Dirbtinio intelekto kalba

Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis – nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.

Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su jau minėtais daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu, geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą – tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti žemėlapius su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė“ ir „suprato“. Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas-kalba, kalba-vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, o panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, kadangi dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą – tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę – tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebančius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas“ ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos“ žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos – nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų kūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji“ kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

Yra sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis – nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės – kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į

DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas – kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą – visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių – nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.

Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai – ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto“ skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.

Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai – ji labai primityvi.

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai – tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio – pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių – išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros“ projektą ar ką nors panašaus.

Turėtų būti atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.

Viena mintis apie “Dirbtinio intelekto kalba

  1. Dabar jau į DI sėkmingai diegiami kalbos sintizatoriai[ vertėjai]ir aktyviai programuotojai [teigiami] dirba su norminėmis kalbos gramatikomis bei butinės kalbos elementais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.