Kuo pakeisti antisumatorių?

Norėdami suprasti kuo skiriasi tikras mokslas nuo netikro, turime surasti tą tašką, kuriame įvyksta išsiskyrimas ir suprasti šio išsiskyrimo priežastis – kodėl viena atšaka nueina teisingu keliu, o kita klaidingu. Tam reikia šiek tiek patyrinėti vidinę žmogaus dalį, suvokti kokiais principais ji yra pagrįsta. Supaprastinimo dėlei tarkime, kad žmogus sudarytas iš sąmonės ir proto; sąmonė – tai savotiška gaublė, kurios viduje turime minčių ekranus. Sąmonės principą apibrėškime kaip sumatorių, kuriame vyksta surinktų duomenų sintezė, suformuojama į objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Pati sąmonė kaip visuma antisumatoriaus sugebėjimų neturi arba jie labai neryškūs, tačiau jis labai stipriai išryškėja žmogaus prote ir sudaro žmogaus sandaros antrą polių. Todėl sąmonė yra tik sumatoriaus veiksmo erdvė, o prote suprojektuotas sumatorius ir antisumatorius, kuris gali judėti abiem kryptimis, nuo visumos prie dalies ir nuo dalies prie visumos.

Todėl suvokimas veikia kaip kokybinis informacijos sumatorius, o protas sudarytas iš sumatoriaus ir antisumatoriaus. Nuo to kokia savybė dominuoja priklauso mąstymo tipas: holistinis, jausminis, asociatyvinis, indukcinis, sintetinis yra sumatorinis; o analitinis, matantis detales ir faktus, logikas ir ryšius yra antisumatorinis. Mokslo išsivystymas priklausė kaip tik nuo šių polių išsiskyrimo, kai prote pradėjo formuotis antisumatorius ir analizė. Sumatorius ir antisumatorius prote gali būti

  1. kiekybinis,
  2. geometrinis ir
  3. informacinis

Kiekybinis sumatorius tai ilgiai, plotai, tūriai, greičiai, energijos, masės, stipriai ir t.t. Geometrinis sumatorius yra pirmiausiai erdvinės ir algebrinės formos. Informacinis sumatorius yra prasmės. Kiekybinis antisumatorius yra skaičius; geometrinis antisumatorius yra formulės elementas analitinėje geometrijoje; ir informacinis antisumatorius yra bitas, reikšmė. Įprastinio mokyklinio/universitetinio mokslo forma yra nepilnas paprasto kontinuumo kiekybinis sumatorius ir antisumatorius, kuriame išreiškiami visi tikrovės dėsniai. Šio principo pagrindinė problema yra ta, kad jis pagrįstas paprastu tapatybiniu kontinuumu, kuris tikrovėje neegzistuoja, toks kontinuumas yra tik sąmoningo suvokimo forma, kuri iškreipia tikrą vaizdą.

Pasiaiškinkime smulkiau šiuos terminus, kad idėja įgautų maksimalų aiškumą. Lotyniškas žodis „summa“ yra kilęs iš žodžio „superus“, kuris reiškia „viršutinis“, „aukštesnis“. Pastarojo aukščiausiasis laipsnis yra „summus“, reiškiantis „viršutinis“, „pats aukščiausias“. Kai naudojame matematikoje, šis žodis reiškia veiksmų su skaičiais „aukščiausia“ dalis arba jungimo rezultatas. Kiekvienas skaičius, vis didėjančia seka, yra „sumos“, nes sudarytas iš smulkesnių sujungtų dalių. Visi jungiamieji skaičiavimai ieško tokių sumų, tai yra, visumų ir rezultatų, gaunamų atlikus dalių sujungimus. Taip veikia visi sumatoriai, kurie dar vadinami kitokiais pavaidinimais kaip sintezė, integravimas, net indukcija. Tiksliuosiuose moksluose vaizduojama, kad svarbiausia žinoti visų savybių tokias visumas – ilgius, plotus, greičius, svorius, energijas ir t.t.

Iš to seka antisumatoriaus reikšmė – tai yra priešingas veiksmas sumatoriui: nuo visumos judėjimas prie dalies, nuo pabaigos prie pradžios, nuo rezultato prie priežasties. Tai yra dedukcija, skaidymas ir analizavimas. Kadangi sumatorius turi tam tikrą apibrėžtą formą, antisumatorius turi būti ne tik paprastas padrikų elementų rinkinys, bet tas rinkinys turi turėti savybes, sujungtas tam tikra tvarka ir logika, kurią galima apibrėžti formulėmis. Taigi sumatoriaus pradžia būna pradinis rinkinys ir to rinkinio sujungimo formulė, kuri duomenis iš antisumatoriaus perveda į sumatoriaus erdvę.

Akivaizdu, kad paprastuose kontinuumuose sumatoriai ir antisumatoriai labai paprasti ir primityvūs, o tuo pačiu ir neatitinkantys tikrovės, nes tikrovėje paprasto kontinuumo nėra. Tikrovėje kaip įprasta sakyti yra 2D kontinuumai. 2D=DD, arba dinaminis ir deformuotas. Bet sąmonė yra paprastas kontinuumas, kuris suformuojamas nepilno kokybinio informacijos sumatoriaus, vadinamo mus supančiu išoriniu ir vidiniu pasauliu. Be šio nepilno sumatoriaus turi būti pilnas sumatorius, kuris parodo tikrą vaizdą, esantį anapus mūsų suvokimo. Tariama, kad tikrovė turi sudėtingą geometrinį simetroną, kuris sudarytas iš deformuotų daugiadimensinių kontinuumų, tačiau perkėlus jį į paprastą suvokimo sumatorių, visas šis sudėtingumas dingsta. Todėl mūsų tikrovės schemos turi turėti dvi koordinačių sistemas – pirma būtų paprastas kontinuumas, o antra sudėtinga multipleksų sandūra. Multipleksas arba dauglypa yra dėmenų arba dimensijų junginys, kuris sudaro sudėtingo kontinuumo elementą, gautą antisumacijos procese.

sumatorius

Paveikslėlyje matome du sujungtus kontinuumas – paprastą ir 2D. Tiesė yra iš paprasto kontinuumo padaryta projekcija arba pjūvis. Kadangi tikrovėje tokio kontinuumo nėra, tai ši projekcija tikros formos neparodo, tačiau aplink ją galima suformuoti struktūras, kurios sudaro tikrą deformuotą kontinuumą, kaip nuokrypių nuo paprasto kontinuumo sistemą. Tuos nuokrypius galima laikyti papildomomis statiškų taškų dimensijomis, kurių visuma kiekviename taške yra dauglypa arba multipleksas. Turėdami tokių multipleksų rinkinį ir formą aprašytą paprasto kontinuumo formule, kuri leidžia multipleksus tvarkingai išrikiuoti, galima gauti tikrą sudėtingą norimos srities sandarą.

Tai reiškia, kad kiekviena formulė, sudaryta paprasto kontinuumo pagrindu, savyje turi slėpti tikrą formulę, kuri parodo visas sumavimų nuglodintas deformacijas. Kadangi naudojamas neteisingas metodas, pagrįstas paprastais kontinuumais, galimas teorinis modeliavimas, nes kontinuumai yra tapatybiniai, vadinasi kiekviename pratęstame kontinuumo fragmente kartojasi tas pats, o tai leidžia numatyti būsimas galimybes. Problema ta, kad tikrovėje tapatybiniai kontinuumai neįmanomi, vadinasi be tiesioginio sąlyčio neįmanomas joks numatymas. Kitaip sakant, galime skaičiuoti tik išmatuotus ir nustatytus kontinuumus, turime turėti tyrimu sudarytus visų tikrovių žemėlapius. Iš galvos tokio žemėlapio nubraižyti neįmanoma. Visi braižymai tėra teoriniai statinio kontinuumo modeliavimai, kurių projekcijos į tikrovę būna neteisingos. Bet ši problema sprendžiama tuo, kad į tikrovę žiūrima iš visumų ir sumų perspektyvos, kuriose visos deformacijos esančios viduje ir dalyse, yra nutrinamos ir imamas tik pats „viršus“. Dėl šios priežasties vidinė forma tampa nesvarbia.

Tačiau tikrovė turi būti pažįstama ne taip. Tas kitas būdas vadinamas antisumatoriumi, kuris sumoje, išskleidimo būdu sugrąžina į modelį pilną sumos formą, mato tos sumos gradientus, tankius ir pan. Mūsų juslumo kokybinis sumatorius veikia taip pat, rodo tik sujungtą bendrą galutinį vaizdą, o visa vidinė energijos srauto forma nuglodinama rezultate. Kadangi yra daug informacijos įvedimo kanalų, kurie turi šiek tiek kitokią kokybę, šiame sumatoriuje mes galima išskirti objektus. Tačiau visi šie objektai yra įstatyti į paprastą suvokimo kontinuumą, kuriame visos erdvės-laiko deformacijos užglodintos. Šis vaizdas perkeliamas į proto sumatorių, kuris mato prasmes ir visumas, turi sintetinę vaizduotę. Tada šie visuminiai vaizdiniai perleidžiami per analitinį kiekybinį antisumatorių, kuris sukuria mokslines teorijas, išreikštas ženklais ir formulėmis.

Tas antisumatoriaus išėjimas į pirmą vietą švietime yra didelė problema, kuri sukuria substratologų ideologiją ir šiomis priemonėmis skaido visas kokybines fenomenologines formas. Sintezė, sumavimas, rezultatas vaizduojamas iš prielaidų gaunama iliuzija, nes pakeitus prielaidas gaunamas vis kitas rezultatas ir tokioms manipuliacijoms nėra jokių apribojimų. Nors metodas gali būti naudojamas, nes gali duoti didelę naudą, nereikia užmiršti bendro vaizdo, parodančio tokio metodo tikrą statusą visumoje. Taip pat, kokios bus pasekmės, jeigu vieną dalį nepelnytai sureikšminsime kitų dalių sąskaita. Filognozijai metodas dar pilnai nesuformuotas, šita analizė yra tik tokio formavimo pirmas žingsnis, tačiau jis aiškiai parodo problemines tradiciniam mokslui vietas, dėl kurių jis yra netiesa ir antra – sukelia katastrofinius humanitarinius padarinius. Taigi turime surasti būdų kaip nuo netikrų paprasto kontinuumo formų pereiti prie tikrų sumatorių lygyje, taip pat – ką su tomis formomis daryti, ar jas pažįstant yra kokių nors alternatyvų antisumatoriaus naudojimui.

Naujo racionalumo gavimas – ne toks paprastas dalykas. „Filognozijos įvadui“ turime tik pradinius svarstymus šiuo klausimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.