Terorizavimas

Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

(daugiau…)

Kaip atrodo psichotroninis ginklas?

Karas prieš laisvę

Psichotroninių priemonių vadinimas ginklais, primeta joms stereotipinius ginklo įsivaizdavimus. Visų pirma primetamas karo ar kovos situacijos supratimas, o antra techninių prietaisų konstrukcijos sprendimai. Ginklais kovojama su priešais. Ginklų tikslas juos sunaikinti arba nukenksminti, ir ši kova gali būti individuali arba masinė. Individualiai naudojami šaunamieji arba sprogstamieji ginklai ir jų naikinamoji galia yra ribota. Prie techninio masinio naikinimo priemonių pirmiausiai galima priskirti branduolinį ginklą. Kitokių rūšių masinio naikinimo priemonės, kurios paprastai nenaudojamos individualiais atvejais, yra cheminis arba biologinis ginklas.

Pereinant prie psichotroninio ginklo sąvokos, galima pastebėti, kad ji išeina už tradicinio įsivaizdavimo rėmų. Nes jis vienu metu gali būti ir individualus ir masinis, t. y. turi konfigūracijas, kurias galima keisti iki bet kokio norimo masto. Tik jis daugiau skirtas ne priešo naikinimui, nes naudojamas ne prieš „priešus“ siaurąja šio žodžio reikšme ir jo paskirtis yra ne naikinti, bet neutralizuoti, ir dar svarbiau – valdyti. Kitaip sakant psichotroninis ginklas daugiau nukreiptas prieš žmogaus veiksmų laisvę. Todėl jo naudojimas neapsiriboja vien pritaikymu kare ir prieš tikrus priešus. Šis ginklas naudojamas visuomenės valdymui, o individualiais atvejais, kada reikia ir susidorojimui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Smegenų užgrobimas valdymui neapsiriboja vien tik kažkokio norimo elgesio suformavimu arba nepageidaujamo elgesio apribojimu per trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį. Smegenų valdymas (o yra ir toks pritaikymas), gali būti su paprasčiausiu informacijos įrašymu arba išgavimu, kuris peržengia tik naikinimo arba neutralizavimo rėmus. Bet neutralizavimui, pavyzdžiui, galima naudoti psichotroninę lobotomiją, kuri apriboja žmogaus veiksmų laisvę visuomenėje, pavyzdžiui, karjeros galimybes. Su psichotroniniu ginklu savo „priešus“ valstybė gali laikyti visiškoje savo valdžioje ir kaip norėdama juos išnaudoti.

(daugiau…)

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

(daugiau…)

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

(daugiau…)

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų – nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas. (daugiau…)

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduojama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia remiamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma išaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema, bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“. Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais, kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų ilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

(daugiau…)

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

(daugiau…)

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

(daugiau…)

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (3)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda – tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai – nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi“ kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

(daugiau…)

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

(daugiau…)