Psichikos anatomija

Kaip ir kūnas, žmogaus psichika turi savo „anatomiją“, kurią reikia žinoti, norint geriau suprasti žmogų. Šios anatomijos gal kiek neįprastas bruožas yra tas, kad psichikos sandara, kaip ir kūnai, visų žmonių vienoda, tad šis principas universalus, leidžiantis vertinti net gerai nepažįstant žmogaus ir turint ribotus informacinius išteklius. Tiktai reikia pabrėžti vieną minusą: be patyrimo apie žmogų galima sužinoti tik tokius faktus, kurie sąlygojami visuomenės organizacijos principų; pavyzdžiui, visi septynių metų vaikai, rugsėjo 1 dieną pradeda lankyti mokyklą; tuo tarpu visa kita yra universali sandara arba kognityvinių abstraktų sukurtos kognityvinės fantazijos. Fantazijos reiškia – tikima, bet neįrodyta galimybė. Kad galimybė virstų faktu, reikia ieškoti būdų įrodyti.

Dabar preliminariai galima apibrėžti kas yra žmogus, bet nenaudojant metafizinių sąvokų, tik įprastą, kasdienę žmogaus sampratą. Tai galima padaryti išskiriant pagrindines jo dalis ir tas dalis įvardijant naujais žodžiais. Reikia pridurti, kad žmogaus sąmonės anatomija tyrinėjama psichologijos mokslo, tačiau šiame skyriuje noriu į žmogų pažiūrėti šiek tiek kitaip, netradiciškai, arba naudodamas savo „schemą“. Žmogus yra fiksato ir laksato junginys sąmonėje, kurie yra du informacijos iš aplinkos susiejimo ir naudojimo būdai. Žodis „fiksatas“ daugumai žinomas, nes susijęs, pavyzdžiui, su žodžiu „fiksuoti“ arba „fiksuotas“. Tai reiškia „stabilus“, „patvarus“, „pritvirtintas“. Toks yra pasaulio vaizdas, kurio judinti žmogaus sąmonė negali. Gal kiek neįprastas žodis yra „laksatas“; tačiau jo logika panaši, ypač tiems, kas moka anglų arba lotynų kalbas. Angliškai „lax“ reiškia „laisvas“, „atsipalaidavęs“ ir jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „laxus“, kuris reiškia beveik tą patį. Šis žodis žymi tą dalį, kuri laisva ir lengvai valdoma bei formuojama, tokią kaip vaizduotė arba mąstymas, kurie pavaldūs žmogaus valiai.

Turiu patikimos informacijos, kad laksato judrumas priklauso nuo to, kokio stiprumo psichotroninė lobotomija, kuri naudojama žmonių rūšiavimui į klases. Judrumas valdomas įdedant slopinimo implantus, kurie įjungia elektrostatinį arba magnetostatinį lauką ir šitaip iš sąmonės ištrina arba labai susilpnina ir apriboja kognityvinį procesą. Slopinimo implantai dedami visiems vaikams; ir kiekvienas jų, pagal leidžiamą laksato judrumą, ruošiamas savo vietai valstybės organizacijoje. Yra dviejų tipų žmonės arba du laksato judrumo programavimo variantai: kai laksatas judrus vidiniame pasaulyje, bet išoriškai, kalba tam neleidžiama pasireikšti; ir išorinis judrumas, kuris, pavyzdžiui, reiškiasi kalbėjimo sklandumo charakteristikomis. Kalbėjimas valdomas per pauzės programavimą, kuris parodo sugebėjimą pasakyti kažkokį skaičių sakinių, nepadarius pauzės. Labiausiai nuslopinti tie, kas kalba frazėmis arba keliais sakiniais, ir maksimalus laksato judrumas yra žmonių, kurie gali kalbėti nesustodami. Šį sugebėjimą turi visi žmonės, nes tai natūralus laksato judrumas, bet šis sugebėjimas valdomas ir jo lygis priklauso nuo statuso organizacijoje. Fiksato, žinoma valdyti prasmės nėra, nes jį galima padaryti bet kokį žmogaus psichikoje valdant laksatą, pagal principą „žmogus mato tai, ką nori matyti“.

Tai, ką toliau pasakysiu, tiems, kas seniai skaito mano tekstus, nėra naujiena, bet informaciją būtina pakartoti, nes tai pagrindinė žmogaus struktūra. Savo sąmonėje projektuojant kito žmogaus vidų, pirmiausiai dedamas kalendorius ir žemėlapis, kurie yra žmogaus kognityvinės asociatyvinės hologramos, iš kurios pagriebiamos mintys, branduolys. Tai ne įprastas kalendorius, bet pritaikytas individualiam žmogaus patyrimo gelmės įvertinimui, kuri priklauso nuo jo „amžiaus“. Pavyzdžiui, aš kalendorių įsivaizduoju kaip vertikalią skalę, padalintą į dešimtmečius. Kuo vyresnis amžius, tuo skalė ilgesnė ir tuo daugiau dešimtmečių aprėpia. Šitaip galima įsivaizduoti ir įvertinti visą žmogaus gyvenimą, kuris turi pirmą ir antrą dešimtmečius – tai vaikystė ir jaunystė, toliau trečias dešimtmetis – visų karjerų pradžia ir ketvirtas dešimtmetis – tam tikro stabilumo užtikrintumo ir pasitikėjimo laikotarpis, kurio metu žmogus ir pakankamai jaunas, bet tuo pačiu yra sukaupęs pagrindinę gyvenimui reikalingą patirtį.

Kalendorių galima įsivaizduoti ir kaip erdvinę struktūrą arba „plotą“, kuriame išdėstytos pagrindinės kalendoriaus dalys ir su jomis asocijuojami žmogaus gyvenimo įvykiai.

Šiame kalendoriuje matome, kad 10 metų prilygsta 120 mėnesių ir šie mėnesiai padalinti į keturias dalis, vadinamas metų laikais. Nesunku apskaičiuoti, kiek į dešimtmetį įeina vasarų, žiemų ir t.t. – po dešimt kiekvieno iš metų laikų. Taip patogu grupuoti todėl, kad pavyzdžiui, pagal visuomenės organizacijos tvarką, vasaros visada susijusios su atostogomis. Švietimo sistemoje jos ilgesnės, o dirbantis žmogus gauna iki mėnesio ir t.t. Į vaizduotę įsidėjus šią schemą, galima su ja asocijuoti visus pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius, tiek universalius, tiek individualius. Pavyzdžiui, 40 metų turintis žmogus, savo patirtyje turi 4 tokius „plotus“ ir juose matosi visa gyvenimo patyrimo gelmė. Jeigu sąmonė gali išskleisti tokį vaizdinį, tai jį galima naudoti savo atminties tvarkymui arba jį galima suprojektuoti į kito žmogaus kontūrą ir bandyti „rekonstruoti“ jo vidinį pasaulį. Tą patį galima padaryti su bet kokia informacija, kuri projektuojama į kalendoriaus skalę, kurioje visi įvykiai išsidėsto tiesine, chronologine forma.

Šį kalendorių dar galima asocijuoti su natūraliu procesu, kuris yra planetos sukimasis apie Saulę, nuo kurio priklauso metų laikų skirtumai. Ši orbita turi keturis segmentus, atitinkančius keturias išskirtas kalendoriaus dalis. Apie gyvenimą mąstant tokiomis kategorijomis, jis tampa daug aiškesnis ir mažiau mistifikuotas, bet svarbiausia tai parodo žmogaus gyvenimo trumpumą ir trapumą, nes retas kuris žmogus išgyvena 100 planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Net ši trukmė – labai trumpa.

Tai viena žmogaus psichikos anatomijos dalis. Kita dalis, kaip jau minėjau, yra žemėlapis, kuris irgi dedamas į asociatyvinę hologramą ir naudojamas topografinėje vaizduotėje arba topografiniame mąstyme. Visi žmogaus gyvenimo įvykiai savo vietą turi ne tik kalendoriuje, bet ir žemėlapyje. Tai nenuostabu, nes žmogus susideda iš laksato ir fiksato, o fiksatas ir yra pasaulis, „žemėlapio“ pavidalo aplinka, kurioje gyvena žmogus. Laikui bėgant šis žemėlapis darosi vis didesnis, ir žmogaus sąmonė aprėpia vis platesnę tikrovės dalį. Tad norint suprasti žmogų, reikia įvertinti jį ir šia prasme.

Labai mobilių žmonių nėra daug, dažniausiai jie vienaip ar kitaip susiję su kokia nors viena arba keliomis vietomis, kur prabėga pagrindinė žmogaus gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, vaikystė ir jaunystė – nebūna mobili, nes žmogus pririštas prie mokyklos, universiteto ir keliauja tik vasarą, kai ateina atostogų metas. Suaugęs žmogus dirba; nors kai kurios profesijos susijusios su padidintu mobilumu. Tačiau vaizduotėje informacinės technologijos labai išplėtė šį sugebėjimą matyti žemėlapį, nes yra ne tik tiesioginė fizinė patirtis, bet ir virtualus pasaulis, kurio vaizdais šiais laikais naudoti tapo įprasta. Kita vertus, informacijos patikimumas sumažėjo, nes galimybė pamatyti nebuvo papildyta galimybėmis tikrinti. Tad pagal formule, informacijos patikimumas labai sumažėjo.

Vadinasi, žmogus pirmiausiai savo sąmonėje kaupia datas (ne išreikštas skaičiais, bet pagal parodytą schemą), o tada tam tikras svarbiausias vietas. Šios struktūros parodo ką žmogus apie save ir kitus mąsto, arba rodo, savo sąmonėje, šiuo fundamentaliu principu. Žmogui tokie vaizdiniai iškyla vaizduotėje arba atsiminimuose.

Iš tos dalies, kuri priklauso nuo lavinimo, svarbiausia yra kalba. Kalba tori fonetinį ir ženklinį sluoksnį, toliau eina gramatika, kuri įtraukia žodžius į kalbos tikroviškumo jausmo projekcijas, ir leksika arba žodynas. Pastarasis gali būti suskirstytas pagal tas dvi fundamentalias proto dalis, kurios buvo įvardintos kaip žemėlapis ir kalendorius. Žemėlapis susijęs su daiktų pavadinimais, o kalendorius – su kitimu, judėjimu arba vyksmais, kurie yra būtie tapsmo pagrindas. Nebūtų „veiksmažodžių“, pasaulis taptų sustingusia nuotrauka ir paprasčiausiai neegzistuotų. Kadangi pasaulis egzistuoja ir kinta, jam aprašyti reikia šių dviejų tipų žodžių, kurie sudaro sakinių branduolį.

Daiktavardžiai susiję su gyvūnų ir negyvūnų pasauliais, o veiksmažodžiai pagal tai, kas veikia arba koks objektas veikiamas.

Šios struktūros savaime nėra įdomios. Jos svarbios tik kaip savo vidaus parodymo priemonė arba kaip būdas suprasti kitų žmonių vidinį pasaulį. Mąstyme naudojama ne tik kalba, todėl pačiam žmogui, jo vidiniam kognityviniam procesui – kalba nebūtinai užima centrinę vietą. Tačiau ji nepakeičiama kaip žmonių grupės susiejimo priemonė. Į kalbą galima žiūrėti paprastu, netgi naiviu žvilgsniu, nematant jos vidinių struktūrų ir jų paskirties, bet ją galima įsivaizduoti, kaip kito žmogaus vidinės psichinės anatomijos labai svarbią dalį.

Kituose tekstuose kalbą vadinau išeinančia seka, pagal jos šaltinio arba kilmės vietą. Žmogus „išeinančią seką“ gali naudoti kaip įtakos arba savo pasaulio primetimo priemonę. Kiti šią išeinančią seką suvokia kaip efektorius ir jiems paklūsta arba priešinasi, arba naudoja psichožvalgybai kaip informacijos apie žmogaus vidinę psichikos struktūrą šaltinį. Tad klausantis kito žmogaus kalbos, minimaliai ką galima padaryti yra kalbą asocijuoti su kalendoriumi ir pabandyti įvertinti kokie žmogaus vaizdiniame prote užfiksuoti realybės žemėlapiai. Šiam tikslui reikia turėti gramatikos schemą, nes joje, žinant ką tie elementai reiškia, galima surinkti labai daug informacijos apie vidinės tikrovės struktūras.

Matome, kad gramatinė struktūra išsiskiria į du pagrindinius struktūrinius blokus, kurie atspindi substancinę tikrovės dalį, arba dalį, kuri pateikiama sąmonės kaip substancinė ir procesinė, kuri patikslinama ir išplečiama įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis. Tačiau reikia neužmiršti, kad gramatika ne tikrovė, tik smegenų konstruktas, todėl visada reikia papildomai įvertinti ir išeinančios sekos tikroviškumą. Mano teorija teigia, kad yra dvi tekstų (šnekamųjų ir rašytinių) kūrimo kryptys: viena iš jų – tikrovės branduolio, kaip jį atveria laksatas atpasakojimas; ir antra – tikrovės sukūrimas vaizduotėje pagal kognityvinių fantazijų abstraktus ir jų projektavimas į žmogaus vidinio pasaulio realybę. Tikrovės įvykius pirmiausiai atpasakoja istorija, o fantazijas į pasaulį projektuoja grožinė literatūra. Ji gali būti teisinga ir neteisinga arba realistinė ir nerealistinė, tačiau ji niekada nėra faktai, nebent tai būtų „dokumentinis romanas“. Šiuos tekstų tipus, kurie suprantami ir plačiau nei menas arba mokslas, reikia labai aiškiai skirti, kad faktai nebūtų painiojami su fantazijomis.

Paskutinė žmogaus vidinio pasaulio dalis, kurią ketinu aptarti, yra protas, apjungiantis visus kognityvinius procesus sąmonės laksate. Protas yra reprezentacinis, galintis pasakyti kas kas nors yra ir užsiimti sąvokų analize arba sinteze; taip pat procedūrinis, kuris apima kognityvinių veiksmų seką, su kuria galima atlikti kokį nors protinį darbą, tokį kaip teksto loginė analizė, grožinės literatūros kūrinio interpretacija ir pan. Reprezentacinis mąstymas yra koreliacinis, nes jis susieja vidinių sąvokų sistemą su žmogaus aplinkoje esančiais objektais. Šis sugebėjimas kaupiamas kognityvinėje struktūroje, kuri kaupia objektų analitines dalis ir tų dalių kalbinius pavadinimus. Tuo tarpu procedūrinis mąstymas gali būti matematinių uždavinių sprendimas ir įvairių teorijų arba analizės procedūrų pritaikymas protiniame darbe, kurį dirba įvairių sričių ekspertai. Protas yra labai didelė ir daugiausiai pasąmonėje esanti asociatyvinė struktūra, kurios mažas sąmonėje matomas gabaliukas vadinamas mąstymu. Minčių apimtis priklauso nuo lobotomijos stiprumo, kuris lemia ir aprėpiamą informacijos plotą nuo 0 iki natūralaus viso sąmonės ploto bei nuo laksato judrumo, kuris vertinamas pagal tai, kaip žmogus savo vidinėje dalyje sugeba manipuliuoti erdviniais ir semantiniais objektais. Jeigu manipuliavimo metu jaučiamas stingdymas, tai reiškia, kad laksato judrumas sumažintas ir įjungiami iš anksto užprogramuoti slopinimo implantai.

Apibendrinant žmogų, supaprastintai galima pasakyti, kad yra du „televizoriai“: pirmas yra juslinis pasaulis, kurį vadinu fiksatu – tai „pirmoji signalinė sistema“; ir antras televizorius yra mąstymas, vadinamas laksatu, kuris koreliuotas arba su pirmu televizoriumi ir komentuoja tai, kas vyksta aplinkui, arba savo turiniu ima kaupiamosios sąmonės informaciją, kuri čia-dabar struktūros atžvilgiu yra nuėjusi į praeitį. Ir, be abejo, antras televizorius gali užsiimti fantazijomis, kurios šiam tikslui naudoja universalias vaizduotės struktūras, vadinamas vaizdiniais ir semantiniais abstraktais. Kad šią gnostinę anatomiją būtų galima lengviau susieti ir atvaizduoti, sąmonėje galima susikurti kokį nors pagalbinį vaizdinį, į kurios dalis projektuojamos „anatominės“, visiems žmonėms būdingos struktūros.

Ir paskutinė mintis, kiekvieno žmogaus gyvenimą lemia ne tik individuali biografija, bet taip pat įvairūs istoriniai įvykiai ir procesai, kurių dalyviu gali tapti kiekvienas iš mūsų. Šie įvykiai yra galingiausi individualaus žmogaus likimą formuojantys faktoriai. Be to, tokią analizės schemą galima naudoti vertinant ne tik atskiro žmogaus gyvenimą, bet ir visos organizacijos arba valstybės. Tokiu atveju, kalendoriaus skalę iš dešimtmečių galima pakeisti šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tokios žinios vadinamos valstybės arba civilizacijos istorija.

Gali kilti klausimas „Kam visa tai reikalinga?“. Atsakymas elementarus: tam, kad būtų galima geriau pažinti save ir kitus; tam, kad būtų pašalintos pažangai kliudančios iliuzijos; tam, kad niekas nebūtų per daug ir nepelnytai išaukštintas arba sumenkintas; tam, kad niekas negalėtų manipuliuoti ir mulkinti kitų žmonių…

Žmogaus signalinės sistemos

Kadangi pasaulyje vis labiau pradeda skleistis tikrasis žmogaus veidas (žmogiškumas ne etine, bet prigimties prasme), manau atėjo pats laikas supažindinti su žmogumi iš egzobiologijos perspektyvos. Egzobiologija daro prielaidą, kad žmogus nėra vienintelė protaujanti būtybė visatoje, jį galima klasifikuoti gretinant su kitomis gyvybės formomis. Tai yra, nors egzobiologija aprašo nežemišką gyvybę, žmogus taip pat yra egzobiologijos subjektas, nes yra vienas iš daugelio. Egzobiologija apibrėžiama kaip mokslas, kuris tiria gyvybės visatoje formas.

Kitas svarbus terminas yra signalinė sistema, nes aš pasirinkau aprašymo būdą, kuris pagrįstas signalinių sistemų klasifikavimu. Kiekviena egzobiologijos aprašoma gyvybės forma turi savo unikalų signalinių sistemų rinkinį ir gali pagal jas būti klasifikuojamos. Signalinės sistemos terminą 1932 m. įvedė rusų mokslininkas Pavlovas, tačiau jis išskyrė tik dvi signalines sistemas: pirmąją ir antrąją. Tai yra labai primityvus modelis, kuris naudotas bihevioristinės (elgesio) psichologijos rėmuose, pirmoje 20 a. pusėje.

Tuo tarpu egzobiologiniu požiūriu žmogus turi 15 signalinių sistemų. Dalis jų yra žmonėms žinomos, tik psichologų mafijos ignoruojamos, menkinamos, o kitos yra visai naujos, nes žmogui latentinės arba nuslopintos. Visas šias signalines sistemas galima sugrupuoti į penkias grupes, kurių kiekviena turi tris pogrupius. Trys pogrupiai yra a) priklausoma signalinė sistema, b) nepriklausoma signalinė sistema ir c) kaupiamoji signalinė sistema. Priklausoma signalinė sistema yra tokia kuri priklauso nuo kažkokios išorinės realybės ir yra tos realybės signalas. Nepriklausoma signalinė sistema yra priklausomos signalinės sistemos modeliavimo vieta. Ir kaupiamoji signalinė sistema yra skirta signalų informacijos sukaupimui ir atgaminimui, kad ją būtų galima pavyzdžiui panaudoti nepriklausomoje signalinėje sistemoje.

Toliau išvardinsiu pagrindines signalinių sistemų grupes, bet prieš tai noriu paaiškinti kai kuriuos momentus. Terminai nėra galutiniai, jie sąlygiški, nes sistema nebaigta ir yra daugiau kaip pavyzdys. Toliau, pavadinimai gali skambėti keistai ir neįprastai, bet tik todėl, kad tai žodžiai paimti iš kitų kalbų (lotynų ir graikų kalbų). Ir norint juos suprasti reikia žodžius išsiversti.

Taigi penkios grupės yra:

a) sensoriumas – yra juslinio pasaulio signalinė sistema,

b) korporiumas – yra kūno signalinė sistema,

c) telepatiumas – yra kitų sąmonių telepatinė signalinė sistema,

d) transoriumas – yra kito realybės sluoksnio signalinė sistema,

e) oneiriumas – yra sapnų tikrovės signalinė sistema.

Egzobiologijos požiūriu, svarbiausia signalinė sistema yra telepatiumas ir transoriumas. Kas yra telepatiumas dauguma žino, taip pat žino, kad yra pasyvi ir aktyvi telepatija. Ji klasifikuojama pagal tai, su kuria signaline sistema komunikuojama. Transoriumas yra mažiau žinomas. Aš šį pavadinimą pasirinkau todėl, kad jis yra susijęs su dviem žodžiais: lotynišku „trans“ – anapus, ir žodžiu „transas“. Keliuose savo įrašuose apie tokias galimybes esu rašęs, bet to neįvardijau kaip signalinės sistemos. Iš esmės ši signalinė sistema atsiranda tada, kaip sąmonėje apsukami realybės sluoksniai, ir pakylama į aukštesnį realybės lygmenį, kuris yra priklausomos signalinės sistemos pagrindas.

Oneiriumas gali atrodyti kaip kokia keistenybė, bet kai kurių žmonių, ypač pažengusių, ši signalinė sistema taip pat labai aktyvi. Ji daugiau susijusi su sapnų ir sąmoningo sapnavimo pasauliu, kuris irgi yra besivystanti signalinė sistema. Ją išskirti svarbu todėl, kad šitai padarius, galima koncentruoti didesnį dėmesį į jos lavinimą.

Dabar pabandysiu suvesti viską į vieną sistemą.

Pirmos trys signalinės sistemos:

a) sensoriumas – 1 signalinė sistema,

b) kognityviumas – 2 signalinė sistema,

c) memoriumas – 3 signalinė sistema.

Reikia dar kiek daugiau paaiškinti memoriumas. Suprasti kas tai yra labai paprasta, jei kas žino anglišką žodį „memory“ – atmintis. Tai signalinė sistema todėl, kad atmintis yra atskira signalizavimo vieta, kuri skiriasi nuo kitų vietų.

Kitos trys signalinės sistemos:

a) korporiumas – 4 signalinė sistema,

b) nepriklausomas korporiumas – 5 signalinė sistema,

c) kaupiamasis korporiumas – 6 signalinė sistema.

Matosi, kad čia daugiausiai naudojamas aprašomasis arba aiškinamasis vadinimas, nes kalboje tam nėra tinkamų žodžių ir reikėtų sugalvoti naujus. „Nepriklausomas korporiumas“ yra kažkas panašaus į kūno mąstymą, kuris ypač svarbus sporte, kovos menuose ir t.t. Kaupiamasis korporiumas yra šios signalinės sistemos atmintis, t. y., k-memoriumas.

Trečia signalinių sistemų grupė:

a) telepatiumas – 7 signalinė sistema,

b) nepriklausomas telepatiumas – 8 signalinė sistema,

c) kaupiamasis telepatiumas – 9 signalinė sistema.

Šiai grupei galioja viskas, ką rašiau apie prieš tai buvusias grupes. Telepatija yra aktyvi ir pasyvi ir skirstoma pagal tai, su kokia signaline sistema dirba. Taip pat ji gali būti kolektyvinio signalo telepatija ir individualaus signalo telepatija, kai išskiriamas konkretus žmogus. Telepatiumas yra kitaip – telepatinis bendrapasaulis, kur susitinka skirtingos sąmonės. Iš egzobioogijos požiūrio, skirtingų rūšių telepatijos nebūtinai suderinamos, nes telepatijos gali naudoti skirtingus mechanizmus ir skirtingus signalo išvertimo žodynus.

Ketvirta signalinių sistemų grupė:

a) transoriumas – 10 signalinė sistema,

b) nepriklausomas transoriumas – 11 signalinė sistema,

c) kaupiamasis transoriumas – 12 signalinė sistema.

Transoriumas daugumoje žmonių yra latentinė signalinių sistemų grupė, bet ji pasiekiama meditacijomis arba specialiomis cheminėmis medžiagomis.

Ir paskutinė grupė yra

a) oneiriumas – 13 signalinė sistema,

b) nepriklausomas oneiriumas – 14 signalinė sistema,

c) kaupiamasis oneiriumas – 15 signalinė sistema.

Oneiriumas yra tokia priklausoma signalinė sistema, kuri ištraukia astralinę realybę į suvokimą ir pateikia tam tikrus astralinius signalus. Nepriklausomas oneiriumas labai glaudžiai susijęs su sąmoningo sapnavimo technikomis, kuris yra gebėjimas šią realybę valdyti. O-memoriumas yra talentas atsiminti savo oneiriumo vizijų pasaulį ir jį panaudoti. Oneiriumas taip pat yra latentinis, besivystantis sugebėjimas, todėl daugelis žmonių gali naudotis tik labai ribotomis galimybėmis, bet yra ir oneiriumo tikrų talentų, kurie gerai įvaldė šią signalinių sistemų grupę.

Šitaip egzobiologiškai išplėtus žmogų, tenka konstatuoti faktą, kad dabartinis žmogus labai apribotas, bet pirmiausiai propagandiškai. Be abejo, svarbus ir technologinis ribojimas, kuriam pasipriešinti beveik nėra galimybių. Taip pat matome, kad kalba, kurią mokame – nėra pilna kalba, nes jos gramatika ir žodynas neatspindi viso signalinių sistemų rinkinio. Todėl kalba turi būti atstatyta į savo normalią padėtį. Aš čia visos sistemos nerekonstruosiu, bet noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus.

Geriausia tai ką sakau iliustruoti su nuosakomis. Lietuvių kalboje žinoma tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosakos. Lotyniškai yra tokie pavadinimai kaip presumptyvas (prielaidos nuosaka), konjunktyvas (tariamoji nuosaka), optatyvas (geidžiamoji nuosaka) ir t.t. Bet pagal išvardintas signalines sistemas būtina įtraukti kaip minimum:

a) telepatyvą – telepatinių nuosakų sistemą (pagal aktyvumą, modalumą ir t.t.),

b) transoratyvą – nuosakų sistemą 10-13 signaliniam pasauliui,

c) oneiratyvą – sapno nuosakas ir visą sapno gramatiką, nes ji kitokia nei tiesioginės nuosakos.

Iš šios paviršutiniškos apžvalgos matosi, kad žmogus labai daug savo dalių apleidęs ir apie jas beveik nekalba. O jeigu kas kalba ribotos kalbos priemonėmis, nesugeba išreikšti savo minčių ir tampa pajuokos objektais. Tačiau pats metas prisiminti save ir pamatyti visą giliąją perspektyvą. Intelektualumas, kuris pagrįstas trimis pirmomis signalinėmis sistemomis – seniai yra atgyvena. Tad egzobiologinis modelis leidžia pagilinti žmogaus sampratą, pažvelgti į jį iš šalies ir palyginti su kitomis gyvybės rūšimis. Matome, kad žmogus paslėptas pats nuo savęs ir neišnaudoja visų savo galimybių.

Kita vertus, kitos gyvybės formos taip pat turi labai sudėtingą signalinių sistemų struktūrą ir jų gali turėti kelis kartus daugiau nei žmogus.

Gali žmonės paklausti: „O iš kur tu visa tai žinai?“ Bet kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, nėra kalbos priemonių, nes tam kad suprastumėte, turėtumėte žinoti telepatyvo, transoratyvo ir oneiratyvo gramatikas. Kol to nėra, tol patenkinamas paaiškinimas – neįmanomas.

signalinės sistemos