Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas – sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas“, su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

Šią mintį galima suformuluoti į tokią grafinę schemą:

esencijosVertikali skalė rodo tikrovės mastą nuo smulkiausios iki didžiausios. Didžiausias mastas yra visata, o smulkiausias mastas – fundamentalus kvantas. Standartinėje fizikoje, žemiau kvanto nieko nėra, tik „vakuumas“, taip pat neaišku kas yra virš visatos – kuriamos teorijos kad gali egzistuoti multivisata. Deja ši laikoma neįrodyta. Ant šios skalės nubrėžiame dvi įstrižas susikryžiuojančias tieses, kurios turi apatinę, viršutinę dalį ir susikirtimo tašką, kuris yra išorinis vienetas. Apatinė dalis žymi vidines dimensijas, tai, kas sudaro išorinį vienetą, o viršutinė dalis yra sujungtų vienetų pasaulis.

Vienas iš fundamentalių pasiekimų yra atomo atradimas, kurį galima laikyti atskaitiniu išoriniu vienetu. Tada apatinė dalis yra visi atomo elementai, tokie kaip kvarkai, sudarantys protonus ir neutronus, elektronai bei juos rišančios jėgos. Atomų žinoma virš šimto rūšių (118). Apatinėje grafiko dalyje atomai materializuojami, viršutinėje – formuoja molekules, iš kurių atsiranda substancijos. Galima sakyti, kad fundamentalūs kvantai yra „esencijos“, o nuo atomo prasideda materija. Tai teisinga tik šiame lygmenyje, nes naujas terminas „esencija“ bus naudojamas kitam tikslui. Jeigu eitume dar aukščiau ir centriniu vienetu laikytume molekulę, tai „esencijos“ būtų atomai, o materija visos iš atomų įmanomos sudaryti molekulės. Ir ribinis atvejis – jeigu centrinis vienetas visata – tai vidinis pasaulis būtų sudarytas iš žvaigždžių ir galaktikų, o išorinis būtų daugybės visatų multivisata. Skalės viršuje tai kol kas riba.

Tokią pačią ribą turi ir apatinė skalės dalis, kuri užsibaigia fundamentaliais kvantais, tokiais kaip kvarkai, elektronai, gliuonai, fotonai ir pan. Toliau šios ribos fizikai pažvelgti nesugeba. Daroma prielaida, kad kvantas iš „vakuumo“ atsiranda ir „vakuume“ išnyksta. Čia vertėtų prisiminti pradžioje pasakytus žodžius: tokios sąvokos kaip „vakuumas“, „tuštuma“, „niekas“ yra pelkės sąvokos, kurių tikslas žmogų suklaidinti ir neleisti jam atrasti naujų kelių. Šios sąvokos turi būti išmestos į šiukšlyną ir turi būti atvertas pasaulis, kuris šiame fundamentaliame lygmenyje valdo kvantų materializaciją ir dematerializaciją, tačiau ne iš nieko, bet iš gilesnio už fundamentalų pasaulį. Taigi nuslenkam įstrižas koordinačių ašis iki žemiausios padalos, fundamentalaus kvanto ir gauname: viršuje materialaus pasaulio sudedamąsias dalis, apačioje – nematerialaus, kurį vadinu esencijų pasauliu.

Esencijas tyrinėti labai sunku, nes esencijų išmatuoti su prietaisais, kurie sukonstruoti iš kvantų – neįmanoma. Esencijos tai tam tikrų „energijų“ jūra, kurioje vyksta reakcijos tarp esencijų gijų ir šių reakcijų metu materializuojasi kvantai. Jeigu kvantas išnyksta „vakuume“ – tai jis dematerializuojasi į fundamentalias esencijas. Kitaip sakant yra vienas esencijų kontinuumas, turintis įvairių rūšių gijų. Kaip šios sureaguoja – tokio tipo fundamentalus kvantas ir atsiranda. Tai reiškia, kad nėra jokių savarankiškų laukų, kurie kvantuojasi, šitaip sukurdami vieno tipo kvantus. Iš tikro tie „laukai“ turėtų būti inkrustuoti esencijų jūroje. Atsiradę kvantai esant tam tikroms sąlygoms suformuoja atomus, iš kurių kyla visas aukštesnis pasaulis, kuris mokslo pakankamai gerai ištyrinėtas.

Belieka tik paklausti, o iš kur atsiranda esencijos. Tai jau esu paaiškinęs kitoje vietoje, kur kalbėjau apie visatos atsiradimą. Esencijos iš tikro yra viršvisatinė substancija, kuri įtraukiama į visatos vakuolę (singuliarą) visatos atsiradimo metu. Šią įtrauktą esenciją vadinu injektoju. Skirtingų tipų injektonai sudaro visą vidinį visatos kontinuumą, kuriame pradeda injektono esencijų reakcijos būdu materializuotis materijos kvantai, iš kurių sudarytas akimis regimas ir neregimas pasaulis, pagrindinis visatos karkasas.

Kiekvienam iš esencijų reakcijų atsiradusiam kvantui būdinga tai, kad jis yra ir išorinis materializuotas vienetas, išstumtas iš vidinių dimensijų, bet tuo pačiu susietas su tam tikru „eterio“ geometronu. Geometronas tai tam tikra su kiekvienu kvantu asocijuota geometrinė energijų struktūra, nuo kurios priklauso to paties tipo ir skirtingo tipo kvantų sąveikos – jie traukia vienas kitą ar stumia, kuria sąryšines sistemas arba nekuria. Tai, kad schemose yra funkcionuojančios viršutinės dalys rodo, jog tikrovėje yra pakankamai energetinių geometronų, kurie sudaro sąlygas elementus jungti į aukštesnio lygmens sistemas, kurios siekia iki visatinių mastelių.

Mano aptariamame lygmenyje svarbiausi geometronai, kurie asocijuoti su kvantu. Esmė ta, kad palyginus su pačiu centriniu materijos kvantu, geometrono struktūra gali būti daug kartų didesnė, gali būti net iki 100 000 kartų. Vadinasi, kai kvantai jungiasi į sampynas, taip pat jungiasi ir geometronai, ir susijungusio objekto tikras vaizdas gali neatitikti centrinio iš materialių kvantų sudaryto karkaso. Be karkaso yra geometronas, kuris objektą įkomponuoja į aplinkui esančias energijų jūras – eterio sluoksnyje ir fundamentaliame esencijų sluoksnyje.

Kad būtų su kuo palyginti, galima kaip pavyzdį naudoti elektromagnetizmo teoriją, kurioje pagrindines geometrono struktūras aprašo Maksvelo lygtys. Tačiau šios lygtys tėra labai nedidelė eterio geometronų visos teorijos dalis. Neatskleista/neatskleidžiama dalis – užblokuota kuriant sąvokų pelkę, pagal kurią turima elektromagnetizmo teorija vaizduojama išbaigta galutine teorija ir kad čia nėra daugiau ko ieškoti. Pelkė galvoje neturėtų apgauti.

Užbaigti norėčiau mane labiausiai dominančiu sąmonės klausimu. Tarus, kad ši sritis turi tokią pačią fundamentalią sandarą kaip materija (laikant sąmonę atskira materijos forma), jai galioja tas pats kilmės iš esencijų pasaulio principas. Be abejo, suvokimo laukas vadinamas luksorinais yra labai specifinis, todėl jis materializuojasi tik iš labai specifinių esencijų reakcijų. Išmokus šį esencijų sluoksnį valdyti, būtų atidarytas kelias sąmonės klausimų valdymui. Šiuo metu, iš materijos perspektyvos tai sunku, nes tais kvantais, kurie valdomi, gnostinių kvantų aptikti nesugebama ir šis sąmonės pasaulis yra tamsusis pasaulis, prieinamas kol kas tik per vidinės fenomenologijos savistabą.

Kai mokslas šimto metų bėgyje pasieks reikalingus lygius, atsivers keliai, kurie bus realizuoti daugybe fantastinių technologijų. Nesinorėtų tik vieno – kad jas užgrobtų karinis pramoninis kompleksas ir pritaikytų naikinimo priemonių kūrimui. Juk esencijų reakcijų valdymas leistų materializuoti ir dematerializuoti objektus, todėl šis procesas gyvybei labai pavojingas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.