Transoriumas. Gilusis ryšys

Jau vien tas faktas, kad žmogus turi sielą ir kūną rodo, kad jis yra dviejų pasaulių būtybė. Tai gali būti sunkiai suvokiama todėl, kad žmogaus sąmonė yra energetiškai pririšta prie fizinio pasaulio ir jai atrodo, kad šis pasaulis yra viskas. Bet tai netiesa. Kad taip nėra, galima suvokti vien iš to, kad įprastinė būsena yra mišri būsena, kur susimaišę fiziniai ir mentaliniai žmogaus impulsai. Tačiau net tas faktas, kad dominuoja fizinė energija, nereiškia, kad žmogus negali išeiti į kitą, gryną, dvasinę dimensiją.

Ši dimensija yra atskiras pasaulis, toks kaip ir fizinių kūnų buveinė. Ją galima vadinti ir sielų buveine, nes joje sielos egzistuoja savo natūraliu pavidalu, nesusimaišiusios su kūnu. Taip pat čia visos sielos susirenka po fizinio kūno mirties ir iš šios vietos vyksta persikūnijimas naujam žmogiškam gyvenimui. Čia siela mato, jaučia, juda, komunikuoja kaip ir fizinis kūnas, nors šios dimensijos dėsniai yra kitokie nei fiziniai, ši tikrovė ne tokia kieta, ji formuojama, arba galima sakyti – morfinė. Kas yra keliavęs per astralines projekcijas arba išėjęs iš kūno, tas supranta, koks yra skirtumas.

Kadangi mintys, vaizdiniai, jausmai yra kuriami sieloje, tai šioje dimensijoje, matant kitą sielą, tuo pačiu suvokiamas ir šis, vidinis pasaulis, o tai paprastai vadinama telepatiniu ryšiu. Toks išėjimas paprastai daromas dėl dvasinio augimo, bet kiti žmonės kartais siekia kitų tikslų: įgyti galių tam, kad turėtum pranašumą. Tačiau šis pasaulis taip pat turi savo dėsnius ir tvarką ir jį pamačius tie šio pasaulio pranašumai atrodo visai kitaip. Be to, galima pamatyti, kad čia sielų rangai nebūtinai atitinka fizinio pasaulio žmonių hierarchiją, nes žmonės įsikūnija turėdami skirtingus tikslus, ir jie dažnai ne visada tiksliai parodo anapusinę padėtį.

Šią knygą rašau dėl akiračio išplėtimo tų, kuriems to reikia. Perskaitęs kiekvienas tai pamato pats. Tie kas nepatenkinti savo žinojimu, remiasi šiomis idėjomis, kam jų nereikia – jas atmeta. Tai aišku tikrovės nepakeičia, o ir man neskauda. Čia ne reklama ir aš nieko neprarandu.

Bet kokiu atveju, jeigu galėtų, į kitas dimensijas norėtų keliauti visi. Bet kadangi tai nėra įprasta praktika, rodo, kad šis procesas nėra toks lengvas. Jis ganėtinai sunkus ir eina prieš natūralią tvarką, nes natūrali visgi mišri būsena. Pagrindinė kliūtis astralinei kelionei, telepatiniam anapusiniam kontaktui yra fizinio pasaulio energija. Norint atidaryti portalą, riekia šį pasaulį pašalinti iš savo sąmonės. Tai įmanoma dviem priemonėmis: pirma priemonė yra meditacija, kurios tikslas nuraminti jusles ir susilpninti fizines vibracijas; antra miegas, kai juslės išsijungia savaime ir sapno metu veikia transcendentinė sąmonė. Pastaroji priemonė vadinama „sąmoningu sapnavimu“.

Šių priemonių metu pašalinama pagrindinė kliūtis, kuri yra fizinis kūnas ir fizinis pasaulis, kurį gebant pamatyti kiaurai, kaip rentgenu, būtų matomos kitų žmonių sielos ir tas pasaulis, kuriame jos gyvena.

Patogesnis būdas, aišku, natūralus, bet bėda ta, kad daug žmonių turi apribotą sapnų sąmonę ir, kaip sako, „neatsimena“ sapnų. Neatsiminimas – nėra natūrali būsena, tai rodo, kad yra problemų su sąmonės užgrobimu. Tačiau kas sapnuoja aiškius sapnus, gali išmokti juos valdyti, o per šiuos, pereiti į kitas dimensijas. Dėl jau paminėtos priežasties, miego būsena labai palanki, nes jo metu natūraliai pasišalina kitą dimensiją blokuojantis fizinės energijos skydas. Jis išnyksta ir gali matyti, kas yra anapus jo.

barjeras

Bet yra viena problema – kelionės gali būti netikros, tik vienos sielos ribose, nes siela turi įsivaizdavimo sugebėjimą. Vadinasi, sapno vizijos gali būti tik sielos projekcijos, kurios neperšoka į bendrą sielų pasaulį, tai yra, anapus savo sielos struktūrų. Kad tai įvyktų, reikia pažvelgti į išorę ir užmegzti kontaktą su kita siela. Tai turi būti įrodyta apsikeitus informacija ir jos tikrumą patikrinus. Tai ne taip paprasta, nes reikia kad toje pačioje būsenoje būtų abu žmonės. Nes jeigu fizinis šydas pašalintas tik vieno žmogaus, tai kitą žmogų, su kuriuo bandoma užmegzti kontaktą šis šydas blokuoja. Kad pro jį gebėtum prasibrauti, reikia turėti daug galios. Vadinasi geriausia situacija, kai sąmoningo sapno būsenos yra abu žmonės ir jie vienas su kitu, per sapną bando susisiekti. Apsikeitus informacija, galima prabudus pasitikrinti ar ji teisinga. Jeigu taip, tai įrodymas, kad telepatinis kontaktas – sėkmingas.

vizija

Yra dar viena kliūtis, kurią reikia įveikti. Daug kas sako, kad astralinių kelionių, arba sąmoningo sapno, metu susitiko su kitais žmonėmis, netgi su jau mirusiais ir t.t. Bet reikia neužmiršti, kad pavyzdžiui, jeigu tokio išėjimo metu susitikai su kokiu nors žmogumi, su juo bendravai, gavai informaciją ir t.t., turi žinoti, kad bendravai su to žmogaus anapusine siela. O šio pasaulio sąmonė yra tik šios sielos fragmentas, kuris vadinamas persona ir ši persona yra apribotos būsenos, todėl visos savo sielos nemato. Jeigu ir gauna kokią informaciją, ar su kuo nors kontaktuoja per anapusinę sielą, tai persona jaučia tik per pasąmonę, nuojautą, vadinasi netiesiogiai. Kitaip sakant, tokiu principu su konkrečiu žmogumi ryšį užmegzti neįmanoma, jis apie šį ryšį nieko nenutuokia.

Tai paprasta tik tiems žmonėms, kurie turi sujungę visas savo personas, turi išplėstą sąmonę ir mato visą anapusinę savo sielą. Tokiems žmonėms ryšys su anapusiniu pasauliu atvertas visada. Kitiems reikia specialių treniruočių ir išėjimo anapus priemonių. Meditacija yra geras būdas, bet jis labai sunkus. Daug lengviau kiekvieną vakarą užmigti, nei valios pastangomis, meditacijoje pasiekti transo būseną, kuri yra tik kitas būdas pasiekti tą patį tikslą, kaip ir užmiegant. Nors valdyti savo sapnus – taip pat nelengva. Daug kas įsivaizduoja, kad šį tikslą pasiekė, bet apsigauna dėl to, kad nepasitikrina ar vizijos yra iš sielos vidaus, ar siela sugebėjo pažvelgti į išorę, anapus savęs.

Tam reikia dviejų sąmoningų sapnuotojų, kurie sapne pabandytų užmegzti ryšį, perlauždami energetinį barjerą, skiriantį sąmones ir apsikeistų informacija. Įdomus dalykas, kad vienas su kitu šitaip žmonės bendrauja per anapusinę sielą, tai reiškia, kad turi maksimaliai išplėstą sąmonę ir žino visą savo gyvenimų paslaptį. Tokie žmonės yra tikrieji, „pilni“ žmonės, išsilaisvinę iš savo ribotos personos iliuzijų. Tokių žmonių reta. Tai rodo, kad net įvaldžius sąmoningus sapnus, dažniausiai keliaujama nors ir kitoje dimensijoje, bet tik savo didžiosios sielos ribose. Joje irgi gali kitų pastangomis atsispindėti anapusinė informacija, bet tai tik viena darbo dalis, tai neužbaigtas darbas, nes sielos akys nėra atmerktos, jos nemato to, kas yra aplinkui.

Personos gniaužtuose gyvenantys žmonės yra valdymo programos nelaisvėje. Ta programa gali būti primesta arba prisiimta savo laisva valia, priklausimai nuo to, kokių uždavinių siekiama įsikūnijimu. Toks išėjimas yra kažkas panašaus į išprogramavimą ir jis eina net prieš pačio žmogaus sielos valią. Tai būna personos kaprizas, noras pasirodyti ar įgyti galių. Bet kita vertus, šis apribojimas dažnai būna nenatūralus. Ir kelionių po kitas dimensijas galimybė yra laisvės siekimo išraiška.

Žinant mechanizmą – tai, kaip iš principo tai veikia – kam įdomu – gali išbandyti. Galima naudoti sąmoningo sapnavimo technikas, bet turint jau mano aprašytą tikslą: pašalinti pagrindinę išėjimo anapus kliūtį, kuri yra fizinio pasaulio energetinis šydas. Galima paieškoti ir kitokio šio tikslo pasiekimo būdo, bet čia kiekvienas žmogus sprendžia savo nuožiūra.

Oneiriumas (2)

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Penkta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir jis kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas“. Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas“.

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje – netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miego kokybe.

Toliau, signalinės sistemos skirstomos į visuotines ir asmenines. Visuotinės yra tos, kurios turi bendruomeninę vertę ir yra visuotinai pripažįstamos, o asmeninės turi tik asmeninę reikšmę. Tai priklauso ir nuo požiūrio į sapną, nuo to kaip jis traktuojamas, o tai yra laikmečio kultūros dalykas. Kad ir kaip būtų, šiais laikais sapnai daugiau turi asmeninę reikšmę ir kaip kolektyvo pagrindas – netraktuojami, nes mokslas komunikacinius arba transcendentinius sapnus atmeta, laikydamas, kad jų informacinis signalizavimo statusas visuomenėje – abejotinas. Tačiau sukūrus naują teoriją, naują požiūrį – į oneiriumą gali būti pradėta žiūrėti ir daug palankiau, ne tik kaip į hobio lygio domėjimosi objektą.

Tačiau kad ir kaip būtų, sapnų universalių nebūna, visi sapnai individualūs ir kokia jo reikšmė galima suprasti tik iš asmeninio konteksto – t. y., viso savo gyvenimo.

Ir paskutinis klasifikavimo akcentas – oneiriumas laikomas daugiau vidine signaline sistema, nes jis yra fragmentiškas ir labai panašus į atmintį, atminties epizodus ir vidinius fantazijų arba atsiminimų filmus. Kuo skiriasi sapnas nuo atsiminimo? Pirmiausiai tuo, kad sapno sąmonė kitokia nei atsiminimo būdravimo sąmonė; taip pat, sapne sąmonė labiau panirusi į vaizdinius, labiau su jais susiliejusi ir yra daug gilesnė nei atmintyje; ir paskiausiai, nors oneiriumas panašus į vidinę signalinę sistemą, jis gali turėti išorinės signalinės sistemos bruožų, nors tai pasitvirtina tik tada, kai sapno vaizdiniai išsipildo. Tai yra, mes apie išorinį signalą sužinome po tam tikrų faktų sensoriumo pasaulyje.

Taigi aš savo teorijoje oneiriumą laikau signaline sistema, turinčia ir vidinės, ir išorinės sistemos bruožų. Jis yra epizodinis, nes susijęs su sapninio prabudimo epizodais ir yra kitoks, kitas pasaulis, turintis savo žodyną ir oneiratyvo gramatiką. Bet ši dar nėra sukurta, tad aprašinėti teks naudojant įprastines kalbines priemones.

Sapnų rūšys

Kad suprastumėte mano oneiriumo sistemą, turite prisiminti minties ir vidinio pasaulio struktūros modelį. Yra vienas išorinis signalas, kuris skyla į dvi dalis ir viena atšaka sudaiktinama ir virsta daiktų pasauliu, supančiu žmogų, o kitas atsišakojimas informaciją sumentalina (angl. mind, mental). Šitas mentalinis kanalas yra svarbiausia dalis, kuri formuoja visą vidinį žmogaus pasaulį. Jis yra už sąmonės ribų (pasąmonėje) ir sapnai formuojasi šioje atšakoje. Į mentalinį kanalą dar įeina „vidinės saugyklos“ dalis, kur kaupiami mentaliniai įspūdžiai ir sielos atsišakojimas, kuris ateina iš vidinės transcendencijos.

Matome, kad yra mažų mažiausiai trys sapno rūšys, kurios atsiranda skirtingose mentalinio atsišakojimo vietose:

1) vidiniai sapnai,

2) komunikaciniai sapnai,

3) transcendentiniai sapnai.

Komunikacija čia suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė komunikacija, nes bendresne prasme – visi sapnai yra komunikaciniai. Vidiniai sapnai yra tie, kurie informaciją semiasi iš vidinių saugyklų, iš visų memoriumų ir abstraktų kaupyklų, ir atspindi asmens bendrinę patirtį. Jie nori jam kažką pasakyti, bet daugiau ne apie kitus žmonės arba pasaulį, bet daugiau apie jį patį. Todėl šio tipo sapnai labiau atspindi vidinę signalinę sistemą, kokia yra nepriklausomas arba kaupiamasis informacijos apdorojimo mechanizmas. Tačiau tai ne vienintelis sapnų tipas, be šio tipo, jų yra dar mažų mažiausiai du.

Komunikaciniai sapnai – jau išorinė signalinė sistema, nors ji epizodinė ir dažnai labai supainiota ir simbolinė, todėl kiekvienas žmogus tokį sapną turi interpretuoti remdamasis savo patirtimi.

Kaip tokia išorinė komunikacija atsiranda? Tai nesunku suprasti, suprantant kaip apskritai sudaryta psichika. Pagrindinis principas yra informacijos filtravimas, siaurinimas ir išrinkimas, kuris reiškia, kad sąmonę pasiekia labai smarkiai apdorotas signalas, bet pačiose prieigose, pasąmonėje, informacijos apimtis daug platesnė. O komunikacinis sapnas signalui informaciją ima kaip tik iš šios vietos. Ir tarus kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė, tai seka išvada, kad sapne gali atsispindėti tai, kas iškrenta iš sąmonės konstravimo mechanizmo.

Žmogaus kūnas turi daug išorinių ir vidinių receptorių. Dalis receptorių informacijos – sąmoninama, dalis visada lieka pasąmonėje. Pavyzdžiui, tokie yra kūno organų sistemų receptoriai. Kūno organus valdo pasąmonė, bet sapnams ši receptorių informacija gali tapti prieinama ir savo simboline forma informuoti žmogaus sapno sąmonę apie gręsiantį sutrikimą, ligą, mirtį ir t.t. Tai taip pat yra komunikacinio sapno rūšis. Arba akies tinklainė, ausies sraigė suvokia daugiau, negu sukonstruoja sąmonė ir gali informuoti apie išorinę tikrovę tai, ko sąmonė nežino, bet kas vyksta arba gresia įvykti. Tai gali būti įvairūs perspėjimai, intuicija ir t.t. Tad komunikaciniai sapnai gali būti paprastieji, kurie kažką komunikuoja apie išorinį pasaulį, bet tai žino ir sąmonė. Čia dažnai būna mišrus vidinio ir komunikacinio sapno tipas. Ir sapnai gali būti pranašiški, kurie informuoja sąmonę apie tai, ko žmogus įprastiniu patyrimu nežino.

Ir trečia sapno rūšis yra transcendentinis sapnas. Kaip rodo pats pavadinimas, jis susijęs su anapusine informacija arba informacija apie šį pasaulį, bet gautą anapusiniais kanalais, per anapusinę sielą. Tai taip pat komunikacija, be to – tai išorinė komunikacija, bet jos esminis skirtumas tas, kad ji apeina įprastinius erdvės ir laiko kanalus, šį pasaulį ir yra „metafizinė“. Šie sapnai peržengia įprastinę erdvę ir laiką, šį pasaulį, susieja su anapusinėmis būtybėmis, gali pranašauti ateitį, teikti informaciją apie anapusinius pasaulius ir t.t. Kaip jau galima buvo suprasti – tai rečiausias sapnų tipas, nes tam reikia pakylėtos sielos būsenos, kuri pasiekiama tik po dvasinio augimo. Anapusinės būtybės turi žmogų išrinkti kaip kanalą ir tarpininką, o tam reikia, kad norėtų su juo komunikuoti, o tam reikia būti pakankamo dvasinio lygio žmogumi ir turėti tinkamas charakterio savybes.

Kyla klausimas, kaip patikrinti ar sapnas tikrai komunikacinis arba transcendentinis, nes išoriškai tokią formą gali turėti ir vidinis fantasmagorinis sapnas (o tokie bruožai sapnavimui apskritai labai būdingi). Aš žinau tik vieną būda. Sapnas turi pasitvirtinti ir išsipildyti ir tik po to galima šimtu procentų žinoti, kad suveikė išorinė oneiriumo signalizavimo sistema. Bet ne visi sapnai išsipildo ir dažnai jie būna tik vidiniai sapnai, kuriuose žmogus sprendžia savo vidines psichologines problemas, konfliktines situacijas, realizuoja troškimus bei aistras.

Sapnas ir oneiratyvo struktūros

Dabar pamėginsiu panagrinėti oneiratyvo pagrindinius struktūros bruožus. Pagrindiniai sudėtiniai elementai yra pasaulis, būtybės, erdvė ir laikas. Visi šie elementai gali būti žinomi, nors netikri ir svetimi. Pavyzdžiui, sapnuoti galima savo gimtą miestą arba visiškai svetimą realybę. Labai dažnai atrodo, kad sapnuoji žinomą vietovę, bet suvoki ją kaip nepažįstamą, neįprastą. Žmonės gali būti nežinomi, žinomi ir ne šios realybės. Erdvė ir laikas gali turėti įprastines savybes, o gali būti ir su iškraipymais, tokiais kaip teleportacija arba kelionės laiku. Visada reikia atkreipti dėmesį į santykį, tarp realybės laiko, kuris visada yra „dabar“ ir sapno laiko. Sapnas taip pat vyksta „dabar“, bet pagrindinio laiko atžvilgiu jis gali būti praeityje, dabartyje, ateityje, neapibrėžtame laike ir svetimame laike. Maždaug taip pat nagrinėjamos ir vietos: jos žinomos, svetimos, neapibrėžtos, fantastinės arba transdimensinės.

Sapnas dažnai būna su keblia situacija ir siaubu (ne siaubo filmo tipo). Su tuo susiję prabudimo momentai, kai kebli padėtis užaštrėja tiek, kad žmogus jaučia kad teks susidurti su kažkokia baisia situacija ir smegenys žmogų žadina, kad ištrauktų iš jos sąmonę. Tokie sapnai nėra pilnaverčiai, nes idealiausia situacija, kai sapnas išgyvenamas iki galo be nutraukimo prabudimu, bet tuo pačiu žmogus gerai atsimena ką sapnavo. Tam reikia labai geros kokybės miego ir geros kokybės sąmonės, kurie pasiekiami laikantis tinkamo režimo, mitybos, naudojant geram miegui skirtus natūralius preparatus. Tie, kas sapnuose dažnai prabunda, turėtų stengtis per sąmoningo sapnavimo technikas, sapną pratęsti ir susapnuoti visą „siaubą“ iki galo. Tada žmogus psichologiškai apsivalo geriausiai.

Norint vystyti oneiriumą, reikia atsiminti, kad tai yra grupė trijų signalinių sistemų ir kad reikia tobulinti visas tris. Tai pats oneiriumas, kaip priklausoma signalinė sistema; nepriklausomas oneiriumas (atitinka kognityvinį sugebėjimą), kuris yra sąmoningo sapnavimo sugebėjimas, tai yra sugebėjimas pačiam modeliuoti oneiriumo signalinę sistemą ir tiesiogine šio žodžio prasme – kurti sapnus, juose veikti, manipuliuoti prasmėmis, būsenomis, vaizdiniais ir t.t. Ir trečia signalinė sistema, kuri atitinka memoriumą, yra kaupiamasis oneirumas – tai gebėjimas įsiminti sapnus ir juos atgaminti, pavyzdžiui naudojimui analizei su kitomis signalinėmis sistemomis (kognityviumas).

Visa tai priklauso nuo geros smegenų būklės ir nuo mentalinio informacijos atsišakojimo stovio. Ar vidinis pasaulis išplėstas, ar ne; ar jis pakankamo ryškumo ir gilumo, ar susiaurintas ir nuslopintas? Jeigu teisingas pastarasis atvejis, tai pirmiausiai reikia siekti sąmonės apsivalymo ir išplėtimo. Tada galima tikėtis kokybiškos oneiriumo sistemos, net komunikacinių ir transcendentinių sapnų, kurie yra iš tikro pranašiški. Galima pradėti bendrauti su toli esančiomis būtybėmis ir žmonėmis ir gauti informaciją per sapnus. Kaip tai įmanoma? Vienas būdas priklauso nuo to, kad oneiriumas dažnai naudojamas kaip telepatijos nešėjas. Tad komunikaciniai sapnai gaunami per telepatiją tarp žmonių. Bet pačiam ryšį užmegzti – neįmanoma. Žmogus turi siekti, kad jį tokiam ryšiui išsirinktų ir kad per jį kažkas pradėtų komunikuoti. Tai yra vienas iš metodų, pakelti savo oneiriumo rangą į aukštesnį lygį ir iš vidinės signalinės sistemos paversti į išorinę, iš asmeninės – į visuotinę.

Tie kurių sapnai nėra ryškūs ir gilūs, greičiausiai numos ranka į oneiriumo stiprinimą ir bandymą susikurti savo oneiratyvo kalbą. Kitiems tai gali būti ganėtinai įdomu. Bet tai ne tik įdomu, tai ir naudinga, nes oneiriumas yra įvadas į kitą signalinę sistemą, kurią pavadinau transoriumu. Tie, kas nori išplėsti savo tarpdimensinę sąmonę, tai gali padaryti pradėdami nuo sapnų valdymo. Kuo daugiau išvystytų signalinių sistemų valdo žmogus tuo jis dvasiškai pranašesnis, tuo jis turi aukštesnį rangą, o nuo to priklauso ar nori su tavo siela bendrauti anapusinės būtybės.

Todėl tie, kas domisi savo oneiriumo signaline sistema, galėtų pradėti praktikuoti kažką panašaus į Tibeto sapnų jogą. Nekalbant jau apie tai, kad patartina turėti savo sapnų dienoraščius ir kitas specialias pagalbines priemones. Kad kiti nesuprastų, sapno užrašymui galima naudoti savo asmeninę sutrumpinimų arba kodų sistemą, tai pirmiausiai naudojant dėl geresnio atsiminimo.