Tikrasis hipostratinis kūniškumas

Remiantis žmogaus vidinio pasaulio suvokimo intensyvumų hierarchija, centrinę sąmonę galima laikyti pagrindine dalimi. Ši dalis valdoma signalinės sistemos, kuri buvo pavadinta korporiumu, korporiumo signaline sistema. Lotynų kalboje šis žodis reiškia „kūnas“. Tai, žinoma, pirmiausiai yra žmogaus kūnas ir jo signalinė sistema, bet jos struktūrą galima perkelti ir objektyviam kūniškumai bei daiktams. Kaip suvokiami kūnai ir apskritai materija priklauso nuo sąmonės sandaros, nes kūnas, kūniškumas, substancialumas yra sąmonės struktūros elementas. Todėl iš tikro viskas yra sąmonė, kuri į kūną įdeda savo turinius. Tie turiniai daugiasluoksniai ir daugialypiai, slepiantys paviršines stratas ir gelmines hipostratas, todėl paviršutiniški ir supaprastinantys vaizdiniai nerodo tikro žmogaus. Būtina siekti suvokti visą žmogaus spektrą, su visomis paslėptomis hipostratomis ir sudaryti jų protingą hierarchiją. Protą, išmintį, teisingumą grįsti vien paviršiniu sluoksniu, kuris vadinamas akių kūnu yra pralaiminti nuostata, o gelmininkai lyginant su paviršininkais yra milžiniškas žingsnis į priekį.

semSavo visos korporiumo sistemos čia nekartosiu, nes ji paaiškinta trijuose senesniuose įrašuose, kuriuos galima paskaityti „Pakilimo pradžiamokslyje“. Paaiškinsiu tik vieną terminą, kurio nesu aiškinęs, nes jis gali atrodyti nesuprantamas, gal net savavališkas. Tas terminas yra „semantinis kūnas“, kuris priešpastatomas „akių kūnui“. Be abejo, semantinis ir akių kūnas yra vienas junginys, taip kaip žodyje yra raidės ir to žodžio reikšmė sujungti į vieną visumą. Tačiau labiau įsigilinus šiuos du elementus galima lengvai atskirti, jie sudaro atskiras žodžio ir žmogaus sandaros realybės dalis. Akių kūnas yra raidės, o semantinis kūnas yra reikšmės, kurios atsiveria neregimu vaizdiškai atsivėrimu. Akių kūną matome, o semantinį kūną suvokiame. Būtent dėl šios analogijos tas vidinis regimo kūno pasaulis vadinamas „semantiniu kūnu“. Nuo šios sandaros priklauso visiems iš Biblijos žinomas principas pagal kurį „žodis tampa kūnu ir kūnas tampa žodžiu“ –  tai yra veidrodinė sistema.

Ši sistema ateina iš priekinės ir galinės sąmonės dalies, kuri susikerta būtent kūno-žodžio vietoje. Priekinės dalys yra kūnai, fiksatas, raidės, o galinės dalys yra reikšmės, laksatai, mintys ir panašūs dalykai. Tačiau kūne šios dvi sferos susijungia į vientisą žodį, kuris veikia kaip savarankiška vieninga sistema. Kadangi laksatas surištas su žmogaus valia ir kūrybiniu potencialu, reikšmės keičiamos, transformuojamos, performuojamos, kuriamos, perkuriamos, atmetamos, su kūnu tai padaryti daug sunkiau. Vadinasi savo vidinėse hipostratose žmogus turi daug daugiau galios negu išorinėse, todėl svarbu tapti tikru savo laksatinių kūnų šeimininku, tuos kūnus sukuriant pagal savo vidinius poreikius. Aš propaguoju tai, ką galima būtų pavadinti vidinių kūnų „bodybuilding‘u“. Savijautai įtaką daro abi kūnų sistemos, nes nuo akių kūno išvaizdos priklauso vadinamasis „grožis“, kuris daro didelę įtaką tam, kuo save laikai ir kaip jautiesi. Bet siauresne prasme, žmogaus jausenos branduolys yra vidiniai, semantiniai kūnai.

Atmetant visas ne tokias svarbias kūnų dalis galima išskirti tokią triadą: akių kūnas (A kūnas), semantinis kūnas (S kūnas) ir gnostinis kūnas (G kūnas). Šie kūnai susijungia į trikampį A-S-G, kur A yra paviršius, išorė, o G-S yra vidus, hipostratų kompleksas. Šiame trikampyje yra centras, kuris nurodo, kuri sistema dominuoja, kokiais būdais yra išplečiamas bazinis vaizdas. Tarkime centre yra iš akių kūno paimta standartinė anatomija, kuri perkeliama į gnostinį ir semantinį kūną ir visa sistema suliejama pagal akių kūno modelį. Tada žmogus mato save kaip mėsos maišą. Toks modelis yra svarbus, yra daug situacijų kai praktiškai jis labai naudingas, bet tai ne vienintelė galimybė. Galimas toks variantas, kai akių kūnas su visa savo vidine sandara nureikšminamas, suformuojamas gnostinis modelis, kuris gali būti paimtas iš vaizduotės arba iš realių tyrimų, ir tas modelis pirmiausiai uždedamas viduje ant semantinio kūno ir jį išplečia, papildo, bei akių kūno, kuris tampa energetinių srautų ir kanalų sampyna. Šis metodas naudojamas ezoterikoje.

Galima prieštarauti, kad ezoteriniuose gnostinio kūno modeliuose nėra nieko tikro yra tik išsigalvojimai, o teisingas tik mokslinis variantas, bet tai akivaizdi nesąmonė, nes sensorinė strata, tik vienas tikrovės sluoksnis už kurio daugybė kitų sluoksnių, vadinasi ji negali išsemti pilno tikrovės vaizdo. To galbūt nepadaro ir ezoterikai, bet jie eina teisingu keliu – jie yra hipostratų atvėrimo pirmtakai. Be to, ezoterinis gnostinis kūnas, kuris papildo akių kūno suvokimą išplėstinėmis galimybėmis, yra naudojamas kaip meditacijų technika, kuri yra hipostratinių kūnų „bodybuildingas“. Problema ta, kad galutinai neištyrinėta kaip sąveikauja fiksatinis ir laksatinis kūnas, raidės ir reikšmės, o ezoterikai dirba kaip tik šioje srityje. Gnostinio ir akių kūno slaja yra laksato injekcija į fiksatą, kuri veikia panašiai kaip išplėstinės realybės akiniai, papildantys pagrindinį vaizdą. Fiksatas yra bazinis vaizdas, o laksatas yra virtualūs išplėtimai. Matome, kad žmogui nereikia jokių dirbtinių išplėstinės realybės akinių, nes jis turi natūralius akinius, kuriuose gali daryti sau reikalingus sensorinio vaizdo papildymus. Yra tik viena problema, kad tokią informaciją suvokia tik pats žmogui ir interneto tarp tokių akinių nėra, kuris akimirksnių virtualias realybes galėtų suvienodinti. Senovėje šią ryšio funkciją atlikdavo tekstai, kuriais būdavo perduodama informacija ir pagal ją žmogus pats savo išplėstinės realybės akiniuose turėdavo rekonstruoti informaciją. Jeigu žmogus išplėstinės realybės talentas – tai padaro labai lengvai, jeigu išplėstinė laksatinė realybė sukuriama sunkiai – tai daug sunkiau.

Senovių ir dabarties maginėse sistemose, toks principas taikomas labai plačiai: taip matomos energijos, vidinės būsenos, skenavimas, portalų atidarymai, kūno virtualizuotos galios ir pan. Galima vaizduoti, kad visa tai ne tikra, kad gnostinis kūnas neparodo realaus hipostratų vaizdo, tačiau šis klausimas iki galo neatsakytas, nes nežinome nei visos fiksato, nei visos laksato gelmės ir prie ko Pradžioje šios sistemos prijungtos. Visai galima įsivaizduoti, kad tai nėra uždaros sistemos, kurios tik verda savo pačių sultyse, bet ir kad už to stovi daug rimtesni dalykai. Ir jau visai akivaizdu, kad įmanoma sukurti tokią technologizuotą sistemą, kuri laksatą prijungia prie tikros informacijos ir „fantazijas“ paverčia tikroviškiausia hipostratine realybe.

Taigi tokie akiniai sudaryti iš reikšmių ir raidžių yra žmogaus kūnas turintis labai svarbų A-S-G kompleksą, taip pat yra daiktiškasis pasaulis padalintas į dvi dalis: G dalis yra žmogaus laksato pusėje, A-S yra daikto pusėje ir įvykdžius sintezę, gaunamas daikto vaizdas išplėstas žmogaus sukonstruotais gnostiniais kūnais, kurie yra daiktų išplėstinė realybė. G gali būti tiek oficialus mokslas, o gali būti ezoterika ir magija. Mokslininkų ir ezoterikų grupuotės aršiai kovoja, nes aiškinama, kad mokslininkų gnostinis kūnas „veikia“, o ezoterikų „neveikia“, tačiau šiuose klausimuose daug propagandos bei melo ir geriausiai šį klausimą ištyrinėti patiems, nesivadovaujant jokiais „autoritetais“. Galima užtikrintai pasakyti, kad išplėstinės realybės akiniai nukreipti  į save – tikrai veikia, nors tam reikalingas aktyvus bodybuidlingas, kuris pagrįstas meditacinėmis praktikomis. Tikri asai iš tikro sugeba užsiauginti įspūdingus „raumenis“, tačiau kadangi nėra hipostratinio vidinių kūnų regėjimo, tuos „raumenis“ sunku pamatyti, juos galima rekonstruoti naudojantis informaciniais šaltiniais ir tekstais, iš kurių matosi kiek žmogus pasiekęs ir ar tikrai šią sritį gerai išmano.

Daugumos žmonių problema ta, kad jų galvose G-S kūnai yra nureikšminti, apleisti ir sunykę ir jie visi apsigyvenę akių kūno pasaulyje, kuris laikomas vieninteliu aktualiu klausimu, nes per šią vietą vyksta kontaktai su kitais žmonėmis. Tačiau yra technologijų, kuriose kontaktai vyksta ir hipostratinių kūnų pagrindu, todėl joms vis labiau įsigalint viešumoje, reikėtų atstatyti teisingą hipostratinių kūnų hierarchiją. Taip pat jaunimas labai domisi dirbtinėmis išplėstosios ir virtualios realybės technologijomis, tačiau dažnai nesupranta, kad tokias technologijas jau turi savo galvoje natūraliu variantu. Dirbtiniai akiniai tik sudvigubina akių kūnus, naudojant to paties lygio regimąjį išplėstą konstruktą, bet toks pats išplėtimas galimas į vaizdą projektuojant laksato formas. Pas kai kuriuos žmonės, ypač pas menininkus, šis sugebėjimas labai išreikštas – dėl šios priežasties atrodo, kad jie gyvena „fantazijų pasaulyje“, bet nefantazininkai apsiriboja akių strata ir įsivaizduoja, kad tai vienintelė įmanoma realybė. Ir daro labai didelę klaidą. Į principus ir logikas privaloma įvesti hipostratinių kūnų pasaulį.

Išbaigto žmogaus teorija

Žmogui pradėjus gilintis į save, pirma suvokiama realybė būna jausmas, kad jis ne visas, ne išbaigtas žmogus. Šis jausmas jam rodo, kad jis yra kažkas daug daugiau negu duota šiuo momentu. Šio ribojimo kilmė iš pradžių atrodo mįslinga, tačiau rinkdamas informaciją jis pradeda suvokti, kad planetoje veikia žmogui nedraugiška slapta sistema, kuri kontroliuoja kiekvieno žmogaus galimybes ir jo vystymąsi. Tuomet atsiranda tikslas šį apribojimą įveikti ir susigrąžinti tikrą save, atsisakant būti tik kažkieno suformuota funkcija.

Šio tikslo siekiama ir signalinių sistemų teorija, kuri gerokai išplečia įprasto žmogaus paveikslą, papildydama jį trūkstamomis dalimis. Šią teoriją karūnuoja pakilimo koncepcija, kurios esmė yra realybės sluoksnių, kuriuose egzistuoja žmogus sujungimas ir dėmesio sutelkimas į aukštesnius pasaulius ir aukštesnes galimybes. Pakilimo priešybė yra nuopuolis arba „nusileidimas“, kai žmogaus dėmesys užsifiksuoja žemiausiame sluoksnyje ir žmogų vaizduoja iš šios perspektyvos. Tai yra nihilistinė nuostata, nors koks nors Nietzsche tam greičiausiai paprieštarautų, nes jis nihilizmą supranta priešingai.

Žmogus turi penkias signalinių sistemų grupes ir tris sąmones.

1) sensoriumas,

2) korporiumas,

3) telepatiumas,

4) oneiriumas, ir

5) transoriumas.

Pirmos trys grupės siejamos su pirmąja sąmone, kuri yra įprastinė kasdienė būdravimo būsena; oneiriumas yra antroji sąmonė, kuri prabunda miegant pirmajai; ir transoriumas yra trečioji sąmonė, kuri prabunda tada, kai žmogus išeina į vidinės transcendencijos pasaulį. Įprastinė žmogaus būsena – kai dominuoja pirmoji sąmonė, o kitos dvi miega. Žmogaus tikslas turėti visas tris pilnai funkcionuojančias sąmones. Tai galima pasiekti tada, kai įjungiami aukštesni sluoksniai ir jie tampa sąmonės burbule atvirais pasauliais.

Žmogaus signalinėms sistemoms vaizduoti tinka parabolės vaizdinys, kuris turi atvirą ir uždarą dalį. Taip pat ir signalinės sistemos yra pirminės ir antrinės, atviros ir uždaros, tik aptarnaujančios atviras sistemas. Kaupiamoji ir laksatinė sąmonė dažniausiai būna uždaros, ir vienintelis atviras pasaulis, į kurį jos įstatytos yra sensorinis kosmosas. Tačiau be šio yra ir kiti kosmosai, kuriuos taip pat galima „atidaryti“, bet tam pastangos turi būti nukreiptos į vidų. Transoriumas yra gnostinis kosmosas, kuris sudarytas iš tos pačios substancijos kaip ir žmogaus anapusinė siela.

Visą šią sistemą patogu uždėti ant realybės sluoksnių modelio, kurie žymimi triguba U raide. Pirmas labiausiai vidinis sluoksnis yra fizinė realybė, kuriame gyvena žmogaus materialus kūnas. Antras išorinis sluoksnis yra gnostinis pasaulis, kuriame sukuriama žmogaus anapusinė siela. Kai žmogus miršta siela pasilieka šiame pasaulyje ir gyvena kaip atskira nefizinė egzistencija. Trečias sluoksnis susijęs su pakilusia sąmone, kuri turi ypatingo, išskirtinio regėjimo galimybę, pirmiausiai matyti visą save su kūnu ir siela iš aukščiausios įmanomos perspektyvos. Tai yra kažkas panašaus į virš reinkarnacinę sąmonę, kuri geba matyti visus savo gyvenimus šioje realybėje ir yra ištrūkusi iš persikūnijimų rato.

Pats žmogus atsiranda kaip tarp sluoksnių esantis sąmonės burbulas, kuris yra tarsi tiltas tarp fizinio, gnostinio ir aukščiausio pasaulio. Šioje tarpinėje realybėje atsiranda visa žmogaus vidinė fenomenologija, nuo aplinkinio materialaus pasaulio iki dvasinių realybių giliosios šaknies, kuri siekia ketvirtą sluoksnį, kuris yra šios realybės Šaltinis. (Padarius prielaidą, kad nėra dar daugiau tarpinių pasaulių. O tokią prielaidą kituose įrašuose esu padaręs.)

Kaip jau sakiau, pakilimo koncepcija karūnuoja signalinių sistemų teoriją, nes apjungia jas į visumą, į vieną išbaigto žmogaus vaizdinį. Įprastai sluoksniai yra atskirti. Šis atskyrimas ištraukia iš žemesnių pasaulių visus aukštesnius sugebėjimus. Jį galima vadinti simetrijos pažeidimu, kaip kvantinio lauko teorijoje. Dėl jo iš vienos superjėgos atsiranda kelios atsijusios kvantinės jėgos. Taip pat ir žmoguje, išskaidžius jį į tris sluoksnius atsiranda skirtingi pasauliai, kurie veikia savarankiškai. Bet tuos pasaulius sujungus, atsistato viena pagrindinė jėga.

Kažkas panašaus įvyksta pakilimo metu. Susijungia sluoksnių kvantiniai laukai ir susiformuoja super-atomas, įkorporuojantis į save papildomus kvantinius elementus. Šitaip atomas įgauna papildomų savybių ir virsta visiškai kitokia naujo tipo substancija. Kadangi sluoksnių yra daugiau nei du, tai susijungimas gali vykti keliomis kryptimis – į vidų ir į išorę, link realybės Šaltinio. Todėl yra dvi pakilimo rūšys: vidinis ir išorinis. Vidinis vyksta tik sąmonėje, kai gnostinė brana savyje inkorporuoja trečia realybę ir nušvitimas įvyksta viduje. Tokio pakilimo metu pasikeičia žmogaus mąstymas, elgesys, bet kūnas lieka toks pats ribotas ir silpnas. Todėl agresyviai nusiteikusiems padarams, toks pakilimas dažnai nepadaro jokio įspūdžio ir ši sistema tapatinama su kovos atsisakymu, kuris prilyginamas silpnumui, nes tokiems žmonėms tai, ko jie nesugeba pamatyti – neegzistuoja.

Tačiau yra ir pilnas pakilimas, kuris apima ir fizinį kūną ir šis įgyją ypatingų galių. Po tokio pakilimo žmogus tampa antžmogiu. Iš kitos pusės, to pasiekti jokiomis valios pastangomis ar treniruotėmis neįmanoma ir šiam įvykiui reikia kosminių sąlygų. O konkrečiai kvantiniuose laukuose reikia sukelti aukštesnių energijų sužadinimą, kad išnyktų simetrijos pažeidimas ir atsistatytu vieninga kvantinė jėga, rišanti visus kvantinius laukus – kad jie nebūtų susikondensavę į atskirus sluoksnius.

Todėl vidinis pakilimas yra šiek tiek artimesnis tikslas, nes sąmonės išplėtimas vyksta antrame ir trečiame sluoksnyje, t. y., iš kūno perspektyvos – žmogaus viduje. Šio tipo pakilimo siekti galima vystant visas savo signalines sistemas specialiomis treniruočių sistemomis. Pakilimas dar vadinamas pabudimu, nes jo metu prabunda antra ir trečia sąmonė, kurios virsta atvirais pasauliais. Ne tik sukurtais vaizduotės imitacijos būdu, bet ir savarankiškomis realybėmis.

Pagrindinis pasiruošimo pakilimui pratimas yra kelti savo dėmesį į aukštesnius pasaulius ir mėginti kiek galima geriau juos pažinti. Dėmesio kėlimas nėra tikrasis pakilimas, tai tik imitacija ir treniruotė, bet ji labai naudinga. Pavojus slypi tame, kad žmogus šią imitaciją gali pradėti tapatinti su tikru prabudimu ir kitiems žmonėms dėtis tuo, kuo jis nėra. Taučiau suprantant šį principą, apsigavimą ir apgaulę galima labai lengvai išaiškinti.

Aukštesnių sąmonių prabudimo pagrindinis požymis yra tas, kad jos tampa nenutrūkstamo srauto signalinėmis sistemomis, kurios priešpastatomos epizodinėms signalinėms sistemoms. Taip pat, be to, kad jos yra nenutrūkstamo srauto, jos turi būti įstatytos į atvirą pasaulį, į kitą realybę, nei šis materialus pasaulis. Kita vertus, viskas turi būti surišta į kietą, neišrišamą mazgą ir formuoti vienas kitą papildančią sistemą.

Šiame įraše aprašiau pagrindinę struktūrą, bet nieko neaiškinau apie treniruotes ir lavinimąsi. Tai galima palikti ateičiai. Pakilimo tikslą pasiekti nėra taip paprasta, bet tam yra tiek tradiciniai, tiek netradiciniai metodai, kurių aiškinimas yra už šio įrašo rėmų.

Korporiumo signalinė sistema (1)

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių“ kūnų pas mane nėra.

Savo sistemoje išskiriu du kūnų kompleksus, iš kurių vienas yra tiesioginis ir paprastas, o kitas yra įtarpintas sudėtingos Z struktūros. Pradėsiu nuo pirmo. Žmogaus kūniškumo pradžia turi būti a) kauzalinis kūnas, nuo kurio viskas prasideda, ir kuris yra žmogaus kūniškumo priežastis. Žinoma, visos tikrovės pirmoji priežastis yra Šaltinis, tad galima sakyti, kad kiekvieno kūno gilioji šakinis yra įsišaknijusi jame. Tada eina b) tapatybės kūnas, kuris yra atminties gebėjimas, išsaugantis kūno branduolio vientisumą ir pastovumą. Kauzalinis kūnas pereina prie c) semantinio kūno, kuris yra tas jausmas, kuris atsiranda kūną jaučiant be vaizdo pagalbos. Tai sąmonėje kaip ideali struktūra esanti kūno forma, kuri atsijusi nuo vaizdo ir valdoma atskirai. Pavyzdžiui, semantinio kūno dalį galima judinti, nejudinant regimo kūno. Ir paskutinis kūnas yra d) akių kūnas, kuris yra forma, kurią sukuria regos žievė.

Be tiesioginės struktūros yra netiesioginė, kuri turi Z raidės formą. Šioje įterptinėje kūno struktūroje kauzalinis kūnas ne tiesiogiai pereina į semantinį kūną, bet šoka į a) gnostinį kūną, kuris yra žmogaus proto konstruktas atėjęs iš aplinkos sandaros pažinimo. Gnostinis kūnas šoka į b) fizinį, vidinį kontinuumą ir tik tada pasiekia semantinį kūną, kuris transformuojamas pagal gnostinio kūno įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, semantinį kūną galima matyti vidine akimi kaip energetinius kanalus, kuriais cirkuliuoja energijos srautai. Tada visas šis pavidalas aprengiamas akių kūno rūbais, kuris paslepia tai, ką sąmonė suvokia savo viduje. Žmogus įpratęs tapatinti save su akių kūnų, bet kad jis ne toks svarbus rodo tai, kad skausmą arba malonumą jaučia ne akių kūnas, bet semantinis. Tai matosi iš to, kad skausmas nepraeina net užsimerkus, nors kūno vaizdas išnyksta.

korpDabar visą šią kūnų struktūrą suprojektuojame į dviejų srautų sistemą, kur įeinantis išorinis signalinės sistemos kanalas skyla į dvi dalis ir vienas yra sąmonėje sudaiktinamas, o kitas mentalizuojamas. Daiktinis yra  tiesioginis kanalas: kauzalinis, semantinis ir akių kūnas; mentalinis yra Z struktūra: gnostinis kūnas, fizinis kontinuumas ir semantinio kūno jausmas, kuriame susijungia laksatas ir fiksatas. Visa ši sandara apgaubiama sąmonės lauko, kuri kuria luksorinų sraute atsirandantį suvokimą. Dar šiuos momentus galima vaizduoti kaip fiksatinį, nelankstų kūno ekraną ir laksatinį, lankstų kūno ekraną, kurie „Samonės aktyvumo ciklo“ sujungiami į vieną sistemą, kuri vadinama korporiumu.

Korporiumas skirstomas į dvi dalis: aktyvumo dalį ir meditatyvią dalį, kuri akcentuoja sąmoningą suvokimą ir dėmesio valdymą. Ši sistema labai gerai tinkama paaiškinti pavyzdžiui kūno meditacijos praktiką, kuri vadinama Kundalini joga. Jogos tikslas pažadinti kundalini energiją, kuri sukuriama Z struktūroje kūno komplekse, ir tada projektuojama į semantinį ir akių kūną, kurie sujungiami taip, kaip su pasauliu sujungiama mintis senso-kognityvinėje sintezėje. Fizinė dalis apima hatha jogos pratimus, kuriais realizuojama fizinė korporiumo dalis, pirmiausiai – semantinis kūnas su gnostinio kūno projekcijomis. Tada naudojama laya jogos meditacijos praktikos, kurių tikslas yra pažadinti stuburo pagrinde esančią latentinę kundalini energiją, kuri, kildama į viršų, vieną po kitos atidarinėja čakras.

Reikia neužmiršti, kad korporiumo vaizdai atsiranda difuzinėje realybėje tarp dviejų sluoksnių, ir pats kūnas, kas jis yra, mes iš tikro nežinome, turimos tik projekcijos į kūno pirminę tikrovę, kuri yra transcendencija. Tad tie vaizdai, kurie atsiranda ekranuose yra tik tam tikros sąmonėje atsirandančios suvokimo perspektyvos, ne tikras kūnas. Tikras kūnas yra Šaltinio energija, kuri apima ir fizinį, ir gnostinį aspektą bei per sąmoningą valdymą galima atidaryti kanalą į abu iš jų. Pagal įprastą principą, kuriame sąmonė dalinama į laksatą ir fiksatą, kūnas turi morfinį aspektą, kurį žmogus gali valdyti ir vaizdinius projektuoti į semantinį kūną, taip pat turi fiksuotą, objektyvų aspektą, kuris apima tiek tam tikras pastovias pasikartojančias būsenas, tiek akių kūno formas, kurias valdyti galima tik kaip judriąją motoriką.

Abu šie aspektai yra svarbūs ir jie susijungia senso-kognityvinėje sintezėje tuo pačiu principu, kaip mąstymas susijungia su pasauliu. Kaip kognityviumo mintis leidžia pažinti ir įvaldyti žmogų supantį pasaulį, taip korporiumo mintis leidžia tapti savo fizinio ir kitų kūnų šeimininku. Koks šio valdymo tikslas? Manau čia tegali būti du tikslai: fizinių žmogaus galimybių išplėtimas, pradedant joga, kovos menais ir kitomis sporto šakomis; ir, žinoma, sveikata, gera savijauta. Tą sveikatą galima pasiekti ne vien gyvenant sveiką gyvenimą, bet ir tam tikromis meditacijos praktikomis, kurios susietos su fiziniu aktyvumu. Svarbiausia, neužleisti šios savo signalinės sistemos, nes ji yra labai svarbi gero gyvenimo ir geros savijautos sudėtinė dalis.

Nors tai labiau įprasta profesionaliems sportininkams, tačiau net galima išmokti mąstyti savo kūnu, nes gnostiniai ir semantiniai konstruktai atitinka tas sielos dalis, kurios kognityviume vadinamos protu ir mąstymu. Yra įvairios meditacijos technikos, kurios susijusios su dėmesio valdymu arba dėmesio išvalymo nuo juslinių formų. Galima įsivaizduoti tokią meditaciją, kurioje dėmesio objektu tampa tam tikros Z struktūros dalys, kurios projektuojamos į semantinį kūną. Tos dalys pavyzdžiui, gali būti kundalini energijos spiralė, apsivyniojusi aplink stuburą, arba stuburo vertikalėje išdėstytos, energetiniame kūne esančios čakros. Tai – klasikinės korporiumo meditacijos technikos.

Kiek laisva Z struktūra galima pasitikrinti tokiu pratimu: priešais save įsivaizduoti kietą sieną ir pabandyti pereiti ją savo kūnu kiaurai, jeigu jaučiamas stabdymas arba stingdymas ir sienos pereiti neišeina, tai reiškia, kad uždarytas kundalini energijos kanalas, ir norint jį atidaryti, riekia pastoviai atlikti fizinius ir meditacijos pratimus.