Nuotolinis žvalgymas

2017-04-11, nuotolinė žvalgyba

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

Skaityti toliau


2017-01-16, nuotolinė žvalgyba

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus –  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.

Skaityti toliau


2016-12-11, nuotolinė žvalgyba

Žvalgybos principai

Valdžios sistemos pranašumas pagrįstas informacijos valdymu ir organizuotu veikimu, susikuriant galimybę daugeliui įvykių užbėgti už akių ir su grėsmėmis susidoroti prevenciškai, neleidžiant joms pasiekti efektyvios konkurencijos lygio. Žemiausiame lygyje, liaudyje, žmogus informacija disponuoja tik apie save, apie artimus ir pažįstamus žmones – todėl jos apimtis yra minimali. Liaudis yra suskirstyta į stambesnius segmentus, už kuriuos atsakinga pirmo lygio žvalgyba, kuri visoje visuomenėje turi išsklaidytą agentūrų sistemą, kurios tikslas rinkti operatyvinę ir neoperatyvinę informaciją apie žmones. Ši sistema veikia teritoriniu principu ir apima kelias gyvenvietes, didesnį miestą, arba jeigu miestas labai didelis, jis padalinamas į rajonus, kurie išdalinti žemiausio lygio žvalgybos sistemai.

Šios sistemos esmė ta, kad tarp žmonių veikia įsislaptinę agentai, kurių darbas yra rinkti informaciją tam tikroje vietovėje ir raportuoti aukštesnei vadovybei, kuri subendrina informaciją ir talpiną ją į duomenų bazes, kurias gali pasiekti reikiamame lygyje veikiantys žmonės. Tokį žmogų atpažinti labai paprasta – tai būna laisvai bendraujantis ir disponuojantis iš įprastinio horizonto išeinančia informacija. Toks žmogus atrodo viską žino, tik neaišku iš kur ta informacija ateina. Bet paaiškinimas labai paprastas – informacija ateina iš sistemos duomenų bazių. Tokie žmonės žino įvairias detales, daro užuominas į privatų gyvenimą, rodydami, kad turi informacijos, kurią žinoti įprastiniais kanalais neįmanoma. Gali atrodyti, kad kažkas skleidžia apkalbas, bet tiesa ta, kad čia veikia masinio sekimo sistema ir kad žmogus, kuris kelia įtarimų yra įsislaptinęs sistemos agentas, aprėpiantis platesnį horizontą, nei paprastas žmogus.

Surenkama informacija ne tik apie veiksmus fiziniame lygyje, bet ir planus, atsiminimus, įsivaizdavimus iš sąmonės. Kol kas masinio sąmonės sekimo nėra, jis didelį mastą turi tik žemiausioje kastoje, bet jeigu žvalgyba surenka informaciją apie įtartiną žmogaus veiklą, paskiriama brigada ištirti žmogų psichotroninėmis priemonėmis. Daromos momentinės minčių ir atsiminimų skenogramos ir išaiškinamos visos aplinkybės apie dominančius įvykius. Tai veikia teritoriniu, organizuotu principu – paskiriama kelios dešimtys žmonių, kurie dirba konspiraciniuose butuose, kontrolės centre, darbovietėje ir viešose vietose. Taikinį stebi išoriniu stebėjimu, kontaktuoja ir bendrauja, aiškinasi judėjimą ir ryšių tinklą ir bendrą veiklos modelį. Gali tekti susidurti su įvairiomis provokacijomis, nusikalstamos veikos modeliavimu, pakišimu ir t.t. Tokia operacija vyksta tol, kol surenka dominančią informaciją ir galima pradėti organizacijos nustatytas susidorojimo procedūras.

Todėl reikia kontroliuoti ką darai, ką kalbi, su kuo susitinki – netgi ką mąstai ir atsimeni. Gali įsivaizduoti, kad jeigu nedarai jokio nusikaltimo, tai nėra ko bijoti, tačiau turi suprasti, kad visa informacija vis tiek renkama ir ji naudojama kompiuteriniuose visuomenės modeliavimuose. Tai yra „suskaičiuojami“ net tie, kurie „nieko nedaro“. Surinktą informaciją galima panaudoti bet kokioje psichologinėje operacijoje (psyop), kuriai koncepcijos ruošiamos net tiems žmonėms, kurie nedaro nieko neteisėto. Taip yra todėl, kad visuomenės valdymas yra ne pasyvus, bet aktyvus. Visos problemos sprendžiamos ne po fakto, bet iki faktų, Jeigu esi asmuo, pažymėtas raudona vėlevėle, įvertinamos visos potencialios grėsmės ir jos šalinamos net jeigu iki konkretaus momento nesi nieko padaręs. Gali kirsti per įsidarbinimo galimybes, per finansus, įstumti į sunkią psichosocialinę padėtį, padaryti alkoholiku ar narkomanu, kad problemos būtų tavo, o ne jų.

Skaityti toliau


2016-11-24, civilizacija

Paviršiaus civilizacija

Žmogus į realybę įpratęs žiūrėti iš vidaus, todėl mato tik tai, kas aplink jį, bet nemato bendro vaizdo. Norint pamatyti bendrą vaizdą ir kontekstą iš išorinės perspektyvos, reikia mintyse išeiti iš savęs, padaryti šuolį ir atsistoti į kito žmogaus vietą. Ta kito žmogaus vieta yra išorinis stebėtojas. Tokia būsena vadinama susidvejinimu, kai viena vertus fantomas lieka savo senoje vietoje, bet tikras suvokimas atsiduria šalia fantomo ir gali jį įvertinti naujomis akimis. Tai labai naudinga praktika, stebėti save ne tik iš vidaus, bet ir analizuoti iš išorės, iš kitų žmonių perspektyvos.

Tą patį galima daryti ne tik su savimi, bet ir su visa civilizacija, kurią įvertinę iš tam tikros perspektyvos galime vadinti paviršiaus civilizacija. Kodėl tai paviršiaus civilizacija aišku: į ją žiūrima iš kosminės perspektyvos, tarsi gyventum ne joje, bet anapus jos, t. y., kosmose. Taip pat, tai paviršiaus civilizacija todėl, kad kosmosas jai yra dar gana tolima ateitis, ir visa pagrindinė veikla ir gyvenimas vyksta ant žemės paviršiaus. Į paviršiaus civilizaciją iš kosminės civilizacijos perspektyvos naudinga pažiūrėti dėl tų pačių priežasčių, kodėl taip naudinga patyrinėti save, savo elgesį.

Iš to seka kita labai svarbi sąvoka, kad yra tam tikra žmonijos dalis, kuri ištrūkusi iš paviršiaus civilizacijos aplinkos ir susikūrusi savo pasaulį, kuris technologiškai daug toliau pažengęs, nei leidžiama minėtai paviršiaus civilizacijai. Ta išorinė perspektyva sukurta grupuotės, kuri vadinama atitrūkusios civilizacijos pavadinimu. Kad jie privalo būti „atitrūkę“, t. y., daug toliau pažengę – akivaizdu, nes jiems reikia gyventi anapus komfortabilios žemės, o tą komfortabilumą užtikrinti tegali technologijos. Atitrūkusios civilizacijos pagrindas – protas, mokslas ir technologijos. Jos atstovai turi išplėstą protą, pažangesnį mokslą ir labai išvystytas aukšto lygio technologijas.

Būdami pranašesni, ir valdydami kontekstą už įveikiamo horizonto, jie yra paviršiaus civilizacijos šeimininkai. Paviršiaus civilizacija padalinta į valdomus rezervatus, kur iliuzijų inkubatoriuose auginami ir eksploatuojami paviršiaus žmonės, nežinantys, kas yra jų šeimininkas ir kad į šį pasaulį ir gyvenimą įmanoma žiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Paviršiaus civilizacija patalpinta į matricą, kurioje viskas yra žemesnio lygio negu galėtų būti. Mokslas ir technologijos – akivaizdžiausi pavyzdžiai. Taip pat nežinoma daug kitos svarbios informacijos. Pavyzdžiui, alternatyvi saulės sistemos ir vietinio žvaigždžių spiečiaus istorija; kontaktai su nežemiškos kilmės civilizacijomis, kurie daromi su atitrūkusia civilizacija, o nuo paviršiaus civilizacijos – slepiami.

Taip gaunamas gana tikras vaizdas, kaip valdoma planeta. Yra paviršiaus civilizacija su savo pasauliu ir pastangomis išsiveržti anapus; tada šią civilizaciją gaubiantis izoliacinis burbulas, kuris filtruoja visą informaciją, riboja galimybes, kontroliuoja; ir atitrūkusi civilizacija, kurios pagrindinė veiklos arena yra saulės sistema. Pastarųjų pagrindinės bazės yra už žemės ribų: kitose planetose, planetų palydovuose ir kosminėje erdvėje. Kiek jie pažengę ir kokios jų tikros galimybės – paviršiaus civilizacijai nerodoma. Be abejo, tarp šių civilizacijų vyksta sąveika: atitrūkusios civilizacijos atstovai vaikšto ir gyvena tarp mūsų, ant žemės paviršiaus, o taip pat į šį aukštesnį pasaulį paimami žmonės nuo žemės paviršiaus.

Skaityti toliau


2016-07-26, aiškiaregystė

Instrukcija pranašui

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo – erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant – pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

Abejų tipų įvykius galima klasifikuoti pagal mastą. Viso vieno žmogaus gyvenimo, visos visuomenės, valstybės, planetos, civilizacijos, kosminiai ir net visos visatos. Centre žinoma yra žmogaus gyvenimas, kuris yra atskaitos taškas. Tai svarbu todėl, kad kosminiai įvykiai gali būti labai lėti, todėl reti palyginus su žmogaus gyvenimu, o mikroskopiniam lygyje, įvykiai greiti, labai dažni, todėl gali turėti didelį ardomąjį poveikį. Tokiais įvykiais galima laikyti saulės užtemimus, kometų praskridimus, kurie yra periodiniai ir nesunkiai apskaičiuojami arba supernovos sprogimai, kurie yra atsitiktiniai ir kaupiamieji. Mikroskopiniai įvykiai yra radiacijos fonas, atsirandantis dėl radioaktyvių skilimų mikrodalelių lygmenyje.

Be viso šito, pokyčius galima skirstyti į negatyvius, pozityvius ir neutralius. Negatyvūs įvykiai turi griaunamąjį, ardomąjį žalingą poveikį. Tuos poveikius galima klasifikuoti pagal tai, kokia vieta neigiamai paveikiama. Pozityvūs įvykiai atneša pozityvių pokyčių, kokią nors didesnę ar mažesnę naudą. Neutralių įvykių atveju, žmogus yra tik pašalinis stebėtojas, kuris fiksuoja informaciją, bet ši neturi jokios įtakos jo pasauliui.

Prie šio apibūdinimo dar galima pridurti, kad pokyčiai turi priežastį, eigą ir pasekmes. Tad žmogaus atžvilgiu priežastis gali būti pats subjektas, įvykio sukėlėjas arba žmogus gali būti įvykio objektas, kuomet yra paveikiamas išorinių įvykių ir patiria teigiamus arba neigiamus jų padarinius.

Skaityti toliau


2016-06-28, aiškiaregystė

Aiškiaregystė

Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

Pamačius savo sąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „ateitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitis šiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes šitas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to, kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikyti ketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, nei substancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiškia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arba išsisklaidant ryšiams.

Skaityti toliau


2016-09-13, aiškiaregystė

Ezoterinės aiškiaregystės principas

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė“ (http://www.psytechnologijos.lt/ekstrasensorika/aiskiaregyste/), kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui“ (http://www.psytechnologijos.lt/ateitis/instrukcija-pranasui/). Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia – gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas – tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija“) (http://www.psytechnologijos.lt/insaideriai/insaideriu-klasifikacija/). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo“ principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Skaityti toliau