Iš dėmenų sulipdyti naują ekraną tikrovės pažinimui nėra taip lengva, nes sąmonė yra suaugusi su sensoriumu, kuriame formuojama iš aplinkos ateinanti juslinė informacija. Šio ekrano perdaryti neperkuriant sąmonės neįmanoma, o jeigu tai kada nors ir bus įmanoma, tai tik naudojant technologijas, kurių šiuo metu neturime. Todėl tokios minties reikia atsisakyti ir ieškoti kitų kelių. Šis kitas kelias atsiranda dėmesį perkėlus į kitą sąmonės vietą, kurią vadinu laksatu. Ši vieta judri, kintama ir ją labai lengva perdaryti. Tai kas sensoriume yra fiksuoti dėmenys, mąstyme yra lankstūs žodžiai, sąvokos ir iš jų suformuotos mintys. Kiek yra galimybė laisvai kurti naujus žodžius, paremtus naujomis sąvokomis, tiek įmanoma išrasti naujus dėmenis ir iš jų sudaryti naują ekraną, per kurį žiūrime į tikrovę.

Žinoma tai neturi būti savavališka kūryba, nes turime siekti maksimalaus atitikimo anapusinei tikrovei. To siekiama su sensoriniu ekranu, kuris pasirodė ganėtinai efektyvus, todėl tikslinga naują ekraną kurti tik tam, kad būtų pralenktas šio ekrano efektyvumas. Mažiau efektyvūs laksatiniai ekranai, į suvokimą įnešantys tik iliuziją – nereikalingi. Laksatinio ekrano kūrimas yra pažinimo proceso dalis ir jo dėmenys turi kilti iš pačios realybės – jeigu dėmuo prie jos nepriartina, jis nelaikomas atradimu. Kadangi sąmonės kokybė filognozijoje vertinama ne tik teoriniais, bet ir praktiniais kriterijais, neefektyvūs ekranai lengvai atsijojami, nes jie neduoda metodų realiai įvaldyti tikrovę. Ekranas iš kurio neįmanoma išvesti jokios technologijos, kuris neduoda jokio technologinio sprendimo, nelaikomas reikšmingu pasiekimu. Toks ekranas yra tik eksperimentinis tikrinimas, kurio tikslas įvertinti jo galimybes. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu duoda bent vieną praktinį sprendimą. Kuo tokių sprendimų daugiau, tuo ekrano vertė didesnė.

Praėjusiame skyrelyje užsiminiau, kad naują ekraną sukurti nėra taip lengva, ir čia paaiškinau kodėl taip yra – privaloma užčiuopti kokį nors tikrą, veiksmingą tikrovės aspektą. Todėl pilno naujoviško ekrano kol kas nekuriu ir noriu iki galo išnaudoti tradicinių dėmenų ekraną, kuris naudojamas šiuolaikiniame moksle. Tačiau jau buvo galima pastebėti, kad šis ekranas yra išplėstas naujais dėmenimis, todėl gali būti vadinamas hibridiniu. Tie nauji dėmenys yra eiolas ir rėizolas. Eiolą galima sieti su žmogiškoje tikrovėje egzistuojančiu aktyviu laisvės aspektu, kuri yra būtina kuriant naują tikrovę, o rėizolas yra pasyvi medžiaga, iš kurios formuojamas kūrinys. Šie aspektai paimti iš sątvaro sandaros, kuriame formuojama anapusinė tikrovė, todėl reikalavimas susieti dėmenį su tikrovės savybėmis nesunkiai pagrindžiamas. Nors galima bandyti priekaištauti, kad tai iš „psichologijos“ paimtos savybės, todėl jos objektyviam filognozijos mokslui netinka, nes yra subjektyvios. Kaip paaiškės vėliau, aš šias sąvokas maksimaliai suobjektyvinu ir paverčiu objektyviais tikrovės ekrano dėmenimis. Dabar tai ir pamėginsiu paaiškinti.

Turime pradėti nuo rėizolo, nes jis yra tikrovės pamatas, tai iš ko sudaryta visa realybė. Tikrovės fundamentalius vienetus, kurie susidaro iš kontinuumo deformacijų jiems susijungiant vadinu simetronais. Šie vienetai taip vadinami todėl, kad jie yra geometriškai taisyklingi ir sudaryti iš simetrinių bei asimetrinių struktūrų. Simetronai turi galimybę jungtis ir dalintis, šitaip formuodami didesnes sankaupas, įgaunančias išplėstą sandarą. Rėizolu vadinamas tas tikrovės aspektas, kuris atsiranda savaime jungiantis simetronams, per labiausiai derančias simetrijų dalis. Toks simetriniu atitikimu pagrįstas jungimasis jungiasi didele tikimybe ir yra dažniausiai pasitaikanti struktūra. Rėizolo dėsniai kyla būtent dėl šio simetrinio arba geometrinio taisyklingumo, nes stabilūs ir labiausiai tikėtini tie dariniai, kurie turi simetrinį atitikimą, o deriniai, kurie yra asimetriški – labai reti, todėl savaime iš asimetrinių konfigūracijų substancija nesiformuoja. Todėl rėizolas, pirmykštė materija, atsiranda tada, kai simetronai sukrinta patogiausiu būdu ir be papildomo įsikišimo iš jo negali atsirasti jokios naujoviškos struktūros.

Vadinasi, jeigu tikrovė būtų sudaryta tik iš rėizolo, neatsirastų nei gyvybė, nei visata – mums įprasto pasaulio, kuriame gyvename nebūtų. Kadangi mes patys ir visata yra faktas, turime daryti prielaidą, kad be rėizolo tikrovėje yra dar bent vienas dėmuo, kuriam turime būti dėkingi už savo ir mūsų pasaulio sukūrimą. Šią jėgą vadinu eiolu, kuris įsiveržia į rėizolinę materiją ir suformuoja joje naujoviškas struktūras, kurios savaime neatsirastų, nes jos sudarytos iš sujungimų, kurie savaime labai reti ir be papildomo įsikišimo neatsiranda. Vadinasi eiolo „laisvė“ ir „valia“ pagrįsta tuo, kad jis sugeba sujungti simetronus per tas vietas, kurios yra simetriškai netaisyklingos. Yra taisyklingi sujungimai, kurie pasitaiko labai dažnai ir yra asimetriški sujungimai, kurie paprastai gali turėti tik kelių procentų tikimybę. Eiolas yra ta papildoma jėga, kuri šią tikimybę padidina bent iki 80 proc. ir padaro neįmanomas struktūras įmanomomis. Dėl šios priežasties iš išorės stebint atrodo, kad mūsų pasaulis negalėjo atsirasti be „protingo įsikišimo“, nes savaime tokių susijungimų atsitiktinumo principu negali būti. Taip eiolas suasmeninamas ir paverčiamas dievu, kuris tampa tikėjimo ir garbinimo objektu. Filognozija nėra religija, ji yra pažinimo metodas, todėl sudievinimas ir pavertimas ritualinės elgsenos tikslu mums nėra tinkamas.

Įvedę į ekraną tokius papildomus dėmenis, gauname priemones, kurios leidžia aprašinėti kūrimo procesą, naujų tikrovės struktūrų atsiradimą. Mokslas neturintis tokių dėmenų šį klausimą palieka anapus savo galimybių, religiniam mąstymui. Tačiau pasaulio, gyvybės „dirbtinis“ atsiradimas yra faktas, kurį galima tirti ir moksliniu būdu, vadinasi reikalingos sąvokos, kurių rėmuose būtų galima formuoti tam reikalingus parametrus ir juos sieti į formules bei lygtis. Visa ligšiolinė fizika buvo aiškinama rėizolo dėmens rėmuose, nebandant paaiškinti kaip tame kas būtina gali atsirasti naujos, nebūtinosios struktūros. Tai kas nebūtina, nedeterminuota – laikoma laisvu. Gyvybė nėra būtinai iš rėizolo kylanti realybė, iš žinomų dėsnių tokios būtinybės išvesti būtų neįmanoma. Tad jeigu gyvybės atsiradimas nelaikomas determinuota rėizolo forma, turime daryti išvadą, kad ji laisvai sukurta, o tai, kas kuria nebūtinas, savavališkas struktūras, pažeidžiant tikimybės principą, yra eiolinis tikrovės aspektas. Manau, kad šis samprotavimas pakankamai pagrindžia šių dėmenų teisėtumą laksatinio ekrano sandaroje. Šie dėmenys dar turi būti išplėsti ir formalizuoti, nes jie turi turėti smulkesnes dalis, tačiau pati pradžia tuo padaryta. Taip kaip turime bendrą substancijos kategoriją, o paskui uždedame ant jos kvantų modelį susietą su parametrų sistema, taip pat galima modeliuoti ir eiolą bei rėizolą – kurti jų smulkesnius modelius.

Tęsmas galbūt nėra pats originaliausias dėmuo, įeinantis į išorinę dėmenų struktūrą, kurią paaiškinau ankstesniame skyrelyje, tačiau pateikiu kitą tęsmo interpretaciją. Iš jo pašalinama tapatybės savybė ir įvedama dinamika, suteikiant jam galimybę įgauti įvairias deformacijas, struktūras, kuriomis galima imituoti anapusinės tikrovės sandarą. Taip pat tariama kad yra įvairūs, skirtingi tęsmo tipai, turintys įgimtas savybes ir jiems maišantis savaime atsiranda simetriškos ir asimetriškos struktūros, kurios suvokime pasirodo kaip įvairūs kokybiniai supančios aplinkos reiškiniai, turintys įvairių sugebėjimų. Pavyzdžiui, yra tokie kontinuumai, kuriems susijungus atsiranda kūnas, fiziškumas, bet yra ir tokie, kuriems jungiantis natūraliai atsiranda informacinių gaublių dariniai, gebantys atspindėti aplinką kokybinėmis formomis. Šitaip iš pradžių kontinuumų simetronuose atsiranda kūniškumo rėizolas ir sieliškumo rėizolas, kuriuos sujungus su eioline jėga, gauname išbaigtą gyvybės formą, gebančią suvokti aplinką ir prasitęsti.

Kaip tokie dėmenys atrandami galima paaiškinti vektorių apsukimo metodu. Tarkime gyvybė yra biologinis vektorius, kuris turi objektyviai tiriamą sandarą. Žmogus turi kūną ir sąmonę; kūnas atsiranda dauginimosi būdu, auga sąveikaudamas su aplinka, kurią suvokti galima dėka psichinių gebėjimų. Vadinasi, šią pagrindinę struktūrą apsukame ir pagal jas darome projekcijas atbuliniu būdu į hipostratas ir išvedame projektuojamus dėmenis. Kūnas turi organinį komponentą, atsiranda iš organinio pasaulio, kūno programa susideda iš genetinio dėmens. Sąmonė taip pat turi turėti savo komponentą kūno hipostratose ir aš šį komponentą vadinu gnostine brana. Galima tvirtinti, kad šis dėmuo neįrodytas, bet jeigu biovektoriuje yra toks komponentas, tai jis neišvengiamai turi kilti iš tam tikros realybės, kuri negali būti išgalvota, netikra. Gnostinė brana yra tikra, tik reikia ją ištyrinėti, o tai pradedama nuo egzistavimo postulato. Einant toliau, mums žinomi mokslo dėsniai sako, kad pagal juos dabartinei realybės formai savaime atsirasti tikimybė maža, vadinasi vėlgi turi būti tikrovės vektorius, kurį apsukus, galėtume jį kildinti iš dviejų pradinių vektorių: tos tikrovės formos, kuri labai tikėtina, ir atsiranda savaime ir tos, kuri sukuria savaime neatsirandančias struktūras, padidindama simetronų sujungimo per asimetrinius taškus tikimybę. Šios dalys, kaip jau paaiškinau, vadinamos rėizolu ir eiolu. Pagal tokią logiką šie dėmenys hipostratoje taip pat privalomi, nes jie yra tikrovės vektoriaus sandaros atbulinė projekcija.

laksatinisPradžioje paaiškinau, kad kuriant dėmenis, jie turi duoti praktinį sprendimą kokiai nors problemai, nes filognozija siekia ne tik holoplastinės tiesos, bet ir veiklos masto išplėtimo. Ekranas patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu leidžia atrasti naujų technologijų, kurios yra realiai veikiančios. Aišku, kadangi čia dėstomi tik filognozijos pagrindai, tai jokių technologinių sprendimų nepateiksiu, tačiau visada būtina turėti omenyje, kad filognozijai tai privaloma. Teorija yra fiksatas, būtinoji struktūra, rėizolas, o inžinerija yra laksatas, naujų sujungimų kūrimas iš būtinųjų struktūrų, eiolas. Todėl reikia žinoti ne tik teoriją, bet reikia mokėti ją pritaikyti. Tai galima daryti tuo pačiu atbulinio vektoriaus metodu: imamas koks nors siekiamas technologinės naudos vektorius, sudaromas jo pageidaujamų savybių rinkinys, tada tos savybės apsukamos ir projektuojamos į hipostratas, bandant jose taip sujungti dinaminio ir mechaninio simetrono struktūras, kad gautųsi naujas, dirbtinis pageidaujamas naudos vektorius.

Pavyzdžiui, viena siekiama technologija yra antigravitacija, kurios tikslas įveikti aplink kosminius kūnus esantį jėgos vektorių žemyn. Tam pasiekti reikia gravitacinės dinamikos simetrone surasti tokias dėmenų vektorių konfigūracijas, kurios leistų kompensuoti gravitacinę trauką žemyn. Viena iš galimybių yra atrasti hipostratose planetos skleidžiamą antigravitacinį spinduliavimą, kurio vektorius yra aukštyn. Jis neveikia įprastinės materijos todėl, kad ji šiam spinduliavimui yra skaidri. Tačiau sukūrę neskaidrią materijos formą ir galėdami reguliuoti jos skaidrumą, galėtume gauti keliamąją jėgą aukštyn, kuri būtų antigravitacinio variklio mechanizmas. Tai aišku svajonė, nes norint surasti tikrą antigravitaciją, reikia atskleisti visą hipostratinį planetos simetroną, į kurį įeitų ir gravitacijos teorija. Bet metodas aiškus: turime suformuluoti siekiamos naudos vektorių, ir taip sujungti atskleistus simetrono dėmenis, kad jie sukurtų naują siekiamą technologiją.

Tokie yra naujų kontinuumų dėmenų kūrimo principai ir kriterijai, kuriuos naudojant jie priimami arba atmetami. Svarbiausias dalykas – laksatinis ekranas, kad turėtų vertę, turi gerokai lenkti sensorinio ekrano efektyvumą. Priešingu atveju jis nėra reikalingas, nes suvokimo kokybę ne pagerina, bet pablogina.

Klausimai:

  1. Kokie yra naujo suvokimo ekrano kūrimo principai?
  2. Kodėl sunku surasti naujus, efektyvius dėmenis laksatiniam ekranui?
  3. Kaip vertinamas laksatinio ekrano efektyvumas?
  4. Koks yra eiolo ir rėizolo dėmenų pagrindimas?
  5. Kaip atsiranda simetronai?
  6. Kokių reikia savybių tikrovėje, kad atsirastų nesavaiminės struktūros simetrone?
  7. Koks technologijos kūrimo metodas, naudojant naudos vektorių?
  8. Kaip įrodomas gnostinės branos pagrįstumas?
  9. Kodėl fiksatinis ekranas niekada neatskleis holoplastinio pasaulio vaizdo?
  10. Kaip patobulinti mąstymą, kad jame būtų daugiau resursų laksatinio ekrano dėmenų kūrimui?
  11. Kaip pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau nepriklausomų išradėjų?