Informaciniai laukai

Einšteino visata

Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada atome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali – laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį – tai ateinantis šviesos signalas, dabartį – tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis – maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jis surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą – 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes – 4 metų ribose, o visą galaktiką – 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis – manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu – jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.

dvisata

Ką reiškia matyti ateitį

Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi – dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas – norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.

Belieka tik klausimas – ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje – tai erdvinis judėjimas arba laike – tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje – labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.

Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka – turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.

Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas – kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.

Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.

Nuo ko prasidėjo visata

Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.

Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo – apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią“, yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti – nėra taip jau sunku.

O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.

Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje – pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.

Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.

Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje – turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.

Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį – J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje – pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.

Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.

Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai – gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.

Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.

Apibendrintai viską vaizduoju taip.

singuliaras

Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.

Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija – tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.

Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui – nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.

Antroji ezoterinė sistema

Ezoterinės sistemos tikslas – išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas – kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai – sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita – suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau – dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške – tai suliejimas, arba atimti – tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

multipleksasTačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai – perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

k-multipleksasČia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia – lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau – sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip – nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

vistata

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

  1. Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno – per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.
  2. Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia – didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
  3. Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
  4. Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
  5. Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

vandenilis

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento – nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana – išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

Tarpgalaktinės civilizacijos problemos

Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.

Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis – konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis“. Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).

Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.

Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje – neaišku.

Imkime kitą problemą. Tarkime, kad šviesos greitis pradeda artėti prie nulio, kosminiam laivui su laikrodžiu judant viršvisatiniais greičiais. Mūsų visata mažėtų tol, kol taptų tik matavimo vienetu ir galiausiai šviesa sustotų, jos greitis taptų lygus 0. Tam pirmiausiai būtų reikalingas variklis, kuris naudoja procesą, turintį tokius parametrus, kad savo greičiu gali sustabdyti šviesą. Šiai materijai ir šiems kvantams kol kas nekursiu jokių pavadinimų, tik padarysiu prielaidą, kad jie įmanomi. Problema tame, kaip tokius kvantus pagauti mūsų visatoje, jeigu detektorius turėtų būti sudarytas iš milijonų visatų, panašių į mūsų. Supaprastinimui tarkime, kad toks kvantas per visą visatą perskrieja per 1 sekundę. Kaip tokį kvantą užfiksuoti, ir kaip jį panaudoti. Tokios problemos yra galaktinių ir visatinių civilizacijų problemos. Jos numatytų galimybę sukurti tarpvisatinę astronomiją, o gal būt net pasiųsti zondą į kitas visatas multivisatoje.

Šioje problemoje visata tampa tarsi vienu kvantu, kurį perskrodžia kitas kvantas beveik nesąveikaudamas. Jeigu būtų sąveika, tai bomborduojama tokių hipergreitinių kvantų – ji neišvengimai sprogtų. Tad galima daryti prielaidą, kad sąveika labai maža ir yra apsauginis mechanizmas, kuris apsaugo visatas nuo katastrofos. Tarpvisatinės medžiagos veikia savo realybėje, ir jos savybės, greičiai ir energijos – nepalyginami su tuo, kas vyksta visatos viduje.

Bet sugrįžkime prie laiko klausimo, ir pasvarstykime galimybę laiką pralenkti ir numatyti ateitį. Ko tam reikia? Atsakyti galima paprastai, reikia greitesnio signalo. Kol ateis lėtesnis signalas – jau žinosime kas bus. Koks skirtumas tarp signalų priklauso nuo delsimo. Tarkime delsimas yra 3 min. Tada informaciją gautume 3 min. greičiau už visas elektromagnetinio ryšio priemones. Būtų daug laiko pasiruošti.

Su šiuo klausimu susijęs klausimas, ar egzistuoja dabartis, kuri tame pačiame momente apimtų visą visatą. Žinome, kad informacinės dabartys skirtingos, nes informacija juda ribotais greičiais, ir tai kas vienoje vietoje yra dabar, iš tikro yra tolimoje praeityje. Tačiau jeigu būtų toks sluoksnis, kur visa visata būtų dabar be jokio uždelsimo, tai įvaldžius jo signalus, jeigu tokie egzistuoja, kiekvienu momentu matytume visą visatą tokią, kokia ji yra iš tikro, bet jokio uždelsimo, o informacinių signalų atžvilgiu, matytume visatos ateitį. Šis sluoksnis gali net būti viršvisatinis, todėl jo greičiai tokie, kad prilygsta buvimui visuose visatos taškuose tuo pačiu metu, pagal ekvivalentiškumo principą: begalinis greitis lygus buvimui visur aprėpiančiu būdu, dėl ko nereikia judėti, kad persikeltum iš vieno taško į kitą. Tokia būsena yra ma gija, į kurią patalpinta visa visata (-os). Gali būti, kad yra maksimalus branos greitis, kurio pralenkti neįmanoma. Tada padarius prielaida, kad tarp skirtingų branų nėra greičių koreliacijos, ateities numatymo galimybių būtų galima ieškoti kitoje branoje. Tereikia mokėti paimti iš jos reikalingus signalus.

Mano tikslas buvo iškelti viršvisatinės materijos fizikos idėją, kuri schematiškai gali būti atvaizduota taip. Turime trikampį, kuris stovi ant smaigalio. Smaigalys yra viena visata, tarkime mūsiškė. Antras sluoksnis būtų tarpvisatinę terpė, kuri sudaryta iš tam tikros materijos, kuri turi savo ryšius, greičius, energiją, savybes ir t.t. Tada būtų multivisata, sudaryta iš begalinio skaičiaus visatų ir galiausiai dar aukštesnės struktūros, materijos debesys. Aukščiausia būsena sutartinai laikysime „šaltinį“, kuriame įvyksta reakcija ir išspinduliuojamas kvantas, pagaminantis visatą. Kiekvienas lygis turėtų savo fiziką, kuri būtų visiškai kitokia nei aukštesnio ar žemesnio sluoksnio. Būtų svarbu išsiaiškinti, kaip kiekviename sluoksnyje formuojama substancija, kokios jos savybės, parametrai ir taip toliau. Kaip realizuojamas atskyrimas, ir kaip žemesnis sluoksnis apsaugomas nuo aukštesnio sluoksnio ardomojo poveikio.

Iš kitos pusės, materijos „įtraukimas“ iš aukštesnio į žemesnį sluoksnį, leistų žemesniame sluoksnyje sukurti egzotiškas savybes, kurios leistu sukurti labai dideles energijas, turint mažus materijos kiekius, arba pasinaudojant spinduliavimo greičiais ir daug aukštesnėmis konstantomis, perkelti tuos viršvisatinius greičius į visatos vidų. Tam reikia valdyti įtraukimo procesus, mokėti sukelti ir valdyti sluoksnių „pralaužimą“. Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti visatinius kosminius laivus, skraidančius tarp galaktikų, kurie naudoja kvantus, paimtus iš viršvisatinės materijos, aukštesnių sluoksnių. Mažas kiekis, didelė energija ir milžiniški greičiai – labiausiai pageidaujamos savybės, tarus kad įmanoma tokią materiją išlaikyti valdomos būsenos.

kosmologija

Deja žmogaus biologija labai trapi ir didelių krūvių – nepakelia. Todėl čia galima svajoti tik apie tyrimus, susijusius su viršvisatine kosmologija. Būtų galima tyrinėti materiją, gaminti detektorius, braižyti žemėlapius, ir bandyti įvaldyti kvantus, kurie visą visatą gali perskrosti per vieną sekundę. norint sugebėti tokią materiją tyrinėti, reikia būti įvaldžius tokius greičius ir reikia gebėti sukurti bent minimalias sąveikas.

Iš visatos vidaus, juo labiau iš biosferos realino perspektyvos, tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Taip yra pirmiausiai todėl, kad yra problemų su pilnos struktūros atvaizdavimu. Bet struktūras galima papildyti protu, kuris leidžia naudoti išplėstą vidinės ir išorinės realybės vaizdą. Tam reikalinga ta naujoji fizika, apie kurią rašiau ankstesniuose įrašuose. Einšteinas, Minkovskis ir kt. yra svarbūs, bet jų schemas reikia gerokai išplėsti, o išplėtus – tikrinti vieną idėja po kitos. Užstrigimas prie vienos šviesos greičio konstantos žudo fizikos ateitį.

Tikrovė kūrybos požiūriu

 

  1. Įprastinis kūrybos suvokimas

Aiškinant realybės sąvoką, kūrybos sampratos supratimas labai svarbus, nes nuo jos priklauso viskas, kas atsiranda. Jeigu yra atsiradimas, turi būti ir kūryba, nes už kiekvieno atsiradimo kažkas stovi. Tai yra pati bendriausia žmogaus mąstymo schema. Kūrėjas gali būti atskiras nuo kūrinio, arba jis gali būti kūrinio dalis. Kokia yra padėtis konkrečiu atveju, priklauso nuo tikrovės galimybių.

Pirmiausia mintis, kuri ateina į galvą prakalbus apie kūrybą, yra menas. Tačiau kūryba plačiąja prasme – ne tik tai. Kita vertus, iš pradžių verta panagrinėti šį klausima siauruoju aspektu, o tada pamėginti apgaubti platesniu kontekstu. Pirmiausiai reikėtų atsakyti į kitą klausimą – kokia kūrėjo, kūrimo, kūrinio funkcija žmonių grupėje.

Įsivaizduok, kad yra kažkokia grupė, 1000 žmonių. Vienas iš jų sugalvoja, kad reikia pabandyti sukurti kūrinį. Kokia tokios veiklos paskirtis toje 1000 žmonių grupėje. Tas vienas žmogus kuria sau, kitiems. Jeigu kitiems – tik tiems, kam įdomu ar priverstinai visiems. Pavyzdžiu, dabartinėje visuomenėje, kūryba didele dalimi yra tiekimas, kuris gamina kūrinius vaikų dresiravimo sistemai. Kūrėjai yra tiekėjai, kurie gamina medžiagą, kuri paskui vaikams diegiama į galvą kaip programa. Tokiu atveju kūrybos tikslas yra kiti ir ji yra privaloma, priverstinė vartoti. Jeigu nevartoji, neįsisavini – nepadarai karjeros.

Bet tai ne vienintelis variantas. Mano manymu variantų yra 3 pagrindiniai. Yra a) sisteminiai kūrėjai, kurių kūriniai naudojami smegenų plovyklose, b) yra revoliucionieriai, kurių kūrybos tikslas griauti sistemą, c) ir tragiški stebėtojai, kurie stebi prievartinės sistemos sukurtą gyvenimo tragediją ir ją pasyviai aprašinėja, reflektuoja, filosofuoja, nesiūlydami jokių sprendimų. Revoliucionieriai yra eksplozyvios sielos išraiška, kurią simbolizuoja ant smaigalio stovintis trikampis. Sisteminiai yra implozyvios sielos, kurių simbolis yra piramidė, kuri savo kalėjime uždaro papėdėje ir pagrinde esančią masę. Pačią smailę vadinu begalybės beždžionėmis, kurie yra garbinamos figūros, sistemos vadai. Pasyvūs stebėtojai yra už šios klasifikacijos, jie nusivylę, nemato išeities ir nesiūlo nieko griauti, nes tai „neįmanoma ar bus dar blogiau“.

Todėl ir keliu šį klausimą, nes svarbu žinoti, koks yra kūrybos vaidmuo 1000 žmonių grupėje, kuri suorganizuota hierarchiškai, kaip piramidė. Taigi, prieš kalbant apie kūrimo procesą, reikia išspręsti šį klausimą, tada pasidaro šiek tiek aiškesni ir kiti klausimai. Kūryba galima ir sau, bet man atrodo, kad sau sukurtas kūrinys šiek tiek keistas ir įtartinas dalykas. Dažniausiai kuriama kitiems, kūryba norima pasidalinti. Revoliucionierius nori patraukti, sisteminis – primesti savo sistemą, o tragikas – nori kartu su kitais paverkti.

Ir nė kiek nenuostabu, kad visi svajoja apie genialią kūrybą ir apie genialų kūrinį. Bet tam reikia genialių idėjų ir genialaus kūrybos priemonių valdymo, protu, kūnu ir t.t. Todėl talentai yra paklausūs. Juos nori pritraukti visų kategorijų kūrėjai. Ypač kūrėjus renka sisteminė piramidė, kurioje jie tampa kūrinių tiekėjais, kuriais paskui vaikams ir suaugusiems apdorojamas protas. Kad kūrinys darytų poveikį, kūrėjas naudoja emocijas sužadinančias priemones – kada reikia pasidžiaugi, kada pykti, kada paverkti ir t.t.

Taip pat be trijų rimtų galimybių, kai rašoma savo krauju, yra popsinė kūryba, kurioje visos šios trys grupės gali būti imituojamos dėl pramogos. Šiais laikais pramogai leidžiama būti bet kuo, jeigu tik neragini kelti realios revoliucijos, nes tada iš karto supakuotų. Toleruoju ir popsinį variantą, jeigu jis gerai padarytas, bet tai pramogai, o prosesas, tik techninių klausimų sprendimas.

Aš labiau linkstu prie revoliucionieriaus kategorijos, nes nesu sistemos tarnas. Tačiau suprantu, kad gali tekti naudoti įvairiais konspiracijos taktikas, paslėptų simbolių kalbą, kuriuos gali suprasti tik inicijuoti ir t.t.

Šis klausimas man nėra iki galo aiškus, todėl norėčiau į jį pasigilinti, nes pats procesas dėl proceso nemanau, kad yra svarbus.

  1. Kūrybos struktūra plačiąja prasme

Kūrybos plačiąja prasme gilioji schema tokia:

  1. Pirmapradžio žmogaus kūryba – kūrinys yra vidinis ir išorinis pasaulis.
  2. Sąmoningo žmogaus kūryba yra kūrinys, kuriuo iš savęs yra sukuriama tikrovė ir tikrovės imitacija.

Pirmapradis žmogus sukuria fiksato kontinuumą, laksato kontinuumą ir sielą. Sąmoningo žmogaus kūryba remiasi impulsu iš sielos, kuris pereina į laksato manipuliacijas, po kurio jos projektuojamos į realybę ir suformuojamas kūrinys fiksate.

Kas yra pirmapradis žmogus gali padėti suprasti palyginimas. Įsivaizduok žiebtuvėlį. Jis turi talpą su dujomis, kibirkšties mechanizmą, kurią įžiebus užsidega dujos ir atsiranda liepsna. Taigi. Pirmapradis žmogus yra visa konstrukcija: talpa, dujos, kibirkštis, o įžiebta liepsna yra sąmoningas žmogus, sąmonė. Pirmapradis žmogus sukuria visą išvestinį žmogų, kuris yra šviesos arka, kurią atitinka liepsna. Kokios kokybės liepsna priklauso nuo dujų kiekio, sudėties, kaip lengvai užsidega, nuo kibirkšties stiprumo ir t.t. Kitaip sakant sąmoningas žmogus priklauso nuo pirmapradžio žmogaus savybių ir kokybių. Nori liepsną padaryti galingesne, turi keisti pirmapradį žmogų (žiebtuvėlio konstrukciją). Išorinis sluoksnis yra ta sistema, kuri pagamina pačią žiebtuvėlio konstrukciją, nes jis taip pat turi savo kilmę, kažkokį „fabriką“ ir pirmuosius kūrėjus. Toks papildymas metaforos lygyje.

Tikslas yra pirmapradžio žmogaus kūrybinių galių išplėtimas, kad išsiplėstų ir sąmoninga kūryba, kuri priklauso nuo fiksato ir laksato kontinuumų dydžio. Kalboje 100 000 sąvokų, tuo tarpu yra galimybė turėti milijardą. Akivaizdus skirtumas – pirmo tipo žmogus nesusikalbėtų su antro tipo žmogumi. Kad būtų stabdomas žmogaus vystymasis dirbtinai ribojamas žodynas.

Manęs kūryba siaurąja prasme nedomina, aš tik norėjau patikslinti, nes kitaip būtų neaišku, ką turiu galvoje. Todėl toliau kalbėsiu apie kūrybą plačiąja prasme. Manau, kad yra trys šio platumo laipsniai, bet aš apsiribosiu dviem: pirmapradžio žmogaus kūryba – kurios metu sukuriamas sąmoningas žmogus; ir sąmoningo žmogaus kūrybą – kurios metu sukuriamas įprastinis kūrinys. Manau gradacija yra tokia: fiksato kontinuumo sukūrimas; laksato kontinuumo sukūrimas; ir sielos sukūrimas, einant nuo išorės į vidų. Čia yra pirmapradžio žmogaus kūryba. Tada: sielos impulsas; laksato manipuliacijos; kūrinys fiksate. Tai yra sąmoningo žmogaus kūryba, kurios metu panaudojama tai, ką sukūrė pirmapradis žmogus. Abiem atvejais juda informacija, tik priešingomis kryptimis.

Trečio laipsnio klausimas yra kas sukūrė pirmapradį žmogų, ir iš kokios „medžiagos“. Ta medžiaga yra tas pradas, kurio visi ieško. Deja pirmapradis žmogus, kurdamas sąmoningą žmogų realine šio prado neatvaizduoja, ir jame jo ieškoti beprasmiška, nebent galima gauti užuominų. Išorinis kūrėjas yra šio prado šeimininkas ir jis valdo vakuolę, kurioje mes gyvename. Man artimesnis tikslas yra išplėsti pirmapradį žmogų, kad jis sukurtų didesnio „kalibro“ sąmoningą žmogų su daug didesnėmis galimybėmis, pavyzdžiui, aprėpti pirminės tikrovės holoplastinį vaizdą. Tai pagrindinis visų pramoginių ir rimtų ezoterikų siekis. Tai galima padaryti valdant informacijos srautus arba  manipuliuojant pirmapradžio žmogaus sandara.

  1. Substancijos programavimas

Čia noriu įvesti genetikos koncepciją, kuri labai svarbi. Šios dalies dar nesu gerai išstudijavęs, bet genetika reikšminga, nes pirmapradį žmogų išorinėje aplinkoje užaugina genetinė programa. Kiekviena ląstelė savo branduolyje turi chromosomas, kuriose yra DNR spiralė, o joje – genai, koduojantys ląstelės savybes. Visas organizmas yra DNR molekulių energetinis tinklas, kontroliuojantis vietinius formavimo procesus.

Pirmapradžio žmogaus DNR yra visa jį kurianti programa, kol kas nenagrinėjant klausimo, kas tą programą rašo. Bet DNR yra daug išjungtų genų, kurie deaktyvuoja tam tikras konstrukcines programas ir pirmapradis žmogus praranda gebėjimus. Pirmapradis žmogus gali būti auginamas kaip daržovė, junginėjant genus, įjungiant ir išjungiant reikalingas ir nereikalingas savybes. Ir dabartinis pirmapradis žmogus yra nepilnas, nes daug DNR genų yra išjungta. Jis yra kaip genetiškai modifikuota daržovė. Tikslas yra pilnas DNR, su pilnu programų komplektu. Dar tolimesnis tikslas – parašyti programą nuo nulio, sukurti pilnai sintetinį organizmą.

Kadaise minėjau transformiumo koncepciją. Tai yra programuojama substancija. Transformiumo vienas iš pavyzdžių yra biologinis organizmas. Bet manau, kad galima idėją perkeli ir į neorganinę materiją. Neorganinis kvantas irgi yra programuojama ląstelė, kurios savybės įrašytos kvanto DNR kode. Tam tikru būdu užprogramavus kvantus, galima sukurti bet kokią norimą tikrovės sandarą kaip organizmą. Tai yra materialus transformiumas, iš kurio sudaryta ši realybė. Aš realybės burbulą vadinu vakuole, kuri užpildyta transformiumo, iš kurio užprogramuotas visas pasaulis. Tikslas yra išmokti valdyti transformiumo programą ir patiems jį programuoti, sukuriant bet kokias reikalingas materijos savybes.

Galima daryti prielaidą, kad tikrovę valdo būtybės, kurios užsiima tokiais žaidimais, t. y., realybės ir žmogaus programavimu. Tai yra kūryba plačiąja prasme.

Atsiliekančių griaustinių pasaulyje

1

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių mokslų yra kvantinė kosmologija, kuris atlieka pirmosios filosofijos vaidmenį, nes paaiškina pagrindinius mus supančios realybės principus. Kvantinės kosmologijos pamatas yra kvantiniai laukai, kurie išplečiami iki kosminių mastelių, pretenduojant jais paaiškinti galutinę realybę. Kodėl kvantinis laukas turi tapti kosmologiniu – akivaizdu: jis yra vienas ir užpildo visą erdvę bei laiką. Pavyzdžiui, logiškai mąstant, visoje realybėje yra vienas elektronų laukas, nes jeigu jo savybės ir dėsniai tokie patys, ir jeigu jie susiję erdvėje, tai išskirti juos kaip skirtingus – nėra loginio pagrindo. Jeigu tartume, kad yra daug elektronų laukų, tai jie visą erdvę padengtų kaip iš lopinių sudaryta antklodė; tačiau kadangi visų lopinių savybės tokios pačios, tai laikyti juos skirtingais laukais – nėra priežasties. Todėl visi laukai yra kosminiai ir visos kvantinių laukų teorijos – kosmologinės. Tai priklauso nuo laukų veikimo mastelių.

Kad visa visata – vienalytė turėtų būti aišku net jos visos nepatikrinus. Elektronas Paukščių tako ir Andromedos galaktikoje yra tas pats, turi tas pačias savybes. Lokalizmas yra pasenęs mąstymas, kurį pakeitė kosmologinis globalizmas. Yra ne elektronai čia ir ten, atskirti vienas nuo kito neišmatuojama erdve, bet yra visur esantis laukas, o elektronai yra tik šio globalinio lauko sūkuriai. Kadangi laukas visa savo kosmine apimtimi yra vienas, tai ir ryšiai turi būti ne tik lokaliniai, bet ir globaliniai. Galima tyrinėti atskirus elektronus, o galima bandyti įminti ir viso lauko paslaptį. Visų laukų mįslės įminimas atskleistų ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį.

Šiais laikais, ypač išpopuliarėjus kosminiams mokslams (anksčiau jie buvo vadinami gamtos mokslais), žmogaus akiratis labai pasikeitė ir norint neatsilikti reikia keisti savo mąstymą papildant jį naujais principais. Aristotelio sukurta pirmoji filosofija arba senovėje buvę populiarūs gamtos mokslai, dabar yra pasenę. Aišku, kosmoso teorija nėra iš principo nauja, nes ir Aristotelio teorija, vadinama pirmąja filosofija, taip pat buvo kosmologinė, tik jo modelis buvo klaidingas. Šiais laikais mokslas irgi turi būti pateikiamas kaip kosmologinis. Tame nėra nieko blogo, jeigu žmogus žinos, kad, pavyzdžiui, atomai Andromedos galaktikoje yra tokie patys kaip ir Žemėje arba kad ten gali egzistuoti šimtai milijonų kol kas nepasiekiamų gyvybės civilizacijų. Kai kurios gali būti atsilikusios, kitos, galbūt, gerokai pažengusios.

2

Žmogaus pagrindinis suvokimo mechanizmas pagrįstas elektronų ir fotonų fizika, vadinama kvantine elektrodinamika (KED). Jeigu nebūtų fotonų ir jie neturėtų tokių savybių kokias turi, tai kosminės realybės, ir ne tik – nematytume. Tada būtume kaip kokios amebos energijų vandenyne, kurios reaguoja tik į pačią artimiausią aplinką. Tačiau pagrindiniai kosminiai kūnai – pradedant nuo mūsų žvaigždės, Saulės – yra energetiškai aktyvūs (t. y., nepusiausviri), nes juose vyksta reakcijos ir tos reakcijos skleidžia fotonus. Šie reaktoriai gali būti labai toli, o gali būti ir čia pat. Bet kokiu atveju, pasitelkę teleskopus, matome žvaigždes ne tik savo galaktikoje, bet ir gretimose. Suvokimas atsiranda tada, kai iš Andromedos galaktikos atskrenda fotonų srautas ir sureaguoja su fotoreceptoriais akių tinklainėse. Šie receptoriai sukuria vidines sroves, kurios tam tikru būdu, gnostiniuose laukuose virsta reprezentacija, tokia kaip spindintis taškelis, vadinamas žvaigžde.

Su tokia kosmine realybe yra viena problema. A. Einšteinas atskleidė, kad „šviesos“ greitis yra konstanta, t. y., turi ribą. O tai reiškia, kad kuo nutolusi tikrovė toliau, tuo ji labiau vėluoja. Mes visada matome praeitį. Be abejo, yra tolima praeitis, kurios dar nepamatėme, bet kada nors pamatysime, o kai ko galime nepamatyti niekada. Kadangi šviesa juda fiksuotu greičiu, o vietiniai procesai nelaukia, tai kosminėje kvantinio lauko teorijoje mūsų realybė netiksli arba iškreipta. Viskas tampa ir keičiasi ir to, kas kokį nors akimirksnį buvo – dabar jau nėra.

Šitą principą suvokti nėra sunku. Mes netgi turime analogiją žaibo ir griaustinio pavyzdžiu. Žaibas yra fotonai, o griaustinis – garso bangos. Kadangi šviesa daug greitesnė už garsą, tai visada pirma pamatome žaibą, o tik po to išgirstame griaustinį. Tad apytiksliai galime sakyti, kad žaibas yra tiksli tikrovė, o griaustinis yra ta pati tikrovė, tik daug kartų vėluojanti. Žinant koks garso greitis, net galima apskaičiuoti atstumą iki žaibo, suskaičiavus tarp jų laiko skirtumą apytikslėmis sekundėmis. Pavyzdžiui, tarus kad garso greitis yra 330 m/s ir praeina 5 s, tai atstumas iki žaibo bus 330 x 5 = 1650 m (1,65 km). Tas pats yra ir su nutolusia galaktika: tik žaibas, kuris yra pati tikrovė, nematomas, nes nėra greitesnių info-fotonų, o šviesa yra maždaug kaip vėluojantis griaustinis. Kosmose, mes gyvename vėluojančių griaustinių pasaulyje.

3

Dar Aristotelio laikais, kosmologinė teorija neapsiėjo be pirmojo judintojo, kuris tiek graikų, tiek kitose tautose, atstovavo Dievo vaidmenį. Tai buvo loginis konstruktas, kurį perėmė krikščionių teologija ir filosofija. Kad išvengtume begalinės regresijos, turime vis toliau nukeliamą „judantį judintoją“ sustabdyti, paversdami jį nejudančiu, bet judinančiu visas kitas „žemesnes“ sferas iki pat Žemės pasaulio centre. To reikia ir mūsų laikais, nes šita loginė ir ontologinė problema galutinai neišspręsta. Pirmas judintojas yra Didysis sprogimas, o sudarytas jis iš kvantinių laukų, užimančių visą erdvę ir visą laiką. Dabar juda ir judinami yra fundamentalūs laukai, iš kurių sudaryta visa mus supanti aplinka.

Mažiau dinamiškose sistemose atsisakoma Didžiojo sprogimo teorijos ir vietoj jo į realybės modelį įrašomas Šaltinis, kaip pagrindinių ontologinių laukų kvintescencija. Yra Šaltinis (pirmasis judintojas), iš kurio viskas kyla, net patys laukai. Kadangi tikima, kad Šaltinis „iškelia į šviesą“, arba „kuria“, tai tokios mokslinės ar pseudomokslinės teorijos labai artimai siejasi su teologija. Ir šita teologija ateina iš „seno“ pasaulio, beveik visai nepasikeitusi. Žmogui čia reikės dar daug padirbėti. Turėsime gryną mokslą, be pseudo-religinių priemaišų ir galime gauti teologizuotą mokslą, kuris labiau tinkamas religinei sektai su savo tikėjimais ir įsivaizdavimais; tai toli gražu ne grynas mokslas.

Visur kur tik pradedama kalbėti apie ribinę kosmologiją, iš paskos ateina kokia nors sektantiška religija arba teologija.

4

Kadangi visa žmonių populiacija suburta į kalbinius kolektyvus, kuriuose priimta keistis informacija, tampa svarbus bandymas šias galutines tikroves aprašyti. Tai daroma ir savo artimiausioje aplinkoje, ir, informacinio globalizmo epochoje, platinama visai planetai. Vienokią kalbą turi mokslas, kitokią filosofija ir dar kitą – religija. Iš esmės, filosofija arba mokslas atsirado tada, kad buvo išmokta įvairiomis priemonėmis užrašyti informaciją. Tai, be abejo, daroma ženklais, kurie yra garsų arba idėjų simboliai. Todėl simbolinis mąstymas yra mokslinio mąstymo prielaida.

Yra du pagrindiniai ženklų tipai: fonografinis, kai ženklas žymi garsą, ir ideografinis, kai ženklas žymi idėją. Svarbu pažymėti, kad ideografinės gali būti ne tik natūralios, bet ir dirbtinės, virš-etninės kalbos, tokios kaip logika arba matematika. Šiose dirbtinėse kalbose svarbiausia išreikšti loginę struktūrą, o ne būti nuoroda į išorinį arba vidinį daiktą ar santykį. Esmė ta, kad bet kokiu atveju visada išlieka bendros kalbos savybės, kurių pagrindinė išsaugoti ir perduoti informaciją.

Tyrinėjant galutinę realybę, taip pat ieškoma informacijos perteikimo kalbos. Pirmas pasirinkimas buvo natūrali kalba, kuri naudota tiek prozine, tiek poetine savo forma. Turime kosmogonines poemas, eilėraščius, traktatus, mitus ir t.t. Išreikšti nejudantį pirmą judintoją buvo bandoma palyginimais, metaforomis, simboliais. „Įrodinėjimai“ buvo poetiniai, turintys grožinės literatūros bruožų. Tačiau, pirmiausiai senovės Graikijoje, buvo sukurta logikos kalba, kurią naudojo filosofai ir kurie senus kosmo-teo-gonijos klausimus bandė performuluoti logiškai griežta ir net matematine kalba. Tačiau pati kalba, kaip ženklų rinkinys ir kaip tekstas, neturi jokių paslapčių. Svarbiausia tai, ką sugeba suvokti žmogaus sąmonė. Iš dalies tai atsispindi kalboje, tačiau daug kas lieka ir už teksto arba minties gabale, kuris niekaip neperkeliamas į kringelių seką.

Pati sudėtingiausia kada nors sukurta aprašymo ir aiškinimo kalba yra matematika. Tai pirmiausiai ideografinis raštas, kurio ženklai siejami su matematinėmis „idėjomis“ arba struktūromis. Toks pavyzdžiui, yra integralo arba sumos ženklas, riba, išvestinė ir t.t. Kalba turi ir materialų pagrindą, vadinama skaičiaus operatoriumi, kuris teoretizuojant pakeičiamas raidėmis, nes konkretus kiekis nedomina, domina tik skaičių santykių struktūra. Pradėjus matuoti ir matavimuose taikyti matematikos teorijas, iš gamtos filosofijos atsirado fizikos mokslas, kurio pradininkais buvo G. Galilėjus (16 a.) ir I. Niutonas (17 a.).

Viskas prasidėjo kaip klasikinė mechanika, o dabar turime kosmologinę kvantinio lauko teoriją, kuri pakeitė mitologinius ir religinius bandymus paaiškinti galutinę realybę. Kadangi pradininkai ir pirmieji mąstytojai turėjo genijų protus, tai daugelis senų klausimų panašiais pavidalais iškyla ir šiuolaikinėse, mokslinėse kosmogonijose.

5

Didžioji informacijos dalis yra prieinama laisvai, todėl susipažinti su ja yra dvi galimybės. Galima matuoti ir tirti pačiam, naudojant įvairius empirinius arba teorinius metodus, o galima naudotis ir kitų sukurtais bei į knygas sudėtais kalbiniais veidrodžiais. Gali kilti klausimas „Kam to reikia?“, dirbi savo darbą, gauni atlyginimą ir daugiau niekas nedomina. Domėtis, žinoma, niekas neverčia, bet taip pat žinios nepakenkė niekam, ypač kai šias žinias galima gauti beveik veltui. Kita vertus, juk visada įdomi psichologija, kuri leidžia pažinti save ir kitus žmones, prie to galima pridėti tiksliuosius mokslus, kuriais bandoma aprašyti sąmonės struktūras ir veikimo principus. Klausimai: „Ar esi toks koks turi būti?“, „Ar pasaulis yra teisingas?“, „Koks šios vidinės ir išorinės realybės statusas?“, nedomina tik visiškai abejingų savimi ir pasauliu žmonių. Dar viena kliūtis galėtų būti negebėjimas suprasti sudėtingų ženklų struktūrų, nes ant smegenų uždėta gabumų slopinimo programa.

Tokia programa įjungta daug kam, tačiau žmonės kovoja ir nemaža jų dalis pasiekia pergalę, pradeda matyti visas šios tikrovės paslaptis, kurios jiems atsiveria sąmonėje ir prote. Svarbiausia suvokti, kad visų žmonių galimybės vienodos, o gabumai yra valdoma matrica. Išmokimas yra ne kas kita, kaip morfizmo perkėlimas iš sensoriumo į kognityvinę žievę, kur įgauna kognityvinio juslumo formą. Jeigu skaitai tekste formulę ir net po kelių minučių išorinio studijavimo šis turinys neperkeliamas į kognityvinį juslumą, tai reiškia, kad uždarytas ryšio tarp sensorinės ir kognityvinės žievės kanalas.

6

Tai, kad pasaulis ir žmogus egzistuoja stebuklas ne tik senosios filosofijos prasme, bet ir pagal pačią naujausią fiziką. Jeigu būtų kitokios bent kelios konstantos arba kvantinio lauko savybės, tokia visata nebūtų susiformavusi, o tai reiškia, kad nebūtų ir žmogaus sąmonės. Vadinasi, pagal kvantinę kosmologiją suvokimas apie tai, kad mes esame stebuklas yra būdingas ir fizikos moksle. Mus supančios struktūros atsirasti gali tik dėl tam tikrų fundamentalių simetrijų pažeidimo, kurie leidžia atsirasti stabiliam atomui, kuris turi gebėjimą pritraukiant gretimus atomus ir suformuoti įvairias substancijas. Juk galėtų nebūti ne tik žvaigždės ir planetų, bet ir kosminių dulkių, dujų debesų ir kitų tamsiųjų materijos formų, kurių savybės sudaro galimybes formuotis kosminei sistemai. Tai planetų sistemos aplink žvaigždę, žvaigždžių sistemos galaktikose, ir galaktikų super-spiečiai.

Pagal kvantinio lauko teoriją, fizikos procesai visur vienodi ir yra tik vienas protingos gyvybės atsiradimo algoritmas, kuris, jeigu tam yra sąlygos, realizuojamas visose planetų sistemose, net galaktikose, kurios yra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Jeigu tos gyvybės formos turi kūnus, tai jie turi būti panašūs į Žemės gyvūnijos pavyzdžius; jeigu yra sąmonė, tai ji taip pat turi turėti tą patį fizikinį substratą ir panašiai gebėti sieti informaciją apie supančią aplinką.

Kita vertus, fizika nerealizavusi daug perspektyvių galimybių, susijusių su sąmonės, proto ir pažinimo mokslais. Aš šias galimybes vadinu gnostinės branos terminu. Šis terminas ir ši realybė modeliuojama pagal fizinių laukų analogiją, tik čia jau pereinama į dvasinius pasaulius, kuriuos, manau, galima pažinti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir fizinis pasaulis. Čia reikia įvesti daug naujų idėjų, bent terminologijos lygiu ir labai gerai patyrinėti, be abejo, gerbiant žmonių teises. Taip pat empiriškai, kad struktūros būtų ne tik postuluojamos teoriškai, bet būtų patvirtintos eksperimentais. Tai būtų pagrindinis įrodymas, kad teorijos teisingos ir kad technologijos – veikia.

Tai akivaizdi problema, nes mafijose egzistuoja nusikalstamo transhumanizmo sąmokslas. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir pozityvų šių technologijų pritaikymą, kurio esmė – žmogaus proto galimybių išplėtimas.

Aš rašau ne šiuo tikslu, bet žinau, kad šis klausimas labai aktualus.

7

Pamėginkime panagrinėti teiginį, kad klasikinis mokslas deterministinis, todėl jis į žmogaus pasaulį atneša nelaisvę. Ir priešingai pats moderniausias mokslas, kvantinis, žmogų išlaisvina, nes jame tikrovė priklauso nuo stebėtojo. Iki šio mokslo, stebėtojas priklausė nuo tikrovės, o dabar – atvirkščiai. Kadangi žmogus laisvės trokšta, laisvė yra vertybė, kuriai teikiama pirmenybė prieš nelaisvę, tai vertybinis pasirinkimas turėtų būti labai paprastas: atsisakome to, kas nevertinga ir renkamės tai, kas vertinga. Tai pateikiama kaip receptas seno mokslinio kalėjimo sugriovimui. Natūraliai kyla klausimas – O ką gauname mainais? Kas yra ta nauja vertybė? Tai yra kūrybinė laisvė, tik kadangi kol kas realiai taip tikrovės valdyti neišeina, nes ji fiksuota, yra fiksatas, tai pradedama tampyti savo vaizduotę, nes ji, kaip laksatas, iš tikro visiškai pasiduoda bet kokiai kūrybai. Bet ar to mes norime? Ir ar toks paaiškinimas ir pažadas padaryti dievais mus tenkina?

Apie vaizduotę žino visi, bet taip pat ir savo vidinėje sąmonėje puikiai natūraliu jausmu atskiria kas tikra, o kas tik fantazijos. Fantazijų laisvė nėra tai, ko siekia žmogus. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad banke turiu milijardą eurų, bet nuo to nei kiek nepraturtėju, nes įsivaizdavimas – ne tikrovė. Tas pats ir su mokslinėmis teorijomis. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad sukurta mokslinė teleportacijos teorija, bet jeigu tai tik fantazijos, tai tokios „teorijos“ vertė tokia pat kaip ir įsivaizduojamo milijardo banko sąskaitoje.

Taipogi priimta tvirtinti, kad kadangi mokslas deterministinis, jis niekaip nesuderinamas su laisve. Visi turi paklusti gamtos dėsniams, o tai yra paklusimas teorinei tironijai. Mums atrodo, kad mokslas atima laisvę ir uždaro į dėsnių kalėjimą.

Tačiau mokslo vertė atsiranda kaip tik dėl priešingos savybės: pažinę tikrovę, galime ją valdyti. Moksle laisvė atsiranda būtent dėl valdymo galimybės. Valdymas vadinamas paprastu žodžiu „technologija“. Iš tikrųjų, gravitacijos dėsniui, suformuluotam I. Niutono paklūsta visi, tačiau mokslo dėka žinodami kas tai yra, galime kurti dėsnio įvaldymo technologiją. Turime sukurtas raketas ir kitokias kosmines mašinas, su kuriomis dėsnį galima įveikti ir pakilti į orbitą. Dėsnis gali atrodyti gniuždantis, gali atrodyti, kad nėra būdų jį apeiti, tačiau tai neįmanoma ypač tada, kai trūkta pažinimo duomenų, kurie leistų šią problemą išspręsti. Ir tokią laisvę nuo determinizmo dovanoja ne kas kita, kaip mokslas. Yra begalė tokių pavyzdžių, įrodančių, kad mokslas ne tik kalėjimas, bet jame užkoduotas kelias į išsilaisvinimą per tikrovės pažinimą ir technologiją.

Galimas ir jau minėtas „išsilaisvinimas“, kai tikrovė ne įvaldoma bet „sukuriama“ tokia, kokios nori. Bet šis procesas daugiau vyksta laksato terpėje, kuris glaudžiai susijęs su vaizduote. Šioje terpėje taip pat norisi laisvės, nes tikrovę pažinti sunku, dar sunkiau sukurti technologiją. Bet jos galimybės irgi gali būti ribotos. Tada gali atrodyti, kad iš kietos išorės geriau sugrįžti į vidų ir čia susikurti savo vidinį pasaulį, kuriame viskas galima, kuriame nereikia nieko pažinti, o dar labiau – išradinėti kažkokias technologijas. Iš tikrųjų, tai sunku, technologijoms reikia begalinio intelekto, o fantazijos prieinamos bet kam…

Bet manau, kad sąmonė į dvi dalis buvo padalinta ne veltui. Tai buvo kompromisas: tai kas žmogui nepriklauso, nepriklauso taip pat ir sąmonėje. Ši dalis vadinama fiksatu. O tai, kas žmogus yra, padaryta jo nuosavybe, kurią valdyti galima kaip nori. Tai yra laksatas. Mano manymu taip viską ir reikėtų palikti. Negerai, kai fiksatas užvaldo vaizduotę ir ji pavirsta nuotrauka, nevaldomu monolitu, bet taip pat negerai norėti laksatu paversti visą išorinį pasaulį, nes taip galima labai prisidirbti, jeigu sąmonė nerodys, kas pasaulyje vyksta iš tikro, ir vietoj to bus pakišta kokia nors haliucinacija…

8

Kadangi mus domina kvantinė kosmologija, norėčiau dar pakalbėti apie visatos mastu labai svarbų principą, kurį atskleidė A. Einšteinas. Glaustai jo „Specialioji reliatyvumo teorija“ aprašoma taip: dėsniai nepriklauso nuo perspektyvos; šviesos greitis – konstanta; esant reliatyvistiniams greičiams matavimai gauna paklaidas: laikas lėtėja, ilgis trumpėja, o masė didėja. Norint šiuos principus suvokti, svarbu išsiaiškinti kas kosmose yra laikas. Tam visu pajėgumu reikia įjungti savo laksatą ir sujungti jį su fiksuota tikrove. Šioje vietoje, kai atradimai paverčiami ženklais, atsiranda vadinamasis „deterministinis“ klasikinis mokslas.

Kaip atrodo paprastas mechaninis laikrodis žinome visi. Yra padalomis sugraduotas ciferblatas, taip pat turima rodyklė, kuri parodo, kokioje vietoje yra procesas ir vidinis mechanizmas. Esmė ta, kad šią sandarą galima perkelti ir į išorinį pasaulį, susiejant jį su laikrodžio dalimis. Ciferblatas yra erdvė, kurią galima matuoti; rodyklė yra fotonas, kuris juda erdvėje ir jeigu erdvė padalinta į dalis, fotono judėjimu galima matuoti bet kokio judėjimo procesą. Tai yra ne kas kita kaip laiko matavimas, kuris užkoduotas net pačioje tikrovės sandaroje. Procesai tikrovėje yra dviejų rūšių – vykstantys akimirksniu ir užtrunkantys kažkiek laiko. Kiek laiko procesas užtrunka, galima išmatuoti laikrodžiu. Ir įmanomas absoliutus bei fundamentalus laikrodis, kuris yra pati tikrovė, nes fotonas arba šviesa juda baigtiniu greičiu, kurio viršyti negali. Tai reiškia, kad visatoje visi signalai užtrunka, nes jie vyksta ne akimirksniu, kadangi ribotas laikrodžio greitis ir milžiniškas atstumas tarp dviejų įvykių.

Pagal A. Einšteiną, per vieną sekundę fotonas gali nuskrieti ribotą maksimalų atstumą. Norint atstumą ilginti, reikia daugiau laiko, t. y. pradedamos skaičiuoti papildomos sekundės, bet niekaip neįmanoma padidinti greičio. Gali atrodyti, kad greitis didinamas turėtų būti iki begalybės. Tačiau kadangi fotono greitis ribotas, vadinasi ribota materijos ryšio energija, kuri pagrįsta elektromagnetiniu lauku, tai viršijus šią ryšio energiją, suyra visa iš atomų sudaryta substancija. Pagal SRT šitaip suyra laikrodis, sudarytas iš erdvės ir fotono, kuris nebegali matuoti laiko. O išnykus laikrodžiui, išnyksta ir laikas, ir apskritai – subyra visa tikrovės sąranga. Tik reikia neužmiršti, kad tai galioja fizinei branai, bet gali negalioti kitoms branoms, kuriose veikia kitos konstantos ir kiti greičiai.

9

Per technologijas įveikus šias problemas ir apribojimus, prieš žmoniją atsivers didinga kosminė perspektyva, kuri bus iššūkis, kurį ji privalės įveikti. Jeigu tai nepavyks, ši nesėkmė bus didelis smūgis. Keliauti galima laksatu – tai yra vidinė perspektyva ir keliauti galima fiksatu, tai yra reali galimybė. Kelionė laksatu iš esmės yra iliuzija, nes žmogus keliauja tik savo galvoje, o kūnas pririštas prie tos pačios konkrečios vietos. Galima ir apgaulė, kai kūno perspektyva pašalinama iš suvokimo, viskas paverčiama laksatu ir atrodo, kad šios kelionės – tikros. Tai virtualios realybės esmė – technologijų, kurios irgi labai intensyviai kuriamos. Realios galimybės atsiveria tada, kai sukuriamos technologijos, leidžiančios keliauti kūnu, o tuo pačiu ir visa savo sąmone. Tai daug sunkiau, ir tokioms technologijoms reikia begalinio intelekto. Gal todėl intelektas virsta savotišku stabu, nes tik jis gali atverti tokią galimybę.

Tai yra amžina istorija. Žmogus gali likti sėslus arba gali tapti kosminiu nomadu, arba klajūnu. Akivaizdu, kad toks žmogus, koks yra dabar – kosminiu nomadu būti negalės niekada. Žmogus turi būti pakeistas. Dėl šios priežasties ir kilo transhumanistinis ažiotažas. Pirmiausiai reikia daug didesni proto ir pažangesnio suvokimo, reikia sustiprinti fiziškai ir fiziologiškai ir svarbiausia – prailginti amžių šiame fiziniame pavidale. Sėslūnams toks įsibrovimas į žmogų kelia siaubą, tačiau jie nesuvokia kam to reikia, nes nesiruošia keisti savo gyvenimo ir priimti jokių kosminių iššūkių. Jie atsisako pažangos arba pažangą įsivaizduoja kitaip nei klajūnai, prieš kuriuos atsivėrusi kosminė perspektyva su beribėmis galimybėmis.

Be abejo, reikalingas ir milžiniškas mokslo šuolis, nes šitoks mokslas, koks yra dabar nesvarbu klasikinis ar kvantinis, tokių galimybių nesuteikia. Laisvė kyla tik iš technologijų. Kol technologijų nėra, galima tenkintis vaizduotės galimybėmis arba užsidėti kokį nors technologinį arba natūralų „Oculus Rift“. Tačiau keliausi neišeidamas iš savo kambario. Tai tas pats kaip burgsti sėdint ant kėdės ir įsivaizduoti, kad važiuoji su „Formule-1“.

Mokslas sako, kad išorine erdve skristi galima tik pritaikius reaktyvinę arba potencialinę jėgą. Reaktyvinė jėga sukuriama išmetant materiją vienam kosminio laivo gale ir judant dėl impulso tvermės dėsnio priešinga kryptimi. Dar viena galimybė – potencialinės jėgos. Tai reiškia, kad reikia sukurti įtempio diferencialą ir šį įtempi panaudoti kaip varomąją jėgą. Tam, žinoma, reikia atrasti mechanizmą – kuris turėtų būti panašus į lanko ir strėlės įtaisą, tik daug kartų sudėtingesnis, nes tam reikia fundamentalios tikrovės pažinimo proveržių, o proveržiams reikia proto. Geriausiai protas tarpsta logikoje, matematikoje ir fizikoje. Gali pasitarnauti ir meninės fantazijos, bet tik kaip pagalbinė priemonė, su kuria šį pasaulį būtų galima pavaizduoti estetiškai patrauklų.

10

Žmogus yra gyvybės forma ir jam galioja visi tie principai, kurie būdingi bet kokiai gyvybei. Tai, ką aprašiau prieš tai reiškia, kad kosminiam proveržiui reikalingas didelis šuolis rūšies prasme, nes dabartinė rūšis prie kosminių kelionių neprisitaikiusi. Tačiau ir laukti, kol kosminė rūšis atsiras savaime – nėra laiko. Todėl ir reikalingas transhumanizmas, su kuriuo galėtų pagerinti rūšį, pritaikyti nomadiškam gyvenimui. Be abejo, tai susiję su labai skaudžiais klausimais ir net dramomis, nes „senos versijos“ žmogus gali būti padarytas netinkamu arba pasenusiu. Kils netgi konfliktai ir vyks kovos dėl valdžios. Tačiau procesas alternatyvų neturi.

Žmogaus biologinė sistema tokia. :Yra rūšies programa ir individuali realizacija, kurie bendrai yra gyvybės forma. Visuomet egzistavo įtampa tarp kolektyvinio bendrumo, kuris yra programoje užkoduotas kolektyvizmas, nes rūšis egzistuoti gali tik kaip kolektyvas ir kiekviena individuali realizacija turi aukoti dalį savo individualumo. Bet kita vertus, individas taip pat svarbus, nes dėl būvio kovoja pats, programos tam suteiktos visos priemonės, kad išgyventų aplinkoje, pirmiausiai kaip individas. O tam reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanumo. Rūšiai svarbus sąmonės klausimas, kurį kitur aš vadinu „gnostine ašimi“. Kiekvienas turi kovoti už save, net būdamas tik bendros programos konkrečia realizacija.

Iš to matosi, kad svarbiausia – žmogaus kodas, kuris aprašo tiek fizinę, tiek gnostinę ašį ir per jį rūšį galima pakeisti. Tai visų transhumanistų didžiausia svajonė. Per šią vieta, manau, ir bus kuriama nauja kosminė rūšis, kurie bus vadinami kosminiais nomadais – ir bus daug pažangesni už dabartinius žmones. Tai yra visokiausių baimių priežastis, ir svarbiausia baimė – tapti antrarūšių, nors iki tol buvai planetos valdovu. Ši dilema neišsprendžiama. Įsivaizduoju, kad bus bandoma sudarinėti sutartis ar ką nors panašaus. Bet pirma vieta priklauso čempionui – tai yra teisingumas.

11

Įprasta manyti, kad mokslas – tai matrica kurią reikia sugriauti, ypač dėl prieš tai minėtų priežasčių. Tačiau aš įsitikinęs, kad problema daug sudėtingesnė. Matrica yra ne mokslas, bet mokslo nebuvimas, neleidimas įsisavinti tikrų mokslinių paslapčių ir neleidimas tapti mokslo kūrėju, paslepiant visas tokios laisvos kūrybos priemones. Kai paslėptas mokslas, tai nėra galimybių sukurti naujas išlaisvinančias technologijas. Mokslas slepiamas – jis tikrai ne kalėjimas. Slepiama matematikos ir fizikos kalba, uždedama lobotomija ant proto ir šis nežinojimas arba nesupratimas tampa kalėjimu.

Kitas mokslo slėpimo nuo žmonių būdas yra neveikiančios „alternatyvos“ pakišimas, kai aiškinama, kad nereikia dirbti, nereikia nieko studijuoti ir tyrinėti, užtenka išlaisvinti vaizduotę iš kurios išeina visi keliai į laisvę. Atseit atveria kelius ir atidaro duris ne technologijos, bet fantazijos. Bet kas yra fantazija? Tai irgi tam tikra vidinė technologija, tik jai nereikia jokio proto ar sugebėjimų. Dėl šios priežasties, ši galimybė gali atrodyti patraukli, nes į ją investuoti nereikia nieko ir nereikalauja jokių pastangų. Atsisėdi ant fotelio, paimi į rankas baranką ir burzgi kaip „Formulė-1“. Gali netgi įsivaizduoti, kad visada gauni pirmą vietą ir čempiono titulą.

Tikrovė žymiai sudėtingesnė. Čia reikia kovoti ne prieš mokslo kalėjimą, bet siekti įtikinti tuos „iliuminatus“, kurie iš tavęs pavogė tavo protą, atėmė mokslą ir išsilaisvinimo technologijomis galimybę. Tačiau sėdėdamas ant fotelio to nepasieksi. Net jeigu ant akių uždės kokį nors „Oculus Rift“ – vis tiek nepasieksi, nes visa ši iliuzija veikia tik galvoje, o galvoje per daug palaido ir nesutvarkyto laksato.

Visatos kilmė

Kadangi tirti visumą mokslinių priemonių nėra, belieka naudoti filosofinį metodą, pagrįstą vaizduote ir logika. Tai galima laikyti fantazijomis ir nepatikimomis žiniomis, kurias laikant nevisavertėmis, galima siekti jas apriboti kaip klaidinančias. Tačiau toks griežtas požiūris nebūtinas, nes visada malonu pasimėgauti ir intelektualinėmis galimybėmis, faktus atidedant į šalį. Tai, ką čia dabar pasakysiu – nėra jokie faktai, nes tokio masto faktų turėti negali niekas, bet manau, kad bent kai kam tai galėtų atrodyti kaip ganėtinai įdomi idėja.

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo“ vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo“ idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys“. Nemanau, kad kitiems tai turėtų būti uždrausta.

Todėl ir noriu paviešinti savo idėją apie visatos kilmę, paaiškinant šiek tiek detaliau „didžiojo sprogimo“ teoriją. Šis sprogimas, po kurio atsirado visata, „buvo“ tik rezultatas ilgesnės įvykių sekos, kurie vyko Šaltinyje. Šaltinis yra filosofinė idėja, kurią priima daugybė žmonių, mąstančių apie realybės pagrindą. Jie tiki, kad iš jo ateina visa tikrovė, tad jo vaidmuo panašus į Dievo arba Absoliuto. Tačiau šis žodis pranašesnis tuo, kad jis pašalina visas religines ir sektantiškas asociacijas, ir leidžia mąstyti tikrovę laisvu mąstymu.

Ta visatos atsiradimo seka yra tam tikra reakcija Šaltinyje (pažymėta mėlynai), kurios metu išspinduliuojamas energijos kvantas, sudarantis visą visatą. Mes įpratę kvantą suvokti kaip mikroskopinę realybę, bet šaltinio tikrovė yra daug aukštesnė, netgi pati aukščiausia, ir joje vieno kvanto energija prilygsta visos visatos energijai. Tad turėjo įvykti tokia reakcija, kurios metu buvo išspinduliuotas fizinis visatos kvantas, kuris sprogo ir šio sprogimo nuolaužos sukūrė mūsų fizinį kosmosą.

 saltinisGalima manyti, kad tokios reakcijos Šaltinyje yra įprastos ir atsiranda bei išnyksta daugybė visatų, kurios praeina savo evoliuciją panašiai kaip žvaigždė ir sugrįžta atgal į tą vietą, iš kurios išėjo. Tai yra visatos egzistavimo ciklas. Visa visata yra materijos sankaupa, kuri geba formuoti žemo rango fizines būtybes, į kurią įsikūnija aukštesnio pasaulio sielos. Tai reiškia, kad šis fizinės realybės burbulas atsiranda ne tuštumoje, bet kitoje realybėje, kurią vadinu gnostine, ir kad po sprogimo prasideda šių realybių difuzija, kurios dėka atsiranda mišrūs pasauliai. Šiuose mišriuose pasauliuose susiformuoja, perėjimas iš visatos kvanto medžiagos, į pirmykštį sielų kosmosą, kur vyksta fizinės visatos priežiūra, valdymas ir evoliucijos kontrolė. Netgi manau, kad fizinio pasaulio gyvybės kibernetinės sistemos buvo sukurtos dirbtinai, kaip „įsikūnijimo mašinos“.

Tad aukštesnės realybės sielos yra labai didelės, dar didesnė jų visata ir šioje visatoje kvantai ir energijos yra milžiniški, palyginus su mūsų mažos visatos proporcijomis. Visai gali būti, kad šis sprogęs visatos kvantas atrodo kaip holograma, kurioje susiformuoja iliuzijų pasaulis, kuris iš aukštesnio požiūrio skirtas tik įdomiems žaidimams.

Tokia gyvenimo esmė, kurį mokslininkai bando tyrinėti moksliniais metodais, bet atveria labai nedaug, apsiribodami logine pradžia, kurią vadina „Didžiuoju sprogimu“; bet tas sprogimas – labai paprasta tikrovė, kuri paaiškinama kaip įprastinė kvantinė reakcija Šaltinyje, kur susijungia energijų kvantai ir išspinduliuoja šalutinius produktus, virstančius atskiromis visatomis. Jau sakiau, kad visai tikėtina, kad tos reakcijos netgi sukeliamos dirbtinai ir priklauso mums nežinomiems aukštesnės egzistencijos ciklams.

Vadinasi ši visata nėra egzistencijos centras, tai tik vienas fizinis burbulas, kuris pereina savo evoliucijos etapus ir vėl grąžina energiją Šaltiniui. Šis procesas vyksta be galo ir net yra begalybė tokių visatų šiuo metu. Tačiau jos tiesiogiai niekaip nesusisiekia ir mes negalime žinoti, kokios jos yra ir kas jose vyksta.

Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas“. Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko“ – Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis“, kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes. Kūrimas kaip žaibo išlydis, kuris kyla todėl, kad atsirado potencialų skirtumas ir turi būti išlyginta energija. Tokia yra tikra mūsų tikrovės priežastis.

Todėl klausimas yra, ką su visu tuo daryti? Kokią prasmę turi visatos pažinimas ir įvaldymas, kuri vis tiek išnyks ir jos niekada nebus įmanoma sugrąžinti? Be to, ši visata išnyks kartu su visoms savo gyvybių kibernetinėmis sistemomis. Galia yra gerai, tačiau keliauti reikia ne per iliuzijų hologramą, bet tarp dimensijų, nes tikslas surasti ne visatos kraštą, bet visatai energijos kvantą padovanojusį šaltinį. O Šaltinis yra visur, jis pasiekiamas per difuzinę, mišrią realybę. Todėl reikia mąstyti ne erdviškai, ekstensyviai, bet į realybės gelmę. Geriausiai gelmė pasiekiama per vidų, vidinį pasaulį, nes čia ploniausias fizinio visatos burbulo luobas. Savo sieloje net galima jį permatyti kiaurai.

Pamačius tokią realybę, kyla noras savo gyvenimą įsivaizduoti kaip daugelio reinkarnacijų žaidimą, galima jį sieti su kokia nors etika, bet man atrodo, kad tai išsigalvojimai. Manau, kad jeigu reinkarnacija tikrai vyksta, tai ji vyksta ne atlygio ir bausmės, bet laisvo žaidimo principu. Kodėl tai žaidimas? Todėl, kad dirbtinėje, iliuzinėje realybėje jokie veiksmai negali turėti stulbinamos, kosminės prasmės. Tai vyksta panašiai, kaip kompiuterio žaidime, kuriame gali priimti įvairius sprendimus, kurie gali būti geresni, blogesni, bet žaidimą išjungus jie dingsta kartu su tais vidiniais, iliuzijų pasauliais, nevaidindami jokio vaidmens.

Todėl keista būtų pagal tai vertinti ar teisti žmogų, į realybę pažiūrėjus tokiu stambiu planu. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau, kaip sakoma „filosofiškai“, t. y., matant visumos vaizdą. Reikia suvokti, kad visoms pastangoms ir technologijoms yra neįveikiama riba, nes reakcijos viduje atsiradęs suvokimas vis tiek niekaip negali valdyti reakcijos eigos. Tam neįmanoma sukurti jokių technologijų, neišsivaduojant iš iliuzijų burbulo.

Kita vertus, kiekvienas esame kažkas kitame pasaulyje, kuris irgi išėjęs iš Šaltinio ir yra daug arčiau jo. Fizinei realybei atkritus, ta dalis lieka anapus ir gyvena savo kosmose, ieškodama kito kūno, arba tenkindamasi jau įgytomis patirtimis. Kai kas mėgsta sakyti, kad šios patirtys ir tikslas, bet iš aukštesnės perspektyvos žiūrint, šis pasaulis vargu ar labai įdomus, nes visos jo galimybes išvaikščiojamos per kelias sekundes. Todėl reali prasmė šio mišraus pasaulio, iš tikrųjų, yra nežinoma. Ir galima įtarti, kad šis nežinojimas taip pat yra žaidžiamo žaidimo dalis.

Taigi apibendrinsiu, kaip siūlau įsivaizduoti „Didįjį sprogimą“, po kurio, sakoma, atsirado mūsų visata, su trilijonais galaktikų, kuriose pilna gyvybės formų. Tas sprogimas sukeltas kvantinių reakcijų įvykusių Šaltinyje, kurių metu išspinduliuojamas energijos kvantas, kuriam susprogus iš nuolaužų pradeda formuotis kosminiai pasauliai, kuriuose po tam tikro laiko užsimezga sąmoninga gyvybė. Visai gali būti, kad tos reakcijos net ne natūralios, bet sukeliamos dirbtinai, siekiant sukurti tokius kaip mūsų fizinės realybės burbulus.

Tokia glausta mano idėjos esmė.