti ir Save, ir Kitą. Netgi kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti.

Skaityti toliau


2017-07-01, išplėstinė fizika

Absoliutas ir mokslas

Geriausia, kas pasiekta šiuolaikiniame fundamentaliame moksle yra kvantų teorija, kurios modernus variantas buvo sukurtas tik pirmoje 20 a. pusėje. Idėja nėra nauja, bet seni, filosofiniai jos variantai – nepasirodė produktyvūs. Rezultatų ir apčiuopiamą naudą pradėjo duoti tik matematinis ir matavimais grįstas kvantų mokslas. Tačiau kvanto teorija negali būti izoliuota, nes čia turime reikalą tik su kažkokios didesnės realybės dalimi. Tai matosi iš to, kad kvantų yra daug ir individualūs kvantai neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyvų tipai ir rūšys. Ta realybė, iš kurios ateina tam tikro tipo kvantas, vadinamas lauku. Taigi laukas ir to lauko kibirkštėlė, vadinama kvantu – yra fundamentali realybė.

Naudojantis šios fundamentalios realybės koncepcija, galima bandyti aprėpti visumą ir netgi pamėginti įminti mūsų tikrovės paslaptį. Turi būti šios tikrovės pradžia, kuri vadinama Absoliutu arba Šaltiniu ir riba, kurios vaidmenį atlieka pats „žemiausias“ pasaulis. Bet jeigu viskas sudaryta iš skirtingų tipų laukų ir jų kvantų, tai ši sistema turi turėti hierarchiją ir tam tikrą išsišakojančią struktūrą, kurios šakos, nuo aukščiausio taško, vadinamo Absoliutu, leidžiasi žemyn ir skyla visais įmanomais būdais. Jeigu kokios nors skilimo atšakos sąveikauja ir keičiasi energija labiau, tai ši sistema sudaro savarankiškos labiau susaistytos realybės burbulą. Jeigu tokios sąveikos silpnos, tai turimas reikalas su paraleliniais pasauliais.

Mokslas yra svarbiausias, bet tik žmonėms, kurie tiesiogiai užsiima tyrinėjimu. Visiems likusiems užtenka supratimo, kaip veikia šis principas. Tai reiškia, kad matematika nėra esminė ir reikia suprasti tik pačius svarbiausius jos principus. Mūsų realybės mechanika – tai yra visos įmanomos kvantinių laukų judėjimo ir keitimosi energija lygtys, išreiškiamos bendru Lagranžianu, kuris paimtas iš klasikinės mechanikos ir yra ne kas kita kaip kinetinės (T) ir potencinės (V) energijos skirtumas L = T – V. Be abejo, kinetinė ir potencinė energija turi savo klasikines formules, bet čia jau vidurinės mokyklos fizikos programos kursas. Tereikia žinoti, kad lygybė yra T = V ir kad tai virsta lygtimi F = F, arba F(T) – F (V) = 0. Iš šių formulių galima išvesti visas kvantiniuose laukuose veikiančias jėgas, ypač naudojant veiksmo sąvoką S = Lt, kuri lygi F(T) – F(V) = 0.

Tai labai paprasti principai, ir kas yra susidūręs su klasikine mechanika, kurioje svarbiausia yra jėgos vektoriaus sąvoka, supranta, kad ji paprasčiausiai perrašoma į sudėtingesnę matematiką ir perkeliama į kvantinių laukų teoriją, kur irgi veikia įvairūs jėgos vektoriai, kuriuos galima apskaičiuoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, per kinetinę lauko ir potencine lauko energiją. Imama vieno kvanto mechanika, tada ši mechanika apibendrinama į viso kvantų lauko mechaniką. Mūsų pasaulis sudarytas iš tokių kvantų laukų, ir mes esame iš jų sudaryti. Galima sakyti, kad tai fundamentali teorija, kuri pretenduoja paaiškinti visą mūsų pasaulį ir viską, kas jame vyksta. Bėda tik ta, kad neįmanoma žinoti visų iki vieno laukų, nes naudojant mūsų laukuose sukonstruotus matavimo prietaisus, labai sunku surasti sąveikas su pasauliais, kurie toli atsišakoję nuo mūsų realybės ir su šia nevyksta jokie energijos mainai. Kai sakoma, kad pasiektas koks nors izoliuotas kvantinis burbulas, tai reiškia, kad sukurta portalo tarp realybių technologija, nes portalas yra ne kas kita kaip energijos ir informacijos pernešimas iš vieno burbulo į kitą.

Skaityti toliau


2016-07-07, kosmologija

Visatos kilmė

Kadangi tirti visumą mokslinių priemonių nėra, belieka naudoti filosofinį metodą, pagrįstą vaizduote ir logika. Tai galima laikyti fantazijomis ir nepatikimomis žiniomis, kurias laikant nevisavertėmis, galima siekti jas apriboti kaip klaidinančias. Tačiau toks griežtas požiūris nebūtinas, nes visada malonu pasimėgauti ir intelektualinėmis galimybėmis, faktus atidedant į šalį. Tai, ką čia dabar pasakysiu – nėra jokie faktai, nes tokio masto faktų turėti negali niekas, bet manau, kad bent kai kam tai galėtų atrodyti kaip ganėtinai įdomi idėja.

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo“ vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo“ idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys“. Nemanau, kad kitiems tai turėtų būti uždrausta.

Todėl ir noriu paviešinti savo idėją apie visatos kilmę, paaiškinant šiek tiek detaliau „didžiojo sprogimo“ teoriją. Šis sprogimas, po kurio atsirado visata, „buvo“ tik rezultatas ilgesnės įvykių sekos, kurie vyko Šaltinyje. Šaltinis yra filosofinė idėja, kurią priima daugybė žmonių, mąstančių apie realybės pagrindą. Jie tiki, kad iš jo ateina visa tikrovė, tad jo vaidmuo panašus į Dievo arba Absoliuto. Tačiau šis žodis pranašesnis tuo, kad jis pašalina visas religines ir sektantiškas asociacijas, ir leidžia mąstyti tikrovę laisvu mąstymu.

Ta visatos atsiradimo seka yra tam tikra reakcija Šaltinyje (pažymėta mėlynai), kurios metu išspinduliuojamas energijos kvantas, sudarantis visą visatą. Mes įpratę kvantą suvokti kaip mikroskopinę realybę, bet šaltinio tikrovė yra daug aukštesnė, netgi pati aukščiausia, ir joje vieno kvanto energija prilygsta visos visatos energijai. Tad turėjo įvykti tokia reakcija, kurios metu buvo išspinduliuotas fizinis visatos kvantas, kuris sprogo ir šio sprogimo nuolaužos sukūrė mūsų fizinį kosmosą.

Skaityti toliau


2016-07-25, išplėstinė fizika

Fizika ir paranormalus pasaulis

Šiame skyrelyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui.

Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Skaityti toliau


2016-08-16, išplėstinė fizika

Slaptos fizikos principai

Fizikos mokslas apima daugybę teorijų, tarp kurių galima pasimesti ir labai sunku viską įsivaizduoti kaip vieną, bendrą paveikslą. Jeigu išeitų sukurti tokią bendrą schemą, matytume visus šiuolaikinės fizikos pasiekimus, skirtumą tarp slaptos ir viešos fizikos ir galėtume įžvelgti tai, ko šiuolaikinei fizikai trūksta ir kokia jos perspektyva. Mums rodoma ne viskas, ką žino mokslininkai, ir toks paveikslas būtų raktas į fizikos ezoteriką.

Išeitis yra. Ir tos išeities pavadinimas – vadinamoji „Feynmano diagrama“, kuri buvo atrasta amerikiečių fiziko Richardo Feynmano ir pradėta naudoti 1948 m. kvantinio lauko teorijoje. Ši diagrama sudaryta iš tiesių ir vingiuotų linijų, kurios naudojamos žymėti elementarių kvantų judėjimui erdvėje ir laike. Tačiau norint matyti visą fiziką, reikia fragmentuotas, atskiras diagramas sujungti į visumą, kurioje vienu metu matytųsi visi žinomi kvantai ir sąveikos. Toks bendras vaizdas ir būtų visa fizika.

Feynmano diagramoje materijos kvantas žymimas viena vientisa linija, o jėgos arba sąveikos kvantas vingiuota. Pati diagrama vaizduoja vieną kvantą, bet atskirų kvantų nebūna, yra tik kvantinis laukas. Negana to, visi kvantiniai laukai yra kosminiai. Tai reiškia, kad viena linija iš tikro žymi kosminių mastų lauką, kurio viename taške įvyko atskirų kvantų sąveika, pavyzdžiui, elektronas išspinduliavo fotoną.

Šitas metodas taip kaip aš pateikiu, fizikų nenaudojamas. Taip yra arba todėl, kad visa diagrama labai sudėtinga ir ją sunku patalpinti į knygos puslapį, arba todėl, kad nuo visuomenės slepiamas bendras fizikos vaizdas,  kuris suskaidomas ir fragmentuojamas. Taip pat, tokia schema leidžia lengvai matyti tas fizikos dalis, kurios yra slaptinamos – tam paprasčiausiai reikia Feynmano diagramą papildyti naujais išsišakojimais ir naujomis sąveikomis. Aišku, mokslas yra tik tai, kas yra patvirtinta eksperimentiškai ir laikoma faktu, tačiau toks principas leidžia numatyti labai daug logiškai pagrįstų galimybių.

Skaityti toliau


2016-08-31, scientizmas

Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos“. Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis – atrodo „veiksmingos“.

Skaityti toliau


2016-08-22, antigravitacija

Antigravitacinė levitacija

Dvi gravitacijos paradigmos

Antigravitacinė levitacija laikoma viena iš archetipinių mokslinės fantastikos idėjų, kuri galėtų turėti begalę praktinių pritaikymų, išspręstų daugybę techninių klausimų. Manau nesuklysiu pasakęs, kad pati akivaizdžiausia panaudojimo sritis būtų transportas. Padarius technologiją pakankamai kompaktiška, būtų galima sukurti net asmeninius levitatorius, kuriuos naudojant joks aukštis nebūtų baisus.

Kodėl viso to neturime, kas trukdo sukurti tokią technologiją ir pažaboti gravitaciją? Situacija ne tokia akivaizdi, kaip gali atrodyti, nes yra daug požymių, kad šios technologijos naudojamos (NSO), negana to, kad jos buvo žinomos net senovėje ir naudojant jas buvo statomos Egipto piramidės, kiti sunkiasvoriai monumentai, kur reikėjo kilnoti daugelį tonų sveriančius blokus ir statulas. Tad kodėl mes to neturime savo įprastiniame gyvenime? Kodėl planetos valdžia slepia technologiją nuo žmonijos? Tai klausimai retoriniai ir aš į juos neatsakinėsiu, bet pabandysiu pasigilinti į tai, kaip fizikai supranta gravitaciją ir kaip įmanoma sukurti levitavimo nedideliuose aukščiuose priemones?

Yra dvi pagrindinės gravitacijos teorijos paradigmos. Vienai jų pradžią davė Niutonas su savo gravitacinio potencialo formule. Gravitacinio potencialo esmė yra masė (M) atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui, padauginta iš gravitacijos konstantos (G), t. y., kuo toliau nuo masės centro, tuo potencialas silpnesnis. Šioje formulėje Niutonas susiejo pačius akivaizdžiausius planetos parametrus, o visą nežinomą gravitacijos fiziką patalpino konstantoje (G), kuri koreguoja dalybos neatitikimą matavimams. Tai buvo pradžia judėjimo, kuris iš pradžių postulavo „action at a distance“ principą, o po to nematomą tarpą tarp nutolusių objektų užpildė jėga, turinčia energijos mainų formą.

Kitai paradigmai pradžią davė Einšteinas. Jo lygtis yra daug sudėtingesnė ir ji pagrįsta geometrijos idėja. Masė su mase ne apsikeičia energija, bet iškreipia aplinką, aplink esantį erdvėlaikį, todėl jame atsiranda geometrija pagrįsta jėga. Ji gali atrodyti mistiška todėl, kad ši geometrija nematoma akiai ir atrodo, kad tarp masyvių objektų nieko nėra. Šios geometrijos šaltinis yra įtempio-energijos tenzorius. Šioje matricoje surikiuoti: energijos tankis, impulso tankis ir impulso srautas. Visi šie parametrai, sujungti su gravitacijos konstanta (G), Einšteino lygtyje yra erdvės-laiko kreivumo šaltinis. Šis kreivumas aplink materijos-energijos sankaupą sukuria gravitacinį potencialą, su jėgos vektoriumi žemyn.

Skaityti toliau


2016-09-12, standartinė fizika

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

Skaityti toliau


2016-09-08, išplėstinė fizika

Ezoterinis mokslas

Gali atrodyti keista, bet kuo giliau mokslas pažįsta tikrovę, tuo labiau suartėja su ezoterinėmis tradicijomis. Tai tik parodo, kad ezoterika ir mokslas yra skirtingi keliai, kurie veda į tą patį tikslą. Ezoterika patvirtina mokslą, o mokslas – ezoterika. Kitaip gali atrodyti tik todėl, kad žinomas tik nedidelis fizikos mokslo fragmentas, kuris neparodo pasaulio kaip visumos. Kai fizikas pradeda mąstyti apie visumą, jis neišvengiamai savo mokslą projektuoja į ezoterinį modelį. Taip gali būti todėl, kad ezoterinis mąstymas yra visiems žmonėms universalus tikrovės pažinimo modelis.

Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawking‘as yra pasakę, kad paaiškinti pasauliui Dievo „hipotezė“ nereikalinga, bet kokie tokių mokslininkų motyvai – sunku suprasti, nes matant fizikos modelį jo visumoje, neišvengimai į galvą ateina Absoliuto, arba Šaltinio, prielaida, nes ji žmogaus mąstymui yra natūrali tikrovės modelio dalis.

Fizikos aukščiausias pasiekimas, naujausiais laikais yra laukų ir jų energijos kvantų modelis. Šį modelį labai lengva perkelti ir į ezoterinį pasaulį, nes jis čia dera natūraliai ir leidžia paaiškinti daugelį klausimų. Pavyzdžiui, Absoliutas – tai tam tikras, ypatingas kvantinis laukas, kuris iš savęs gali išspinduliuoti energiją ir ši energija susiformuoja į žemesnius pasaulius. Tai moksliškai paaiškintas kūrimas, tik šis kūrimas yra ne iš „nieko“ bet iš savęs, iš savo perteklinės energijos.

Kvantinių laukų formulės gali atrodyti labai sudėtingos, tiesiog neįkandamos, nors jų esminis principas yra labai paprastas. Tačiau čia aš formulių nenaudosiu, nes jas labai patogu pakeisti Feynmano diagramomis. Šios diagramos yra sudarytos iš tiesių arba vingiuotų linijų, kurios žymi materijos arba jėgų kvantus. Kai du judantys materijos kvantai apsikeičia energija, tarp jų brėžiama vingiuota linija, šitaip parodant, kad tarp kvantų atsiranda traukimo arba stūmimo jėga. Kai kvantai vienas kitą traukia, jie susirenka į energijos simetrinę struktūrą, kuri yra visų fizinių objektų pagrindas.

Skaityti toliau


2017-04-07, kosmologija

Tarpgalaktinės civilizacijos problemos

Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.

Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis – konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis“. Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).

Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.

Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje – neaišku.

Skaityti toliau