Bendras Filognozijos vaizdas

Šioje „Filognozijos įvado“ vietoje jau esame beveik pasiruošę daryti praktinius tyrimus, tetrūksta galutinio apibendrinančio paaiškinimo, kokioje vietoje tas tyrimas bus daromas. Juo nesiruošiama padaryti jokių stulbinančių atradimų, nes artimuosiuose eteriuose tai neįmanoma, tačiau pasimokyti tirti ir mąstyti savo galva – privaloma. Mano stilius gali pasirodyti sausas ir monotoniškas, tačiau nesiūlau jokios informacinės pramogos ir informaciniu linksminimu neužsiimu. Viskas skirta praktikai, veiklai, ne mėgavimuisi iliuzine būsena. Lig šiol akcentavau bendrą vaizdą, kurį vadinu holoplastiniu, tačiau akivaizdu, kad tas bendras vaizdas iš pradžių yra tik šablonas, kurį dar turėsime užpildyti; taip pat laikau svarbiu principą, kurį pavadinau Mockaus transformacija, turintį paaiškinti kaip energija virsta informacija šviesos arkoje. Kadangi žmogus yra dviejų realybių junginys, tarp tų realybių turi būti tiltas, kurio nepaaiškinus suprasti kas yra žmogus ir kaip jis atsiranda – neįmanoma. Norit atsakyti į šį klausimą, reikia aprėpti visą žmogaus spektrą, kuris prasideda nuo atomų pasaulio ir baigiasi tolimųjų eterių gelmėje. Tarp visų šių sluoksnių privalomas pereinamasis ryšys, antraip jie nebūtų sujungti, ir nebūtų įmanomas sielos komunikavimas su fiziniu pasauliu. Šis dvikryptis ryšys ir vadinamas Mockaus transformacija (energijos į informaciją).

Kaip sakiau, žmogaus sandarą patogu aprašinėti Uroboro simboliu, tačiau turime iš ezoterikos ir magijos sferos jį perkelti į racionalų pasaulį. Taip pertvarkytas šis simbolis labiau tinkamas filognozijai, siekiančiai pažinti žmogų ir jį supančią realybę protu. Filognozo protas neįprastas, nes jis neina nei religijos, nei filosofijos, nei mokslo keliu, tačiau vis tiek tai yra protas, nes kuriamas toje vietoje, kurioje protą konstruoja išvardintos sistemos. Tačiau filognozijos prielaida – susikonstruoti protą savomis priemonėmis, padarant jį labiau tinkamu filognozijos didžiajam tikslui. Uroboro paskirtis išskirti dvi substancijos rūšis, sudarančias egzistuojančio žmogaus pamatą – rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Tie, kas skaitė „Įvadą“ iš eilės, ne kaip atskirus straipsnius, turėtų pagrindinius teiginius atsiminti. Rodančioji substancija yra savotiškas indas, kartais vadinu gauble, kuriame vaizdų forma formuojama informacija. Rodomoji substancija yra atvaizdas, nuimtas iš anapus žmogaus esančios realybės. Tirdami šiuos atvaizdus, mes kuriame teorijas apie mus supančią realybę. Savo schemoje Uroboro principą sujungiau su eterių spektrine juosta, bandydamas sąmonės dalis susieti su jų vieta šiame spektre. Ta juosta pateikta ankstesniame skyrelyje.

transformĮ schemą galima žiūrėti įvairiai, nes čia sudėta labai daug vertingos informacijos: vertikaliai, horizontaliai, iš kairės į dešinę. Vertikaliai matome: kuriantįjį pradą apačioje – jame sukoncentruota visa tiesa, visas žinojimas apie šią realybę; per vidurį yra pirmapradis kūnas, sudarytas iš viso, anapus vaizdo esančių substancijų spektro, pradedant dešinėje nuo atomų ir baigiant kairėje gnostine substancija ir tolimaisiais eteriais, iš kurių sudaryta sielos substancija; pačiame viršuje yra ta mūsų sąmoninga realybė, kurią mes tapatiname su savo vidiniu subjektyvumu ir išoriniu objektyvumu – vadinu šį aukštą realinu, mus supančia suvokimo iliuzija, per kurią mums pateikiamas anapusinis pasaulis. Matome, kad šviesos arka, sątvaras, nevienalytė, nes turi lengvai išskiriamas dalis. Svarbiausios yra keturios dalys: priekinė sąmonė – objektyvus pasaulis, galinė sąmonė – subjektyvus pasaulis, centrinė sąmonė – kūnas ir emocinė sąmonė, sukoncentruota galvos vaizdo plote, ten kur projektuojamos emocijos. Visi tikri procesai vyksta apatiniuose aukštuose, o viršutiniame yra tik jų reprezentacijos, kopijos, kurios mums praneša suvokimui svarbią informaciją. Tai yra, mes gyvenam trečiame, netikrame aukšte kaip sąmonės, o mūsų tikroji esmė yra tikrovės kuriančiajame pagrinde ir pirmapradžiame kūne, sudarytame iš subtiliųjų eterių.

Protas, pažymėtas žaliai, eina per gnostinę substanciją ir užsibaigia holoplastinėje gelmėje. Su juo šioje kryptyje sujungtas rodančiosios substancijos principas, pažymėtas raudonai, kuris gali būti su gnostine substancija surištas artimasis eteris. Priekinėje sąmonėje yra atominės substancijos atvaizdas, kuris reprezentuoja atominį fizinio kūno sluoksnį, kuris iš tikro apgaubtas artimaisiais ir tolimaisiais, nematomais eteriais, ir galiausiai sujungtas per Mockaus transformaciją su sieline substancija. Priekis, fizinė realybė, vadinama fizine brana, susijusi su materializmu, mokslo keliu. Galinė dalis, nutolusi nuo kietos, atominės substancijos, asocijuojama su gnosticizmu, kuris prie tikrovės pamato bando eiti per sielą, kuri suvokiama ne kaip homunkulas ar idėjos projekcija, bet kaip tikra struktūra žmogaus anapus vaizdo esančiame pirmapradžiame kūne. Akivaizdu, kad visi daliniai keliai nėra galutinė absoliuti tiesa, tai yra nei materialistinis, nei gnostinis kelias. Tiesa turi apimti viską, visumą. Kitaip sakant, tiesos galima ieškoti tik visų kelių sintezėje. To filognozija ir siekia.

Šioje schemoje ir toje, kurią pateiksiu, kiekviena sritis atitenka kokiai nors pažinimu ir sąmonių formavimu užsiimančiai grupuotei. Priekinę sąmonę ir fizinę braną uzurpavo eksperimentinis, materialistinis mokslas, per materializmą bandantis paaiškinti ir sielą, kuriantis transhumanizmus ir žmonijos pavergimo technologijas. Mokslas lygu vergovė – toks filognozijos verdiktas. Filosofija šiais laikais daugiausiai užsiima fenomenologija, tai yra, šviesos arkos pavidalų paviršiaus tyrinėjimu, bandymu šiam paviršiui primesti kalbines prasmes. Filosofijų žinoma būta visokių, materialistinių ir spiritualistinių, paviršininkų ir gelmininkų. Tačiau visų jų galimybės ribotos, vienintelis metodas stebėjimas ir patirčių įžodinimas. Tokiu metodu toli nenuvažiuosi, dėl to filosofija per tūkstančių metų istoriją nieko ir nepasiekė. Religija iš karto bando sugauti tikrovės pagrindą, kuriame sujungta visa realybė, nors gerai nesugeba suprasti ir paaiškinti net artimiausios aplinkos, sąmonės, sielos, kūno, pasaulio. Todėl gaunama kliedesių projekcija, kuriais tikėti prievarta verčia organizacija vadinama „bažnyčia“. Filognozija su šiomis pažinimo sistemomis siekia konkuruoti visose vietose, nes filognozijos pradžia yra holoplastinio vaizdo šablonas, tačiau užpildomas ne kliedesiais, bet tikra teisinga informacija (kiek tai įmanoma). Todėl pirmas dalykas kurį tenka padaryti, yra naujoviško metodo sukūrimas, kuris pralenktų senus fiksatinius ir laksatinius ekranus. Bet svarbiausia, kad viskas turi būti tiriama ir patiriama, ne išgalvojama.

Tas šablonas, kuriame raudonu kryžiuku pažymėta šio skyriaus tyrimo vieta, pateikiamas toliau:

tikroveMūsų egzistencijos centras yra sąmonių raizginys, nupieštas šviesos arkoje. Per šio raizginio dalis galima pateikti į įvairias realybes. Per priekinę, tai materializmas – mokslo kryptis, kuris naujausiais laikais nuo fizinės branos bando pasukti prie gnostinės, atverti sielines hipostratas. Šioje kryptyje bus mano pirmasis tyrimas, susijęs su artimaisiais, magneto-elektriniais eteriais. Mane šiuo metu domina fizinės ir gnostines branos surišimas, nuo kurio priklauso fizinės informacijos perdavimas į rodančiąją substanciją. Pats tyrimas vyks pirminėje tikrovėje, tačiau jo atvaizdas bus priekinėje sąmonėje, kur dalis proceso matoma, kita dalis paslėpta hipostratoje ir atskleidžiamas specialiais jutikliais ir matuokliais. Viso to tikslas – geriau suprasti magneto-elektrinių eterių geometrinius simetronus.

Tačiau tai ne viskas – šį šabloną patogu taikyti ir jau žinomų filosofinių, religinių ar mokslinių paradigmų atvaizdavimui, nes visos jos turi kokią nors čia pavaizduotą vietą, orientuotą kokia nors konkrečia kryptimi. Kaip pavyzdį įpratęs naudoti A. Šliogerį ir F.Nietzsche. Šliogeris yra paviršininkas, siekiantis visą žmogaus žinojimą sustumti atgal į šviesos arką ir uždaryti visas hipostratas. Kaip paviršininkas, jis akis ir regą paskelbią „karališkąja jusle“, ir siekia visus suvaryti į priekinę sąmonę, kuri pasak jo yra teisingiausia. Tokį kelią Lietuvai siūlantis filosofas gal ir atrodo įspūdingai mažai informuotiems žmonėms, tačiau remdamasis savo žiniomis, galiu tvirtai pasakyti, kad planetos elite rega tikrai nėra laikoma „karališkąja jusle“, siūlant šį variantą smukdomas Lietuvos supratimo lygis. Nekalbant jau apie tai, kad paviršininkų filosofija – neperspektyvi. Būtume pralenkti, ir labai greitai, o tai – egzistencinė grėsmė.

Valdžios elito psichopatams tam tikru laiku įspūdį padarė Nietzsches sistema. Koks jo kelias šioje schemoje. Pirmiausiai jis atsitraukia į save, savo subjektyvumą ir čia atranda, iš visko ką galima atrasti, Valią; tada priekinėje sąmonėje atranda Galią, Viešpatavimą. Šiuos du principus sujungia, tačiau kadangi psichologija jo nedomino, nes norėjo paaiškinti tikrovės paslaptį, šį junginį nukėlė į gelmę, tikrovės fundamentą, bandydamas šiais dviem žodžiais paaiškinti visą tapsmo procesą. Padaręs tokį loginį žingsnį, pradeda tirti tikrovę, visur bandydamas išgauti valios viešpatauti morfologines formas – fiziniame, biologiniame, socialiniame, politiniame ir psichologiniame pasaulyje. Idėja gal ir originali, tik labai primityvi ir metodai visiškai atsilikę, atavistiniai. Taip judant padaryti žingsnį į priekį neįmanoma. Pasaulyje yra daug daugiau negu Galia, o psichologijoje į Valią tikrai viskas nesusiveda. Į neišsemiamą, begalinę gelmę šiuos žodžius projektuoti, tikintis, kad jais galima ką nors paaiškinti – neregėto masto kvailumas, nieko nesupratimas nei apie žmogų, nei apie pasaulį, nors snukiadaužio mėgėjams ir dėsnio „ateini čia“ garbintojams gali būti gana patrauklus. Žinoma, be šių veikėjų buvo begalės ir kitų bandytojų, bet viską skaityti ir perpasakoti būtų brangaus laiko švaistymas, geriau tirti pačiam.

Manau, filognozija geba daug geriau negu tai, priešingu atveju neverta būtų ja užsiimti – būtų galima tapti mokslininku, filosofu arba religiniu fanatiku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.