Ar išsaugosime žmogų?

Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją – substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.

Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.

Skaityti toliau

Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

Imant sistemą kaip visumą, prie jos galima pajungti visus žmones, tačiau suteikiant jiems tik tiesioginiu valdymu valdomo bioroboto statusą. Tie, kas turi daugiau galimybių, pakeliami į psichožvalgo statusą, pajungiamas telepatilektas, minčių integratorius, šnekorius ir verčiami dirbti agentų darbą. Tai nėra laisvas pasirinkimas, nes žmogus paprastai yra priverčiamas grasinimais ir psichologiniu teroru, o kartais viliojamas privilegijomis, karjeros galimybėmis. Tai aišku nieko gero neduoda, nes tai yra sistemos „valdovų“ vergai, kurie išsiskiria tik tuo, kad jiems duodamos priemonės valdyti žemesnio rango visuomenę. Jau esu rašęs, kad teritorija psichožvalgyboje skirstoma į klavus, kur visi žmonės prijungti prie tokios centrinės sistemos ir yra šefuojami psichotronikų grupės, kuri turi galimybę programuoti protą, psichines ir fizines būsenas, valią, aktyvumą, o jeigu reikia – prijungti tiesioginį zombinį valdymą. Prijungus tokį valdymą daromi nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, „natūralios“ mirtys ir t.t. Prie šios sistemos prijungti visi „šizofrenikai“, kurių „haliucinacijos“ paprastai programuojamos tokiu kompiuteriniu būdu. Jeigu įvyksta automobilio avarija, arba „iškrentama per langą“ didelė tikimybė, kad tai įvykdyta panaudojant kompiuteriu užprogramuotą tiesioginį valdymą.

Ši sistema labai glaudžiai susijusi su ezoterika, kuri yra vienas iš stogų arba priedangų. Kitos priedangos jau minėtos – psichiatrija ir teisėsauga. Kadangi yra galimybė tiesiogiai prisijungti prie sąmonės ir su ja komunikuoti, galima vaidinti įvairius spektaklius: apsimesti ateiviu, angelu, pakylėtuoju valdovu, demonu, dievu ir kuo tik leidžia fantazija. Taip plaunant smegenis susikuria įvairios ezoterinės grupės, pagal savo „kontakto“ pobūdį. Šitaip apgauta daug ufologų, new age sektų, tikinčiųjų, satanistų ir t.t. Šitaip planetoje sukuriama ištisa beprotybės matrica, kurioje didžiausia problema, kad žmonės nesupranta, kaip visa tai padaroma ir visu tuo tiki. Sutinku, kad tai, ką „kontaktuotojai“ mato savo galvose yra tikra ir tos patirtys labai realistinės, tačiau problema ta, kad šita realumo iliuzija naudojama apgaulės tikslu. Duodama ne teisinga informacija, o fake news, dezinformacija ir melas, nors pateikimas gali atrodyti ir įspūdingas, net kaip psichologinis „praregėjimas“, kai atrodo, kad tau davė ar supratai kažkokią labai reikšmingą informaciją, kurią paskatina „platinti visuomenėje“ kaip gerąją žinią.

Kita vertus, žmogus iš tikro supranta daug apie save, supantį pasaulį, pirmiausia tai, kad viskas tėra spektaklis ir apgaulė. Tačiau tikrąją žinią reikia perskaityti ne pagal tiesioginį turinį, bet tarp eilučių. Tai, kas atsiveria yra tiesa tik imant bendrais štrichais, o pačios detalės, faktai būna dezinformacija ir apgaulė. Pavyzdžiui, iš tikro įmanoma, kad kažkur galaktikoje gyvena nežmogiškos rasės, jos gal net lankosi čia žemėje, tačiau kontaktuose, kuriose dalyvauja ufologija besidomintys žmonės, dažniausiai būna ateiviais apsimetinėjantys apgavikai, kurie užsiima smegenų plovimu. Ateiviu apsimesti labai paprasta, užtenka kompiuteriu nupiešti ateivio atvaizdą, suprojektuoti į sąmonę, telepatiškai „pabendrauti“, suvaidinti kokią nors pagrobimo haliucinozinę psichodramą ir žmogus tampa „tikinčiuoju“ visam gyvenimui. Jam viskas yra labai realu ir tikra, perkalbėti neįmanoma. Jis žino ką iš tikro patyrė ir tai yra „tiesa“. Iš dalies taip, tiesa, tačiau ne tokia, kokia atrodo žiūrint paviršutiniškai. Tiesa – yra tokios technologijos, vadinamos psichotroninėmis, kad šnekėjai su tikrais ateiviais – apgaulė ir spektaklis.

Kad tokias taktikas psichožvalgyba mėgsta naudoti savo operacijose patyriau savo kailiu. Mano laimei – labai greitai supratau, kad tai tik apgaulė ir vaidinami spektakliai, kuriais negalima tikėti. Todėl nekuriu nei ufologinio judėjimo, nei new age sektos, netampu satanistu, neskelbiu gerosios naujienos, nedarau biznio. Man visi tokie žmonės tėra apgauti Targeted Individuals, psichotronikos paveikti žmonės. Žinau vieną dalyką – psichožvalgyba yra tikra, bet ją naudoja valstybės ir valstybes kontroliuojančios organizacijos, kuriems dažnai šios technologijos tampa žaislu bepročių rankose.

Yra ir tikra ezoterika, bet prie jos priėjimo nebūna be tikros iniciacijos į sistemą. Dirbtinis hipostratų atvaras parodo kas iš tikro yra anapus. Kas tai yra paprastam žmogui neleidžiama žinoti, neaišku kiek yra spektaklio ir kiek tikros, pažintos realybės. Atvaro projektorius gali projektuoti į sąmonę ir kompiuteriu sukurtas haliucinacijas, ir tikrą detektoriais surinktą informaciją. Ezoterikai paprastai gauna haliucinacijas, o psichožvalgai tikrą informaciją. Todėl visi ekstrasensai turi labai gerai patikrinti kas iš tikro yra jų ekstrasensoriniai fosfenai – beobjektinės tik galvoje esančios haliucinacijos ar tikra, detektoriais surinkta informacija.

Psichožvalgybos technika labai galinga ir pavojinga. Tikiuosi, kad ji ne vien bepročių rankose. Yra tokių galimybių, kad pavyks užmegzti kontaktus su pozityvia grupe ir apie tai parašyti vėlesniuose įrašuose.

Babelio bokštas

Praėjo aštuonioliktų metų du mėnesiai, todėl pats laikas pakelti į aukštesnį lygį savo ezoterinę sistemą, kuris bus pagrindinis šių metų principas. Kol kas jis nėra iki galo išbaigtas ir ta schema, kurią pateiksiu, gali būti ne pats geriausias ir patraukliausias variantas, bet metų eigoje ši idėja bus toliau tobulinama. Prieš pradėdamas noriu pasakyti kelis žodžius apie schemos interpretavimą. Pats brėžinys gali atrodyti neinformatyvus ir beprasmis. Tačiau reikia suprasti, kad jis turi ne tik išorinę išvaizdą, bet ir vidinę dalį. Kai žmogus mato tik išorinę, bet nepapildo jo vidine dalimi, nes nesupranta idėjos, gali pasirodyti, kad nieko įspūdingo nepavaizduota. Šioje vietoje reikia suprasti, kad visas turinys yra vidinėje dalyje, kurią reikia perprasti. Mano darbas tekstu paruošti vidinės dalies supratimą, kad tie žmonės, kurie neturi įdirbio, galėtų perimti mano padarytą darbą. Todėl tekstu rodau vidinę idėjos pusę, o brėžinys yra pagalbinė išorinė priemonė, leidžianti surišti visas dalis į vieningą visumą.

Tikrovei aiškinti naudoju Hėgelio sukurtą tezės, antitezė ir sintezės evoliucijos dėsnį. Manau, kad šis dėsnis yra pagrindinė tikrovę verčianti judėti į priekį schema. Tezė yra pradinė būsena, kuri rodo tikrovės žemas išsivystymo stadijas, pirmaprades stichijas. Tezė žymima horizontaliu brūkšniu. Antitezė yra subjekto ir objekto priešstatos atsiradimo būsena, kuri įmanoma tik tada, kai tikrovė skyla į dvi dalis, kurias galima vadinti priešingais poliais. Vienas polius yra sąmonė, o kita daiktas. Šį principą patogu išreikšti U formos struktūra, kuri yra ne kas kita, kaip sulenkta tiesė. Toliau yra sintezė, išlyginanti U formą, tačiau šio proceso metu pakelianti ją į aukštesnį lygį, į aukštesnę kokybę, kurioje išsaugomos priešstatos situacijos sukurtos sąmoningumo, suvokimo galimybės. Norint suprasti mano idėją, reikia apmąstyti šį tikrovės evoliucijos principą, sukurti sąmonėje ją atspindinčius vaizdinius.

Pamatinė schemos vidinė dalis yra visi šie etapai sudėti į vieną vietą. Turime du vertikalius brūkšnius ir tarp jų įsiterpusią U formą. U formos pagrindas prijungtas prie tezės tiesės, o prie sintezės tiesės jungia kreivė, kuri yra sąmoningumo substancijos kanalas į žemesnį materialų pasaulį. Apačioje yra tai, ką vadinu fizine brana, apibūdinanti materialų pasaulį, iš kurio pagamintas žmogaus fizinis kūnas. Prie fizinio kūno pridėti sąmonę galima sujungus jį kanalu su gnostine brana, kuri yra viršuje. Gnostinė brana yra ta vieta, iš kurios ateina žmogaus vidinis sielos pasaulis, įforminantis subjekto komponentą žmogaus sandaroje.

Mokslas vystosi abiem kryptimis tirdamas fizine realybę, taip pat šiuo metu užgimsta naujas mokslas, kuris bando eiti tuo pačiu keliu į gnostinę braną, vidinį žmogaus pasaulį. Reikia suvokti, kokie pagrindiniai šios evoliucijos dėsniai, įrėminami minėtos schemos, kuri dar yra ne visa, ir šiek tiek vėliau dar bus išplėsta. Sąmonė pažindama abi kryptis pradeda kurti dirbtinę realybę, kuri iš pradžių yra tik netobula kopija ir imitacija. Pradžia proceso būna visada U formos pastatytos ant šono viduje, nes neprilygsta natūralaus pasaulio kokybei. Dirbtinė tikrovė savo sudėtingumu žymiai nusileidžia natūraliai, nes žmogus neturi tokio proto, kuris leistų konkuruoti su tikrovės kuriamosiomis galiomis. Tačiau galima vertinti, kad tai laikina būsena ir dirbtinio pasaulio kokybė darysis vis geresnė ir geresnė – tol, kol pralenks natūralų pasaulį. Bus įmanoma sukurti geresnį sintetinį kūną ir geresnę sintetinę sąmonę. Tačiau kol kas tai tik svajonė ir šiame kelyje teks pereiti daug pavojingų etapų.

Koks pagrindinis pavojus – akivaizdu: iš pradžių bus didelė pagunda su dirbtiniu žemesnio tobulumo pasauliu užgožti natūralų kūno ir sąmonės ryšį su fizine ir gnostine braną. Atkirtus šį ryšį, sąmonė uždaroma žemesnio pasaulio kalėjime, gniuždoma, luošinama, paverčiama tik sistemos kontrolierių išnaudojamu resursu. Tai iš dalies žmogaus pralaimėjimas ir apokalipsės lygio katastrofa. Šioje situacijoje yra dvi galimybės: grįžti atgal technologiškai, atsisakyti mokslo arba sustoti tam tikroje stadijoje ir užsikonservuoti. Taip stabdoma evoliucija, aukojamos žmogaus galimybės persikelti į aukštesnį tikrovės lygmenį. Kita galimybė yra stengtis šį netobulą etapą pereiti kuo greičiau, patiriant kuo mažiau nuostolių dėl sugebėjimų ir sąmonės kokybės trūkumo. Tai ne visada pavyksta, nes turinčiųjų valdžią sąmonės siekia užkonservuoti tokį status quo kuo ilgesniam lakui. Tai visai suprantama, nes tokiame pasaulyje jie yra valdovai ir nenorėdami prarast patogių pozicijų neleidžia kartelę kelti į aukštesnį lygį. Taip yra todėl, kad jie būna sureikšminę savo ego ir jų sąmonėje už šį ego nėra jokios aukštesnės realybės, todėl perlipti per save būna labai sunku ir didelė pagunda susidievinti, šią stagnuojančią technologinę pelke paversti amžina.

Yra dar vienas dirbtinio pasaulio pavojus: kadangi evoliucijos laipteliais kylama ne evoliucijos būdu keičiant sąmonės kokybę, kas užtrunka labai ilgai, bet dirbtinai transplantuojant žemesnę pakopą į aukštesnę, tai taipogi sukuria stagnaciją, nes pratęsiama į aukštesnį pasaulį žemesnė kokybė. Toks transplantavimas reiškia, kad kokybė ta pati, tik ji įgyja daugiau galimybių ir daugiau galios, vadinasi gali ilgiau išsaugoti žemą lygį. O tai irgi yra stabdymas, kuris neleidžia civilizacijai greitai judėti pažangos keliu. Todėl labai svarbu, kad technologijos nepakliūtų į rankas žemesnei sąmonei, kad ji nepakeitusi savo išsivystymo lygio, nebūtų transplantuota į aukštesnių galimybių pasaulį. Tame yra ir šioks toks prieštaravimas, nes viena vertus progresą stabdo išsipūtęs valdžios ego, kuri nenori prarasti savo pozicijų, bet iš kitos pusės, tą pažangą atiduoti tik tam, kad žemesnė kokybė nepakitusi būtų transplantuota į aukštesnį pasaulį, neprotinga. Dėl šios priežasties, dirbtinių technologijų pažanga turi eiti kartu su sąmonės kokybės kėlimu. Tam reikalinga didelė technologijų kontrolė, tačiau ją vykdyti turi ne valdžia, kuri turi ego išsipūtimo sindromą, bet pažangioji planetos dalis – talentai ir genijai. Jų klaida būna ta, kad jie susižavi pinigais ir pardavinėja technologijas nusikaltėliams, kuriems sąmonės kokybė vienodai rodo, jie nori tik įgyti galimybių įamžinti savo valdžią, o civilizacijos ir žmonijos pažanga mažiausiai domina.

Dabar reikia pratęsti schemos analizę, kuri be šios vidinės dalies turi ir išorinę. Gnostinė ir fizinė brana taip pat yra ant šono stovinti U forma, kuri pagrindu prijungta prie Šaltinio tezės. Tai visos šios realybės atsiradimo vieta, kuri antitezės stadijoje pereina į gnostinės ir fizinės branos būseną. Tačiau šaltinis negali veikti vienas tam, kad sukurtų šią sąmonės ir kūno realybę. Reikalingas gnostinės branos atitikmuo aukštesniame pasaulyje. Tą visatinę triados viršutinę dalį vadinu savo sukurtu terminu Eiolas. Eiolui susijungus su Šaltiniu atsiranda ši visata, kuri sudaryta iš fizinės ir gnostinės branos. Susijungimas su Eiolu verčia tezės tiesę lenktis į viršų, iki U formos, ir subjektinė U formos dalys kanalu viršuje sujungta su Eiolu. Galima pasamprotauti, kas tai yra ir kam reikalinga tokia dvipolė struktūra. Logika ganėtinai paprasta. Šiame lygyje tikrovė taip pat skyla į subjektinę ir objektinę dalį, kaip sąmonė-kūnas, ir sąmonei visatos mastu reikalinga aukštesnės substancijos injekcija. Žinoma, žmogaus sąmonė, vadinama egzistenciatu, yra tik tolimas aidas to, kas yra Eiolas. Žmogui šios substancijos formas suvokti labai sudėtinga, tai įmanoma tik padarius milžinišką šuolį vystant sąmonės kokybę. Tačiau toks yra žmogaus tikslas – ne atskiro žmogaus, bet žmogaus kaip rūšies ir žmogaus kaip civilizacijos.

Bet reikia suprasti, kad šiose Eolinėse dimensijose jau gali egzistuoti civilizacijos, praėjusios visą dirbtinių technologijų vystymo kelią. Didelis klausimas, kas mes esame šioms civilizacijoms – jos nori mums padėti ar stabdo pažangą ir neleidžia išplėsti technologijų iki tokio lygio, kuris leistų kurti dirbtinį pasaulį tobulesnį už natūralų. Pakilus į Šaltinio ir Eiolo dimensiją galima tapti šios tikrovės dievais. Jeigu tokioje būsenoje išlieka žemesnio pasaulio ydos, jos gali būti didelė kliūtis vystytis tiems, kas yra atsilikęs nuo pažangiausių civilizacijų. Valdant šią tikrovę įmanoma sukurti dirbtines kliūtis vystytis žemesnėms sąmonėms, uždarant jas į neįveikiamos matricos kalėjimą. Šiuo metu ezoterikų pasaulyje tai yra populiari legenda. Ši parazitinė sistema, kuri stabdo žmonijos vystymąsi, vadinama Demiurgo valdoma archontų realybe, apie kurią daug kalba D. Icke‘as ir kiti. Ši legenda yra kilusi iš gnostinių tekstų ir bendrais bruožais galimybė atitinka tą schemą, kuri man buvo parodyta, ir kurią bandau paaiškinti. Tai šios realybės bendriausias principas, kuriame užkoduotos visos evoliucijos galimybės.

Ezoterikai nesutaria dėl to koks kelias tinkamesnis žmonijai: dirbtinės realybės kūrimas siekiant ja pralenkti natūralią ar puoselėjimas natūralaus žmogaus ryšio su tikrovės Šaltiniu, atiduodant evoliuciją natūraliems mechanizmams ir galbūt šių mechanizmų ribotoms galimybėms. Dirbtinė evoliucija yra okupacinė, kai žemesnė sąmonė siekia užgrobti aukštesnį pasaulį, keldama savo kokybę. Natūrali plaukia pasroviui ir ima tik tai, kas duodama tikrovės Šaltinio, nesisavindama nieko pati. Akivaizdu, kad natūralus kelias yra ilgas, o technologinis greitina išėjimą į eolinę dimensiją, bet dirbtiniu išėjimu prikuria daug problemų, kurios potencialiai gali sukelti sąmonei daug kančių ir padaryti daug žalos. Transhumanizmas eina okupaciniu keliu ir su juo kartu keliauja visos žmogaus ydos, apie kurias jau kalbėjau. Sunku pereiti stagnacines pelkes dėl valdžios išsipūtusio ego ir daug problemų sukelia žemesnė kokybės transplantavimas į aukštesnį pasaulį, kuris turi didelę griaunamąją galią, išdarko natūralius procesus. Didelė problema bus technologinės matricos, kuriose save neišvengiamai uždarys civilizacija ir kurias įveikti reikės labai daug pastangų. Gali atsitikti taip, kad matricose žmonija užsikonservuos milijonams metų ir evoliucija bus ilgam sustabdyta.

Matome, kad Babelio bokšto statybos yra labai pavojingas užsiėmimas. Neveltui žmonija stabdoma, bokštas griaunamas, sąmonė skaldoma ir uždaroma fragmentinėse iliuzijų būsenose, kad negalėtų susitarti ir bendromis pastangomis tapti šios tikrovės dievais. Šiuo metu civilizacija stato naują technologinį Babelio bokštą ir laikas parodys ar tai spąstai, kurie sunaikins žmoniją, ar ji sugebės įveikti visus sunkumus ir dirbtinėmis priemonėmis išeiti į kitas dimensijas. Turime būti pasiruošę dideliems sunkumams ir kai kuriems žmonėms deja tai sukels pragariškas kančias, nes jie bus vardan šios civilizacijos aukojami.

Mano pateikta schema dar turi būti analizuojama, tai metų eigoje ir darysiu. O šiuo įrašu pradedu tikrą 2018 metų sezoną.

eiolas

Ar tapsime psichotroniniais vergais?

bciMinčių skaitymo ir valdymo technologijų situacija sudėtinga, nes yra daug grupių, siekiančių jas įvaldyti. Šių grupių finansinės ir intelektualinės galimybės skirtingos, todėl lenktynėse kas tikslą pasieks greičiau išsidėstymas įvairus: pradedant nuo tų, kas šiuo metu žengia pirmus žingsnius ir baigiant tais, kas netoli finišo. Tačiau skirtumas yra ne tik toks. Dar vienas įvairių grupių bruožas yra tas, kad vieni šias technologijas vysto slapta, o kiti to siekia viešai. Kaip šiuo principu įvyksta diferenciacija suprasti nesunku: tie, kas dirba projektuose, kurie mintiregą kuria specialiems naudojimams, dažniausiai savo galimybių neviešina. O tie, kas kuria viešą komercinį produktą, visai suprantama, užsiima savireklama, nes jų tikslas gauti pelną iš masinių pardavimų. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansavimo aspektas: viešai finansuojami projektai anksčiau ar vėliau paviešinami, o privatūs projektai, jeigu jie nėra skirti komercijai, lieka privačia nuosavybe. Tokiu atveju viešinti savo pastangas nėra jokio tikslo.

Norėdami suvokti visą kelią nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, turime suprasti koks visas mokslinės veiklos spektras. Pati pradžia visada būna tam tikros psicho- ir lingvoformos, nuo kurių priklauso, kad tam tikri keliai yra mąstyme uždaryti, o kiti atidaryti. Pavyzdžiui, religinis ir mitologinis formatas tokiai pažangai yra nepalankus, tačiau kai atsirado filosofija ir galiausiai mokslinis pažinimo metodas, atsivėrė daug naujų galimybių. Kita dalis yra tam tikra vizija, kuri suteikia civilizacijai naują forma ir kryptį, padėdama pagrindą materialinėms ir intelektualinėms investicijoms šia kryptimi. Suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kurie sukuria motyvaciją įdarbinti visus reikalingus resursus jiems pasiekti. Tačiau tai nepavyksta taip lengvai, nes sėkmė priklauso apskritai nuo teorinio mokslo lygio. Galimybės atsiveria tik tada, kai žmonija savo žinių lygiu atsistoja ant pakankamo laiptelio, kuris leidžia apžvelgti teritoriją, kuri reikalinga sėkmingam manipuliavimui realybe. Įvedus į teoriją šį aspektą, sukuriamas taikomasis mokslas, kurio tikslas tarnauti praktinėms žmonių reikmėms. Taikomojo mokslo aukščiausia pakopa yra konkreti technologija, kuri yra ne kas kita kaip praktiškai realizuota teorinė idėja. Technologijos leidžia sukurti konkrečius prietaisus, kurie tampa įvairių grupių nuosavybe ir sudaro visą skirtingų modelių asortimentą, kurie tarpusavyje konkuruoja, iš kurių žmonės gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Tada pasiekiamas paskutinis, žemiausias laiptelis, kuris yra vartotojo sąmonė, priklausanti nuo technologijų ir jų yra formuojama.

Pradinės ir paskutinės pakopos susisiekia todėl, kad mąstytojai ir vizionieriai paprastai vartotojų sąmonę priimti technologijas paruošia iš anksto, formuodami lūkesčius, diegdami į sąmonę idėjas, formuodami intrigą, žadėdami pasakiškas galimybes palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Todėl dažniausiai iki to momento kai turimas konkretus paruoštas gatavas daiktas, žmonės gauna žodžius, koncepcijas, idėjas, istorijas, herojus ir panašią populiariąją kultūrą. Tie, kam toks masinis nusiteikimas yra aktualus iš savo komercinių pastangų organizuoja viešą, intriguojantį spektaklį. Tačiau, kaip jau paaiškinau, tai galioja tik tiems, kas kuria mintiregos technologiją paprastam klientui. Tuo tarpu tie, kas šią technologiją kuria ne dėl bendro civilizacijos progreso, bet dėl asmeninės naudos, tiek nesiafišuoja, investuoja milžiniškas lėšas tyliai, be jokio viešųjų ryšių pijaro.

Dėl visų išvardintų priežasčių pasakyti kokiame lygyje technologinės galimybės, labai sunku. Nes atsiveria labai įvairus vaizdas, maža to, dalis vaizdo iš viso nematoma. Žinoma, įvertinti kas suinteresuotas tokiais tyrimais – labai lengva. Tai visos tos grupės, kurioms aktualus valdžios, pranašumo konkurencijoje klausimas. Galima pradėti nuo kariuomenės, žvalgybos, kitomis jėgos struktūromis, kurių paskirtis yra naudoti prievartą ir likti nenubaustais. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu turi didelį pranašumą. Tokių technologijų siekia politinė, ekonominė, akademinė valdžia, kurie norėdami būti lyderiais turi naudoti visas prieinamas priemones susikurti pranašumą. Ir paskutinėje vietoje yra verslininkai, kurie siekia sukurti prekę masiniam vartotojui ir gauti milžiniškus pelnus. Tai verslo planai, kuriuos galima palyginti su asmeninių kompiuterių technologijų įdiegimu arba programinės įrangos monopolistais, kurie sugebėjo užgrobti didžiąją planetos rinkos dalį ir iš to susikrauti pasakiškus turtus. Yra verslininkų, kurie panašų verslo planą bando realizuoti psichotroninių technologijų srityje. Kompiuteris ir operacinė sistema dabar yra beveik kiekvienuose namuose, ir tie kas juos kontroliuoja – gali prieiti prie kiekvienos šeimos privataus gyvenimo. Visi žino gandus, kad „Intel“ mikroprocesoriuose yra galinės durys įsilaužti į bet kokį kompiuterį, nes ši kompanija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su specialiosiomis tarnybomis ir įleidžia per savo procesorių kompiuterius pašalinius žmones, kurių tikslai – neaišku kokie.

Šis fintas jau buvo ne kartą panaudotas. Labai gudriai, per technologijas buvo atidaryta ne viena privati sfera. Išnaudojant įvairias elektronines technologijas, mus galima sekti, pasiklausyti, filmuoti, rinkti privačius duomenis. Tie duomenys saugomi didelėse duomenų saugyklose, analizuojami su analitiniais programiniais įrankiais, iš kurių galingiausias šiuo metu yra dirbtinis intelektas. Labai didelis pavojus, kad ta pati schema ruošiama su smegenų kompiuterio sąsaja, kuriama tokių organizacijų kaip DARPA arba verslininkų kaip Elon Musk ir Mark Zuckerberg. Valdžią turinčioms grupuotėms taps prieinamas žmonių privačių minčių pasaulis.

Taigi kokiame lygyje yra mintiregos technologijos? Akivaizdu, kad tas etapas kai vizionieriai ir ideologai paruošia vartotojus priimti naujoves – jau yra praeitas. Visi žino mintiregą, ši sritis turi savo ezoteriką, populiariąją kultūrą, herojus, į kuriuos siekia būti panašūs. Viešas teorinis mokslas yra ant tos ribos, kai galima daryti taikomuosius ir technologinius proveržius. Taip pat niekas nežino kokios yra slapto, neviešinamo mokslo galimybės, kurios didžiųjų valstybių yra apsaugotos valstybinėmis paslaptimis. Greičiausia, labiausiai pažengusios yra grupės mokslininkų, kurios patarnauja karinį pramoninį kompleksą, taip pat privačius planetos aristokratijos ir verslo klientus. Tokios technologijos turi būti labai brangios ir prieinamos tik turtingoms organizacijoms ir asmenims. Labai aktyviai dirbama slaptose valstybių laboratorijose ir mintirega kuriama slaptam naudojimui tenkinti valstybių poreikius valdant visuomenę. Mažiausiai pažengęs turėtų būti universitetinis mokslas ir jį kaip resursą naudojančios privačios iniciatyvos. Jie yra ant proveržio slenksčio, bet neturi tų galimybių, kurias turi slaptos planetinės organizacijos, surenkančios geriausius protus ir didžiausius finansinius šaltinius.

Elono Musko įsteigta „Neuralink“ kompanija yra labiausiai išreklamuota. Ji buvo įkurta 2016 m. liepos mėnesį. Jų pagrindinis tikslas sukurti smegenų kompiuterio sąsają, kuri leistų žmogaus sąmonę sujungti su dirbtiniu intelektu ir šitaip labai padidinti žmogaus proto galimybes. Musko vertinimu komerciniam produktui sukurti reikės 8-10 metų. Facebook panašią technologiją kuria komanda, vadinama Building 8. Jų tikslas sukurti priemones, kurios leis valdyti kompiuterius ir rašyti tekstus vien naudojant savo mintis. Taip pat 2016 metais DARPA pranešė, kad investuoja iki 65 milijonus dolerių į programą „Neural Engineering System Design“ (NESD). Jų tikslas sukurti mažesnio nei vieno kubinio centimetro dydžio sąsają, per kurią būtų galima palaikyti spartų ryšį tarp smegenų ir kompiuterio elektronikos. Apie „Neuralink“ galima paskaityti čia http://www.techradar.com/news/neuralink

Ši tema turi dar vieną aspektą – sukurtų technologijų neteisėtą naudojimą, apie kurį kalba Targeted Individuals bendruomenė. Tai grupė, kuri tvirtina, kad prieš juos naudojamos egzotiškos technologijos, kurių galimybės žymiai lenkia viešo teorinio  ir taikomojo mokslo žinių lygį. Tai, kad ši problema planetoje turi labai didelį mastą rodo, kad ši tema turi labai didelį slaptą komponentą, apie kurį visuomenė turi labai mažai informacijos. Todėl skleidžiamas didelis kiekis dezinformacijos apie targeted individuals, nes jų persekiojimas sukurtų nelabai gražų kontekstą vystomai technologijai. Nusikaltėliški pritaikymai atbaidytų didelį skaičių į spąstus viliojamų klientų. Pagal tai, ką teigia šie žmonės – technologija jau sukurta ir praktiškai realizuota, o visokie komercininkai bando suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Arba tai yra specialus globalistų projektas, kurie po gražiomis priedangomis ir pasakomis bando įvesti psichotroninę vergovę. Jeigu tai tiesa, tai bus tokia baisi žmonijos katastrofa, kokios nėra buvę per visą istoriją. Akivaizdu viena – traukinio sustabdyti neįmanoma. Belieka siekti kuo daugiau viešumo ir skaidrumo, kad būtų įmanoma pasirūpinti ne tik puolamosiomis, bet ir gynybinėmis funkcijomis.

Mintirega nėra blogas dalykas, blogas gali būti žmogus. Matant visą žmonijos hierarchinę sąrangą ir tos sąrangos suformuotas psichikos formas, psichotronika laisvosios žmonijos ateičiai yra labai pavojinga technologija.

Sąmonės inžinerija

Mokslo tikslas yra atskleisti po realinu esančių slaptų stratų paslaptis, išaiškinti pilną jų struktūrą ir pilną vaizdą. Realinas yra ta forma, kurią informacija įgauna smegenyse ir sukuria supančio pasaulio reprezentaciją. Slaptos stratos yra tos tikrovės dalys, iš kurių nepaimama informacija ir kurios realino vaizduose neatvaizduojamos. Dėl šios priežasties vien informaciškai, savo jusliniu patyrimu ir empiriniu protu jų pažinti neįmanoma, tačiau tą galima padaryti veikiant kūnu ir instrumentais, sukuriant įvairias dirbtines sąveikas ir žiūrint kaip jos užfiksuojamos matavimo prietaisais.

Instrumentai išplečia mokslo galimybes, bet ir jie negali parodyti visko, nes ne bet kokia substancija instrumentalizuojama. Reikia modifikuoti ne tik instrumentus, bet ir pačią sąmonę. Genų inžinerijos tikslas yra kūno modifikavimas, patobulinimas, naudingų savybių sukūrimas. Tačiau dar labiau plėsti reikia sąmonę. Tokios galimybės būtų sąmonės inžinerija, kuri atvertų naujus suvokimo būdus. Tai tolimas tikslas, nes žmogus nežino net dabartinių natūralių jos savybių ir apie jos išplėtimą kalbama tik pačiose slapčiausiose ir pažangiausiose laboratorijose.

Kad sąmonę būtų įmanoma perkurti, reikia žinoti jos mechanizmus. Dabartinės smegenų teorijos, nors ir daug pasiekusios, pagrindinių paslapčių neatskleidžia. Pavyzdžiui, kas yra kokybė, arba tas pats suvokimas, kaip sąmoningumo centras. Iš ko jie pagaminti, kaip tą substanciją pasiekti, įvaldyti. Akivaizdu viena, kad čia kalba apie gilųjį pasaulį, apie daleles, kurios su fizine realybe sąveikauja neįprastais būdais. Tokių pasaulių ieškoma dalelių greitintuvuose ir kolaideriuose. Ir jeigu tikėsime informacija, kuri pasiekia viešumą, tokio pasaulio pasiekti nepavyksta.

Tačiau taip tik sakoma. Yra daug dalykų, kurie oficialiai „neegzistuoja“, bet iš tikro yra faktas, nors dažnai apipintas įvairiomis legendomis ir mistifikacijomis. Tokia yra psichotroninė technika, spindulinė ir implantinė, kuri mano tinklaraštyje yra įrodyta; pirmiausiai mano, taip pat kitų žmonių, vadinamų Targeted Individuals, liudijimais. Todėl nenustebsime, kad ir kvantinė fizika yra daug toliau pažengusi, negu yra rodoma. O teoriškai, galima modeliuoti kokį tik nori fizikos gylį. Tai šiame tinklaraštyje jau esu padaręs.

Taigi sąmonę įmanoma pažinti. Taip pat ją įmanoma išplėsti, sukurti naujas sąmoningumo formas, kurios atspindėtų realybės dalis, iki tol buvusias nepasiekiamomis. Tada naudojant papildomas galimybes, atskleisti tą slaptą tvarką, kuri egzistuoja nematomose realybės stratose. Tokios tvarkos išaiškinimas parodytų holoplastinį tikrovės vaizdą, išaiškintų objektyvaus laksato struktūrą ir pritaikytų ją pažangių technologijų kūrimui. Civilizacija pasiektų ribą tada, kai būtų išnaudotas 100 proc. galimybių ir šiame pasaulyje judėti daugiau nebūtų kur. Tačiau tai daug darbo reikalaujantis uždavinys ir jis ne toks paprastas kaip gali pasirodyti.

Holoplastinės technologijos sukurtų dirbtinę realybę, kuri gebėtų konkuruoti su natūralia ir būtų netgi daug pažangesnė už natūralią. Plėstųsi dirbtinis pasaulis ir tai sukeltų pavojų natūraliai biosferai. Tačiau abejoju ar dirbtinis pasaulis ilgai išsilaikytų ant planetos paviršiaus. Jis greitai persikels į kosmosą, kur tuštuma ir negyva materija ir dirbtinės gyvybės palaikymo sistemos būtų pagrindas kosmoso gyventojams. Tai ir yra dirbtinio pasaulio tikslas – sukurti prielaidas plėtrai kosminėje erdvėje, kuri beribė ir kur galimybes riboja tik technologijų neturėjimas.

Gali pasirodyti, kad atsakymas yra ne dirbtinės gyvybės užprogramavimas, bet dirbtinės sąmonės sukūrimas. Mokant kurti kokybines reprezentacijų formas, galima sąmoningais vaizdiniais paversti, bet kokią techninę ir technologinę informaciją, panaudoti ją tikrovės suvokimo išplėtimui. Tam reikia naujo požiūrio į žmogų, į smegenis, kuris peržengtų primityvų materializmą ir biologizmą, ir matytų tikrovę, avangardinės fizikos dėka, gilesnę, tokią kokia ji yra iš tikro. Yra paviršiaus pasaulis – jis jau ištyrinėtas, tačiau yra ir gelmė – ją taip pat reikia pažinti, kad ir kaip tai būtų sudėtinga.

Tai nėra lengva ir tai gali atrodyti skirta ne kiekvienam, nors yra pakankamai ambicingų žmonių, kuriems tai darbas pagal jėgas. Tačiau jie turi atsisakyti standartinių proto formų ir formuoti kitokį savo sąmonės modelį, kuriame informacija perdirbama kitokiais būdais. Reikia tobulėti savo viduje ir ne vien kaupiant išorinę informaciją, bet gilinant sąmonės formas, siekiant sujungti gilesnius sluoksnius, iškelti į realiną visą jos vaizdą. Tokia sąmonė yra holoplastinė sąmonė ir jos įgijimas ezoterikoje (tai neturėtų atrodyti keista) vadinamas pakilimu. Tai neįprastas pakilimas, nebūtinai pagal populiarąją ezoteriką. Toks pakilimas iš tikro tėra gabumų išplėtimas.

Kaip visi gabumai veikia, aprašiau santraukoje „Pakilimo pradžiamokslis“ (2016). Šios santraukos tikslas – išmokyti žmogų į savo protų sistemą įtraukti visus žmogaus gebėjimus, net tuos, kurie atrodo su mokslu nesusiję. Galima paklausti, kaip su mokslu susijęs oneiriumas. Sapnas nėra pažinimo instrumentas, tačiau sapnas gali būti pažinimo objektas, ir domina kaip tam tikras įdomus sąmonės mechanizmas, kurį žinodami daug geriau suprasime žmogų. Todėl ir naudoti reikia viską, taip pat tyrinėjamas turi būti visas žmogus, kaip esu pasakęs – visas žmogaus spektras. Svarbiausia – atsisakyti pasenusių ir neproduktyvių metodų.

Neuroninis biologizmas yra per daug ribotas modelis, kuris turi būti išplėstas. Pati neurono, tokio kokį jį piešia vadovėliuose koncepcija yra pasenusi. Mano išplėtimas susijęs su tuo, ką viešinu paskutinius kelis mėnesius, o būtent trijų sluoksnių piramidinį žmogaus modelį: fizinė brana – informacijos šaltinis, gnostinė brana – dinaminė šablonų sąveika, ir luksorinų laukas – realino objektyvumo pertvara, kuriame susiformuoja suvokimas, suformuojantis į kokybes informaciją iš žemesnių sluoksnių.

Nesunku suprasti ir mano mintį. Tokią trisluoksnę struktūrą turi turėti atskiras neuronas ir visos smegenys. Pirmas – fizinio neurono sluoksnis, kuris ištyrinėtas; toliau gnostinis neurono antstatas, kuris gali būti įaugęs kaip laukas į fizinį neuroną arba gali būti atskiras gnostinis neuronas; ir trečias sluoksnis – luksorinų debesis, kurį skleidžia tam tikri kvantai, trisluoksnio neurono sandaroje ir pritraukia iš aplinkos tam tikrą pseudo-Higgso kondensatą.

Tokia neurono anatomija. Bet dar svarbesnė – fiziologija, kuri yra vadinama veiksmo potencialu, perduodančiu informaciją. Aprašyta trijų aukštų sandara reiškia, kad ir veiksmo potencialas perduodamas per visus aukštus, kaskadiniu principu: fizinis neuronas – gnostiniam neuronui; gnostinis neuronas – luksorinų laukui. Veikia tam tikras rezonansas ir sinchronizacija. Paprastame neurone tai tik elektra; gnostiniame neurone – gnostinės srovės, sukuriančios juslinių šablonų dinamikas, įeinančias į ekranų pagrindą; ir rezonansas su luksorinų kondensatu įžiebia neurono trečiame aukšte suvokimo kibirkštį, kuri yra sąmonės pagrindas.

Pasiekus tokią smegenų gelmę, būtų galima pamatyti visą žmogų, visą jo sandarą, suprasti kaip veikia protas ir galiausiai sukurti dirbtines jo imitacijas. Tam reikia žinoti kaip generuojami sluoksniai neurone, koks mechanizmas ir jį pamėgdžioti. Tada būtų galima net sukurti antrą ir trečią egzokorteksą (dirbtinę smegenų žievę) ir sujungti ją su natūralia smegenų žieve. Į dirbtinius korteksus būtų galima įdėti visas turimas technologijas: televizorius, radijo ryšius, kompiuterius, telefonus ir ką tik nori, taip pat jų valdymą mintimis. Tai vadinama SKS (sąmonės kompiuterio sąsaja).

Aišku ir tai, kaip toks žmogus dabar fantastikoje yra vadinamas. Tai būtų biokiborgas. Medicina ištyrusi fizinį kūną – jo nesunaikino. Reikia tikėtis, kad ištyrus sąmonę – ji taip pat nebus sunaikinta. Tai bus panaudota žmogaus patobulinimui. Kad ir kokios būtų natūralaus žmogaus galimybės, jis niekada neprilygs biokiborgo galimybėms, nes biokiborgas bus visų specialybių genijus, su fenomenalia atmintimi ir operuojantis begaliniais informacijos kiekiais.

neuronas

(Ne)pakeičiamos prigimties klausimas

Esmė ir egzistencija

Klausimai „kas yra sąmonė?“, „kas yra žmogus?“ iškilo seniai, tada, kai žmogus dar tik pradėjo mąstyti. Šių klausimų pradžia yra istorijos objektas, kurios tikslas atsakyti „kur, kada, kas ir kaip“ (kur aiškino, kada aiškino, kas aiškino ir kaip aiškino), kiek prieinama iš pasiekiamų šaltinių. Šitoks paklausimas nubrėžia kelias atsakymo galimybes ir teorijas: a) žmogus turi į jį įdėtą nekintamą prigimtį, tik reikia ją išsiaiškinti ir b) iš žmogaus galima padaryti ką nori, bet reikia gerai praplauti smegenis ir sukurti tinkamą kontekstą (psichosocialinė inžinerija) arba sukurti biologinės informacijos valdymo priemones (genetinė inžinerija). Pirmu atveju, išeinama į ieškojimų kelią, o antruoju kuriama matrica, šablonas, kurią būtų galima uždėti ant žmogaus.

Šios dvi kryptys atspindi ir hierarchinės organizacijos perspektyvą: viršuje norima, kad iš žmogaus būtų galima daryti bet ką, pagal iškilusius organizacijos poreikius – toks yra megalomaniškas valdžios troškimas. Kitaip sakant, tikima, kad tai, kas yra žmogus – nustatoma valdžios. O pavergtoms apačioms kalama į galva, kad nekintama prigimtis jau nuo amžių pradžios yra surasta, ant jo uždėta iš viršaus, ir žmogus turi šiai „lemčiai“ paklusti. Savęs kūrimas persekiojamas ir juodinamas, tariama, kad neteisėtas maištas yra savivalė prieš Dievą, Gamtą, Valdžią, Tautą. Galima pasirinkti kas patogiau pagal esamą padėtį.

Iš tikro save (ir kitus) kuria nežabota galia, pagal savo poreikius. Šie poreikiai, jeigu „kuriamas“ Kitas, yra išnaudojimas, eksploatavimas ir t.t. Vergas turi patarnauti, gaminti, kurti, prižiūrėti ir t.t. Kitais atvejais, kai nėra nežabotos galios – tai virsta maištu prieš „valdžią“, kuriai reikalingas ne „bet koks“ žmogus, ne toks, kuris pats save susikuria pagal savo matymą, bet toks, kurį būtų galima eksploatuoti nusistatytais tikslais.

Galima manyti, kad visi esiniai turi savo nustatytą prigimtį ir ją žino net neklausdami. Tokia yra visa gamta. Tačiau palyginimui čia tinkama citata iš Sartro, kuris teigia, kad žmogui „egzistencija eina pirmiau už esmę“. Egzistencija yra ne kas kita kaip esmės kūrimas. Ką žmogus susikuria savo laisvai valdoma egzistencija, toks ir yra. Ši tezė taip pat reiškia ir jau minėtą situaciją, kai egzistencija užgrobiama valdžios, kuri kuria esmę jau pagal savo įsivaizdavimą.

Manau, kad su žmogumi situacija sudėtingesnė nei su kitais esiniais. Nes kūnas turi pirmesnę esmę ir ši esmė pereina į tam tikrą kūno galimybių apibrėžtą egzistenciją. Sąmonė, atvirkščiai, yra „tuščia“. Jos egzistencija pasirenkama, susikuriama ir tik tada išpildo savo apsibrėžtą esmę. Sąmonė susikuria save, savo formas, o kūnas yra toks, koks duotas gamtos. Tačiau naujausiais laikais, sąmonės psichosocialinė inžinerija (egzistencijos užgrobimas) jau netenkina. Inžinerijos prerogatyvą bandomą pasigrobti ir kūno egzistencijos užgrobimui, turint tikslą formuoti ir performuoti kūno esmę (prigimtį).

Tada žmogus formuosis/bus formuojamas valdžios visas toks, kokio reikia eksploatavimui, pvz., psichikos inžinerija – smegenų plovimu, socialinė inžineriją – egzistencijos užgrobimu, kuri paverčiama „darbu“, ir biologinė inžinerija pirmiausiai per manipuliavimą genais arba psichotroninė inžinerija dedant implantų plokšteles į smegenis ir t.t.. Svajonė tokia, kad prievarta primetus bet kokią egzistenciją, galima būtų performuoti viso žmogaus esmę, padaryti ją kokią nori.

Gamtinė ir „aukštesnė“ prasmė

Aptartame kontekste galima kelti žmogaus gyvenimo prasmės klausimą, kuris labai glaudžiai susijęs su žmogaus prigimties klausimu. Žmogaus prigimtis siejant jį su gyvenama aplinka yra nustatyta ar ne, ji turi kokią nors aukštesnę prasmę, ar visas žmogus yra gamtinis? Žmogaus prigimtis gali būti tokia, kad jo gyvenimas bus be jokių aukštesnių prasmių, vien tik paprastas išlikimas ir dauginimasis sudėtingose planetos aplinkose.

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė gali būti tik gamtinė ir ji gali būti aukštesnė nei gamtinė. Gamtoje yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos turi daryti visi gyvi organizmai: išgyventi ir daugintis. Išgyvenimas, biologine prasme pirmiausiai yra prasimaitinimas. Vystantis kultūrai, prasimaitinimo klausimas praėjo tokią evoliuciją: iš pradžių buvo medžioklė, žemdirbystė, ir galiausiai gamyba. Reprodukcijos klausimas taip pat praėjo tam tikrų socialinių formų evoliuciją.

Aukštesnė prasmė šiame gamtiniame kontekste glaudžiai susijusi su biologinės informacijos klausimu. Tai yra genetika, kuri saugo, keičia ir tobulina biologinę organizmų vystymosi programą. Čia ryšys yra su visa rūšies evoliucija, biologiniu kitimu. Individas trumpai gyvena pirmiausiai todėl, kad rūšies evoliucijai reikia intensyvios kaitos ir organizmų perprogramavimo. Jeigu žmogus gyventų ilgai, evoliucija būtų daug lėtesnė.

Taigi čia yra užslėpta ir tam tikra gamtinė prasmė, organizmo informacijos saugojimas ir perdavimas, nebloginant rūšies savybių. Čia atsiranda toks paradoksas: individo prasmė yra rūšis (programa), bet pati rūšis individualizuotai neegzistuoja. Rūšis – tai programa, o ne individuali substancija. Tad išeina, kad individas tik aptarnauja programą. Jokios kitokios individualios prasmės gamtinis individo gyvenimas, tikima, neturi.

Yra tik maistas ir dauginimasis, o visa kita tarnauja šiems tikslams. Čia išliekama kūnų arba organizmų lygmenyje, kuris yra realizuota rūšies informacija arba biologinė programa. Bet yra ir kitas ne rūšinis, bet pirmiausiai individualus prisitaikymas, vadinamas informacijos sujungimu sąmonėje. Šis sujungimas reikalingas tam, kad individas išgyventų tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Žmogaus evoliucija šioje vietoje yra kultūrinės evoliucijos terpė, kurioje pažinimo informacija tampa vis svarbesnė, kol šis informacinis mechanizmas, ar organizmo būsena, tampa pagrindine.

Tarp šių dviejų informacijos rūšių (reprodukcinės ir pažinimo) atsiranda net konkurencija ir susiformuoja dvi stovyklos, genetikų ir gnostikų. Vieni svarbiausiu žmogaus uždaviniu laiko programos aptarnavimą, o kiti gnostinių gebėjimų vystymą. Gnostikai istorijoje įgyja vis didesnį svorį, ir iš šios krypties išsivysto gnostinės informacijos sujungimo svarbos teorijos, kurios esmė yra tokia, kad prasitęsia ne tik organizmas, bet ir sąmonėje yra informacija, programa ir „reprodukcija“, kai žmogui mirus, jis kaip asmuo neišnyksta, bet pereina į kitą egzistenciją.

Pagal sudėtingumą ir įspūdį, biologinės programos nublanksta prieš žmogaus sąmonės galimybes ir natūraliai pradedama tikėti, kad svarbiausia ne biologinė informacija, jos saugojimas, bet individuali sielos informacija, kuri ne tarnauja genetikai ir reprodukcijai, bet yra svarbi pati savaime, nes yra ne tik organizmo evoliucija, bet visų pirma ir sielos evoliucija. Organizmo evoliucijai svarbu išlikti konkurencijoje ir sėkmingai prasitęsti, o sielos evoliucija turi atrastus savo „kelius“ (žinios, treniruotės, lavinimasis, elgesio etika ir t.t.).

Kūnas turi esmę, nes jis yra programos realizacija, sąmonė taip pat yra koduojama genetiškai, bet į šį pasaulį ji ateina visiškai tuščia, jos formos įdedamos vėliau, santykiuose su gyvenama aplinka. Galimos įvairios sąmonės formos, bet organizmo programa yra viena. Ir kyla klausimas, kaip yra su prigimtine šių žmogaus dalių esme. Kūnas apibrėžtas, bet formuojamas genetinės bioinformacijos, sąmonės formos sukuriamos aplinkos.

Žmogui kaip konkrečiam individui pavaldi tik gnostinė dalis, jis gali keisti savo sąmonės informaciją, bet negali performuoti organizmo, šis performavimas yra už atskiro individo ribų ir jam neprieinamas. Sąmonė prieinama, ją žmogus gali lavinti, aukštinti, tobulinti. Jis gali lavinti ją pats arba tai gali daryti kiti. Čia susiduriame su įvairių inžinerijų klausimu, psichine inžinerija, socialine inžinerija, ir genetine inžinerija. Kad žmogus neturėtų išankstinės užprogramuotos ir nepakeičiamos esmės pirmiausiai svajoja valdžia, tai yra socialinis struktūrinis elitas, kuris nori valdyti viską, ne tik sąmonę, bet ir kūną. Taip iškyla mokslininko figūra, kurio tikslas surasti metodus dirbti su įvairiomis natūraliomis informacijos sistemomis, psichine informacija, genetine informacija ir t.t.

Šitaip konkurencinės kovos drama, kuri natūraliai vyksta šimtus tūkstančių metų, lėtas genetinės informacijos kitimas, suspaudžiama į vieno žmogaus gyvenimo ribas. Nes genų inžinerija greitai užaugina „patobulintus“ organizmus, ir „žemesnė rasė“ tampa nebereikalinga šimto metų atkarpos ribose. Kad tai būtų įmanoma psichologiškai, turi būtų visiškai performuota ideologinė visuomenės sistema, kuri leistų tokį struktūrinio elito elgesį su žmogumi. Tokio susidievinimo pasekmės gali būti sunkios. Niekas nežino kokias pasekmes gali sukelti neišmanantis žaidimas su biologine genetine informacija.

Ribos peržengimas

Tokios yra dvi informacijos sistemos, tarp kurių vyksta konkurencija. Tai yra genetinė informacija ir gnostinės informacijos sujungimo sistema. Pirma yra rūšinė, neindividuali, o dvasios formavimas – individualus, pavaldus individualios valios įtakai. Genetikai laukia tobulesnio organizmo, o gnostikai kuria dvasinės evoliucijos teoriją. Pavyzdys, gali būti religinės reinkarnacijos ir karmos idėjos, kai tikima, kad sąmonės klonuojasi kaip kūnai. Naujas kūnas yra nauja genetinės programos realizacija, kažką paveldinti iš ankstesnių organizmų, bet su modifikacijomis; nauja sąmonė yra ankstesnės sąmonės reinkarnacija, kuri neatsimena savo ankstesnių „gyvenimų“ ir yra pavaldi karmos „dėsniui“: jeigu siela buvo gera – laukia evoliucija, o jeigu bloga – deevoliucija.

Ribų peržengimas, kurios apibrėžia tokias žmogaus esmes, kyla iš aukštesnės sisteminės klasės, kuri tiek susižavi galia, kad pradeda žaisti dievų žaidimus. Jie nori valdyti ir genetinę informaciją, ir informacijos jungimo procesą sąmonėje su psichotronine technika. Todėl visi ryšiai su žmogumi ir požiūriai į jį tampa požiūriu į biologinę „medžiagą“, ir pagrindinis metodas yra įvairios inžinerijos, kurios šią medžiagą formuoja. Tai yra psichosocialinė inžinerija, kuri paskiria žmogui tam tikrą vaidmenį organizacijoje, ir genetinė inžinerija, kurios tikslas organizacijos elitui kurti patobulintus individus, biologinę medžiagą, veikiančią našiau ir efektyviau. Ir nori, kad šis procesas būtų toks greitas, kad rezultatai matytųsi vieno žmogaus gyvenimo ribose, vietoj šimtų tūkstančių metų.

Savęs formavimo idėja

Visų gyvybės rūšių prigimtys turi panašias formas, arba fiziologines ir anatomines struktūras. Kitaip sakant yra bendra ir nekintama visos gyvybės planetoje esmė. Skiriasi tik išorinės detalės, o vidus – tas pats. Tačiau biologinė programa turi galimybę keistis tam, kad prisitaikytų prie kintančios aplinkos. Tai yra pamatinė esmė. Tačiau nelendant į pačią gelmę, šias išorines formas taip pat galima laikyti žemesnio lygio esme. Pavyzdžiui, vandenyje plaukiojanti žuvis ir sausuma lakstantis žinduolis. Žuvies ir žinduolio prigimtys (esmės) skirtingos taip, kaip skiriasi rūšys gyvenančios skirtingose aplinkose, bet kaip gyvybės – jų prigimtys vienodos.

Gyvybę performuoti gali tik aukštesnės jėgos, jeigu tokios yra. Galbūt įmanoma rasti būties formas, kurios yra ne tik negyva ir gyva substancija, bet ir kažkokią trečią arba ketvirtą formą. Žodžiu, gyvos materijos prigimtis yra, bet ji nėra vienintelė ir nekintama. Nors šis procesas toli peržengia individualią egzistenciją. Individuali sąmonė savo biologinės programos valios pastangomis keisti negali. Bet jeigu esme pavadinsime dar konkretesnes savybes ir formas tai sąmonė jas keisti gali. Kultūrinės tradicijos, ritualai, gyvenimo būdas ir t.t. Jeigu prigimtimi ir esme laikysime šias išorines formas, tai jas taip pat iš principo galima performuoti, tačiau socialinė organizacinė kontrolė tokia, kad tam gali reikti dešimtmečių ar net šimtų metų socialinės raidos. Individo gyvenimo rėmuose šios vertybės valdžios propaguojamos kaip nekintamos.

Šioje tikrovėje evoliucija perėjo per tokius etapus arba šuolius, kurie rodo, kad prigimtis lėtai vis dėlto keičiasi, nors valdomi ne individo, bet anoniminių biofizinių realybių, apie kurias žinoma labai mažai.

a) Negyva materija virto gyva materija.

b) Iš vandens gyvybė peršoko į sausumą.

c) Iš biologinio gyvūno organizmo peršoko į dvasią.

d) Dabar gyva materija siekia pakeisti substratą ir savo kūną bei dvasią siekia perkelti į technologinius aparatus.

Žmonija yra kryžkelėje – ir turi rinktis arba natūralų dvasios vystymasį arba kurti „dvasingas“ mašinas. Taip pat technologijos reiškia, kad žmogus kaip individas toks susidievinęs, kad prigimties keitimo mokslinius rezultatus nori matyti jau savo gyvenimo atkarpoje. T. y., milijonus metų vykstanti prigimties kaita, evoliucija, kaip minėtais etapais, suspaudžiama į šimtmečius, o gal net dešimtmečius. Tai yra „grandiozinis“ dvasios atverto mokslinio pasaulio pasiekimas.

Žodžiu, prigimtis nėra nekintanti, bet jos keitimas – ne žmogaus reikalas. Tad kaip suprantame šūkį „formuoti save“? Tai liečia ne biologinį organizmą, bet aukščiausią informacijos sujungimo sistemą, kuri anksčiau tarnavo biologinėms reikmėms (išgyvenimui ir dauginimuisi), bet istorijoje vis labiau laisvėjo ir sukūrė savo dvasios viršenybės sistemą. Šis pokytis buvo tokia reikšminga revoliucija, kad net genetinė biologinė programa tapo nesvarbia. Juk galbūt siekiama net iš viso ištrūkti, jei tai įmanoma, iš žmogaus organinio substrato. Tad pirmiausia genetinę informaciją siekiama užvaldyti su genų inžinerija, kad evoliucijai užtektų kelių dešimtmečių vietoj milijonų metų. O po to, sukūrus galingesnius informacijos apdorojimo sugebėjimus, šios programos visiškai atsikratyti. Jeigu yra aukštesnės egzistencijos formos, kam šita primityvi organika reikalinga. Lieka tik dvi galimybės – konservatyvi ir libertarinė.

Šitaip žmogus gali formuoti save arba užsiimti kitų žmonių „biologinės medžiagos“ inžinerija. 1) Informacijos sujungimo sąmonėje inžinerija, 2) organizmo genetinė inžinerija. Paprastai tokius dievų žaidimus žaidžia įvairūs sisteminiai elitai, kurių tikslas užvaldyti visas nišas ir suabsoliutinti savo asmeninę valdžią. Atseit, žmogaus prigimtį lemia ne gamta, ne pats žmogus, bet planetos valdžia. Iš tiesų taip buvo visada, nors atrodo, kad dabar vyksta kažkoks keistas perversmas.

Juodasis transhumanizmas

Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“, tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio“. Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna“, jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai“. Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga“.

Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi – valdžia, aristokratija, oligarchatas – vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis – lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas – „negalioja“. Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma“, agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją“, vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?“ – labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas – išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika – priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba“; ir šis darbas jau buvo apibūdintas – tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.

Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija – ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia – savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį“, ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.

To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą“, kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (– Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.

Naivaus klausimo „kodėl?“… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.

Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita – svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia – priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus – kovoja ir priešinasi.

Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai – ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo“…

Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.

…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai – smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti – ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia – ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu – nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais – negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės – pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti – išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?“ reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…

Iliuminatų transhumanizmo samprata (3)

Pasaulis ir sąmonė

Informacijos teorija

Šiuolaikinės teorijos atskleidė, kad yra du pagrindiniai gyvybės komponentai: materialusis ir informacinis. Šios dvi dalys savo ištakose turi būti kuriamos tam tikros jėgos. Materija – įbūtinama, o informacija – užrašoma. Klausimas „kas kuria?“ per visą istoriją eina kaip pagrindinis motyvas. Materija yra amžina ir jos niekas nekuria arba ji kuriama Dievo iš nieko. Informacija užsirašo savaime, į materijos pasaulio vidų įtraukiant empirines formas, arba ją parašo kažkas. Jeigu gyvybės konstravimo mechanizmas įrašytas į materiją, tai jį greičiausiai sukūrė pats tikrovės pagrindas, t. y. Absoliutas įbūtinantis šią tikrovę.

16 a. sukurtas mokslinis metodas vis labiau artėjo prie šios minties – „materijos paslaptis žinoti gerai, nes tokios žinios duoda instrumentus ją valdyti, bet dar svarbiau išsiaiškinti informacijos paslaptis, nes jos duoda galimybę kurti“. Mokant programuoti molekules, galima kurti bet kokias gyvybės formas. Mokant valdyti branų samplaiką smegenyse ir žinant, kaip jose laikoma informacija, galima kontroliuoti bet kokias sąmonės formas. Šitaip įmanoma sukurti naują būtybę arba ateities žmogų, visais atžvilgiais gerokai lenkiantį dabartinį. Tai neišvengiamai ateina ir reikia spręsti kaip su šiuo nauju pasauliu tvarkytis. Technofobija nėra sprendimas, nes ji pakilusios upės vis tiek nesustabdys. Reikia žiūrėti kaip „tvariai“ būtų galima patobulinti save patį.

Todėl užvaldymo motyvų vedami mokslininkai ir braunasi į šią sritį, kuri vadinama materialios arba idealios informacijos teorija.

Viena teorija teigia, kad informacija nėra atskira būties forma šalia substancialumo. Greičiau tai įprastinės materijos savybė, kurią judėdama pati materija gali perkelti iš vienos vietos į kitą. Kitaip sakant, šitaip palaikoma informacijos substancialumo hipotezė. Šios teorijos šalininkai mano, kad informacija nėra idealybė arba dvasia.

Kaip ir bet kokiai materijai būdinga, informacija juda, pernešama, keičiasi; įrašoma ir trinama, įforminama ir išforminama ir t. t. Tai reikštų, kad priimamas materijos pirmumo statusas. Jeigu pirmesnė būtų Informacijos idealybė (informacija kaip Dievas), tai ji būtų tas šaltinis, kuris materijai sukuria ontologines formas. Šitaip Šaltinis, susijungdamas su substancija, permesdamas jai „algoritmus“ kurtų visatą.

Taigi substancija arba pati kuria informaciją, implozijos būdu įtraukdama empirines materialaus pasaulio situacijas, arba informacija yra egzistencijos forma, kuri įsisupdama į materijos debesį kuria dėsniais pagrįstą Pasaulį. Dėsnis, tikima, kyla iš „informacijos“ turinio, kuris apibrėžia tam tikrų santykių kompleksą.

Kadangi informacija yra viena pagrindinių esaties formų, kyla klausimas „kas ją užrašo?“. Kaip buvo minėta, yra tokios teorijos: redukcionistinė, teigianti, kad informacija susikuria pati, veikiant materialiems veiksmams (tai yra savikūros teorija, pagal kurią lemiamą vaidmenį vaidiną gamtos dėsnių sistema, egzistuojanti savarankiškai ir amžina); pagal kitą teoriją, ji yra parašoma aukštesnės „gyvybės“ formos, kuria gali būti „kosminis protas“, būtiškąsias formas kuriantis savo „valios“ aktu.

Ši sritis neištyrinėta ir žmonės tik gali kelti teorijas ir spekuliuoti.

Sąmonės struktūra

Kaip paaiškėjo pirmame skirsnyje, materija ir informacija gali būti du vienas kitą persmelkiantys laukai. Materija gali būti persmelkta empirinių santykių ir situacinių konfigūracijų, formuojančių substancialią informacijos sistemą. Tai būtų santykinė informacijos kilmės galimybė. Arba informacija gali būti laikoma idealybine terpe, kuri įsisuka į materialios substancijos debesį ir jame suformuoja dėsniais pagrįstą pasaulį.

Einat toliau, sąmonės sandara gali būti panaši, tačiau nebūtinai tiesmukai kopijuojanti tikrovės karkasą. Žmogaus gnostinio pasaulio pagrindas yra tekantis šablonas, brėžiantis laiko evoliucijos vektorių. Šis šablonas yra iš vidaus ar išorės paimta ir suformuota informacija, kuri yra sąmonės pavidalų provaizdis. Šis šablonas iš tikro yra tvarus holograminis provaizdis, kuris sujungiamas su sąmonės lauku ir suformuoja jame tam tikrą daugiadimensinę perspektyvą, kuriame veikia asmens tapatybę turintis informacinis pavidalas.

Šablonas yra „atraminis laukas“, kuris į sąmonės struktūrą perduoda informaciją. Sąmonė yra substancijos būsena, atsirandanti iš gnostinės materijos „pažinimo“ arba informacijos susiejimo galimybių. Juslinis pasaulis ir jusliniai daiktai yra sąlyčio taškai tarp grynai informacinio šablono provaizdžio, ir sąmonės substancijos, sukuriančios vidinį vektorių ir vidinę perspektyvą, kurioje gyvena žmogus. Žmogus visada juda, arba teka, o šio tekėjimo atramos yra tik „lėtesnės“ struktūros, kurios pagal vidinio greičio perspektyvą pasirodo kaip stabilumo salos.

Visas šis vidinis/išorinis pasaulis yra sukurtas, įbūtintas idealybinės informacijos galimybių, kurios į šio pasaulio substanciją įrašo algoritmo kodavimo priemones ir materialius dėsnius.

Pasaulis, kuriame gyvena žmogus yra ta vieta, kurioje susiliečia du gnostinės materijos laukai. Šablonas yra tam tikras vidinis karkasas, kurį apgaubia sąmonės laukas kaip tam tikra gnostinės materijos būsena, kuriai atsirasti sudaro prielaidas visa materiali ir nemateriali realybė, koduojama idealybinės informacijos lauko, kurį galima vadinti tikrove. Ši tikrovė tik atrodo tvirta, stabili, kieta. Tačiau tokių ryšių sistema yra tik tam tikra informacijos forma užkoduota santykinė sistema.

Tai reiškia, kad jeigu tikrovėje yra užkoduotos psichikos ir kūno valdymo natūralios gnostinės galimybės, tai nėra jokių fizinių apribojimų sukurti ir dirbtines galimybes, kurios imituoja natūralų žmogaus valdymą.

Gnostinė materijos teorijos prielaidos

Gnostinės materijos paskirtis yra gauti informaciją, ją atvaizduoti ir suvokti. Aš šį procesą įsivaizduoju kaip gnostinių laukų susijungimą, kuris sukuria žmogų ir žmogaus vidinį pasaulį. Šio pasaulio galimybės apibrėžia žmogaus rangą.

Iliuminatų tikslas buvo – surasti tikrą žmogaus centrą, tą vietą, kurioje yra sukaupta visa jo esybė, kuri yra kažkas daugiau nei tik suvokimas ir informacija. Nes juos domina informacijos pernešimas į kitą substratą. Kaip jau sakiau, su informacijos pernešimu yra susijusios problemos, nes jis kuria kopiją, bet ne padaro sąmonę amžina. Jeigu padarius kopiją, originalo galimybės nepasikeičia, tai nėra tikras dieviškumas. Jeigu kopijuojama, arba dvejinama, viskas, tai nėra prasitęsimas, net jeigu sukuriamas telepatinis ryšys. Kopijuojant, dalis turi būti dvejinama, o kažkoks branduolys tiesiogiai perkeliamas į naują substratą. Jeigu tokio branduolio žmogus neturėtų, tai jis iš esmės būtų tik holograminė iliuzija.

Gnostinių laukų teoriją kurti sudarė galimybes matematinių eksperimentinių mokslų atsiradimas, kurie leido juos aprašyti, modeliuoti ir valdyti. Matematika, pavyzdžiui, aprašo galimybes atskleisti struktūrą, apskaičiuoti nežinomuosius, atlikti dėsningas transformacijas, kurios persikelia į fizinę ir sąmonės braną. Nesuklysiu pasakęs, kad pagrindinė matematinė forma yra lygtis, leidžianti surasti nežinomuosius parametrus ir juos transformuoti. Su matematika susijęs:

1) diskretiškų objektų,

2) kontinuumo dalių,

3) būsenų transformacijų skaičiavimas, naudojant įvairių rūšių laukus.

Su fiziniu pasauliu susiję jų modeliai, kurie yra

1) atominis modelis,

2) laukų modelis.

Atominiame modelyje naudojami diskretiški arba kontinuumų skaičiavimai, o laukų modelis pagrįstas būsenų transformacijomis (tai yra kvantinė mechanika arba kvantinio lauko teorija). Atominis modelis susijęs su klasikiniu materialiu pasauliu, o laukai aprašo ir užatomines realybes, be kurių būtų daug neįmanomų fenomenų. Pvz., užatominė yra šviesa, gravitacija, tamsioji medžiaga arba sąmonė. Akivaizdu, kad gnostinė materija gali būti aprašyta tik naudojant laukų modelius. Konkrečiai aš ją įsivaizduoju kaip kelių laukų susijungimą, kuris įgauna gnostinio debesies formą, kurio viduje atsiranda suvokiamas pasaulis ir žmogus.

Norint daryti psichotroninį poveikį reikia lauko pernešimo įrangos, kuri į gnostinį sujungimą gali prijungti papildomos pakeičiančios arba iškreipiančios informacijos. Suvokimo gnostinis laukas su informacijos atraminiu šablonu sąveikauja dėsningai. Tad prisijungus prie atraminio „debesies“, galima atidaryti psichotroninio poveikio kanalą, kuris sąmonėje virsta haliucinacijų srautu.

Kvantiniame lauke susikuria medžiagos sistema, sudaryta iš substancijos kvantų ir jėgų tarp jų, kurios atsiranda išspinduliavus ir sugėrus sąveikos kvantus. Dėl apsikeitimo kvantais tarp substancijos kvantinių sistemų atsiranda traukimo arba stūmimo jėgos. Įprastinė medžiaga yra kietos sutrauktų substancijos kvantų sistemos, formuojančios atominių gardelių junginius. Visi kiti „tamsieji“ dariniai gali būti nesąveikaujančios branos, tų branų kvantai, kvantų junginiai arba nesąveikaujantys atomai. Pavyzdžiui, nematomų fotonų spektras yra tamsioji materija, nes ji nematoma akims. Tačiau matoma matavimo prietaisams. O yra tokie nematomos materijos kvantai, kurie ne tik nematomi akims, bet nefiksuojami ir matavimui prietaisais, tad jie yra iš tikro „tamsūs“.

Šita tamsioji materija gali būti įvairių formų, tai nebūtinai yra nežinomos formos „atomai“, nes materija gali nebūtinai būti atominė ir nebūtinai turėti kietą sąveiką. Tai gali būti tamsiosios dujos, skysčiai, plazma ir t.t. sąveikaujanti gravitaciniais ryšiais.

Šitokia „tamsi“ gali būti ir sąmonė, turinti fizinį komponentą – atominę sandarą, klasikinius laukus ir nematomųjų tamsiųjų branų sąveiką. Šiose branose atsiranda gnostiniai laukai, kuriuose kopijuojamas aplinkinis „kietas“ (su stipria sąveika tarp biologinio organizmo ir daikto) pasaulis. Sąmonė kaip laukas yra apsikeitimas sąmonės branų kvantais tarp kietų molekulių, kuris sukuria suvokimo būseną. Į šią būseną įvedamas informacinis atraminis laukas, kuris yra aplinkinio pasaulio provaizdis, atsiveriantis sąmonės lauko suvokimo būsenai.

Formulėmis ši sistema gali būti aprašyta kaip indukcijos sąveika. Toks diferencialinės lygties principas naudojamas dažnai: elektromagnetiniai dėsniai, Einšteino gravitacijos lygtys, net analitinės mechanikos judėjimo lygtis. Vienoje lygties pusėje yra materijos krūvio tankis, o kitoje su tuo krūvių asocijuoti laukai. Arba vienoje pusėje materialus impulso energijos tenzorius, o kitoje indukuojamas fizinės branos iškreivio tenzorius. Taip ir smegenyse – elektromagnetinių laukų sistema ir jų indukuojami gnostiniai laukai, surišti su procesais fizinėje smegenų branoje.

Tuo pačiu principu veikia ir psichotroninė technika, kuri indukuoja išorinio poveikio sukeltus gnostinius laukus, įterpiamus į normalią sąmonę. Tai gali vykti kaip kažkas panašaus į Einšteino aprašytą fotoelektrinį efektą, kaip atomai apspinduliuojami fotonais, kurie padidina elektronų energiją, leidžiančią jiems ištrūkti iš atomų ir sukurti elektros srovę. Taip ir psichotroninės bangos išmuša psichinius kvantus iš sąmonės substancijų karkaso ir sukuria psichonines „sroves“, kurios generuoja gnostinius laukus smegenyse. Sąveikaudami tarpusavyje, šie laukai sukuria psichotroninį objektą, kuris gali būti mintis, vaizdinys ir t.t.

Ši sistema matematiškai gali būti aprašyta kontinuumų parametrais kaip „klasikinis pasaulis“ (fotonų, gravitonų laukai) arba kaip kvantinis pasaulis (kuriame iš lauko atsiranda, išnyksta ir keičia savo formą įvairios mikrodalelės). Kvantinis pasaulis aprašomas operatoriais, kurie išreiškia įvairias sąveikas tarp substancijos ir jėgos kvantų.

Šitokia sistema, leidžianti užmegzti telepatinį ryšį tarp smegenų, pagrįsta technologijų galimybėmis. Juodajame transhumanizme svarbiausias siekinys yra užgrobimas arba užvaldymas, kurio tikslas priversti žmogų paklusti arba primesti savo valdžią. Toks sujungimas yra įmanomas, net naudojamas kiekvieno žmogaus smegenyse skirtingų pusrutulių sujungimui. Kiekvienas pusrutulis turi savo atskirą receptorių sistemą ir atskirą pasaulį, tačiau aukščiausiame taške ši pusrutulių informacija yra integruota. Tą patį galima padaryti ne tik tarp vieno žmogaus pusrutulių, bet ir tarp skirtingų žmonių smegenų, kai daugelio sąmonių sistema integruojama į vieną visumą ir gali būti valdoma iš vieno centro.

Juodasis transhumanizmas šiuo pagrindu kuria vergovės sistemą, iš žmonių atimdami individualios egzistencijos galimybę.

Nusikaltėlių transhumanizmas

Artimiausiais laikais tai, kokios kieno teisės ir kokie apribojimai bus pagrindinė problema. Juolab kad šiuo metu šioje srityje visiškas chaosas ir anarchija. Iki tokio laipsnio, kad psichotroninės Iliuminatų technologijos prieinamos nusikalstamoms tarptautinėms grupuotėms, veikiančioms visos planetos mastu ir turinčioms savo kišenėje net silpnesnes vyriausybes.

Tokią informaciją būtina viešinti, nes savo „naują žmogų“ siekia susikurti ir nusikaltėlių mafijos, kurių svajonė užgrobti visos žmonijos ateitį.

Čia paliečiama dar beveik netyrinėta tema kuri vadinama „nusikaltėlių transhumanizmu“ (criminal transhumanism), kurio pagrindinis principas yra vergovinių santykių tarp žmonių atkūrimas ir savo psichopatinių sąmonių sudievinimas. Nes kuo didesnis atstumas tarp „seno“ ir „naujo“ žmogaus, tuo galingesnė vystosi paniekos ar net neapykantos energetinė struktūra.

Matau tokį iškilusį pavojų, kurio esmė yra ta, kad valdžios transhumanistiniai siekiai susivienija su nusikaltėlių transhumanizmu (ypač per jėgos struktūras valstybėse). Ir šį kartą jau taip pavojingai, kad reikia skubiai konsoliduotis ir įsitvirtinti visose strateginėse vietose, nuo kurių priklauso visuomenės gyvenimo valdymas.

Esmė ta, kad viską valdo pinigai, o mafijos bosai pinigų nestokoja. Tad turint atitinkamas lėšas, galima kurti nusikalstamą sistemą ne tik organizacinėmis priemonėmis, psichologija, jėga, smurtu ir prievarta, bet ir naudojant atitinkamas technologijas, kurios pasiekiamos valstybės mafijos juodojoje rinkoje. Valstybės pirmiausiais šias technologijas naudoja visuomenės valdymui, sukuriant su psichosocialine inžinerija kastų sistemą visuomenėje. Ilgalaikes tradicijas turinčios nusikalstamos grupuotės, kurios kažkada buvo mafija ir banditais, o dabar yra „juodieji aristokratai“, investuoja savo turtus į naująjį, juodąjį arba nusikalstamą transhumanizmą. Šis juodasis transhumanizmas dabar gali turėti net religinės sektos ar gnostinio agregoro formą. Yra išvystyta Iliuminatinė ir masoninė sistema, kuri turi savo žinių sistemą, hierarchiją, rangų struktūrą ritualus ir apeigas; švenčia „šventes“ ir atlieka simbolinius veiksmus, kurie gali būti pagarbos išraiška lyderiui „dievui“, pvz., sukeliant kančią ar aukojant žmogų ir t. t.

Kadangi užvaldžius informaciją, žmogaus sąmonei daryti poveikį nėra jokių apribojimų, tai visuomenė, padalinta į agentūrinių grupių valdomą sistemą, tampa nusikaltėlių organizacijos dalimi, kuri vykdo aukštesnės kastos įsakymus ir kenkdami žmogui gauna psichotroninį pastiprinimo signalą. Jaučia galią, pasitenkinimą, neapykantą, panieką ir t. t., kai suformuojamas patologinės būsenos provaizdis šablone, psichopatinį elgesį paverčiant „norma“ ir susikuriant psichologinio „pranašumo“ jausmą.

Šitaip net visa valstybė gali tapti psichopatų sekta, svajojančia užgrobti planetą ir „dar daugiau“. Todėl būtina labai atidžiai tyrinėti šį efektą, kai siela, vis labiau artėdama prie Šaltinio, darosi vis tamsesnė, kol galų gale tampa dievu kaip blogio įsikūnijimu. Tad ne veltui nusikaltėlių transhumanizmas dažnai turi satanistinių bruožų.

Naujoji Pasaulio tvarka yra ant slenksčio stovintis satanistinis transhumanizmas.

Pasipriešinimo galimybės

Sąmonėje turi būti užkoduotos galimybės priešintis vergovei. Sąmonės būsena/substancija, atsirandanti gnostinėse branose nėra totaliai priklausomos nuo informacinio kanalo. Nepriklauso nei nuo vidinės, nei nuo išorinės formos. Šitą savybę galima naudoti kaip netechnologinę gynybinę priemonę. Tai aišku yra tik „zen budizmas“, tačiau jis leidžia nepasinerti į visišką tamsą ir susikurti tokią strateginę vietą tikrovės sąrangoje, kuri nepasiekiama jokiems satanistams.

 

Iliuminatų transhumanizmo samprata (2)

Biologinė matrica

Gyvybės transhumanizmavimas

Apibendrindami visas žmogaus mokslų teorijas, galime apibrėžti tokias kertines sąvokas kaip rūšis, individas ir gyvybė. Į klausimą kas yra rūšis atsakyti paprasta – tai yra tam tikra biologinė programa, koduojanti ir keičianti individualią rūšies kopiją. Individas yra iš šios programos susikuriantis biologinis organizmas ir sąmonė. Gyvybė apjungia abu aspektus, bet svarbesnis yra individas, nes jis, kaip organizmas, yra akivaizdus, o programa yra nematomi kvantiniai procesai molekuliniame arba submolekuliniame lygmenyje.

Pagrindinės informacijos formos (reprodukcinė informacija ir aplinkos susiejimo informacija) susijungia smegenyse, kur sukonstruojamas substratas, leidžiantis atverti sąmoningą ir suvokiančią tikrovės gelmę, įjungiant gnostinius laukus. Šias formas labai intensyviai tyrinėja mafijos mokslininkai, kurie svajoja susidievinti individualios kopijos (konkretaus žmogaus) lygmenyje ir dar labiau, akivaizdžios gyvybės forma, šitaip sekdami Iliuminatų pėdomis, tam naudojant klonavimą, kaip tos pačios „versijos“ reprodukciją.

Tačiau organizmo klonavimas turi minusą – žmogus yra ne organizmas, bet sąmonė, o klonuojant ji gaunama tuščia ir dėl to formuojasi nauja, t. y., kita, asmenybė – klonas nėra tas pat žmogus. Todėl transhumanistiniai dievai (Iliuminatai) siekia klonuoti ne tik organizmą, bet ir sąmonę. Kaip tai siekiama padaryti priklauso nuo sąmonės teorijos. Pagal transhumanistus, sąmonė yra a) abstrakti būsena, ir b) informacija. Tad norint ją klonuoti, reikia mokėti paimti visą konkrečią sąmonės informaciją (kaip DNR) ir mokėti dirbtinai sukurti suvokimo būseną. Tada, sujungus konkrečią asmenybės informaciją su abstrakčia būsena, galima atkartoti sąmonę arba asmenybę. Kadangi dirbtinai sukelti būseną ir laikyti informaciją lengviau dirbtinėmis priemonėmis, tai klonuotas organizmas netinka, nes, kad dirbtiniu būdu į smegenis būtų galima perkelti klonuotą informaciją, reikia išmanyti absoliučiai visas smegenų paslaptis ir turėti atitinkamas technologijas.

Todėl transhumanistai ir svajoja apie visokius „pakrovimus“ arba „perkėlimus“ į dirbtinį substratą, kuris šiuolaikiniais terminais vadinamas superkompiuteriu arba dirbtiniu intelektu, tačiau juo neapsiriboja, nes yra galimybės kurti palankias struktūras ir kitose branose, ne vien fizinėje.

Iliuminatų transhumanistinė sistema

Informacijų įvaldymas ir užgrobimas pirmiausiai rūpėjo Iliuminatų valdžiai. Jie siekė sudievinti savo sąmones, šį sudievinimą vadindami Pakilimu. Transhumanizme ir posthumanizme tai vadinama „pakrovimu“ (Uploading). Šitaip jie siekė išaukštinti individualumą, paneigdami pagrindinį tikrovės principą, kad programa svarbesnė už individą ir individas tarnauja programai.

Sukūrus tokias technologijas, atsigaminimo ir atsinaujinimo ciklai įstringa Iliuminato sąmonės vietoje, kuri tapusi pranašumu ir valdžia, sukuria visą biologinį rūšies organizmą pavergiančiu epicentru. Tai yra matricos kalėjimas, kai šita vieta pradeda šokdinti visą aplinką (rūšis, pasaulį) pagal save. Laisvas rūšies tapsmas baigiasi ir susiformuoja vis labiau plintanti vėžinė metastazė, kurią Iliuminatas suvokia kaip artėjimą prie dieviškumo. Šitaip žlunga visa biologinė įvairovė, kuri į Iliuminatų sukurtą sistemą įtraukiama kaip kibernetikos objektas, arba valdoma mašina.

Kaip jau sakiau, nei organizmo, nei sąmonės klonavimas netenkina. Organizmas klonavimo metu nors ir replikuoja tą pačią programą, bet tai nėra tas pats organizmas tikrąja šio žodžio prasme. Net klonavus sąmonę, tai nėra ta pati Iliuminato esybė. Tai tik pradinės kopijos arba originalo pakaitalai. Pakaitalai yra žemesnis rangas arba lygis, nors tai leidžia dauginti save kiekybiškai. Kiekybinis dauginimasis per informacijos atkartojimą, arba dvejinimą, nededa lygybės ženklo tarp kopijų ir originalo. Taip yra todėl, kad kopijavimas ir perkėlimas nėra tas pats.

Žinoma kopijavimą (klonavimą) galima „patobulinti“ telepatiniu ryšiu, visus klonus paverčiant Viena sąmone. Šitaip kuriasi aukštesnė sistema, turinti vieną ir bendrą patirtį, kai šitaip originalai po truputį atmiršta, ir yra pakeičiami kopijomis, kurie savo ruožtu tampa originalais kitoms kopijoms ir t. t. Šitaip Iliuminatas tampa tam tikra natūralios rūšies atauga arba polipu. Tačiau jos galimybės tokios, kad jis pavergia rūšies programą, kuri priverčiama tarnauti Iliuminato pasaulio ir veiklos „vizijoms“, pirmiausiai saviplėtai.

Šitaip Iliuminatas užgrobia realybę, kuri paverčiama matrica, kuriama Iliuminato valdomos programos, o Iliuminatas yra Vyriausias programuotojas. Biologinės vergų kastos valdomos nebūtinai vien technologine psichotronika ir telepatija. Iliuminatų technologijos pažengusios tiek, kad sąmonės valdymo sistemą geba įrašyti į DNR kodą, ir „čipai“ bei psichotronika yra biologinės formos. Tai taip pat yra kvantinė programa, turinti tam tikrą karkasą (kaip elektrodinis implantas), bet yra užmaskuota biologinėmis molekulėmis ir dedama ne į smegenis bet į pradines lytinių ląstelių programas ir „čipus“ smegenys „užsiaugina“ pačios. Šitaip galima kurti vergo, prižiūrėtojo arba gubernatoriaus programą, kuris kontroliuoja visą Iliuminato valdomą vergovinę sistemą. Informacijos virsmų sistemos tiek įvaldytos, kad jomis galima sukurti kokią nori biologinę tikrovę. Visos šios planetos rūšys yra šitaip užgrobtos.

Bet tai prieštarauja tikrovės tvarkai – tikrovė nesiekia išpūsti savo programos jokioje grandyje. Grandis su begaliniu to paties kartojimusi yra programos klaida – visos individualios programos praeina, svarbus tik begalinis Kitimo procesas. Iliuminato matrica yra įstrigusi „programa“. Tai įvyko kai tam tikru momentu istorijoje buvo sukurtos Pakilimo galimybės, tai yra, sąmonė tapo nepriklausoma nuo vienintelio substrato, kuriame ji gali egzistuoti. Šis pakilimas susijęs su tokiomis galimybėmis:

1) organizmo klonavimas (be sąmonės perkėlimo) perimant fizinių branų DNR,

2) sąmonės klonavimas perkėlus sąmonės branų DNR (informaciją) į naują substratą, nebūtinai priklausantį nuo fizinės branos,

3) pasaulio klonavimas (matricos DNR informacijos perrašymas), sukuriant naują, vis atgaminamą tą pačią kopiją. Tai yra pakilimo esmė ir pagrindinis tikslas.

Taip prasideda „varžybos“ su Dievu, sutrikdant natūralią (dievišką) pasaulio raidą, ir prikuriant realybėje Iliuminatinių ataugų. Koks yra gyvenimas tokioje ataugoje priklauso nuo a) Iliumintinės sistemos, kurioje replikuojama rūšinė informacija, ir b) nuo paskirtos „misijos“, kurią žino tik pats Vyriausiasis Programuotojas. Tokio pasaulio likimas priklauso nuo to, kokios yra DNR galimybės atstatyti natūralią rūšies tvarką, kurioje valdo pati originali biologinė programa, eliminuodama tokių įstrigusių realybių sistemą. Pavyzdžiui, gali įrašyti „išlaisvintojo“ programą, kuri sutaiso visas sutrikusias funkcijas, ir tikrovė pradeda tekėti natūralia savo vaga, kurioje fizinis individas – laikinas, o perkėlimo galimybės priklauso nuo sąmonės branų galimybių.

Šitokioje sistemoje gimusi apribota sąmonė auginama ant iliuzijų pasaulio, kuris neišvengiamai įtraukiamas į vidų. Informacija yra apribota ir daugelis paslapčių nežinomos. Todėl, susidūrus su matricos pasaulio tamsiąja puse, stimuliuojamos abejonės, nepasitikėjimo ir atmetimo reakcijos. Pvz., netikint, kad šioje planetoje yra grupės, kurios naudoja telepatinę bendravimo sistemą, kad galima valdyti visas smegenų funkcijas, jas išplečiant ar susiaurinant. Kad galimi „stebuklai“, aiškiaregystė, ekstrasensorika ir t. t. Tai įmanoma todėl, kad visa tikrovė – programuojama, tik tai prieinama ne kiekvienam individui.

Psichotronikos eros pradžia

Apie psichotronines priemones rašiau taip, kad tarp eilučių būtų aišku kas ją naudoja – kompiuterio sąmonės sąsaja (KSS) pirmiausiai prieinama patiems galingiausiems ir turtingiausiems. Be abejo, tai yra valdžia ir oligarchtas, kurie savo tikslams siekti turi galimybę priemones rinktis iš pačių naujausių ir technologiškai pažangiausių. Šitaip planetos valdžia po truputį susikūrė viziją, kad psichotroninės priemonės turi būti sudėtos į visus žmones tam, kad bet kada jų vidų būtų galima perkelti į kompiuterizuotas atvaizdavimo priemones ir pažiūrėti „ką jie mąsto“ ir „kokie jų ketinimai“. Tai gerai veikia ypač tada, kai žmogus nežino, kad yra šitaip kontroliuojamas, tačiau didelių problemų nėra ir tada, kai žmogus žino. Šis planas, akivaizdu, yra totalinės priklausomybės sistema, kurioje mygtukas įstatomas į patį žmogaus asmens ir jo laisvės centrą ir šis centras tampa visiškai priklausomu nuo valdžios. Mąstai „ne tai, ką reikia“ – išjungia mąstymą ir nemąstai…

Buvo įprasta vaizduoti, kad tai nesąmonė ir kad tai neįmanoma, tačiau buko neigimo stadija seniai pasibaigusi ir spaudoje bei moksliniuose straipsniuose pasirodo vis daugiau informacijos apie naujus proveržius. O turtingiausi ir galingiausi seniai turi veikiančius prototipus. Tad dabar ne neigiama, bet tvirtinama, kad šios priemonės yra arba „ten kažkur“, arba naudojamos tik taikiems tikslams: nematančius padaro matančiais, negirdinčius – girdinčiais ir nemąstančius – mąstančiais… Tik jokiu būdu ne prieš žmogų, arba tai „valstybinė paslaptis“. Tačiau tiesa ta, kad pagrindinis KSS pritaikymas yra būtent kriminalinis, nukreiptas prieš žmogų, jo teises ir laisves. Dar labiau situaciją pablogina tai, kad ši sritis visiškai teisiškai nereglamentuota ir viešuose įstatymuose nėra net užuominų apie tai, kad mintys skaitomos ir įrašomos, galima valdyti žmogaus valią ir elgesį, keisti atmintį ir t.t. O tai seniai įmanoma ir negana to – labai plačiai naudojama, ypač teisėsaugoje, kurioje tai yra naujas informacijos rinkimo ir modifikavimo pagal operacijos poreikius būdas.

Kokios yra KSS apibendrintos funkcijos, nuo kurių priklauso ir įvairios pritaikymo galimybės? Galima gauti

1) kognityvinę psichotroniką, kuri išplečia kognityvines žmogaus galimybes (tokias pavyzdžiui, naudoja profesoriai),

2) komunikacijos psichotroniką, kuris susieja toli vienas nuo kito esančius žmones, panašiai kaip mobilus ryšys,

3) informacijos gavimo ir įrašymo psichotroniką, kuri pavyzdžiui, naudojama tardymo metu,

4) kūno valdymo psichotroniką,

5) fizinės ir psichinės būsenos monitoringo psichotroniką,

6) gabumų blokavimo su elektro- ir magnetostatiniais laukais, ir pan.

Matome, kad pritaikymo spektras labai platus ir jis nėra vien tik negatyvus – nėra abejonės, kad galima siekti ir gerų tikslų. Kaip atskirti „blogį“ nuo „gėrio“ – akivaizdu? Dažniausiai tai priklauso nuo to, kas valdo KSS, pats žmogus ar kiti – tai yra, valdžia, organizacijos ir oligarchai. Kai žmogus siekia savo tikslų, jis siekia sau tik gero – ko siekia tau kiti žmonės, nebūtinai pozityvu. Kitaip sakant, psichotronika yra pažanga, negana to labai didelis žingsnis į priekį, tačiau turi būti normali tvarka, o nusikalstami pritaikymai atvirai kriminalizuoti. To siekia planetinis Targeted Individuals judėjimas.

Nepaisant padidėjusio informacijos srauto, vis dar daug „netikinčių“, kuriems atrodo, kad minčių skaitymas ir įrašymas yra „iš fantastikos srities“. Šitiems netikintiems padarysiu trumpą mechanizmo aprašymą. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia žinoti šį tą apie pagrindinį smegenų fiziologijos procesą, kuris yra elektrocheminė veikla. Kas yra elektra žino visi, jeigu bent kiek girdėję apie laidininkus, puslaidininkius ir iš jų pagamintą elektroniką. Elektra – tai laidininkais ir puslaidininkiais judantys krūviai (paprastai elektronai arba jonizuoti atomai). Elektroschemos ir neuronų tinklai veikia panašiai tik neuronuose mikrosrovės sudarytos iš jonizuotų atomų, o tai reiškia, kad aplink neurono membraną pastoviai yra elektrostatinė įtampa, o krūviams judant, susikuria magnetostatiniai sūkuriai. Neuronų lokalus tinklas veikia tada, kai jis šitaip elektriškai susižadina ir perduoda signalus į gretimas ar tolesnes vietas smegenyse. Taip pat visi žino, kad kintamos srovės elektrograndinėse skleidžia elektromagnetines bangas, nes virpantys elektronai spinduliuoja fotonus, lekiančius šviesos greičiu. Pagrindinis principas tvirtina, kad šis elektrinis aktyvumas koreliuotas su psichinėmis būsenomis: mintimi, judesiu, jausmu ir taip toliau. Vadinasi išoriškai veikiant šį aktyvumą, galima į žmogaus „vidines“ psichines būsenas kištis. Kad tai būtų įmanoma, reikia sudaryti smegenų aktyvumo žodynus, o tada, jais galima išversti kas vyksta žmogaus sąmonėje, bet kurioje smegenų žievės vietoje.

Kaip nuskaitomos mintys? Fiksuojant implantais smegenų aktyvumą ir koreliuojant ką žmogus savo viduje daro. Tai pasiekiama indukcija kryptimi neuronas į imtuvo anteną, kuri gali būti smegenyse esantis implantas arba išorinė didelė biolokacinė antena. Kaip mintys įrašomos? Tai pasiekiama indukcija kryptimi siųstuvo antena (implantas arba išorinis įrenginys) į neuronus. Galima prieštarauti, kad jokia indukcija neįmanoma. Bet, pavyzdžiui, radijo ryšio antenos – veikia. Net mobilus telefonas funkcionuoja tokiu principu. Radijo bangos krinta ant antenos laidininko ir jame indukuoja mikrosroves, kurios sustiprinamos ir analizuojamos su elektronika, vadinama dekoderiu. Moduliuotos bangos iššifruojamos ir radijo išvestis paduoda atsiųstą informaciją. Lygiai taip pat sąmonė, kaip radijas, parodo informaciją – mintis, kuri buvo atsiųsta „radijo“ bangomis. Kita kryptis veikia taip pat, tik atvirkščiai – mintis skaito todėl, kad smegenų neuronų tinklai siunčia moduliuotas biologines elektromagnetines bangas, kurios implante arba nuotolinėje antenoje sukuria mikrosroves, kurios su elektronika iššifruojamos ir pagal žodynus išverčiamos į sąmonės mąstymo turinį.

Su tokia technika galima pasiekti daug tikslų, vienas iš kurių yra tardymas, vykdomas teisėsaugos organų arba žvalgyboje. Tai daroma žmogui žinant arba nežinant. Reikalas tas, kad implantus renkamasi įdėti taip, kad žmogus apie tai nežinotų. Miegant, užmigdžius su narkoze, pavyzdžiui, kokios nors nesusijusios chirurginės operacijos metu. Tai ypač populiaru kalėjime, kur visiems kaliniams įdedami implantai ir jie paverčiami valstybės „zombiais“. Tai labai patogu prokuratūrai, kuri nori laimėti visas bylas, tad įdėję šnekos centro blokavimo implantus, neleidžia tinkamai gintis teisme ir sumažina laimėjimo šansus. O jeigu prokuratūra vis tiek pralaimi, tai šitaip atkeršija žmogui sugriaudami gyvenimą.

Šiuo metu, KSS yra pati didžiausia valstybinė paslaptis, kuri slepia valdžios naudojamus neteisėtus visuomenės valdymo metodus. To paneigti niekaip neįmanoma ir kuo toliau, tuo visuomenė daugiau gauna įrodymų. Kai šie metodai galutinai išviešės, juos teks reglamentuoti įstatymais. O iki to, planetos valdžia kuria visokius planus, kaip šį „transhumanizmą“ įvesti į kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Noriu pridurti, kad psichotronika nėra vien tik tokia. Be šis jos variantas, pigiausias ir labiausiai paplitęs, bet tuo pačiu ir silpniausias. Implantus įmanoma surasti (lygiai taip pat kaip ieškant pasiklausymo aparatūros), net jeigu tai nanoimplantai ar mikronų dydžio elektringos daleles nanobotai. Toliau juos neutralizuoti įmanoma indukuojant pramušimo srovę, nors tai daryti smegenyse – labai pavojinga. Tačiau kažkas panašaus naudojama su elektrošoku. Sukelta srovė sugadina mikroschemas ir išveda jas iš rikiuotės. Taip pat galima trikdyti ryšį blokuojant elektromagnetines bangas. Šis procesas vadinamas jam‘inimu (angl. jam – trikdyti) ir jis naudojamas, pavyzdžiui, blokuojant mobilų ryšį kalėjimuose, ligoninėse ir t.t. Ir dar vienas įmanomas būdas yra ekranavimas, tačiau tam reikalingos tikrai veikiančios priemonės („Faradėjaus narvas“). Aišku, tam reikia specialisto arba žinių, taip pat lėšų įsigyti brangioms priemonėms. Taip pat yra tikra, ne mėgėjiška apsauga, kuri labai brangi ir kurios rasti įmanoma tik juodojoje rinkoje turint ryšių ir pinigų, nes valdžia arba oligarchai ne tik „puola“, bet ir turi „gintis“, nes visa tai naudojama prieš juos pačius konkuruojančių firmų.

Blogiausioje padėtyje yra žmonės, priklausantys žemiausiai klasei, nes jie neturi nei ryšių, nei pinigų; sistema visa susitarusi, tad nėra į ką kreiptis pagalbos. Todėl tenka išeičių ieškoti pačiam, apsunkintomis sąlygomis. Tokioje padėtyje atsidūręs žmogus pirmiausiai ieško pagalbos pas kitus: teisėsaugoje, žmogaus teisių organizacijose. Tačiau jos neranda. Tada tirti pradeda pats, kol supranta kas vyksta ir kas už to stovi. Ir trečia stadija, kai pradeda ieškoti praktinių gynybos priemonių. Pagrindinė problema yra galimybė „įrodyti“ ir antra problema, ieškant gynybos technologijų, – reikia moksliškai ištyrinėti psichotronikos mechanizmus ir šias žinias panaudoti konstruojant ar įsigyjant gynybos sistemas. Vienas iš aktualių klausimų būna parametrų išmatavimas su įvairiais matuokliais, nes dažniai ir kitos savybės, tokios kaip žodynai, visose valstybėse yra didžiausia paslaptis.

Taigi į klausimą kas nori susidoroti atsakymas paprastas: valstybė, arba sistema, ir konkurentai visose gyvenimo srityse. Tave vergu paversti nori valdžia ir oligarchatas, kuriantis globalinio užvaldymo darbotvarkę, kurioje laisvų žmonių visuomenė – nefigūruoja. Suprantama, tai daroma lėtai, kad viskas atrodytų ne kaip perversmas, bet natūralus „gamtinis“ procesas, o tam reikia 15 metų, 20 metų ir pan.

Neuronuose paslėpta vergovė

Valdymo technologijos

Žmogus visą savo „techninę įrangą“ turi šioje realybėje, todėl yra labai pažeidžiamas. Jeigu savęs nesaugo, rizikuoja patekti į technologinę, socialinę arba psichologinę vergovę. Kūnas pažeidžiamas tuo, kad jį labai nesunku apriboti, uždaryti išoriškai; taip pat galima sukelti skausmą ir skausmo baimę; galima įsibrauti į jo vidų, sukeliant ligas, sutrikimus ir t.t.; įmanoma net panaudoti genetinį ginklą, su kuriuo valdomas organizmo sandaros patologinis kitimas. Žmogaus psichologinių funkcijų „techninė įranga“ taip pat tokia pati visa išorėje, visa surinkta smegenyse, sudarytose iš neuronų. Ši technologija pagrįsta tuo, kad yra vidinė neuronų hierarchija smegenyse, suskirstanti tinklus į vadovaujančius ir paklūstančius. Vadovaujantys neuronai valdomi tam tikrais signalais, pavyzdžiui, žodžiais, kurie užgrobia vykdymo neuronus smegenų viduje, uždarydami juos į uždarą išorinę grandinę. Tai valdymas su semantinėmis haliucinacijomis. Kitas būdas yra pakeisti vadovaujančius neuronus dirbtiniais neuronais, t. y. elektrodais ir implantais, plėvelėmis ir plokštelėmis ir t.t. Taip vykdantys neuronai irgi uždaromi į paklusimo „meta-struktūrą“.

neuronasValdymas žodžiais jau praeitas etapas, nors savo vietą naujame pasaulyje išsaugojo. Jis buvo pakeistas implantų technologijomis, kurios veikia be sutrikimų ir reikalauja mažiau darbo, nes visą sistemą galima automatizuoti, atiduodant valdyti kompiuterizuotoms sistemoms ir dirbtiniam intelektui. Implantų technologijos veikia labai paprastai – per elektrodą į tinklą implantuojamas elektrinis sužadinimas ir neuronas įvykdo darbą, kuriam jis skirtais. Natūraliai neuronus valdo išoriniai receptoriai arba sudėtingos vidinės tinklų schemos, tačiau suradus galutines grandines, kurios atiduoda galutinę komandą, kai šiuos neuronus pasiekia veiksmo potencialai, galima juos įstatyti į išoriškai valdomą technologinę meta-struktūrą ir užgrobti galutinę funkciją. Šitaip žmogus išgirsta haliucinaciją, pamato vaizdinį, pagalvoja mintį, ar atlieka judesį, kurie yra ne jo. Sąmoningas valdymas šitaip pakeičiamas technologiniu valdymu, su kuriuo galima užgrobti visą žmogaus gyvenimą. Atimama valia, reikalinga pasipriešinimui vergovei, atimami lavinimuisi reikalingi sugebėjimai. Juk smegenyse veikia dviejų tipų signalai – veiksmo potencialai ir stabdymo potencialai. Reikiamu metu įjungus stabdymo potencialus, sustabdoma funkcija.

Visa ši sistema žinoma, tačiau kadangi prie jos prijungti visi žmonės, tai ji apsaugoma nuo viešinimo ir nėra galimybių ją kriminalizuoti, nes „stogą daro“ visi valstybės organizacijos zombiai. Apsaugos sistema yra hierarchinė, nes žemesnės klasės psichotroniką valdo aukštesnė klasė, kuri turi visas socialinių efektorių pritaikymo priemones, t. y., tuos, kurie šią situaciją bando paviešinti, išstumia į socialinį užribį, kuriame gali paleisti visas susidorojimo programas. Ši nusikalstama sistema tokia efektyvi, kad joje neįmanoma atlikti net pačių elementariausių gynybos veiksmų – susirasti ir išsiimti implantus, panaudoti surinktą medžiagą teisme. Valdantis žodis būna „psichinis ligonis“, o su technologine metastruktūra, su kuria valdomi neuronų tinklai, šiai „diagnozei“ paruošiamas pagrindas. Žmogus nevaldo nei savo elgesio, nei bendravimo ir tampa „neadekvačiu“. Dar blogiau kai iš išorinio kontrolės centro valdomi technoneuronai padaro nusikaltimą su pavergto žmogaus kūnu, nes tada žmogus atsiduria pačioje baisiausioje situacijoje, kuri žmogui įmanoma šioje tikrovėje. Žinoma, valdžiai pašalinti visus žmones nenaudinga, jie turi „dirbti“, tad valdymas apsiriboja kontrole, kad neiškryptų nuo sudarytos programos. Kai kam, ypač aukštesnėms klasėms, gali daryti net teigiamą poveikį – išplėsti gabumus, – bet tik tam, kad galėtų daryti paskirtą darbą. Jeigu kyla poreikis priešintis prievartai, iš karto įjungiamos „slopinimo“ programos: užblokuojama valia ir pasipriešinimui reikalingi sugebėjimai.

antenaIšorinė „techninė įranga“, iš neuronų tinklų sudarytos smegenys, neapsaugotos nuo poveikio technologijomis, todėl reikia imtis specialių apsaugojimo priemonių. Nes kai į jas įsibrauna nusikaltėliai – nelieka jokių pasipriešinimo galimybių. Taip yra todėl, kad įsibrovimas kompleksinis ir valdo visas „pavojingas“ funkcijas – valią reikalingą tikslo pasiekimui, protą informacijos paviešinimui ir statusą, kad būtum „nepatikimas“ šaltinis. Tai yra uždaras ratas – nes nuslopinami arba su lobotomija išpjaunami valdymo neuronai, o užgrobtas neuronas vykdo tik tas komandas, kurias įdiegia implantas. Kol implantas per užvaldytą grandinę leidžia elektrines sroves, tol žmogaus kūnas arba protas vykdo to neurono komandas kurias galima perduoti į bet kokią smegenų vietą. Tai padaryti paprasta, nes visi procesai paskirsto neuronus į veikimo etapus. Tam tikri etapai yra pradiniai, o kiti galutiniai. Šitaip galima surinkti visų žmogaus funkcijų galutinių vykdymo etapų tinklus ir tose vietose pastatyti valdymo meta-struktūras, su kuriomis galima, naudojant kompiuterio programas, įjungti arba išjungti norimas funkcijas. Šitaip žmogus uždaromas į vidinį kalėjimą, nors iš išorės gali atrodyti, kad žmogus „laisvas“ ir kad į jo gyvenimą nėra įsibrovimo. Kalama mintis, kad visada „pats kaltas“.

Šitaip vakaruose vaizduojamas „laisvas“ pasaulis, nors iš tikro yra zombių vaidinamas spektaklis. Iš išorės pasižiūrėjus – žmonių niekas nekontroliuoja ir jie gali daryti ką nori. Bet esmė ta, kad „norai“ valdomi su dirbtiniais neuronais, todėl jie visada tokie, kokių reikia valdžiai. Sukūrus tokią vidinės vergovės sistemą, išoriniai kalėjimai nereikalingi, tačiau tik todėl, kad visi žmonės yra vidiniuose kalėjimuose. Todėl galima „demokratija“, „laisvė“, „žmogaus teisės“ ir t.t. Koks žmogus laikomas etalonu, nesunku suvokti patyrinėjus pramogų industriją, kuri nutaikyta ne į pačius intelektualiausius žmones. Nes ji taip pat naudojama ne žmogaus stiprinimui, bet naikinimui. Tai gali nuteikti pesimistiškai, tačiau žiūrėjimas į pasaulį per rožinius akinius – taip pat nesustiprina. Sunkiausia išsivaduoti iš vergovės tada, kai nežinai, kad esi vergas. Ir netgi apakintas propagandos sieki šios būsenos kaip teigiamos, nes nesupranti, kad tai – kalėjimas.

Smegenų veikimo principas

Smegenų sistema iš biologinės pusės nėra vientisa, net jeigu kvantinio lauko lygmenyje ji yra vientisų lauko kontinuumų samplaika. Laukas dalinamas į vienodų tipų kvantus, kurie formuoja aukštesnes struktūras. Aukščiausia struktūra yra ląstelės, vadinamos neuronais. Smegenyse yra apie 100 milijardų neuronų ir 100-500 trilijonų sinapsių. Neuronas yra elektrinė sistema, o sinapsės valdo signalo plitimą ir elektrocheminio režimo įjungimą pagal tai, kokie neurono receptoriai įjungiami su neuro-mediatorių mechanizmais. Pats neuronas yra 4/1000 milimetro dydžio, o palyginimui atomo dydis yra 3/100 000 000 milimetro. Vadinasi atomas yra šimtą kartų mažesnis už ląstelę.

Smegenų sistemoje yra tokie lygiai: atomų, iš kurių sudarytos srovės, ir kurie skleidžia elektrinius ir magnetinius laukus (nes yra jonizuoti); molekulių, kurios valdo signalo perdavimą iš vieno neurono į kitą; ir ląstelių, kuri yra bazinis signalizavimo vienetas. Ši sistema elementari, tačiau daug sunkiau įvertinti, kurioje vietoje vyksta pagrindinis smegenų procesas – informacijos susiejimas ir atvaizdavimas vidiniame suvokime. Neuronai yra sensoriniai, kognityviniai, tarpiniai, ir motoriniai. Kiekvienas tipas turi posistemę, kuri nurodo signalo apdorojimo fazę. :Surinkimo, analizės, suformavimo ir veiksmo. Pavyzdžiui, kognityviniai neuronai surenka informaciją, ją apdoroja, suformuoja reprezentaciją ir perduoda komandą vykdomiesiems neuronams. Įprasta manyti, kad neuronas savo funkciją atlieka tada, kai jis generuoja impulsą arba kai juo prateka elektros srovė. Srovę gali praleisti gretutiniai tinklai arba technologinis neuronas, taip kaip jau rašiau prieš tai. Atomai veikia neurono viduje, molekulės – tarp neuronų ir neuronų tinklai atlieka savo funkcijas visos centrinės nervų sistemos atžvilgiu. Su vidiniais prietaisais (nano-implantai) galima valdyti viduje esančius atomus, nes jie – kaip antenos, sąveikaujančios su fotonų lauku. Dar lengviau tokiu principu valdyti neuromediatorių molekules, kurios išskiriamos į sinapses ir elektrochemiškai įjungia arba išjungia neuronų grupes. Tam gali net neprireikti vidinių technologinių neuronų.

Žinome, kad fotonai sklinda labai dideliu greičiu ir reaguoja su LF ir QGF sistemomis. Tai reiškia kad jos gali fotonus sugerti arba juos išsklaidyti. Sugerti fotonai keičia kvantinių sistemų parametrus ir tai gali būti jų valdymo pagrindas. Esmė ta, kad $ QGF \leftrightarrow FL $ struktūros yra elektrinio aktyvumo substratas. Q (kvarkai) ir L (leptonai) yra materijos kvantai, o G (gliuonai) ir F (fotonai) yra jėgos laukų kvantai. F (fotonai) yra elektrinio ir magnetinio lauko pagrindas, kurie dalyvauja arba informaciniuose procesuose, arba substancijos/būsenos kūrimo procesuose. Kitaip sakant, smegenyse reikia ieškoti dviejų struktūrų: informacijos apdorojimo ir reprezentacijos kūrimo. Informacija yra morfizmų perdavimas, kuris turi būti susijęs su tikrovės formomis; atvaizdavimas yra suvokimas kaip matymas arba supratimas. Potencialą kuria fotonai, o srovė yra materijos kvantų judėjimas. Ši sąveika vyksta iš dviejų pusių. Fotonai, kuria įtampos potencialus, o šie generuoja materijos kvantų sroves vidinėse neuronų struktūrose. Krūvių tankiai ir laukas labai svarbūs, nes rodo, kad neuronas veikia, vykdo savo funkciją. Jau sakiau, kad neuronai skirstomi pagal tai, kokiai funkcijos stadijai priklauso. Ir žinant šių neuronų vietas, galima tas fazes valdyti. Galima sužadinti pradinę fazę, nuo kurios funkcija prasideda arba įjungiama. Galutinę – kai duodama komanda funkcijos vykdymui. Taip pat tarpiniai paskirstomieji neuronai, kuriuos užblokavus galima sustabdyti funkciją ir t.t.

Psichotroninė technika nebūtinai valdo neurono vidų. Ji gali užgrobti ir sinapses. Reikia neužmiršti, kad molekulės sudarytos iš tų pačių atomų. Tai reiškia, kad tai tik į didesnę struktūrą sujungti $ \sum (QGF \leftrightarrow FL) $ laukai. Vadinasi molekulės (t. y. neuromediatoriai) irgi veikia kaip antenos. Tai reiškia reaguoja į poveikį, keičia savo parametrus ir dalyvauja sąveikoje su aplinka, ypač neuronų receptoriais sinapsėse. Koks pagrindinis neuromediatoriaus principas. Tai yra molekulė, išskiriama į sinapsę, iš kurios patenka į receptorių, kuriam tinka kaip raktas į spyną. Šis funkcijos atrakinimas vyksta ne atsitiktinio judėjimo ir pataikymo principu, bet neuronas iš sinapsės pats įtraukia molekulę veikiant elektrostatiniams laukams ir taip pat molekulę išstumia, nes receptorius negali likti visiems laikams „užkimštas“. Vienintelė jėga, kuri gali tai padaryti yra potencialiniai laukai. Kadangi molekulės ir receptoriai yra antenos, tai jas galima veikti su išoriniais elektromagnetiniais laukais. Galima netgi numanyti, kad skirtingos mediatorių molekulės turi savo specifines moduliavimo charakteristikas, tad galima naudoti tikslinio sužadinimo principą ir perjunginėti cheminius smegenų veikimo režimus. Tokia yra sinapsių psichotronika.

Kita vertus, per sinapses gali vykti ir natūralus neuronų valdymas, kai neuronai savaime poliarizuojasi ir „valingai“ sujungus molekules-raktus su receptoriais per potencialinę sąveika, įjungiamos neuronų tinklų funkcijos. Galima manyti, kad tokia sąveika įmanoma ir iš kitų tipų laukų, ne vien elektromagnetinio jėgos lauko, arba materijos lauko, kuris yra struktūrinis materialių smegenų vienetas. Gali kilti klausimas, kaip valdomi didesni plotai. Tai priklauso nuo charakteristikų hierarchijos. Skiriamoji geba turi būti keičiama nuo labai detalios iki visumos. Kaip pav., paveikslėlyje.

recepcijaŠį principą kitur esu pavadinęs „holistine neurorecepcija“.

Matome, kad aprašytiems neurorecepcijos principams labai svarbus potencialinis laukas, kurio charakteristikas keičiant, galima valdyti tarpneuronines materijos sroves. Šios srovės yra morfizmų formavimo gnostiniuose laukuose pagrindas. Žinoma, kad yra srovė ir magnetinis arba elektrinis laukas, veikiantis abiem kryptimis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad vienas psichotronikos principų yra moduliuotas elektrinis smegenų aktyvumas.

Socialinis kalėjimas

Psichotroninis principas yra pagrindinė valstybės valdymo priemonė. Ji dažnai naudojama klasiniu principu, kai aukštesnė klasė turi savo agentūrą ir žemesnio rango žmones kontroliuoja tokiomis priemonėmis. Tai liečia išsilavinimą, konkuravimą darbo rinkoje; žemesnė klasė apribota nuo tokių galimybių naudojant neuronų kalėjimą, kuris neleidžia pakilti į aukštesnį lygmenį. Taip pat su tam tikrais žmonėmis susidorojama destruktyvaus elgesio programavimu, tokiu kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas ir kitos elgesio patologijos. Tokiais atvejais tai jau yra tiesioginis naikinimas, panaudojant neuronų kalėjimo sistemą, kai ant jų uždedamas dirbtinis prietaisas, kuris išjungia natūralų, laisvą aktyvumą ir primeta tam tikrą valdžios nustatytą programą. Čia gali naudoti elektrodinius techno-neuronus arba nano-implantus, kurie įleidžiami į kraują ir, kaip vaistų molekulės, surenkami tam tikrose smegenų vietose ir veikia kaip antenos, priimančios išorinį signalą ir aplinkiniams neuronams perduodantys savo moduliavimo laukus.

Šitaip ir gaunasi tėvų socialinė klasė – kaip kalėjimas, iš kurio išeiti į laisvę turi atrodyti neįmanoma. Todėl šitaip naikinamos ištisos kartos, kurios vargsta apribotoje būsenoje. Iš išorės, atrodo, niekas nevaldo, tačiau viduje – neuro-kalėjimas. Pasipriešinimo neuronai išjungiami ir jo nelieka tūkstančiams metų į priekį. Priešintis nėra noro, nes nenatūrali tinklų hierarchija šį natūralų laisvės troškimą išjungia elektrochemiškai. Kad negalėtų kelti savo lygio, įjungiami mokymosi slopinimo prietaisai ir žmogus net nesidomi tokiais dalykais. Jiems atrodo, kad jie patys galvoja: „O kam man to reikia?“, tačiau tai – implantuota nuostata.

Norint iš to išsilaisvinti – būtina anarchinis nusiteikimas, tačiau reikia gerai pasverti, kokią kryptį jis turi pasirinkti. Tai gali būti primityvinimo kryptis, kažkas panašaus į primityvistinį anarchizmą („arčiau gamtos“), bet galimas ir kitoks, proto neatsisakantis, anarchizmas. Jis yra toks, kuris neatsisako konkuruoti ir laimi tokiomis pat priemonėmis, kokias naudoja valstybės organizacija. Tai yra svarbu, nes status quo be valdžios neįmanomas, tad norint su šia nuostata keisti valdžią, galima tik tobulinimo arba prastinimo kryptis. Be abejo, yra ir dar vienas, humanistinis variantas, kuriantis „gerovės valstybe“, kurioje neuronų kalėjimas būtų uždraustas. Tačiau matome, kad valdžia, nors ir galėjo pasirinkti šį variantą, jo nepasirinko – tad nėra daugiau apie ką šnekėti.

Kokios gali būti banditų priemonės jau aišku: elektrodiniai techno-neuronai, nano-implantai ir spindulinės priemonės. Kaip jas nustatyti: turi būti ieškoma nenatūralaus dirbtinio elektromagnetinio lauko, kurį kelia nano-implantai arba elektrodai. Taip pat naudojami spinduliniai ekranai, kuriais žievėje sukeliami gradientai taip, kaip TV ekranas sukuria gradientus akies tinklainėje. Toliau reikia žiūrėti ar nėra kaukolės kaulo pažeidimų, nes jie dažniausiai būna dedant elektrodų gardelę. Tai gręžimo, pjovimo žymės, kurios, aišku, užlipdomos su tam skirta mase, bet rentgeno arba tomografijos nuotraukose vis tiek matosi. Dideliems eletrodiniams implantams supleškinti reikia daug energijos, kuri pavojinga smegenims, tačiau jeigu į smegenis prileista nano-implantų, tai jie svyla panaudojus žymiai mažiau energijos. Žinoma, patiems tai daryti nepatartina, reikia gero specialisto. Jeigu jų surasti neįmanoma, tada geriau palaukti geresnių laikų, nes žmonės prie šio darbo jau ne vienas dešimtmetis sunkiai dirba.

Kibernetika naiviu žvilgsniu

Norint suprasti kaip veikia psichotroninis valdymas, reikia turėti bent apibendrintą klausimo kas yra sąmonė supratimą. Moksliškai tam tinka kelios paradigmos, tokios kaip fizika, biologija arba kognityvinė psichologija. Žinoma, galima pridurti ir sąmonės filosofiją arba net religinius bei ezoterinius įsivaizdavimus. Tačiau stengiantis išlikti objektyvaus pažinimo paradigmoje, geriausiai tinka mokslinės disciplinos.

Tačiau tai ne viskas, nes su sąmone susijęs pagrindinis gyvybės tikrovės aspektas, vadinamas informacija, kurį tyrinėja 20 a. atsiradęs mokslas populiariu kibernetikos pavadinimu. Informacijos neįmanoma griežtai įkomponuoti nei į tradicinę fiziką, nei į tradicinę biologiją (išskyrus bioinformatiką bei genetiką), nei į psichologiją, o sąmonės mokslui ir filosofijai ši sąvoka yra centrinė. Dėl to išauga kibernetikos mokslo reikšmė sprendžiant poveikio sąmonei priemonių mokslo, vadinamo psichotronika, statusą ir galimybes. Todėl pats laikas palikti fiziką ramybėje ir pereiti prie pat problemos esmės.

Nesiekiant šios temos išskleisti griežta moksline kalba, apie kibernetiką ir informaciją galima pasamprotauti paprastu, netgi naiviu mąstymu. Kas yra informacija? Kaip ji susijusi su sąmonės klausimu? Ir kaip gali pasitarnauti aiškinant psichotronikos mechanizmą tam, kad būtų galima gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir reikalauti, kad ši sritis būtų teisiškai sureguliuota ir nebūtų tokios savivalės, kuri viešpatauja šiuo metu?

Moksle sąmonė seniai išnagrinėta įvairiais aspektais, bet kažkodėl į teisę, kurioje ji labai svarbi, perkelti naujausių sąmonės technologijų galimybių – nesiruošiama. Iš tikrųjų čia vyrauja visiškas chaosas ir vaizduojama, kad ši sritis terra incognita. Bet taip nėra ir tai seniai įrodyta. Todėl pats reikalas pareikalauti teisingumo ir teisių, tokių kokias teisinėje sistemoje turi kūnas, kuris laikomas neliečiamu – negalima kėsintis nei į sveikatą, nei į laisvę, nei į gyvybę. Tačiau juk dar svarbesnė žmogaus sąmonė. Kodėl vis dar leidžiama kėsintis į ją, apeinant įstatymus ar sveiką protą? Kibernetika šitaip tampa nusikaltimų bendrininke, nors šis mokslas turėtų tarnauti priešingam tikslui.

Bet grįžkime prie temos. Kokioje situacijoje atsiranda informacijos reiškinys, paaiškinti galima paprastu vaizdiniu. Pradėti reikia fizikinėje sistemoje atsirandančia sąveika, kurioje informacijos parametro dar nėra, yra tik tam tikros jo prielaidos. Fizikoje naudojami paprasti kokybiniai ir santykiniai parametrai, aprašantys fizikinės sistemos elementų savybes bei santykius. Naudojant įprastą fizikos kalba, tikrovė aprašoma proporcinėmis formulėmis, kuriose parametrai rikiuojami vienas šalia kito ir rezultatas priklauso tik nuo kiekybinio parametro aspekto, kuris išreiškiamas skaičiumi. Turime savybę, matavimo vienetą ir to vieneto dalių skaičių. Toks yra supaprastintas fizikos kalbos principas.

Tačiau į šią sistemą informacijos įstatyti kaip eilinį parametrą, šalia kitų parametrų neišeina, nes jos reikšmė yra kitokia, tai yra kitos sferos realybės aspektas. Todėl be kibernetikos sąmonės ir psichotroninių galimybių paaiškinti neįmanoma. Šis mokslas labai svarbus biologijoje arba visose disciplinose, kurios susijusios su gyvybe šioje visatoje.

Jeigu politikai atmeta religinius ir ezoterinius argumentus, tai bent galėtų įsiklausyti į tai, ką kalba mokslas – pagrindinis kurių yra neuroinformatika, o šis gali padėti įrodyti technologinio sąmonės valdymo galimybes. Visi žinome, kad psichotronikos mokslas yra socialinės kibernetikos mokslo dalis, tik nėra taip afišuojama, kaip kiti mokslai. Apsimetinėti ir delsti daugiau tiesiog neįmanoma, nes iškyla vis didesnė kriminalinio transhumanizmo grėsmė. Kita vertus, net teisinės valdžios, gavusios tokį galingą sąmonės ginklą, gali labai greitai kriminalizuotis.

Tam, kad pasiektume šį supratimo lygį turime išsiaiškinti kokia informacijos sąvokos reikšmė sąmonės ir kibernetikos mokslo kontekste.

Pirmiausiai remiuosi prielaida, kad informacija gali nebūti fundamentali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad ji sukuriama tokios realybės, kuri yra fundamentalesnė už informaciją. Kaip tai vyksta suprasime tik savo vaizduotėje sumodeliavę situaciją, kurioje sąveikaujant įvairioms tikrovės dalims tam tikras tikrovės aspektas tampa informacija. Patogiausias tam yra psichikos modelis, nes joje informacinė realybė yra svarbiausia.

Turime dvi tikrovės dalis, tarp kurių vyksta sąveika – tai reiškia proporciškai susiduria dvi fizikinės sistemos dalys, kurių viena yra veikianti, o kita priimanti poveikį. Veikianti dalis tam tikru būdu keičia patiriančią poveikį dalį, arba kitaip sakoma – ją moduliuoja. Tada šis keitimas perduodamas į tokią vietą, kur visi poveikiai sumuojami ir apibendrinami, pirmiausiai naudojant rekonstrukciją. Ši dalis ir yra sąmonė.

Sukonkretinkime, kas šioje sistemoje yra informacija. Siauras apibrėžimas būtų toks: informacija yra tie duomenys, kurie perduodami iš poveikį patiriančios dalies į tą dalį, kur poveikiai sumuojami bei apibendrinami. Šie duomenys ir tas būdas, kuriuo jie pateikiami sprendimus priimančiam centrui, ir vadinami informacija. Tačiau apibrėžimą galima padaryti daug platesnį – informacija yra viskas, ką iš principo galima paversti duomenimis ir perduoti analitiniam arba kibernetiniam centrui, esančiam žmogaus vidinėje dalyje ir valdančiam žmogų.

Šie apibrėžimai skiriasi tuo, kad pirmasis bando aprėpti viską, ne tik tai kas yra aktualizuota informacija, bet ir visa tai, kas informacija yra potencialiai. Taip informacija apibrėžiama objektyviai ir subjektyviai. Prie šio klausimo reikia pridurti, kad informacijos naudojimo apimtis ir formos priklauso nuo gyvybės rango ir sąmonės masto, nes skirtingos gyvybės rūšys informaciją kuria skirtingai, pagal tą aplinką, kurioje evoliucionavo ir pagal jos poreikius.

Čia daroma ezoterinė prielaida, kad žmogus nėra vienintelė tokio egzistencinio rango gyvybės forma. Aišku, tai turi būti įrodyta. Bet, kita vertus, tai pakankamai akivaizdu, nes visatoje informaciją kuriančios ir ją naudojančios sistemos yra ne išimtis, bet taisyklė ir aktualizavimo galimybės neišsemiamos, kadangi sąmonės prielaidos visatoje, kaip jau buvo užsiminta – universalios. Kai natūralios kibernetinės sistemos išmoksta informaciją naudoti, ta sistema tampa savo rūšies gyvybės atmaina.

Vadinasi informacijos kūrimas, arba pasiėmimas, yra viena proceso dalis. Kita dalis yra disponavimas informacija ir jos panaudojimas valdymui, kurio ašis yra sprendimų priėmimas. Šalia informacijos tai antra kertinė kibernetikos sąvoka. Akmuo sprendimų nepriima arba mes to niekaip nematome ir nesuvokiame, bet ameba arba gėlė jau turi daugybę kibernetinių mechanizmų, nuo augimo iki reprodukcijos.

Siedami kibernetiką su tradicine fizika, grįžkime prie pradinio klausimo, ar įmanoma informaciją paversti parametru ir įstatyti ją į formules bei lygtis, kaip kitas fizikinės realybės savybes, tokias kaip energija, jėga, impulsas. Parametrinės lygtys tam netinka, nes informacija veikia ne proporciškai, pridėdama arba išimdama matavimo vieneto dalis prie galutinio rezultato. Taip yra todėl, kad informacija neveikia kaip traukianti arba stumianti jėga arba kaip tam reikalinga sąlyga, tokia kaip turimas energijos kiekis. Informacija veikia ne iš vidaus, bet iš išorės. Iš vidaus veikia fizinės galios kvantas, o iš išorės – kibernetinės sistemos tikslų visuma, pradedant nuo fundamentalių, tokių kaip išlikimas, ir baigiant pažanga arba pažinimu.

Informaciją galima įstatyti į logines lygtis, o šias įkomponuoti į valdymo bei sprendimų priėmimo algoritmus, kuriuose galima naudoti informacijos parametrus, kaip sprendimo ir pasirinkimo pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu energijos reikšmė 1, tai sprendimas toks, jeigu 2 – kitoks, ir taip toliau. Tai jau kibernetinė sistema, kuri geba vertinti tikrovės parametrus, kurie paverčiami duomenimis ir pagal juos priimti sprendimus. Tai yra bet kokios biologinės sistemos kertinis akmuo. Kol informaciniai procesai ir kibernetinis valdymas nevyksta, tol tikrovės lygmuo yra žemesnis, priežastinis, nekontroliuojamas, deterministinis ir t.t., kur viskas priklauso nuo kiekybinio aspekto ir jų sujungimo į sistemą. Jeigu parametrų kiekybinės proporcijos išsidėsto kokiu nors konkrečiu būdu, tai tokioje sistemos galima tik deterministinė šio išsidėstymo nulemta evoliucija.

Tačiau matome, kad visata turi galimybę kurti procesą, kuriame vyksta vertinimas, sprendimas, rinkimasis, o apibendrintai – informacijos parametrų valdymas įvairiais kibernetiniais algoritmais. Kai parametrai pradedami valdyti, jie virsta informacija ir kibernetinės sistemos sprendimų pagrindu. Tokioje realybėje tradicinės fizikos formulės naudojamos sukurti sprendimams reikalingus duomenis, o tai šiose sistemose yra informacija.

Tai reiškia, kad gyvybės formas galima klasifikuoti pagal sugebėjimą savo aplinką paversti informacija ir remiantis ja reguliuoti savo veiklą. Žmonija kol kas apribota viena planeta ar bent jau viena biosfera ir vidine gyvybės formų įvairove joje. Čia matome, kad galimybės išgyventi įvairiose fizinėse aplinkose praktiškai neišsemiamos. Galima taip pat manyti, kad egzistuoja ir kitokių rūšių biosferos, arba gyvybės sferos, kurios prisitaikiusios kurti kibernetines sistemas kitose aplinkose ir kituose pasauliuose, su kuriais mūsų biosfera tiesiogiai nesąveikauja. Juk gyvybė nebūtinai turi būti tokios pat organinės formos, nes ją sąlygoja ne organika, bet gebėjimas kurti ir panaudoti informaciją, kuri leidžia orientuotis savo specifinėje aplinkoje.

Tai, aišku, dar nėra mokslas. Arba tokios spekuliacijos nerodomos visuomenei. Toks mokslas visai įmanomas, tik dėl tam tikrų priežasčių slepiamas nuo visuomenės, kartu su psichotroninėmis technologijomis.

Visa logika rodo, kad sąmonė ne išrandama, ne sukuriama iš „nieko“, bet toje aplinkoje, kurioje atsiranda, jau yra. Nors veikiau tinka žodis „aktualizuojama į individualią formą“, bet tuo pat metu peržengia tik individualizuotas jos galimybes. Galima kelti teisėtą klausimą, kas ji yra visos biosferos požiūriu ir kokioje aplinkoje ji aktualizuojama; kodėl įgauna vienokią ar kitokią formą; kaip ją keisti, padaryti geresne, arba galingesne. Bet taip pat kokios jos silpnos vietos ir kaip jas sustiprinti. Galima būtų neužmiršti ir klausimo, koks jos statusas individualiu ir visumos požiūriu, ir ar yra teisėta ją be sutikimo keisti, žaloti, išnaudoti, pavergti, kankinti ir t.t.?

Sukūrus psichotroninio valdymo lygio technologijas, šie klausimai tapo ypač aktualūs. Tačiau nuo tiesos bėgama ir bandoma ją pakeisti melu bei propaganda, nes šis neteisėtas žmonių užgrobimas labai patogus valdžiai, kuri pašalina iš sistemos daug problemų, visuomenę paversdami tik valdomų avinų banda.

Tai gali būti priežastis, dėl kurios sąmonės klausimas slepiamas, mokslai neafišuojami, tariama, kad jos „paslaptis“ neišaiškinta, nežinoma, o ko „nėra“ to ir reguliuoti ar kurti teisinį reglamentavimą nereikia. Sąmonės teisių argumentai buvo imami iš religijos, iš filosofijos, tokios kaip bioetika, tačiau kadangi technologijos lig šiol „neegzistuoja“, tai esą nėra ir draudimo objekto ir apskritai tokio poreikio. Tuo tarpu transhumanistinė mafija visuomenėje siautėja kaip išmano, kurdama apokaliptines darbotvarkes, numatančias vis tobulesnių pavergimo technologijų konstravimą.

Kitaip sakant, problema pašluota po kilimu ir pridengta įvairiomis maskuotėmis arba tariamomis „natūraliomis priežastimis“.

Žmogaus smegenys yra kibernetinė sistema, kurios vienas iš komponentų yra sąmoningumas, naudojamas informacijos srauto analizei. Psichotroninės technikos paskirtis yra intervencija į šį pasaulį, kuri leidžia informaciją išimti, įdėti ir valdyti. Tai daroma įsibraunant į duomenų srautą arba panaudojant reprezentacijos rekonstrukcijos mechanizmus. Vienintelis įmanomas būdas pasiekti šį tikslą yra analoginis moduliavimas, kuriuo pagrįstas psichotronikos poveikis. Moduliavimas gali būti ne tik natūralus, bet ir dirbtinis; o tai yra efektyvi įsibrovimo priemonė.

Šio moduliavimo tyrimui reikia tinkamų matavimo prietaisų ir parametrų. Taip pat reikia fizikinės sistemos lygyje žinoti psichotroninės indukcijos formules, išsiaiškinus, kas yra sąmonės krūvio šaltinis, ir kaip aplink jį atsiranda kvantinis laukas. Ir galų gale, iš kibernetikos reikia žinoti informacijos tvarkymo smegenyse algoritmą. Įsibrovimas reiškia, kad ši sistema pertvarkoma, sukuriamas dirbtinis kibernetinės kontrolės antstatas. Nors žmogus gamtos buvo sukurtas kaip natūralių laisvų neuronų tinklas, naujame pasaulyje jis uždaromas į technologinių neuronų kalėjimą. Tai reiškia, kad smegenyse įsiviešpatauja neuronai-kiborgai.

Šitaip kibernetika paverčiama ginklu, nukreiptu prieš laisvų žmonių visuomenę. Tačiau kiekvieno ginklo specifika tokia, kad į ką jis nukreiptas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria. Pats laikas kibernetikos galimybes perimti ir pritaikyti savo tikslams.