2016-10-28, pakilimas, pabudimas

Išbaigto žmogaus teorija

Žmogui pradėjus gilintis į save, pirma suvokiama realybė būna jausmas, kad jis ne visas, ne išbaigtas žmogus. Šis jausmas jam rodo, kad jis yra kažkas daug daugiau negu duota šiuo momentu. Šio ribojimo kilmė iš pradžių atrodo mįslinga, tačiau rinkdamas informaciją jis pradeda suvokti, kad planetoje veikia žmogui nedraugiška slapta sistema, kuri kontroliuoja kiekvieno žmogaus galimybes ir jo vystymąsi. Tuomet atsiranda tikslas šį apribojimą įveikti ir susigrąžinti tikrą save, atsisakant būti tik kažkieno suformuota funkcija.

Šio tikslo siekiama ir signalinių sistemų teorija, kuri gerokai išplečia įprasto žmogaus paveikslą, papildydama jį trūkstamomis dalimis. Šią teoriją karūnuoja pakilimo koncepcija, kurios esmė yra realybės sluoksnių, kuriuose egzistuoja žmogus sujungimas ir dėmesio sutelkimas į aukštesnius pasaulius ir aukštesnes galimybes. Pakilimo priešybė yra nuopuolis arba „nusileidimas“, kai žmogaus dėmesys užsifiksuoja žemiausiame sluoksnyje ir žmogų vaizduoja iš šios perspektyvos. Tai yra nihilistinė nuostata, nors koks nors Nietzsche tam greičiausiai paprieštarautų, nes jis nihilizmą supranta priešingai.

Žmogus turi penkias signalinių sistemų grupes ir tris sąmones.

1) sensoriumas,

2) korporiumas,

3) telepatiumas,

4) oneiriumas, ir

5) transoriumas.

Pirmos trys grupės siejamos su pirmąja sąmone, kuri yra įprastinė kasdienė būdravimo būsena; oneiriumas yra antroji sąmonė, kuri prabunda miegant pirmajai; ir transoriumas yra trečioji sąmonė, kuri prabunda tada, kai žmogus išeina į vidinės transcendencijos pasaulį. Įprastinė žmogaus būsena – kai dominuoja pirmoji sąmonė, o kitos dvi miega. Žmogaus tikslas turėti visas tris pilnai funkcionuojančias sąmones. Tai galima pasiekti tada, kai įjungiami aukštesni sluoksniai ir jie tampa sąmonės burbule atvirais pasauliais.

Žmogaus signalinėms sistemoms vaizduoti tinka parabolės vaizdinys, kuris turi atvirą ir uždarą dalį. Taip pat ir signalinės sistemos yra pirminės ir antrinės, atviros ir uždaros, tik aptarnaujančios atviras sistemas. Kaupiamoji ir laksatinė sąmonė dažniausiai būna uždaros, ir vienintelis atviras pasaulis, į kurį jos įstatytos yra sensorinis kosmosas. Tačiau be šio yra ir kiti kosmosai, kuriuos taip pat galima „atidaryti“, bet tam pastangos turi būti nukreiptos į vidų. Transoriumas yra gnostinis kosmosas, kuris sudarytas iš tos pačios substancijos kaip ir žmogaus anapusinė siela.

Visą šią sistemą patogu uždėti ant realybės sluoksnių modelio, kurie žymimi triguba U raide. Pirmas labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinė realybė, kuriame gyvena žmogaus materialus kūnas. Antras išorinis sluoksnis yra gnostinis pasaulis, kuriame sukuriama žmogaus anapusinė siela. Kai žmogus miršta siela pasilieka šiame pasaulyje ir gyvena kaip atskira nefizinė egzistencija. Trečias sluoksnis susijęs su pakilusia sąmone, kuri turi ypatingo, išskirtinio regėjimo galimybę, pirmiausiai matyti visą save su kūnu ir siela iš aukščiausios įmanomos perspektyvos. Tai yra kažkas panašaus į virš reinkarnacinę sąmonę, kuri geba matyti visus savo gyvenimus šioje realybėje ir yra ištrūkusi iš persikūnijimų rato.

Skaityti toliau


2016-09-24, signalinės sistemos

Žmogaus signalinės sistemos

Kadangi pasaulyje vis labiau pradeda skleistis tikrasis žmogaus veidas (žmogiškumas ne etine, bet prigimties prasme), manau atėjo pats laikas supažindinti su žmogumi iš egzobiologijos perspektyvos. Egzobiologija daro prielaidą, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, jį galima klasifikuoti gretinant su kitomis gyvybės formomis. Tai yra, nors egzobiologija aprašo nežemišką gyvybę, žmogus taip pat yra egzobiologijos subjektas, nes yra vienas iš daugelio. Egzobiologija apibrėžiama kaip mokslas, kuris tiria gyvybės visatoje formas.

Kitas svarbus terminas yra signalinė sistema, nes aš pasirinkau aprašymo būdą, kuris pagrįstas signalinių sistemų klasifikavimu. Kiekviena egzobiologijos aprašoma gyvybės forma turi savo unikalų signalinių sistemų rinkinį ir gali pagal jas būti klasifikuojamos. Signalinės sistemos terminą 1932 m. įvedė rusų mokslininkas Pavlovas, tačiau jis išskyrė tik dvi signalines sistemas: pirmąją ir antrąją. Tai yra labai primityvus modelis, kuris naudotas bihevioristinės (elgesio) psichologijos rėmuose, pirmoje 20 a. pusėje.

Tuo tarpu egzobiologiniu požiūriu žmogus turi 15 signalinių sistemų. Dalis jų yra žmonėms žinomos, tik psichologų mafijos ignoruojamos, menkinamos, o kitos yra visai naujos, nes žmogui latentinės arba nuslopintos. Visas šias signalines sistemas galima sugrupuoti į penkias grupes, kurių kiekviena turi tris pogrupius. Trys pogrupiai yra a) priklausoma signalinė sistema, b) nepriklausoma signalinė sistema ir c) kaupiamoji signalinė sistema. Priklausoma signalinė sistema yra tokia kuri priklauso nuo kažkokios išorinės realybės ir yra tos realybės signalas. Nepriklausoma signalinė sistema yra priklausomos signalinės sistemos modeliavimo vieta. Ir kaupiamoji signalinė sistema yra skirta signalų informacijos sukaupimui ir atgaminimui, kad ją būtų galima pavyzdžiui panaudoti nepriklausomoje signalinėje sistemoje.

Toliau išvardinsiu pagrindines signalinių sistemų grupes, bet prieš tai noriu paaiškinti kai kuriuos momentus. Terminai nėra galutiniai, jie sąlygiški, nes sistema nebaigta ir yra daugiau kaip pavyzdys. Toliau, pavadinimai gali skambėti keistai ir neįprastai, bet tik todėl, kad tai žodžiai paimti iš kitų kalbų (lotynų ir graikų kalbų). Ir norint juos suprasti reikia žodžius išsiversti.

Skaityti toliau


2016-11-25, reinkarnacija

Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno – dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas – laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Skaityti toliau


2017-04-23, jausmų ekranai

Kaip analizuoti jausmines būsenas?

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis – emocijos, jausmai, būsenos – buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove“. Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:

auftat

Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė – „aš esu“, „tai yra“ iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą – tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką – tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje – tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą – tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį – tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį – iš vidaus ir iš išorės – bei jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro“ pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa – tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Skaityti toliau


2016-09-27, korporiumas

Vidinių kūnų sistema

Norint geriau suprasti save ir matyti kitus žmones, geriausias metodas yra vidinių ir išorinių kūnų modelio naudojimas. Šiuo modeliu galima paaiškinti daug žmogaus psichologijos subtilybių, kuris leidžia geriau suprasti gyvenimą. Šis modelis yra labai paprastas ir šiek tiek skiriasi nuo ezoterinio subtiliųjų kūnų modelio, nes jame nenaudojama niekas, ko žmogus negali pamatyti savo įprastinėje vidinėje patirtyje. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip eterinis arba astralinis kūnas, nes jiems patirti reikia ypatingų sąlygų ar gebėjimų, o mano sistemoje, jokių gebėjimų nereikia, užtenka susipažinti su modeliu ir įsigilinti į savo vidinę patirtį.

Labai nesiplečiant su aiškinimais, viską galima pavaizduoti tokiu paprastu paveikslėliu, kuriame matome 7 plokštumomis pažymėtus kūnus. Visi šie kūnai dalinami į vidinius, kuriuos regi tik pats žmogus savo vidinėje patirtyje, ir įšorinį kūną, kurį, kaip jau daug kas žino, vadinu akių kūnu, todėl, kad jo vaizdas smegenyse suformuojama akių teikiamos informacijos. Matome, kad akių kūnas tik pats išoriškiausias sluoksnis ir kad už šio sluoksnio yra sudėtinga vidinė sistema, kuri pirmiausiai lemia žmogaus psichologiją ir savijautą. Žmogus gali turėti gražų ir sveiką išorinį kūną ir gali būti juo patenkintas, bet ar gyvenimas teikia džiaugsmą priklauso taip pat ir nuo to, kokios būklės yra vidiniai žmogaus kūnai. Ar jie sveiki, stiprūs, gerai suformuoti, neapimti ligų ir t.t.

mentalinis

Gebėjimas matyti vidinius kūnus vadinamas telepatija, su kuria galima atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau tai nėra paprasta ir dažniausiai tenka tenkintis įvairiais išoriniais signalais, žodžiais ir kognityviniu modeliavimu. Pavyzdžiui, lengva modeliuoti gnostinį kūną ir jo projekciją į vaizduotės kontinuumą, nes žmogus save suvokia, pažintine prasme, arba pagal įprastinę anatomiją ir fiziologiją, kaip organų rinkinį, arba kiti naudoja ezoterinius energetinius modelius, kurie vaizduotėj uždedami ant semantinio kūno ir žmogus save supranta kaip energijos srautų tinklą ir energetinius mazgus, vadinamus čakromis. Šiame vidiniame pasaulyje įmanomi įvairūs gnostiniai modeliai.

Kita vertus, savijautos pagrindas yra kauzalinio ir semantinio kūno būsena. Kauzalinis kūnas tai žmogaus aktyvumo pagrindas, kuris ateina iš kūnų realybės gelmės ir gali siekti net pati realybės Šaltinio sluoksnį. Kauzalinis kūnas yra visų kitų kūnų pagrindinė priežastis. Jeigu kauzalinis kūnas geros būklės, žmogus labai aktyvus, energingas, veiklus ir jo veikla yra pilnavertė ir turininga. Semantinis kūnas yra savijautos pagrindas, nes jame yra visi už akių kūno esantys pojūčiai ir jutimai. Skausmas, malonumas, nuovargis, silpnumas, stiprumas ir t.t. Semantinio kūno malonumo ir skausmo sistema turi grįžtamąjį ryšį į kauzalinį kūną ir valdo žmogaus aktyvumą pagal skausmo-malonumo reguliatorių.

Skaityti toliau


2016-09-23, erdvinis skaitymas

Erdvinis skaitymas

Iš kitų žmonių savo protu išsiskirti galima žiniomis, įgytais įgūdžiais arba įgimtais gebėjimais. Žinias ir įgytus įgūdžius galima bandyti išlyginti atkakliu lavinimusi, o nuo sąmonės ir proto sandaros priklausantys gebėjimai – nepralenkiami. Pasauliui reikia abiejų pranašumo rūšių, nes kiekvienas yra vertingas savo laiku ir savo vietoje. Todėl natūralu, kad yra dvi sistemos. Vienoje varžomasi įdėtu darbu siekiant žinių, kitoje ieškoma lyderių pagal savo genetinį pranašumą. Pastarojoje sistemoje varžosi tikras elitas – talentai ir genijai, kurie priklauso 5 proc. geriausių protų kokiu nors duotu momentu per visą planetą. Kiti dirba mokydamiesi ir pritaikydami išmoktas žinias praktikoje. 5 proc. pasaulyje – reikalavimai labai aukšti ir įgimti gebėjimai taikomi labai rimtiems darbams. Kadangi šios sistemos nesusiliečia, gali atrodyti, kad tokių žmonių iš viso nėra. Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas. Įmanoma net suprasti kokia yra kokybinio pranašumo esmė.

Labiausiai vertinamos galimybės matyti lingvistinių simbolių pasaulį, pavyzdžiui, dirbant su tekstais; ir, be abejo, įdomūs yra gebėjimai susiję su tiksliuosiuose moksluose naudojamomis dirbtinėmis kalbomis, tokiomis kaip matematika, fizika ir pan. Su tekstais dirbama įvairiai: reikia mokėti juos skaityti ir suprasti. Tada, kai šis lygis pasiekiamas – reikia gebėti tekstus rašyti pačiam. Didžiojoje dalyje planetos lingvistinius tekstus skaito 95 proc. gyventojų, šiek tiek mažiau geba juos kokybiškai rašyti. Bet tai nereiškia, kad šie 95 proc. yra vienodi, nes skirtingi protai skaito ir suvokia skirtingai. Norėdami suprasti kuo skiriasi 5 proc. nuo 95 proc. reikia žinoti kaip tekstus skaito skaitymo genijai. Dauguma įsivaizduoja maždaug, kad „greitai įsisavina informaciją“, „turi gerą atmintį“, bet konkrečiai neturi supratimo, kokios tam reikia sąmonės ir kokių įgimtų gebėjimų.

Akivaizdu, kad įmanoma suprasti net neturint gebėjimo, panašiai kaip galima numanyti kaip skrenda paukštis pačiam neturint sparnų ir nesugebant skristi. Skaitymo rūšys yra dvi: viena vadinama linijiniu skaitymu, kurį naudoja 95 proc. žmonių, iš kurių dauguma net nežino, kad galima skaityti kitaip; kita rūšis vadinama erdviniu skaitymu, kurį naudoja kalbos genijai. Pirmuoju atveju, suvokimo apimtis apsiriboja vienu ar keliais žodžiais, ir norint skaityti tekstą, reikia akimis vedžioti nuo vieno žodžio prie kito, šitaip slenkant kiekviena eilute. Nesunku suprasti, kad toks skaitymas – labai lėtas ir pasaulyje, kur yra dideli informacijos srautai, su tokiu skaitymu išgyventi neįmanoma. Todėl ieškoma žmonių, kurie geba skaityti erdviniu skaitymu. Pagrindinė sąlyga – gebėjimas matyti kuo didesnį skaičių žodžių akimis nevedžiojant nuo vieno žodžio prie kito. Tai priklauso nuo gebėjimo matyti dideliais plotais arba „gabalais“.

Skaityti toliau


2016-09-21, holizmas

Apšviestieji

Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

Skaityti toliau


2016-09-05, sąmonė

Naujasis sąmoningumas

Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.

Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.

Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.

Pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra aprėptis. Tai yra suvokimo forma, kaip pavyzdžiui, erdvės ir laiko suvokimas. Žmogui tai yra pagrindinės išorės aprėptys. Tačiau jos yra tik lokalinės, arba vietinės ir pagrįstos difference principu, kuris nurodo į skirtumą tarp gretimų būsenų: jos nesutampa ir išsidėsto kaip trajektorija ir atitinkamai kažkiek užtrunka. Norint suvokti erdvės aprėptį, galima susieti ją su tokiu pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad esame vienmatėje erdvėje; toje erdvėje yra du taškai, A ir B; judėjimas nuo vieno prie kito – užtrunka, nes būsenos išsidėsto viena po kitos ir jos yra „lėtos“. Bet tarkime, kad judėjimas vyksta neužtrukdamas, tai yra, akimirksniu. Vadinasi nėra tarp būsenų jokio skirtumo, taškai A ir B sujungti tiese ir visi taškai aprėpiami vienu metu. Tai yra belaikė būsena, kuri neturi difference (skirtumo). Jeigu prie belaikės būsenos pridėtume beerdvė būseną, kai suvokimas visuose taškuose yra vienu metu, tai aprėptis susitraukia į vieną tašką. Nėra ne tik laiko, bet ir erdvės. Vadinasi sąmonė neatskirta nuo savo būsenų ir žinojimo, vadinasi yra visažinė. Nereikalingas joks pažinimas ir mokslas.

Skaityti toliau


2016-08-20, korporiumas

Korporiumo signalinė sistema

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių“ kūnų pas mane nėra.

Savo sistemoje išskiriu du kūnų kompleksus, iš kurių vienas yra tiesioginis ir paprastas, o kitas yra įtarpintas sudėtingos Z struktūros. Pradėsiu nuo pirmo. Žmogaus kūniškumo pradžia turi būti a) kauzalinis kūnas, nuo kurio viskas prasideda, ir kuris yra žmogaus kūniškumo priežastis. Žinoma, visos tikrovės pirmoji priežastis yra Šaltinis, tad galima sakyti, kad kiekvieno kūno gilioji šakinis yra įsišaknijusi jame. Tada eina b) tapatybės kūnas, kuris yra atminties gebėjimas, išsaugantis kūno branduolio vientisumą ir pastovumą. Kauzalinis kūnas pereina prie c) semantinio kūno, kuris yra tas jausmas, kuris atsiranda kūną jaučiant be vaizdo pagalbos. Tai sąmonėje kaip ideali struktūra esanti kūno forma, kuri atsijusi nuo vaizdo ir valdoma atskirai. Pavyzdžiui, semantinio kūno dalį galima judinti, nejudinant regimo kūno. Ir paskutinis kūnas yra d) akių kūnas, kuris yra forma, kurią sukuria regos žievė.

Skaityti toliau


2016-08-05, meditacija

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Skaityti toliau


2016-07-21, gyvenimas

Gyvenimo faktorių diagrama

Kompiuterinio modeliavimo technologijos pakeitė kone visas gyvenimo sritis darbo įrankių ar poveikio priemonių prasme. Ne išimtis ir visuomenės valdymas, kuriame naudojami ir visos populiacijos, ir kiekvieno žmogaus kompiuteriniai modeliai. Dar daugiau, ne mažą dalį sprendimų priima ne žmogus, bet tam specialiai užprogramuotas dirbtinis intelektas, kuris surenka informaciją, ją analizuoja ir vertina, kuria bendrą modelį ir galiausiai teikia savo pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Tad turime kažką panašaus į kompiuterių ir dirbtinio intelekto diktatūrą, kai mašina pastatoma aukščiau už žmogų, į kurį žiūrima tik top-down principu, t. y., iš viršaus, ekrane tiesiogine to žodžio prasme.

Kaip tai atrodo galima pasižiūrėti nubraižytame paveikslėlyje. Tai nėra tikra kopija, bet sumodeliuota pagal galimybes ir tikimybes. Taip atrodo žmogus, kurio elgesį kompiuteris bando sumodeliuoti ir numatyti tam, kad galėtų parinkti tinkamas poveikio priemones, jeigu nukrypstama nuo kokių nors normų.

planasDaroma prielaida, kad žmogaus planus ir veiklą sąlygoja materialūs ir informaciniai faktoriai. Materialių faktorių bazė yra turimas turtas, o informacinių – paveldėtas ir susiformuotas lavinimusi protas. Turtas gali būti užsidirtas ar gautas pagal socialinio statuso modelį, jeigu žmogus priklauso aukštesnei socialinei klasei. Todėl jis lemia vartotojišką požiūrį į kitus materialius faktorius: formuojami socialiniai faktoriai, naudojamasi ekonomine sistema dar padidinti savo turtui. Informaciniai faktoriai tokiu atveju nueina į antrą planą. Kitas variantas, kai turto ir statuso nėra, bet turimas aukštesnis intelektas. Tada, naudojantis ekonomine santvarka, bandoma savo turtą ir socialinę klasę pakelti į aukštesnį rangą. Tokie žmonės angliškai vadinami „socially mobile“.

Skaityti toliau


2016-06-30, metafizinis žmogus

Metafizinis žmogus

Norint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

Aprašyta taktika naudojama pirmiausiai sureikšminimui, nes būti reikšmingu pavadinimu yra sunku, pasiekimas. Tad žmonių, kurie pasiekia reikšmingus pavadinimus – nedaug. Tačiau pastangos gali būti ir visiškai kitokios, priklausančios kitokiai plotmei, nes metafiziniu žmogumi taip pat būti sunku, dar sunkiau negu sureikšmintu pavadinimu. Bet yra ir vienas pliusas, nes buvimas kuo nors matomas iš dviejų pusių: kuo tave mato kiti ir kuo save matai pats. Kiti nori, kad būtum tik „kažkoks“ ir beveik niekada nežiūri į tavo metafiziką, o jeigu ir žiūri, tai šiame gyvenime labai didelė retenybė. Kita vertus, svarbu ir tai, ką matai pats – ar susitapatini su kitų matymu, ar kuri savo unikalų požiūrį. Tai labai gera galimybė, nes gali save išlaisvinti iš kitų primetamos kalbos kalėjimo.

Kas stipresnis, pavadinimas ar tavo sąmonė? Kiti tave nori matyti tik savo funkcija, priedėliu, bet su savimi juk gali būti tas, kas esi iš tikro, anapus bet kokių kalbos kliedesių.

Skaityti toliau