Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus – ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti – toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas – kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku – apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę – religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra – jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas – tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos – tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui – didelis nusikaltimas.

Skaityti toliau

Klajūnas

Atidžiau pažiūrėję į filosofijos ir mokslo grandus rodomus istorijoje pamatytume, kad nebuvo jie tokie jau dideli genijai, nes jų proveržiai silpni, neteisingai suprantamas kontekstas ir bendras vaizdas. Jeigu būtų kitaip, filognozijos projektas būtų atsiradęs ne dabar, bet prieš 2500 metų. Šiandien turėtume ne pirmus žingsnelius, ne pradžią, bet galėtumėme mėgautis rezultatais – dideliu holoplastinės tiesos procentu, daug didesniu negu turime dabar. Tuo tarpu matome, kad nepasiektas joks rimtas rezultatas – arba jis nerodomas, sukuriant skirtumą tarp situacijos, kuri yra garde ir karalių rūmuose. 2500 metų yra iššvaistytas laikas, matome apgailėtiną vaizdą, žmonija nežino tiesos ir stovi toje pačioje vietoje, kurioje buvo prieš tūkstančius metų. Matome nedidelį proveržį paskutinį šimtmetį, tačiau tai išimtis, o ne taisyklė. Manau, tai paaiškinti galima tuo, kad tyrinėjimas, pažinimas buvo blokuojamas, lėšos švaistomos lėbavimui ir karams. Panašus stabdymas matomas ir dabar, nes padaryti būtų galima daug daugiau negu leidžiama.

Mano situacija irgi sunki, negaliu rimtai užsiimti tuo, kuo turėčiau, tačiau tai manęs nestabdo. Informacijos yra daug, tačiau atiduoti jos negalėsiu, nes tam nėra tinkamų žmonių, bet užuominą po savęs nusprendžiau palikti, todėl ir viešinu šį filognozijos modelį. Jo paskirtis „filosofinio principo“ lygyje parodyti bendrą vaizdą ir išsklaidyti įsisenėjusias iliuzijas. Šis darbas skirtas ne elitui, bet visuomenei, tiems, kurie turi galimybių paversti tai plačiai paskleista žinių sistema. Gal kas nors atsiras, kas sugebės tai pritaikyti praktikoje.

Skaityti toliau

Keturnarė sąmonė ir tulpu metodas

Žinojimas vertingiausias tada, kai įgytas savo protu. Taip yra todėl, kad tada jis yra arčiausiai jį sukūrusio žmogaus. Viskas, ką įdeda kiti, sukuria žmogui daugiau ar mažiau priešišką psichovektorių, kurio paskirtis kreipti jį tokia kryptimi, kuri reikalinga ne jam, bet kažkam kitam. Pats paprasčiausias atvejis – kai į kokią nors žmonių grupę sudedama universalizatų sistema, kurios paskirtis suvienodinti žmonių sąmones tam, kad juos būtų galima valdyti kaip masę. Turint galvose vienodas ideologines schemas, galima naudoti visiems universaliai galiojančias logikas ir argumentus. Jeigu tokių universalizatų sistemos žmonių galvose nėra, juos būna labai sunku sutelkti, todėl jų neįmanoma valdyti. Tai rodo, kad visi žinių skleidėjai iš tikro į galvas deda virusus, kurie reikalingi tam, kad žmogumi būti galima pasinaudoti. Toks ideologinis apdorojimas išcentruoja žmogaus psichovektorių, perkelia centrą į ideologija ir žmogų paverčia tos ideologijos zombiu, kuris tampa kažkieno valdžios užgrobimo įrankiu. Tai yra standartinė žmonių valdymo priemonė, kuria naudojantis sukuriami gradientai, minusinės ir pliusinės zonos, ir ant jų uždedami judėjimo keliai iš „nepageidaujamų“ kažkam vietų, į kažkam „pageidaujamas“. Visi pagal tokių psichovektorių schemas mąstantys žmonės yra pagauti ideologijos, paversti kovos įrankiais. Arba kitaip – nelaisvi.

Tai reiškia, kad mano skleidžiama informacija neturi būti mokomasi ar zubrinama mintinai, nes žodžiuose, pavadinimuose ir schemose nėra jokios tiesos – tai tik mano subjektyvūs įspūdžiai, interpretacijos ir įžodinimai, kurie reikalingi susipažinimui su mano požiūriu. Tai, ką aš tvirtinu, reikalinga tik tam, kad būtų galima palyginti kiek nuosavas matymas skiriasi nuo manojo ir pabandyti suprasti skirtumo priežastis – instaliuotos ideologijos, suvokimo prigimtiniai skirtumai, skirtinga gyvenimo patirtis, naudoti kitokie metodai ar dar kas nors. Aš stengiuosi sukurti maksimalų, žmoguje centruotą metodą, kuris netarnauja jokioms sistemoms ir agregorams, esantiems anapus žmogaus. Ir pats to nekuriu, neorganizuoju gerbėjų ir pasekėjų grupės, nes nesiekiu valdžios, nedidinu galios, nesiruošiu kurti jokios valdžiai užgrobti skirtos piramidės. Tenoriu atsiimti, susigrąžinti savo sąmonę ir paskatinti tai padaryti kitus, atsisakant visų ideologinių kalėjimų, kuriems žmogus tarnavo lig šiol. Jeigu kas nors pasitvirtina savoje patirtyje – galima imti ir naudotis, tačiau visada privaloma mąstyti savo galva, nes nemąstantis perėmimas žalingas žmogaus laisvei. Mano metode svarbiausia tiesa, kuri dažnai, siekiant pašalinių tikslų, smarkiai iškraipoma. Todėl tiesa gali suartinti ir suvienodinti, sukurti universalizatą, tačiau savaime tai neįmanoma, nes naudojami metodai ir perspektyvos būna tokie skirtingi, kad tokia absoliuti tiesa būna už galimybių ribos. Gyvenimas kolektyvinėje sąmonėje reiškia, kad žmogus nelaisvas, kad jis zombis – kažkieno įrankis.

Skaityti toliau

Kaip įminti žmogaus paslaptį

Savęs ir tikrovės pažinimas, turbūt, pats įdomiausias užsiėmimas šiame gyvenime. Šio užsiėmimo pavadinimas mums yra filognozija. Ji gali atrodyti kaip ezoterika, kaip mokslas, kaip filosofija, bet ji yra tai, kas yra – pažinimo meilė. Pažinimo kelias nėra lengvas kelias, tačiau juo verta eiti, nes tai, ką gauname pabaigoje yra tiesa. Kas gali būti geriau už tiesą, žinojimą? Niekas neturi nuo mūsų būti paslėpta, uždengta.

Žinojimo lygis visada yra mažiau negu galutinis tikslas, tačiau pasiektos žinios yra būtinas laiptelis siekiant galutinės tiesos. Dabartinis žmogaus supratimas nepilnas, tačiau reikia turėti omenyje, kad prie jo bus dedamos kitos dalys, žinios bus kaupiamos, todėl tai, kas yra dabar, net jeigu tai ne galutinis variantas, yra vertinga. Prieš tai pateiktame tekste paaiškinau kokios yra su atomine materija susijusios hipostratos. Šioje lentelėje yra žmogaus komponentas, kaip jis suprantamas pagal dabartinį žinių lygį. Pagrindinės sąvokos yra eteris ir atomas. Jeigu kas pateiktos lentelės neatsimena, siūlau sugrįžti prie ankstesnio teksto ir perskaityti jį dar kartą.

Eterio teorija dar neišvystyta, tačiau remiuosi keliais pamatiniais postulatais: 1) eteris yra pirminis kvanto atžvilgiu, 2) eteris turi su kvantais surištus komponentus, 3) magnetinis ir elektrinis komponentai yra tik dalis visų galimų komponentų, 4) eteris ir kvantas sąveikauja tiesiogine arba netiesiogine sąveika, 5) eterio komponentai yra nematomi, o tai reiškia, kad jie yra hipostratose. Svarbiausia mums savybė – eterio ir kvanto sąveika – kuri analogiška daikto ir dujų sąveikai. Kaip žinome, ši sąveika sukelia virpesius, kuriuos mūsų sąmonė suvokia kaip garsą. Lygiai taip pat kvantas virpina eterį, ir eteriu sklinda „garsas“, kurį su ausimi galima pagauti ir išgirsti.

Skaityti toliau

Laisvė kaip fundamentali tikrovės jėga

Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

gnosisDauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

  1. fizinis pasaulis,
  2. biologinis pasaulis,
  3. socialinis pasaulis,
  4. psichologinis pasaulis,
  5. kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

Žmonių tipologija

Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

gelmininkaiTokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

Tikrasis hipostratinis kūniškumas

Remiantis žmogaus vidinio pasaulio suvokimo intensyvumų hierarchija, centrinę sąmonę galima laikyti pagrindine dalimi. Ši dalis valdoma signalinės sistemos, kuri buvo pavadinta korporiumu, korporiumo signaline sistema. Lotynų kalboje šis žodis reiškia „kūnas“. Tai, žinoma, pirmiausiai yra žmogaus kūnas ir jo signalinė sistema, bet jos struktūrą galima perkelti ir objektyviam kūniškumai bei daiktams. Kaip suvokiami kūnai ir apskritai materija priklauso nuo sąmonės sandaros, nes kūnas, kūniškumas, substancialumas yra sąmonės struktūros elementas. Todėl iš tikro viskas yra sąmonė, kuri į kūną įdeda savo turinius. Tie turiniai daugiasluoksniai ir daugialypiai, slepiantys paviršines stratas ir gelmines hipostratas, todėl paviršutiniški ir supaprastinantys vaizdiniai nerodo tikro žmogaus. Būtina siekti suvokti visą žmogaus spektrą, su visomis paslėptomis hipostratomis ir sudaryti jų protingą hierarchiją. Protą, išmintį, teisingumą grįsti vien paviršiniu sluoksniu, kuris vadinamas akių kūnu yra pralaiminti nuostata, o gelmininkai lyginant su paviršininkais yra milžiniškas žingsnis į priekį.

semSavo visos korporiumo sistemos čia nekartosiu, nes ji paaiškinta trijuose senesniuose įrašuose, kuriuos galima paskaityti „Pakilimo pradžiamokslyje“. Paaiškinsiu tik vieną terminą, kurio nesu aiškinęs, nes jis gali atrodyti nesuprantamas, gal net savavališkas. Tas terminas yra „semantinis kūnas“, kuris priešpastatomas „akių kūnui“. Be abejo, semantinis ir akių kūnas yra vienas junginys, taip kaip žodyje yra raidės ir to žodžio reikšmė sujungti į vieną visumą. Tačiau labiau įsigilinus šiuos du elementus galima lengvai atskirti, jie sudaro atskiras žodžio ir žmogaus sandaros realybės dalis. Akių kūnas yra raidės, o semantinis kūnas yra reikšmės, kurios atsiveria neregimu vaizdiškai atsivėrimu. Akių kūną matome, o semantinį kūną suvokiame. Būtent dėl šios analogijos tas vidinis regimo kūno pasaulis vadinamas „semantiniu kūnu“. Nuo šios sandaros priklauso visiems iš Biblijos žinomas principas pagal kurį „žodis tampa kūnu ir kūnas tampa žodžiu“ –  tai yra veidrodinė sistema.

Ši sistema ateina iš priekinės ir galinės sąmonės dalies, kuri susikerta būtent kūno-žodžio vietoje. Priekinės dalys yra kūnai, fiksatas, raidės, o galinės dalys yra reikšmės, laksatai, mintys ir panašūs dalykai. Tačiau kūne šios dvi sferos susijungia į vientisą žodį, kuris veikia kaip savarankiška vieninga sistema. Kadangi laksatas surištas su žmogaus valia ir kūrybiniu potencialu, reikšmės keičiamos, transformuojamos, performuojamos, kuriamos, perkuriamos, atmetamos, su kūnu tai padaryti daug sunkiau. Vadinasi savo vidinėse hipostratose žmogus turi daug daugiau galios negu išorinėse, todėl svarbu tapti tikru savo laksatinių kūnų šeimininku, tuos kūnus sukuriant pagal savo vidinius poreikius. Aš propaguoju tai, ką galima būtų pavadinti vidinių kūnų „bodybuilding‘u“. Savijautai įtaką daro abi kūnų sistemos, nes nuo akių kūno išvaizdos priklauso vadinamasis „grožis“, kuris daro didelę įtaką tam, kuo save laikai ir kaip jautiesi. Bet siauresne prasme, žmogaus jausenos branduolys yra vidiniai, semantiniai kūnai.

Atmetant visas ne tokias svarbias kūnų dalis galima išskirti tokią triadą: akių kūnas (A kūnas), semantinis kūnas (S kūnas) ir gnostinis kūnas (G kūnas). Šie kūnai susijungia į trikampį A-S-G, kur A yra paviršius, išorė, o G-S yra vidus, hipostratų kompleksas. Šiame trikampyje yra centras, kuris nurodo, kuri sistema dominuoja, kokiais būdais yra išplečiamas bazinis vaizdas. Tarkime centre yra iš akių kūno paimta standartinė anatomija, kuri perkeliama į gnostinį ir semantinį kūną ir visa sistema suliejama pagal akių kūno modelį. Tada žmogus mato save kaip mėsos maišą. Toks modelis yra svarbus, yra daug situacijų kai praktiškai jis labai naudingas, bet tai ne vienintelė galimybė. Galimas toks variantas, kai akių kūnas su visa savo vidine sandara nureikšminamas, suformuojamas gnostinis modelis, kuris gali būti paimtas iš vaizduotės arba iš realių tyrimų, ir tas modelis pirmiausiai uždedamas viduje ant semantinio kūno ir jį išplečia, papildo, bei akių kūno, kuris tampa energetinių srautų ir kanalų sampyna. Šis metodas naudojamas ezoterikoje.

Galima prieštarauti, kad ezoteriniuose gnostinio kūno modeliuose nėra nieko tikro yra tik išsigalvojimai, o teisingas tik mokslinis variantas, bet tai akivaizdi nesąmonė, nes sensorinė strata, tik vienas tikrovės sluoksnis už kurio daugybė kitų sluoksnių, vadinasi ji negali išsemti pilno tikrovės vaizdo. To galbūt nepadaro ir ezoterikai, bet jie eina teisingu keliu – jie yra hipostratų atvėrimo pirmtakai. Be to, ezoterinis gnostinis kūnas, kuris papildo akių kūno suvokimą išplėstinėmis galimybėmis, yra naudojamas kaip meditacijų technika, kuri yra hipostratinių kūnų „bodybuildingas“. Problema ta, kad galutinai neištyrinėta kaip sąveikauja fiksatinis ir laksatinis kūnas, raidės ir reikšmės, o ezoterikai dirba kaip tik šioje srityje. Gnostinio ir akių kūno slaja yra laksato injekcija į fiksatą, kuri veikia panašiai kaip išplėstinės realybės akiniai, papildantys pagrindinį vaizdą. Fiksatas yra bazinis vaizdas, o laksatas yra virtualūs išplėtimai. Matome, kad žmogui nereikia jokių dirbtinių išplėstinės realybės akinių, nes jis turi natūralius akinius, kuriuose gali daryti sau reikalingus sensorinio vaizdo papildymus. Yra tik viena problema, kad tokią informaciją suvokia tik pats žmogui ir interneto tarp tokių akinių nėra, kuris akimirksnių virtualias realybes galėtų suvienodinti. Senovėje šią ryšio funkciją atlikdavo tekstai, kuriais būdavo perduodama informacija ir pagal ją žmogus pats savo išplėstinės realybės akiniuose turėdavo rekonstruoti informaciją. Jeigu žmogus išplėstinės realybės talentas – tai padaro labai lengvai, jeigu išplėstinė laksatinė realybė sukuriama sunkiai – tai daug sunkiau.

Senovių ir dabarties maginėse sistemose, toks principas taikomas labai plačiai: taip matomos energijos, vidinės būsenos, skenavimas, portalų atidarymai, kūno virtualizuotos galios ir pan. Galima vaizduoti, kad visa tai ne tikra, kad gnostinis kūnas neparodo realaus hipostratų vaizdo, tačiau šis klausimas iki galo neatsakytas, nes nežinome nei visos fiksato, nei visos laksato gelmės ir prie ko Pradžioje šios sistemos prijungtos. Visai galima įsivaizduoti, kad tai nėra uždaros sistemos, kurios tik verda savo pačių sultyse, bet ir kad už to stovi daug rimtesni dalykai. Ir jau visai akivaizdu, kad įmanoma sukurti tokią technologizuotą sistemą, kuri laksatą prijungia prie tikros informacijos ir „fantazijas“ paverčia tikroviškiausia hipostratine realybe.

Taigi tokie akiniai sudaryti iš reikšmių ir raidžių yra žmogaus kūnas turintis labai svarbų A-S-G kompleksą, taip pat yra daiktiškasis pasaulis padalintas į dvi dalis: G dalis yra žmogaus laksato pusėje, A-S yra daikto pusėje ir įvykdžius sintezę, gaunamas daikto vaizdas išplėstas žmogaus sukonstruotais gnostiniais kūnais, kurie yra daiktų išplėstinė realybė. G gali būti tiek oficialus mokslas, o gali būti ezoterika ir magija. Mokslininkų ir ezoterikų grupuotės aršiai kovoja, nes aiškinama, kad mokslininkų gnostinis kūnas „veikia“, o ezoterikų „neveikia“, tačiau šiuose klausimuose daug propagandos bei melo ir geriausiai šį klausimą ištyrinėti patiems, nesivadovaujant jokiais „autoritetais“. Galima užtikrintai pasakyti, kad išplėstinės realybės akiniai nukreipti  į save – tikrai veikia, nors tam reikalingas aktyvus bodybuidlingas, kuris pagrįstas meditacinėmis praktikomis. Tikri asai iš tikro sugeba užsiauginti įspūdingus „raumenis“, tačiau kadangi nėra hipostratinio vidinių kūnų regėjimo, tuos „raumenis“ sunku pamatyti, juos galima rekonstruoti naudojantis informaciniais šaltiniais ir tekstais, iš kurių matosi kiek žmogus pasiekęs ir ar tikrai šią sritį gerai išmano.

Daugumos žmonių problema ta, kad jų galvose G-S kūnai yra nureikšminti, apleisti ir sunykę ir jie visi apsigyvenę akių kūno pasaulyje, kuris laikomas vieninteliu aktualiu klausimu, nes per šią vietą vyksta kontaktai su kitais žmonėmis. Tačiau yra technologijų, kuriose kontaktai vyksta ir hipostratinių kūnų pagrindu, todėl joms vis labiau įsigalint viešumoje, reikėtų atstatyti teisingą hipostratinių kūnų hierarchiją. Taip pat jaunimas labai domisi dirbtinėmis išplėstosios ir virtualios realybės technologijomis, tačiau dažnai nesupranta, kad tokias technologijas jau turi savo galvoje natūraliu variantu. Dirbtiniai akiniai tik sudvigubina akių kūnus, naudojant to paties lygio regimąjį išplėstą konstruktą, bet toks pats išplėtimas galimas į vaizdą projektuojant laksato formas. Pas kai kuriuos žmonės, ypač pas menininkus, šis sugebėjimas labai išreikštas – dėl šios priežasties atrodo, kad jie gyvena „fantazijų pasaulyje“, bet nefantazininkai apsiriboja akių strata ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė įmanoma realybė. Ir daro labai didelę klaidą. Į principus ir logikas privaloma įvesti hipostratinių kūnų pasaulį.

Įvadas į psichovektoriaus sąvoką

Labiausiai į akis krintanti psichinio pasaulio savybė yra jo nenutrūkstamas judrumas, kuris reiškiasi kaip informacijos poslinkis. Poslinkis įveda skirtumą tarp vieno taško ir kito, kuriuos galima sujungti kryptiniu vektoriumi. Šią psichikos savybę patogu vadinti psichovektoriumi ir laikyti pagrindine žmogaus sąmonę apibūdinančia charakteristika. Nėra žmogaus neturinčio vienokio ar kitokio psichovektoriaus, negana to, tai būdinga visam gyvajam ir negyvajam pasauliui. Savo rūšies psichovektorius turi gyvūnai, o daiktus apibūdina daiktovektoriai, kurie yra kažkas panašaus į daikto „psichiką“. Daiktovektoriai nėra vien judėjimo ar jėgos vektoriai, šio termino prasmė daug platesnė, artimesnė psichinių sąveikų pasauliui, nes jų pagrindas yra gelmėje esanti visų dėsnių visuma, kuri charakterizuoja tai, kaip daiktas pasirodo sąmonei.

Kiekviena psichika turi pagrindinį išeinantį psichovektorių ir didelį skaičių kanalų, kuriuose surinkinėjamos realizuojamų psichovektorių charakteristikos. Visa kanalo struktūra sudėtinga, o tas variantas, kurį pateikiu yra labai supaprastintas. Kanalas realizuojamas pradedant nuo kokios nors išrinktos logikos, kuri lokalizuota vienoje ar kitoje psichinėje funkcijoje. Išrinkus logiką, jai suteikiama energija, reikalinga kanalo psichovektoriaus projekcijai. Išrinkus logiką ir paskyrus energiją psichovektorius turi būti surištas, suteikiant jam psichoformines ir lingvoformines charakteristikas, tinkamas vidinei ir išorinei sąmonės fenomenologijai. Atlikus visus šiuos paruošiamuosius darbus eina paskutinė stadija, vadinama psichovektoriaus sklaida. Psichovektoriai skirti kitiems žmonėms, kurie turi psichologinį imlumą tokiam poveikiui. Psichovektoriai gali veikti žmogaus protą, emocijas, atmintį ir t.t. Tam reikalingas gebėjimas suprasti tai, ką psichovektorius perduoda.

Skirtingi žmonės, taip pat jų grupės, paprastai turi priešingos krypties psichovektorius ir yra konflikto situacijoje. Konfliktas verčia kariauti, naudojantis visais psichiniais ir technologiniais resursais. Kiekvieno žmogaus tikslas yra besipriešinančio psichovektoriaus apsukimas, paverčiant jo psichovektorių savo psichovektoriaus pratęsimu. Tokio triuko sėkmė priklauso nuo galios, nuo sugebėjimo surinkti galingą logiką, sukoncentruoti didelę energiją ir ją paskleisti. Galia pradeda kauptis iš pradžių nuo nedidelių pergalių, kurios leidžia surinkti savo „komandą“, kuri savo ruožtu dirba savo vietose, pratęsdami psichovektorius naujai prijungtais žmonėmis, kurie sutinka sekti pagrindinį psichovektorių. Čia galimybių yra daug ir ne visos jos būna nuoširdžios, nes viliojama ne vien protu, bet ir karjeros galimybėmis, turtu, patogiu gyvenimu, privilegijomis ir pan. Už visas šias dovanas tereikia paklusti, atidirbant ideologiniame fronte.

Šis principas galioja ne vien kasdienybėje ar darbuose, bet ir kuriant civilizacijos pamatus. Šiuo atveju psichovektorius sujungia taškus, vadinamus teorija ir technologija. Psichovektoriaus šaknis yra „teorija“, aiškinanti žmogų ir pasaulį, kurią pragmatizavus sukuriama „technologija“, kaip įrankis skirtas siekti kokiam nors tikslui. Technologija gali būti dviejų rūšių: suteikianti formą, bet nerezultatyvį ir suteikianti formą bei rezultatyvi. Senovėje buvo naudojamos maginės ir okultinės teorijos, kurios kai kuriais atvejais tapo didelių religinių judėjimų pamatu. Didžioji istorijos dalis buvo formuojama tokių psichovektorių, kurie išliko nepakitusiomis formomis iki šių dienų. Kita didelė psichovektorių atšaka yra mokslinės teorijos, paverstos formą suteikiančiomis bei rezultatyviomis technologijomis. Rezultato siekia visi, tačiau efektyvumu mokslui prilygti negali niekas; visi nemoksliniai psichovektoriai yra tik formos nešėjai, kurie įdeda į sąmonę pavidalus, neatitinkančius tikrovės sandaros.

Kiekvienoje psichovektoriais pagrįstoje sistemoje yra hierarchija, reiškianti, kad yra galingiausi psichovektoriai ir silpniausi psichovektoriai, tarp kurių įsiterpia tarpinė grandis. Kažkokia dalis yra „laisvųjų“ sąmonių, kurios įmestos į tokią aplinką, kurioje iš visų pusių vyksta „puolimas“, savo tikslu turintis tave asimiliuoti, paversti savo resursu. Laisvosioms sąmonėms sukuriama tokia aplinka, kurioje visos galimybės yra griežtai kontroliuojamos ir pakištinės, nes jeigu žmogaus netenkina mokslinis pasaulėvaizdis ir jis siekia alternatyvų, randa ne tikrą alternatyvą, bet pakištą iš to paties centro. Tikslas yra neleisti žmonėms susikurti savo individualaus kelio, kuris vestų į tikrą išsilaisvinimą; visi pakišti variantai nukreipia nuo to į klystkelius, kuriuose žmogus klaidžioja visą gyvenimą, švaistydamas savo galimybes.

Žmonių psichovektoriai skirstomi į labai smulkius, buitinius ir į civilizacinius, valdančius visą planetą. Civilizaciniai psichovektoriai turi būti galingi ir asmeniškai, ir turi turėti didelę armiją aptarnaujančio, pagalbinio personalo, kurio darbas daryti poveikį žmonių sąmonėms, paverčiant juos paklusniais įsakymų vykdytojais. Tam pasitelkiami įvairūs propagandiniai triukai, kuriama „tiesos“ diktatūra, kuri sąmonėje sukuria galingą iliuzijos matricą. Reikalaujama paklusti ne fiureriui, bet tiesai, kurią fiureris turi ir valdo, nes tiesai „turi būti paklūstama“. Jeigu nepaklūsti tiesai, tampi melu, netiesa, pasidarai netikras ir nieko vertas. Tačiau „tiesa“ yra iliuzija ir kalėjimas, visų prima todėl, kad jos niekas neturi, naudojamos tik imitacijos, kurių tikslas įstatyti sąmonę į paklusimo matricą įsivaizduojant, kad paklūstama kažkam aukštesniam.

Žmogus gimsta su tuščia sąmone, kuri užpildoma iš aplinkos gaunama informacija. Šią valdant galima formuoti sąmonių vystymosi kryptis. Tai, aišku, nėra taip paprasta, nes neįmanoma žmogaus įstatyti į 100 proc. virtualią realybę. Žmogus tiesiogiai susidurdamas su pasauliu gauna informacijos, kuri pradeda konfliktuoti su smegenų plovimui naudojamu pasaulio vaizdu. Natūraliai kyla abejonė, verčianti pačiam tyrinėti aplinką ir daryti savo išvadas, neatiduodant šios privilegijos kitiems. Kai laisvas žmogus pamato per daug tikro pasaulio, tampa pavojingu sistemai, nes jo galvoje būna subyrėjusi visa propagandinė matrica ir jis žino didesnį procentą tikrosios realybės. Tokie žmonės paprastai išstumiami į užribį, izoliuojami, išjuokiami, apšmeižiami ir kitais būdais nukenksminami bandos akyse.

Civilizacijų pradžios dažnai siejamos su tam tikrais įvykiais ir žmonėmis, kurie laikomi civilizacijos steigėjais. Situacija paprasta nebūna, istorinių šaltinių trūksta ir tai dabartį pasiekia tik neįrodomų legendų pavidalu. Tačiau principas lieka tas pats – visi procesai turi turėti savo pirmuosius judintojus, kurie įrašyti į civilizacijos matricos algoritmą. Kiekvienas vėliau gimęs žmogus verčiamas civilizaciją garbinti įkūnytą tokiomis kertinėmis istorinėmis figūromis. Taip yra todėl, kad civilizacija turi turėti savo simbolius, nes ši pati sąvoka būna dabartyje išsklaidytą į daugybę daiktų, procesų ir veiksmų, kuriuos garbinimo objektais paversi labai sunku. Steigėjo turėjimas šią problemą išsprendžia, ir jis arba išgalvojamas, jeigu nėra šaltinių, arba paimamas tikras.

Taigi psichovektorių turi atskiras žmogus, žmonių grupės, organizacijos, valstybės ir net visa civilizacija. Norint perprasti šių psichovektorių principus, reikia mokėti pažiūrėti į juos iš šono, kaip išoriniam stebėtojui. Taip pat reikia treniruoti savo psichikos atsparumą išoriniam poveikiui, kad net galingi civilizaciniai vektoriai ir matricos nesugebėtų tavęs įrėminti lingvoforminiuose ir psichoforminiuose ideologiniuose kalėjimuose. Bet reikia žinoti, kad valstybės organizacija tokią būseną laiko pavojinga, todėl labai lengva tapti jos persekiojimo taikiniu. Norint padaryti kultūrinio ar civilizacinio masto pradžią, reikia turėti labai galingą psichovektorių, o tai beveik neįmanoma, nes jeigu esi žemuose socialiniuose sluoksniuose tavo idėjas paprasčiausiai pavagia. Todėl patartina tokių idėjų nedemonstruoti net mintyse, nes mintys žiūrimos kaip filmas televizoriuje.

Reikia stengtis, kad sąmonė išliktų kuo švaresnė, nes gyvename informacinių šiukšlynų pasaulyje, kurio tikslas galvoje sukelti chaosą užtvindžius ją beverte informacija. Siekiant perprasti civilizacinio masto psichovektorių reikia mokėti atskirti pagrindinius dalykus nuo šalutinių ir pamatyti pačią esmę. Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasaulis chaotiškas ir nepatvarus, tačiau iš tikro tai tik paviršius, viskas reglamentuojama pagal labai griežtą tvarką, kuri visus individualius psichovektorius sustato į jiems parinktas vietas. Atskirą psichovektorių reikia suvokti platesniame kontekste, nes iš tikro savarankiškai veikiančių šioje planetoje nėra nė vieno žmogaus. To galima nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad tavo gyvenimas neturi šeimininko, kuris primeta savo pasirinkimus.

Babelio bokštas

Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tie žmonės, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė – tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus – akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis – talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas – ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms – jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke‘as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.

eiolas

Realybės principas

Rašymui šiais metais turiu daug mažiau laiko, todėl brangi kiekviena laisva minutė. Situacija papuolė į šiokį tokį sąstingį, kurį išjudinti ne taip paprasta. Tačiau nepaisant to, noras pažinti ir savo žiniomis pasidalinti su kitais – niekur nedingo. Tai, ką aš darau reikalinga ne daug kam, bet jeigu atsiranda bent vienas žmogus, kuris gauna naudos – šis užsiėmimas yra vertas pastangų. Suprantu, kad pakeisti savo mąstymą yra sunku, taip pat kiekvienas turi savo kelią. Aš aklo mėgdžiojimo ir nesiekiu, tenoriu žmogų užkrėsti tikrovės ir savęs pažinimo aistra. Kaip žmogus tai realizuoja – jo asmeninis reikalas. Kuo daugiau žmonių mąstančiu savo galva, tuo geriau.

Psytechnologijos ateinančiais dešimtmečiais bus labai svarbios, todėl reikia suprasti jų pagrindus, net jeigu šis žinojimas iš pradžių yra teorinis. Jau yra atsiradusių galimybių, kurios iki šiol buvo laikomos fantastinėmis. Visa bėda ta, kad jos naudojamos netinkamų žmonių siekti netinkamiems tikslams. Viešinant žinias šią sutrikusią pusiausvirą stengiamasi ištaisyti. Žmonių nežinojimu ir neišprusimu naudojasi įvairaus plauko psichopatai, kurių rankose atsidūrę lig šiol neturėti svertai. Noriu paskatinti žmones tyrinėti šią sritį ir atsikovoti prarastą teritoriją, neleisti savęs maustyti kiekviename posūkyje. Toks yra Psytechnologijų tikslas.

Populiarioji ezoterika naudojama tik kaip išorinė forma, po kuria slepiasi tikras mokslas, tik daug kartų pažengęs lyginant su tuo, kuris skelbiamas viešai. Paprastam žmogui tai labai tinkama forma, nes joje daug daugiau laisvės negu moksle, kur lengvai gali būti apšauktas šarlatanu, jeigu neatitinki nustatyto paveiksliuko. Ezoterikoje tokio standarto nėra, ir esi laisvas tirti bei eksperimentuoti, ieškodamas savo kelio. Mokslas valdomas kvadratinių kostiumų, o ezoterikoje gali būti tuo, kas esi. Todėl ši forma man pasirodė priimtina. Aišku, tenka susidurti su scientizmo pudelių aršiu lojimu, tačiau jie didesnių problemų sukelti nesugeba, nes jų protai užrakinti, o raktas išmestas per langą.

Kai kurie dalykai tokie akivaizdūs kiekvienam žmogui, kurie gali sąžiningai pažiūrėti į savo vidų, kad reikalauti dirbtinių įrodymų yra absurdas. Kam trūksta įrodymų – tegul prasikrapšto vidines akis, nes tik jomis šiuos įrodymus įmanoma gauti. Tai aišku nepadeda tuo atveju, jeigu sąmonės iškastruotos visam gyvenimui. Tokie loja garsiausiai, nes aklumas jų pagrindinė realybė – iškastruota realybė. Yra ir šiek tiek pavydo, kai pamato, kad yra žmonių galinčių daug daugiau. Net kyla noras tokius pašalinti su iš kelio. Todėl ir apšaudo decibelais, o kai pamato, kad nieko nesigauna – traukia savo rudąją artileriją.

Visai natūralu, kad Psytechnologijų pagrindinė tema yra sąmonės klausimas. Siekiama į jį įvairiapusiškai įsigilinti, pamatyti išplėstą vaizdą iš kuo platesnės perspektyvos, nesitenkinant darželinuko lygio vadovėlinėmis tiesomis. Akivaizdžioji šio klausimo pusė yra ganėtinai paprasta, užtenka įsisavinti kelis elementarius skirstymus, tokius kaip priekinė sąmonė – supantis pasaulis, galinė sąmonė – ta kurioje mintys, vaizdai, atmintis ir centrinė sąmonė – kurią aš daugiau asocijuoju su kūnu. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, nes ji nėra tiesiogiai manipuliuojama ir veikia daugmaž savarankiškai. Nors kai kurie ezoterikai tam paprieštarautų, nes įsitikinę, kad realybę kuria pats žmogus, vadinasi ji negali nuo jo būti nepriklausoma. Bet tariu, kad vis tiek yra sluoksnis kuris veikia savarankiškai ir ant to sluoksnio galima uždėti mechanizmą, kuris leidžia svetimą tikrovę paversti sava. Tam reikia papildomų psichologinių pastangų.

Galinė sąmonė yra laksatas, nes ji laisva ir lanksti, minkoma žmogaus valios. Anksčiau šią sritį vadinau energomorfiniu lauku. Žmogui gimus ši vieta būna tuščia, bet laikui bėgant ji užpildoma informacija, kuri gaunama per pirmą langą. Todėl galima vienareikšmiškai pasakyti, kad laksatas yra perdirbtas fiksatas. Kokį vaidmenį atlieka ši funkcija – akivaizdu: laksatas kompensuoja fiksato kietumo trūkumą, leidžia jį aižyti į dalis ir tas dalis įvairiai perdėlioti. Kai žmogus savo galinėje sąmonėje iš šių dalių susidėlioja kokį nors paveiksliuką, ateina eilė centrinei sąmonei, kuri padeda tą paveiksliuką realizuoti. Centrinė sąmonė susijusi ir su fiksatu, ir su laksatu, vadinasi skilusi į du sluoksnius. Laksatinis kūno sluoksnis yra tik jausmas, būsena, savijauta, energija, jėga, o fiksatinis – yra akių vaizdas, anatominė bei fiziologinė sandara.

Centrinė sąmonė ne veltui yra centre – ji yra pagrindinis žmogaus bendrosios būklės kriterijus. Kai žmogaus centrinė sąmonė streikuoja, nesvarbu ar tai būti laksatinis, ar fiksatinis sluoksnis, jo būklė būna labai sunki. Tačiau šią situaciją galima gerokai pagerinti, remiantis galinės sąmonės nuostatomis, kurios skatina rūpintis tiek savo savijauta, tiek fizinio kūno būkle. Tam yra prikurta daugybė sistemų bei metodikų, todėl šiuo klausimu nesiplėsiu.

Kiekviena sąmonės dalis turi akivaizdžią, išreikštą dalį ir neakivaizdžią. Neakivaizdi dalis plečiasi iki begalybės ir atsiremia į nežinomą tikrovės pagrindą. Ta energetinė dirva, kuriame įaustas žmogus, gali būti labai gili, tas sluoksnis, iki kurio jis siekia yra žmogaus egzistencinės dimensijos, dar mano tinklaraštyje kitaip vadinamos hipostratomis. Strata yra viskas, kas matoma, o tai, kas yra po tuo, vadinama hipostratomis. Kokiomis sąlygomis žmogus gyvena priklauso daugiausiai nuo padėties hipostratose, kuriose gali siautėti įvairios anomalijos. Dalis jų gali būti natūralios, panašiai kaip saulės audros, o kitos sukeltos dirbtinai. Šiam tikslui sukurti įvairūs hipostratiniai ginklai, kurie žaloja žmogaus nematomus sluoksnius ir apsiginti nuo to labai sunku, nes to, kas nematoma neįmanoma niekam parodyti ir įrodyti poveikio. Vienintelis signalas ir įrodymas – bjauri savijauta laksatiniame kūno sluoksnyje.

Tos savijautos tiesiogiai žmonės nesuvokia, ir gali net nesuprasti, kad kas nors negerai. Neretai situaciją pablogina tai, kad elgiasi kaip kvailiai. Nematoma dalis yra reali ir ji vidiniame žmogaus pasaulyje pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso žmogaus energijos ir gebėjimo veikti lygis. Žemą lygį dažnai vaizduoja kaip tingumą – kvailesnio kalbos triuko ir nesugalvosi – taip problemą padarydami tavo asmenine problema ir ją dar pasunkindami. Žmogus turi už savo būklę prisiimti atsakomybę, tačiau turi būti sudaromos tinkamos sąlygos problemą išspręsti, ne vien bliauti, kad esi „tinginys“. Visos problemos turi priežastis – taip pat ir centrinės sąmonės.

Tradicinis įvairių sąmonės būsenų valdymo būdas yra meditacija, kuri yra psichikos treniruotė panašiai, kaip būna fizinio kūno treniruotės. Visi žino, kad norint treniruotėmis užsiauginti raumenis, reikia mažiausiai metų atkaklaus darbo. Naivu būtų tikėtis, kad meditacijoms reikia mažiau laiko – dažnai net daug daugiau. Todėl rezultatą pasiekia tik nedaugelis – patys atkakliausi. Reikia laikytis nustatyto režimo ir turėti savo sistemą, o tai šiame pasaulyje – ne taip lengva. Lengvų rezultatų nebūna nė vienoje srityje.

Jeigu yra kokių nors problemų – pirmiausiai reikia jas identifikuoti, rasti vietą, kur energijų kanalas uždarytas ir bloką pašalinti iš savo gyvenimo. Tai ne visada įmanoma, bet dažnai įmanoma. Galinėje sąmonėje – tai mintys arba atsiminimai, jausmai ir emocijos. Priekinėje sąmonėje – situacijos ir jų autoriai. Juo gali būti tiek pats, tiek kiti žmonės. Ir galiausiai centrinėje sąmonėje, kur dažniausiai negatyvas supilamas iš priekinės arba galinės dalies. Pila negatyvą ir pasaulis, ir pats per savo mintis, norus, troškimus, jausmus ir t.t.

Kad tai tavęs nevaldytų, reikalinga minčių, jausmų higiena, situacijų kontrolė ir tinkama savęs priežiūra. Padėtis dažnai tokia – kuo didesnė problema, tuo didesnė motyvacija ją spręsti. Jeigu valia silpna, tinkamai valdant ją galima sustiprinti. Jau sakiau, kad vidinę būseną labiausiai įtakoja išorinė situacija, todėl išorę reikia apvalyti nuo viso negatyvo. Jo turi nebūti ir viduje, nes jeigu jį pili iš savęs į pasaulį, tai pasaulis viską tau sugrąžina. Svarbiausia – neprarasti realybės jausmo, kurio esmė ta, kad pasaulis neturi atitikti tavo norų, šis atitikimas iškovojamas. Bet turi suprasti, kad pats irgi neturi pataikauti niekieno norams.

Šiek tiek mistikos

Tiems, ką domina pažinimo filosofijos temos, net jeigu tokių nėra daug, pateikiu savo nuveikto darbo apibendrintas schemas. Apibendrinimų verčia imtis artėjančios metų pabaigos nuotaikos. Šiais metais daugiau nieko naujo pateikti neturiu, ką atneš kiti metai – neaišku. Todėl nelieka nieko kito kaip pažvelgti į praėjusius metus, įvertinti visus nuveiktus darbus. Turiu dvi pagrindines schemas, kuriose matoma mano atlikto tyrimo visuma. Pirmoji naudoja gyvybės medžio šabloną, tačiau su kabalos mokslu neturi daug bendro. Iš šio mokymo pasiskolinau tik brėžinio šabloną, tačiau turinys visiškai kitas, originalus, paimtas iš mano asmeninių svarstymų, iš tos sistemos, kurią naudoju tikrovės tyrimui. Toks paveikslas naudingas tuo, kad jame matomas bendras vaizdas, kuriame išskirti visi pagrindiniai dėmenys. Šį „paukštį“ galima išskirstyti į tokius elementus: galva, kūnas ir sparnai. Visa tai atrodo taip:

paukstis

Ši schema nėra skirta pradedantiesiems, jiems viskas atrodys per daug mistiška. Turiu viltį, kad buvo žmonių, kurie sekė mano rašinėlius, gal bus tokių, kurie skaitydami viską dėjosi į galvą. Gali pasirodyti, kad rašau be jokios tvarkos, chaotiškai, kad mano mintys supainiotos, nenuoseklios, nelogiškos, tačiau taip nėra – už tokio apgaulingo paviršiaus slepiasi griežta loginė struktūra. Tie, kas perpratę šią logiką, lengvai supranta kiekvieną mano žodį. Dabar čia visko nuosekliai neaiškinsiu, nes čia nėra įvadas – tai rezultatų apibendrinimas.

Pateikta schema nėra pilna, nes joje trūksta vieno elemento, kurį vadinu U-forma. Šis elementas jungia apatinę dalį, kuri vadinama pirmapradžiu žmogumi su viršutine, kurią vadinu šaltiniu arba pirmine tikrove. Pirminė tikrovė yra visų gyvų ir negyvų būtybių šaltinis ir pagrindas, iš kurio viskas atsiranda. Visi esame su šiuo pagrindu sujungti tiesiogiai, tarsi kokiu portalu. Tačiau šis ryšys yra už suvokimo ribų ir sąmonėje save suvokiame kaip atskirus ir izoliuotus esinius.

Tikrovėje esame susieti, savo sąmonėje atsiriboję. Todėl norėdami užmegzti ir sąmoningą ryšį su tikrovės pagrindu, per žinojimą, turime dėti specialias pastangas. Jeigu tos pastangos reiškiasi kaip pažinimas, tai pagrindinė priemonė yra protas. Proto struktūras „pažinimo paukštyje“ atstoja sparnai, kiekvienas kurių turi tris elementus: kontinuumą, struktūrą ir kalbos sistemą. Kontinuumas pagrindinė kiekvieno ekrano naudojama suvokimo forma, į kurią protas įdeda sandarą, paaiškinančią kaip tas kontinuumas veikia. Kalbos sistema šiuos konstruktus prakalbina, sukuria priemones perteikti kitiems žmonėms, padaryti universaliu turtu. Sparnų pagrindinis energijos šaltinis yra susidvejinęs kūnas, atstovaujantis išorinę sąmonės dalį ir vidinę. Šios dalys vadinamos fiksatu ir laksatu ir susiformuoja iš fizinės bei gnostinės branos, kurios yra dvi pagrindinės pirminės tikrovės dalys.

Taigi pagrindinis principas toks: savo anapusiniu kanalu, kurį vadinu „tiltu“, pirminė tikrovė suformuoja pirmapradį žmogų, kuris yra tam tikra pirmapradė substancija, esanti už žmogaus suvokimo galimybių. Tada pirmapradis žmogus sukuria sąmoningą žmogų, kurio sąmonė netobula, iš suvokimo išimta daug svarbių dalių. Todėl sąmonė pradeda kurti įrankius kaip savo priemonėmis nutiesti anapusinio tilto prie pirminės tikrovės analogą. Šios pastangos vadinamos religija, filosofija ir mokslu. Šis principas rodo, kad savo interesus galima nukreipti dviem kryptimis – bandant pasiekti tą vidinę, pamatinę dalį, kurią pavadinau pirmapradžiu žmogumi ir siekiant išorinės realybės pagrindo, kuris yra šaltinis. Jau sakiau, kad prie šaltinio yra tiesioginis kelias, per anapusinį tiltą, kuriuo naudojasi pirmapradis žmogus. Tačiau tai sąmoningai nevaldomas ryšys, o tikrasis žmogus nori viską gauti per savo sąmonės kanalą. Kadangi suvokimas netobulas, nepilnas, tie elementai, kurie išimti, pakeičiami kalba. Ji tampa nematomų tikrovės dalių įvietinimo priemone.

Nors sąmonė susikūrusi daug priemonių ir instrumentų, jos galimybės ribotos – per tūkstančius metų dar niekam nepavyko atskleisti visų paslapčių ar bent jau parodyti „visą žmogaus spektrą“, jeigu „visas tikrovės spektras“ per sunkus uždavinys. Tai ką aš čia pateikiu tėra tik prielaidos, kurios leidžia apžvelgti visą problemos sudėtingumą, išskirti pagrindines jos dalis. „Pažinimo paukštyje“ pagrindinė žmogaus ir jo įrankių sandara, o kitoje schemoje yra ir šiek tiek rezultatų, kurie kalboje įvietina bent kai kurias slaptas tikrovės dalis. Paveiksle kuris pateikiamas toliau yra viskas, ką aš kol kas galiu pasakyti apie žmogų ir jo pagrindinę realybę.

sistemaŠis brėžinys daug painesnis negu pateiktas prieš tai. Tačiau jo logika irgi labai paprasta. Jis turi pamatinę dalį, kuri atstovauja kvantinę ir subkvantinę realybę. Esencijų fizika tai esencijų geometronų teorija, kuri mano manymu yra fundamentalių kvantų struktūrinės dalys. Esencijų fizika nėra išvystyta, nes nepasiekiami eksperimentai, kurie leistų tyrinėti subkvantinę tikrovę. Kvantiniai laukai skirstomi į tuos, kurie kuria psichinę tikrovę ir tuos, kurie kuria fizinį pasaulį ir vadinami gnostine ir fizine brana. Viršutinė dalis yra sintezės sąmonė, kuri apima savyje visą žmogaus spektrą: objektyvų laksatą, subjektyvų laksatą, subjektyvų fiksatą ir objektyvų fiksatą. Laksatas yra vidinės sąmonės formos, kurios lengvai valdomos ir formuojamos, todėl vadinamos laisvomis formomis. Fiksatas yra savarankiški pasaulio daiktai, kurių žmogus nevaldo, ir kurie paklūsta nuo žmogaus nepriklausomiems dėsniams. Tai yra fiksuotos formos. Kai mintyje laksatas ir fiksatas susijungia, šis apibrėžtumas ir savarankiškumas sumažėja, bet tik žmogaus mintyje arba noruose. Iš tikro fiksatą galima valdyti kaip savo mintis tik technologiniais instrumentais, bet tam turi būti įvykdyta tikra sintezė. Vidurinė dalis yra painiausia, tačiau šiek tiek pasigilinus – lengvai išpainiojama. Turime protus viduje, suvokimo ekranus ir sielą arba priminė tikrovę (laksato pusėje sielą, fiksato pusėje – pirminę tikrovę). Svarbiausias yra suvokimo ekranas, kuris skaidomas į pagrindinius ekrano dėmenis, kurie rodykle parodyti viršuje. Protas šiuos ekrano dėmenis analizuoja, jungia su savo kalbos ženklų sistemomis ir tada projektuoja anapus suvokimo ekrano, į pirminę tikrovę.

Projekcija į vidinę dalį, kuri eina smulkėjimo kryptimi pirmiausiai pasiekia žmogaus sielą, esančią psichikos substratu, siela kyla iš kvantinės gnostinės branos, o ši atsiranda iš esencijų pasaulio, kurio pagrindinis elementas yra esencijų geometronas. Pagrindinis pažinimo tikslas suvokimo ekranuose ir proto laksatuose išskaityti tuos pirmykščius rinkinius, iš kurių sudarytas šis pasaulis, išreikšti juos kalba ir išmokti atlikti manipuliacijas, kurių pagrindu būtų galima sukurti technologijas. Dėmenų lygyje tai atrodo nėra labai sudėtinga, tačiau šis gylys nepakankamas, kad turėtų praktinę naudą. Tai tas pats kaip pasaulį pažinti filosofinių stichijų lygyje, kaip senovės graikai. Šį lygį seniai įveikė mokslas, kuris sukūrė fundamentalaus kvanto, atomo teorijas, chemijos sistemą ir pan. Tačiau ši pažanga yra išorinio pasaulio kryptimi. Manau, kad galima tą patį padaryti vidinio pasaulio kryptimi ir taip pat ištyrinėti gnostinę braną. Tam reikalingas gnostinis „atomas“, vadinamas kompleksu arba sampyna, fundamentalus gnostinis kvantas, taip pat subkvantinės realybės teorija, kurią vadinu esencijų fizika. Akivaizdu, kad išorinės krypties fizika laimi lenktynes, tačiau kiek tai truks – neaišku. Taip pat neaišku ką atneš pažanga šioje kryptyje. Daug lėšų iššvaistyta fizinio pasaulio naikinimo priemonių sukūrimui, labai didelė tikimybė, kad taip pat konkuruos kurdami sielos pasaulio naikinimo ginklus. Tai reiškia, kad siekiant sintezės privaloma įtraukti ir moralinę dimensiją, nes jeigu jos nebus – pasaulis patirs daug kančių ir net gali būti sunaikintas.

Apibendrinant abu brėžinius, „pažinimo paukštyje“ matome pagrindinę struktūrą, kuri suriša tris dalis: pirmapradį žmogų, sąmoningą žmogų ir tikrovės šaltinį. Sąmoningas žmogus ryšio gali siekti atsisukdamas į save, į savo prigimtį ir per tiltą susijungdamas su šaltiniu. Taip pat šaltinio gali siekti per sąmoningą pažinimą, naudodamas kalbą, kuri įvietiną pagrindinius tilto komponentus. Antras brėžinys yra pastarojo atvejo pavyzdys. Šaltinį bandoma išreikšti per ekrano dėmenų analizę, kuriai suteikus matematinę ar kitokią formą, įvardijami pagrindo pagrindiniai pirmykščiai rinkiniai, kuriuos vadinu esencijų geometronais.

Šie klausimai yra amžini klausimai, kuriuos sprendžiu ne aš vienas. Nemanau, kad pasiekta labai daug – tai ką čia surinkau galima sakyti tėra pirmi žingsniai. Labai trūksta kiek nors labiau apčiuopiamos realios praktikos, kuri būti tikra ne imitacinė. Tačiau pirmiausiai turi viską pats patikrinti ir nustatyti kas iš tikro veikia. Pirmapradžio žmogaus, esančio už visų atvaizdų, valdymas gali būti neišsemiamas šaltinis. Tuo galima siekti pakeisti savo sąmoningumo formas, galima ieškoti anapusinių sąveikų su aplinkiniu pasauliu.

Eksperimentas su žodynėliu

a) Sąmonės kokybė

Pažinimo ir mokslo galimybės užkoduotos visuomenėje įdiegtose paradigmose, kurios priklauso nuo žmogaus sąmonės ir kalbos struktūrų. Kaip sąmonės dėžutės daro įtaką technologijų pažangai atsakymas yra įraše „Archontas“. Ten pat yra ir schema, kuri paaiškina interpretacijų evoliuciją nuo tam tikros psichoformos iki užbaigtos technologijos. Psichoformos – tai sąmonės dėžutės, realybės paradigmos, nuo kurių priklauso kokie įmanomi keliai manipuliuoti realybe. Jeigu vaizdas sąmonėje tikslus, gali atlikti tikslias manipuliacija, o jeigu vaizdiniai visiškai atitrūkę, tai negali matyti įvaldymo galimybių. Ši savybė vadinama sąmonės ir veiksmo kokybe. Kokybė gali būti žema ir aukšta, o tai priklauso nuo veiklos mastų ir efektyvumo.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra upė ir aklas žmogus. Jo tikslas persikelti per upę. Tai galima padaryti pereinant per tiltą arba plaukiant valtimi. Tačiau kol jis šių priemonių nesuras – o tai sunku, nes jis aklas – tol kito kranto nepasieks. Ta pati problema kyla ir mokslininkams. Koks yra metodas sudaryti tikslų aplinkos žemėlapį, nenaudojant akių? Aklas neturi akių, bet gali liesti. Mokslininkai tą ir daro – jie kvantinės realybės nemato, bet įvairiais instrumentais bando ją apčiuopti, tada, kaip aklieji, protu ir vaizduote nustatinėja formas. Nematant pačios tikrovės, jos pobūdis nulemiamas sąmonės dėžutės, kuri gali būti paranki galimybių atradimui ir neparanki.

Darbą užbaigus – galima keliauti per upę, siekti savo tikslų, duota tikrovė manipuliaciškai būną įvaldyta. Pradinių verčių nelaikau svarbiomis jeigu jos neefektyvios, „neleidžia persikelti per upę“. Religija ir senovės filosofija turi daug neefektyvių koncepcijų, kurios atsirado aklai bandant apčiuopti realybę. Tai nubraižyti žemėlapiai, kurie deja neatitinka realių kontinentų, todėl navigacijai per tikrovę jie netinkami.

Neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios „sąmonės dėžutės“ bei klaidų ir atitikimų pasekmės – įdomus klausimas. Iš to galima pasimokyti ką reikia daryti, ko nereikia. Taip pat galima sukurti kriterijus paradigmos efektyvumo vertinimui.

Todėl ir bandau išskirti sąmonių ir minčių surinkimo tipologijas. Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija. Minčių surinkimas vyksta pagal pasaulį ir kalbą, jis iš esmės lingvoforma. Yra kažkokios prote užkietėjusios frazės, kurios funkcionuoja kaip pravaikščioti keliai. Tais keliais žmogus įpratinamas vaikščioti, todėl susiformuoja apsaugos ir barjerai, kurie trukdo iškrypti iš numatyto kelio. Tai apsaugo nuo klaidų, bet taip pat skatina stagnaciją, stabdo naujus atradimus.

Žinduolio sąmonės tipologijos pagrindinis akcentas tas, kad ji yra trivietė – turi priekinę dalį, centrinę dalį ir galinę. Išplėtimuose dar prisideda lankai, kurie yra ekstrasensorikos sistemų vieta. Mąstymas dažniausiai prisirišęs prie priekinės dalies ir ją aptarnauja. Žmogus išdresiruotas bijoti savo realybės. O kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją. Siekiama psichikos valdymo priemonių per religiją, filosofiją ir ideologiją, taip pat gamtos valdymo priemonių. Kiekvienas nori kažką valdyti. Kitoks žinojimo siekimo tikslas žmogui nelabai suvokiamas.

Tai ką aš kuriu irgi yra „sąmonės dėžutė“, tačiau taip būna visada. Esmė tame ar nauja dėžutė tuo momentu užkoduoja lygio pakilimą, žingsnį į priekį. Lygį įvaldžius, jis savo darbą padaro ir turi užleisti vietą kitai. Mano tikslas mokslą išplėsti vien iš priekinės sąmonės dalies į galinę, kad pilnai apimtų dvivietę realybę. Mano metodą iliustruoja paveiksliukas. Judini pirminę realybę (auftatas) ir pėdsakai susiformuoja priekinėje ir galinėje dalyje, tada iš savo mąstymo horizontų surenki interpretuojančias sąvokas. Man tai yra jau minėtas kontinuumų metodas.

horizontaiParodyti sąmonės kokybių ir veiksmo kokybių lygiai. Sąmonės kokybės: a) jausminis visumos patyrimas, b) kalbinis-sąvokinis pažinimas, c) matematinis suvokimas. Veiksmo kokybės: a) maginis-ritualinis veiksmas, b) eksperimentinis-mokslinis veiksmas. Savo tyrimą realizuoju sąvokiniame ir matematiniame lygyje, o veiksmas – žinių apie kitų atliktus eksperimentus apibendrinimas. Arba lieka paprasta kalbinė filosofija. Žinojimo pobūdis priklauso nuo to, kaip sujungiamos priekinė ir galinė dalis senso-kognityvinėje sintezėje.

b) Pasaulio modelis

Sąmonės dėžutės „visko ribos“ yra teoriškai gana paprastas klausimas. Technologinė pasaulio interpretacija suvokime atsiranda taip: pradžioje fiksato sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, kurio metu iš išorės perkeliama į vidų, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba. Tiksli, holoplastinė kopija yra priartėjimas prie erto, nes visas vaizdas rodo ir visas pertvarkymo galimybes. Taigi pradžia yra sątvaras, o pabaiga ertas, kuris užsklendžia „nuotykį“. Nieko daugiau negali būti. Tarp jų kažkur yra kalba kaip pagrindinis katalizatorius.

Kaip matome šiek tiek pažaidžiau naujoviško patirties įžodinimo žaidimą ir pabandžiau sukurti išorinės krypties struktūrų analizę. Savistabai įdomi kalba, o aš pažiūrėjau į išorinį fiksatą, vadinamą pasauliu. Pats bendriausias pavadinimas, kuris įvardija pagrindinę vyksmo areną yra sątvaras, kurio artimiausias sluoksnis vadinamas slaja, kur surenkami pagrindiniai suvokimo dėmenys, sudarantys vaizdą. Tai erdvė, laikas ir daiktas.

Natūralu, kad po vaizdo yra povaizdis, kuris formuoja panašią sistemą tik žemesnėje pakopoje. Erdvės poerdvis yra priešokos taškų klainis, kuris yra po vaizdu esančių aktyvumo sistemų tinklas. Laikas yra eigma, kuri turi tenkmę ir šuorus, kadangi judėjimas gali būti tolygus ir ramus, o gali būti šuoliškas. Šie dalykai taip pat įkomponuoti į eigmos priešokos taškų klainį. Klainiuose formuojasi rinklės, kurios užgroždamos slają, sukuria grožmenį, išorinį daiktišką ar juslinį objektą. Pavyzdžiui, garsai irgi gali būti vadinami grožmenimis.

Slaja sątvare turi priekinę dalį, kuri vadinama skoma ir galinę dalį, kuri yra atgrindas. Skoma yra dėmesio surinkimo taškas, kuris išskiria grožmenį. Atgrindas – tai visas periferijoje esantis fonas. Judumas pasireiškia dviem būdais: rinklės ir grožmens dreifu, ir sątvaro slingavimu, kurio metu formuojasi vaizdo pertalkos, dreifuoja priešokos taškuose birkštys. Birkštis yra suaktyvinimo būsena ir forma, kuri nelietuviškai vadinama veiksmo potencialais arba impulsais. Skoma visada yra sirtas grožmuo, o atgrindas – lainas. Sirtas reikškia stiprus, o lainas – silpnas. Slinguojant sirti ir laini grožmenys, slenkant skomai, pereina vienas į kitą.

Tai pirmas povaizdžio lygis, kuris pasiekia tik birkštis, kurių voros kirimuojamos į rinklę, tada rinklės užgrožia grožmens slają. Šitaip prasimato pasaulio sątvaras, visa žmogų supanti realybė. Tuomet jis įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi per vidines manipuliacijas į ertą. Išspaudus iš ertų maksimalų našumą, pasiekiama riba. Ertų našumą, aišku, riboja tikrovės savybės.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas – bus pasiektas visas žmogaus spektras.

c) Kas yra mintis

Prieš tai aprašiau, koks yra fiksato povaizdžio pirmas principas. Dabar analogiškai aprašysiu laksato pomintį. Jau rašiau kad pomintis skirstomas į kamieninę ir šakinę dalį. Tai gali būti ne visai tikslus apibūdinimas, nes šakos skiriasi tik braižmu ir kanalu. Tai yra, pati ši struktūra tuščia.

Prasminės arba vaizdinės rinklės paduodamos į įlaidį ir čia suformuoja struokas, kurios turi savo braižmo struktūrą. Braižmas, tai ta semantinė forma, kuri suteikia minčiai jos formą – ji gali būti kalbinė, gali būti vaizdinė ir pan. Šio proceso eigma ir tentyvas panašūs į tuos kurie vyksta pasaulio sątvaroje, todėl čia nekartosiu. Tik minčių pasauliui daugiau būdingos šuorinės voros, dėl ko mintys sustruokiamos ypais. Tai gali būti būdinga ne visiems, nes kitų žmonių mintys srūva kaip nesustojamas srautas, tačiau vis tiek dažnai matosi punktyrinis minčių principas, ypač jeigu braižmas lingvoforminis.

Mano įsitikinimu didžiosios daugumos sąstruokų braižmenys yra kopijos, tai yra jos įtrauktos iš pasaulio į atminį ir paprasčiausiai mėgdžiojamos. Tačiau negalima sakyti kad visos mintys tėra pasaulio kopijavimas. Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs. Akivaizdu, kad vien originalais mąstyti neįmanoma ir turi būti kopijų bazė. Tačiau jeigu žmogus turi talentą kurioje nors srityje gali judėti apie 30 proc. ribose originalių sąstruokų. Tokios mintys vadinamos idėjomis.

Tačiau net idėjoje kažkokia dalis yra kopijos nuo ko nors matyto, girdėto arba patirto. Visas grubus ir subtilus sątvaras yra originalių sąstruokų šaltinis. Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko. Sėkmė lydi tuos, kas sugeba pasaulyje pastebėti nuryškintus, išblukusius braižmenis, įsidėti juos ir sustruokti į mintį.

Apie kaupiamąją sąmonę galiu pakartoti tą patį, ką jau esu kartojęs pagal savo gana seną schemą. Turima priekinė ir galinė sąmonės dalis, ir informacijos kaupimas vyksta vykdant pirmą kognityvinį šuolį iš sensoriumo į kognityviumą. Vykstant šiam šuoliui kaupiama patirtis, struktūros, abstraktai, kurie atlieka minties braižmenų vaidmenį.

Antras kognityvinis šuolis yra grąžinimas iš galinės sąmonės dalies (kaupiamosios) į priekinę to, kas sukaupta – tai vadinama supratimu. Tai įgauna žinojimo formą, kuris leidžia pasakyti kas kas nors yra, ką tai daro, ko galima tikėti ir kaip reikia reaguoti. Šio šuolio metu įvyksta senso-kognityvinė sintezė, kurios metu galinė sąmonės dalis sujungiama su priekine. Pradiniame variante mintys tik aptarnauja pasaulį.

Žmogus siekiantis pažinimo nesitenkina išvaikščiotais keliais, kuriuos siūlo bendri pažinimo įrankiai (kaip kalba), ir siekia įžiūrėti užtamsintus kontūrus ir braižmenis. Taip vyksta naujoviško šablono kūrimas. Jo sėkmė priklauso tik nuo to, kaip sugebama įtikinti kitus žmones jo didesniu efektyvumu. Kaupimo svarba akivaizdi, ši funkcija yra pagrindinė proto atrama, be kurios nebūtų įmanomas joks pažinimas.