Scientizmas

Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

(daugiau…)

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo?

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį – iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

(daugiau…)

Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

(daugiau…)