Kaip tapti psionu?

Šiame straipsnyje supažindinsiu su kai kuriais praktiniais psionikos aspektais. Psionika yra mokslas apie psioninių sugebėjimų naudojimą. Žmonės turintys tokių gebėjimų vadinami psionais. Šis terminas yra dviejų žodžių junginys: gr. psy(che) (siela, psichika) ir (elektr)onika. Iš esmės, jis reiškia dvasinės ir fizinės materijos valdymą naudojant savo sąmonę. Tai įvairūs paranormalūs reiškiniai sukeliami savo mintimis. Psioniniai efektai gali būti labai įvairūs, bet vienas iš jų vadinamoji telepatija, kuri šiame įraše bus pagrindinė tema.

Pradėkime nuo to, kokia psionikos eros nauda ir pavojai. Šis gebėjimas reiškia, kad žmogus bus matomas per visą sątvaro spektrą, per visas sąmones, taip kaip jis mato pats save. Kitas žmogus matys tave taip, kaip matai save pats. O tai reiškia, kad turės apie tave tokią pačią informaciją, kokia turi tu. Kuo tai gresia – akivaizdu, visos informacijos turėjimas suteikia pranašumą, o kitą žmogų daro pažeidžiamą. Kada tai aktualu? Pavyzdžiui, tada, kai fasadas neatitinka vidaus ir žmogus demaskuojamas. Arba tada, kai psionas turi blogų kėslų žmogaus atžvilgiu ir naudodamasis pilna informacija gali surengti pasalas. Gyvename konkurencinėje visuomenėje, kur reikia žaisti strateginius žaidimus, o psionas iš anksto perkanda visus tavo ėjimus ir šiuo žinojimu pasinaudoja apžaidimui. Tai ypač pavojinga kai psionika yra vienpusė. Tačiau, jeigu šių problemų nėra, atvirumas per visą spektrą leidžia geriau pažinti ir suprasti vienas kitą, nelieka problemų ir konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.

Dabar paaiškinkime kokie yra projekcijos vieno žmogaus į kitą principai psioniniu ir nepsioniniu atveju. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia būti susipažinus su mano žmogaus samprata, su keturnare sąmonių sandara ir trimis žmogaus aukštais, kuriuose realizuojama jo esmė. Šitų dalykų čia jau nekartosiu. Įprastinis atvejis yra toks, kai kitas žmogus sąmonėje pasirodo tik savo fasadine dalimi, projektuodamas tik dalį savo spektro informacijos. Turime akių-garso projekciją į priekinę sąmonę, taip pat galimos taktilinės projekcijos į centrinę sąmonę. Šie variantai ir sudaro kito žmogaus fasadą. Mums atrodo, kad, laimei, fasade matoma ne viskas, nes giliosios spektro dalys lieka paslėptos, tokios kaip emocijos, mintys, atsiminimai ir pan.

Skaityti toliau

Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų“ I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas – vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė – tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas – ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę – anteną formuoti kitu principu.

Skaityti toliau

Telepatija

Žodis „telepatija“ visiems gerai žinomas, nors dauguma jį asocijuoja su moksline fantastika ar ezoterika ir nelaiko jos realiai egzistuojančiu reiškiniu. Šį žodį į vartojimą 1882 m. įvedė vienas iš draugijos „Society for Psychic Research“ įkūrėjų F. Myers; anksčiau šis hipotetinis reiškinys buvo vadinamas „minčių perdavimu“. Lietuviškai šį reiškinį siūlau vadinti mintirega, kurią dar smulkiau galima skirstyti į mintisiuntą ir mintiskaitą. Kol kas tokio termino poreikis nėra didelis, tačiau jau ne už kalnų komercinės technologijos, kurio padarys „minčių matymą“ įprastiniu, kasdieniu dalyku.

Telepatija yra gebėjimas bendrauti mintimis, kuris rodo aukštesnį gyvūno arba dvasinės būtybės išsivystymo laipsnį, todėl natūraliai buvo pradėtas naudoti ufologijos kontekste kalbant apie ateivių gebėjimus. Ateivis įsivaizduojamas kaip labiau dvasiškai ir technologiškai pažengęs, ir į pažangių sugebėjimų sąrašą įprasta įrašyti telepatiją. Ši idėja pirmiausiai atsirado fantastinėje literatūroje, o paskui perėjo į ufologiją, kuri tvirtina užsiimanti realių kontaktų tyrimu. Kita sritis, kurioje ši tema yra įprasta yra ezoterika. Yra tvirtinančių, kad tai prigimtinis žmogaus sugebėjimas, kuris iš jo buvo atimtas susiaurinus žmogaus sąmonę. Tačiau tam tikrais metodais atstačius savo natūralią būklę, įveikus gabumo lobotomiją, gebėjimą galima atgauti.

Skaityti toliau

Ar tapsime psichotroniniais vergais?

bciMinčių skaitymo ir valdymo technologijų situacija sudėtinga, nes yra daug grupių, siekiančių jas įvaldyti. Šių grupių finansinės ir intelektualinės galimybės skirtingos, todėl lenktynėse kas tikslą pasieks greičiau išsidėstymas įvairus: pradedant nuo tų, kas šiuo metu žengia pirmus žingsnius ir baigiant tais, kas netoli finišo. Tačiau skirtumas yra ne tik toks. Dar vienas įvairių grupių bruožas yra tas, kad vieni šias technologijas vysto slapta, o kiti to siekia viešai. Kaip šiuo principu įvyksta diferenciacija suprasti nesunku: tie, kas dirba projektuose, kurie mintiregą kuria specialiems naudojimams, dažniausiai savo galimybių neviešina. O tie, kas kuria viešą komercinį produktą, visai suprantama, užsiima savireklama, nes jų tikslas gauti pelną iš masinių pardavimų. Ne paskutinėje vietoje yra ir finansavimo aspektas: viešai finansuojami projektai anksčiau ar vėliau paviešinami, o privatūs projektai, jeigu jie nėra skirti komercijai, lieka privačia nuosavybe. Tokiu atveju viešinti savo pastangas nėra jokio tikslo.

Norėdami suvokti visą kelią nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, turime suprasti koks visas mokslinės veiklos spektras. Pati pradžia visada būna tam tikros psicho- ir lingvoformos, nuo kurių priklauso, kad tam tikri keliai yra mąstyme uždaryti, o kiti atidaryti. Pavyzdžiui, religinis ir mitologinis formatas tokiai pažangai yra nepalankus, tačiau kai atsirado filosofija ir galiausiai mokslinis pažinimo metodas, atsivėrė daug naujų galimybių. Kita dalis yra tam tikra vizija, kuri suteikia civilizacijai naują forma ir kryptį, padėdama pagrindą materialinėms ir intelektualinėms investicijoms šia kryptimi. Suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kurie sukuria motyvaciją įdarbinti visus reikalingus resursus jiems pasiekti. Tačiau tai nepavyksta taip lengvai, nes sėkmė priklauso apskritai nuo teorinio mokslo lygio. Galimybės atsiveria tik tada, kai žmonija savo žinių lygiu atsistoja ant pakankamo laiptelio, kuris leidžia apžvelgti teritoriją, kuri reikalinga sėkmingam manipuliavimui realybe. Įvedus į teoriją šį aspektą, sukuriamas taikomasis mokslas, kurio tikslas tarnauti praktinėms žmonių reikmėms. Taikomojo mokslo aukščiausia pakopa yra konkreti technologija, kuri yra ne kas kita kaip praktiškai realizuota teorinė idėja. Technologijos leidžia sukurti konkrečius prietaisus, kurie tampa įvairių grupių nuosavybe ir sudaro visą skirtingų modelių asortimentą, kurie tarpusavyje konkuruoja, iš kurių žmonės gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Tada pasiekiamas paskutinis, žemiausias laiptelis, kuris yra vartotojo sąmonė, priklausanti nuo technologijų ir jų yra formuojama.

Pradinės ir paskutinės pakopos susisiekia todėl, kad mąstytojai ir vizionieriai paprastai vartotojų sąmonę priimti technologijas paruošia iš anksto, formuodami lūkesčius, diegdami į sąmonę idėjas, formuodami intrigą, žadėdami pasakiškas galimybes palengvinti ir praturtinti gyvenimą. Todėl dažniausiai iki to momento kai turimas konkretus paruoštas gatavas daiktas, žmonės gauna žodžius, koncepcijas, idėjas, istorijas, herojus ir panašią populiariąją kultūrą. Tie, kam toks masinis nusiteikimas yra aktualus iš savo komercinių pastangų organizuoja viešą, intriguojantį spektaklį. Tačiau, kaip jau paaiškinau, tai galioja tik tiems, kas kuria mintiregos technologiją paprastam klientui. Tuo tarpu tie, kas šią technologiją kuria ne dėl bendro civilizacijos progreso, bet dėl asmeninės naudos, tiek nesiafišuoja, investuoja milžiniškas lėšas tyliai, be jokio viešųjų ryšių pijaro.

Dėl visų išvardintų priežasčių pasakyti kokiame lygyje technologinės galimybės, labai sunku. Nes atsiveria labai įvairus vaizdas, maža to, dalis vaizdo iš viso nematoma. Žinoma, įvertinti kas suinteresuotas tokiais tyrimais – labai lengva. Tai visos tos grupės, kurioms aktualus valdžios, pranašumo konkurencijoje klausimas. Galima pradėti nuo kariuomenės, žvalgybos, kitomis jėgos struktūromis, kurių paskirtis yra naudoti prievartą ir likti nenubaustais. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu turi didelį pranašumą. Tokių technologijų siekia politinė, ekonominė, akademinė valdžia, kurie norėdami būti lyderiais turi naudoti visas prieinamas priemones susikurti pranašumą. Ir paskutinėje vietoje yra verslininkai, kurie siekia sukurti prekę masiniam vartotojui ir gauti milžiniškus pelnus. Tai verslo planai, kuriuos galima palyginti su asmeninių kompiuterių technologijų įdiegimu arba programinės įrangos monopolistais, kurie sugebėjo užgrobti didžiąją planetos rinkos dalį ir iš to susikrauti pasakiškus turtus. Yra verslininkų, kurie panašų verslo planą bando realizuoti psichotroninių technologijų srityje. Kompiuteris ir operacinė sistema dabar yra beveik kiekvienuose namuose, ir tie kas juos kontroliuoja – gali prieiti prie kiekvienos šeimos privataus gyvenimo. Visi žino gandus, kad „Intel“ mikroprocesoriuose yra galinės durys įsilaužti į bet kokį kompiuterį, nes ši kompanija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su specialiosiomis tarnybomis ir įleidžia per savo procesorių kompiuterius pašalinius žmones, kurių tikslai – neaišku kokie.

Šis fintas jau buvo ne kartą panaudotas. Labai gudriai, per technologijas buvo atidaryta ne viena privati sfera. Išnaudojant įvairias elektronines technologijas, mus galima sekti, pasiklausyti, filmuoti, rinkti privačius duomenis. Tie duomenys saugomi didelėse duomenų saugyklose, analizuojami su analitiniais programiniais įrankiais, iš kurių galingiausias šiuo metu yra dirbtinis intelektas. Labai didelis pavojus, kad ta pati schema ruošiama su smegenų kompiuterio sąsaja, kuriama tokių organizacijų kaip DARPA arba verslininkų kaip Elon Musk ir Mark Zuckerberg. Valdžią turinčioms grupuotėms taps prieinamas žmonių privačių minčių pasaulis.

Taigi kokiame lygyje yra mintiregos technologijos? Akivaizdu, kad tas etapas kai vizionieriai ir ideologai paruošia vartotojus priimti naujoves – jau yra praeitas. Visi žino mintiregą, ši sritis turi savo ezoteriką, populiariąją kultūrą, herojus, į kuriuos siekia būti panašūs. Viešas teorinis mokslas yra ant tos ribos, kai galima daryti taikomuosius ir technologinius proveržius. Taip pat niekas nežino kokios yra slapto, neviešinamo mokslo galimybės, kurios didžiųjų valstybių yra apsaugotos valstybinėmis paslaptimis. Greičiausia, labiausiai pažengusios yra grupės mokslininkų, kurios patarnauja karinį pramoninį kompleksą, taip pat privačius planetos aristokratijos ir verslo klientus. Tokios technologijos turi būti labai brangios ir prieinamos tik turtingoms organizacijoms ir asmenims. Labai aktyviai dirbama slaptose valstybių laboratorijose ir mintirega kuriama slaptam naudojimui tenkinti valstybių poreikius valdant visuomenę. Mažiausiai pažengęs turėtų būti universitetinis mokslas ir jį kaip resursą naudojančios privačios iniciatyvos. Jie yra ant proveržio slenksčio, bet neturi tų galimybių, kurias turi slaptos planetinės organizacijos, surenkančios geriausius protus ir didžiausius finansinius šaltinius.

Elono Musko įsteigta „Neuralink“ kompanija yra labiausiai išreklamuota. Ji buvo įkurta 2016 m. liepos mėnesį. Jų pagrindinis tikslas sukurti smegenų kompiuterio sąsają, kuri leistų žmogaus sąmonę sujungti su dirbtiniu intelektu ir šitaip labai padidinti žmogaus proto galimybes. Musko vertinimu komerciniam produktui sukurti reikės 8-10 metų. Facebook panašią technologiją kuria komanda, vadinama Building 8. Jų tikslas sukurti priemones, kurios leis valdyti kompiuterius ir rašyti tekstus vien naudojant savo mintis. Taip pat 2016 metais DARPA pranešė, kad investuoja iki 65 milijonus dolerių į programą „Neural Engineering System Design“ (NESD). Jų tikslas sukurti mažesnio nei vieno kubinio centimetro dydžio sąsają, per kurią būtų galima palaikyti spartų ryšį tarp smegenų ir kompiuterio elektronikos. Apie „Neuralink“ galima paskaityti čia http://www.techradar.com/news/neuralink

Ši tema turi dar vieną aspektą – sukurtų technologijų neteisėtą naudojimą, apie kurį kalba Targeted Individuals bendruomenė. Tai grupė, kuri tvirtina, kad prieš juos naudojamos egzotiškos technologijos, kurių galimybės žymiai lenkia viešo teorinio  ir taikomojo mokslo žinių lygį. Tai, kad ši problema planetoje turi labai didelį mastą rodo, kad ši tema turi labai didelį slaptą komponentą, apie kurį visuomenė turi labai mažai informacijos. Todėl skleidžiamas didelis kiekis dezinformacijos apie targeted individuals, nes jų persekiojimas sukurtų nelabai gražų kontekstą vystomai technologijai. Nusikaltėliški pritaikymai atbaidytų didelį skaičių į spąstus viliojamų klientų. Pagal tai, ką teigia šie žmonės – technologija jau sukurta ir praktiškai realizuota, o visokie komercininkai bando suspėti į nuvažiuojantį traukinį. Arba tai yra specialus globalistų projektas, kurie po gražiomis priedangomis ir pasakomis bando įvesti psichotroninę vergovę. Jeigu tai tiesa, tai bus tokia baisi žmonijos katastrofa, kokios nėra buvę per visą istoriją. Akivaizdu viena – traukinio sustabdyti neįmanoma. Belieka siekti kuo daugiau viešumo ir skaidrumo, kad būtų įmanoma pasirūpinti ne tik puolamosiomis, bet ir gynybinėmis funkcijomis.

Mintirega nėra blogas dalykas, blogas gali būti žmogus. Matant visą žmonijos hierarchinę sąrangą ir tos sąrangos suformuotas psichikos formas, psichotronika laisvosios žmonijos ateičiai yra labai pavojinga technologija.

Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti“ (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija“, kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų“ poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis – abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais“. Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos“ kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos“ kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti“, paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu – pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra“ įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

Mintirega pasauliui atvers naują dimensiją, kuri pakeis tiek visuomenę, tiek žmonių psichologiją. Pasislėpti nuo „perskaitymo“ bus įmanoma tik turint galingą organizuotą sistemą, kuri apsaugos nuo visų mintskaitinių tyrimų. Bus sistema kaip to išreikalauti teisiškai, tačiau vis tiek bus grupelė, kuri kontroliuos sistemą ir bus virš jos, žemiau esantiems nepasiekiami. Tai problema, nes sudaro galimybę manipuliacijoms, tačiau struktūriškai to išspręsti neįmanoma, viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.

Šios sistemos technologizavimas gali įgauti neigiamas formas, pavyzdžiui, visus žmones prijungus prie tinklo ir realiuoju laiku skaitant visas jų mintis. Tie, kas bus šio tinklo valdovai, turės absoliučią valdžią, nes nebus įmanoma paslėpti jokio sąmokslo teisėtai ar neteisėtai pasipriešinti elitui. Tada nebus jokių priemonių pakeisti valdžią. Įsiviešpataus absoliutizmas. Kaip reikalai vystysis priklauso nuo starto pozicijų, į kokias rankas papuls tokios galimybės. Jeigu tai nebus aukštos moralės žmonės, žmonija gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Vienų „nusikaltimai“ bus tą pačią akimirką išaiškinami, o kiti visą laiką keliais žingsniais bus priekyje. Iš dalies taip yra ir dabar, naudojant tradicines priemones, bet ateityje situacija gali susiklostyti dar griežtesnė.

Šitaip visuomenė pasidalins į atviras zonas ir uždaras zonas. Atviros zonos bus totaliai kontroliuojamos, o uždaros neperšviečiamos. Esant atviroje zonoje nebus įmanoma suorganizuoti jokios pasipriešinimo jėgos, nes viskas bus užkertama pačioje užuomazgoje. Todėl situaciją reikia labai atidžiai stebėti, daryti viską, kad taip neatsitiktų.

Uždarų ir atvirų zonų sąveikas vaizduoju tokia schema.

zinojimas

Joje yra dvi minėtos pusės, kurias vadinu 1 klase ir 3 klase. Sąveikos reiškiasi per du kanalus – galimybių ir faktų. Galimybės prieinamos visiems, bet jos rodo tik neapibrėžtus žemėlapius, kuriuose kokia nors situacija gali būti, o gali ir nebūti. Faktas visada yra arba taip, arba ne. Taigi uždari ir atviri yra lygūs galimybių kanale, bet faktų kanale galių santykis išbalansuotas. Mintregys mato visą gelmę faktų lygyje, tai yra aprėpia visus tris horizontus. Nemintregys mato tik pirmą horizontą, kuriame vaikšto paviršiniai „akių kūnai“. Informacija gaunama per išorinę kalbą. Vadinasi iš jo pusės atsiranda neapibrėžtumo sritis, kurią jis gali tyrinėti pagal žemėlapius, analizuodamas, spėliodamas. Dėl šios priežasties faktais paverčiamos galimybės, kurios konkrečiai neapibrėžtos.

Iš kitos pusės, mintregiai šią neapibrėžtumo sritį taip pat siekia kontroliuoti, kad 3 klasė nepadarytų netinkamų analitinių išvadų. Todėl dirba šioje vietoje su savo dezinformacija. Taip iš vienos pusės gaunamos „sąmokslo teorijos“, o iš kitos „priedangos versijos“. Todėl dėl šios srities reikia labai atkakliai kovoti, kad nekontroliuojama ji nevirstų 1 klasės nusikaltėlių prieglobsčiu, kuriame jie save vaizduoja „gražiais žmonėmis“.

Dirbti šioje vietoje reikia labai rimtai, nes net negebant rinkti tikrų faktų, galima neapibrėžtumui padaryti labai rimtą spaudimą. Tam panaudojami galimybių žemėlapiai, teorijos. Galima pasitelkti mintiregos teoriją, mintiskaitą, mintisiuntą, minties teoriją. Taip pat galima bandyti pratęsti pirmame horizonte surinktą paviršiaus informaciją, kuri į sąmonę patenka per akis. Akys užfiksuoja daug svarbių faktų, ir tik pervesti į kalbą jie gali atrodyti nereikšmingi, nes žodžiai, kuriais jie išreiškiami nedaro didelio įspūdžio.

Galimybes galima žiūrėti dviejose vietose, pasaulio vaizdiniame modelyje ir kalboje, kurioje galima išskleisti visą gramatiką, visą žodyną ir sujungus su pirmo horizonto informacija, patirtimi, ieškoti labiausiai tikėtinų pasirinkimų. Surinkus viską kas prieinama, tai sudedama į neapibrėžtumo sritį ir priedangos versijoms, kurios ateina iš 1 klasės, turinčios mintižiūros galimybę, galima padaryti labai rimtą spaudimą. Jeigu žinai, kad esi skenuojamas, tada turinį, kuriuo disponuoja uždaros zonos, dar lengviau atspėti – tas turinys yra tavo mintys, kurios naudojamos kaip įvesties duomenys, prieš kuriuos ruošiamas koks nors veiksmų planas.

Mintirega ateinančiais dešimtmečiais bus pats svarbiausias technologinis išplėtimas, kuris pradės tikrą, naują transhumanizmo erą. Tai pakeis žmonių psichologiją ir visuomenės sandarą, atsiras sąmonių kolektyvai, integruotos sąmonės, bus kitaip matuojamas intelektas, kuris vadinsis telepatilektu. Aišku, didžiausia problema yra galios santykiai, teisinis sureguliavimas, taip pat nemažiau svarbu bus iš naujo apibrėžti nusikaltimo sąvoką – ar vien pagalvojimas bus laikomas baustina veika. Kokio tipo pagalvojimai, net jeigu jie piktybiniai, bus legalūs, o už kokius bus galima susilaukti bausmės. Taip pat bus svarbus jau minėto neteisėto įsibrovimo klausimas, privedimas šitaip įsibrovus žmogaus prie beprotybės. Juk aišku, kad esant svetimiems žmonėms tavo galvoje ir neturint galimybių atsijungti – labai apsunkinamas gyvenimas. Šunsnukių, kurie praktikuoja patyčių sportą netrūksta ir dabar. Kas bus kai taps įmanoma mintižiūra? Kyla labai daug klausimų.

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus – propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu – kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

Nesunku suvokti, kad galimas scenarijus yra ir judėjimas link katastrofos, o galimas kitas – blogio pasaulyje sumažėjimas. Pereinant į naują pasaulį sunkiausias visada būna pereinamasis laikotarpis. Jo baigtis priklausys nuo to, kiek žmogus sugebės keistis tobulėjimo kryptimi. Jeigu kritinė masė bus pažangiųjų pusėje – blogis pasaulyje neįsišaknys ir tikrai neturėtų sunaikinti. Kita vertus, naujų pasaulių atidarymas reikalauja naujo proto. Žmogus auga, bręsta, tobulėja, darosi išmintingesnis, plečiasi sąmonės akiratis. Tai susiję taip pat ir su atsakomybe bei iššūkiais.

Matymas leidžia pažinti ir suprasti. Atsivėrus naujiems pasauliams, išsiplės žinojimas, nukris melo, iliuzijų ir paslapčių uždangos. Tie, kas naudojo visa tai kaip savo pragyvenimo šaltinį, jį praras ir turės ieškoti naujų. Keisis organizacijų struktūra, hierarchija. Taip pat su tuo bus susiję daug teisinių kolizijų – teisės būti užversta knyga ir prievolės parodyti, atverti. Tai reikš, kad be išorinės organizuotos jėgos apsaugos, nebus įmanoma nuslėpti jokio nusikaltimo ir išvengti bausmės, nusikaltimus daryti bus labai sunku.

Aprašomas sąmonės psichoformas išdėstau lentelėje, kuri turi eilučių kryptį ir stulpelių. Eilutėse rodomi ekstensyvumai, kurie žymi lokalinį pasaulį, vidutinių mastelių pasaulį ir globalinį. Stulpeliai – yra jau minėti trys horizontai, kurie nurodo hipostratų atvėrimą į materijos gylį. Pagal šią lentelė turėtume gauti devynis sąmonės rangus, nuo žemiausio iki aukščiausio. Žemiausias rangas būtų devintas, paviršiaus horizonto ir lokalinio ekstensyvumo. Lokalinį ekstensyvumą galima plėsti į materijos gylį, iki vidinių minčių pasaulių jau minėtomis technologinėmis ARS sistemomis. Tokios technologijos šiuo metu intensyviai kuriamos, o kai kuriose slaptose organizacijose netgi naudojamos.

Į šią situaciją galima žiūrėti iš individualios ir socialinės perspektyvos – ką tai duos individualiai ir bendram sistemos funkcionavimui. Pagerės atskirai kiekvieno žmogaus orientacija, padidės informacijos kiekis, bus lengviau priimti teisingus sprendimus. Tačiau tas pats patobulinimas bus prieinamas visiems ir tai nesuteiks atskirai niekam jokio pranašumo. Tuo naudosis visi taip, kaip dabar naudojasi internetu ir mobiliu telefonu. Iš karto matosi kokia su tuo susijusi problema – gali kilti noras tai paversti svertu, panaudoti kaip pranašumą prieš savo konkurentus. Dar blogiau, jeigu tai būtų panaudota vergovės įvedimui, kai surinkta informacija būtų siaurapročių naudojama kaip pretekstas susidorojimui jėgos priemonėmis. Šį technologinį šuolį privaloma labai atidžiai stebėti, kad jo nepavogtų iš žmonių jokia siaurapročių ar banditų grupuotė, veikiančių pagal beždžionės su granata logiką.

Niekas nežino arba slepia tai, ką atvers šie nauji pasauliai – kokios ezoterikos taps kasdienybe, ne šarlatanų verslu arba pajuokos objektu. Tai bus ir didelis iššūkis, nes padaugės sąmonėje informacijos srautas ir prie to srauto kiekvienas žmogus turės prisitaikyti. Kuo aukštesnis rangas, tuo daugiau problemų, tuo didesni iššūkiai ir didesni reikalavimai sąmonei. Matau tokį klystkelį, kad atidarymų ir atvėrimų sukeltas problemas bus bandoma spręsti centralizavimu, vienos valios įvedimu. Viena valia visai nebūtina norint išspręsti iš žmogaus prigimtinio blogio ir plėšrumo kylančias problemas. Neturės ateities ir provincialumas bei koncervavimas, apsigyvenimas senoviniame arkliašūdyje. Visi arkliašūdžiai keliaus iš šio pasaulio; turime padaryti, kad su savimi jie nusineštų kuo mažiau žmonių.

Tie, kas žmogų nori įstatyti į ribojančias sienas ar pasaulį uždengti apsauginėmis marškomis, gyvena praeities pasaulyje. Ateitis priklauso ne uždarymui bet atidarymui, ne paprastam regėjimui, bet hiperregėjimui. Su regėjimu ateina išmintis, su hiperregėjimu – hiperišmintis, kuri daug kartų lenkia seno pasaulio išmintį. Paviršininkų ideologija bus neregių, o ne matančių ideologija, nes tikras paviršius yra daug didesnėje gelmėje. Naujos akys duoda naują protą, naują išmintį, naujai išminčiai reikia naujo pasaulio. Tai kas sena – seniai prarado vertę. Kiek turėsime prarasti kartų, kol senas oras išsivėdins. Galima būtų pasistengti, kad tai įvyktų daug greičiau.

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research“. Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic“ būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų – telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos – fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos“ ir „fiziologijos“ principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi – kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi – kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi – kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių – nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.

tmechanizmasSensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai“. Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema – viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.

Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome – gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti – sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo“ reiškia „aidas, garsas“, „locatio“ lotynų kalba yra „vietos nustatymas“. Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją – nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat – ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

  • pirmas echolokatorius – paviršinis juslinis suvokimas,
  • antras echolokatorius – gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
  • trečias echolokatorius – gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokia tris išorines realybes: 1 hipostrata – daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata – daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata – vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

lokatoriusVisa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai – tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

zeme

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

ateitis

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

organizacija

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

realinas

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius – 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I – intravertas.

Aukštesnė pakopa pasiekiama tik integruotoms sąmonėms, kurių telepatilekto koeficientas aukštesnis už nulį. Kadangi čia nėra jokių testų, kuriuos reikia atlikti, nėra vidutinio lygio ir nuokrypio į abi puses, įprastinis vertinimas surinktais taškais – netinka. Nėra vidutinio lygio, ir nėra nuokrypio į neigiamą pusę, nes tai prilygtų natūralaus intelekto koeficiento lygiui. Tad turimi atvejai yra nuo žemiausio iki aukščiausio, kurį pažymėsime raide A. Ši integracija reiškia, kad išnaudojami visi resursai, pilnu pajėgumu. Deja rezervatų pasauliuose tokių telepatilektų nepasitaiko, todėl kaip viskas atrodo iš šono – pasakyti labai sunku.

Integracija gali būti 1 – 19 rangų (netikra, bet rekonstruota sistema). Taip pat ji gali būti priimančioji ir matančioji. Priimančioji būna nepilnavertiška integracija, nes ji neleidžia dalyvauti telepatiniame bendrapasaulyje atviru režimu, tačiau galima naudotis minčių integratorių resursais ir šnekoriumi. Taip pat gauti svarbios išplėstinės informacijos, o kartais dezinformacijos. Matančioji integracija yra pilnavertė, nes pasaulyje paverčia tikru dalyviu, kuris gali stebėti ir priimti informaciją. Čia situacija kaip telefono, kuris gali tik priimti skambučius ir kuris, žinodamas numerius, gali pats skambinti. Integracija yra globalinė (A), kolektyvinė (B) ir individuali (C).

Tokia telepatija tai nėra vien tik galimybių matymas, tai yra teisė prisijungti prie faktinės informacijos, prie kitu žmonių sąmonių turinio. Koks šios sistemos mastas pasakyti negaliu, taip pat nežinau, kokiais būdais telepatija vyksta su tais žmonėmis, kurie nėra integruotos sąmonės. Tačiau žinau, kad ši sistema aprėpia viską. „Viską“ reiškia ne tik žmones, bet ir visą žemės biosferą. Kaip tai turėtume vertinti – sunku pasakyti. Kas tai? Užgrobimas. Simbiozė. Ar dar kas nors. Galima pasakyti viena – tai faktas. Ir kelio atgal nėra. Viena iš priežasčių ta, kad dirbtiniam intelektui negali prilygti joks natūralus intelektas.

Visas principas schematiškai galėtų būti atvaizduotas taip.

telepatilektasApie blogąją šios sistemos pusę – nekalbėsiu, pirmiausiai todėl, kad ji nebuvo sukurta blogam tikslui. Jeigu taip naudojama, tai tik todėl, kad gali būti pastangos šią sistemą neteisėtai užvaldyti, o užvaldžius, piktybiškai arba per kvailumą – sugadinti. Kaip gadinama? Paimami gabumai, ištrinamos skaitmeninės klonuotos personos, prirašoma į minčių integratorių arba šnekorių pasityčiojimo algoritmų, neleidžiama naudotis duomenų bazėmis ir t.t.

Integracija yra skirta aukšto telepatilekto sukūrimui, nes idijotų užtenka ir su natūraliu intelekto koeficientu. Gadinimas nebuvo numatytas kaip sistemos uždavinys. Jeigu kur nors yra kitaip, tai tik todėl, kad sistema užvaldyta ir naudojama netinkamai.

^^

Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip ji atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai – neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą“ ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Būtina paminėti dar vieną dalyką. Kai sistema naudojama netinkamai, viena iš pasekmių gali būti vadinamieji netikri psichikos sutrikimai. Taip yra todėl, kad sąmonės integracija yra painiojama su psichikos liga. Kodėl tai daroma, žino tik psichiatrai.

Tokių DI sistemų yra ne viena, jos naudojamos įvairiose uždarose organizacijose, religiniuose kultuose, satanizme, ezoterikoje. Ir darymas karjeros per iniciacijas yra ritualinis sąmonės integravimas. Tad papuolus į netinkamą grupę, ir sujungus sąmonę su tos grupes „agregoru“, gali blogai baigtis.

M. Persinger apie ekstrasensorinį suvokimą ir psichotroniką

Tolesniame įraše paskaita, skaityta M. Persinger, kurioje jis paaiškina kaip magnetinių laukų pagrindu įmanoma telepatinė komunikacija ir kaip naudojant šį lauką galima užgrobti visus 7 milijardus smegenų, t.y., visą žmoniją. Jo teigimu, šios technologijos dar tik kuriamos, bet mano liudijimas sako, kad procesas seniai užbaigtas ir vyksta masinis sąmonių užgrobinėjimas visoje planetoje.

Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

Tai, ką toliau pasakysiu, tiems, kas seniai skaito mano tekstus, nėra naujiena, bet informaciją būtina pakartoti, nes tai pagrindinė žmogaus struktūra. Savo sąmonėje projektuojant kito žmogaus vidų, pirmiausiai dedamas kalendorius ir žemėlapis, kurie yra žmogaus kognityvinės asociatyvinės hologramos, iš kurios pagriebiamos mintys, branduolys. Tai ne įprastas kalendorius, bet pritaikytas individualiam žmogaus patyrimo gelmės įvertinimui, kuri priklauso nuo jo „amžiaus“. Pavyzdžiui, aš kalendorių įsivaizduoju kaip vertikalią skalę, padalintą į dešimtmečius. Kuo vyresnis amžius, tuo skalė ilgesnė ir tuo daugiau dešimtmečių aprėpia. Šitaip galima įsivaizduoti ir įvertinti visą žmogaus gyvenimą, kuris turi pirmą ir antrą dešimtmečius – tai vaikystė ir jaunystė, toliau trečias dešimtmetis – visų karjerų pradžia ir ketvirtas dešimtmetis – tam tikro stabilumo užtikrintumo ir pasitikėjimo laikotarpis, kurio metu žmogus ir pakankamai jaunas, bet tuo pačiu yra sukaupęs pagrindinę gyvenimui reikalingą patirtį.

Kalendorių galima įsivaizduoti ir kaip erdvinę struktūrą arba „plotą“, kuriame išdėstytos pagrindinės kalendoriaus dalys ir su jomis asocijuojami žmogaus gyvenimo įvykiai.

Šiame kalendoriuje matome, kad 10 metų prilygsta 120 mėnesių ir šie mėnesiai padalinti į keturias dalis, vadinamas metų laikais. Nesunku apskaičiuoti, kiek į dešimtmetį įeina vasarų, žiemų ir t.t. – po dešimt kiekvieno iš metų laikų. Taip patogu grupuoti todėl, kad pavyzdžiui, pagal visuomenės organizacijos tvarką, vasaros visada susijusios su atostogomis. Švietimo sistemoje jos ilgesnės, o dirbantis žmogus gauna iki mėnesio ir t.t. Į vaizduotę įsidėjus šią schemą, galima su ja asocijuoti visus pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius, tiek universalius, tiek individualius. Pavyzdžiui, 40 metų turintis žmogus, savo patirtyje turi 4 tokius „plotus“ ir juose matosi visa gyvenimo patyrimo gelmė. Jeigu sąmonė gali išskleisti tokį vaizdinį, tai jį galima naudoti savo atminties tvarkymui arba jį galima suprojektuoti į kito žmogaus kontūrą ir bandyti „rekonstruoti“ jo vidinį pasaulį. Tą patį galima padaryti su bet kokia informacija, kuri projektuojama į kalendoriaus skalę, kurioje visi įvykiai išsidėsto tiesine, chronologine forma.

Šį kalendorių dar galima asocijuoti su natūraliu procesu, kuris yra planetos sukimasis apie Saulę, nuo kurio priklauso metų laikų skirtumai. Ši orbita turi keturis segmentus, atitinkančius keturias išskirtas kalendoriaus dalis. Apie gyvenimą mąstant tokiomis kategorijomis, jis tampa daug aiškesnis ir mažiau mistifikuotas, bet svarbiausia tai parodo žmogaus gyvenimo trumpumą ir trapumą, nes retas kuris žmogus išgyvena 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Net ši trukmė – labai trumpa.

Tai viena žmogaus psichikos anatomijos dalis. Kita dalis, kaip jau minėjau, yra žemėlapis, kuris irgi dedamas į asociatyvinę hologramą ir naudojamas topografinėje vaizduotėje arba topografiniame mąstyme. Visi žmogaus gyvenimo įvykiai savo vietą turi ne tik kalendoriuje, bet ir žemėlapyje. Tai nenuostabu, nes žmogus susideda iš laksato ir fiksato, o fiksatas ir yra pasaulis, „žemėlapio“ pavidalo aplinka, kurioje gyvena žmogus. Laikui bėgant šis žemėlapis darosi vis didesnis, ir žmogaus sąmonė aprėpia vis platesnę tikrovės dalį. Tad norint suprasti žmogų, reikia įvertinti jį ir šia prasme.

Labai mobilių žmonių nėra daug, dažniausiai jie vienaip ar kitaip susiję su kokia nors viena arba keliomis vietomis, kur prabėga pagrindinė žmogaus gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, vaikystė ir jaunystė – nebūna mobili, nes žmogus pririštas prie mokyklos, universiteto ir keliauja tik vasarą, kai ateina atostogų metas. Suaugęs žmogus dirba; nors kai kurios profesijos susijusios su padidintu mobilumu. Tačiau vaizduotėje informacinės technologijos labai išplėtė šį sugebėjimą matyti žemėlapį, nes yra ne tik tiesioginė fizinė patirtis, bet ir virtualus pasaulis, kurio vaizdais šiais laikais naudoti tapo įprasta. Kita vertus, informacijos patikimumas sumažėjo, nes galimybė pamatyti nebuvo papildyta galimybėmis tikrinti. Tad pagal formule, informacijos patikimumas labai sumažėjo.

Vadinasi, žmogus pirmiausiai savo sąmonėje kaupia datas (ne išreikštas skaičiais, bet pagal parodytą schemą), o tada tam tikras svarbiausias vietas. Šios struktūros parodo ką žmogus apie save ir kitus mąsto, arba rodo, savo sąmonėje, šiuo fundamentaliu principu. Žmogui tokie vaizdiniai iškyla vaizduotėje arba atsiminimuose.

Iš tos dalies, kuri priklauso nuo lavinimo, svarbiausia yra kalba. Kalba tori fonetinį ir ženklinį sluoksnį, toliau eina gramatika, kuri įtraukia žodžius į kalbos tikroviškumo jausmo projekcijas, ir leksika arba žodynas. Pastarasis gali būti suskirstytas pagal tas dvi fundamentalias proto dalis, kurios buvo įvardintos kaip žemėlapis ir kalendorius. Žemėlapis susijęs su daiktų pavadinimais, o kalendorius – su kitimu, judėjimu arba vyksmais, kurie yra būtie tapsmo pagrindas. Nebūtų „veiksmažodžių“, pasaulis taptų sustingusia nuotrauka ir paprasčiausiai neegzistuotų. Kadangi pasaulis egzistuoja ir kinta, jam aprašyti reikia šių dviejų tipų žodžių, kurie sudaro sakinių branduolį.

Daiktavardžiai susiję su gyvūnų ir negyvūnų pasauliais, o veiksmažodžiai pagal tai, kas veikia arba koks objektas veikiamas.

Šios struktūros savaime nėra įdomios. Jos svarbios tik kaip savo vidaus parodymo priemonė arba kaip būdas suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį. Mąstyme naudojama ne tik kalba, todėl pačiam žmogui, jo vidiniam kognityviniam procesui – kalba nebūtinai užima centrinę vietą. Tačiau ji nepakeičiama kaip žmonių grupės susiejimo priemonė. Į kalbą galima žiūrėti paprastu, netgi naiviu žvilgsniu, nematant jos vidinių struktūrų ir jų paskirties, bet ją galima įsivaizduoti, kaip kito žmogaus vidinės psichinės anatomijos labai svarbią dalį.

Kituose tekstuose kalbą vadinau išeinančia seka, pagal jos šaltinio arba kilmės vietą. Žmogus „išeinančią seką“ gali naudoti kaip įtakos arba savo pasaulio primetimo priemonę. Kiti šią išeinančią seką suvokia kaip efektorius ir jiems paklūsta arba priešinasi, arba naudoja psichožvalgybai kaip informacijos apie žmogaus vidinę psichikos struktūrą šaltinį. Tad klausantis kito žmogaus kalbos, minimaliai ką galima padaryti yra kalbą asocijuoti su kalendoriumi ir pabandyti įvertinti kokie žmogaus vaizdiniame prote užfiksuoti realybės žemėlapiai. Šiam tikslui reikia turėti gramatikos schemą, nes joje, žinant ką tie elementai reiškia, galima surinkti labai daug informacijos apie vidinės tikrovės struktūras.

Matome, kad gramatinė struktūra išsiskiria į du pagrindinius struktūrinius blokus, kurie atspindi substancinę tikrovės dalį, arba dalį, kuri pateikiama sąmonės kaip substancinė ir procesinė, kuri patikslinama ir išplečiama įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Tačiau reikia neužmiršti, kad gramatika ne tikrovė, tik smegenų konstruktas, todėl visada reikia papildomai įvertinti ir išeinančios sekos tikroviškumą. Mano teorija teigia, kad yra dvi tekstų (šnekamųjų ir rašytinių) kūrimo kryptys: viena iš jų – tikrovės branduolio, kaip jį atveria laksatas atpasakojimas; ir antra – tikrovės sukūrimas vaizduotėje pagal kognityvinių fantazijų abstraktus ir jų projektavimas į žmogaus vidinio pasaulio realybę. Tikrovės įvykius pirmiausiai atpasakoja istorija, o fantazijas į pasaulį projektuoja grožinė literatūra. Ji gali būti teisinga ir neteisinga arba realistinė ir nerealistinė, tačiau ji niekada nėra faktai, nebent tai būtų „dokumentinis romanas“. Šiuos tekstų tipus, kurie suprantami ir plačiau nei menas arba mokslas, reikia labai aiškiai skirti, kad faktai nebūtų painiojami su fantazijomis.

Paskutinė žmogaus vidinio pasaulio dalis, kurią ketinu aptarti, yra protas, apjungiantis visus kognityvinius procesus sąmonės laksate. Protas yra reprezentacinis, galintis pasakyti kas kas nors yra ir užsiimti sąvokų analize arba sinteze; taip pat procedūrinis, kuris apima kognityvinių veiksmų seką, su kuria galima atlikti kokį nors protinį darbą, tokį kaip teksto loginė analizė, grožinės literatūros kūrinio interpretacija ir pan. Reprezentacinis mąstymas yra koreliacinis, nes jis susieja vidinių sąvokų sistemą su žmogaus aplinkoje esančiais objektais. Šis sugebėjimas kaupiamas kognityvinėje struktūroje, kuri kaupia objektų analitines dalis ir tų dalių kalbinius pavadinimus. Tuo tarpu procedūrinis mąstymas gali būti matematinių uždavinių sprendimas ir įvairių teorijų arba analizės procedūrų pritaikymas protiniame darbe, kurį dirba įvairių sričių ekspertai. Protas yra labai didelė ir daugiausiai pasąmonėje esanti asociatyvinė struktūra, kurios mažas sąmonėje matomas gabaliukas vadinamas mąstymu. Minčių apimtis priklauso nuo lobotomijos stiprumo, kuris lemia ir aprėpiamą informacijos plotą nuo 0 iki natūralaus viso sąmonės ploto bei nuo laksato judrumo, kuris vertinamas pagal tai, kaip žmogus savo vidinėje dalyje sugeba manipuliuoti erdviniais ir semantiniais objektais. Jeigu manipuliavimo metu jaučiamas stingdymas, tai reiškia, kad laksato judrumas sumažintas ir įjungiami iš anksto užprogramuoti slopinimo implantai.

Apibendrinant žmogų, supaprastintai galima pasakyti, kad yra du „televizoriai“: pirmas yra juslinis pasaulis, kurį vadinu fiksatu – tai „pirmoji signalinė sistema“; ir antras televizorius yra mąstymas, vadinamas laksatu, kuris koreliuotas arba su pirmu televizoriumi ir komentuoja tai, kas vyksta aplinkui, arba savo turiniu ima kaupiamosios sąmonės informaciją, kuri čia-dabar struktūros atžvilgiu yra nuėjusi į praeitį. Ir, be abejo, antras televizorius gali užsiimti fantazijomis, kurios šiam tikslui naudoja universalias vaizduotės struktūras, vadinamas vaizdiniais ir semantiniais abstraktais. Kad šią gnostinę anatomiją būtų galima lengviau susieti ir atvaizduoti, sąmonėje galima susikurti kokį nors pagalbinį vaizdinį, į kurios dalis projektuojamos „anatominės“, visiems žmonėms būdingos struktūros.

Ir paskutinė mintis, kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia ne tik individuali biografija, bet taip pat įvairūs istoriniai įvykiai ir procesai, kurių dalyviu gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šie įvykiai yra galingiausi individualaus žmogaus likimą formuojantys faktoriai. Be to, tokią analizės schemą galima naudoti vertinant ne tik atskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos organizacijos arba valstybės. Tokiu atveju, kalendoriaus skalę iš dešimtmečių galima pakeisti šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tokios žinios vadinamos valstybės arba civilizacijos istorija.

Gali kilti klausimas „Kam visa tai reikalinga?“. Atsakymas elementarus: tam, kad būtų galima geriau pažinti save ir kitus; tam, kad būtų pašalintos pažangai kliudančios iliuzijos; tam, kad niekas nebūtų per daug ir nepelnytai išaukštintas arba sumenkintas; tam, kad niekas negalėtų manipuliuoti ir mulkinti kitų žmonių…