2017-06-03, holoplastinis taškas

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas“ (gnosis gr. – pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis – įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus – turi daugiau išlikimo šansų.

Skaityti toliau


2017-05-01, civilizacija

Globalinė sąmonė

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas – realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė – prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas – kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus – proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

galaxyTai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis – tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu“.

Skaityti toliau


2017-01-09, genetikai, gnostikai

Globalizacija ir tautiškumas

Gnostinė ašis

Mūsų gyvenamo pasaulio pagrindiniai dėmenys yra žmogus ir visata. Abstrakčiau šie dėmenys išreiškiami kaip gyvybės forma ir būties forma. Būtis kuria žmogų kaip gyvybės atmainą, o šis būtį pažįsta, ją įprasmindamas ir pritaikydamas savo reikmėms. Pagrindinis būties vyksmas yra įbūtinimas per esmę ir egzistenciją. Šiame vyksme žmogus iš neišreikštos dalies iškeliamas į išreikštą, išorinę ir turi čia išgyventi. Pažindamas žmogus perkelia būtį į save, atverdamas ją kaip reprezentaciją, kuri yra žmogaus būties centras. Tiek save kaip gyvybę, tiek būtį kaip visatą jis atveria sau per vidinę formą, kuri sudaro tikrovės gnostinę ašį.

Visos žinių sistemos kuriamos orientuojantis į šiuos dėmenis. Žinios apibrėžia kas yra žmogus, atvertas iš reprezentacijos vidaus ir kaip per žmogų atsiveria visata. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad ši visata, kuri laikoma išorine realybe, iš tikro ir yra žmogus. Visata yra žmogaus kūrinys, per kurį žmogus suvokia save ir kuriame ieško savo vietos ir prasmės. Vyksta abipusis kūrimas, kurio eigoje atsiranda tarpinis pasaulis kaip išreikšta sąmonės akis.

Kiekvieno žmogaus esmė ir egzistencija apibrėžiama jo rangu, nustatomu per vertikalų tikrovės pjūvį, kuriame atveriami tikrovės sluoksniai. Žmonės, galintys atverti tikrovės Šaltinio gelmę, yra dievai, nes jiems yra žinomos tikrovės kūrimo paslaptys. Šaltinis įbūtinimu kuria visatą kaip pirminę tikrovę, kurios paslaptis atvėręs žmogus žino savo vietą visatoje ir gali dalintis šia išmintimi su kitais. Žmogaus vietą parodo tik jo paties sąmonė. Žemiausias rangas yra paprastas žmogus, kuris nežino nei kūrimo paslapties, nei savo vietos kūrinijoje, todėl ieško vadovaujančios žinių sistemos, vildamasis, kad ji parodys tikrą pasaulį. Tačiau tai tik ženklai, tekstai ir knygos, aiškinančios šio ir ano pasaulio paslaptis. Kitaip sakant, tai nėra tikra, gyvoji esatis.

Skaityti toliau


2016-12-01, patarimai

Keletas metodinių patarimų

Šiame įraše norėčiau pratęsti paskutines nagrinėtas temas ir papildyti jas kai kuriais metodologiniais dalykais. Svarbiausia, ką reikia prisiminti iš minėtų temų yra sąmonių klasifikacija. Jeigu jas simboliškai pažymėtume trikampiais (piramidėmis) tai būtu du trikampiai: stovinti ant pagrindo piramidė ir stovinti ant smaigalio. Pirmos rūšies sąmonės yra gniuždančios, slopinančios, ribojančios, o antros rūšies – išlaisvinančios, išplečiančios, peržengiančios neteisėtą ribą. Šie terminai ir simboliai yra sąlygiški ir iš tikro reikia žiūrėti į esmę.

Pirmo tipo sąmonė visur, kur tik pasirodo, kuria piramidines sistemas, o antro tipo – yra revoliucinė, išlaisvinimo, išvadavimo, nepriklausomybės siekianti sąmonė. Naudojant metaforų kalbą, piramidės sąmonė yra viršaus kelias, o išlaisvinanti – apačios kelias, kuris pasiekęs savo tikslą, naują piramidę, bet jau savo pagrindu, kurti atsisako. Suprantu, kad tai labai sunku ir pagunda sudievinti savo sėkmę labai didelė. Šiai pagundai gal ir buvo atvejų kai pavykdavo atsispirti, tačiau kadangi tokia pergalė nekuria įspūdingų socialinių konstruktų, tai apie jas nepasakojamos jokios istorijos. Tokie atvejai į žemės istoriją neįrašomi. Istoriją sudaro viršaus kelio „sėkmės“.

Kaip sukuriama piramidė, kurios dėka nedidelis skaičius šarlatanų sugeba suvaldyti milžinišką masę žmonių? Tai padaroma pagrindo supriešinimu, kai susigundę loviu ir karjeromis, laisvi žmonės pradeda tarnauti begalybės beždžionėms ir atsisuka prieš tą terpę, iš kurios yra išėję. Kadangi supriešintos masės vienodo galingumo, tai piramidės viršūnė, pagrindinė klika, gali nesunkiai sukontroliuoti masių revoliucines nuotaikas.

Galima eiti laisvės ir nelaisvės keliu, šitaip priskiriant save kokiai nors vienai iš žmonių kategorijų. Dvi kategorijas pradžioje jau įvardijau, bet viršaus kelio pasaulyje galima klasifikaciją dar labiau detalizuoti. Viršuje stovinčios sąmonės yra klounai, begalybės beždžionės, toliau eina nuliai (juos galima vadinti zerothais – zero> nulis) ir piramidės apačioje karūnos žmonės – pliusinės sielos. Dauguma iš pastarųjų gyvena vergų gyvenimą, nes pasirinkę piramidėje tarnavimo kelią, dalis iš jų – nesusitaiko ir tampa „antisisteminiais“, pradėdami eiti apačios keliu.

Skaityti toliau


2016-12-01, žmogaus prigimtis

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Skaityti toliau


2016-11-29, gyvenimo kelias

Begalybės kelias

Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis“, kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen“ reiškia „mąstyti“, eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis“, kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias“, kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris – tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna – eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio“, šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela – susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela – kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias“; ir ezoterinė siela – kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu – lankas yra kūnas; strėlė – siela; tikslas – begalybė.

Skaityti toliau


2016-11-10, moralė

Moralinė teisė veikti

Gnostinė energija

Tam, kad žmogaus psichikoje informacija būtų pernešta iš vienos pakopos į kitą – reikalinga energija, kuri yra kitokia nei žinomos fizinio pasaulio energijos rūšys. Ją galime vadinti gnostine energija, kuri yra esaties forma, atsirandanti gnostiniuose laukuose. Galima išskirti dvi pagrindines energijos pernašos kryptis:

a) iš išorės, kai įjungiamas sensorinio pasaulio atvaizdas (būtiškoji energija);

b) iš vidaus, kai sąmonės burbulas pereina iš nesužadinto į sužadintą būseną (suvokimo energija), bei kuria morfinį lauką, kuris sudaro asmens aktyvumo branduolį.

Pastaruoju atveju energiją turi generuoti autonominio aktyvumo sistema, kuri pirmiausiai valdydama raumenis perduoda ją į kūno judėjimo mechanizmą; bei generuoja impulsus, kurie reikalingi kognityvinių procesų sužadinimui, nuo kurių priklauso protas, pagrįstas asociatyvine holograma, kuri yra sensoriumo introjekcija į kognityvinę žievę (gnostinė energija). Be to, galima tarti, kad informacija juda kartu su energija ir, galbūt, pastaroji ir yra tapati informacijai.

Svarbiausia energijos veikimo psichologinė būsena yra valia, kuri yra ne kas kita kaip sąmonės aktyvumo jausmas, sudarytas iš energetinės ir informacijos valdymo dalies. Šis jausmas yra autonominės aktyvumo sistemos pagrindas. Kaip suaktyvinimas veikia iš išorės – daugmaž aišku: išorinė energija veikia receptorius, kurie transformuoja ją į vidinę energiją, perduodama tam tikro lygmens impulsą ir tuo pačiu informaciją, kuri sensoriume virsta morfine sistema. Pasaulis yra energija ir jo spaudimas veikia vidinius gnostinius laukus.

Tačiau turi būti analogiška vidinė sistema, kuri energiją pagaminti turi gnostinių laukų struktūroje kaip gnostinę energiją. Ši energija yra kažkas panašaus į smegenų „variklį“, kuris kiekvieną dieną suaktyvina visas kūno sistemas ir varo jį į priekį, skatindamas užsiimti kokiomis nors užprogramuotomis veiklomis. Šias veiklas pasiūlo pasaulis arba protas.

Skaityti toliau


2016-11-08, sąmonė

Žvilgsnis į begalybę

Egzistenciniai klausimai

Žmogaus sąmonė yra pagrindinis egzistencinis klausimas, nes atsakymas į jį lemia žmogaus statusą šioje realybėje. Mąstant aukščiausiame lygmenyje svarbiausia išsiaiškinti ar ji yra prigimtinė tikrovės dalis, kurioje žmogus atsiranda natūraliai, todėl kad užkoduotas pasaulio sąrangoje, ar jis yra tik „šalutinis produktas“. Tai lemia žmogaus statusą, priklausomai nuo to, kaip apibrėžiama ši jo esminė dalis. Kaip pavyzdį galima imti elektromagnetini lauką – jis savo prigimtimi nėra skirtas radijo ryšiui, greičiau tai yra fundamentali jėga, rišanti visą fizinį pasaulį, tačiau jis turi ir antrinio panaudojimo galimybes – nors nėra tam skirtas, tačiau tam tinka. Panašiai ir žmogaus sąmonės laukas – jis turi savo pagrindinę paskirtį, tam tikrą nežmogišką funkciją tikrovėje arba jis skirtas tik tam, nes žmogus atsiranda šioje tikrovėje būtinai, kadangi jo atsiradimas užkoduotas tikrovėje ir tam specialiai „sukurtos“ visos reikalingos priemonės. Sąmonės laukas ir turi būti ta tikrovės dalis, kurioje paruoštas tikro žmogaus atsiradimas. Tai yra pagrindinė ir vienintelė jos paskirtis.

Dar vienas fundamentalus principas yra sąmonės kryptis ne iš vidaus į išorę, bet iš išorės į vidų. Ši kryptis ne įprasta, nes esame įpratę prie pirmos informacijos krypties: knygos puslapiai, monitoriai, televizoriai informaciją rodo į išorę, o žmogus – į vidų, t. y., sau pačiam. Tai priklauso nuo to, kur yra priimantis subjektas – jeigu jis išorėje, informaciją perduoti reikia į išorę, o jeigu viduje – į vidų. Kadangi kiekvienas subjektas save suvokia kaip viduje išnyrantį sudėtingą laukų kompleksą, tai kad jis suvoktų aplinką, informacija turi būti perduodama į sąmonės kapsulės vidų. Tai įsivaizduoti nėra sudėtinga. Galima remtis tokiu vaizdiniu: yra kokio nors „debesėlio“ pavidalo sąmonės laukas, o suvokimo perspektyva yra viduje. Vadinasi, kad ši perspektyva suvoktų išorinę informaciją, ji turi būti panardinama į ją kaip kokia elektrodų gardelė, generuojanti aktyvumą, o šis debesėlio viduje sukuria suvokimo formas, t. y., iš vidaus. Į šią sistemą žiūrint iš išorės, nesimato nieko – nei subjekto, nei vidinio ekrano.

Kyla ir dar vienas klausimas, kurį galima suformuluoti kaip „ekrano statusas“, o dar tiksliau – ekrano žmonių klausimas. Jis panašus į paprastesnį buitinį klausimą: žiūrint į TV ekraną, jame matomi pavidalai yra tikri aktoriai ar tik kompiuterio sukurtos hologramos (tokios galimybės seniai egzistuoja)? Tikri aktoriai – šiek tiek domina, bet jeigu žiūri tik į kompiuterio sugeneruotą haliucinacija arba falsimuliakrą, tai ir šis TV ekranų turinys nususta, praranda savo statusą. Panašiai galima mąstyti ir apie vidinius ekranus. Viskas ką žmogus savo viduje mato yra tikri išoriniai žmonės ar tik vidinė matrica? ~Pavyzdys rodo, kad statuso klausimą galima priskirti abiem dalims – žmogui, kaip suvokiančiai perspektyvai, kuri gali būti tik šalutinė tikrovės būsena, ir pasaulio reprezentacijai, kuri gali būti tik sugeneruota iliuzija. Tarus, kad abiem klausimais atsakymas negatyvus, nelieka nei žmogaus, nei pasaulio suvokimo kaip būties ir visatos centro, vietoj to iškyla pirminės priežasties, arba Šaltinio didybė, nes šis Šaltinis – kosminės hologramos autorius, šiame pasaulyje – visagalis.

Skaityti toliau


2016-10-20, F. Nietzsche

Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Skaityti toliau


2016-08-23, transhumanizmas

Iliuminatų transhumanizmo samprata (1)

Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

Religiniai tekstai yra senovinio tipo ryšys su tikrove. Tam reikia kokio nors žmogaus arba grupės žmonių, kurie pamato pasaulio provaizdį pagal tam tikrą smegenims būdingą esmę ir išreiškia tą esmę ženklais, sudėtais į tekstą. Nėra jokio tikrinimo, griežto metodo, tik turi būti priimtinai perteiktas religinis turinys ir tokios grupės lyderis turi būti autoritetas bei turėti galią. O iš kitos pusės, turi būti tamsūs ir silpni „šventų tekstų“ skaitytojai.

Skaityti toliau


2016-08-24, transhumanizmas

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

Todėl transhumanistai ir svajoja apie visokius „pakrovimus“ arba „perkėlimus“ į dirbtinį substratą, kuris šiuolaikiniais terminais vadinamas superkompiuteriu arba dirbtiniu intelektu, tačiau juo neapsiriboja, nes yra galimybės kurti palankias struktūras ir kitose branose, ne vien fizinėje.

Skaityti toliau


2016-08-25, transhumanizmas

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

Kaip ir bet kokiai materijai būdinga, informacija juda, pernešama, keičiasi; įrašoma ir trinama, įforminama ir išforminama ir t. t. Tai reikštų, kad priimamas materijos pirmumo statusas. Jeigu pirmesnė būtų Informacijos idealybė (informacija kaip Dievas), tai ji būtų tas šaltinis, kuris materijai sukuria ontologines formas. Šitaip Šaltinis, susijungdamas su substancija, permesdamas jai „algoritmus“ kurtų visatą.

Taigi substancija arba pati kuria informaciją, implozijos būdu įtraukdama empirines materialaus pasaulio situacijas, arba informacija yra egzistencijos forma, kuri įsisupdama į materijos debesį kuria dėsniais pagrįstą Pasaulį. Dėsnis, tikima, kyla iš „informacijos“ turinio, kuris apibrėžia tam tikrų santykių kompleksą.

Skaityti toliau


2016-07-04, dvasinė laisvė

Dvasinės laisvės keliai

Savo įrašuose dažnai naudoju supaprastintas schemas, kurias neteisingai interpretuojant, gali būti sunku suprasti pagrindinę mintį. Šios schemos nėra kopijos arba nuotraukos, jas reikia suprasti kaip nuorodas, perteikiančias prasmę arba minties esmę. Schema yra tik ženklas, panašiai kaip žodžių raidės tekste – pačios jos nereiškia nieko, jos yra tik garsų simboliai, kurių reikšmės reikia ieškoti anapus simbolių. Žodžiuose tai reikšmė, schemoje – struktūrinis žmogaus pasaulio sandaros principas. Matant tekste tik raides, suprasti tai, kas juo sakoma – neįmanoma. Tas pats ir su schema – jos reikšmę reikia surasti savyje arba anapus, susiejus ją su tuo kas realu ir tikra. Tai tikrai ne raidės ir ne žodžiai, esantys šiapus. Juo labiau ne schema. Ji yra tik užuomina.

Ankstesnės schemos buvo neužbaigtos, nes jos nerodė viso dvasinio žmogaus. Šiame įraše bus paskutiniai šio ciklo paveiksliukai, kurie perteikia pagrindinį viso žmogaus principą. Jo esmė ta, kad žmogus gyvena dvejuose pasauliuose, tik vienas jų labiau akcentuotas, tuo apribojant žmogaus galimybes, o kitas yra paslėptas, nors jį galima laikyti pagrindine žmogaus dalimi. Ši schema yra sąmokslo prieš žmoniją paaiškinimas, kurio esmė ta, kad žmogus užgrobtas ir iš jo atimti visi tikri gebėjimai ir pasauliai. Žmogus apribojamas tam, kad jį būtų galima valdyti ir išnaudoti. Žmogaus esmė – dvasia, kuri gyvena dvasiniame pasaulyje, kurį paprastai vadinu gnostiniu pasauliu.

Mano naudojamos schemos skirtos padėti žmonėms pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, kurio esmė yra atrasti savyje paslėptą dar vieną pasaulį, kuris yra tikrasis žmogus. Jeigu šis, fizinis pasaulis sukelia daug problemų, konfliktų, nesutarimų, nesupratimo, tai tik todėl, kad žmogus nesupranta nei savęs, nei tikro pasaulio esmės. Viską sudėliojus į savo vietas, dingsta visi klausimai, kurie pašalinami atsakymais, kuriuos su schemų pagalba pateikiu savo tinklaraštyje. Žmogus žymiai sustiprėja psichologiškai, bet tuo pačiu atsiranda ir platesnis supratimas. Šis supratimas yra atsakymai, kurie, teisingai suvokti, įsisąmoninti ir priimti, parodo teisingiausią kelią arba vietą, kurioje galima apsistoti ilgesniam laikui. Bet schemos ir principai yra tik pradžia – visą pagrindinį darbą turi padaryti pats žmogus.

Skaityti toliau


2016-07-02, dvasinis pasaulis

Dvasinė žmogaus prigimtis

Šios realybės sąmokslas prasideda nuo sąmonės sandaros falsifikavimo, dėl kurio žmogus nežino koks turi būti jo pasaulis. Tas pasaulis, kuriame jis gyvena sumodeliuotas taip, kad jį būtų galima efektyviau išnaudoti, o ne kad jis galėtų realizuoti savo prigimtį. Žmogaus psichika ir kalba – ideologizuota, naudojama ne žmogaus prigimties parodymui, bet vertinimams, kuriais sumenkinama tai, kas žmogui turėtų būti arčiausiai širdies. Pavyzdžiui, imkime žodžius „fantazija“ ir „tikrovė“. Matome, kad žodis „tikrovė“ vertinimo atžvilgiu stipresnis ir jis nurodo vertingesnį objektą negu žodis „fantazija“, kurios vaizdiniai, įsivaizduojama, menkesnio statuso už objektyvų daiktą. Tačiau tai – psichologinė propaganda, nes sąmonės sandaroje iš tikro nėra kriterijų, kuriais remiantis vieną reiškinį galėtume iškelti labiau už kitą arba kurį nors iš jų padaryti vertingesnį. Tariamas objektyvumas – taip pat tik paveiksliukas smegenyse. Kai kas mano, kad tai tokia pati fantazija, kaip ir vaizduotės vaizdinys. Apie tai kalba majos arba matricos teorija.

Iš tikro, žmogus yra dviejų pasaulių gyventojas ir tie pasauliai yra vienodo statuso. Remdamiesi Platonu pirmą, tikrą pasaulį galime vadinti „idėjų“ pasauliu, o antrą – daiktų pasauliu. Platonas taip pat rėmėsi vertinimu, tik jis buvo priešingas dabartiniam vertinimui – pagal jį, tikras pasaulis yra vidinė vaizdinių formų sfera, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonės namai, o kūno pasaulis – žemesnis ir menkesnis. Pagrindinis skirtumas jam buvo tas, kad idėjos – amžinos, tuo tarpu kūnas ir daiktai – laikini ir mirtingi. O tai, kas laikina negali būti pranašiau už tai, kas amžina. Ši teorija vadinama platonizmu, kuriuo rėmėsi visos vėlesnės Dvasinės ir „idealistinės“ filosofinės sistemos, kurios dar prie viso šito buvo susietos su etika, kuri laikui bėgant tapo pagrindiniu idealizmo atributu. Pasaulis ir ontologija buvo užmiršti. Tačiau pirminiam variante ir tikroje žmogaus prigimtyje, tai pirmiausiai ne etinė, bet ontologinė sandara, įrašyta į žmogaus prigimti. „Idealybė“ yra vidinis, gnostinis pasaulis, kuriame gali ir turi gyventi sąmonė savo dvasine forma. Fiziniame pasaulyje gyvena ne dvasia, bet kūnas. Todėl jeigu mąstome tik iš kūno perspektyvos, dvasia gali reikštis kaip moralė, nes kaip būtis ji reiškiasi kitoje vietoje.

Kad suprastume kodėl taip yra, turime žinoti tikrą sąmonės sandarą. Sąmonė sudaryta iš dviejų dalių ir turi dvi kryptis. Ši jos savybė vadinama dualizmu, kuris reiškia, kad yra dvi realybės, ir kad jos nesimaišo, o jeigu ir maišosi, tai tik labai nedideliame sluoksnyje. Savo pilna ontologine esme – tai skirtingi pasauliai. Bet žodis „idealybė“ man netinka, nes jis priklauso tradicijai, kurioje dominuoja kūno perspektyva, o aš stengiuosi mąstyti, iš mažų mažiausiai, neutralios perspektyvos. Taip pat bandau sieti su tiksliaisiais mokslais, matematika ir fizika, remdamasis modernia paradigma, todėl naudoju žodžius „gnostinis pasaulis“ arba „gnostinė brana“. Priimta manyti, kad gnostinis pasaulis tėra vaizdiniai arba fantazijos, bet gilesnė analizė rodo, kad fizinis pasaulis taip pat tik vaizdinys, tik fiksuotas ir nevaldomas, kas jam suteikia „objektyvumo“ įspūdį. O fantaziją valdo žmogus, vadinasi tai yra „kūryba“ arba netikra. Bet kaip jau sakiau – tai ideologizuota, iškreipta psichologija, kurios paskirtis pririšti žmogų prie šio pasaulio ir sumenkinti „vidinio“ pasaulio statusą.

Skaityti toliau


2016-06-29, matrica, iliuzija

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę“, kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica“ ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos“ kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė“, Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis – anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola“ ir buvo žodžio „matrica“ pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia – išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica“, mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis“ pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa – atrodo „tikras“ pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti“…

Skaityti toliau


2016-06-29, matrica, gėris ir blogis

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija“. Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti – yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio“ įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos“ proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai“. Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva“, o kita galimybė „Aukso karalija“, į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę“ durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą“, tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu“, kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori“, nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini – gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Skaityti toliau