Kodėl ezoterika nesmirdi mokslu

Šiuolaikinė visuomenė labai didžiuojasi mokslu, nelabai suprasdama, kas tai yra. Kita vertus, ji atsiriboja nuo nemokslo, kuris, kaip tikima, tėra prasimanymai ir išsigalvojimai. Taip labai susiaurinamas vertinimo kontekstas, save pastatoma į pranašumo pozicijas. Prie viso to dar pridėjus technologinį efektyvumą, atrodo, pasiekiama triuškinanti pergalė prieš visus savo konkurentus. Taigi kas yra mokslas ir kaip jis atsiranda vertinant filosofiniu žvilgsniu?

Pradėti reikia nuo pačios pradžios, o žmogaus pradžia yra sąmonė. Šis žodis suprantamas taip pat plačiai, kaip ir žodis psichika. Kokios prielaidos sąmonėje atsirasti mokslui? Kad tai išsiaiškintume, turime apžvelgti sąmonės pačią pagrindinę struktūrą, kuri ir yra atsakymas į šį klausimą. Sąmonė turi tris dalis: priekinę, centrinę ir galinę. Priekinė yra pasaulis, kurį matome aplinkui; mums atrodo, kad mes jame gyvename, nes centrinė dalis, kūnas, yra šio pasaulio narys. Galinė dalis yra protas, kuris visą tikrovę padalina į mažus gabaliukus ir gali jais įvairiai manipuliuoti.

Šią sąmonės sandarą galima aprašyti proporciškai, kiekvieną dalį išmatuojant santykyje su kitomis dalimis. Priekinė sąmonė yra 10 000 m apskritimas iki horizonto; kūnas būna maždaug 2 m ir juda jau minėtame priekiniame apskritime. Galinė sąmonė gali būti įvairi, koks jos spindulys priklauso nuo lobotomijos laipsnio. Mano vertinimu, daugiau žiūrint pagal savo situaciją, jos spindulys turi būti apie 0,5 m. Vadinasi apibendrindami sistemą gauname tokias vertes: 0,5 – 2 – 10 000. 10 000 m duoda objektų pasaulį, kuriuo žaidžia 2 m, o mąsto apie jį 0,5 m. Centre kaip matome yra kūnas, kuris užsiima darbu, dirbtinės realybės konstravimu.

Kaip tokioje sąmonėje atsiranda mokslas? Mokslo fanatikai greičiausiai nusivils, jeigu pasakysiu, kas visas mokslas yra tautologinis. Jeigu kas nors nesupranta šito žodžio, apibrėžimas toks: „apibrėžimo arba įrodymo loginė klaida, nes apibrėžiamoji sąvoka apibrėžiama ta pačia sąvoka, tezė įrodinėjama remiantis ta pačia teze“. Pavyzdys: kas yra materija? Tautologinis atsakymas: materija yra materija. Kuo tautologija tokia efektyvi suprasti nesunku, ji visada paremta atitikimu, o atitikimas yra pagrindinis „tiesos“ reikalavimas. Kadangi mokslas tautologiškas, jis visada yra „tiesa“. Visi kas nesutinka su tautologija yra melagiai.

Kad apgaulė nebūtų tokia akivaizdi, tautologija yra maskuojama. Materija paverčiama į ką nors kita, performuluojama, perfrazuojama, perleidžiama per kokią nors mėsmalę, paverčiama faršu ir tada įgauna formą puikiai tinkančią mokslui. Materija → mėsmalė → bcda, gaunama užmaskuota materijos forma. Kadangi materija1 = materija2 ir materija2 = bcda, tai gauname, kad materija1 = bcda. Šitas triukas materiją paverčiant raidžių faršu ir yra teorija, mokslas, paaiškinimas, kas tikrovė yra. Kadangi teorinė dalis yra tik pirmos dalies permaltas faršas, tai visada toks prilyginimas, teorija yra tautologinė, nes aiškinama tas pats tuo pačiu, tik pakeitus formą.

Prie viso to reikia pridurti, kad dėl minėtos žmogaus sąmonės sandaros, žmogus yra „mokslininkas“ iš prigimties, nes turi dvivietę sąmonę. Priekinė dalis duoda objektą, materiją1, o galinė dalis yra šio objekto permalimo pagal savo sandarą vieta. Objektas tas pats, bet perleistas per protą įgauna kitokią, „protingą“ formą. Išorė viena, ji neskirstoma į objektą ir teoriją apie jį, tačiau smegenys sukonstruotos taip, kad įėjusi į vidų tikrovė skyla į dvi atšakas, kuriose jai suteikiama skirtinga forma, tada viena atšaka pakišama po kita atšaka ir šis pakišimas vadinamas „mokslu“.

Kas yra tikrovė? Tikrovė yra materija. Kas yra materija? Materija yra sąveikų sistema. Kas yra sąveikų sistema? Sąveikų sistema yra fuA>^?+=. Tačiau kas už viso šito pseudo aiškinimo stovi suprasti nesunku: ta pati sąvoka, „tikrovė“, tik perėjusi per skirtingas mėsmales. Kas yra tikrovė1? Tikrovė1 yra tikrovė2? Kas yra tikrovė2? Tikrovė2 yra tikrovė3. Gauname triuškinančią tiesą, absoliutų atitikimą sau pačiam.

Kaip šis išradimas atsirado – didelė mįslė. Žmogus buvo sukonstruotas taip, kad jis būtų teoretikas iš prigimties. Tai prasidėjo nuo jau minėtos dvivietės psichoformos; dar labiau patobulėjo, kai galinė dalis susikūrė kalbos sistemą, kuri leido suteikinėti priekinės dalies objektams kitokią formą ir tą formą perkelti į išorę. Dar didesnis proveržis įvyko tada, kai šias teorija buvo išmokta išorėje išsaugoti.

Klausiama: Kas yra visata? Visata yra sudaužytas kiaušinis. Kas sukūrė pasaulį? Jonis Didysis, anapusinio pasaulio valdovas.

Tokios „teorijos“ buvo pirmi žingsniai, mokslo kūdikystė. Tautologija iš pradžių galėjo būti nesurišta, užteko paprasčiausio minties šuolio. Tada buvo nuspręsta, kad tai, apie ką turi būti sukurta teorija turi būti sulaužyta ir ištyrinėta. Kuriant tautologiją, turi būti mėgdžiojamos savybės, dalys, sąryšiai. Atsirado logika, matematika, kaip patobulinta lingvoforma. Atitikimas tapo būtinu reikalavimu todėl, kad paaiškėjo, jog laisva tautologija yra neefektyvi. Taip buvo įvestas mokslo pagrindinis įstatymas – galinė dalis turi maksimaliai atitikti priekinę dalį, net jeigu iš jos yra malamas kognityvinis faršas. Tai reikalinga tam, kad faršo pasakų pasaulį būtų galima per kūną perkelti į priekinę dalį ir faršą paversti dirbtine realybe.

Pavyzdžiui, priekinė dalis turi mišką, galinė dalis mišką paverčia medienos laužu, kūnas iš šio laužo sukonstruoja namą. Šitaip atsirado technologija, o technologijai reikalingas maksimalus atitikimas, nes be atitikimo neįmanoma efektyviai manipuliuoti. Šitaip civilizacijos evoliucijoje susidraugavo visos trys sąmonės vietos. Iš pradžių atsirado iš faršo pagamintas pasakų pasaulis, o tada kūnas išmoko tą pasakų pasaulį paversti tikrove. Pradžia negudri – „materija yra materija“, bet rezultatai stulbinantys, pasaulis pavertas faršu ir iš to faršo sukurta dirbtinė tikrovė.

Į areną prie viso to įsiveržia „laisvieji protai“, kurie atgaivina laisvosios tautolgijos metodą, pradeda kurti mokslo stabo neatitinkančias teorijas. Teigiama, kad jos neturi tokio efektyvumo, todėl naudos požiūriu išmestinesnės už mėšlą. Todėl kyla karas, mokslininkas siekia apsaugoti savo tautologinį stabą, svajoja, kad niekas nesikėsintų į „materija yra materija, kuri yra materija“. Atrastos raidės labai brangios, jos net leidžia sukonstruoti prietaisą. Nors nelabai aišku ar tos raidės reikalingos, nes gali būti, kad prietaisus įmanoma konstruoti ir be teorijų, paprasčiausiai dirbant rankomis.

Šitaip priekinė dalis, tas 10 000 m ir dar tiek, kiek pasislenka toliau, tampa žaliavos sankaupa. 0,5 metrai tampa tautologinės mėsmalės vieta, o 2 m – tomis rankomis, kurios mala ne mintyse, bet pasaulyje. Ar tai vienintelė įmanoma tvarka? Ar turime žiūrėti tik utilitarinio efektyvumo? Jeigu mėsmalė bekono nepaverčia kotletu – ji nereikalinga, neefektyvi? Ezoterikas taip pat kuria tautologijas, tik jo tautologijos yra laisvos, taip pat neretai jis juda priešinga kryptimi nei technologija, o tai iškarto primetama jam kaip pralaimėjimas. Atseit: neduosi kotleto – būsi  nereikalingas. Tačiau ar tai galime lakyti aukščiausia gyvenimo prasme. Mokslas daug kam palengvino gyvenimą – triuškinantis argumentas, tik čia dažnai pamirštama paskaičiuoti kokiam skaičiui žmonių gyvenimas buvo apsunkintas dėl to, kad jie buvo paversti konvejerių aptarnaujančiu personalu. Tapo mažiau vertingesniais už daiktus. Jeigu reikėtų rinktis tarp žmogaus gyvybės ir naujo „Tesla“ automobilio, ką pasirinktum. Žmogus greičiausiai taptų nereikalingas, paliktų tik aptarnauti „Tesla“ konvejerius.

Galima tik pasidžiaugti, kad ezoterika nesmirdi mokslu.

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo?

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį – iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pasaulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna visada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl – formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios realizacijos – faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemėlapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižymas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo principu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teoretikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas kontinuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu paremtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungimai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima tyrimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, nežinomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios net gali būti susitarimu paverstos „mokslu“. Įsivaizduokime tokią situaciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500 m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma“ jūros gylis 500 m. Tai laikoma „neginčijamu“ faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defektinio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės „gylį“. Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo netobulumo, bet paskelbiamas „faktas“. Susitariama, kad jis „mokslas“. Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek netobulas ir sukuriamas naujas „faktas“ ir naujas „mokslas“. Senas nueina į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių faktų slankumas – tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situacija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas“ nėra tapatūs dalykai. Tai kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios raidės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa“ ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa“ nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip – praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo“ judėjimas. Kad turėtum „mokslo“ statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas – susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai“ geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai.

Mokslas – ne galutinis atsakymas

Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos“. Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis – atrodo „veiksmingos“.

Tuo tarpu dvasios kaip arklio nepasikinkysi, ji „netempia“, išskyrus kūną, šiame pasaulyje nėra materialių jos sąveikų. Todėl, net jeigu yra labai turininga vidinė fenomenologija, ir gerai išvystytos teorijos, ši sritis moksliškai laikoma neveiksminga, todėl iliuzine.

Pavyzdžiui, mokslas gali sukurti teoriją, kuri paaiškins nuo kokių sąveikų priklauso vėjo stumiamo laivo judėjimo savybės. Tam išskiriami veikiantys faktoriai: vėjo greitis, laivo hidrodinaminės savybės, masė, vandens pasipriešinimas, ir tada galima šias savybes įvairiai derinti ir netgi, matematizavus – kas būtų įvairiomis skirtingomis sąlygomis, tarkime kaip greitis ir kryptis priklauso nuo burės ploto arba pasukimo kampo. Visa tai atrodo labai praktiški ir apčiuopiami dalykai, kurių žinojimas teikia didelę naudą. Todėl tokios teorijos ir toks žinojimas paverčiamas žinojimo etalonu, ir kas jo neatitinka – netenka savo vertės.

Teorija, kurioje niekas nestumia ir netraukia, bet teigiama, kad vis tiek lemia likimus, pavyzdžiui, kosminės energijos – laikomos pajuokos objektu, jeigu tų energijų negalima išmatuoti jokiais prietaisais, apskaičiuoti formulėmis ir pritaikyti įrodomai praktikai. Visas žmogaus pasaulis nuskurdinamas iki materialaus empirinio pasaulio ir tiesioginės naudos.

Pasaulis lengviausiai skirstomas į tris dalis: objektyvi empirika, subjektyvi empirika ir transcendencija. Objektyvi empirika visada yra veikianti ir jos teorijos lengvai paverčiamos veiksmingomis; tiriama ir subjektyvi empirika, nes ji valdo kūną, savijautą, bet scientizmas ją dažniausiai traktuoja bihevioristiškai ir žiūri tik tai, kas reiškiasi išoriškai, elgesyje. Yra išorinis stimulas, juoda dėžė (psichika) ir išorinė reakcija. Visos kitos psichologijos dažniausiai nors ir laikomos „mokslu“ iš tikro yra filosofinės. Transcendencija scientizmo laikoma pasakų pasauliu, nes ji niekaip neveikia ir neįmanoma sukurti jokių veiksmingų jos teorijų. Laikoma, kad teorijas kurti įmanoma, bet kadangi jos neveiksmingos, tai jos priklauso metafizinių spekuliacijų sričiai.

Idealistinė filosofija remiasi ne veiksmingumu, bet žinojimu (mano supratimu), todėl jai tikrovė yra ir tai, kas neveikia materialiu veikimu. Taip yra todėl, kad tenkinamasi žiniomis apie šią peržengiančią objektyvią empiriką sritį. Taigi yra absoliuti tikrovė, iš jos kylanti subjektyvi tikrovė ir pati žemiausia empirinė tikrovė, kuri nors ir fiziškai veiksmingiausia, bet žinojimo prasme mažiausiai reikšminga, nes šios realybės pirmosios priežastys yra anapus jos, o šių priežasčių pažinimas – svarbiausias tikslas.

Galima sutikti, kad gyvenime yra daug praktinių klausimų, kuriuos būtina spręsti. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, kurie atitinka materialias ir mišrias sąveikas, ne vieninteliai. Anksčiau informacija nevaidino tokio svarbaus vaidmens, bet dabar – ji yra pagrindinis faktorius. Ir nebūtinai tik tais atvejais, kurie nagrinėjami buko scientizmo, kuris nepripažįsta jokio anapus. Pirmą savo gyvenimo penktadalį visi žmonės mokosi, o ir vėliau mokymasis vaidina labai svarbų vaidmenį, o šis neatsiejamas nuo informacijos. Verslas veikia dinamiškame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį reikia pastoviai sekti (rinkos nuotaikas), o tai irgi yra informacija. Ir čia pasitarnauja taip pat ir teorijos, kurios kalba ne vien apie materialius dalykus, bet ir tas priemones, kurios skirtos tyrinėti pačią informaciją, kaip atsietos idealybės sritį.

Tai svarbu ne vien dėl nurodytos priežasties. Nes svarbu ne tik mokėti apskaičiuoti laivo greitį, bet taip pat ir žinoti kas yra pasaulis, kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Nuo to priklauso teisingas globalinės gyvenimo strategijos pasirinkimas. Reikalas taip pat ir tas, kad tai, kas svarbiausia šiame pasaulyje yra niekaip neapčiuopiama ir nematerialu. Vadinasi taip pat reikia metodų tirti nematerialiems pradams. Ir tai daroma ne tiek dėl materialaus veiksmingumo, kiek dėl žinojimo, kuris reikalingas tam, kad žmogus galėtų priimti teisingus sprendimus net tais atvejais, kai niekas netraukia ir nestumia.

Objektyviai įvertinant galimybes, mokslas krauna į transcendenciją empiriniame pasaulyje nustatytus dėsnius, o metafizika mąsto visumą ir bando nustatyti tą santyki, kuriuo transcendentinė realybė susijusi su empiriniu patyrimo fragmentu. Tie, kas apie žinojimą mąsto tik materialiai, šį fragmentą ir jo faktus laiko svarbiausiais. Kiti žiūri iš visiškai priešingos pusės, pradeda nuo visumos ir laiko, kad šioje visumoje galima surasti tai, kas žmogui svarbiausia. Tačiau bėda ta, kad ši sritis visiškai nemateriali, galima pasakyti ji yra racionali ir loginė, o samprotavimai dažnai paniekinamai vadinami išvedžiojimais, kurie yra arba nesąmonės, arba niekam nereikalingi ir neįdomūs. Tačiau, kad yra ne visai taip, manau, jau parodžiau.

Sprendžiant metafizinio idealizmo ir scientizmo statusą reikia nustatyti kas svarbiausia: veiksmingumas ar žinojimas. Ir kokia materialiai neveiksmingų pradų (akivaizdžiai) pažinimo reikšmė. Jau sakiau, kad svarbūs yra abu dalykai, o tai reiškia, kad negalima nuvertinti nei vieno iš jų. Veiksmingumo problema ta, kad sritis, apie kurią ji kalba yra tiesioginė, ribota, fragmentiška, už kurios nesimato visumos. Teorijos, kurios tik siekia visumos pažinimo, dažnai atrodo nepraktiškos, tačiau vis tiek netiesiogiai leidžia spręsti labai daug, materialių ir nematerialių klausimų.

Dėl šių priežasčių ir manau, kad mokslas – ne visada galutinis atsakymas.