Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome – gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti – sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo“ reiškia „aidas, garsas“, „locatio“ lotynų kalba yra „vietos nustatymas“. Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją – nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat – ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

  • pirmas echolokatorius – paviršinis juslinis suvokimas,
  • antras echolokatorius – gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
  • trečias echolokatorius – gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokia tris išorines realybes: 1 hipostrata – daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata – daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata – vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

lokatoriusVisa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai – tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

zeme

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

Minties feonomenologija

Mintys ir gebėjimas mąstyti yra vienas iš įdomiausių žmogaus sugebėjimų, kuris apipintas paslaptimis, sąmokslo teorijomis, sureikšminimu arba susireikšminimu ir t.t. Mąstymas yra išskirtinis žmogaus bruožas, kuris kitose rūšyse rudimentiniu pavidalu jeigu ir egzistuoja, tai yra ne tokio masto, kaip žmogaus. Tai reiškia, kad ši jo dalis labai svarbi. Ji svarbi ir pačiam žmogui ir kitiems. Su mąstymu įprasta sieti žmogaus sumanumą, išradingumą, inovatyvumą, kūrybingumą, nuo kurių priklauso žmogaus sėkmė. Ši sėkmė reiškiasi santykiuose su pasauliu, galimybe jį pažinti ir išnaudoti; ir su kitais žmonėmis, nes nuo mąstymo priklauso žmogaus rangas. Trumpai tariant, mintys, mąstymas, šalia išorinės galios, tiesiogiai susijęs su valdžia, tai yra, jis yra ginklas su kitais kovojant dėl valdžios. Čia svarbūs tokie aspektai – gali būti siekiama parodyti savo pranašumą prieš kitus arba atvirkštinė valdymo priemonė – kitų žmonių mąstymo sistemos sužalojimas su smegenų lobotomija: šitaip valdomi „žemesni“ visuomenės sluoksniai. Todėl bent šį tą žinoti apie mintis labai svarbu. Aišku, kadangi didesniu ar mažesniu laipsniu mąsto visi žmonės, net tie, kurie yra nuslopinti, tai jie žino kas yra mintis iš savo vidinės patirties. Tačiau kartais būna sunku tą patirtį perkelti į kitų žmonių sąmonę. Dažnai nepagalvojama, kad kitoje galvoje viskas vyksta taip pat. Galimi du santykiai: kitas gali atrodyti sureikšmintas, nepasiekiamas, „daug kartų protingesnis“; arba sumenkintas, kai nesuvoki, kad kitas iš esmės toks pats, ir kuo didžiuojiesi tu, tuo galėtų didžiuotis – jei nebūtų žalojimo – ir bet kas kitas. Mintys ne išskirtinė tam tikrų žmonių privilegija, bet bendras standartinis visų rūšies atstovų bruožas, kurio priskirti išimtinai sau – neturi teisės niekas.

Hierarchinė sistema pagrįsta keliais pagrindiniais kriterijais: galia, turtu ir protu. Nesunku suvokti, kodėl laisvoje sistemoje protas yra pagrindinis kriterijus. Juk turint pranašesnį protą ir įdėjus darbo bei pastangų, galima padidinti savo galią, pavyzdžiui, technologijomis; ir ekonominėje sistemoje, sugebant organizuoti gamybos faktorius ir konkuruoti rinkose su kitais žmonėmis, galima susikrauti turtus. Be to protas yra paklausus kaip paslauga, už kurią galima gauti gerą atlyginimą ir tai yra prielaida, kuri leidžia kilti hierarchijos laiptais. Todėl hierarchinėje visuomenėje, proto, mąstymo, minties klausimas – labai aktualus. Tai yra konkurencinės sėkmės pagrindas. Kadangi konkurencija labai nuožmi, nes visi nori stovėti aukščiau už kitus, prigalvota daugybė būdų, kaip sutvarkyti kito žmogaus protą individualiai arba dar svarbiau, kaip pakirsti gebėjimą konkuruoti visoje žemesnėje („darbininkų“) kastoje – šiuo tikslu visiems vaikams dedami mąstymo slopinimo implantai. Nepaisant to, visi suvaromi į mokyklas ir jiems 12 metų įrodinėja, kad jie yra niekam tikę. Labiau tikę tie, kurių tėvai turtingesni arba aukščiau stovi.

Kad galėtum nustatyti ar yra lobotomija, turi žinoti, kokia yra natūrali smegenų būsena, kai jų neslopina su slopinimo gradientais. Svarbiausias kriterijus yra minties plotas galvos srityje ir kiek elementų į ją sutraukiama sujungimo metu. Galima nuslopinti visą mąstymą – tada žmogus lieka visiškai be jokių minčių, t. y., negali surinkti jokios informacijos galvos plote ir yra „tuščiagalvis“. Tik ne todėl, kad toks yra iš prigimties, bet todėl, kad buvo padaryta lobotomija (logika tokia: o kam darbinykui mąstymas?); ir atblokuotas mąstymas, kuris gali surinkti mintį į vidutiniškai 50 cm plotą ir vienoje minties formoje susieti kelias dešimtys elementų arba morfizmų, surinktų visose smegenų zonose. Reikia įsisąmoninti, kad mintis tai ne „žodis“, net ne „sakinys“, su kalba ji susijusi tik iš dalies, t. y., kalbos vienetas yra tik vienas iš kelių dešimčių minties elementų. Mintis informaciją renka iš visur: iš atminties, iš vaizduotės, iš semantinių sąvokų žodynų žemėlapių, iš sensorinio suvokimo, iš motorikos ir t.t. Vadinasi tuščiagalviškumas yra didelės problemos požymis, rodantis tai, kad kažkas pasidarbavo siekdamas nukenksminti tavo protą, pakirsti jėgas ir galimybes konkuruoti, apriboti socialinį mobilumą ir, nepabijokim šito žodžio, paversti tave savo vergu. Dažnai kartoju, kad gyvename vergovinėje visuomenėje, ir tai gali sukelti abejonę arba juoką. Bet aš turiu galvoje ne individualią arba asmeninę vergovę (ne atvirą vergovę), nors ryšku ir tai, bet klasinę vergovę, kai aukštesnė klasė savo vergais paverčia visas žemesnes klases in corpore, tai yra bendrai. Pereiti į aukštesnę klasę iš vergų klasės bus „neįmanoma“. Ir visa tai susiję taip pat ir su minčių paslaptimis – vergams bus neleidžiama mąstyti…

Kas yra mintis, žino visi žmonės. Tai žino, arba turėtų žinoti, net vaikai. Todėl skaitytojams aš nepasakysiu kažko labai naujo, nebent turėtų kokią nors labai specifinę mąstymo matricą, labai specializuotą ir pritaikytą kokiam nors sugebėjimui – dailininkui, matematikui, poliglotui, oratoriui ir t.t. Tokių žmonių mintys – kitokios nei visų, nes jie kitaip surenka, atvaizduoja ir pritaiko informaciją iš kitų smegenų vietų. Iš principo tai turėtų gebėti kiekvienas žmogus, tačiau slopinimas neleidžia šių sugebėjimų panaudoti, nes tai gali sukelti problemų valdžiai. Tad pirmiausiai ką galima apie mintį pasakyti yra tai, kad ji yra rodomosios sąmonės dalis. Mintis tai tam tikra smegenyse surinkta struktūra, kurioje žmogus mato susietą įvairaus modalumo informaciją sintezės zonose, smegenyse. Imant proceso aspektą galima išskirti tokius dėmenis: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Pirmiausiai turi būti stimuliuojama mąstymo zona; toliau iš įvairių smegenų resursų turi būti surenkama informacija ir sujungiama mintyje kaip idealizuoti beformiai morfizmai; ir galų gale mintis koreliuojama su kokia nors aplinka, tai yra, ji turi būti kokio nors išorinio arba vidinio objekto (objektų sistemos) atspindys. Imant sandaros aspektą, galima sakyti, kad mąstymas turi tokią pačią sąmonės struktūrą kaip ir sensoriumas: yra informacijos srautai, per kuriuos sujungiamas kontekstas; tie srautai suteka į šabloną, kuriame paruošiama minties forma į rodomąją sąmonę; šablonas siejamas su kognityvinėmis kokybėmis; ir galiausiai viskas paduodama suvokimui – tai yra minties beformė forma žmogaus mąstančioje sąmonėje. Jeigu tokio apdorojimo rezultatas yra elementų sąsaja, užimanti apie 50 cm galvos srityje ir jeigu nėra jokio trynimo, stabdymo ir trikdymo, tai žmogus gali naudotis visu natūraliu protu. Jeigu plotas mažas ir nedaug sujungtų elementų, tai yra žemesnės kastos požymis, nes žemesnėje kastoje mąstymas slopinamas.

Tačiau tai nėra viskas, nes mąstymą siekia ne tik slopinti, bet ir žinoti ką žmogus mąsto. Tam sukurtos minčių skaitymo priemonės. Tik čia daug problemų, nes toks skaitymas gali būti nepakankamai tikslus. Nepaisant to, vis tiek primetamas žmogui. Taip yra todėl, kad mintis surenka labai daug modalumų, kurių neįmanoma atvaizduoti įprastiniame išoriniame ekrane. Ekranas skirtas atvaizduoti sensoriumo formas, o mintis – tai ne daiktas. Belieka ekrane rašyti tekstą arba vietoje išorinio ekrano naudoti kito žmogaus sąmonę, kurioje galima tokią informaciją atvaizduoti natūraliai. Tačiau ir televizorius, ir žmogus – nėra ideali priemonė. Tarkime minties formą sudaro apie 30 elementų. Frazė arba sakinys yra tik vienas iš šių elementų šalia kitų, tokių kaip jausmas, būsena, emocijos, motorika, vaizduotė, fantazija, atmintis, sensorinis objektas ir t.t. Tad susiejus lingvistinę minties pusę su žodynine žodžio reikšmę, iš tikros minties informacijos gauname tik 1/30, tai yra, 29 elementai, mąstymo skaitymo proceso metu iš rezultato dingsta, ir lieka tik frazė monitoriaus ekrane, kuri atrodo, kaip labai primityvus gebėjimas, toli gražu neprilygstantis „mano“ sugebėjimui. Mintis nėra vienas žodis, mintis yra visa introjekcija, kur yra tam tikri branduolio elementai, bet taip pat ir visas sensorinis, kognityvinis, motorinis ir limbinis kontekstas. Todėl kartais ir sakoma, kad „žodžiais idėjos išreikšti neįmanoma“ arba kad ši, šiame tekste pateikta interpretacija – neteisinga, nes aš mąstau visiškai ką kita. Kitaip sakant, iš analizės arba interpretacijos dingsta 29/30 mąstymo turinio. Nepaisant to, mintys skaitomos, o kam nenorima duoti šio sugebėjimo – trinamos iš sąmonės visai. Todėl šis sugebėjimas yra labai didelis turtas, kurį švaistyti nerekomenduotina. Būtina protą lavinti ir plėsti suvokimo bei mąstymo apimtį.

Reikia neužmiršti, kad žmogus ir mąstymas – nesutampa. Todėl nesvarbu koks žmogaus protas, svarbu koks jis yra. Protą galima padaryti kokį tik nori, naudojant transhumanistines technologijas ir tai, kad protas didelis nebūtinai reiškia, kad žmogus normalus. Žmogus yra tai, ką jis daro, jeigu protas daro nusikaltimus tai jis daug mažiau vertingas už tuščiagalviškumą. Kitaip sakant, pats proto faktas apie jo vertę nesako nieko, svarbu kaip jis panaudojamas. Nesugebėjimas be proto žmoguje daugiau nieko pamatyti kyla iš tamsumo. Vien tai, kad žmogus (profesorius) sujungtas su kompiuteriu arba kalkuliatoriumi, nereiškia, kad jis yra šviesus žmogus. Todėl įrankio turėjimas yra privalumas, bet tai nėra viskas ir visuomenės dresiravimas, kad manytų, jog protas yra svarbiausias dalykas, kad jis yra sėkmės bilietais iškreipia realybę. „Protingas“ žmogus mato didelius informacijos gabalus, surenka didelius informacijos plotus, gali lengvai keisti informacijos formą, pavyzdžiui, iš epizodinės atminties pervesti į kalbos struktūras, taip pat atblokuotas didelis plotas atmintyje, vyksta efektyvi abipusė sąveika tarp atminties ir mąstymo ir tarp mąstymo bei atminties, „gali protingai pašnekėti“, ir dėl to „nusipelno gyventi geriau“, nes yra „šviesus“ žmogus. Tačiau kai sužinai paslaptį, kaip ši šviesa atsiranda ir kad konkurencija nelabai sąžininga (didžioji paslaptis, kad kiti žmonės, kurie galėtų būti lygiaverčiai konkurentai, yra „nukenksminami“ su smegenų lobotomija). Čia kas yra?, šviesa ar tamsa.

Dėl tokio minties „sudėtingumo“ galima būtų suabejoti ir kognityvinės telepatijos galimybėmis pamatyti kito žmogaus vidų. Kadangi mintis sudaryta iš pakankamai didelio elementų skaičiaus, surinkti visus ir teisingai suderinti, gali būti kebloka. Čia daugiausiai padeda kalbos išmanymas, nes didžioji dalis pagrindinių psichologinių procesų ir reiškinių turi savo pavadinimus kalboje ir šių pavadinimų žodynėliai – ne tokie jau ir ilgi. Vienam tikrovės blokui galėtų būti iki šimto ar kelių šimtų žodžių. Tad žinant visus pavadinimus ir pasinaudojant įžvalga, galima juos sudėlioti pakankamai tiksliai. Mąstymas visgi yra sensoriumo daiktų ir situacijų atspindys, mintis reaguoja į kažkokią dalykų padėtį ir tam turi ribotą lingvistinių reakcijų skaičių. Ryšys neišvengiamas, net jeigu telepatas taip pat naudoja tą patį mechanizmą. Tai yra, parodo kito žmogaus vidų savo mąstyme, kuris veikia pagal tokius pat principus, kurie yra ir tyrimo objekto mąstymo prielaida. Tai ne tiesioginis pajautimas per ryšio kanalą, bet „beryšinis“ surinkimas iš savo smegenų resursų, savo rodomojoje sąmonėje. Aišku, žmogus kalba ir kažkaip elgiasi ir tai yra labai turtingi informacijos šaltiniai. Todėl galima didžiuotis savo iškalba, bet per daug šnekėti – nepatartina.