2017-04-19, sąmonės fizika

Sąmonės teorijos santrauka

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

  • Filosofija

Metodas – sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

  • Psichologija

Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

  • Fizika

Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.

 

Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

  1.  Matematinis kontinuumas – tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai – dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
  2.  Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
  3.  Juslinis kontinuumas – kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.

Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume – turima hipotezė.

 

Pateikto sąmonės modelio galimybės

  • Aš apjungiu visus tris mokslus – filosofiją, psichologiją ir fiziką – naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
  • Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:
  1.  šiek tiek mažiau matematiką,
  2.  daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
  3.  loginės formos joms suteikimą.
  • Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
  • Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
  • Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

 

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

  • Fizinę braną
  • Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.

 

Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

  • Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
  • Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
  • Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).

 

Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

  • Fiksatas – fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
  • Laksatas – laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

  • Vidinis
  • Išorinis

 

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

  • Vidinis objektyvus laksatas – gnostinė brana
  • Subjektyvus psichinis laksatas – siela
  • Fiksatas – aplinkinio pasaulio reprezentacija
  • Išorinis objektyvus laksatas – fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę – netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.

Skaityti toliau


2016-07-04, sąmonės fizika

Sąmonės aktyvumo ciklas

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis: suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.

infoMatome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai – energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę:

[math] F = ma = m \frac {x}{t^2}[/math]

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės.

Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis – logikos.

Skaityti toliau


2016-09-01, sąmonės fizika

Sąmonės mokslas

arp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pasinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbėsime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėjamasi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus sukurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, kibernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika sukuria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniškumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų, save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspektyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fundamentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algoritmas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo. Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:

zmogaus schemaPilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Kadangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kognityvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja protas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas, kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Skaityti toliau


2016-08-28, sąmonės fizika

Minties struktūra

Aptariant sąmonės ir mąstymo klausima, būtina pamėginti paaiškinti supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama arba kaip daroma informacijos sintezė. Tačiau tai aiškinti galiu tik pagal savo proto struktūrą, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus: vienas filtras signalą sudaiktina – tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja – tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta prieš tai. Mintis papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems, bendrinės filosofijos tekstuose. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus: reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus; aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį. Suvokimą galima įsivaizduoti raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Atitinkamai, protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas – juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie yra plokštumų sujungimo pagrindinis procesas – struktūrinių potencialų koreliacija.

Antra, įdomiausia SAC dalis yra minties susiformavimas. Visa informacija ateina iš išorės, per juslinius organus, bet galima išskirti akis, nes jos svarbiausios. Be to, modelis taip supaprastinamas ir jį lengviau braižyti ir suprasti. Akių signalas (informacija) skyla į dvi dalis, į du kanalus. Vienas formuoja daiktišką pasaulio vaizdą, o kitas, antras kanalas formuoja mentalinį pasaulio vaizdą (bet pasąmonėje). Kaip konstruojami daiktų suvokimai, neanalizuosiu, nes čia domina tik mintys. Svarbus tik antras, daugiausiai pasąmonėje esantis kanalas.

Skaityti toliau


2016-09-09, sąmonės fizika

Metaloginė sąmonės fizika

Vienas iš būdų į įprastinę fiziką įtraukti informacijos sąvoką ir sukurti informacinę fiziką yra metateorija. Tai svarbu todėl, kad norint paaiškinti sąmonę, būtinas informacijos parametras, nes sąmonė yra informacijos srautas, kuris suformuojamas į ekraną. Mano papildymas yra labai paprastas, kuris atskleidžia principą, kaip galima fizikos priemonėmis aprašyti informacijos padavimą. Jis skelbia, kad bet kokia substancijos savybė gali virsti informacija, nes ji užkoduota pačiose substancijos galimybėse. Informacija yra išvirkščia substancijos pusė, kuri paprasčiausiai prikabinama prie bet kokio proceso. Tai reiškia, kad bet kokia formulė, kuri aprašo substancijos savybes, tuo pačiu aprašo ir informacijos savybes nes informacija = substancija.

info

Pavyzdžiui, imkime iš Niutono mechanikos kinetinės energijos formulę, kinetinę energiją turi ir judanti substancija, ir kartu ant jos uždėta informacija, todėl formulę galima perrašyti taip:

[math] sE = \frac {1} {2} smv^2 [/math]

s – informacija

E – energija

m – masė

v – greitis

Kadangi visas šitas procesas ne tik informacijos savybė, bet gali pats būti paverstas informacija, tai šiek tiek formulę perrašius, suteikus jai metaloginę formą, galima išreikšti pagrindinį informacinės, arba metaloginės, fizikos principą. Tik reikia pridurti, kad iškeliant informaciją į proceso išorę, pėdsaku, arba morfizmu, padaromas ne pats procesas, bet jo skirtumas. Tai yra, informacija perduodama skirtumų kodais. Taip yra todėl, kad skirtumas žymi įvykį, o suvokimo pagrindinis tiklsas – surinkti ir susumuoti visus aplinkoje vykstančius įvykius.

Skaityti toliau


2016-10-05, luksorinų kvantinė dinamika

Luksorinų srautas

Nebraižydamas jokių schemų ir nenaudodamas formulių, žodžiais paaiškinsiu pagrindinį principą, kurio niekur dar nesu viešinęs. Šis principas atėjo iš mano kvantinių laukų teorijos tyrimo, t. y., jis turi mokslinę formą, nors dar nėra tikras sąmonės mokslas.

Makroskopinę suvokimo fenomenologiją galime kiekvienas tyrinėti savo suvokime. Ši vidinė fenomenologija yra faktas, kurio įrodinėti nereikia. Naudojant laukų modelį, ir padarius prielaidą, kad visa tikrovė sudaryta iš laukų, o sąmonė yra tikrovės dalis, ji taip pat sudaryta iš laukų. Šiuos laukus aš vadinu gnostiniais. Fiziniam kūnui reikia šešių tipų kvantų, gnostiniai kūnai turi keliolika skirtingų laukų ir atitinkamai kvantų.

Kiekvienas laukas turi makroskopinį ir mikroskopinį komponentą. Makroskopinis yra siela, sąmonė su visa vidine fenomenologija. Mikroskopinis yra kvantai, kurie turi tam tikras savybes, kurias jungiant gaunama visiems žinoma psichologinė fenomenologija. Bet mane konkrečiai domina vienas klausimas arba vienas komponentas: kas yra suvokimas, kaip fundamentali parametrų kategorija kvadratų schemoje (šalia erdvės, laiko, energijos).

Kvantai turi tipus, ryšius ir savybes, vadinamas parametrais. Skaidant suvokimą iki kvantinio lygio, turi likti komponentas, kuris yra mažiausias suvokimo pasireiškimas vieno kvanto masteliu. Tai galima palyginti su krūviu ir elektrostatiniu lauku. Vienas kvantas turi minimalų krūvį, kurį koncentruojant ir jungiant, makroskopiniame pasaulyje gaunasi elektrostatinis laukas, kurį galima išmatuoti prietaisais, nors akimis jis nematomas.

Yra tokių kvantų savybių, kurios net nematuojamos.

Darau prielaidą, kad gnostiniuose laukuose, iš kurių sudaryta sielos/sąmonės struktūra, turi būti kvantai, kurie turi g-krūvį (geltonąjį krūvį). Šiems krūviams jungiantis į makroskopinę sistemą, atsiranda sąmonės laukas, kuris yra g-krūvių vieno kvanto lygmenyje sumavimo rezultatas. Šis krūvis nėra vienalytis. Realiai g-krūvis turi 17 atspalvių, kurie tarpusavyje įvairiai sąveikauja.

Geltonasis krūvis įaustas į gnostinių kompleksų struktūrą ir sudaro substratą gnostinei hologramai, į kurią paduodama informacija iš fizinio pasaulio ir iš vidinių sistemų. Geltonieji krūviai ne tik sumuojasi ir kuria g-lauką, bet ir sukuria tam tikrą hipererdvės kapsulę. Ši hipererdvė sudaryta iš šviesos arkos ir tamsos arkos, kurios yra du pagrindiniai sielos aspektai.

Skaityti toliau


2016-12-17, sąmonės fizika

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją“. Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas“. Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė“, kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Skaityti toliau


2016-12-06, žmogaus spektras

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Skaityti toliau


2017-02-14, sąmonė valdymas

Sąmonės inžinerija

Mokslo tikslas yra atskleisti po realinu esančių slaptų stratų paslaptis, išaiškinti pilną jų struktūrą ir pilną vaizdą. Realinas yra ta forma, kurią informacija įgauna smegenyse ir sukuria supančio pasaulio reprezentaciją. Slaptos stratos yra tos tikrovės dalys, iš kurių nepaimama informacija ir kurios realino vaizduose neatvaizduojamos. Dėl šios priežasties vien informaciškai, savo jusliniu patyrimu ir empiriniu protu jų pažinti neįmanoma, tačiau tą galima padaryti veikiant kūnu ir instrumentais, sukuriant įvairias dirbtines sąveikas ir žiūrint kaip jos užfiksuojamos matavimo prietaisais.

Instrumentai išplečia mokslo galimybes, bet ir jie negali parodyti visko, nes ne bet kokia substancija instrumentalizuojama. Reikia modifikuoti ne tik instrumentus, bet ir pačią sąmonę. Genų inžinerijos tikslas yra kūno modifikavimas, patobulinimas, naudingų savybių sukūrimas. Tačiau dar labiau plėsti reikia sąmonę. Tokios galimybės būtų sąmonės inžinerija, kuri atvertų naujus suvokimo būdus. Tai tolimas tikslas, nes žmogus nežino net dabartinių natūralių jos savybių ir apie jos išplėtimą kalbama tik pačiose slapčiausiose ir pažangiausiose laboratorijose.

Kad sąmonę būtų įmanoma perkurti, reikia žinoti jos mechanizmus. Dabartinės smegenų teorijos, nors ir daug pasiekusios, pagrindinių paslapčių neatskleidžia. Pavyzdžiui, kas yra kokybė, arba tas pats suvokimas, kaip sąmoningumo centras. Iš ko jie pagaminti, kaip tą substanciją pasiekti, įvaldyti. Akivaizdu viena, kad čia kalba apie gilųjį pasaulį, apie daleles, kurios su fizine realybe sąveikauja neįprastais būdais. Tokių pasaulių ieškoma dalelių greitintuvuose ir kolaideriuose. Ir jeigu tikėsime informacija, kuri pasiekia viešumą, tokio pasaulio pasiekti nepavyksta.

Tačiau taip tik sakoma. Yra daug dalykų, kurie oficialiai „neegzistuoja“, bet iš tikro yra faktas, nors dažnai apipintas įvairiomis legendomis ir mistifikacijomis. Tokia yra psichotroninė technika, spindulinė ir implantinė, kuri mano tinklaraštyje yra įrodyta; pirmiausiai mano, taip pat kitų žmonių, vadinamų Targeted Individuals, liudijimais. Todėl nenustebsime, kad ir kvantinė fizika yra daug toliau pažengusi, negu yra rodoma. O teoriškai, galima modeliuoti kokį tik nori fizikos gylį. Tai šiame tinklaraštyje jau esu padaręs.

Skaityti toliau


2017-04-29, sąmonės fizika

Šviesos arka

Du žmonių tipai

Manau, natūraliai žmonės gyvenime išsidiferencijuoja į dvi kategorijas:

  • vieni nori tiesiog gyventi;
  • kiti nori įminti gyvenimo paslaptį.

Pirmoji kategorija nori kad jiems netrukdytu antroji, o antroji to paties laukia iš pirmosios.

Ką turi daryti tie, kas nori prisidėti prie problemos sprendimo? Pirmiausiai ieškoti būdų kaip išplėsti savo galimybes. Tokias galimybes aš vadinu holoplastine sąmone, nes su įprastinėmis galimybėmis problema neišsprendžiama. Pagrindinis kelias – išplėstas į vidinę kryptį mokslas.

Racionalumas yra visos formos, kurios tinka anapusinių vietinių realybių įtraukimui į suvokimą kokybinėmis/kiekybinėmis formomis. Bet nustačiau tokį trūkumą, kad šis vyksmas dažniausiai apsiriboja ekrano dėmenų ištraukimu ir permetimu jais pagrįstų struktūrų anapus ekranų.

Būties matrica ir pažinimo galimybės

Savo schemoje apačioje principą nubraižiau naudodamas Feynmano diagramos imitaciją. Čia vaizduojama, kad randantis visatai, susiformuoja superkvantas, kuris žemėjant energijoms skyla į atšakas ir iš šių atšakų susidaro skirtingi sluoksniai. Vienas sluoksnis yra būtis, vidurinis yra gnostinis/sielų, apatinis materijos. Visas žmogaus pasaulis yra Lu sluoksnyje [luksorinų laukas], apatiniai pasauliai yra transcendencijos, tačiau juose vyksta tikras veikimas, o suvokimui jis pateikiamas tik kaip suformuota informacija, per informacinius kanalus į viršų. Trečias ovalas yra visos Pradžios wishful thinking teorijos, tokios kaip Dievas, Absoliutas, Šaltinis, Aukščiausioji Būtybė ir panašios, kurios paimtos iš Lu sluoksnyje suformuotų iliuzijų.

Protinga sąveika tik tarp Lu ir Materijos, kai eksperimentiškai bandoma įtikrovinti jos struktūras ir įtraukti į viršutinį suvokimą pilnu variantu, kurį vadinu holoplastiniu. Nepadarius šio pažinimo darbo, siekti kažkokių Pradžių, sutapatinant jas su iliuzinėmis jausminėmis būsenomis Lu lygyje yra energijos eikvojimas, nepasiekiamam dalykui. Visą gyvenimą pragyventi tik būsenose, be veiksmo ir racionalumo negeras pasirinkimas.

Deja aukštesnėse energijose – nėra žmogaus, gali būti kitokios, neišsiskaidžiusios sankaupos, kur viskas yra viena, bet neišsiskyręs nei kūnas, nei sąmonė, nei siela.

Schemoje naudojami burbulai ir ekranai, akivaizdu, ne tikrovė, o projekcija – iš tikro visas modelis turi būti Lu burbule, o už šio burbulo neapibrėžtumas. Mes net negalime įrodyti ar kūno atvaizdas sąmonėje turi anapusinį atitikmenį ar tai tik matricos suprojektuota forma. Bet tokiu atveju irgi anapus Lu burbulo projektuotume matricą, nors ši idėja iš tikro yra burbulo viduje.

Skaityti toliau