Objektyvaus pažinimo struktūra

Filognozo kelionė prasideda nuo pačių akivaizdžiausių, sątvaro paviršiuje pasirodančių principų, kuriuos atranda visi šiuo keliu einantys tikrovės tyrinėtojai. Šių principų užuominos randamos religijoje, filosofijoje, ezoterikoje ir moksle. Tačiau man žinomuose variantuose trūksta išbaigtumo, teisingo įsigilinimo į savo sąmonės struktūrų esminius bruožus. Teisingu keliu ėjo I. Kantas, E. Husserlis, M. Heideggeris, filosofiniu metodu tyrinėję sąmonės, kurią vadinu sątvaru struktūrą, tačiau jų pasiekimai nepakankami, filognozijos ir filognozo netenkinantys. Filognozija siekia ne išminties, bet pažinimo, todėl didelė dalis filosofais vadinamų tyrėjų iš tikro buvo ne filosofai, bet filognozai. Mano tikslas šią kryptį išgryninti, atskirti nuo filosofijos ir užsiimti joje tik tikrovės pažinimu, bet jokių pašalinių užsiėmimų. Šiuo požiūriu esu pirmasis, „grynas“ filognozas, dedantis naujos srities pamatus.

Kadangi tai pažinimas, nenuostabu, kad filognozijai labai svarbus logikos klausimas, kurį bandau spręsti kitaip, ieškodamas naujo racionalumo, kuris būtų anapus vaizdo ir veiksmo. Tačiau pradžia visgi yra vaizdas ir veiksmas, kuriuos peržengti bus įmanoma tik tada, kai suprasime šio paviršiaus esmę ir būsime pasiruošę žengti tolesnį žingsnį, žingsnį į gelmę. Logika, kaip žinia, gali būti subjektyvi ir objektyvi. Subjektyvi logika naudoja emocijas ir grynas su niekuo nesusaistytas formas. Tokia logika formą ne tiek paima iš tikrovės, kiek jai primeta. Tokia logika yra subjektyvaus psichovektoriaus pagrindas, kuris veiksmą sujungia su tam tikra žinių, žinojimo sistema. Tokia logika gali programuoti tik save arba kitą sąmonę, tačiau negali objektyviai veikti tikrovės. Tuo pagrįstos visos psichologinės operacijos, folklorinės ezoterikos ir mitologijos, kurios kuria „technologiją“ iš psichinio substrato ir ta technologija veikia tik kaip šio substrato manipuliavimo priemonė.

Kitaip yra su objektyvia logika, kuri atitinka objektyvios tikrovės formą, kurią žinant, galima tikrovei daryti realų poveikį, tai yra, ne per suvokimą, ne per įspūdį ar iliuziją, bet per realų veiksmą su pirmapradžiais objektais. Tuo kažkokia dalimi užsiima filosofija, ezoterika, bet daugiausiai mokslas. Tuo tarpu religijoje, mitologijoje, magijoje objektyvios logikos yra mažiausiai. Šios senovinės sąmonės valdymo technologijos šiais laikais yra atgyvena visose objektyviose srityse, vienintelė vieta, kur dar gali rasti sau vieta yra psichologinė konsultacija ir terapija. Tame nieko nuostabaus, nes tokios logikos visos pagrįstos manipuliavimo savo ir kitų psichika psyopais. Aišku, negalima sakyti, kad psyopai neveikiantys – jie yra puikūs manipuliavimo sąmone instrumentai. Kai sakoma, kad tai neveikia, tai turima omenyje, kad jie neveikia kaip objektyvi technologija, kuria galima, vien per žinias, žinojimą manipuliuoti realia substancija, visu substancijų spektru.

Čia, žinoma, reikia padaryti pastabą, kad žmogaus realybė turi du aukštus ir procesai gali vykti pirmame, žemutiniame aukšte ir sąmonėje. Kadangi sąmonės sumatoriuje mes sumuojame tik nedidelį pirmapradžio kūno sąveikų su aplinką plotą, me nematome kas esame tikrovėje ir kaip esame su ja surišti. Tos sąveikos anapus sąmonės vyksta pilna, holoplastine apimtimi ir mums daro poveikį daugybė nežinomų aplinkos faktorių ir mes darome daug platesnės apimties poveikį, negu mums rodo sąmonė. Tačiau tai neturėtų mūsų apgauti folklorinių technologijų atžvilgiu, nes koreliacija tarp projekcijų iš homunkulų struktūros į pirmapradžio kūno struktūrą nėra tiesioginė. Sąmonėje, suvokime mes galima apsigauti poveikio iliuzija, bet kaip viskas veikia anapus sąmonės – nematome. Kitaip sakant, galima pasikeisti psichinę būseną savęs programavimu, bet koks to ryšys su tikruoju žmogumi, nežinome. Kartais to užtenka, nes svarbu tik tai, kaip jaučiamės sąmonėje.

Taigi, kaip filognozą, mane domina objektyvi tikrovės struktūra, kuri pirmiausiai pasiekiama per priekinės sąmonės sumatorių. Priekinė sąmonė, kitaip sakant, yra visa ta realybė, kuri sudaro žmogaus kūno homunkulo aplinką. Neįsigilinus tai suprasti gali būti sunku, gali būti sunku suvokti mano naujoviškas sąvokas, daugelio kurių nėra nei mokslo, nei filosofijos teorijose. Filognozija yra nauja disciplina ir čia bus daug naujų idėjų ir sąvokų, kurių niekada nebuvo jokioje kitoje pažinimo sistemoje. Kol kas stengiuosi naujoviška terminologija neužtvindyti, nes tapčiau visiškai nesuprantamu, o viešinimo logika tokia, kad informacija skirta kitiems ir mano tikslas – maksimaliai palengvinti informacijos prieinamumą. Kol teorija nepaversta universalizatų sistema, ji su tokia problema susiduria beveik visada. Kad sąmonėse būtų universalizatų implantai, ji turi būti specialiai apdorota ugdymo proceso metu. Naujos teorijos tokio palengvinimo dažniausiai neturi, ir jų prieinamumas būna ribotas tol, kol visuomenė ją įsisavina arba atmeta, kaip nereikalingą, neefektyvią ar nepraktišką.

Todėl manau reikia paaiškinti kai kuriuos žodžius plačiau. Kas yra sumavimas visi žino iš matematikos, skaičių teorijos. Pavyzdžiui, kas yra bet koks didesnis skaičius? Akivaizdu, tai vienetų suma. Vienetų jungimas į aukštesnes, subendrintas struktūras yra sumavimas. Šį procesą galima vykdyti su bet kokia iš dalių ar elementų sudaryta realybe, kurią galima jungti į visumas, sieti į subendrintas sistemas. Šia reikšme sąmonė ir vadinama sumatoriumi, nes ji sujungia informacinių vienetų srautą per jutimo kanalus į subendrintą informacinį plotą, kuriame žmogus orientuojasi kaip objektyvioje realybėje. Vienas iš filognozijos fundamentalių principų teigia, kad sumuojamas anapusinės realybės informacinis plotas yra labai mažas, tik keli procentai visos realybės, todėl sumatoriuje mes turime nepilną, tik labai apibendrintą ir abstrahuotą pirmapradės tikrovės vaizdą. Jo mums užtenka išgyvenimui, tačiau tikrai per mažai pilnam tikrovės suvokimui. Iš tikro sumatorius mums neparodo pačių svarbiausių tikrovės principų, dėl ko mums ji yra neįveikiama paslaptis, dėl kurios ir atsirado visos religijos, filosofijos ir mokslai. Šiais keliais einama jau labai ilgai ir rezultatai tikrai nedžiuginantys. Nors ne visi mano, kad tai blogai – sakoma, kuo mažiau žinosime, tuo pasaulyje bus mažiau blogio, nes žinios išsigimėlių rankose žmonijai reikštų neišvengiamą galą, prie kurio veda, pavyzdžiui, transhumanistiniai psyopai.

Išsiaiškinę kas yra sumatorius, turime šią sąvoką skaidyti į smulkesnes sąvokas, kurios pagilina priekinės sąmonės supratimą, paryškina jos realią, paviršinę, fenomenologinę konfigūraciją. Tos sąvokos yra sumantas ir sumatas. Sumantą galima apibrėžti kaip aspektą, kuris sąmonės struktūroje sumuoja, o sumatą, kaip tai, kas yra sumuojama. Kitaip sakant, priekinė sąmonė, juslinis pasaulis, sudarytas iš sumanto ir sumato. Sumantas ateina iš sąmonių vidaus, tai yra subjektyvusis kanalas, o sumatas ateina iš išorės, iš objektyvios realybės. Kiekvienas daiktas yra sudarytas iš šių aspektų, kuriuose naudojant psichinius sąmonės substratus lipdomas anapusinės realybės vaizdas. Tiek sumantas, tiek sumatas turi savo darybinius elementus, kurie naudojami objekto subjektyviam ir objektyviam konstravimui iš sątvare esančio substrato, kurį „Filognozijos pradmenyse“ vadinu rodančiąja substancija. Šie darybiniai elementai labai svarbūs, nes antisumavus juos atbuline projekcija į protą per kontinuumų struktūras, gaunama analitinė sistema, kurioje narstomas juslinis objektas pažinimo sistemose. Sukūrus antisumavimo keliu, tai yra veiksmu priešingu sumavimui, tokią analitinę sistemą, gnostinio implanto pavidalu ji prilipdoma prie kauzalinių anapusinio pasaulio kontinuumų ir sudaro žinojimo apie realybės struktūrą sistemą.

Kadangi sumantas yra subjektyvioji objekto dalis, ji gali būti sudaryta ne tik iš analitinių struktūrų, bet ir iš emocinės sąmonės elementų, kurie susaisto narstomą objektą su emocine sąmone. Siekiama, kad objektyviame pažinime to būtų kuo mažiau, ir kad į teorijas nebūtų įtraukti jokie emocinių sąmonių elementai ir kitokie subjektyvizmai, tačiau buvę atvejų, kai to išvengti nepavykdavo ir gaudavome vietoj objektyvaus pažinumo, kokią nors ideologinę kliedesių sistemą. Mokslininkai to turėtų vengti, bet, kaip sakoma, jie „irgi yra žmonės“ nes turi visą sąmonių spektrą, į kurį įeina ir emocinė sąmonė, kuri sutraukiama į objektyvaus pasaulio paveiksliuko sumanto darybinius elementus ir nuspalvina jį teigiamomis arba neigiamomis emocinėmis spalvomis bei vertinimais. Filognozijoje tokiam principui matau tik vieną pritaikymą – tiriamas pasaulis turi būti suvokiamas per pozityvumo jausmą, turi būti stengiamasi pažinti ne tam, kad pakenktum arba sunaikintum, kas leidžiama tik gynybiniais tikslais. Filognozija neturi būti atiduota į rankas išsigimėliams.

Kadangi sumantas ir sumatas sudaryti iš psichinio substrato darybinių elementų, jie nėra tikra anapusinio objekto substancija. Objektų sumatuose mes matome perteiktą tik tam tikrą anapusinės tikrovės vaizdą, tačiau tas vaizdas labai nutolęs nuo to, kas yra iš tikro ir pagamintas ne iš originalios medžiagos. Informacinis plotas juose labai mažas, todėl fenomenologinio sumato vaizdo neužtenka norint suprasti tikrovę ir reikia išradinėti įvairius papildomus pažinimo metodus bei technologijas. Anapus sumato yra visas spektras tikro hipostratų substrato, iš kurio įpriekiname tik nedidelį objekto sluoksniuką, kuris mums reprezentuoją tikrą daiktą. Visa kita lieka paslėpta hipostratose. Nematome būsenų, nematome jausmų, nematome minčių, matome tik sumatų priekinius fasadus, kurie substancijų spektre sudaryti iš organinės medžiagos. Akivaizdu, kad žmogus ne vien organinis, turi daug eterinių komponentų, sielinių, kurie sumatuose nerodomi, arba kitaip – neįpriekinami. Tačiau yra specialios technologijos su kuriomis tai padaryti įmanoma – pavyzdžiui, technologiškai įpriekinti mintis, kylančias sielinėje substancijoje. Tokiu atveju jau turime telepatinį sumatorių, kuriame matosi kitų žmonių mintys.

Kol kas pateikiu tik idėjos esmę, tačiau, be abejo, būtina daryti išplėstą sumanto ir sumato darybinių elementų analizę, ypač susijusią su analitinėmis pažinimo sistemomis, paaiškinant, kad jeigu tose sistemose, šie darybiniai elementai laikomi ne psichine iliuzija, bet tikromis pirmapradės tikrovės savybėmis, turime labai žemo lygio mokslo sistemą. Deja tokia yra fizika, chemija, biologija ir pan.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.