Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimtina. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina – pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo – kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų“ kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu“, kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas – griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias – emigruoti.

Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.

klavas

Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.

Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros“ būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.

Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.

Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių“ įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma“. Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos“ įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.

Kaip atrodo psichotroninis ginklas?

Karas prieš laisvę

Psichotroninių priemonių vadinimas ginklais, primeta joms stereotipinius ginklo įsivaizdavimus. Visų pirma primetamas karo ar kovos situacijos supratimas, o antra techninių prietaisų konstrukcijos sprendimai. Ginklais kovojama su priešais. Ginklų tikslas juos sunaikinti arba nukenksminti, ir ši kova gali būti individuali arba masinė. Individualiai naudojami šaunamieji arba sprogstamieji ginklai ir jų naikinamoji galia yra ribota. Prie techninio masinio naikinimo priemonių pirmiausiai galima priskirti branduolinį ginklą. Kitokių rūšių masinio naikinimo priemonės, kurios paprastai nenaudojamos individualiais atvejais, yra cheminis arba biologinis ginklas.

Pereinant prie psichotroninio ginklo sąvokos, galima pastebėti, kad ji išeina už tradicinio įsivaizdavimo rėmų. Nes jis vienu metu gali būti ir individualus ir masinis, t. y. turi konfigūracijas, kurias galima keisti iki bet kokio norimo masto. Tik jis daugiau skirtas ne priešo naikinimui, nes naudojamas ne prieš „priešus“ siaurąja šio žodžio reikšme ir jo paskirtis yra ne naikinti, bet neutralizuoti, ir dar svarbiau – valdyti. Kitaip sakant psichotroninis ginklas daugiau nukreiptas prieš žmogaus veiksmų laisvę. Todėl jo naudojimas neapsiriboja vien pritaikymu kare ir prieš tikrus priešus. Šis ginklas naudojamas visuomenės valdymui, o individualiais atvejais, kada reikia ir susidorojimui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Smegenų užgrobimas valdymui neapsiriboja vien tik kažkokio norimo elgesio suformavimu arba nepageidaujamo elgesio apribojimu per trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį. Smegenų valdymas (o yra ir toks pritaikymas), gali būti su paprasčiausiu informacijos įrašymu arba išgavimu, kuris peržengia tik naikinimo arba neutralizavimo rėmus. Bet neutralizavimui, pavyzdžiui, galima naudoti psichotroninę lobotomiją, kuri apriboja žmogaus veiksmų laisvę visuomenėje, pavyzdžiui, karjeros galimybes. Su psichotroniniu ginklu savo „priešus“ valstybė gali laikyti visiškoje savo valdžioje ir kaip norėdama juos išnaudoti.

Aišku, viskas šiose situacijose sukasi apie valdžią ir valdymą, nes kare, kovoje ar psichologiniame užgrobime pagrindinis klausimas yra valdžios klausimas. Kieno bus valdžia, o kas turės paklusti. Ir karas, kova, konkurencija, valdymas visada sprendžia šį pagrindinį klausimą, tik jis iškyla skirtingose situacijose ir skirtingomis formomis. Todėl valdžios naudojamas psichotroninis ginklas pirmiausiai yra karas prieš laisvus žmones dėl valdžios, kurio tikslas atsakyti į klausimą kas valdys, o kas turės paklusti, kas bus laisvas, o kas bus vergas.

Išskirtinė situacija su psichotroninio ginklo naudojimu yra ta, kad jis dėl kažkokių priežasčių slepiamas, o jo įvairios dalys įvariais būdais maskuojamos. Todėl paprasta visuomenė net nežino, kad jis egzistuoja, ir kad jis yra pagrindinė visuomenės valdymo forma.

Mane labiausiai dominanti psichotroninio ginklo pritaikymo rūšis yra individualiam susidorojimui (kokios yra gynybos galimybės), pavyzdžiui, įvairiomis nematomomis priemonėmis šalinant opoziciją valdžiai. Tai gali būti paprastas neišaiškinamas įprastiniais metodais likvidavimas (pvz., su zombinimo programa išmeta per langą, ir paskelbia, kad „pats iššoko“, t. y. „nusižudė“, arba „padaroma avarija“ su automobiliu ir t.t.). Arba tai gali būti susidorojimas su teisės priedanga kriminalistikoje, kai valdant žmogaus smegenis sufabrikuojama byla nekaltam žmogui. Tai irgi valdžios karas prieš visuomeninę opoziciją, ir jame naudojamos ne tiek įprastinės priemonės – organizuota jėga, šaunamieji ginklai, nemirtini ginklai ir t.t. – bet ir psichotroniniai ginklai, kurie užvaldo žmogų nematoma jėga.

Nuo „haarp’ų“ iki tardymo psichotronikos

Kodėl psichotroninis ginklas slaptas? Pirmiausiai, jo efektyvioji dalis yra nematoma, nes pagrįsta nematomos spinduliuotės mechanizmu, o generuojančią dalį ir valdymo centrą galima užmaskuoti kitais būdais. Toks pobūdis yra labai palankus inversijai, kai nusikalstama veika užmaskuojama ir iš situacijos dingsta nusikaltėliai, ir viskas vyksta nelaimių, ligų, nelaimingų atsitikimų, avarijų principu. Tuos, kas sukelia šiuos padarinius – surasti sunku, ir nėra ką patraukti atsakomybėn. Apskritai žmonėms sunku susigaudyti kas vyksta. Aišku, visiškai paslėpti kas vyksta neįmanoma, nes veikiami konkretūs žmonės ir jie, sukaupę savo patirtį, supranta paslaptį. Tačiau naudojama jų izoliavimo ir diskreditacijos taktika ir jais visuomenė „netiki“. Tokie liudijimai paverčiami „kliedesiais“.

Paprastos masinės psichotronikos principas, kurį aš vadinu „haarp’ų“ principu, yra poveikio siuntimas spinduliais ir grįžtamosios informacijos surinkimas. Siunčiant reikia energijos šaltinio, informacijos kodavimo priemonių ir antenų tinklo. Surenkama informacija taip pat antenomis, ji dešifruojama ir analizuojama. Pagrindinis valdymo centras yra kontrolės centras, kuriame stovi superkompiuteris ir tvarko visą informaciją bei teikia ataskaitas. Tokiu principu gali veikti zombinimas arba psichotroninis Echelon’as, panašus į internetinį Echelon’ą, kuris internete ieško raktinių žodžių ir seka jų judėjimą. Psichotroninis Echelonas seka minčių judėjimą.

Antenos gali būti antžeminės ir palydovinės (siųstuvai, imtuvai, track’inimo radarai), kurių tinklas apima visą be išimties žemės rutulį. Tos antenos gali būti užmaskuotos kaip ryšio antenos, pvz., mobilaus. Be to, siųstuvai ir imtuvai yra mobilieji telefonai, siųstuvai – televizoriai ir kompiuteriai, per kuriuos taip pat galima zombinti, debilinti ir hipnotizuoti žmonių visuomenę.

Toks yra masinio pobūdžio, haarp’o principu veikiantis psichotroninis valdymas. Bet yra ir mažesnės apimties, dažniausiai individualus žmogaus persekiojimas, kai taikomas ne tik toks plataus masto track’inimas visoje planetoje, bet ir žmogų implantuojant. Pvz. su „brain radio“, arba lobotomijos implantais, su kuriais žmogus paverčiamas zombiu. Bet niekšiškesnis yra kriminalistinis implantų pritaikymas, kai psichotronika naudojama žmogaus tardymo metu, kuomet norima prisiūti kokį nors įvykį ir likviduoti žmogų kaip nusikaltėlį.

Pamačius tokį vaizdą, gali kilti įtarimas, kad tai nelogiška. Jeigu

visi valdomi, tai galima būtų išspręsti visas problemas, nebūtų nusikaltimų, klestėtų ekonomika, į priekį žengtų mokslas (visi būtų valdomi, bet be stiprių lobotomijų ir galėtų dirbti kūrybinį arba mokslinį darbą). Vietoj to, ekonominis nuosmukis, karai, visuomenės demoralizacija, nusikalstamumas ir t.t. Ir atrodo, jog tai – neišsprendžiamos problemos. Tai yra ne proto kontrolė, bet labiau panašu į anarchiją. Niekas nieko nevaldo ir visi daro ką nori.

Tačiau tokia yra aukščiausios valdžios parinkta valdžios forma, į kurią įtraukiami abu poliai – ir gėris, ir blogis. Nes manoma, kad sistemos, kuriose tik gėris – neįmanomos, ar gal „neįdomios“. Taip pat negali visur be jokios atsvaros būti tik blogis. Sprendimas yra sujungti šiuos du polius ir juos tam tikromis proporcijomis išdalinti visoje hierarchinėje valstybės organizacijos struktūroje. Šioje sistemoje valdomas yra tiek gėris, tiek blogis. Valdomas blogis kaip našta ir lemtis daugiausiai paskirstoma žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, kuriuose „judėjimas“ skatinamas lobotomija, vergove, žiaurumu, tragiškais likimais, dingimais be žinios, savižudybėmis ir t.t. Žmonės dirba kaip vergai, žūsta, kenčia nuo nusikaltėlių ir t.t. Ir šitas procesas valdomas taip, kad šitą gyvenimo blogį kontroliuoja „problemų sprendėjai“ (kurie realiai patys yra slaptos blogio sistemos įrankiai). Jie organizuoja nusikaltimus, t. y. sukuria problemas, nusikaltimus, išrenka atpirkimo ožius, fabrikuoja jiems su psichotronine technika bylas ir uždaro kalėjime (kaip pavyzdys tiems, kas bando galvoti apie pasipriešinimą, nepaklusimą). Kaip jau sakiau, tokiu būdu, nuo pat daigelių apatinėje visuomenės dalyje naikinamas pasipriešinimo ir opozicijos nusikaltėlių valdžiai žiedas.

Taip galimas normalus pasaulis tampa žiauriu, net tragišku. Tokia sistema valdoma pirmiausiai su psichotroninėmis technologijomis. Galima net įtarti, kad aukščiausia planetos valdžia kuria tokią valstybės valdymo techniką, ir pardavinėja visoms pavaldžioms valdymo sistemoms, kad jos savo teritorijoje pasitvarkytų taip, kaip pasitvarkiusi yra JAV mafija.

Apibendrinant: valstybės organizacijoje yra vaizduojama inversinė kova tarp gėrio ir blogio. Gėris yra valdžios struktūros visuose lygmenyse, o blogis yra pasipriešinimas valdžiai. Tačiau visas gėris ir blogis slapta valdomas, ir visas tikrasis blogis ateina iš aukščiausios valdžios, kuri savo priemonių arsenale turi technologines psichotronines valstybės valdymo sistemas.

Trumpai – kaip apsiginti

Tokioje vergovinėje santvarkoje, kuri pateikiama kaip demokratija, apsiginti nuo psichotronikos, išsaugant savo pasipriešinimo jėgos vaidmenį, – beveik neįmanoma. Palydoviniai ir antžeminiai haarp’ai nesunaikinami, implantai – nesurandami ir neišimami, nes tokioms priemonėms priedangą ir stogą daro visa sistema. Bet spindulinius haarp’us galima būtų užblokuoti ekranavimu, neutralizuoti veikiant spindulius, arba sugadinti signalą. Implantus galima bandyti surasti, pvz., padarant galvos rentgeno nuotraukas, ir išimti ( žinoma, sistema nepadės (gydymo įstaigos ir t.t., nes jos yra valstybinės) ir kaip tai įgyvendinti – reikia galvoti pačiam). Psichotroninį montažą galima bandyti įrodinėti, žinant kaip falsifikuojami duomenys atmintyje.

Sistemos haliucinacijos ir grožybės

Verta prisiminti. Rašyta 2011-02-25

>>>

idiots

Sistema, visuomenė ir žmogus

Gali atrodyti, kad kuomet fabrikuojama byla, žmogus turi reikalą tik su įsigalėjusia nusikalstama sistema, kuriai įstatymas ne teisingumo garantas, bet susidorojimo priemonė. Negana to, gali atrodyti, kad žmogus akis į akį susiduria tik su sistemos tam tikru padaliniu, kuris veikia izoliuotai, o ne platesniame kontekste ir platesnėje aplinkoje. Bet šių iliuzijų reikėtų atsisakyti, nes jos neleidžia suprasti realios situacijos.

Kai žmogus persekiojamas, jis susiduria su visa sistema ir šiame persekiojime savo vaidmenį atlieka visuomenė, nors tas vaidmuo dažniausiai būna statiškas ir manipuliuojamas sistemos. Visuomenė, net nenoromis, dalyvauja persekiojime ir tampa savotiškais sistemos įkaitais, nes tuomet kai persekioja nusikalstama valstybės organizacija, visuomenė tampa nusikaltimų bendrininkais, jeigu neduoda sistemai deramo atsako.

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių sistema gali persekioti, teisingumą naudodama tik kaip priedangą, kaip patogią ideologiją ir matricą. Kai kurios priežastys, galbūt net pagrindinės, yra neakivaizdžios, tokios apie kurias didžioji visuomenės dalis net nenutuokia. Tiesiogiai nesusidūrus, sunku pasakyti, kiek sistemoje charakterio patologijos, ideologijos, strategijos, strateginių tikslų ir planų, kurie sąlygoja jos kasdienę veikseną [nuo fašistinės ideologijos, tokios kaip eugenika ir socialinė inžinerija iki charakterio patologijos] Kažkoks momentas užkliūva ir žmogus tampa persekiojimo auka.

Kadangi sistema nenori visuomenei atskleisti visų savo kortų, reikalingas spektaklis ir dažnai tai būna teisinis spektaklis, kuris visuomenės akyse turi legitimuotumo [teisėtumo] aureolę. Šitaip visuomenė apakinta ir apkvailinta, tampa sistemos įrankiu ir žmogui nėra kur trauktis. Yra daug išeičių, bet laimingai pabaigai reikia beveik neįmanomo stebuklo.

Teisingumas vs rezultatas

Be rašytų įstatymų yra nerašyti įstatymai. Nerašyti įstatymai net gali būti svarbesni ir turėti aukštesnį statusą, nei rašyti. Čia mes turime prigimtinę teisę ir leidybinę teisę. Prigimtinė teisė yra nerašyti daugumos pripažįstami principai, kurių laikomasi savo laisva valia. O rašytais įstatymais nusikalstama sistema gali manipuliuoti kaip nori pagal savo norus ir įsivaizdavimus. Pavyzdžiui, rašytu įstatymu galima paskelbti, kad kankinimas yra teisėtas. Tačiau bet koks normalus žmogus pagal prigimtinę teisę supranta, kad tai niekingas nusikaltimas, neturintis jokių pateisinimų, net jeigu sistema sau ant popieriaus pasirašo leidimą.

Gali kilti klausimas, kaip sistema tampa nusikalstama sistema? Ideali sistema yra tada, kai prigimtinė teisė sutampa su rašytine, ir sistema jų laikosi. Tada vyrauja teisingumas ir darna. Toliau sistema pradeda nesilaikyti nei vienos tvarkos, bet vaidina teisingumo ir teisės spektaklį. Ir galutinė forma yra tokia, kai leidyba užvaldoma nusikalstamos sistemos ir priiminėjami įstatymai, prieštaraujantys prigimtinei teisei – tam, kas teisinga ir neteisinga laikoma pagal žmogaus ir pasaulio prigimties priimtą įsivaizdavimą. Dauguma pasaulio valstybių yra antroje stadijoje ir viena koja įžengę į paskutinę stadiją.

Vienas iš tokių požymių yra perėjimas nuo teisingumo principo prie rezultatų principo. Organizacija siekia savo tikslų, ir vadovaujantis šiais tikslais reikalingi rezultatai kaip įrodymas, kad prie tikslų artėjama. Kadangi tarp mafijinių struktūrų vyksta konkurencija ir kova, tai rezultatų pradedama siekti bet kuria kaina, ir teisingumo principas lieka tik kaip naudinga ideologinė širma manipuliavimui visuomene, po kuria galima siekti savo naudos.

Byla

Kaip reaguoti

Kai kam nepasiseka tiek, kad jis tokiai sistemai dėl vienų ar kitų priežasčių užkliūva ir atsiduria sistemos mėsmalėje. Būtų klaida pradėti aiškintis kodėl ir tikėti, kad sprendimas yra būtent šiame klausime. Priežastis gali būti ne asmeniniai faktai, bet sistema ir principai. Tad pirmiausia reikia sugebėti klausimą tinkamai apibendrinti. Toks apibendrinimas dažniausiai būna labai abstraktus, nes tikrus atsakymus gali duoti tik „insaideriai“, žinantys sistemą iš vidaus. Tačiau ir spėjimas gali būti pakankamai kvalifikuotas, nes žmogus ir sistema vis tiek yra permatoma kiaurai, net nesant viduje.

Antras momentas yra bandymas išaiškinti sistemos veikimo principą, nes šis principas irgi parodo kaip vyksta susidorojimo procesas ir kas kokį vaidmenį atlieka. Man tai pagrindinis atkirčio būdas. Kas supranta su kuo visuomenė turi reikalą, neleidžia savimi manipuliuoti ir netampa sistemos daromo nusikaltimo bendrininkais.

Neišsigąsti filologinio burbulo

Žmogų nuteisti gali teismas ir filologinis burbulas, pučiamas formalios ir neformalios sistemos žiniasklaidos. Sistema valdo ir vieną, ir kitą žiniasklaidą, net jeigu formali žiniasklaida yra verslai, o neformali – agentūra, valdanti visuomenę neformaliame lygyje. Teismas fabrikuoja įrodymus iš žodžių lipdydamas bylą, o burbulas ploja teismui. Atsiribojusių žmonių dažniausiai būna mažuma, visi kiti tiki tuo, ką mato ir tuo, ką girdi.

Panagrinėkime smulkiau kas vyksta, pereidami per tikrovės visus lygius ir sluoksnius. Pirmiausiai yra individuali projekcija ir kolektyvinė projekcija. Šiame bloge daug aiškinau kas yra žmogus ir kaip projekcija yra daroma. Svarbiausia mintis yra ta, kad tikrovė yra už žmogaus suvokimo ribų, o sąmonei ji pasirodo kaip sensorika [juslės] ir kognityvistika [protas]. Sensorika ir kognityvistika susipynusios tiek, kad jų neįmanoma atskirti. Tai reiškia, kad subjektyvus ne tik protas, bet ir juslinis objektas. Objektas taip pat konstruojamas intelektualiai ir šio subjektyvumo pašalinti neįmanoma. Apibendrinti tai galima tokiu principu: žmogus dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tikro.

Individualios projekcijos gali sinchronizuotis, sukuriant kolektyvinę projekciją. Tai reiškia, kad kažkokia grupė tarpusavyje kalbasi ir tikrina tai, kas yra tik individualu. Gali atrodyti, kad toks kalbėjimasis ir susitarimas yra tiesos kriterijus. Bet taip manyti būtų klaida, nes iliuzijos jungimas, nėra jokia garantija; daugiau iliuzijos, net jeigu ji kartojasi, nerodo tiesos. Šitoks iliuzijos jungimasis kuria tai, kas vadinama viešu burbulu, kuris tampa individualių sąmonių atskaitos tašku ir valdo žmogų kaip subjektą arba kaip objektą. Šis burbulas yra ne kas kita kaip kolektyvinė projekcija į tikrovę, kurioje sujungiamos žmonių individualios pastangos ir yra bandymas susikurti tiesos iliuziją, iš kurios perspektyvos būtų galima teisti visą pasaulį.

Yra du tokie kolektyviniai filologiniai burbulai. Vienas priklauso sistemai. Jis visuomenei neprieinamas ir nepasiekiamas ir valdo tik tuos, kas šiai sistemai priklauso. Ir yra viešas burbulas, skirtas valdyti visuomenę ir atskirus žmones. Sistemos pagrindinis tikslas yra užgrobti šį viešą burbulą, ir juo manipuliuojant valdyti individualias projekcijas, kurios savo informaciją gauna iš šio burbulo, nes asmeninė patirtis yra labai apribota. Šita kolektyvinė projekcija svarbi tuo, kad ji įdeda tai, ką žmogus į sensoriką projektuoja individualiai ir todėl šį burbulą sistema siekia valdyti.

Viešam burbului išsprūdus iš sistemos rankų kyla konfliktas tarp visuomenės ir sistemos ir sistemai valdžia gali pradėti sprūsti iš letenų.

Filologinis burbulas ir byla

Filologinį burbulą siekiama užvaldyti tada, kai sistema yra antroje savo raidos stadijoje. Tai yra tada, kai domina ne teisingumas, bet tik rezultatas, paminant prigimtinę ir ją atitinkančią leidybinę teisę, bet vis dar vaidinant spektaklį. Šitaip sistema teisme iš žodžių lipdo bylą ir valdo viešą filologinį burbulą, kuris individualiose projekcijos įsuka neapykantos emocinius ir siekimo susidoroti mechanizmus, nors iš individualios perspektyvos viešo burbulo informacijos patikrinti niekaip neįmanoma. Bet kai kurių žmonių protas toks tamsus, kad jie net nepagalvoja, kad informacija turi būti tikrinama.

Į tokį filologinio burbulo „teismą“ protingi žmonės nekreipia dėmesio, nes tokios iliuzinės sąmonės neturi bendro mato su tikrove ir net intelektualinių pajėgumų suprasti skirtumui tarp tiesos ir iliuzijos socialiniame kontekste.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai sistema naudojasi manipuliavimo filologiniu burbulu taktikos, tai yra simptomas, kad negeba realiai įrodyti ir griebiasi filologinių manipuliacijų, kuriomis pakeičiama tikrovė.

Sensorinė-kognityvinė projekcija

Niekas neturi ryšio su pačia absoliučia tikrove. Tikrovės suvokimas žmogui duotas tik kaip sensorinės ir kognityvinės dalies ryšys, ir kognityvinė dalis dažnai būna svarbesnė už sensorinę, nes ji duoda supratimą. Bet tai reiškia, kad žmogus ir žmonės dažnai mato tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra [tikrovė]. Nes supratimas yra tik ankstenės įženklintos patirties pritaikymas naujai patirčiai. Vadinasi žmogus supranta tik tai ir taip, kas ir kaip subjektyviai yra įdėta į jo protą. Bet tai – ne tikrovė.

Tad jeigu idealu laikome tikrovę ir tiesą, tai šis idealas beveik nepasiekiamas. Vietoj jų turime sensorinį-kognityvinį konstruktą, priklausomą nuo situacijos ir aplinkybių. Kai sistema pereina į antrą ir trečią stadiją ir siekia tik rezultatų, net jeigu jie prieštarauja prigimtinei teisei, nelieka nei pasaulio, nei žmogaus. Šie žodžiai tampa eufemizmu, skirtu pridengti melą. Telieka subjektyvi ir „intelektualiai“ sukonstruota senorinė-kognityvinė projekcija, valdoma valios viešpatauti ir neturinti bendro mato su tikrove.

Mintis yra kalbos ženklų sinestezija, į vieną tašką suspaudžianti visą išskirtų ženklų žymimą informaciją. Mintys jungia subjektą su predikatu ir kažką tariamai pasako apie sensorinį atvaizdą ir svajonėse apie absoliučią tikrovę. Visas protas susideda iš subjektų [tai, apie ką kalbama] ir predikatų [kas pasakoma apie subjektą, kokia informacija su juo jungiama]. Bet šitaip sujungti galima tik turint savo patirtį. A priori [t. y. be patyrimo] toks jungimas neįmanomas ir prilygsta žmogaus fantazijai, kuri nurodo ne į sensorinį atvaizdą, bet į galimą proto formą.

Reikalas tas, kad daugumoje bylų, tokio patyrimo nei teisėjai, nei prokurorai neturi. Ir jų sąvokų sintezės yra apriorinės, paremtos kognityvine fantazija, net tada, kai aplinkoje yra kažkokie faktai ir jie savo vaizduotėje bando vesti gijas į susidorojimo objektą.

Kai sistema dėl kokių nors priežasčių išsirenka nekaltą žmogų susidorojimui – visos sintezės yra bereferentinės, t. y. jos nenurodo į jokią išorinę tikrovę. Prokuroras ir teisėjai padaro individualias sąmoningai klaidingas projekcijas ir šitos projekcijos perduodamos į viešą filologinį burbulą. Šitaip žmogui sufabrikuojama byla teisme ir jis yra nuteisiamas filologinio burbulo. Ant žmogaus uždedama matrica „nusikaltėlis“, jis eliminuojamas iš visuomenės ir tampa sistemos žemiausios kastos vergu.

Psichotroninis fabrikavimas

Bylos lipdymui iš bereferentinių žodžių turima pati naujausia technika, su kuria į sąmonę galima perduoti bet kokius žodžius. Joje šie žodžiai pereina į visas sąmoningas ir nesąmoningas kognityvines [pažintines] struktūras (protas, mąstymas, atmintis ir t.t.) juos galima fiksuoti, įrašyti ir terorizuoti žmogų. Pririnkus tokių žodžių, galima padaryti net „teksto analizę“, bandant iš jų išlukštenti „tikrovę“, kuri iš tikro yra viso labo žodyninių reikšmių projekcija, sukurianti sensorinę-kognityvinę iliuziją žmogaus sąmonėje. Šitas individualias iliuzijas sujungus, galima padidinti iliuzijos galią ir efektyvumą ir bandyti įvesti savo tvarką bei siekti susidoroti su netikėliais. Šitaip kovojama dėl filologinio iliuzijų burbulo, kuris galų gale valdomas sistemos, nes ji turi didžiausią agentų armiją ir informacinį-dezinformacinį pranašumą, prieš kurį negali atsilaikyti joks laisvas individas, kuriam gresia eugenika, socialinė inžinerija, psichopatiškas organizacijos mąstymas, lobotomija ir kitos sistemos haliucinacijos bei grožybės.

Agentūrų paslaptys

Įvadiniai operacijų schematizmai

Atliekant anti-agentūrinį tyrimą fenomenologinį mąstymą patogu pakeisti matematiniu. Fenomenologinis principas naudoja įprastines buitines įvaizdinimo ir vadinimo priemones. Pavyzdžiui, žmogus yra koks nors Grynas Grynaitis, jis gyvena Vilniuje, kažkokiame rajone, gatvėje, name ir bute. Jis kur nors buvo ir ką nors darė – vakar, užvakar, prieš metus arba 1968 metais. Tai gali būti žiema, ruduo, vasara arba pavasaris. Tokia fenomenologija yra gera ir įprastinėmis aplinkybėmis pakankamai tiksli, bet yra ir geresnių priemonių. Iš pavyzdžių matome, kad pirmiausiai yra erdvės aspektas, kuris bylose paprastai aprašomas minėtu fenomenologiniu principu. Taip pat yra laiko aspektas, kuris irgi dažnai įvardijamas labai neapibrėžtai ir nekonkrečiai. Tikslinti laiką įprastiniuose pasakojimuose yra nenatūralu ir visada atkreipia dėmesį.

Tačiau tiriant agentūrą būtina atlikti kelis pakeitimus: atsisakoma fenomenologinių aprašo priemonių ir vietoj jo naudojami matematiniai. :Erdvė – koordinačių sistema, o laikas – tikslus kalendorius. Pasirinkus visus atskaitos taškus, galima modeliuoti judėjimą, kuris vyksta už ir šiapus horizonto. Norint sumažinti neapibrėžtumą, būtina didinti skiriamąją gebą tiek erdvėje, tiek laike. Erdvėje nuo atskaitos taškų – kvadratinių kilometrų tikslumu arba dar smulkiau, jeigu reikia. Laikas ne metų, ne metų laikų, bet mėnesių, savaičių, dienų ir valandų tikslumu. Tam pasitelkiami antžeminiai ir palydoviniai biodetekcijos radarai. Šie gali nustatyti konkrečias trajektorijas, kurios projektuojamos į pagrindinį modelį, kuris yra žemės rutulys.

Tai yra išorinis modeliavimas. Kita vertus, yra ir vidinė struktūra, kuri įženklinta vardu, tokiu kaip Grynas Grynaitis. Tačiau čia tik neartikuliuotas paviršius ir jį reikia tikslinti kaip minėtus erdvės ir laiko aspektus. Šie parametrai, mąstant tiksliai, visada yra sąmonės vidinė struktūra, kuri padeda žmogui orientuotis aplinkoje arba identifikuoti save su kokiomis nors fenomenologinėmis schemomis. Erdvė sąmonėje virsta virtualiu žemėlapiu ant žemės sferos, ir su šiuo žemėlapiu siejamas kalendorius, leidžiantis fiksuoti įvykius judėjimo arba kitimo aspektu. Nėra nei jokio kaimo, gyvenvietės, miesto ar didmiesčio – yra tik fenomenologinis iliuzinis paviršius ir matematinis modelis. Nėra jokios neartikuliuotos laiko trukmės – tik pasirinktas atskaitinis momentas, kurio procesas skaidomas dalinant į tokius vienetus, kaip 24 val., 7 dienos, 1 mėnuo ir t.t. išreikštas grynais skaičiais. Pradžia – gali būti metų laikų kaita, taipogi dienos-nakties paros dalys ir t.t. Visa tai gali būti vaizduojama kaip 1 metai – 365 dienos, 12 mėnesių, 48 savaitės ir t.t. Galima rinktis išorinę arba vidinę atskaitos sistemą. Vidinė yra tokia, kai laikas skaičiuojamas individualiai, pragyventais metais. Tai vadinama „amžiumi“. Stambiausi dominantys blokai, vertinami dešimtmečiais, nes per juos įvyksta pagrindiniai biologiniai, psichologiniai ir socialiniai įvykiai. Tačiau tikslinant minėtais principais, dešimtmetį galima paversti dienomis. 10 metų yra 3 650 dienų, kurias galima fiksuoti su įvykiais erdviniame holograminiame žemėlapyje. Individualaus tyrimo metu, patogiau naudoti tą patį principą tik sumažintą iki 1 metų arba 365 dienų. Šie du aspektai visada išsiaiškintini, nes jie pasako kas, kur ir kada. Bet patogiausia kaip atskaitos sistemą naudoti organizacijos laiką, į kurį patalpintas individualaus žmogaus gyvenimas. Šiame kontekste įvykiai laiko atžvilgi yra vienetiniai, pasikartojantys, rutininiai arba laisvi (nepriklausomi nuo jokių socialinių funkcijų).

Vadovaujantis šiais principais, visą žmogaus gyvenimą ant žemės rutulio, galima nubrėžti viena kreive vieno kvadratinių metrų ploto ir vienos valandos trukmės tikslumu. Tada ieškomos aplinkoje esančių žmonių gyvenimo trajektorijos ir visa visuomenė atvaizduojama kompiuterinėje hologramoje, kurioje išryškėja pagrindiniai įvykiai ir žmonių sąsajos su jais. Tokia informacija renkama operatyvinėje išorinėje operacijoje arba pritaikant psichotroninę psichožvalgyba, kuri nuskenuoja visas biografinės žmonių atminties schemas valandų ir kvadratinių metrų tikslumu. Erdvėje galima nustatyti tik vietą arba judėjimą, kuris yra vietos kitimas. O laike yra ir įvykių/veikų pasikartojimas ir dažnis. Tai charakterizuoja žmogų arba rodo, kad jis priklausomas nuo kokios nors socialinės struktūros, pvz., darbovietės, kurioje dirba. Pavyzdžiui, klausimas „kas vaiko gyvenime kartojasi 180/365 tankiu“? Akivaizdu, mokyklos lankymas. Galima išdėlioti visus tankius šalia vienas kito ir pamatyti kas yra žmogus, pirmiausiai iš savęs, o paskui priklausomai nuo išorinių struktūrų. Toliau, jeigu ieškoma nusikaltimų, tai jie irgi gali būti išoriniai arba „nuo savęs“, pasikartojantys arba vienetiniai. Jeigu kartojasi, tai didelė tikimybė, kad yra kažkokia sistema arba veikia ne vienas žmogus. Vienetiniai nusikaltimai gali būti afektiniai arba apsvaigus ir nesiorientuojant, t. p. nesėkminga „karjeros“ pradžia.

Šitaip tiriamas vidus, atmintyje ieškant žemėlapio ir kalendoriaus; tada jie maksimaliai patikslinami, išsiaiškinant visas vietas, judėjimo tankius erdvėje ir įvykių tankius kalendoriuje. Iš tokio bendro vaizdo matomas visas žmogus ir galima vertinti ar jis yra, ir ar gali būti nusikaltėlis. Tarkime yra žmonės, gyvenantys nusikaltėlių gyvenimą („nusikaltėlių kasta“) ir yra žmonės iš normalios visuomenės, gyvenantys standartinį gyvenimą, kurį galima įtraukti į nusikaltimų kelią, priversti ar pakišti vietoj savęs. Toliau, be minėtų „tankio aspektų“, nusikalstamumą galima skirstyti į socialinį, psichologinį, kultūrinį ir sisteminį. Psichologiškai nusikaltimus daro įvairūs psichopatai; kultūrinis nusikalstamumas lemiamas aplinkos, kurioje išaugama, jeigu tai yra kriminalinio pasaulio aplinka; o sisteminiai, kai žmones nusikaltėliais verčia sistema, pavyzdžiui, kariuomenėje, kur žmogus yra „įteisintas žmogžudys“.

Turint visą šitą modelį, galima šiek tiek pagvildenti nusikaltimo esmės klausimą. Pirmiausiai, kad būtų nusikaltimai, turi būti teisė. Kažkada buvo bendruomenės arba liaudies teisė. Tačiau jau pakankamai seniai nusistovėjo institucializuota teisė, kuri užsiima vergų klasės teisine kontrole. Liaudžiai kažkas uždraudžiama, tada atsiranda galimybė šį draudimą pažeisti. Teisės esmė – gaudyti pažeidėjus ir juos bausti, turint vieną ar kitą tikslą: atkeršyti, pamokyti, „perauklėti“…

Galioja ir neinstitucializuota teisė kaip įgimti žmogaus sąmonės principai, kuriais apibrėžiamos kiekvieno žmogaus prigimtinės ribos. Tai yra teisė į gyvybę, laisvę, turtą, orumą ir svarbiausia – gintis nuo kėsinimosi. Tokia sistema paprastai būna nerašyta ir baudimo procesas – nekontroliuojamas. Tai gali privesti prie afektų užvaldyto linčo teismo, kuris dažnai baigiasi nekalto bet apšmeižto žmogaus mirtimi. Taip pat yra buvusios ir dabar yra giminės kraujo keršto sistema ir t.t. Šitaip sukuriamas kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių vertinimo matas: vertikaliai brėžiama tiesi linija ir kairėje pusėje yra pliusas, o dešinėje – minusas; arba vienoje pusėje gėris, o kitoje – blogis. Tada paimama biografinė atmintis ir nuo pradžios brėžiama gyvenimo trajektorija. Su vertikalia tiese sutampa neutralus gyvenimas, bet toks žmogui neduotas, tai gali būti tik gyvūno arba biologinio roboto gyvenimas, kuris negali suprasti gėrio-blogio sąvokų arba negali laisvai rinktis. Visi žmonės krypsta į vieną ar kitą pusę, gėrį arba blogį. Kuo nukrypsta labiau, tuo gėrio ar blogio daugiau. Tačiau beveik nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų tik vienoje pusėje, įvykiai gali išsidėstyti tiek minuse, tiek pliuse. Normalių žmonių gyvenimuose gėrio pusėje didžioji dalis gyvenimo, nors ne vienas būna pridaręs įvairių klaidų, priversti arba atsitiktinai. Jeigu imtume nusikaltėlį, tai didžioji jo gyvenimo dalis turi mažesnį/didesnį tankį pasikartojimų blogio pusėje. Tas blogis yra teisinis blogis, vadinamas nusikaltimais. Šį tankį lemia psichologija, aplinka, sistema, aplinkybių susiklostymas. Pasikartojimai atsiranda tada, kai žmogus išstumiamas už organizacijos ribų ir nėra kitų būdų pragyventi.

Taip pat ir kalbant apie gėrį arba blogį, galima naudoti skiriamosios gebos sąvoką – didelis gėris – mažas gėris, didelis blogis – mažas blogis. Pavyzdžiui, mikrogėris yra penkių litų sušelpimas benamiui, pagalba žmonėms buityje, didesnis – susijęs su darbu ar kūryba ir taip toliau. Taip pat yra mikroblogis ir didelis blogis. Jeigu imsime prigimtinę teisę ir jos pagrindines vertybes (gyvybė, laisvė, turtas, orumas), tai jų pažeidimas būtų didelis blogis. Jeigu jos nepažeistos, tai žmogus visą gyvenimą gali pragyventi gėrio pusėje. Tačiau situacija tikslėja, didinant skiriamąją gebą ir suskaičiuojant visokius įvykėlius, kurie yra nanodydžio „blogiai“. Pvz., ką nors pasako, įžeidžia, pasityčioja ir t.t. Bet tokie mikroblogiai beveik niekada nebūna kriminaliniai nusikaltimai, už kuriuos teisinėje sistemoje būtų baudžiama realiomis bausmėmis.

Ankstesnėse pastraipose rašiau apie atskirus žmones, tačiau šį kriterijų galima taikyti ir grupėms, organizacijoms ir t.t. Šis nukrypimas gali būti vertinamas vieno žmogaus atžvilgiu, kai pavyzdžiui, teisės institucijos suklastoja bylą nekaltam žmogui ir visam gyvenimui uždaro į kalėjimą. Tai sugalvoti valstybės organizacijos sistemoje gali tik šėtono garbintojai, t. y., jie yra absoliutus traiškytinas blogis. Tas pats galioja ir organizacijoms: verslo, politikos, religinėms ir t.t. Todėl neretai ir tenka išgirsti žodžius „VSD yra banditų organizacija“ – tai tariant pritaikius minėtus įvykių surinkimo modelius ir jų teisinio/moralinio įvertinimo, kai žmogus gina savo gyvenimą, žinodamas apie organizacijos nusikaltimus iš savo egzistencinės patirties, kurios sau įrodyti – nebūtina. Suprantama, kai tai perteikiama kitiems žmonėms, reikia tirti nusikaltėlių atmintį arba aplinką. Ir, priklausomai nuo duomenų, nusikaltėliai turi būti teisiami ir baudžiami keršto, pamokymo ir perauklėjimo tikslais. Bet yra vienas svarbus aspektas – banditų mafija gali būti kiekybiškai ir technologiškai galinga ir tokio paprasto sprendimo gali nebūti, nors tai nereiškia, kad jo nėra visai. Pavyzdžiui, kas galėtų nubausti JAV už karo nusikaltimus prieš planetos gyventojus. JAV labai giliai nukrypę į „minuso“ pusę ir tam tikri išoriniai atributai rodo, kad jų nusikalstamumas prilygsta šėtono garbintojų lygiui. Tad teisiškai – jie yra traiškytinas blogis, nes kėsinasi į milijonų žmonių gyvybę, laisvę, turtą ir orumą.

Falsimuliakrinių operacijų sistema

Kadangi šio teksto tikslas yra neoperatyvinių agentūrų darbo tyrimas, reikalingi šiam tikslui pritaikyti principai. Aš tiriu agentūros darbo su „taikiniu“ metu daromus nusikaltimus prigimtinei ir institucializuotai teisei. Grėsminga situacija yra ta, kad toks darbas dažnai nukrypsta tiek toli į blogio pusę, kad galima net kalbėti apie sadistų ir velnio garbintojų sektą teisėsaugos sistemoje, kai susidorojama su niekuo dėtais žmonėmis, jiems prisiūnant pačios valstybės organizacijos padarytus nusikaltimus. Tai daroma dviem kryptimis: į praeitį, kai siūnami įvykiai iš erdviškai koreliuotos aplinkos; ir į ateitį, kai užvaldžius motorinę smegenų žievę daromi nusikaltimai, žmogų panaudojant kaip biorobotą. Mano įvertinimas ir siejimas su velnio garbintojais valstybės organizacijoje pagrįstas tuo, kad šitaip yra valdomi žmonės, kurie falsimuliakrinėje propagandos sistemoje yra koduojami kaip „maniakai“, nors iš tikro jie yra tik biorobotai, o tikri maniakai yra valstybės satanistinė valdžia.

Pirmiausiai paaiškinsiu kaip aš suprantu filosofinį terminą „falsimuliakras“. Pagrindas yra dvi sąvokos, surištos su dviem realybėmis – niekas ir pasaulėvaizdis. Kai atvaizdas kuriamas iš nieko, tikrovės schemas naudojant tik minimaliai, gaunamas nieko falsifikatas, nes ta schema yra niekas, tuštuma, bet atrodo kaip kažkas. Todėl šis kažkas yra nieko falsifikatas. Falsifikatas yra niekas atrodant kaip kažkas esantis arba buvęs. Iš kitos pusės turime pasaulį, pateikiamą sąmonei kaip pasaulėvaizdis. Nukopijavus kokią nors schemą, atitraukiant ją nuo realybės, gaunasi nerealus pakaitalas, kuris paklūsta įvairių rūšių manipuliavimui ir klastojimui, nes vien interpretuojant galima reikiama kryptimi pakeisti bet kokį pasaulėvaizdžio faktą. Ši kopija vadinama simuliakru. Dabar, sujungus falsifikatą ir simuliakrą į vieną terminą, gauname realybę, kuri yra visiškas niekas, pagamintas iš nulio; ir, naudojant tik digitalinės terpės haliucinacijas, sukuriamas atvaizdas, kuris atrodo kaip pati tikrovė. Toks yra iš nieko sukurtas, kompiuterinės grafikos sumodeliuotas, su jokia faktine realybe nesusietas „filmas“. Fenomenologijoje jis toks įtaigus, kad jo neįmanoma atskirti nuo tikrovės, nors iš tikro yra falsifikatas ir klastotė. Valstybės organizacijos agentūrinių matricų sistema, kaip tik tokia „nusikaltėlio gyvenimo“ falsimuliacija-filmu ir užsiima, pasakodami „istorijas“ apie žmogų, kurių niekada nėra buvę. Dar daugiau, agentūros ne tik klastoja bylą, bet klastoja ir visą įrodymų rinkimo ir tikrinimo procesą, kai užtenka, kad kas nors, koks nors „ekspertas“, tik parašytų ar pasakytų taip kaip „reikia“ ir vaizduojama, kad čia – „įrodyta“.

Kaip teoriškai demaskuoti falsimuliakrines bylas suprasti nesunku. Reikia tik suvokti, kad negalima pasikliauti jokiu fenomenologiniu paviršiumi, tuo kas tik atrodo šiame pačiame sekliausiame ir primityviausiame lygyje: laikraščio pranešime arba straipsnyje, tv šou, interneto žodienoje ir vaizdienoje ir t.t. Visada reikia atsiminti, kad už viso to stovi tam tikras mechanizmas ir kad jis visada falsimuliuoja, patiekdamas falsimuliakrinių haliucinacijų „pasaulį“. Tada apgauti žmonės reiškia vertinimus, emocijas, tyčiojasi iš to, ko niekur nėra ir niekada nėra buvę. Vis tiek manoma, kad yra „faktai“, kad ir haliucinuojančios sąmonės kliedesiuose, kurie, kadangi yra falsifikacija ir simuliacija, atrodo kaip tikras pasaulis. Nes yra nuotrauka (-montažas), filmas (-montažas) ir taip toliau. Taigi apibendrinam esmę. :Už fenomeno visada stovi kažkoks mechanizmas, tad norint sugriauti falsimuliakrinę sistemą, jį būtinai reikia įtraukti į prielaidų sąrašą. Tada suvokus fenomeno ir jo mechanizmo visumą, gaunama aiškiai suvokiama iliuzijos struktūra, kurios išaiškinti vien tik paviršiaus kontūrais – neįmanoma. Nes, su matricos kompiuteriu, kokį turi visos operatyvinės agentūros grupės, galima idealiai sufalsifikuoti nuotraukas, vaizdo arba garso įrašus ir žmogus, gyvenantis vien tik fenomenologiniame paviršiuje, tampa tiesos debilu.

Šitaip falsifikuojamas biografinės atminties fenomenologinis paviršius sąmonėje, į holograminius žemėlapius ir kalendorius įterpiant suklastotus įvykius per poveikį vaizduotei su psichotronine technika, kuris įsirašo į atminti ir tampa implantuotu prisiminimu. Šitaip suklastotą, nebuvusį, falsimuliuotą vaizdinį su savo prietaisais fiksuoja, nuskenuoja ir atvaizdus ekranuose rodo kaip „įrodymą“, nors tai yra 100 proc. klastotės.

Dabar galima pereiti prie bendros falsimuliakrų sluoksnių schemos, kurioje matome, kokiais lygiais yra falsifikuojama tikra, švari biografinė žmogaus atmintis.

Visų pakopų neanalizuosiu, bet noriu apžvelgti socialinio falsimuliakro principą, kuris yra neoperatyvinių ir operatyvinių agentūrų pagrindinė „darbo“ priemonė. Yra koks nors žmogus (tokie žmonės angliškai vadinami „targeted individuals“), kurį agentūra išsirenka susidorojimui. Tai galima padaryti paprastu nusikaltimu. Tačiau dažnai valstybė dar nori pasimėgauti sadizmu ir vietoj paprasto varianto renkasi rafinuotesnį, pvz. kokio nors įvykio padarymą/prisiuvimą, kad žmogų pavaizduotų nusikaltėliu ir surengtų naikinimo satanistinę orgiją. Tai kai kam iš agentūros žiurkienos gali būti ir „iniciacijos“ sistema. Pasiekti šiam tikslui kuriama matrica socialinėje aplinkoje, kurią galima vadinti socialiniu falsimuliakru, nes agentūra užima visas padėtis tam tikroje miesto teritorijoje, pagrindiniu žiedu apjuosiant visą kvartalą, ir vaidina paprastų žmonių visuomenės spektaklį. Galvoje būna implantai, bute pasiklausymo ir filmavimo įranga, skenavimas kiaurai sieną, gatvinės žvalgybos ir persekiojimo tinklas, GPS sekimas ir t.t. Šitaip visa agentūra, vaidinanti socialinį falsimuliakrą kuria žmogui situacijas ir aplinkybes, kurių tikslas terorizavimu, gąsdinimu įbauginti žmogų, išprovokuoti arba šiaip psichologiškai pakankinti. Ne kartą rašiau, kad tai yra kaltės ir gėdos jausmo prisiuvimas, su kuriais bandoma sukelti žmogaus baimę ir šitaip sulaužius valią valdyti kaip žaislą. Jeigu tai pavyksta, prasideda visas satanistinis spektaklis, haliucinozės, motorikos užgrobimai, forced speech klastotės, intelekto lobotomija, stingdymai ir t.t.

Jeigu nenaudoja motorikos, pagrindinis taikinys būna atmintys, kurių struktūrą jau aprašiau. Agentūros tikslas – subjauroti švarią atmintį ir paversti ją pagrindine kankinimo priemone. Tai daroma su psichotroniniu falsimuliakru – kai turimas klastojimo mechanizmas ir paviršiniai „tikroviški“ atminties duomenys, nors jie į nieką nenurodo. Bet žmonės juk netikrina, o tai ir neįmanoma, nes toks taikinys būna apsuptas keliais operatyvinės ir neoperatyvinės agentūros žiedais. Niekas neprieina prie žmogaus, negauna jokių dokumentų, o klastotes, jeigu reikia, naudoja tik „savi“. Šitaip praėjus pirmus falsimuliakrų sluoksnius, pradedamas trečias, kurį vaidina, sulaikiusi ir apsupusi žmogų mafija, vaidinanti teisinį procesą. Žmogus su niekuo negali kalbėti, nes niekas neprileidžiamas, negali skelbti jokių pranešimų ar duoti interviu, pateikti savo versiją ir pasakoti kas jis iš tikro yra. Visa tai izoliuojama, ekranuojama nuo galimų pavojų ir falsimuliuotas briedas platinamas tik iš vienos, t. y. valstybės organizacijos pusės. Laisva visuomenė, jeigu tokia yra, gauna tik propagandinius pranešimus, straipsnius, reportažus per TV ir t.t. Jeigu nesuvokia falsimuliakro principo ir mato tik patį pranešimo paviršių ir mano, kad čia yra absoliuti tiesa, tai praryja propagandinio šūdo dozę įsivaizduodami, kad tai saldainis ir ramiai užmiega ir pramiega taip visą gyvenimą. Šitaip gavnojiedų smegenys pamažu pakeičiamos į falsimuliacinį mėšlą, kurį visuomenėje raugina matricos agentūrų valdymo sistema.

Tuo tarpu Žmogus, lieka giliai paslėptas po išvardintais ir neišvardintais agentūrinės sistemos falsimuliakrų sluoksniais, kuriais tave savo fantazijų pasaulyje užkasa banditų organizacija: žvalgyba, kriminalinė žvalgyba, fekalinė žvalgyba ir t.t.

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų – nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta – nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai – tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus – valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys – mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje“. Taip ir yra – galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau – asmeninė ir atitinkamai – niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.

sekimas
sekimas

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje – netapatinti su tuo kas vyksta galvoje – be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta – paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale – sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio“ minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje – nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

telepatija

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja“ – gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų“, nes tai ne jų lygiui – neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?“ – tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas – valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

Radijo šizofrenija

Tai bus pirmas straipsnis nuo 2007 metų pavasario, kuriame aš bandau parodyti tiesioginį ryšį tarp psichotroninių priemonių ir psichikos sutrikimo. Tai svarbu, nes jaučiu, kad kai kurie skaitytojai, kurie skaito mano tinklaraštį, ir kurie tiesiogiai susiduria su keistais poveikiais, labiausiai domisi šiuo ryšiu. Taip yra todėl, kad psichikos sutrikimas yra pagrindinis psichotroninio užpuolimo lydintysis efektas, arba simptomas. Pirmiausiai žmogus pastebi, kad su juo kažkas atsitiko, nes viskas nėra taip, kaip buvo iki to. Paskui pradeda atidžiau tyrinėti, kas konkrečiai vyksta. Visada viskas pateikiama taip, kad būtų galimos dvi interpretacijos – natūralus sutrikimas arba technologinis įsikišimas. Kas žino su kuo turi reikalą, naivaus varianto, kad „nučiuožė stogas“ – nepriima. Nes viskas ne visai taip.

Psichikos sutrikimą interpretuoja trys pagrindiniai informacijos laukai, kurie bando apibrėžti kas iš tikro vyksta. Pirmas yra buitinis ir žiniasklaidos platinamas supratimas, pagal kurį žmonės arba gąsdinami, arba juokinami. Čia paveikti žmonės figūruoja kaip monstrai, dažniausiai asocijuojami su žiauriais ir nepaaiškinamais nusikaltimais arba pateikiami kaip idiotai, kuriuos valdo „mėnulis“. Tai reikalinga tam, kad būtų pateisinamos prievartinės priemonės, kai reikia susidoroti, ir kad nekiltų ažiotažo dėl asmens teisių pažeidimo. Kitais atvejais baiminamasi, kad gali atsirasti per daug pasekėjų ir kad taip neatsitiktų, bandoma su propaganda smogti įvaizdžiui. Visa tai daroma per agentūrų sistemą, papildant minėtas priemones „agentūrine paranoja“.

Kitas informacijos pateikimo variantas yra mokslinis, kur vaizduojama, kad klausimas tiriamas naudojant mokslinius metodus. Čia remiamasi psichikos ir smegenų sandaros ir veikimo teorija, bandoma išaiškinti patologijos genezę ir ieškoma būdų, kaip sutrikimą išgydyti arba bent sušvelninti, padarant jį „nepavojingu“. Tačiau pasižiūrėję į šitas teorijas, matome, kad čia irgi yra daug žaidimo ir gudravimo, tik čia žaidžia stambiausias žaidėjas, kuris yra valstybės organizacija. Ši turi pačių įvairiausių tikslų, darbotvarkių, planų, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ką daryti su sunkiai sukalbamais žmonėmis, kurių neįmanoma įtikinti paklusti, paveikti su psichologiniu smegenų plovimu ir pan. Tam yra ne tik viešo masinio smegenų plovimo sistema, bet ir susidorojimo sistema, kuri naudojama tada, kai neveikia kitos priemonės. Bet šitas susidorojimas pavaizduojamas kaip „išgydymas“. Psichikos ligonį valstybė auklėja ne kankinimu, bet gydymu vaistais, kurie turi tiek daug šalutinių poveikių, kad jų sąrašas dešimt kartų ilgesnis už ligos simptomų sąrašą.

Trečia interpretacijos rūšis – kai viskas paaiškinama taip, kaip yra iš tikro. Kas vyksta galvoje, ką daro visuomenė ir kokios priemonės naudojamos. Žiauriausi smūgiai būna per psichotroninius kankinimus, toliau smunka žmogaus statusas visuomenėje ir tai turi neigiamas pasekmes pragyvenimo ir juridinių teisių prasme. Taip pat šitie žmonės padaromi antrarūšiais ta prasme, kad juos naudoja visų savo problemų ir bėdų sukrovimui, kai pripaišo nebūtas veikas, siuva bylas, naudoja operacijose, kur bilietas tik į vieną pusę ir t. t. Tokį statusą turėti/įgyti – nepatartina, nes problemų sistema prikuria tiesiog iš oro, kad nusiimtų nuo savo pečių ir užkrautų tau.

Tačiau pirmiausia turi sukurti tam tikrą būseną, kuri yra visų operacijų pagrindas. Norint nevaikščioti šiuo klausimu tamsoje, reikia atsisakyti pirmų dviejų interpretacijų, o jeigu šios bėdos aplenkė, tai reikia atmesti ir trečio varianto suformuotą negatyvizmą ir pabandyti suprasti, kas vyksta iš tikrųjų. Pirmiausiai reikia suvokti koks pagrindinis už to stovintis veikėjas. Čia nėra jokių abejonių – valstybės organizacija, kuri turi savo neformalią sistemą, kuri veikia neformaliomis priemonėmis ir šitaip kontroliuoja visų stebimų žmonių gyvenamą aplinką.

Toliau turite suprasti, kaip veikia psichikos sutrikimas. Šį pavyzdį, šiek tiek juokais, vadinu „radijo šizofrenija“. Apie tai turbūt niekas išskyrus mane nėra pagalvojęs, bet sutrikimo simptomai yra labai panašūs į tam tikrus ryšio technikos efektus. Manau, kad bent apytikriai visi žino kaip veikia radijo ryšys. Yra stotis, tam tikrais dažniais transliuojantis siųstuvas, ir tą stotį priimantys radijo imtuvai. Kiekviena stotis turi savo dažnį, kurį nustačius galima demoduliuoti tuo dažniu transliuojamas programas. Bet kartais tas ryšys sutrinka, bent jau taip dažnai atsitikdavo senesniais laikais. Kas mėgsta klausyti radijo įvairaus ilgio bangomis, žino, kad kartais į nustatytą stotį įsiterpia signalas iš kitos stoties ir atrodo, kad šitą signalą atpūtė vėjo gūsis – banga užeina, išgirsti kalbėjimą iš kitos programos ir vėl dingsta. Arba kartais būna, kad labai sunku tiksliai pagauti dažnį, nes nepakankamai jautrus radijo imtuvas ir prie tos pačios padalos vienu metu girdisi dvi skirtingos radijo stotys. Tai yra kito dažnio įsiliejimas, kurį aš vadinu „radijo šizofrenija“, nes kita stotis yra haliucinacijos, arba kaip mėgsta sakyti „psichikos ligoniai“ – „balsai“.

Ši liga, kuria serga kai kurie radijo aparatai, yra grynai technologinė. Ji gali kilti netyčia, dėl nekokybiško radijo aparato arba tai gali būti daroma tyčia, tam kad nugesintų kokią nors nepageidaujamą radijo stotį. Tai darydavo „šaltojo karo metu“ Sovietų Sąjunga ir JAV. Tam reikia teritorijoje, kurioje veikia imtuvo antena, paskleisti dažnį dubliuojančią programą, ir radijo imtuvai toje teritorijoje išprotėja, nes pradeda transliuoti/girdėti įsiterpiančius pašalinius „balsus“. Kadangi priešo teritorijoje siųstuvą pastatyti sudėtinga, naudojami komunikacijų palydovai, kurie nepaiso dažnių paskirstymo ir susargdina radijo imtuvus „radijo šizofrenija“. Yra vienas skirtumas, susargdintas žmogus dažniausiai agentūros izoliuojamas, o radijo imtuvus gali stebėti ir tyrinėti visi. Visi žino kas vyksta, kad teritorijoje paskleistas svetimas dažnis.

Tai aišku ne viskas. Yra ir daug sunkesnė psichikos arba technikos sutrikimo forma. Be abejo, ji retesnė. Dabar minčių eksperimentui imkime televizorių. Jis daug sudėtingesnis, nes transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Abu gali išprotėti. Tai vyksta keliais būdais – kabeliu ir antena. Dabar jau – skaitmeniniu signalu, nes taip lengviau dirbti kompiuteriui. Į detales nesigilinsiu, bet, analogiškai radijo ryšiui, skirtingi kanalai nustatomi naudojant kabeliais keliaujančiu signalo dažniu, t. y., kiekvienas kanalas turi savo dažnį. Bet kartais atsitinka taip, kad žmogus žiūri vieną kanalą, stebi kokią nors laidą ir staiga, nei iš šio nei iš to ekrane įsiterpia pašaliniai vaizdai – užeina banga, parodo kokį fragmentą iš kito dažnio ir jis vėl dingsta. Tai vėlgi – diagnozė televizoriui, paprastai vadinama „televizoriaus šizofrenija“. Taip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, techninių nesklandumų, bet gali būti ir piktybinis trukdymas. Kai signalas perduodamas į skaitmeninę anteną radijo ryšiu, „šizofrenija“ veikia taip pat kaip ir radijo imtuve. Šiek tiek sudėtingiau, kai signalas keliauja kabeliu. Norint televizoriaus ekrane sukelti vaizdo ir garso haliucinacijas, reikia signalą indukuoti televizijos kabelyje. Tačiau technologiškai tai taip pat įmanoma, nors tai jau aukštosios specialiųjų tarnybų technologijos. Iš pavyzdžių matome, kad jos geba psichikos sutrikimus sukelti ne tik žmonėms, bet ir radijo imtuvams bei televizoriams.

Man keista, kad žmonės anksčiau į tai neatkreipdavo dėmesio ir manydavo, kad šizofrenija tik žmonių problema. Nieko panašaus – išprotėja taip pat ir radijo imtuvai, bei televizoriai. O jau dabar, visai naujais laikais, manau, gali išprotėti net mobilūs telefonai – jeigu girdisi kokie nors trukdžiai arba aidas – tai greičiausiai piktybiniai „balsai“, su kuriais bandoma telefoną išvesti iš proto. Tai tikrai ne juokas, tik neaišku kuo agentūrai nusikalsta telefono aparatai.

Bandom apibendrinti, kaip veikia įvairios „šizofrenijos“ rūšys. Viena rūšis sukuriama radijo bangomis, teritorijoje paskleidus dubliuojantį dažnį. Imtuvas gali priimti vieną ar net dešimt papildomų stočių ir tada jau visiškas chaosas. Kita rūšis kai naudojama elektra kabeliuose. Tokiu atveju „paskleisti“ neužtenka – konkrečiuose kabeliuose reikia dubliuojančius signalus sukelti indukcijos būdu. Ekranuose matomi pašaliniai vaizdai ir garsai, kuriuos galima vadinti televizoriaus haliucinacijomis. Kažkada juokdavosi kai „psichikos ligonis“ aiškindavo, kad su juo kalbasi radijo aparatas. Šiais laikais telefonai kalba su visais žmonėmis ir niekam nejuokinga.

Daug plėstis neketinu. Tačiau įrašo neužbaigsiu nepataręs žmonėms, kuriems „radijo šizofrenija“ ir kurie nežino pagrindinių kovos su šia neganda taisyklių. Pirmiausiai reikia suprasti, kad įsibrovimas, tai kita, piktavalių žmonių transliuojama radijo stotis. Kai klausaisi kokios nors vienos pagrindinės radijo stoties, niekada nesiklausyti, ką transliuoja „demonai“. Kai kanalai pradedami dubliuoti, radiją aišku galima išjungti, bet to neįmanoma padaryti savo galvoje. Su tuo tenka apsiprasti. Jeigu neįmanoma „išjungti“, reikia nepaversti šių stočių savo pagrindiniu kanalu ir nepasiduoti jokioms manipuliacijoms. Visada reikia atsiminti, kad čia yra radijo šizofrenija ir ji veikia kaip radijo aparatas – jį galima išjungti. Bet pirmiausiai galima išjungti siųstuvą. Ligos nėra nei kūne, nei sieloje.

Operacija „Pasipriešinimas“

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia – jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė“ grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys“ netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį – išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės“ organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius“ iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus“. Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje – tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje – vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state“, „deep society“ mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas“. Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena“. Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai“ vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas – palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube“ galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis“. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus“, kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER‘ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija“ ir „Siena“.

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais – labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis – pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis – įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis – žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis – gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis – visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

– materiali sąveika – tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

– mišri sąveika – tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

– informacinė sąveika – tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia – labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą“ (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo“ iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą“ norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis“. Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

5) išorinio pasaulio įvykių sukrovimas į tavo vidų. Ši taktika mišri, ji iš dalies taikoma vidinio terorizavimo metu, iš dalies – skleidžiant apie žmogų dezinformaciją visuomenėje. Pasaulis visada pilnas įvykių, kurie nebūtinai susiję su tavimi. Tačiau vykdant juodąją operaciją, šie išoriniai nusikaltimai pritempiami prie tavo gyvenimo, kad būtų galima primesti už juos atsakomybę. Tai yra kaltinimas dalykais, kurie iš tikro kažkur įvyko, bet tu nesi su jais susijęs, tačiau tau nesąžiningai siųnama už juos atsakomybė. Kartais tai daroma norint pagąsdinti ir patikrinti, kartais norima apšmeižti visuomenės akyse, arba paprasčiausiai norima tave padaryti atpirkimo ožiu, nes prokuratūrai reikia statistikos ar dar ko nors. Yra dar vienas paaiškinimas: už „išaiškinimus“ skiriamos premijos, tad netrūksta menkystų, norinčių užsidirbti.

6) paskutinė taktika yra tavo privataus gyvenimo pavertimas fasadu, kuriam taikomos viešo gyvenimo normos. Šiaip žmogus vertinamas pagal viešą elgesį ir jis tai žinodamas, jį kontroliuodamas gali rūpintis savo reputacija. Privačiame gyvenime žmogus daug laisvesnis, nes jis normaliomis sąlygomis turi būti prieinamas tik artimiems žmonėms. Čia jaučiamas didelis atsipalaidavimas, tikintis, kad privatūs dalykai netaps viešais. Tuo naudojasi agentūra, kuri įsibrauna į privatų gyvenimą, surenka informaciją ir padaro tą informaciją tavo viešu veidu ir jis tampa prieinamas visai visuomenei. Šitaip žmogus paverčiamas patyčių objektų dėl pačių normaliausių dalykų, kuriuos savo privačiame gyvenime daro visi žmonės. Tačiau tai tampa agentūros silpnapročių pramoga ir teorizavimo metodu, vaizduojant, kad privačiam gyvenimui galioja tokios pat normos kaip ir viešam. Taip agentūra blefuoja, bando pastatyti į nepatogią padėtį, sukelti stresą. Suvaržyti privatų gyvenimą, tikintis kad žmogus bijos „netinkamai elgtis“. Tai neturėtų suveikti, nes ši taktika yra blefavimas, kai žaidžiama statant ant apgaulės.

Iš tikrųjų tai tik kelios naujausios nustatytos taktikos, kurių repertuaras yra labai platus. Jų žinojimas, susidūrus su tokia situacija, labai svarbus, nes tai leidžia iš manipuliuojamo taikinio tapti aktyviu veikėju, kuris geba smogti atgal nemažiau skaudžius smūgius negu abuseriai. Nors puikiai suprantu, kad tokios priemonės neišsprendžia visų problemų, ypač kai terorizuotojai susinervina ir gali pereiti prie tiesioginių kankinimų. Be to, ir tempą ilgą laiką išlaikyti labai sunku, tad reikia derinti pasyvius ir aktyvius momentus, kai kartas nuo karto pasiilsima arba paprasčiausiai stebima ir renkama informacija, kuri paskui gali būti naudingai sugražinta tardytojų grupei, naudojant „įveikimą per analizę“ arba „įveikimą per įvardijimą“.

Svarbiausia – nepasiduoti jokiai įtakai, o tai lengviausia tada, kai supranti, kad viskas, kas vyksta yra netikra, tik melas ir blefas.

Gynyba nuo psichotroninio tardymo (3)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda – tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai – nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi“ kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

Kadangi psichotroninis tardymas pirmiausiai yra galvoje rodomas spektaklis, tai čia kuriama psichodrama ir čia vyksta visas veiksmas. Tačiau viskas bandoma pateikti taip, lyg ši psichodrama atrodytų kaip pagrindinė tikrovė. Ant to ir pastatytas blefas. Viskas vyksta fantazijose, bet žmogui atrodo kaip realūs įvykiai, ir tuo naudojantis bei blefuojant bandoma įbauginti, prigąsdinti žmogų, priversti jį prisipažinti psichodramos kontekste, o paskui apgaulės būdų, šį prisipažinimą perkelia į realų pasaulį. Todėl norint neužkibti ant meškerės, reikia žinoti visą psyop sistemą.

Pirmas klausimas galvoje yra dominavimo klausimas, dviem aspektais: informacijos gavimo – psichožvalgyba; ir informacijos davimo – valdymas. Kai dominavimo nėra, psichožvalgyba įsipainioja į manipuliacijas, o valdymas nedaro jokio poveikio, nesuveikia. Tad viskas priklauso nuo to, kas dominuoja, subjektas ar terorizuotojų grupė. Taikinys turi visais būdais siekti dominavimą išlaikyti, tada jo psichologiškai neįmanoma paveikti ir jis su informacija gali manipuliuoti lervomis.

Visas šis procesas yra uždaras ratas, nes psichožvalgyba renka informaciją, ją kaupia, analizuoja, tada sugrąžiną atgal, perleidus per efektorių suformavimo modulį, kuris turi paruošti apdorotos informacijos formas, skirtas psichikos užvaldymui. Reikia neužmiršti, kad komunikacijoje niekada nebūna neformalaus pokalbio, nuoširdumo – visada vyksta spektaklis, kurio tikslas psichožvalgybiškai surinkti informaciją, kad paskui ją būtų galima panaudoti psichologinėje operacijoje, kokiam nors blefui arba šantažui.

Todėl tardymo lervas reikia labai atidžiai stebėti. Ypač stebėti aktyvumo ir pasyvumo ciklą. Aktyvi lerva bando paveikti, daro ėjimus, realizuoja kokį nors planą, o receptyvi lerva laikosi ramiai, nesireiškia, nedaro poveikio, leidžia išsikalbėti. Šis ciklas būna įstatytas į didesnę operatyvinės grupės struktūrą, kuri yra temų bendrumo ir aktyvumo lygiai. Centre būna siauriausios temos ir aktyviausios lervos, kurios dirba su tiesioginiu poveikiu, nors jų tekstas būna labai primityvus, beprasmis. Kiti, aukštesni lygiai laikosi pasyviai ir dirba receptyviu režimu. Bet kartais aktyvumo lygiai apsikeičia ir pradeda aktyviai reikštis bendresnės temos lygis. Taip kaitaliojant, gali būti bandoma supainioti, susukti galvą. Bet dažniausiai jie dirba receptyvios psichožvalgybos principu.

Aktyvumo centras taktikų naudoja daug, nemažą dalį jau esu aprašęs ankstesnėse dalyse. Bet čia paminėsiu dvi: gąsdina „Baudžiamojo kodekso“ sąvokomis, tai yra, savo aktyvume naudoja BK žodynėlį ir siuva jį visoms būsenoms, visiems įvykiams, net jeigu tam nėra pagrindo. Tai yra bauginimo taktika, kai visa psichika vaizduojama kaip nusikaltimas. Kita taktika yra kelių pagrindinių sąvokų, kurias parinko psichologai, kalimas, kuriomis norima užprogramuoti psichiką. Dažniausiai būna 5-6 nuolat kartojami žodžiai ar frazės, apdorojimą taikant kelis metus. Apsiginti, nepasiduoti valdymui, išlaikyti dominavimą galima tomis priemonėmis, kurias jau paaiškinau, svarbiausiai  neleidžiant prisisiurbti prie savo dėmesio.

Taip nukenksminamas destruktyvus, manipuliatyvus psichožvalgybinės informacijos grąžinimas. Psichika išlieka nepaveiki.

Tačiau tai – pasyvi gynybą, o žmogus gali taip pat būti ir aktyvus. Jis daro tą patį, ką ir lervos – vykdo psichožvalgybą ir manipuliatyviai grąžina informaciją. Pirmiausiai tikslas išsiaiškinti tikslus ir planą, kurio siekia operatyvinė grupė, o konkrečiai per savo psichologinę operaciją. Tai bendra užduotis. Galima imtis konkrečiai lervų ir bandyti nustatyti sąvokų tinklą, kuris yra pagrindiniai poveikio mazgai, kas leidžia suprasti, koks psichologų sukurptas poveikio metodas, kaip profilyje interpretuojama asmenybė. Tai naudinga todėl, kad dažnai metodų būna nedidelis skaičius, ir žinodamas pagrindinius lervos psichikos tinklo mazgus, gali matyti plano centriniame lygyje visumą.

Išsiaiškinus tampymui naudojamas sąvokas, kurios dažnai būna klonuotos iš tos informacijos, kurią pats davei, galima pereiti prie aktyvesnių veiksmų, bet savo aktyvumą reikia riboti. Kodėl? Todėl, kad aktyvumui reikia daug energijos ir tu eikvoji ją toje vietoje, kurioje nevyksta lemiamas mūšis. Nes visa vidinė psichodrama būna blefo vieta, kuris pats save griauna, jeigu nesuveikia ir eikvoti tam savo energiją nėra jokios prasmės. Užtenka blefo įtakai nepasiduoti ir daugiau daryti nereikia nieko.

Mintimi galima sunaikinti logiškai, bet neįmanoma fiziškai, todėl loginis pravalas lervų dažniausiai būna ignoruojamas, padaroma pauzė ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tad čia užtenka atsimušinėti žaidžiant paprastą lengvą žaidimą.

Sunkiausia būna, kad tai tęsiasi labai ilgai ir reikia turėti labai daug kantrybės, kad kiekvieną dieną galėtum kartoti tą patį per tą patį.

Filologinių diversantų metodai

Neurolingvistinis programavimas

Greičiausiai visi yra girdėję žmogaus sąmonės valdymo metodą, vadinamą „neurolingvistiniu programavimu“. Žodis „neuro“ nurodo į smegenis, „lingvistinis“ į kalbos sistemą, o „programavimas“ į psichologinį poveikį. Šio metodo esmė ta, kad smegenims daromas poveikis su kalba: specialiai parinktais žodžiais, frazėmis, sakiniais ir tekstais. Šis poveikis nėra pagrįstas kokiu nors labai sudėtingu mokslu; jis sukeliamas naudojant įgimtas ir įgytas, su kalbos formomis susijusias psichologijas. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikro taip valdomi, galima daryti išvadą, kad planetoje „normalių“ (kaip aš suprantu laisvų) yra ganėtinai nedidelis procentas. Tačiau normaliu tapti įmanoma, bet pirmiausiai reikia perprasti paprastus neurolingvistinio programavimo poveikius, kad nuo jų nepriklausytų jokie tavo sprendimai.

Panagrinėkime tokius reiškinius: žodis – kaip neuronų elektrinio sužadinimo vieta smegenyse; reikalingų sužadinimų per žodžius surinkimas; žodinių sužadinimų junginio projekcija į kitas nelingvistines smegenų zonas (emocijų, minčių, veiksmų); dėmesio paslinkimas, kai savaiminis ar sukeltas sužadinimas neturi reikalingo turinio, tačiau yra greta jo ir specialiu poveikiu gali būti perkeltas į norimą vietą. Imant redukcionistines materialias smegenis, žodis jose atsiranda kaip elektrinis aktyvumas tam tikrame neuronų mazge. Kad toks žodis atsirastų, turi būti labai ilgą laiką, beveik nuo gimimo, naudojamas lingvistinis dresiravimas, kuris iškraipo pasaulio suvokimą pagal valdžios poreikius tam, kad šitaip paruoštą suaugusį žmogų būtų galima valdyti veikiant neuronų aktyvumą (veiksmo potencialų sukėlimas). Šis principas pagrįstas įdėtaisiais žodžiais, vadinamais efektoriais.

Turint šitaip paruoštą žmogų, jį galima įvairiai programuoti – tiek destruktyvia, tiek konstruktyvia kryptimi. Tam reikia sužadinti reikalingus efektorių derinius ir pasiekti, kad šis sužadinimas be filtravimo ar stabdymo pereitų į kitų būsenų neuronus. Tai gali būti projekcijos į emocijų ir jausmų sritis, į kognityvinius mazgus, juose iššaukiant reakcijas, ir svarbiausia – į veiksmų tvarkymo neuronų tinklus. Pavyzdžiui tam, kad žmogus priimtų motorinį sprendimą, pagrįstą sukeltosiomis emocinėmis būsenomis.

Terorizuojant žmogų pirmiausiai ieškoma būdų kaip sukelti pamatines užvaldymo emocijas: baimę, kaltės jausmą arba gėdos jausmą, jais bandant stimuliuoti reakcijas kaip motorinius sprendimus arba veiksmus, siekiant juos suparalyžiuoti. Galima pateikti pavyzdį, kaip suparalyžiuojamas motorinis jausmas, naudojant iš anksto sukurtą vidinę ir išorinę aplinką. Yra daug žmogų žeminančių arba žeidžiančių žodžių, kuriais galima jį terorizuoti ir provokuoti. Tie žodžiai yra efektoriai, kurie dažnai iššaukia fizinės jėgos atsakymo motorinį sprendimą. Tačiau šis atsakymas socialinėje aplinkoje yra „neteisėtas“ ir už jį gresia bausmės. Bausmių efektorių sistema turi sukelti baimės jausmą ir stabdyti atsakymą. Ir šita išderinanti situacija labai dažnai naudojama tam, kad būtų sukeltas atsakymo psichologinis paralyžius, kai sukuriama tyčia išprovokuota motorinė būsena, kuri paskui suparalyžiuojama baime panaudoti fizinę jėgą, nes už tai gresia dar didesnės jėgos panaudojimas (iki gyvenimo sužlugdymo). Taip užtvenkiamos emocijos, jos ilgą laiką kaupiasi ir sukuria frustraciją arba perdegimą. Jeigu žmogus silpnas ir susaistytas, jis dažniausiai bijo ir lieka pakibęs tokioje tarpinėje būsenoje.

Šitaip žmogus uždaromas į kalbinę matricą, kuri neleidžia normaliai ir blaiviai mąstyti, duoti deramus atsakymus, vietoj to veikiant emociškai arba vadovaujantis į galvą įkaltais refleksais. Visiškai laisvas žmogus savo galvoje neturi jokių efektorių ir jo su kalbine matrica valdyti neįmanoma. Tuo tarpu, jeigu tokiu valdymu pagrįsta kokios nors žmonių grupės kalba, tai yra požymis, kad jie išauginti nenormaliomis sąlygomis ir jų smegenys suformuotos taip, kad juos būtų galima valdyti kaip kokius robotus arba ideologinius zombius. Tokie žmonės, jeigu jie nori išsilaisvinti, turi susikurti apsauginę sieną, kuri leistų neutralizuoti automatinį efektorių veikimą ir jis būtų kuo labiau kontroliuojamas žmogaus sąmonės.

Šitas teorijas žinantis mentalistas pirmiausiai aiškinasi kertines sąmonės sąvokas (koks garsinis arba ženklinis turinys rezonuoja su tam tikromis smegenų sritimis) ir tada kuria subtilių efektorių sistemą, kad kitą žmogų skatintų kam nors arba nuo ko nors atbaidytų.

Psichologinis atsakas psichotroniniam terorizavimui

Kad atsilaikytum prieš vidinį telepatinį terorą, reikia beveik plieninės valios. Kad ją įgytum, turi išjungti visas emocijas ir visas diversines kalbos struktūras, kurios kaip virusas įrašytos į smegenis. Šis virusas laukia signalo – ištarto arba perskaityto žodžio – ir signalą atpažinus, pradeda veikti. Tiesia projekcijas į kitus neuronų tinklus ir siekia juos užnuodyti teroristiniais nuodais, kurie persisunkę į sąmonę, sukelia priklausomybės jausmą nuo manipuliatorių kalbos priemonių, kurios vienu metu ir provokuoja, ir bando sukaustyti. Šis metodas yra kalbinio kalėjimo matrica.

Šitaip su neurolingvistiniu programavimu siekiama sukelti kaltės ir gėdos jausmą, kuriuos pavykus implantuoti, siekiama sukelti baimę ir išprovokuoti motorinį sprendimą, palankų lervoms. Vienas būdas yra BK sąvokų naudojimas, siekiant jas prisiūti smegenų vidinėms būsenoms. Tai yra, su montažo programomis viduje sumontuoja nusikaltimo jausmo būseną ir gąsdina iš BK atsivilktomis sąvokomis, su kuriomis žmogus daromas nusikaltėliu. Šios sąvokos yra pagrindinis spec. tarnybų naudojamas gąsdinimo metodas. Žmogui pastimuliavus tam tikrus žievės plotus, instaliuojama kaltės būsena, su montažu suformuojamas turinys, ir tada visai agentūrai paskelbiama, kad turi „įrodymus“ ir galima pradėti atviro agentūrinio teroro operaciją.

Šiai operacijai bandoma sukurti savilegitimacijos (leidimo išdavimo sau pačiam) jausmą, kuris irgi turi savo efektorius, tik šie ne kausto veiksmus, atsakymus, bausmes ir t.t., bet juos leidžia. Nors, aišku, šis leidimas iš esmės yra duodamas sau pačiam, svarbu tik tai, kad vidinės būsenos būtų išdėliotos taip, kad nei vienoje vietoje, nekiltų stabdymo sužadinimas: nestabdo nei tikrovė, nes ji pakeičiama pagal poreikius, nestabdo protas, nes jis visas išverstas į vieną pusę, yra užblokuoti jausmai ir emocijos, ir prievarta, smurtas, sadizmas neatrodo koktus. Agentūra visus šiuos blokus pašalina smegenų krušimu sau patiems, arba autogenine treniruote. Ir patys sau leidžia veikti.

Kaip nuo viso to apsiginti? Ką daryti, kad sąmonės neužvaldytų šios kontrolės priemonės? Pirmiausiai reikia suvokti, kad ši sistema pagrįsta neurolingvistinio terorizavimo efektorių principais, kurie yra kvantinė struktūra, kurią sužadina išorinis žodinis poveikis. Tad reikia ištyrinėti savo kalbos ir psichologijos struktūras, kad galėtum jas atskirti nuo savęs ir suprastum, kad tai įsibrovėlių, okupantų į sąmonę įstatyti trojanai, laukiantys kol koks nors išsigimėlis pabandys juos suaktyvinti ir tave neutralizuoti. Didžiausia nuostaba būna tada, kai tokie žmogystos pamato, kad visi valdžios primetimo instrumentai ir filologiniai svertai – sunaikinti ir žmogui neįmanoma padaryti jokio psichologinio poveikio.

Jeigu šių efektorių iš karto neutralizuoti nepavyksta, tai reikia pasirūpinti, kad jie per veiksmo potencialų projekcijas neplistų į kitas smegenų sritis, kurios atsakingos už kitas organizmo funkcijas: elgesį, mąstymą, atmintį, emocijas ir t.t. Toliau reikia neleisti valdyti dėmesio, kuris perkeliamas nuo viruso prie gretimų struktūrų, kurias siekiama atidaryti. O atidaryti pirmiausiai nori mąstymą ir atmintį, iš kurių traukiama informacija labiausiai domina agentūros žvalgybą.

Kad nepavyktų sukelti afekto būsenos, kurios metu siekiama išprovokuoti motorinius sprendimus, reikia matyti savo situacijos visumą ir turėti savo strateginį planą, kuris turi apibrėžti iš anksto paruoštus sprendimus įvairioms situacijoms. Net jeigu peresekiotojai šias mintis žino, tai nekeičia situacijos, svarbu, kad jų laikytumeisi ir veiktum tik iš anksto paruoštais ir saugiais metodais. Kiekvienas žmogus žino visą savo gyvenimą ir galutinis atsakas, kuris pasaulio valdovams yra žinomas, priklauso nuo tiesos, kurios pakeisti negali joks montažas ar turinio įdėjimas post factum, kad pakoreguotų situaciją operatyvinei operacijai naudinga linkme.