Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Rašydamas apie mąstymo universalizatus, parodžiau kokios dvi pagrindinės standartinės logikos, galimos filosofijose ir ideologijose. Lingvoforminio mąstymo branduolys yra SVO (subjektas-veiksmas-objektas) sistema, kurią supa įvairios orbitinės dalys. Šiame branduolyje turime kraštines dalis, kurios būna kertinės kas-centrinėje perspektyvoje, ir centrinę, kuri pagrindinė kuo-centrinėje sistemoje. Pirmu atveju sureikšminama pradžia ir pabaiga, autorius ir kūrinys, kaltininkas ir auka, kurie apdovanojami įvairiomis vertėmis ir surikiuojami į hierarchines sistemas. Tokia perspektyva yra moralinės laikysenos pagrindas, kuris tvirtina, kad subjektas, kas-centras, yra neperžengiama riba, nes turi neprilygstamą vertę. Sustoti laikoma gėriu; peržengimas, nepaisymas, suniekinimas laikomas moraliniu blogiu. Imant kitą loginę galimybę, kas-centrai nureikšminami, iš jų išimama vertė, atimamas subjekto statusas ir akcentas perkeliamas prie peržengiančio veiksmo, kuris visada turi jėgos substratą kaip įrankį, todėl yra kuo-centriškas. Toks yra moralumo ir amoralumo principas.

Šios dvi logikos galimos dviem variantais, kurie mano jau buvo aptarti kitoje vietoje. Filosofijoje išskiriu paviršininkus ir gelmininkus, kurie skiriasi savo požiūriu į mąstymo ir pažinimo klausimus. Gelmininkui tiesos vieta yra gelmė, paviršininkui – paviršius. Taip pat visą laiką sakiau, kad esu gelmininkas ir kūriau gelmininko filognozinę paradigmą. Iš esmės, gelmininkas daro peržengimo veiksmą, todėl atrodytų, kad yra amoralistų pusėje, neigiančių subjekto reikšmę. Tačiau tai ne visada tiesa. Tai ypač akivaizdžiai matosi religinėse teorijose – religija peržengia žmogaus paviršių, bet gelmėje randa neperžengiamą sielą; peržengia tikrovę, bet joje randa neperžengiamą dievą. Vadinasi, tai kad iš paviršiaus žengiama į gelmę, nereiškia, kad nelieka kas-centrų, prie kurių privaloma sustoti. Vienas iš žinomiausių paviršininkų ir kas-centristų yra A. Šliogeris, kuris pasisakė prieš bet kokį objekto-subjekto peržengimą tiek vartojimo, tiek pažinimo pasaulyje ir kovojo prieš kuo-centrinės sistemos amoralizmą.

Kuo-centrinės sistemos vienas iš žinomiausių naujų laikų filosofų buvo F. Nietzsche, kuris iš tikrovės siekė išimti visus subjektus-objektus, kaltininkus ir aukas, nusikaltimus ir bausmes ir propagavo procesą, „tapsmo nekaltybę“. Kadangi kas-centras tik iliuzijų sankaupa, joje nėra jokios vertės, todėl galima be jokių skrupulų peržengti. Vienintelis aktualus klausimas yra galia, gebėjimas pasipriešinti arba įveikti. Kas-centruose, pasak jo, nėra jokios tiesos, tik vertinimų iš savo galios perspektyvos iliuzijos. Kas vienoje perspektyvoje tiesą – kitoje melas, todėl jokia absoliuti tiesa neegzistuoja, propaguojamas visiškas reliatyvizmas. Toks principas galioja ir mokslo paradigmoje, kuri peržengia objektą lįsdama į jo gelmę ir surasdama jame tik energijos virpesių sankaupas, kuriose subjektyvistiniai vaizdiniai tėra formulėmis paaiškinamos iliuzijos. Tokiu būdu, ideologiškai, filosofiškai ir teoriškai paruošiamas pagrindas, peržengti bet kokį kas-centrą, nes jis suliejamas su aplinka, tampa tuščia mažaverte vieta, kuri tikrai negali būti kliūtis, prie kurios privaloma būtų sustoti. Imant amoralistinį paviršizmą, jis labiausiai įsigalėjęs bet kokioje hierarchinėje valdžios struktūroje, kur žmogus kaip subjektas, kaip asmuo nuvertinamas ir tampa tik valdovo įrankiu arba konkurentu, kurį galima pašalinti be jokių skrupulų. Šiais laikais visos valdžios biologinę masę valdo mokslo sukurtais gelmininko metodais, kurie nepripažįsta jokios moralės.

Vadinasi visuomenėje susiformuoja dvi stovyklos, vienoje kurių susirenka moralistai – tai dažniausiai religijos, kultūros, filosofijos žmonės, o kitoje amoralistai, kurie sėdi valdžioje ir atvirai arba slapta išpažįsta nyčėizmą, nesvarbu koks būtų jo variantas. Galingiausias šios grupuotės įrankis yra mokslinis transhumanizmas, su kuriuo siekiama pavergti visą žmoniją. Paviršinė valstybė nerodoma visiškai degradavusi, nes remiasi teise, kurios paskirtis sukurti neperžengiamas ribas tarp subjektų. Tačiau to laikomasi tik paviršiuje, o gelminė valstybė visiškai degradavusi ir įklimpusi į amoralistinį, kuo-centrinį principą. Kiekviena pusė turi savo gelmininkų arba paviršininkų ideologijas, kurios pagrindžia tos perspektyvos tiesas.

Filognozija šioje vietoje susiduria su svarbu klausimu – kokią stovyklą pasirinkti standartinėje paradigmoje ir padarius šioje vietoje pasirinkimą, bet siekiant performuluoti mąstymo pagrindus, kaip žengiant žingsnį į priekį išsaugoti padaryto pasirinkimo principus. Iškyla neišsprendžiamas tokioje logikoje prieštaravimas. Gelmininkas peržengia ir vienintelis būdas išsaugoti moralinius įsitikinimus yra naudoti religinių kas-centrų modelius, tačiau būnant pažįstančiu gelmininku – tai neįmanoma. Bent jau tai neįmanoma turint standartinę lingvoforminę sąmonę. Tai beveik neišvengiama, pažinus subjektą paversti jį iliuzinių subjektyvizmų sankaupa, nes žinomi visi įsitikinimus grindžiantys mechanizmai. Nebent būtų įmanoma kartu ir pažinti tiesą, ir išsaugoti kas-centro vertę. Arba kitas variantas, naujoje paradigmoje sukurti kitokios struktūros sustojimo prie ribos logiką. Kas-centras transformuojasi, bet jis nenusmukdomas, bet dar labiau išaukštinamas negu yra būdamas kas-centriniu subjektu. Ieškant naujų kelių filognozijoje ir pasirininkus moralistų stovyklą, tačiau ir išsaugant pažinimo siekį, bus svarbu išspręsti šias problemas. Šioje vietoje tenoriu, kad žmonės pamatytų situaciją ir galimus kelius.

Dabartinėje fizikoje, kurios tikslas svarbus filognozijoje, toks pasirinkimas neįmanomas. Kodėl taip yra matosi iš jos naudojamo laksatinio ekrano. Yra du laksatinio ekranu kertiniai dėmenys: struktūrinis skirtumas (substancija) ir dinaminis skirtumas (judėjimas). Iš esmės visi reiškiniai substancijoje aiškinami judėjimu, kinetiniu arba potencialiniu principu, prie jų prijungiant, kitus papildomus elementus. Turime substancijos kinetikas, dinamikas ir statikas. Šis ekranas gali būti pavaizduotas taip:

fizika

Kiekvienas laksatinio ekrano objektas įgauna tokias dalis:

  1. struktūrinių skirtumų aprašymas,
  2. dinaminio skirtumo aprašymas,
  3. simetronas, išreškiamas formule,
  4. skopinis lygmuo, įvertinantis hierarchinius dydžio santykius.

Substancijoje esantis kas-centras peržengiamas į gelmę ir toje gelmėje randami tik vyksmai ir procesai susilieję su neišskaidytu substratu. Tai visiškas kuo-centrizmas arba Nietzsches filosofija moksliniame variante. Šioje sistemoje nėra jokių iš tikrovės kylančių ribų ir apribojimų, teigiama, kad tokie apribojimai visada nustatomi savavališkai, todėl laikomi iliuziniais. Ką vienas galios centras įdeda, kitas – išima, nes jo perspektyvoje apribojimas matosi kaip nevertingas. Toks mokslinis pažinimas išima iš pasaulio visa vertę ir žmogiškumą, paverčia energijos beprasmių virpesių sankaupa. Sąmonė, suvokimas nelaikomi tikrovės centru, tai tampa tik tam tikrų procesų materijoje sugeneruota iliuzija. Valdžiai tai labai patogu, nes taip sunaikinami visi apribojimai ir paruošiamas pagrindas instrumentiniam naikinimui arba biomasės išnaudojimui. Teisė ir kultūra paverčiama tik saldžiu melu ir gražia priedanga, už kurios, giluminėje valstybėje tvyro visiškas cinizmas ir amoralizmas. Prisidengiama tuo, kad toks amoralizmas pagrįstas „tiesa“ ir „žinojimu“. Pasipriešinimas – idiotizmas, vaikiškos svajonės.

Todėl ir kyla klausimas – ką pamatysime, kai atversime hipostratas? Kaip tai padaryti tokiu būdu, kad filognozija nenueitų mokslo klystkeliu? Fizikos paradigmos nepriimu, jos laksatinis ekranas yra paruoštas sunaikinimui, kurio principas „anapus vaizdo ir veiksmo“. Klausimas tik kas atsistos į moralistų kas-centro vietą? Kokia logika bus grindžiama neperžengiamos ribos taisyklė. Nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas nenaikinti tikrovės yra atsisakyti pažinimo. Net esant tokiems pavojams klausimas „kas aš esu?“ nepalieka ramybėje. To paviršiuje surasti neįmanoma, nes jame yra tik fasadas, neparodantis tikrosios esmės, kuri yra paslėpta. Nepaslėpta dalis neleidžia atsakyti į šį klausimą. Todėl filognozijoje hipostratos bus tiriamos. Šiuo metu tai bandau daryti pasitelkdamas eterio sąvoką, kuri neturi būti suprantama klaidingai, nes šis žodis tik pavadinimas, neturintis nieko bendro su šios sąvokos istorija moksluose ir pseudomoksluose. Pagrindinis akcentas filognozijoje kol kas yra magneto-elektriniai eteriai, kurie nesunkiai aptinkami, įrodomi ir yra visur mūsų artimojoje aplinkoje. Substanciją skirstau taip: atominė materija – artimieji eteriai – tolimieji eteriai; neatominė materija – artimieji eteriai – tolimieji eteriai. Kažkurioje vietoje šioje sistemoje yra gnostinės substancijos ir sąmonės vieta.

Viena dalis hipostratų lentelėje atrodo taip:

lentele1

Šios lentelės smulkiau neaiškinsiu, tai galite padaryti patys. Klaustukais pažymėtos vietos yra neištirtos ir nežinomos nei mokslui, nei filognozijai, tik galima spėti, kas čia galėtų slėptis, pavyzdžiui, ar tam tikra tolimojo eterio forma negalėtų būti minties sąmonėje substratas. Daugiausiai matome akimis ir ausimis, taip pat oda, viskas ko jos nefiksuoja yra hipostratose. Buvimas hipostratoje nereiškia kad tai „dvasia“, nes tos substancijos formos tiesiogiai susisiekia su matoma materija. Tačiau filognozija terminams neteikia didelės reikšmės ir pavadinimus laiko tik manipuliavimo sąmone įrankiais. Turi būti mąstoma anapus pavadinimų.

Tai užuomina į pirmus praktinius filognozijos žingsnius, bet svarbių pasirinkimų ir problemų kontekste. Klaidų daryti negalime.

Viena mintis apie “Moralinis pasirinkimas filognozijoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.