2017-04-21, fizikos metodas

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo?

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį – iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Skaityti toliau


2017-05-27, pažinimo modelis

Pažinimo paukštis

Sąryšį tarp šiapusinės ir anapusinės tikrovės galima vaizduoti naudojant gyvybės medžio sefiras tokias, kokias naudoja Kabala. Gyvybės medis yra portalo simbolis, atsirandančio kai tikrovėje kyla subjekto ir objekto dvistata. Yra dvi kryptys: tikrovės Šaltinis sukuria šį pasaulį – tai pirmo lygio subjektas-objektas; sąmonė siekia Šaltinį pažinti – tai antro lygio subjektas objektas. Pažinimas įmanomas per įtraukimą, susitapatinimą, kuris prilygsta maksimaliam priartėjimui; tada padaromas sugrąžinimo veiksmas, kuris save atiduoda Šaltiniui. Gyvybės medis ir subjektinė-objektinė U forma – labai glaudžiai susiję.

Kadangi mano portalas, U-forma, susijusi su pažinimu, mokslu, tai šią sefirų sistemą vadinu pažinimo paukščiu. Pažinimo paukštis turi pamatą, kūną, sparnus, galvą ir tikslą. Centrinė ašis yra kūnas, o sparnai yra tie instrumentai, kurie leidžia judėti į priekį. Pats brėžinys atrodo taip:

mkabal

3 ir 4 yra pagrindiniai sparnai. Matematinis kontinuumas, kuris skaidomas į tris sefiras: kontinuumas, struktūra ir kalba. Kitas sparnas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris turi analogišką trijų sefirų sistemą. Realiame pažinime, šie sparnai veikia kartu, jie sujungiami į vientisą veiksmą.

Kūnas susiskaidęs į dvi atšakas, žymimas 1 ir 2. Pirma atšaka yra gnostinė, apimanti žmogaus vidinį pasaulį, sielą; tuo tarpu antra – yra fizinis pasaulis, to pasaulio reprezentacija išorinėje sąmonėje. Centre yra žmogaus sąmonė, išsišakojanti į laksatą, mąstymą, protą, vaizduotę ir fiksatą, jusles, pasaulio daiktus. Gnostinė ir fizinė brana yra tos tiesioginės anapusinės realybės, iš kurios medžiagos kuriamas kūnas ir siela. Kadangi sujungus visas sefiras gauname skaičių 13, tai Tikslu vadinamas pasaulis yra Šaltinis, pažymėtas šiuo skaičiumi.

Kūno centre yra Aš, pagrindinis sąmonės surinkimo taškas. Visa kita yra Aš apvalkalai, vidinis apvalkalas, sudarytas iš 1 ir 2 bei išorinis apvalkalas, sudarytas iš 3 ir 4. Pirminė tikrovė gali būti reiškiama per apvalkalus, tai objektyvusis variantas, o gali būti reiškiama per Aš – tai subjektyvusis variantas.

Tačiau visos šios struktūros pagrindas yra 0, kuris žymi pirmapradį žmogų. Tai visas pilnas anapusinis žmogus, kuris savo viduje sukuria sąmoningą žmogų ir per šį bando pasiekti pirminę tikrovę. Tai daroma einant per „kūnu“ (1 ir 2) vadinamą patirtį, ir per tas sefiras, kurios išplečia kūno galimybes ir sudaro sparnų struktūrą. 0 ir 13 susisiekia per U-formą, apie kurią jau rašiau, kaip tiesioginės pirmapradį žmogų palaikančios energijos įtraukimą. Tai yra žmogaus pamato atsiradimo struktūra. Tada pereinama prie pažinimo paukščiu vadinamos struktūros, kuri šią subjektinę-objektinę dvistatą įveikti bando per sefirų portalą.

Kitaip sakant pirmapradis žmogus su Šaltiniu (0 – 13) tiesiogiai susijęs per U-formą, o sąmonė, sąmoningas žmogus – per pažinimo paukščio sefiras. Žmogaus branduolys yra 1-2-3 – tai laukinio žmogaus sefiros. Kai šios sefiros papildomos sparnais, gauname civilizuotą žmogų – 1-2-3 <> 4-5-6 <> 7-8-9 <> 12. O 10-11 yra anapusinė tiesioginė tikrovė, iš kurios materijos sukurtas pirmapradis žmogus, žymimas 0. Sparnų tikslas yra maksimaliai teisingai išreikšti 10 ir 11 struktūrą.

Be abejo ši schema yra tuščia schema, kuri turi būti užpildyta konkrečiu turiniu, kuris išreiškiamas 6 ir 9 sefiros formomis, kurios žymi abstrakčią kontinuumų ir ekranų kalbą. Tos kalbos turi būti savitos ženklų sistemos. Variantas, kurį šiuo metu bandau vystyti aš yra kontinuumų dauglypos, aprašomos daugiadimensiais skaičiais.

12 yra Aš, žmogaus sąmonės surinkimo centras. Todėl iš brėžinio matosi, kad pagrindinė seka arba ašis yra 0 – 1 – 12 – 13. Tiesiogiai 0 – 13 ne per pažinimo paukštį yra Tiltas. Deja žmogui prie tikrovės lemta eiti aplinkiniu keliu.

Čia yra pagrindinio mano darbo apibendrinimas, kurį pavadinau – Pažinimo paukščiu.



2017-01-28, nauja fizika

Naujos fizikos galimybė (I)

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme“. Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai – nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Skaityti toliau


2017-02-07, nauja fizika, laikas

Holoplastinis laikas (II)

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė“ bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos – užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Skaityti toliau


2017-04-03, nauja fizika, pirmykščiai rinkiniai

Naujos fizikos galimybė (III)

Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas – erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu“, „tai yra“. Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa“.

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma – gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Skaityti toliau