2017-05-09, dirbtinis intelektas

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

Skaityti toliau


2017-01-22, dirbtinis intelektas

Dirbtinės sąmonės klausimas

Pagal mano vertinimus žmogaus sąmonės paslaptis bus įminta iki 2050 metų, o tai leis sukurti dirbtinę sąmonę turinčias gyvybės formas. Šiuo metu pakankamas realybės gylis nėra pasiektas, bet teoriniai pagrindai tam seniai yra. Žinoma, laukia sunkūs technologiniai sprendimai, su kuriais susidoroti bus galima naudojant ne tik žmogaus intelektą, bet ir dirbtinį intelektą (DI), pagrįstą kompiuterio algoritmais ir kitais resursais, ypač įvaldžius kvantinio kompiuterio technologijas. Kad tai nėra neįmanomas klausimas rodo ir pats žmogaus „principo“ teorinis supratimas.

Kaip pavyzdį imkime DI modelį, kuris kopijuoja žmogaus sandarą, tačiau be suvokimo sugebėjimo, kuriam reikalinga speciali materijos forma, kuri kol kas už dabartinės fizikos ribų. Pradėkime nuo to, kad jam reikalingi du pagrindiniai ekranai: vienas ekranas rodytų pilną vaizdą ir būtų pasaulis, o antras ekranas tik išskirtų pagrindinio ekrano fragmentą ir į jį iš atminties bloko projektuotų surinktą informaciją. Tai reiškia, kad prie dviejų ekranų reikėtų pridėti jungtį, kurią pavadinsime dėmesio algoritmu. Šitas algoritmas skaidytų pasaulio ekrano vaizdą į įvairius logiškus fragmentus ir projektuotų juos į mąstymo ekraną.

Tarkime pagrindiniame ekrane matomas peizažas, kuriame yra kelias, namas ir medis. Dėmesio algoritmas iš šio peizažo išrinktų medį ir projektuotų jį į antrą, mąstymo ekraną. Tai reikštų, kad pirmiausiai į jį sukoncentruotas dėmesys ir antrą, kad į dėmesio objektą projektuojama informacija iš atminties, kuri yra trečias blokas. Atminties ir dėmesio ekranas leistų objektą įvairiai skaidyti į dalis ir tas dalis jungti, papildant informacija iš atminties. Atminties blokas reiškia, kad reikalingas dar vienas algoritmas, kurį pavadinsime mokymosi, prilygstančio atminties kaupimui, algoritmu. Procesas būtų toks: suformuojamas vaizdas, dėmesys išrenka atskirą objektą, atlieka su juo manipuliacijas, jas įrašo į atmintį ir tada gali iš jos projektuoti tai, kas ten sukaupta. Toks išskirtas vaizdas ar schema, sujungta su atmintimi, būtų mintis, minties forma.

Vaizdinio mąstymo procesas galėtų būti valdomas trečio algoritmo, kuriam reikalingos skaidymo, jungimo ir siejimo su atmintimi funkcijos. Šitaip, nuolat vaizdiškai mąstant pirmo ekrano objektus, atmintyje būtų surinkta pilna pirmo ekrano struktūra, kuri būtų pasaulio struktūrinė kopija, esanti prote. Mintis būtų tik informacijos ištraukimas iš šios kopijos ir sujungimas su dėmesio objektu.

Skaityti toliau