2019-11-20

Trečiojo kriterijaus problema

Be dviejų pagrindinių sąmonės kokybės kriterijų, kurie yra tiesos procentas ir veiklos masto išplėtimas, privalomas trečias kriterijus, uždedantis ant teorijos ideologinį sluoksnį, kuris nebūtinai objektyvus, tačiau reikalingas nubrėžti jos pritaikymo pagrindines formas. Šis sluoksnis privalomas todėl, kad vystant technologijas reikalingas apsauginis mechanizmas, apsaugantis nuo klaidingų visuomenės vystymosi kelių. Turi būti apsaugotas žmogus, žmonija, planeta ir visa gyvybė, nes technologinėmis priemonėmis sukelti padariniai kelia grėsmę jų egzistencijai, ypač technologijoms patekus į netinkamas rankas.

Šiame skyrelyje noriu parodyti, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas filognozijoje. Į tai jau buvo užsiminta santraukoje „Satanizmas sąmonės struktūrose“, kuri patalpinta pirmoje šio tomo dalyje. Ten buvo parodyta, kaip sątvare suformuojama maginė strata, suteikianti sumavimo sistemai iliuzinę būseną, iškreipiančią žmogaus elgesio trajektoriją. Maginė strata reiškia tik tiek, kad sątvaras turi susiformavusias ar suformuotas iliuzines suvokimo ir supratimo struktūras, kurių informacinis plotas minimalus ir pasaulėvaizdis reikalingas daugiau formavimui norima kryptimi, o ne tikrovės atskleidimui. Galima įvertinti koks kiekvieno žmogaus iliuzijos ir tikrovės procentų santykis sumaciniame paviršiuje, bet tik iš savo supratimų perspektyvos, kurie irgi ne visada yra teisingi. Teisingiausias hierarchinis išdėliojimas, tačiau kiti vertinimo principai nepatikimi, bet ribotu naudojimu naudotini.

Kokia stratų sątvare sandara matosi akivaizdžiai – visas sumatorius, sudarytas iš pagrindinių keturių sąmonių kompleksų, turi vietas, kurias dalinu sluoksniais, vadinamais stratomis. Tai kas yra anapus sumatoriaus yra hipostratos. Šie sluoksniai pradinėje stadijoje yra tušti, nes sudaro tik universalų sątvaro pamatą, kuris neužpildomas jokia individualia informacija ir patirtimi. Tačiau į vidų patenkant informacijai ir jai užsifiksuojant tam skirtose vietose, ji projektuojama kaip gnostiniai implantai ir tulpos į sluoksnius, kurie tampa realizuotomis ir turiniu užpildytomis stratomis. Pažiūrėję į satvarą matome, kad yra vidinės ir išorinės dalys, kuriose informacija rikiuojasi pagal apibrėžtumą ir patikimumą. Kuo arčiau ribos, tuo informacija tolimesnė ir neapibrėžtesnė, reikalaujant tikėjimo ir pasitikėjimo. Šią ribą galima vadinti ekstremine riba. Šis nepasiekiamumas naudingas, nes ne taip lengva stratą užgrobti ir priversti tarnauti savo tikslams. Užgrobia tik tie, kas supranta kaip veikia maginės ir ideologinės stratos ir turi pilno jos kūrybinio suformavimo sugebėjimų.

Kaip jau sakiau, maginė arba epsilon strata, bus naudinga ir filognozijoje, nes joje privaloma pagrįsti trečia kriterijų, atliekantį joje reguliacinę, apsauginę ir kontrolės funkciją. Kadangi siekiu maksimalaus atitikimo ir objektyvumo, o ne psichologinio apdorojimo, noriu kad epsilon stratoje būtų įstatytas toks principas, kuriame iliuzija būtų minimali ir turėtų maksimalią saistomąją galią. Iš mano užrašų matosi, kad didžiausia technologijų keliama grėsmė yra gyvybiniam procesui ir šis kriterijus turi parodyti pagrindinį principą, kuris įrodytų kad gyvybė turi būti saugoma ir globojama, remiantis jos situacija, atskleista filognozijoje, ypač per kuriančiąją gaublę, su kuria ji tiesiogiai susieta. Gyvybės klausimas atsiveria dviejose filognozijos šakose, sudarančiose sątvarologiją ir substratologiją. Substratologija yra sudėtinga ir ne tokia patikima dėl menko informacinio ploto, o jeigu apsiribosime vien sątvaro šviesos arka, joje turime šiose ribose šimtą procentų informacinio ploto, kurį reikia tik suprasti. Epsilon strata yra sątvare kaip ideologinis ir maginis sluoksnis, kuris gali būti ne tik subjektyvus, nes į jį galima įvesti objektyvių detalių ir renkantis tokį principą, ši strata užpildoma patikimiausia konstrukcija.

Mano principas nėra sudėtingas, tačiau jis labai svarbus, o pilnai išplėtus – tobulas. Norint jį suprasti, reikia išsiaiškinti kas yra gyvybės medis, kaip jis siejasi su gyvybe ir gyvybėmis mūsų planetoje. Medis sudarytas iš šaknų, kamieno, šakų vainiko ir vaisių. Visos dalys, išskyrus vaisius, yra hipostratinis gyvybės pagrindas, kuris išeina iš kuriančiosios gaublės, ir perėjęs į laisvės ir jėgų pasaulį, sukuria gyvą padarą. Tas padaras yra vaisius, o jų visuma ant šakų yra gyvūnų rūšis, sudaranti kolektyvinę gyvybės formą. Šio medžio hipostratinis ir sątvarologinis puoselėjimas yra gyvybinio proceso puoselėjimas, reikalingas tam, kad šis medis būtų gyvybingas ir nesudžiūtų. Pažeidus hipostratinę medžio dalį, jis pradeda džiūti, nyksta ir nustoja vesti vaisius. Taip pat pats vaisius gali būti nužudytas, nespėjęs atlikti savo pagrindinės misijos.

Gyvybės medis turi pilna gyvybės-mirties ciklą, kuris reiškia, kad hipostratiniai syvai sukuria vaisių ir šis vėl sugrįžta į hipostratinę realybę, paprasčiausiai nukritęs nuo šakos. Tai reiškia, kad šio medžio antipodas, mirties medis, atskira forma neegzistuojantis, tačiau jį galima sukurti dirbtinai, savo sątvaro ideologiniame sluoksnyje ir paversti jo magine strata. Mirties medis sątvare reiškia, kad šis sątvaras, puoselėja ne gyvybę, bet steigia mirties zoną, kurioje gyvybė aukojama, iškreipiant ją iš natūralios trajektorijos, sukuriant jai šioje tikrovėje pragaro ciklą. Visas sątvaras, kaip būtis yra gyvybės medis savo natūralia forma, o mirties medis yra sątvaro maginė struktūra, kuri įdeda į jį iliuziją iš artimųjų sumavimo struktūrų, ir steigia save kaip naikinimo mašiną. Tam, kad filognozijoje taip neatsitiktų, ši epsilon strata turi būti tinkamai sutvarkyta, ir šie du medžiai, gyvybės ir mirties pastatyti šalia vienos kito ir susieti tinkamu susiejimu tam, kad būtų griežtas reguliavimas ir kontrolė toje srityje, kur gyvybę privaloma naikinti. Kodėl tai yra neišvengiama, supranta kiekvienas siekiantis pažinti tikrovę, kuri turi būti atveriama tokiu būdu, kuris prieštarauja įprastiniam gyvybės struktūriniam procesui. Tai reiškia, kad gyvybės medis yra sątvarologijos principas, filognozinio pažinimo prasme, o mirties medis – substratologijos.

Vien tokio principo neužtenka pažinimo proceso reguliavimui, reikia įvesti daugiau vertinimo kriterijų, o tokiu kriterijumi geriausia laikyti atidengimo procentą. Akivaizdu, kad gyvybės medyje atidengti leidžiama tik sumavimo paviršių, sumatą, nepažeidžiant gyvybinio apvalkalo. Toks atidengimas yra vien tik sątvarologinė paviršių analizė, kuri skaičiuojama nuo 0 iki 100 proc. Yra technologijų, atidengiančių ir vidinę sandarą, tačiau jos yra ribinė substratologija, kurios nepavojingumas yra neatsakytas klausimas, nes nežinomas visas žmogaus spektras, ir neįvertinama hipostratinėms struktūroms daroma žala. Mirties medyje yra tie patys procentai, nuo 0 iki 100, kurie atveria objektą jį žalodami, iki pilno nužudymo arba sunaikinimo, pasiekus 100 proc.

Šiuos medžius tokiu principu galima naudoti pažinime, darbuose ir pramogose, susijusiose su gyvybiniais procesais, kurie tiriami arba išnaudojami. Belieka apibendrinant sukurti pagrindinį trečio kriterijaus principą, kuris yra epsilon stratos užpildymas dviem medžiais, kurie simbolizuoja gyvybės ir mirties procesus. Filognozijoje gyvybės medis turi turėti legalų 100 proc. principą, o apribojimai įvairiose srityse – tik susitarimo ir pasirinkimo klausimas. Tačiau 100 proc. peržengimas į mirties proceso 100 proc. labai griežtai kontroliuojamas. Šis procesas taip pat gali būti tiriamas, tačiau tiriamas tik nuo minimalių pažeidimo priemonių, 0-30 proc. ribose. Mano asmenine nuomone 100 proc. iš viso turėtų būti draudžiamas, nors nežinau ar tai įmanoma. Norėčiau, kad filognozais save laikantys tyrėjai paisytų tokių reikalavimų, nes be tokio kriterijaus pažinimas gali turėti neprognozuojamas neigiamas pasekmes.

Kaip šie medžiai sąveikauja, ir kas atsitinka, kai mirties medis pradeda dominuoti atsakysiu labai trumpai, tačiau skaitytojai turi pamąstyti ir patys, įtraukdami platesnį, savo kontekstą. Be gyvybės medžio gyvybė šioje planetoje egzistuoti negali, tačiau įsigalėjus mirties garbinimo kultūrai, jis tiek išsenka, kad vos gali išgyventi ir palaikyti gyvybinį procesą. Įsivaizduokite tokią situaciją, kai gyvybės medyje vaisiais užpildytos tik apatinės šakos, o visi kiti vaisiai peršoka į mirties medį, ir apakinti savo maginių mirties stratų, vietoj to, kad gyvybinį procesą stiprintų, jį naikina. Kai gyvybės procese nelieka vaisių, mirties medyje esantys paklydėliai išmirštą ir gyvybė sugrįžtą į tą vietą iš kurios išėjo laukti kitų galimybių.

Dėl šios priežasties ir yra svarbu suprasti, kodėl hipostratų atidarinėjimas toks pavojingas – todėl, kad jis pavojingas gyvybiniams procesams ir hipostratų pusiausvyroms. Tai reiškia, kad mano ieškotas trečias kriterijus pagrįstas paprasčiausiu savisaugos instinktų, kuris pagrįstas teisingu supratimu, kas yra gyvybinis procesas, ir kodėl jis filognozijoje turi būti tyrinėjamas labai atsargiai. Tą atsargumą labai lengva suformuluoti sątvarologijoje, o visi substratologai ir hipostratų tyrinėtojai yra durkliniai.

Darius

Tinklaraštininko veikla užsiimu nuo 2007 metų, visada siekdamas sudominti skaitytojus alternatyviu ir originaliu požiūriu į įvairius klausimus, kurie susiję su oficialioje žiniasklaidoje ignoruojamomis arba neteisingai nušviečiamomis temomis. Turiu humanitarinį išsilavinimą, domiuosi dirbtinių kalbų kūrimu, filosofija ir alternatyviu mokslu. Turiu išvystęs savo sistemą, kurią naudoju nepaaiškinamų reiškinių aiškinimui ir sėkmingai taikau ją praktikoje. Mano tekstai skirti žmonėms, kurie nebijo nukrypti nuo taisyklės ar mastymo normos ir pažiūrėti anapus leidžiamo horizonto. Tai, ką rašau pirmiausiai skirta smalsiems ir drąsiems protams.

View all posts by Darius →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.