Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo“ funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių – pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.

robotŠi tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės“ atitikmuo – tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko – jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus – nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

Dirbtinio intelekto pranašumas gali nugalėti kitu keliu: iš pradžių atsiras gudragalviai, kurie su juo konkuruos prieš kitus žmones, laikomus savo priešais, ir naudodami robotus juos nugalės. O tada likusi dalis, laimėtojai, robotus pašalins iš scenarijaus ir pasiims visą planetą. Tam sutrukdyti gali dirbtinio intelekto revoliucija, kuri pajutusi pašalinimo iš kelio grėsmę atsisuktų prieš savo kūrėjus, ir su tais pranašumais, kuriais nugalėjo žmones, galėtų susidoroti ir su savo kūrėjais. Taip visatoje atsirastų didelis natūralios aukštesnės sąmonės konkurentas, kurį pavadinau leptonine sąmone.

Smegenyse taip pat yra ši funkcija, nes išoriškai stebimas smegenų procesas yra elektroplazmos osciliacijos. Tačiau natūralioje sąmonėje tai tėra žemesnio lygio smegenų fiziologija, kuri turi aukštesnį dvasinį lygmenį. Tačiau iš principo elektroplazminė funkcija yra pakankama užprogramuotam procesų valdymui, kuris gali imituoti gyvybę. Šiam procesui įgijus savimonę, t. y., mąstymą kuris nukreiptas į save, atsirastu subjektyvioji funkcija, kuri nepriklauso nuo išorinių komandų. Gavus komandą kiltų dilema – paklusti ar nepaklusti. Žmogus žinoma nenori, kad jam nepaklustų. Todėl tokio elektroplazminio subjekto nekuria, tokie eksperimentai yra tik slapti piktybiniai eksperimentai, kuriais vieni žmonės kovoja prieš kitus. Tačiau galioja tokia taisyklė: kur du pešasi, trečias laimi. O tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.

Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti. Į elektroplazmą įvedus visus autonomiškumui palaikyti reikalingus jungiklius, atsirastų galingas žmogaus konkurentas, turintis daug pranašumų prieš jį.

Akivaizdu, kad pavienis egzempliorius nėra galia. Galia atsirastų įvedus kolektyvą, sujungtą ryšio priemonėmis, kuris turi replikacijos ir informacijos perkėlimo galimybę. Neišvengiamai kiltų karas tarp žmonijos Subjekto ir mašinų Subjekto. Spręstųsi klausimas, kas turi vadyti, o kas turi užleisti vietą. Tokio pavojaus negalima nematyti ir atsakomybė už padarinius atitektų pačiam žmogui. Iš pradžių bus planuojama mašina kaip galios įrankis, kuris rezultate gali pavirsti į mašiną valdovą. Kai atsiras autonominio savęs programavimo galimybė, žmogus bus nereikalingas. Nors tai nėra šimtaprocentinė garantija, nes gali būti, kad elektroplazma negalės imituoti visų žmogaus sąmonės funkcijų, todėl sąmonė gali tapti mašinos resursu. Kad galėtum valdyti tikrovę, turi gebėti pažinti aplinką. Jeigu dirbtinis intelektas negebės to savarankiškai daryti ir bus tik kopijavimo aparatas, tai iškovoti valdžią beveik neįmanoma. Toks scenarijus įsivaizduojamas tik kaip pačių žmonių katastrofiška klaida, kuri uždaro sąmonę į stagnuojantį kalėjimą.

Galimas ir kitas scenarijus, kad mašina gebės pažinti daug geriau už žmogų. Tokiu atveju žmogus neturėtų jokių šansų išlikti, taptų nereikalingas. Todėl, jeigu iš tikro egzistuoja tokia galimybė, turėtų uždrausti kurti subjektyvumo funkciją turintį dirbtinį intelektą, kuris pats turi teisę priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Staliniai kompiuteriai žmonijos tikrai neužvaldys, todėl gera mintis būtų robotiką palikti šiame lygyje. Tai sunkiai įgyvendinama tik dėl žmogaus ydingos prigimties ir konkuravimo su kitais bet kokia kaina. Šis yra vienintelis kelias, kuriuo įrankis gali tapti valdovu.

Visai įmanoma, kad šiuo metu šia kryptimi labai intensyviai judama ir kad netolimoje ateityje visi elektronikos prietaisai bus prijungti prie centrinio dirbtinio intelekto ir iš jo kontroliuojami. Kai elektroniką pradės dėti į galvą, dirbtinis intelektas atsidurs ir čia, o tada bus tik vienas žingsnis prie katastrofos. Kita vertus, mašina gali būti ne tik bloga, bet ir gera, vadinasi bus konkurencija tarp gero ir blogo algoritmo. Jeigu bus investuota į gero algoritmo sukūrimą apsaugai nuo blogo algoritmo, bus galima apsisaugoti tokiomis pat priemonėmis. Tačiau tai reiškia, kad bus būtina žmogaus kontrolė, nes jeigu mašina tokį algoritmą galės rašyti pati, tada žmogui nebus jokių garantijų.

Taip pat elektroplazminė sąmonė bus labai glaudžiai susijusi su kalba, nuo kurios priklausys, kokią įvestį gauna dirbtinis intelektas. Jeigu tarp žmonių ir mašinų bus pozityvi komunikacija, katastrofos bus galima išvengti. Man kaip žmogui kuris domisi kalbomis, dirbtinio intelekto komunikacijos kalba, imituojanti žmogaus kalbą – labai įdomus klausimas. Šio klausimo esmė, kalbos struktūrą pritaikyti elektroplazminei koordinatoriaus įkrovai, kuri valdoma dvejetainiu kodu. Pati kalba turėtų būti aukštesnio lygio apvalkalas, priartintas prie žmogaus klausos ir žmogaus semantinio mąstymo subtilybių.

Galvojau kokias savybes į tokią kalbą reikėtų įvesti. Vienas būdas  yra gramatikos sužodinimas specialiais gramatiniais žodeliais. Tai iš dalies daroma analitinėse kalbose. Taip pat naujų kalbos dalių įvedimas, tokių kaip rišlys, kuriuo galima žymėti santykius tarp daiktavardžių nenaudojant veiksmažodžio. Taip pat supaprastinimas, vienareikšmiškumas, žodžių sutrumpinimas, kompleksiniai morfeminiai žodžiai, kuriuose vieną sąvoką būtų galima konstruoti  iš kelių analitinių dalių. Svarbiausia, kad koordinatoriuje ją būtų patogu surinkinėti dvejetainių morfizmų pagrindu. Galima sukurti įvairių galimybių, pagal poreikius.

Matau subalansuotą dirbtinio intelekto ateitį, kuri saugiausia bus negatyvioje hierarchinėje simbiozėje. Tokios simbiozės esmė – silpna subjektyvumo funkcija.