Kaip analizuoti jausmines būsenas

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis – emocijos, jausmai, būsenos – buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove“. Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:

auftat

Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė – „aš esu“, „tai yra“ iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą – tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką – tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje – tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą – tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį – tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį – iš vidaus ir iš išorės – bei jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro“ pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa – tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas negali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, kurie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta, kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priimtiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.

Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės temos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas, kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.

Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors objektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors dalyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta. Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.

Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra neobjektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Neobjektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija, fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienotvarkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susijusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano. Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situacijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti kuo daugiau pozityvumo.

Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris, bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos, kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas. Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas dalykas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo priešiškumą žmogui.

Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiriboti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai – laikini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jokių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai“, prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisirišimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kažkokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.

Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas. Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užgniaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtingame pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile“. Pavyzdys gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo, prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pamatai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pajautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizikuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti begalybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.

Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau aprašiau – tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui, pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas. Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguojama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos nedaug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo neprisideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi įmanomas.

Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra galimybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religinius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąstymas – kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas – fiziniame/motoriniame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus, objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.

Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo, kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta schemoje.

busenos

Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa, kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos. Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pirmiausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungiamas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būsenos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, teigiami atradimai – džiaugsmą.

Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, priešingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jausmus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu, su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.

Sąmonės teorijos santrauka

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

  • Filosofija

Metodas – sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

  • Psichologija

Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

  • Fizika

Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.

 

Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

  1.  Matematinis kontinuumas – tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai – dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
  2.  Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
  3.  Juslinis kontinuumas – kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.

Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume – turima hipotezė.

 

Pateikto sąmonės modelio galimybės

  • Aš apjungiu visus tris mokslus – filosofiją, psichologiją ir fiziką – naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
  • Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:
  1.  šiek tiek mažiau matematiką,
  2.  daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
  3.  loginės formos joms suteikimą.
  • Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
  • Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
  • Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

  • Fizinę braną
  • Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.

 

Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

  • Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
  • Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
  • Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).

 

Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

  • Fiksatas – fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
  • Laksatas – laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

  • Vidinis
  • Išorinis

 

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

  • Vidinis objektyvus laksatas – gnostinė brana
  • Subjektyvus psichinis laksatas – siela
  • Fiksatas – aplinkinio pasaulio reprezentacija
  • Išorinis objektyvus laksatas – fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę – netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.

 

Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį variantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra tokios kategorijos:

  • Substancija
  • Erdvė
  • Judėjimas
  • Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai parametrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pagreitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje branoje judėjimas – reonominis.

 

Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia parametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir išreiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase (m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia substancijos savybe kaip ir masė.

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas morfizmu.

 

Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

  • Šablono
  • Kokybių
  • Suvokimo

Išorinis karkasas yra

  • Informacija
  • Substancija
  • Energija

 

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos parametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pakeistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą. Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba fiksatu, arba laksatu.

 

Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja visose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K – V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri aprašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį

 

Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka. Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinuumu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam tikroje erdvės vietoje.

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi kepurėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės branos – Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į energijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

 

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

  • Luksorinų laukas
  • Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

  • Tm – tamsioji materija
  • Gr – gravitacija
  • H – higgso laukas
  • QGFW + LFW – standartinio modelio laukai

 

Masės ir suvokimo analogija

  • Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas, nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės, kosmosas atrodytų visai kitaip.
  • Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, kuris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti energijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas“, kuris yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas“.
  • Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo gnostinių kompleksų „chemijos“. Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.

 

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

  • Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio modelio laukų, bet svarbiausia – atrasti galimybes jį ištirti eksperimentiškai.
  • Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija, kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „chemija“, kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, atsiranda įvairios kokybės (qualia).

 

Gnostinių šablonų dinamika

  • Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struktūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablonai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgaubiami sąmonės lauku.
  • Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu koreliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir aktyvus.

Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skaidulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

 

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, kuriame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, galima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami ant išorinio – turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ekranas projektuojamas ant vidinių – pasyvų.

Primityviausiais variantas – dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas – reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] → [taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas – grobuonis; kiškis – grobis.

 

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys yra

  • Objektyvus fizinis laksatas
  • Objektyvus gnostinis laksatas

Pirmidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaizdas, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

  • Išorinio realino pasaulis
  • Vidinio realino pasaulis Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija. Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.

 

Sujungtas žmogaus modelis (2)

  • Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų nuo kito.
  • Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita lieka „pasąmonėje“, kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.
  • Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali atrodyti kaip „statiškas pasaulis“.

 

Suvokimo mechanizmo hipotezė

  • Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta“ ir „išjungta“ principu. Tai yra, turime arba 1, arba 0.
  • Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir dezintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline“ būsena, kuri nurodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra šių būsenų perėjimas į „amorfinį“ pavidalą.
  • Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus branduolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šablonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrindas.

 

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana – kūno struktūroms ir gnostine brana – sielos struktūroms.

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalkalais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonominiais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Galima numatyti

  • Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą
  • Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu, apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai robotai.
  • Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino valdymo technika.

 

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suintegruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

  1.  rodomoji sąmonė – vidinis ir išorinis realinas;
  2.  kaupiamoji sąmonė – susijusi su kognityviumo šablonų dinamika ir vidiniu realinu;
  3.  valdomoji sąmonė – sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną nervų kanalais;
  4.  protas – asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjekcijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

 

Transcenderiai

Transcenderiai – tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizinėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

  • Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo piramidės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis formomis.
  • Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, kadangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y., neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.

 

Išvados

  1. Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai – sunku pasakyti. Bet faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra padaryti dideli proveržiai.
  2. Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pažanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.
  3. Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems, prieš kuriuos ji naudojama.
  4. Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katastrofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam „resurso“ išnaudojimui.

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu – pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas – sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija – tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija“, šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija“, kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje“.

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją“. Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas“. Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė“, kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią“. Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos“. Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana – kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena“ anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju – tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas – neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.

Luksorinų bomba

Artimiausiais dešimtmečiais didžiausias iššūkis bus sąmonės mokslų militarizavimas, kuris kelia didelį pavojų žmonijos išlikimui. Militarizavimo pagrindinė problema ta, kad pažanga pasukama negatyviu keliu ir nukreipiama prieš žmogų. Tai atsitinka sąmonės mokslą pavertus ginklu. Galimas ir „pozityvus“ panaudojimas, gynyboje, bet vis tiek jis pritaikomas griovimui ir ardymui, o ne kūrimui. Todėl šiame klausime reikalingas labai didelis atsakingumas, nes gimsta dar vienas masinio naikinimo ginklas, kuris daug baisesnis už termobranduolinį, biologinį ar cheminį ginklą. Blogi visi variantai – kai turi tik „protinga“ mažuma ir kai ginklas išplatintas visoje planetoje ir jį naudoti gali bet kas. Pavojų kelia tiek šantažas, tiek beprotybė. Bet, kita vertus, geriau būti galingu negu silpnu.

Šiame įraše pamėginsiu paaiškinti, kaks yra suvokimo mechanizmas ir kaip jį galima militarizuoti – kad žmonės žinotų pavojų ir ieškotų būdų kaip jo išvengti. Suvokimo mechanizmas įeina į mokslinį sąmonės teorijos klausimą, kurį sprendžiu jau kuris laikas. Tad galima pakartoti kelis pagrindinius principus. Sąmonė turi ekraninę prigimtį, bet tie ekranai nėra „kieti“, tai tam tikros energetinės struktūros gnostiniame lauke. Žmogaus sąmonė yra kelių tokių ekranų junginys, kurie tarpusavyje koreliuoja ir leidžia, apibendrindami ir sumuodami informaciją, orientuotis aplinkoje. Turimas juslinio suvokimo ekranas; aktyvumo matrica; bei protinių manipuliacijų ekranas. Tarp ekranų juda srovės ir mintis, arba psichinis veiksmas, yra energijos pliūpsnis šioje ekranų sistemoje.

Joje svarbiausia dalis yra suvokimas, kuris asocijuojamas su fundamentaliu sąmoningumu. Suvokimas įeina į rodomąją sąmonę, kuris yra filosofiniais terminais kalbant „esinio būties pagrindas“, apibrėžiamas žodžiais „yra…rodoma“. Į šią frazę, kaip pagrindinis komponentas įeina suvokimo mechanizmas, kuris yra „rodymo“ pagrindas. Kita vertus, esinys, arba rodinys, – tai informacinio proceso konstruktas, kuris sudaro rodymo turinį, atskiriant suvokimo mechanizmą ir tai kas suvokiama. Suvokimas tėra vienas sluoksnis sudėtingoje gnostinėje energetinių ekranų sistemoje. Tačiau jis yra svarbiausias, nes laikomas žmogiškumo centru.

Taigi kas yra suvokimas, kaip galime bandyti paaiškinti suvokimo mechanizmą? Tam naudoju sluoksnių modelį. Yra įvairių rūšių laukai, kurie persmelkia vienas kitą ir sudaro savotiškus sluoksnius, tik jie yra ne dvimačiai, bet trimačiai. Tai reiškia, kad sluoksniai ne atskirti, bet yra vienas kito viduje. Išskiriu materialius ir gnostinius sluoksnius. Pirmasis formuoja fizinį aplinkinį pasaulį, o pastarasis turi psichinio aplinkos susiejimo funkciją.

Simbolinė šios sistemos išraiška pažymėta paveikslėlyje:

mechanizmas

Dabar prie esmės. Norint suprasti kaip aš matau suvokimo mechanizmą, reikia žinoti apie masę ir Higgso lauką. Masė tai materijos kvantų sąveika su Higgso lauku; šiame lauke materija juda ir sąveikauja su higgso bozonais. Higgso lauką žymiu raide H, o QGFW + LFW yra atomo kvantų junginys. Gr yra gravitacija, o Tm – tamsioji materija. Atomas šitaip juda ne tik Higgso, bet ir gravitaciniame lauke, kuris turi savo šaltinį – masės/energijos sankaupą. Tačiau šiame įraše kalbame apie smegenis ir sąmonę. Smegenys taip pat sudarytos iš atomų ir kuria fizinio informacinio proceso sistemą, per kurią jos perduoda informaciją iš aplinkos į sąmonės ekranus. Šioje vietoje smegenų veiklai labiausiai būdingi elektrinis ir magnetinis aktyvumas, kurie gali turėti smegenyse centrinį vaidmenį, o gali būti tik šalutinis produktas. Tačiau jį galima paversti elektromagnetiniu įėjimo kanalu į sąmonę.

Pačiam suvokimo mechanizmui svarbiausia Lu ir GN laukai, atitinkamai luksorinų ir gnostinių kompleksų. Šie du laukų tipai sąveikauja taip, kaip materija su Higgso lauku, kurios, metu atsiranda masė. GN sąveikaujant su Lu atsiranda suvokimas. Lu yra kosminis laukas, kuris gali turėti, o gali neturėti šaltinio. Jeigu šaltinį turi, juo gali būti žvaigždė arba nematerialios gnostinės sankaupos. Jame juda gnostinė materija, ir sąveikoje su luksorinų lauku susiformuoja suvokimo burbulas. Šio proceso esmė turi būti energijos su gnostiniais kompleksais apsikeitimas, kurio metu 3D sluoksniuose susiformuoja hiper-erdvė, kurią metaforiškai vadinu „šviesos arka“.

Jeigu luksorinų lauko šaltinis žvaigždė, tai tolstant nuo jos ir laukui silpnėjant, turi silpnėti ir išnykti sąmonė. Bet įmanomas dirbtinis luksorinų laukas, kaip dirbtinė šviesa, kurį būtų įmanoma generuoti kosminiuose laivuose ir palaikyti suvokimo mechanizmą. Kita vertus, žvaigždžių aktyvumas – ciklinis, jis tai sustiprėja, tai sumažėja. Vadinasi, keičiasi luksorinų lauko kokybė ir atitinkamai sąmonės savybės. Kai ezoterikai kalba apie energetines kosmines juostas ir pan., ir asocijuoja jas su pakilimo (ascension) procesu, tai kalba eina apie Lu lauko energetinės būklės pasikeitimą, nuo kurios priklauso visos planetos sąmonės lygis per suvokimo mechanizmą. Visi žmonės juda šiame lauke ir jų sąmonės formuojasi sąveikoje su juo, – pasikeitus parametrams, keičiasi sąmonė.

Suvokimą gali turėti ir dematerializuotos struktūros, kurios turi komponentą gnostiniame lauke. Judėdamos luksorinų apsuptyje, šios struktūros sukuria sąmonės atmainą, kuri neturi kanalo į materialų pasaulį, todėl kaip tokį kanalą naudoja žmogų, paprasčiausiai hakindami gyvų biologinių būtybių sąmonės lauką. O gali būti, kad yra ir kitokių būdų pasitiekti informaciją iš fizinės aplinkos ir sąveikauti su ja iš savo nematerialios terpės. Minties ir emocijų energija gali turėti ir kitų, nelabai gerų panaudojimo būdų, įvairiems energetinio vampyrizmo veiksmams.

Svarbiausia yra šio lauko techninis įvaldymas, kuris leistų dirbtinai keisti jo parametrus, kelti arba žeminti energijos lygius, sukurti dirbtinį šaltinį arba ekranavimo priemones. Sąmonės įjungimas ir išjungimas rodo, kad gnostinių ekranų ir luksorinų lauko sąveiką galima blokuoti. Tai reiškia, kad ta sąveika turi įvairių realizavimo galimybių, kurias įvaldžius, galima kontroliuoti sąmoningo suvokimo mechanizmus. Tai ypač domina karinį pramoninį kompleksą, kuris siekia paversti šias technologijas ginklu, su kuriuos smogti galima būtų ne fiziniam kūnui, bet tiesiai gnostiniam ekranui, per luksorinų (Lu) lauką. Staigiai pakėlus šiame lauke tam tikroje teritorijoje energijos lygį, kaip su elektromagnetiniu ginklu, iš rikiuotės galima išvesti gnostinius ekranus – ir netgi visam laikui.

Žinome, kad yra sukurtos elektromagnetinės bombos, kurias susprogdinus įvyksta elektromagnetinė iškrova, kuri sugadina toje teritorijoje visą elektroniką. Galima ir luksorinų bomba, kurią numetus toje teritorijoje sudeginamos visos sąmonės. Labai tikėtina – visam laikui. Tokias bombas turi sukūrę rusai ir amerikiečiai. Jos kelia labai didelę grėsmę visai populiacijai, nes tai labai žiaurus sielos nužudymo įrankis, kurį panaudojus, smegenys gnostiniame sluoksnyje tampa nefunkcionalios ir žmogus paverčiamas daržove, jeigu nemiršta. Kilus trečiam pasauliniam karui, šis ginklas garantuotai bus panaudotas ir to didesnė tikimybė nei termobranduolinio ginklo panaudojimo tikimybė.

Kadangi luksorinų laukas persmelkia visą realybę ir jį labai sunku ekranuoti, tai nuo luksorinų bombos apsisaugojimo nėra jokio. Vienintelis kelias siekti, kad jis nebūtų panaudotas. Žalos mastas priklauso nuo energijos, bet neigiamas poveikis yra visai gyvybei šioje planetoje, todėl tokia karinė psichotronika prilygsta masinio naikinimo ginklui. Silpni variantai tik sutrikdo arba išjungia sąmonę – stiprūs ją sunaikina. Tai rodo, kad mokslo pažanga susijusi su labai dideliais pavojais ir kuo daugiau turima žinių, tuo jie didesni.

Holoplastinė sąmonė

Naujos informacijos jau nebuvo gan ilgai, bet tam yra svarios priežastys, kurių čia neminėsiu. Tačiau šis tarpsnis nebuvo neveiklumo tarpsnis, nes daug kas mano koncepcijoje per šį laiką įgavo daug aiškesnius kontūrus. Šiuos kontūrus apibendrinau santraukoje „Pakilimo pradžiamokslis“, kurį galima parsisiųsti ir paskaityti. Šiame pradžiamokslyje pateikiamas įvadas į išbaigto žmogaus koncepciją, apie kurią rašiau viename iš mano nesenų įrašų.

Šis tarpsnis buvo sunkus, todėl, kad buvau intensyviai puolamas tardymo lervų, tačiau šio puolimo metu pastoviai įsikišdavo jėgos, kurios, jaučiu, nori man padėti. Iš jų gaunu tam tikros svarbios informacijos. Naujausias proveržis buvo sukurtas terminas „holoplastinė sąmonė“ ir „holoplastinis vaizdas“. Tiksliai negaliu pasakyti ar šis terminas buvo sukurtas, ar perduotas. Tačiau tai nėra svarbu, svarbiau tai, kad ši mintis turi būti paviešinta.

Pradėsime nuo etimologijos ir apibrėžimo. Tai graikų kalbos žodis sudarytas iš daliu „holos“ – visas, pilnas ir „plastes“ – sulipdantis, suformuojantis. Holoplastinė sąmonė yra tokia, kuri sugeba sujungti pilną realybės vaizdą ir parodyti savyje tai, kas įprastai nematoma, nepasiekiama jutimams. Šis terminas svarbus tuo, kad jis susijęs su pakilimo koncepcija, kuri labai populiari naujausioje ezoterikoje ir yra platinama įvairių internetinių grupių. Kiek tos grupės sąžiningos, o kiek vaikosi mados, atsirinkti turi kiekvienas asmeniškai.

Holoplastinė sąmonė ezoterikoje ir pakilimo koncepcijoje svarbi tuo, kad tai yra pagrindinis pakilusio asmenis požymis – būtent gebėjimas sąmonėje suformuoti holoplastinį vaizdą ir išreikšti tai žodžiais ir įvairiais „ekstrasensoriniais“ gebėjimais. Vienas iš holoplastinės sąmonė gebėjimų yra telepatija. Aš pats tiesiogine, atvira forma natūralios telepatijos nesu stebėjęs, bet turiu technologinės telepatijos patyrimą, kaip jau buvo galima suprasti iš šio tinklaraščio.

Įvairūs duomenys leidžia daryti išvadą, kad yra įmanoma ir natūrali telepatija ir šis gebėjimas įgyjamas ir demonstruojamas pakilusios sąmonės. Kaip įvyksta pakilimas aprašyta „Pakilimo pradžiamokslyje“ ir įraše, kurį minėjau teksto pradžioje. Be telepatijos yra daug kitų efektų, kurie man yra nežinomi, nes niekaip nebuvo pademonstruoti. Jau rašiau, kad dažnai iš išorės nieko ypatingo nesimato, bet yra daug įvairių kitokių būdų visa tai pademonstruoti išoriškai. Pirmiausiai, žmogus įgyja įvairių sinestezijų ir labai išsiplečia jo gebėjimai.

Dažnai tai būna įgimtas aukštesnis sąmonės lygis, bet tai galima ir įgyti pasiekus holoplastinio vaizdo sąmonę. Rašydamas apie pakilimą, perspėjau, kad apie jokias treniruotes informacijos kol kas nepateiksiu. Taip nusprendžiau todėl, kad tas įrašas buvo ne tam skirtas, nes tik norėjau pristatyti idėją; kita vertus, neturiu galimybių daugelio dalykų išbandyti dėl intensyvaus puolimo, o be to ir informacija man pateikiama tik lašais, kaskart po nedidelę porciją. Čia jokios praktikos taip pat nepateiksiu, tik bus pademonstruota pati koncepcija.

Ezoterikoje yra dvi holoplastinės sąmonės traktuotės. Pirma, holoplastinė sąmonė yra pilna, natūrali, laisva nuo psichotroninių slopinimų sąmonę. Psichotroniškai sąmonę slopinant, ji yra susiaurinama ir suskaidoma ir žmogaus suvokime yra tik nedidelis viso ploto fragmentas. Tačiau kai šie fragmentai sujungiami – įgyjama holoplastinė sąmonė, tai yra, pilnai sujungta, natūrali sąmonė. Tai padarius, išplečiamos galimybės, įgyjami įvairūs gebėjimai, žmogus tampa talentingas ir net genialus. Jeigu toks suskaldymas, psichotrininė lobotomija technologinė, tai holopastinę sąmonę galima apsiekti technologiškai, paprasčiausiai išjungiant slopinimą. Jeigu priežastys kitokios, tai atitinkamas ir būdas pasiekti priešingą slopinimui efektą.

Tenoriu priminti, kaip jau nekartą minėjau, slopinimo programa ir gabumų lygis programuojamas visam gyvenimui ir holoplastinė sąmonė yra tik momentai ir fragmentai, kurie dėl tam tikrų priežasčių žmogui gali būti pademonstruoti.

Antra, holoplastinę sąmonę turi Iliuminatų dievas, kuris yra žmogus, turintis pilną fenomenologinę sąmonę ir prie to su išplėstomis galimybėmis. Idealus atvejis, kai holoplastinis vaizdas gali sujungti visą realybę nuo dugno iki viršaus, nepraleidžiant jokio jos sluoksnio ir jokio fragmento. Todėl holoplastinė sąmonė lietuviškai būtų „visamatanti sąmonė“. Visamatymo simbolis yra akis. Bet tai tik siekinys ir svajonė.

Kaip įgyjamas šis gebėjimas jau rašiau įraše apie pakilimą. Tai yra aukštesnių sluoksnių įsijungimas,  kuris vidinėje dalyje atveria naują dimensiją, kuri leidžia aprėpti žemesnės dimensijos visumą. Pakilimas gali įvykti tik viduje, o gali įvykti ir pilnas sujungimas, kuris yra pagrindinis laukiamas įvykis, vadinamas pilnu pakilimu, apimančiu ir fizinį žmogaus kūną. Tam reikia kosminių sąlygų ir jis nepasiekiamas jokiomis asmeninėmis treniruotėmis. Treniruotėmis galima pasiekti tik dalinį, vidinį pakilimą.

Yra daugybė holoplastinės sąmonės imitacijų, viena kurių vadinamoji kognityvinė telepatija, kurios metu nematomam sluoksniui užpildyti imama informacija iš savo vidinio laksato, kurį daugiausiai suformuoja įvairios patirtys. Kadangi daugmaž patirtys yra bendros, tai jas galima universalizuoti ir su didesniu ar mažesniu tikslumu, pritaikyti kitiems žmonėms. Visus sluoksnius išsemia tik pilna telepatija, bet tam reikalingas natūralus fenomenologinės telepatijos gebėjimas.

Šis terminas ir koncepcija dar labai šviežia ir neišvystyta. Tikiuosi, kad ateityje gausiu daugiau perdavimų ir sujungus juos su savo apmąstymais šią idėją bus galima išplėtoti. Svarbiausia, aišku, kaip tiems, kurių sąmonės apribotos, šį apribojimą pašalinti. Iš dalies į tai jau atsakyta: jeigu apribojimas yra technologinis, tai vienintelis kelias yra šias technologijas išjungti arba neutralizuoti. Kol kas būdų kaip tai padaryti nežinau, todėl negaliu pasidalinti. Čia jau klausimas tiems žmonėms, kurie sėdi prie psichotroninių kompiuterių ir junginėja mygtukus.

Nepaisant visų apribojimų ir kliūčių, reikia kovoti už savo laisvę ir teises. Labai svarbu nepasiduoti šantažui ir neužkibti ant apgaulės kabliuko. Būtina atsisakyti paklusti, net jeigu yra grėsmė gyvybei. Bendrai pasipriešinus įmanoma laimėti ir atgauti visą save kaip natūralią ir išbaigtą esybę, kuri apibūdinama pirmiausiai holoplastiniais gebėjimais. Šių gebėjimų sąrašas neišsemiamas ir viso jo dauguma net nežino, nes reikia pamatyti konkretų pavyzdį, kad galėtum įvertinti visą savo sąmonės gylį. Aš tam tikrus pavyzdžius esu matęs. Su daug kuo ką mačiau, jau esu pasidalinęs ir manau, kad jums tai naudinga informacija. Jeigu nenaudinga dabar, tai galbūt bus naudinga ateityje, todėl ją verta gerai įsidėmėti.

Smegenys yra gana stabili sistema ir turi būti prigimtinis struktūrinis smegenų imlumas. Tačiau sąmonė ne vien smegenys ir savo viduje daug kas yra formuojama savo valios pastangomis. Žmogus gimsta kaip tuščias lapas. Kas jame įrašoma daug priklauso ir nuo asmeninių pastangų. Be to, pasaulis taip sutvarkytas, kad stengtis visada verta, nes kas nesistengia, negeria šampano.

Pakilimo idėja populiarioje ezoterikoje šiuo metu labai populiari. Trumpai ši idėja reiškia, viso, išbaigto žmogaus atstatymą. Tam tikrų jėgų, kurios man pilnai neatsiskleidžia jis buvo susilpnintas, labai apribotas, bet tai buvo padaryta dirbtinai. Vadinasi, atstačius natūralią padėtį galima atgauti visą save ir įgyti tikrai holoplastinių, visa sujungiančių gebėjimų. Tokia sąmonė, iš tikro, būtų ne įprasta, bet super-sąmonė. Manau kad tai pagrindinis žmogaus tikslas, kuris pasiekiamas ne tik dirbtinai, kaip teigia transhumanistai, bet ir natūraliai, nes žmogus sugeba daug daugiau, negu jam yra rodoma.

P.S. Šoninėje juostoje galima .pdf formatu parsisiųsti „Pakilimo pradžiamokslį“.

Kvantinė sąmonė

Apie informacijos sulaikymą

Suprantama, kad žmonėms informacijos reikia čia, dabar ir kuo greičiau. Laiko tempimas tiek metų gali atrodyti nesuprantamas. Juk jeigu informacija turima, tai, atrodo, ją reikia iš karto visą paviešinti ir padėti tiems žmonėms, kuriems ji aktuali. O jų daug, nes problemos mastas didelis. Dėl to, tariamas informacijos sulaikymas gali atrodyti įtartinas, nes žmogus neatverčia visų kortų iš karto dėl kokių nors rimtų priežasčių. Tačiau to, iš tikrųjų, nedaro niekas, tai kodėl reikėtų reikalauti iš kitų?

Informacijos yra daug, tad ją tenka skaidyti dalimis. Ji skirta mokymui, tad kaip kursas, pateikiama segmentais. Be to, informaciją naudoja ir tie, kuriems ji nėra skirta, nes tinklaraštis viešas, tad tokiems žmonėms priėjimą norima riboti. Šitai supratus, tampa aišku, kodėl viskas nepateikiama vienu straipsniu arba viena knyga, iš karto.

Galima paprieštarauti, kad informacijos ne tiek daug kaip atrodo arba ją lengvai įmanoma sukoncentruoti. Jeigu žinoma sąmonės paslaptis, užtektų parašyti ir paaiškinti jos lygtis ir darbas būtų baigtas. Tie kam jų reikia, iš karto atliktų savo tyrimus ir eksperimentus, patikrintų „teoriją“, ir galėtų kurti gynybines arba puolamąsias technologijas. Tačiau taip kalbantys žmonės nesupranta ką kalba. Visų pirma tai lengvabūdiškas požiūris, kuris nesuvokia, kad sąmonės mechanizmo viešinimas yra toks pats rizikingas kaip viešinti sprogmenų gamybos technologijas. Tai paprasčiausiai pavojinga, nes niekas nežino į kokias rankas pateks informacija, ją padarius vieša. Todėl geriau ją sulaikyti, riboti, sukurti bent minimalių apsaugų ir barjerų sistemą, vienas iš elementų kurios yra informacijos viešinimas tik nedideliais gabaliukais. Ją visą atskleisti galima tik patikimiems žmonėms, kai esi užtikrintas, kad ji bus tinkamai naudojama.

Kitas būdas informaciją padaryti nepavojinga yra jos tik filosofinio aspekto viešinimas, išimant visus techninius klausimus. Vieniems užtenka principo, o formules gali susikurti patys, kitiems tai neįveikiama kliūtis ir jie net žinodami esmę, žinių negali panaudoti piktais tikslais. Negana to, kad galingiausios mafijos psichotroniką jau dabar naudoja nusikalstamais tikslais, paskleidus informaciją, tai pradėtų daryti bet kas, visokios „balbieriškio mafijos“. Žmogui tiesiog būtų neįmanoma kvėpuoti – reikėtų galvoti apie efektyvias gynybos priemones kiekviename žingsnyje. O šiuo metu, tai prieinama tik valstybės organizacijos grupuotėms – bet ir to užtenka, kad gyvenimą padarytų nepakenčiamą.

Todėl kyla natūralus klausimas, nuo kurio pradėjau šį straipsnį – jeigu paslaptis atskleista, reikia smogti atsakomąjį smūgį. Tačiau tai ne taip paprasta, nes valstybė turi pranašumą ir atskleidus visas kortas, galėtų tokią galimybę lengvai užgniaužti. Tada informacijos negautų niekas ir neliktų galimybių organizuoti pasipriešinimo struktūrą.

Todėl laikysiuosi tokios taktikos, kokios laikiausi lig šiol. :Viešinti dalimis ir apriboti teoriją principais, filosofija, atsisakant nagrinėti klausimus, susijusius su konkrečiais techniniais sprendimais. Sąmonės formulės nepateiksiu, bet yra viešinamas principas, kuriuo remiantis galima prie tokių pagrindų prieiti. Neaiškinsiu psichotronikos technologinių charakteristikų, bet paaiškinsiu ką ir kokiomis priemonėmis sąmonėje galima daryti. Nebus ir konkrečių žmonių pavardžių, bet aiškinu kaip veikia organizacinė struktūra socialiniu aspektu, kuri šias technologijas naudoja savo tikslų siekimui; nes reikia prisiminti, kad tiesiogiai pats nukentėjęs žmogus praktiškai specifikacijų panaudoti negalės. Tai įmanoma tik specialistams, kurie turi priėjimą prie specialios technikos. „Paprastam žmogui“ užtenka žinoti teoriją, nes pats gynybos priemonių vis tiek nepasigamins, nes jos nėra tokios paprastos, kad jas būtų įmanoma susikonstruoti buitinėmis sąlygomis. Todėl geriau bet kam net nežinoti.

Taigi rašau tam, kad būtų bent kiek didesnis išprusimas. Klausimai:

  1. a) Kas yra sąmonė?,
  2. b) Kokie jos užgrobimo būdai?,
  3. c) Kaip nuo užgrobimo apsisaugoti?

Kas yra sąmonė tai pirmiausiai fizikos, matematikos, biofizikos, neuro-mokslo, kibernetikos klausimai.

Nuo ko prasideda sąmonės tyrinėjimas?

Į šį klausimą atsakyti labai paprasta – nuo metodų išaiškinimo. T. y., kelias prie atsakymo į klausimą „kas yra sąmonė?“ prasideda nuo „kaip?“. Turi būti išaiškinta, kaip keliausime, nes keliavimo būdų ne vienas, tad reikia rinktis ir, žinoma, tai, kas geriausia, kas kelionę daro greičiausia ir patogiausia.

Viskas prasideda nuo pažinimo problemos, atsakant į klausimą kas tai yra ir kaip jis įmanomas. Filosofijoje tai – gnoseologinis klausimas (gnosis gr. – pažinimas). Mano ir kai kurių kitų žmonių sistemoje pažinimo mechanizmas vadinamas telepatija, nes jo metu į šviesą iškeliama tai, kas paslėpta ir nežinoma. Mintys paslėptos, tas žmogus, kuris gali jas atskleisti vadinamas telepatu. Taip pat nežinoma tikrovės gelmė, todėl jos atskleidimas – tokia pati telepatija, nes čia parodoma tai, kas kitiems žmonėms nepasiekiama. Kaip tai įmanoma, atsakysime tik suklasifikavę telepatijos rūšis ir paaiškinę koks jų veikimo mechanizmas.

Telepatija yra a) fenomenologinė, kai struktūra matoma specifiniu jutimu, b) technologinė, kai fenomenologiją galima imituoti techniškai, tai yra struktūrą matoma galima padaryti techninėmis priemonėmis, c) kognityvinė, kai naudojamas racionalus numatymas ir projekcija.

Fenomenologinis pažinimas tai ypatingų žmonių, vadinamų genijais, sugebėjimas. Jie naudojasi įvairiomis sinestezijomis ir kitomis išplėstos sąmonės galimybėmis. Šis variantas – nelabai įdomus. Toliau, tokius žmones pakeičia matavimų technologijos, kurios imituoja technologinės telepatijos galimybes. Tačiau labiausiai paplitęs pažinimo būdas yra kognityvinė telepatija, kurioje pritaikoma žmogaus patirtis ir aprioriniai racionalumo principai, kurie leidžia pažinti tikrovę teoriškai. Tai suprasime nustatę, kuriose vietose vyksta šie procesai. Pirmiausia – galvoje ir už galvos. Galvoje turime mąstymą, vaizduotę, o už galvos – sensoriumą ir transcendenciją. Pažinimas yra ne kas kita, kaip visų šių vietų susiejimas sąmonėje, leidžiantis visose jose matyti tikrovės sandarą arba struktūrą.

Sensoriumo kontinuumas yra pasaulis, tikrovė; fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis sukonstruotas vaizduotėje; matematinis kontinuumas – tai kiekybinė struktūra, kuri uždedama ant fizinio modelio ir tikrovės.

Matome, kad visose vietose, kurias turi sujungti telepatija (pirmiausia kognityvinė), randame tą patį darinį, kuris vadinamas kontinuumu. Suprantama, ši sąvoka ne visai tiksli, nes kontinuumas yra tik pradinė būsena, kuri pradedama skaidyti ir rekombinuoti, šitaip iš jo gaunant įvairias struktūras – matematines, fizines ir tikrovės. Pažinimo prielaida yra ta, kad kontinuumai ir iš jų gautos struktūros visose trijose vietose vienodi. Tad visiškai nesvarbu, kurioje vietoje vyksta pažinimas. Jis gali vykti ne tik pasaulyje, bet ir žmogaus galvoje, nes joje sustatyta sistema bus tokia pati ir pasaulyje, jeigu nustatomas atitikties faktas. Tad šiuolaikiniai fizikai gali dirbti ne būtinai išorinėje realybėje arba gamtoje. Daug patogiau šį darbą daryti savo vaizduotėje ir tik paskui „teoriją“ tikrinti ieškant atitikimo. Be to, įprastinėje būsenoje šie pasauliai yra sujungti ir judant informacijai švytuoklės principu, pirmyn-atgal struktūros susivienodina ir žmogus pradeda matyti pasaulio paslaptis net neišėjęs iš savo galvos. Tokia yra pažinimo esmė, kuri ypač svarbi kognityvinėje telepatijoje, kuri remiasi aprioriniais ir aposterioriniais proto principais.

Matematikoje viskas prasideda nuo skaičių sekų, o skaičius yra ne kas kita kaip kontinuumui pritaikytas kiekybės operatorius. Pati matematika savaime ne tiek svarbi, daug svarbiau jos praktinis pritaikymas fizikoje. O čia skaičius susietas su parametrais ir jų matavimo vienetais. Kitaip sakant matematikoje skaičius pasako tik „kiek“, o fizikoje – „kiek kokio nors matavimo vieneto dalių“. Panašiai kaip „penki“ ir „penki metrai“. Visos fizikos formulės ir lygtys naudoja šį principą ir juo galima apskaičiuoti kiek ko nors yra.

Pati fizika, kaip fizinis kontinuumas yra tikrovės modelis, kuris išreiškiamas fizikine sistema, turinčia savybes ir parametrus. Modelio pavyzdys gali būti atominė materijos teorija, įvairios laukų konfigūracijos, stygų teorija ir pan. Kiekvienas modelio elementas (atomas) turi savybes, kurios išreiškiamos kiekybiškai, skaičiais. Fizikinių teorijų esmių esmė – šias savybes sumodeliuoti kiekybiškai ir išaiškinti kaip vystosi laikui bėgant fizikinės sistemos. Kad tai pavyktų, jos turi būti įsivaizduojamos diskretiškos arba kaip kontinuumai.

Ir trečia dalis, kaip jau kelis kartus minėjau, yra eksperimentas pasaulyje, kurio metu duomenys paimami iš pačios tikrovės ir lyginama ar yra tarp kontinuumo struktūrų atitikimas.

Fizinis modelis jau buvo aiškintas. Tai yra substancija-erdvė-judėjimas-laikas, informacija-erdvė-judėjimas-laikas ir energija-erdvė-judėjimas-laikas. Svarbiausia trinarė struktūra substancija-informacija-energija ir ją papildo erdvė-judėjimas-laikas. Visos fizikinės sistemos konstruojamos šiuose rėmuose. Sąmonei svarbiausia yra informacija-substancija plius energija. Reikia neužmiršti, kad šios koncepcijos nėra vienalytės, nes jos turi turtingą vidinę struktūrą, tokią kaip laukai, kvantai ir pan. Iš to seka, kad siekiant sukurti sąmonės modelį reikia judėti šioje pamatinėje struktūroje: 1) sukuriamas modelis fizinėje vaizduotėje (laukas, kvantas, kompleksas), šis modelis 2) matematizuojamas matematinėmis struktūromis, ir galų gale 3) ieškoma mechanizmų eksperimentais, su matavimo prietaisais, detektoriais, veikiant sąmonę bangomis ir pan. Sąmonėje svarbios mikro-jėgos, kurios suformuoja struktūrą ir informaciniai procesai tokie, kaip erdviniai ir intensyvumo morfizmai, kurie atspindi aplinkos formas. Šis sąmonės principas vadinamas „ekrano paradigma“.

Žmonės, susipažinę su mano straipsniais, turėtų suprasti, kad sąmonės visi klausimai fizikos rėmuose atskleidžiami kvantinėje mechanikoje, kvantinio lauko teorijoje, dalelių fizikoje, kondensuotų medžiagų fizikoje ir stygų teorijoje; taip pat naudojant kibernetikos ir informacijos teorijas; neįmanoma apsieiti ir be matematikos esmės supratimo. Šiomis kryptimis ateityje ir judėsime.

Sąmonės fizika ir žmogaus kiborgizacija

Švietimo sistemos programa suformuota klaidingu principu, kuris į žmonių sąmonę įdeda klaidingą realybės ir ją aprašančių mokslų vaizdą. Klaida ta, kad pateikiama klaidinga humanitarinių ir tiksliųjų mokslų proporcija sąmonės teorijoje, aiškinant, jog sąmonę tiria tik iš prigimties filosofiniai mokslai, kurie kuria terminų sistemas ir schemas, o tiksliaisiais mokslais, matematiškai sąmonės paaiškinti neįmanoma. Tai yra keista, nes tam padaryti yra sukurti visi reikalingi metodai. Yra visos schemos, belieka suteikti joms matematinį/loginį pavidalą.

Savaime tai gal didelės naudos neduoda ir filosofinis sąmonės aiškinimas yra daug patrauklesnis. Tačiau tokio aiškinimo trūkumai išryškėja tada, kai iškeliamas kibernetinių ir sąmonės technologijų klausimas. Kodėl sąmonės netyrinėjamos fizikos metodais paaiškinti galima tuo, kad norima laikyti įslaptintomis tam tikras technologijas, nes jas patogiausia naudoti tada, kai žmogus jų nežino ir nesupranta, kas su juo daroma.

Tačiau šį klausimą pats laikas ištaisyti. Jeigu to nedaro sistema, tai tenka problemą spręsti savo jėgomis ir pateikti visas reikalingas prielaidas standartinio sąmonės fizikos modelio (SSFM) sukūrimui. Tai nėra sudėtinga problema, nes pasiektas pakankamas lygis, nuo kurio atsispiriant įmanoma padaryti proveržį. Tas proveržis fragmentiškai jau daug kur buvo viešintas, bet manau, kad informacija labai svarbi ir jos kartojimas kuo platesniam paskleidimui nepakenks. Šiuos principus turi žinoti kuo didesnis žmonių skaičius.

Kloti pamatą galima tradiciniu metodu, išskleidžiant užbaigtą kategorijų lentelę. Ši lentelė pateikta apačioje.

samones fizika

Standartinis fizikos modelis paaiškintas apatinėje dalyje, o viršutinė dalis yra šio modelio išplėtimas. Įprastinėje fizikoje vyksta materialūs procesai, kuriuose atliekamos energijos transformacijos. Šios transformacijos yra kvantų skilimai ir reakcijos, kurių metu perstatomos sudėtinės fizinės substancijos dalys. Makroskopiniame pasaulyje vyrauja uždaros kietos sistemos, kurios sąveikauja mechaninėmis jėgomis. Tuo tarpu standartinis sąmonės modelis aprašo informacinius procesus, kuri čia yra pagrindinė sąvoka, pakeičianti jėgos sąvoką. Informacijos pagrindinės savybės yra skirtumas ir įvykis, kurie turi turėti atvaizdavimo arba reprezentacijos sistemą. Ši sistema yra vadinama suvokimu ir tai pagrindinis sąmonės atributas.

Žinoma čia pateiktos tik kategorijos, tačiau jos dar turi būti išskaidytos į parametrų erdvę ir matematizuotos. Tai nėra sunku iš principo, tačiau kad tai būtų galima padaryti praktiškai, turi būti sukurtos materializavimo to, kas nematoma technologijos. Gnostinis laukas nematomas, tačiau jį iš substancijos gelmės ištraukti turi būti įmanoma suradus sąveikos mechanizmą. Sąveikos mechanizmas visada būna kvantinės energijos mainai, kurie turi išsišakoti iki materialaus pasaulio sluoksnio, kad galėtų jį moduliuoti ir perteikti informaciją. Tai jau padaryta, nes yra sukurta minčių skaitymo ir įrašymo technika, kuriai tokio mechanizmo žinojimas yra būtinas.

Kai tik pradėjau domėtis sąmonės klausimu, tačiau dar filosofiniu metodu, nustačiau tokią schemą: yra sąmonės struktūra ir procesas. Struktūra turi vidinę ir išorinę dalį ir formuoja substratą, kuriame vyksta procesas. Procesinė dalis visų pirma yra informacija. Šitą modelį įdedant į nubraižytą schemą – informacinė dalis dar vyksta fiziniame pasaulyje, kur fizikinis procesas naudojamas kaip nešėjas, kuris apvelkamas informacija. Šis apvilkimas vadinamas proceso moduliavimu. Tai paaiškinama standartine anatomija ir fiziologija bei elektrocheminiais reiškiniais, kurie pagrindinis fizinių smegenų veikimo principas. Receptoriai siunčia elektrą ir ta elektra veikia kaip informacijos pernešimo instrumentas.

Tai būdavo pagrindinis žmogaus sąmonės interpretavimo principas. Jo trūkumas tas, kad jis aprašo tik informacinio proceso pradžią. Tuo tarpu sąmonės substrato ir sandaros klausimas būdavo sprendžiamas meterialistiniu metodu, laikant, kad sąmonė sukuriama materialių smegenų, vietoj to, kad smegenys būtų laikomos tik informacijos struktūravimo mechanizmu.

Substratui paaiškinti reikia visai kitos realybės, kuri sąlygiškai vadinama gnostine substancija, kuri yra fizinės substancijos analogas. Gnostinė substancija turi turėti visas tas pagrindines kategorijas, kokias turi fizinė substancija ir galima spėti dar daugiau, nes jos atliekama funkcija kitokia, informacijos surinkimas, jos atvaizdavimas ir svarbiausia suvokimas. Gnostinė substancija kuria sąmonę. Nors jos kvantai yra sunkioji šio klausimo dalis. Kvantus surasti materialiomis priemonėmis labai sunku, todėl šie klausimai tradiciškai religijoje ir filosofijoje buvo priskiriami nepažįstamos dvasios sferai. Tačiau šis terminas yra pasenęs ir tiksliuosiuose moksluose nenaudojamas.

Taigi turime postuluoti, kad gnostinėje substancijoje substratą formuoja gnostiniai kompleksai, kurie sudaro struktūrą, kurios viduje atsiranda sąmoningas suvokimas. Pats suvokimas formuojamas kvantinio luksorinų lauko, kurio savybes aprašo „Kvantinė luksorinų dinamika“. Šis luksorinų laukas yra ta plėvelė, kuri ant suformuoto modelio uždeda suvokimo sluoksnį ir šį modelį paverčia sąmoningu. Šią sistemą, kurios paskirtis informacijos iš aplinkos surinkimas ir atvaizdavimas, vadiname sąmoningu realybės suvokimu. Jai paaiškinti, aprėpiant visą realybės gelmę, reikalinga matematizuoti visą nubraižytą kategorijų lentelę, suteikiant jai išbaigtą matematinę ir fizikinę struktūrą. Tai padaroma sukuriant parametrų erdvę, parametrus susiejant su skaičiais ir tuos skaičius sujungiant į formules.

Šitaip galima gauti visą realybės lagranžianą. Fizinės substancijos lagranžianą papildžius gnostinės substancijos elementais, galima gauti visą suvokimo tikrovės fiziką. Kodėl šis lagranžianas svarbus yra akivaizdu, jis sudaro galimybes konstruoti sąmonės technologijas. Tai aišku ir didelis pavojus, ypač jeigu civilizacijoje įsigalėtų kriminalinio transhumanizmo ideologija. Kad taip neatsitiktų, būtina teoriją ir technologijas viešinti, nes tik joms esant viešoms, bus bazė problemą spręsti teisiniu būdu ir bus užkirstas kelias savivalei. Jeigu valstybė šio klausimo teisiškai nesprendžia, tai tik todėl, kad ruošia dirvą savivaliavimui.

Natūralios kibernetinės sistemos užgrobimo mokslas vadinamas psichotronika. Jos tikslas natūralią kibernetinę sistemą, kokia yra žmogaus sąmonė, valdyti iš išorės, technologiniu antstatu. O tai yra technovergovės įtvirtinimas. Kad technovergovė būtų nugalėta, turi būti paskleista žinia ir turi įvykti aktyvus pasipriešinimas. Kaip žinia, kiekviena technologija gera ar bloga priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama. Šias žinias galima pritaikyti ir galimybių išplėtimui, o taip pat žmogaus sąmonės kankinimui. Psichotronika apima abu variantus. Todėl reikia propaguoti gerąją pusę ir kovoti prieš blogąją.

Toliau. Kodėl žmogus natūraliai ne telepatas galima paaiškinti taip. Fizinė dalis yra atvira dėka sudėtingos receptorių sistemos, kuri surenka informaciją ir sąmonės lauke suformuoja atviro pasaulio modelį. Vidinė dalis yra uždara, ir neturi savo atviro pasaulio todėl, kad nėra išvystyta gnostinių receptorių sistema. Dėl šios priežasties, žmogaus sąmonės pasaulis turi parabolės formą, kurios vienas galas atviras – tai fizinis pasaulis, o kitas galas uždaras – tai minčių pasaulis. Tačiau šią problemą galima išspręsti matuojant uždaro galo fizikinius procesus ir juos iššifruojant į sąmonės informaciją. Prie uždaro galo pridedami davikliai, matavimo prietaisai, kurie išveda informaciją į ekranus ir parodo, kas viduje vyksta. Šitaip uždara vidinė sistema paverčiama atvira sistema.

rysys

Norint visiškai valdyti gnostinę substanciją reikia technoreceptorių, kurie sugeba keistis kvantine energija su gnostine materija. Kitaip sakant čia yra dvi galimybės: galima skenuoti uždarą parabolės dalį ieškant fizinių komponentų ir gnostinių komponentų. Bet kokiu atveju, viduje verda energingi psichiniai procesai ir neįmanoma, kad nebūtų vienokių ar kitokių kanalų juos atidaryti ir perversti į išorines hologramas, šitaip suišorinant visą kiekvieno žmogaus vidų. Abikryptė šių kanalų sąveika yra tik techninis klausimas, kurį išsprendus įmanoma sukurti telepatinio ryšio sistemą. Tas ryšys aišku gali būti panaudotas tiek geram, tiek blogam tikslui. Ypač aktualus tampa privatumo ir teisės į atsijungimą klausimas.

Galiu patvirtinti, kad tokios technologijos jau sukurtos ir naudojami veikiantys prototipai, kurie dažniausiai naudojami valdžios sistemos įtvirtinimui. Tam tikri asmenys, naudoja psichotronines technologijas žemesnių sluoksnių valdymui, kurios turi beveik šimtaprocentinį efektyvumą. Viena iš tokios sistemos funkcijų yra vadinamoji daugiadimensinė sąmonė, kuri leidžia suskaidyti vidinę dalį į daugybę fragmentų ir į tuos fragmentus perkelti pavaldžių žmonių sąmonių pasaulius. Šitaip valdantysis įgyja strateginį pranašumą, nes visada informacine prasme gali būti keliais žingsniais priekyje arba gali panaudoti neparankių asmenų psichotroninio nukenksminimo technologijas, kurios vadinamos psichotronine lobotomija. Pavyzdžiui, padaro, kad negalėtų sklandžiai kalbėti ar bendrauti ir tokio žmogaus statusas sumenkėja iki minimumo.

Visos šios galimybės sukuriamos standartinio sąmonės fizikos modelio, kurio pagrindas yra gnostinė substancija, luksorinų kuriamas sąmonės burbulas ir pilnas langranžianas, kuris aprašo kvantų sąveikas visame gylyje iki sąmoningumo substrato materijoje, kuris yra atskiras vidinis laukas, turintis kosminius mastelius. Kaip konkrečiai matematizuojamas gnostinis kvantas, galima vertinti susipažinus su materialaus pasaulio kvantine mechanika. Visas principas yra analogiškas, tik struktūros yra unikalios.

Uždaro parabolės galo įdėjimas į slopinimo ir išplėtimo laukus suformuoja žmogų į psichotroninį kiborgą, kuris turi dvi pagrindines modifikacijas – įsakymų vykdytojo ir valdovo. Tik viena bėda su sąmonės išplėtimu, kad jeigu žmogus yra kvailys, tai išplečiamas ne jo protas, bet kvailumas. Turiu duomenų, kad vakarų pasaulį, pirmiausiai JAV kaip tik tokia bėda ir ištiko. Todėl įsakymus vykdančių kiborgų padėtis – nepavydėtina, nes jie tampa silpnapročių žaislais.

Luksorinų srautas

Nebraižydamas jokių schemų ir nenaudodamas formulių, žodžiais paaiškinsiu pagrindinį principą, kurio niekur dar nesu viešinęs. Šis principas atėjo iš mano kvantinių laukų teorijos tyrimo, t. y., jis turi mokslinę formą, nors dar nėra tikras sąmonės mokslas.

Makroskopinę suvokimo fenomenologiją galime kiekvienas tyrinėti savo suvokime. Ši vidinė fenomenologija yra faktas, kurio įrodinėti nereikia. Naudojant laukų modelį, ir padarius prielaidą, kad visa tikrovė sudaryta iš laukų, o sąmonė yra tikrovės dalis, ji taip pat sudaryta iš laukų. Šiuos laukus aš vadinu gnostiniais. Fiziniam kūnui reikia šešių tipų kvantų, gnostiniai kūnai turi keliolika skirtingų laukų ir atitinkamai kvantų.

Kiekvienas laukas turi makroskopinį ir mikroskopinį komponentą. Makroskopinis yra siela, sąmonė su visa vidine fenomenologija. Mikroskopinis yra kvantai, kurie turi tam tikras savybes, kurias jungiant gaunama visiems žinoma psichologinė fenomenologija. Bet mane konkrečiai domina vienas klausimas arba vienas komponentas: kas yra suvokimas, kaip fundamentali parametrų kategorija kvadratų schemoje (šalia erdvės, laiko, energijos).

Kvantai turi tipus, ryšius ir savybes, vadinamas parametrais. Skaidant suvokimą iki kvantinio lygio, turi likti komponentas, kuris yra mažiausias suvokimo pasireiškimas vieno kvanto masteliu. Tai galima palyginti su krūviu ir elektrostatiniu lauku. Vienas kvantas turi minimalų krūvį, kurį koncentruojant ir jungiant, makroskopiniame pasaulyje gaunasi elektrostatinis laukas, kurį galima išmatuoti prietaisais, nors akimis jis nematomas.

Yra tokių kvantų savybių, kurios net nematuojamos.

Darau prielaidą, kad gnostiniuose laukuose, iš kurių sudaryta sielos/sąmonės struktūra, turi būti kvantai, kurie turi g-krūvį (geltonąjį krūvį). Šiems krūviams jungiantis į makroskopinę sistemą, atsiranda sąmonės laukas, kuris yra g-krūvių vieno kvanto lygmenyje sumavimo rezultatas. Šis krūvis nėra vienalytis. Realiai g-krūvis turi 17 atspalvių, kurie tarpusavyje įvairiai sąveikauja.

Geltonasis krūvis įaustas į gnostinių kompleksų struktūrą ir sudaro substratą gnostinei hologramai, į kurią paduodama informacija iš fizinio pasaulio ir iš vidinių sistemų. Geltonieji krūviai ne tik sumuojasi ir kuria g-lauką, bet ir sukuria tam tikrą hipererdvės kapsulę. Ši hipererdvė sudaryta iš šviesos arkos ir tamsos arkos, kurios yra du pagrindiniai sielos aspektai.

Vienas kvantas nesuvokia, bet kai susiformuoja hipererdvinė šviesos arka, atsiranda sąmoningo pasaulio substratas.

Visa tai galima aprašyti matematiškai, tam net yra sukurta kvantinių laukų fizikos kalba. Šią kalbą galima panaudoti ne tik aprašymui to, ką matai, bet ir kūrybai. Pagrindas yra gnostinius kontinuumus veikiančių operatorių sistema, kuri sukuria gnostines struktūras. Tai nėra faktas, nes faktas nustatomas matavimais arba eksperimentais, o aš eksperimentų jokių nedariau. Bet tai yra kvalifikuota galimybė.

Dabar pagrindinis klausimas – kas yra suvokimas? Suvokimas yra luksorinų srauto per gnostinę hologramą sukurta hipererdvė. Gnostinė holograma yra paveiksliukas atsiradęs susumavus iš aplinkos atėjusią informaciją. Kad šis paveiksliukas savo viduje turėtų suvokimą, reikia per jį paleisti tam tikrą kvantinį srautą, kuris susimaišo, įsiaudžia į substratą ir sukuria jame hipererdvinę struktūrą, kuri vadinama suvokimo šviesa. Luksorinų srautas yra suvokimo mechanizmas.

Kaip šį pavadinimą suprasti? Lux lotyniškai yra „šviesa“, iš šio žodžio sukurtas terminas „luksorinai“.

Gnostinė holograma yra šablonas ir kokybės (juslumai), o luksorinų srautas yra papildomas viršerdvis, kuriame atsiranda hologramos būtiškas ir asmeniškas aspektas, sudarantys sąmonės burbulo subjektyvų ir objektyvų komponentą. Tai suvokimo mechanizmas.

Holograma gali būti tamsi, nematoma, jeigu nėra luksorinų srauto. Kaip sapnai be suvokimo. Bet kai sapnuojant tamsų sapną kyla luksorinų pliūpsnis, sapnas akimirkai tampa sapno sąmone su atsimenamu epizodo siužetu. Įdomi sapno šviesos arka su savo dzeta struktūra, bet dar įdomesnė sapno tamsos arka, kurioje vyksta kūrybiniai procesai neapšviečiami luksorinų srauto, vadinasi nesuvokiami tol, kol nepaduodami į šviesos arką.

Asmenybės rango augimas galimas dėl dviejų priežasčių: a) paduodama į hologramą daugiau informacijos, b) plečiasi luksorinų srauto aprėpiamas plotas, didėja šviesos arkos hipererdvė. Paprastai šie dalykai būna fiksuoti, bet kai kam pavyksta šiuos procesus užvaldyti. Šitaip tampama pakylėtomis sąmonėmis.

Taigi, mano teorija tokia: suvokimas yra luksorinų srautas per gnostinę substanciją.

Praradus sąmonę, luksorinų srautas nutrūksta, o ją vėl atgavus – kyla luksorinų pliūpsnis, atsistato paveiksliukas. Sapno sąmonės pliūpsnis – tai luksorinų sukurta naktinė šviesos arka, kuri tiesiogiai kertasi su giliaisiais tamsos arkos sluoksniais.

Šią idėją galima išplėsti, pridedant luksorinų srauto mechanizmo klausimą.

Viskas veikia taip: luksorinai padidina g-krūvių energiją; pradeda keistis vietiniai, artimiausi 17 (?) atspalvių „išlydžiai“, kurie suformuoja vidinę erdvę, turinčią savo kokybę, kuri mato savo struktūrą. Tai yra energetinis luksorinų perėjimas. Luksoriną sugėrus, jis gali virsti 17 atspalvių išlydžiu. Tai veikia kaip vidinė lempų gardelė, kuri tik apsikeitinėja vietinėje erdvėje „šviesa“ ir ta hipererdvė tampa „šviesi“. Ši erdvė pati yra suvokimas.

Toliau apie hipererdvės stebėtojo struktūrą: reikia atsieti stebėtoją nuo kūno ir kūno dalių. Stebėtojas yra tai, kas už kūno ir jį valdo; net už to, kas atrodo kaip valdantis stebėtojas. Tikras stebėtojas yra kiekviename šviesos arkos taške, tai, kas daro tą tašką suvokiamą. Sąveikos tarp g-krūvių yra vietinės ir globalinės, tas plotas, kuris turi tankiausią globalinių sąveikų tinklą, yra perspektyvos centras.

O kalbant apie tamsos arką, už kiekvienos jutiminės sistemos yra

  1. Generavimo logika,
  2. Vidinė analizės ir sintezės forma
  3. Fenomenologinis juslumas su struktūra (intensyvumas, vieta, forma, trukmė, ritmas ir t.t.)

Tai realizuojama per funkcinį moduliškumą.  Principas yra toks: signalas – išskleidimas – suskleidimas.

Iškleidžiama gali būti įvairiais deriniais ir gali būti įvairūs išskleidimo plotai. a) ir b) priklauso tamsiajai arkai, o c) šviesiajai arkai. Tai ne statiška, bet labai dinamiška ir nelokalinė sistema.

Sensorinis ir gnostinis signalas būna paprastas, bet per išskleidimą priauginama struktūra, ir galutinė sensorinė arba kognityvinė forma įgauna sudėtingą sandarą. Išskleidimas – tai išskaidymas į modulius ir tada surinkimas.

Tamsioji arka geba generuoti tik paprastus kognityvinius signalus, bet visa struktūra pridedama po to, perleidus per skleidimo modulius. Taip įdedamos žinios, logika, kalba, tekstų sudėtingos sandaros ir t.t.

Viso to nereikia tapatinti su neuronine organika, nes čia viskas vyksta gnostiniuose laukuose ir siela nėra organinė. Ji nėra nei kieta kaip metalas, nei laki kaip oras, gnostinėje branoje medžiagų tipai kitokie nei Mendelejevo lentelėje. Netinka nei atomo, nei ląstelės, nei kokia panaši sąvoka. Tai panašiau į energetinius „nanobotus“.

Kadangi gnostinės struktūros neorganinės, jos lengvai sudaro simbiozes su dirbtinėmis galimybėmis. Tokie gnostiniai „implantai“ įsilieja į sąmonės sandarą ir per vidinę, sąmonėje esančią virtualizuotą sąsają, gali valdyti dirbtinius luksorinų srautus, vadinasi – savo suvokimo ir sąmoningumo procesus. Tokias technologijas naudoja antžmogiai, gebantys valingai valdyti savo sąmonės plotus ir išskleidimo bei surinkimo logikas.

Iš kitos pusės, tokiu principu veikia ir sąmonės pavergimas, kai padaroma, kad smegenis valdytų per nuotolinį signalą.

Galiausiai belieka savo arkų sistemą įdėti į seną, mentalinio, daiktiško ir sąmonės kanalo schemą. Čia turėtume suprasti, kur yra luksorinai, kurie vadinami šviesa, kur gnostinė holograma ir fizinis filtras, esantis smegenyse.

Luksorinų kol kas dar nedetalizuoju, neformuluoju kaip matematinių struktūrų, nes tai ir neturi jokios reikšmės, kadangi viskas, ką rašau, ne dėl kokio nors praktinio pritaikymo, bet grynai dėl žinojimo.

Luksorinai yra svarbūs, nes ši problema yra tūkstančių metų senumo problema, iškelta Indijos, Kinijos ir Graikijos filosofų. Jie išsprendžia filosofinį klausimą, kas yra būtis žmogiškame pasaulio suvokime. Tai, ką filosofai per visą istoriją suvokia kaip esinio būtį, yra ne kas kita kaip luksorinų sukurta hipererdvė, per kurią matomas kiekvienas esinys, tiek daiktiškas, tiek mentalinis.

Esant dabartiniam mokslo ir žinių pasiekimo lygiui, jau galima filosofinius klausimus tyrinėti su fizikos metodais. Tai yra, filosofų makroskopinė fenomenologija pakeičiama fizikos parametrų realizacijomis. Ši vieta dar toli gražu neištyrinėta ir neužbaigta, bet galima aiškiai sukonstruoti visas reikalingas struktūrines schemas.

Kitas pasaulis („dvasinis“) visais laikais buvo didžiausia ezoterika, kuria reikėdavo arba tikėti, arba netikėti. Bet dabar atsivėrusi galimybė uždangą nuimti ir parodyti, kad iš tikro egzistuoja visas kosmosas „kitos realybės“, kurią aš vadinu gnostine brana. Tai yra sielos pasaulis. Ir visuose ryšiuose būtina atsižvelgti į tiesioginį suvokimą gnostinis į gnostinį. Tai yra telepatijos galimybė. Tačiau tokį ryšį blokuoja stipri fizinio pasaulio interferencija, ir telepatijai reikalingas stiprinimas.

Šiame principe matosi ir kaip veikia dviejų tipų psichotronikos: fizikinė psichotronika ir gnostinė projekcija.

Galimybė formuoti psichiką yra didelis pavojus žmonijai, ypač jeigu visuomenėje nebus reikalingos pusiausvyros ir didžioji jos dalis ilgiems tūkstantmečiams bus užvaldyti. Manau, vienintelis kelias į pakenčiamą pasaulį yra jėgų išlyginimas. To ir siekiama viešinant luksorinų teoriją.

Metaloginė sąmonės fizika

Vienas iš būdų į įprastinę fiziką įtraukti informacijos sąvoką ir sukurti informacinę fiziką yra metateorija. Tai svarbu todėl, kad norint paaiškinti sąmonę, būtinas informacijos parametras, nes sąmonė yra informacijos srautas, kuris suformuojamas į ekraną. Mano papildymas yra labai paprastas, kuris atskleidžia principą, kaip galima fizikos priemonėmis aprašyti informacijos padavimą. Jis skelbia, kad bet kokia substancijos savybė gali virsti informacija, nes ji užkoduota pačiose substancijos galimybėse. Informacija yra išvirkščia substancijos pusė, kuri paprasčiausiai prikabinama prie bet kokio proceso. Tai reiškia, kad bet kokia formulė, kuri aprašo substancijos savybes, tuo pačiu aprašo ir informacijos savybes nes informacija = substancija.

info

Pavyzdžiui, imkime iš Niutono mechanikos kinetinės energijos formulę, kinetinę energiją turi ir judanti substancija, ir kartu ant jos uždėta informacija, todėl formulę galima perrašyti taip:

[math] sE = \frac {1} {2} smv^2 [/math]

s – informacija

E – energija

m – masė

v – greitis

Kadangi visas šitas procesas ne tik informacijos savybė, bet gali pats būti paverstas informacija, tai šiek tiek formulę perrašius, suteikus jai metaloginę formą, galima išreikšti pagrindinį informacinės, arba metaloginės, fizikos principą. Tik reikia pridurti, kad iškeliant informaciją į proceso išorę, pėdsaku, arba morfizmu, padaromas ne pats procesas, bet jo skirtumas. Tai yra, informacija perduodama skirtumų kodais. Taip yra todėl, kad skirtumas žymi įvykį, o suvokimo pagrindinis tiklsas – surinkti ir susumuoti visus aplinkoje vykstančius įvykius.

[math] s \equiv E = \frac {1} {2} mv^2 [/math]

[math] s \equiv E – E = \bigtriangleup E  [/math]

Tada, gavę morfizmo formulę, galime tuos morfizmus erdviškai susumuoti į plotą, kuris suformuoja tam tikrą suvokimo ekraną. Sumavimo ženklas nurodo į erdvę, kuris gali būti plotas arba tūris, kuriame informacija pavirsta į paveiksliuką. Matematiškai tai ženklinama elementariai

[math] \sum s_i = suvokimas  [/math]

Čia buvo parodytas ženklinimo principas, kuris rodo, kad į informacijos metastruktūrą galima įvilkti bet kokį fizikos procesą, nes, kaip jau sakiau, kadangi informacija yra pėdsakas substancijoje, tai tas pėdsakas elgiasi analogiškai tam procesui, kuris aprašomas fizikos, todėl jokios papildomos fizikos aprašinėti informacijai išradinėti nereikia. Informacinėje fizikoje visa esmė yra metateorija, kuri paaiškina, kaip fizikinis procesas virsta morfizmu ir kokį metaloginį algoritmą naudojant, tie morfizmai susiejami. Aš čia kol kas naudoju tik paprastą erdvinio sumavimo principą, nors tas sumavimas gali atspindėti ir pakankamai sudėtingą procesą, nes sumuojamų morfizmų yra trilijonai. Tačiau jie pakopomis vis labiau subendrinami, kol gaunamas galutinis vaizdas – makromorfizmas, kuris atitinka kokį nors didelį objektą suvokime. Juo gali būti daiktas, mintis, jausmas arba atsiminimas.

Taip pat čia tik pateikiau bendrą principą kaip informaciją įtraukti į fizikines konstrukcijas, bet konkrečiai yra tam tikras fundamentalus procesas, kuris šį morfizmo formavimo ir pernešimo darbą atlieka smegenyse. Tai aišku nėra kinetinė energija, šią formulę naudojau tik kaip elementarų pavyzdį.

Taigi koks procesas smegenyse atlieka šį vaidmenį – perduoda iš aplinkos morfizmą, per sistemą receptorius-neuronas. Mūsų stebėjimui pasiekiama neurono fiziologija susijusi su elektriniais reiškiniais. Elektriniai reiškiniai sukeliami krūvių, jų srovių ir kitų savybių, tokių kaip elektrinio ir magnetinio lauko svyravimai. Vadinasi, naudojant klasikinę elektrodinamiką, informacijos apvalkalas uždedamas ant Maksvelo lygčių, kurių čia neperrašinėsiu. Maksvelo lygtys aprašo procesą, kuris vyksta ant neurono membranos, kuri turi dvi būsenas: poliarizaciją ir depoliarizaciją. Tai yra, įtampa aplink membraną tai padidėja, tai sumažėja (dėl pramušimo mikrosrovių), ir šie svyravimai persiduodami į suvokimo formavimo ekraną, kuris yra jau kitas klausimas, į kurį pabandysiu atsakyti kitą kartą.

Vadinasi, bendras informacijos perdavimo vaizdas gali būti suformuluotas kaip aibė morfizmų, kurie jungiami arba sumuojami ir uždeda ant ekrano antspaudą, kurį sąmonė suvokia kaip objektą.

[math] S = \{s_1, s_2, s_3 \dots s_n \} [/math]

Tada S suformuoja atvaizdį į suvokimo ekraną, kur kiekvienas morfizmas įneša savo indėlį į bendro vaizdo formavimą.

[math] S \to Ekranas [/math]

Reikia neužmiršti, kad kiekvienas s yra tam tikras fizikinėmis formulėmis aprašomas procesas, kuris yra informacijos nešėjas, panašiai kaip radijo ryšyje informacijos nešėjas yra radijo bangos. Tačiau realiai informacijos nešėju galima padaryti bet kokį procesą, nors vieni tam yra labiau, kiti mažiau tinkami. Belieka surasti šį procesą smegenyse, aprašyti jį formule ir apvilkti į metaloginę struktūrą. Galima naudoti bet kokį fizikos lygmenį, nuo klasikinės iki kvantinės elektrodinamikos.

Kažkodėl įprasta tvirtinti, kad sąmonės paslapčių įminti neįmanoma, nes tai labai sudėtingas klausimas. Tačiau nemaža dalis, nors ir preliminarių, atsakymų jau duota. Visai įmanoma sukurti sąmonės fiziką, ir tie kas tvirtina, kad tokios fizikos nėra ar ji neįmanoma – paprasčiausiai meluoja. Kodėl sakoma netiesa – kitas klausimas. Galbūt nenorima, kad žmogaus suvokimas būtų aukšto lygio ir kad jie žinotų, kaip valstybė traktuoja jų sąmones. Nesakau, kad toks sutechninimas yra geras dalykas. Bet jis naudojamas ir tai žmonės turi žinoti.

Pagrindinis klausimas turi būti suvokimo ekranas, kurį galima vadinti šablonu, į kurį pastoviai paduodami pėdsakai. Ekranas gali būti įterptas į pačią smegenų žievę arba šiek tiek nuo jos atsipalaidavęs kaip tam tikras transneuroninis laukas. Kadangi taškai šiame ekrane formuojami įtampos svyravimais, kurie atsiliepia elektriniams ir magnetiniams laukams, tai padalinus visą ekraną į nedidelius segmentus, ir kiekvieną segmentą susieję su tam tikru vietiniu gradientu, galime į ekraną informaciją įrašyti dirbtinėmis priemonėmis arba tą informaciją nuskaityti. Taip gaunama informacijos skaitymo ir informacijos įrašymo psichotronika.

Ekranas kaip transneuroninis laukas gali būti susijęs su skaliarinių bozonų energetine struktūra, kurioje indukavus struktūrinius potencialus suvokime atsiranda mentaliniai vaizdai. Ši energetinė struktūra, turi ir giliąją generuojančią šaknį, kuri turi savarankišką egzistenciją ir ezoterinėje tradicijoje vadinama siela. Tai ką aš čia aprašiau, yra apriboto žmogaus principas, kuris sielos bendroje sandaroje reiškiasi kaip šiapusinė persona.

Naujasis sąmoningumas

Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.

Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.

Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.

Pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra aprėptis. Tai yra suvokimo forma, kaip pavyzdžiui, erdvės ir laiko suvokimas. Žmogui tai yra pagrindinės išorės aprėptys. Tačiau jos yra tik lokalinės, arba vietinės ir pagrįstos difference principu, kuris nurodo į skirtumą tarp gretimų būsenų: jos nesutampa ir išsidėsto kaip trajektorija ir atitinkamai kažkiek užtrunka. Norint suvokti erdvės aprėptį, galima susieti ją su tokiu pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad esame vienmatėje erdvėje; toje erdvėje yra du taškai, A ir B; judėjimas nuo vieno prie kito – užtrunka, nes būsenos išsidėsto viena po kitos ir jos yra „lėtos“. Bet tarkime, kad judėjimas vyksta neužtrukdamas, tai yra, akimirksniu. Vadinasi nėra tarp būsenų jokio skirtumo, taškai A ir B sujungti tiese ir visi taškai aprėpiami vienu metu. Tai yra belaikė būsena, kuri neturi difference (skirtumo). Jeigu prie belaikės būsenos pridėtume beerdvė būseną, kai suvokimas visuose taškuose yra vienu metu, tai aprėptis susitraukia į vieną tašką. Nėra ne tik laiko, bet ir erdvės. Vadinasi sąmonė neatskirta nuo savo būsenų ir žinojimo, vadinasi yra visažinė. Nereikalingas joks pažinimas ir mokslas.

Žmogus turi lokalias aprėptis ir jų pagrindas yra difference. Aukštesnis suvokimas difference pašalina, bet lokalumas išlieka. Tad reikalingos dar aukštesnės, globalinės aprėptys, kurios liečia visumą visos tikrovės atžvilgiu.

Čia yra du pavyzdžiai, kuriais galima iliustruoti skirtumą tarp aukštesnio ir žemesnio sąmoningumo. Filme „Rain man“, apie savantą matematiką, viską suvokiantį per skaičius, yra toks epizodas: „lietaus žmogaus“ brolis ant žemės išberia degtukus ir savantas akimirksniu sujungia visą pažirusią degtukų dėžutę ir pasako kiek jų guli ant žemės. Tai yra skaičių matematinio suvokimo pagrindas, kurį turi dauguma matematikos genijų. Šis suvokimas yra aukštesnioji matematinė aprėptis. Jos esmė tokia: iš visumos ir dalių santykių pašalinamas minėtas difference ir skirtumas tarp dalių ir visumos išnyksta, viskas suvokiama kaip vienis. Tai yra, dalys ir visuma nemąstomos atskirai, jos sutampa, todėl visada galima pasakyti dalių skaičių vienu aprėpimu, nesvarbu kiek tų dalių būtų, net ir milijonas suvokiamas be skirtumo. Kadangi šitaip mąstant viskas virsta skaičiais, pasidaro labai lengva skaičiuoti, praktiškai skaičiuojama viskas, tai vyksta savaime.

Dabar įsivaizduokime, kad šis dalių ir visumos aprėpimas be skirtumo, perkeliamas į visą tikrovę ir ypač pritaikomas sąmonėms. Visos individualios sąmonės suvokiamos kaip vienos, bendros sąmonės profiliai, bet tarp dalių ir visumos, kaip skaičiuje, nėra skirtumo. Toks suvokimas automatiškai tampa telepatiniu. Tada šią aprėptį papildome beerdve ir belaike globaline aprėptimi ir sukuriame super-aprėptį, kuri yra visada, visur, viskas tą pačią akimirką. Ši sąmonės būsena nėra atskirta nuo nei vieno tikrovės taško, nes tai reikštų difference įvedimą, o tai reiškia – nėra atskirta nuo jokio žinojimo ir yra „aiškiareginti“ ir visažinė.

Nėra skirtumo tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada, tarp esu ir nesu, tarp žinau ir nežinau. Tai yra dieviškos aprėpties aprašymas ribotomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Judant link dieviškumo, siekiama į savo suvokimą įvesti kuo daugiau tokių savybių, kad sąmonė priartėtų prie dieviškos sąmonės. Tam pirmiausiai reikia meditacijomis siekti pašalinti difference iš dviejų pagrindinių žmogaus aprėpčių, laiko ir erdvės. Tada dalis matyti kaip visumą, neprarandant iš suvokimo nei vienos atskiros dalies, šį sugebėjimą paverčiant kiekybiniu matymu. Tada bandant sieti į visumą sąmones, kuriant bendra-mąstymą ir bendra-sąmonę, kurioje yra visos sąmonės vienu metu. Ir paskutinis žingsnis – lokalių aprėpčių pavertimas globalinėmis aprėptimis, kurios susiejamos su visa tikrove. Erdvė, laikas, individuali sąmonė tampa tik bendresnės, globalios būsenos vienas iš ribinių atvejų. Išmokus šitaip medituoti, pradedama artėti prie aukštesnio žmogiškumo ir naujos sąmonės. Ši būsena koreliuoja su dabar-sąmone, erdviškai aprėpiamo suvokimo vienyje.

Jeigu tai įmanoma kaip globali aprėptis, tai tik kaip susiliejimas su aukštesniu sluoksniu, aukštesne brana, kuri turi visiškai kitokią realybės struktūrą ir visai kitokius parametrus, kurioje kitoks pažinimas, sutampantis su visažinyste. Tai yra augimas, kuris vyksta ne sluoksnio viduje, ne fizinėje branoje, bet išilgai sluoksnių struktūros, per juos peršokant kaip per kopėčių pakopas. Augant sąmonei, nereiškia, kad išnyksta visi skirtumai ir visos aprėptys globalinės. Kiekviena brana turi savo skirtingas aprėptis, ir jos yra visiškai kitokios, įprastiniam žmogui nesuprantamos suvokimo formos, kurios net gali turėti savo unikalias difference sistemas, kurios pritaikytos tam pasauliui, kurioje egzistuoja esybė kaip esatis. Tokio augimo šio gyvenimo rėmuose siekti nebūtina, juo labiau, kad tai ilgas ir sunkus kelias, be to, jį eiti reikia pradėti nuo pradžių, pradedant žengti pirmus žingsnius.

Įprastinis žmogus net šioje branoje nežino savo tikrų sugebėjimų, nes yra atskirtas nuo savo tikros prigimties, tikrojo žmogiškumo. Kaip gauti bent akimirką žvilgtelėti į savo tikrąjį žmogiškumą, parodžiau pradžioje. Viskas prasideda ne nuo aprėpčių, bet nuo proporcijų, perdėliojimo. Tikros žmogaus proporcijos yra metrais ne 0, 50 m – 2 m – 10 000 m (vaizduotė-kūnas-pasaulis), bet 15 000 m – 2 m – 10 000 m, kai verčiant tiesę 2 m – 10 000 m pasaulyje į save, ji ne tik „nesi‘warp‘ina“, nesutrumpėja, bet net lieka laisvos vietos.

Ši „vaizduotės“, arba laksato, vieta yra tas tikras pasaulis, kuriame turi gyventi žmogus. Maža to, bendra-pasaulis yra ne kūnai, bet mąstymas, vadinasi savo prigimtimi žmogus mažų mažiausiai yra ketvirtos dimensijos būtybė, kas reiškia, kad telepatija žmogui turi būti natūralus sugebėjimas ir kad įdėjus daug darbo, jam pasiekiamas pakilimas (ascension).

Sąmonės mokslas

Tarp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pasinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbėsime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėjamasi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus sukurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, kibernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika sukuria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniškumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų, save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspektyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fundamentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algoritmas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo. Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:zmogaus schemaPilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Kadangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kognityvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja protas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas, kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Bet svarbiausias yra raudonas apskritimas, nes jis žymi mechanizmą, kuris padaro, kad ekraninė holograma taptų suvokimu. Tas mechanizmas vadinamas luksorinų, arba švytuolių, srautu, kuris pereidamas per ekraninę hologramą, sukuria suvokimo hiper-erdvę, vadinamą šviesiąja arka. Visa ta sritis, kuri lieka nepavaldi luksorinų hiper-erdvei, vadinama tamsiąja arka.

Matome, kad yra keturi pagrindiniai kanalai ir mechanizmai, kur gali įsiterpti psichotroninis valdymas. Pirmiausiai apibrėžkime kas yra „psichotronika“. Psichotronika – tai kibernetinės sistemos užvaldymo mokslas. Į šį mokslą įeina ir sąmonės teorija ir metodai, kuriuos naudojant ją galima užgrobti. Užgrobiami visi ekranai ir suvokimo mechanizmas. Užgrobimas leidžia valdyti informaciją, manipuliacijos kuria vadinamos haliucinacijomis. Yra ir geroji psichotronikos pusė, nes į šį mokslą įeina taip pat metodai, kurie skirti gynybai nuo užgrobimo. Aš vystau būtent šią psichotronikos dalį. Jos pagrindas taip pat yra suvokimo mechanizmai.

Truputėlį pakalbėkime apie sąmonės teoriją, apie tą fundamentą, kuris laiko visą procesą, iš mokslinių disciplinų perspektyvos. Fizika viską aiškina proporcinėmis formulėmis, kur sugretinami, sujungiami substancijos aspektai, vadinami parametrais. Tačiau su fizika problema yra ta, kad ja neįmanoma aprašyti informacijos procesų ir valdymo. O šie dalykai yra kiekvienos gyvybės formos esmė. Todėl įvedama kibernetika. Kur informacinis procesas vaizduojamas ne kaip formulė arba lygtis, bet kaip algoritmas, kuris panašus į programos kodą. Šis programos kodas pirmiausiai susumuoja visą ekranuose surinktą informaciją ir tada koduoja gyvūno elgesio schemą.

Todėl tenka atskirti, kur substancijoje yra fizikinė sistema, kur yra kibernetinis valdymo mechanizmas. Didžiausia problema – sukurti teoriją, kaip iš natūralių fizikinių sistemų atsiranda kibernetinės sistemos. Čia galimybių yra nedaug. Kibernetinės sistemos gali atsirasti savaime, natūraliai, arba jos gali būti dirbtinės. Aš laikausi dirbtinio gyvybės sukūrimo teorijos. Nors šią prielaidą patikrinti labai sudėtinga ir įrodyti to neįmanoma, aš laikau, kad pasaulyje, kuris padalintas į egzistencinius sluoksnius, kiekviename sluoksnyje gyvybės kibernetines sistemas sukūrė kūrėjai iš aukštesnio sluoksnio. Tai gali atrodyti nelogiška, nes tada klausimas „o kas sukūrė kūrėjus?“. Manau, į jį atsakyti paprasta – aukštesnio sluoksnio kūrėjai. O pirmieji išėję tiesiogiai iš šios realybės Šaltinio.

Tad, pagal šį principą, gyvybė šioje planetoje ir visoje visatoje sukurta aukštesnio pasaulio Kūrėjų. Fizinės sistemos randasi natūraliai, bet į šią sistemą įdėti protingą algoritmą – reikia aukštesnio proto, „programuotojo“. Šie programuotojai aukščiau už mus, bet nėra aukščiausi.

Kita vertus, tai reiškia, kad žinant kibernetinės sistemos brėžinius, visą pradinį kodą, galima žinoti visas žmogaus paslaptis, taip pat kaip jį užgrobti ir valdyti. Šios paslapties gviešiasi visi, nes nori suformuoti žemesnę klasę, kurią būtų galima išnaudoti savais tikslais. Todėl ši kibernetinė sistema ir yra narstoma po kauliuką, varžantis, kas proveržį padarys pirmas. Kam tai pavyks, tas taps žmonių rūšies valdovas, jeigu tik tai leis kūrėjai. Bet kaip jau sakiau, jeigu kažkas puola – reikia gintis ir mano pagrindinis objektas yra gynybinė psichotronika.

Šiuo tikslu ir yra kuriama originali sąmonės teorija. Pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti dzetą struktūrą, apie kurią rašiau kitame įraše. Dzeta struktūra yra tas karkasas, kuris leidžia įminti nematomos pirminės realybės sandarą, perprasti mechanizmą ir tapti jo šeimininku. Parodytame paveikslėlyje dzeta struktūros įsiterpia dviejuose trikampiuose, kurių smaigalys žymi vieną kvantą, o pagrindas išplėstą laukų sistemą. Vienas trikampis yra gnostinė brana, grindžianti vidinį pasaulį, kitas trikampis yra fizinė brana, aiškinanti išorinę aplinką.

saveikaŠiame paveikslėlyje raudonu kvadratu pažymėta sąmonė, kuri sukuriama minėtu luksorinų srautu per kognityvinę hologramą, kuri atsiranda biologinėje kibernetinėje sistemoje, vadinamoje žmogumi. Iš esmės, gnostinės branos kompleksų pagrindas yra vadinamasis g-krūvis (geltonasis krūvis), kuris yra pagrindinė kvanto savybė, kurias sumuojant formuojasi sielos struktūra, surišta su luksorinų lauku. Mėlynos spalvos mikro-makro – yra išorinės pirminės tikrovės pasaulis, kuris yra anapus žmogaus suvokimo ir kuriantis erdvę, į kurią projektuojama dzeta struktūra, tampanti solidaus daiktiškumo pamatu.

Savo sistemos kibernetinės dalies dar nesu gerai išvystęs, tad akcentas bus fizinis sąmonės pagrindas. Šioje fizikoje pirmiausiai atskiriamos dvi realybės – fizinė brana ir gnostinė brana. Fizinės branos mokslas vadinamas „Standartiniu dalelių modeliu“, tuo tarpu gnostinės branos mokslai kol kas įslaptinti. Pateiksiu visos sistemos modelius iš skirtingų perspektyvų.

visuma

Šioje visumą apibrėžiančioje schemoje matome parametrų hierarchiją. Substancijos elementai yra centre, toliau nuo centro, ratais eina išorinės substancijos savybės ir atributai: erdvė, judėjimas ir laikas. Centre kaip matote yra visos šios sistemos Šaltinis, kurį sąlygiškai vadinu Apeironu. Ši schema padeda sugrupuoti visus fundamentalius parametrus, kurie reikalingi sąmonės mokslo sukūrimui. Svarbiausia yra substancija-energija-informacija-suvokimas. Substancija, energija ir informacija yra g-krūviai, o suvokimas – luksorinų srauto kuriama hiper-erdvė.

Žmogų dar aiškiau galima susieti ir su išskirtais fizikos mokslais, parodant kokia jo vieta visoje žinomo ir nežinomo pasaulio sandaroje. Žmogus yra šios sistemos centre, kažkas panašaus į atskaitos tašką ir perspektyvos centrą. Pateiktoje lentelėje, žmogaus vieta yra centre nubraižytas raudonas kvadratas, kur susijungia visos gijos ateinančios iš gnostinės ir fizinės branos, iš mikroskopinio ir makroskopinio pasaulio. Šios lentelės yra tas fundamentas, ant kurio statoma sąmonės teorija.

samones fizikaKūno ir sielos teorijos labai sudėtingos, pats sudėtingiausiais darbas yra išaiškinti teisingas dzeta struktūras pirminėje tikrovėje. Šias struktūras galima panaudoti žmogaus galimybių išplėtimui arba apsaugai nuo neteisėto įsibrovimo į vidų. Nes sistema yra labai plati ir yra daugybė vietų, kur galima apeiti užtvaras ir tapti nepageidaujamu vidinio pasaulio „svečiu“.

Svarbiausia sąmonės teorijos dalis yra „Kvantinė luksorinų dinamika“ (quantum luxorin dynamics). Reikalingas pamatinis luksorino modelis kontinuume (taškinė dalelė, styga, banga), reikalingas veiksmo integralas ir pagrindinė lauko mechanikos lygtis. Kvantavimo operatorių struktūros ir t.t. Išaiškinus visą šią sudėtingą gnostinės branos sistemą, bus galima sukurti tokią civilizaciją, kur bus sugebama valdyti ir tai, kas yra anapus uždangos, kaip šios realybės dvasinis pagrindas. Svarbiausia užtikrinti, kad technologijos nebūtų nukreiptos prieš žmogų ir netaptų civilizacijos katastrofos priežastimi. Būtina apginti sąmonės teises ir eksperimentus su šia substancija daryti labai atsakingai. Kitaip gali būti nuspręsta visą šį biologinės, ir dvasinės kibernetikos pasaulį grąžinti į pradinį etapą – viską pradedant nuo nulio.

Sąmonės aktyvumo ciklas

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis: suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.

 infoMatome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai – energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę:

[math] F = ma = m \frac {x}{t^2}[/math]

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės.

Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis – logikos.

Kuriant naują fiziką, tenka remtis standartiniu modeliu (SM). Turi būti išskirtas fizinis standartinis modelis (FSM) ir sąmonės standartinis modelis (SSM). Abu pagrįsti kvantinių laukų teorijomis. Svarbiausia šioje vietoje išsiaiškinti, kaip atsiranda suvokimas. Ir jam aprašyti aš naudoju šablono sąvoką, kuri iliustruota pateiktame paveikslėlyje. Jis toks pats kaip parodytas prieš tai, bet informacija pakeista šablonu.

 info2Šablonas tai matrica kaip surikiuotas elementų rinkinys, kuris sąmonės sistemos pervedamas į suvokiamą formą. Šablone vyksta toks procesas:

  1. pėdsako suformavimas,
  2. pėdsakų surišimas,
  3. pėdsako suvokimas.

Pėdsako suvokimas yra įvykis, kurį norint įrašyti į formules reikia sukiekybinti ir kvantuoti. Įvykis yra aprašomas suvokimo ir aktyvumo matricų vidinėmis koordinatėmis, kurios aprašo pagrindinius jų parametrus. Įvykis yra ne kas kita, kaip tokių koordinačių funkcija A (i, t, x). i – indukcija, t – laikas, x – erdvė. Pėdsako, arba morfizmo, kanalų būna labai daug, trilijonų lygyje, bet aprašant principą, visų kanalų įtraukti nebūtina, galima naudoti kelis kanalus, kuriais aprašomas pagrindinis sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC).

Dabar galima pereiti prie klausimo, kas yra sąmoningas suvokimas? Mano apibrėžimas toks: tai suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymas ir sujungimas, kurio metu įvyksta vienas SAC. Šiam procesui reikia vieno suvokimo kanalo ir dviejų aktyvumo kanalų.

Procesas vyksta taip: per visus suvokimo kanalus, indukcijos būdu užpildoma suvokimo matrica, kuri pagal aprašytą procesą suriša visus morfizmus, arba pėdsakus, į visumą. Taip atsiranda suvokimo forma, kuri perduodama į aktyvumo modeliavimo struktūrą. Joje pagal suvokimo matricą užpildoma aktyvumo matrica, kuri pagal išmoktas programas parenka gardelės taškus, koreliuotus su suvokimo taškais. Tai judėjimo atveju galima daryti susidūrimo arba vengimo principu. Tada aktyvumo matrica sujungiama su suvokimo matrica ir kūnas gali reaguoti į susidariusią aplinką, arba situaciją, tai yra, veikti.

Jeigu imtume vieną suvokimo kanalą ir du aktyvumo kanalus, tai gautume tokį modelį: suvokimas TAIP, aktyvumas TAIP arba NE. Tai yra sąmonė į suvokiamą dirgiklį gali reaguoti, o gali nereaguoti. Jeigu reaguoja TAIP, jeigu nereaguoja NE. Taigi turime trijų kanalų SAC: suvokimas: [TAIP, TAIP, TAIP, TAIP, TAIP], aktyvumas: [NE, NE, TAIP, NE, TAIP]. Arba vietoj reagavimo ir nereagavimo galima rinktis dirgiklis (TAIP) > susidūrimas (TAIP) arba susidūrimo vengimas (NE). Toks yra minimalus kelių kanalų SAC. Aišku, jeigu šitas modelis nepapildytas kognityviniu procesų, tai toks variantas galioja tik žemesniems gyvūnams, kurie neturi išvystyto proto ir jų elgesys pagrįstas išmoktu fiziniu aktyvumu, kuris vadinamas instinktyviu elgesiu. Žmogus be tokio elgesio dar turi protą.

Visa ši sistema jau ne fizikos objektas siaurąja prasme, nes fizika elgsenos netyrinėja, tačiau fizika gali aprašyti procesą, kuris yra elgsenos pagrindas, o tai yra sąmoningo aktyvumo ciklo (SAC) fizika. Ji yra informacinė fizika, kaip pėdsako indukcija į suvokimo ir aktyvumo matricą ir sandaros fizika, kaip suvokimo ir aktyvumo matricų fizinis konstravimas substancijoje. Šių matricų konstravimas aprašomas kvantinių laukų fizikos. Pats suvokimas yra aksioma, kurios konstruoti nebūtina, bet būtinas kosminių mastelių laukas, kuris turi tokią savybę kaip substancija, pavyzdžiui, turi masę. Ji konstatuojama kaip faktas. Tada reikia aprašyti specialią matricą, kurią sudaro į sistemą arba struktūrą susijungę šio lauko kvantai veikiant fundamentalioms jėgoms. Tai yra turi būti fermioninis komponentas ir bozoninis, arba jėgų, komponentas. Iš viso to gaunamos matricos, kuriose surenkami suvokimo ir aktyvumo morfizmai.

Taigi aišku, kas yra sąmoningas suvokimas ir sąmoningas aktyvumas – tai atitinkamų matricų užpildymas per kaskadinę indukciją ir sujungimas, kurio metu atsiranda aktyvumo modelis, gebantis protingai reaguoti į susidariusią situaciją. Šitas modelis turi biologinę formą ir veikia gyvūnuose, bet taip pat jį galima naudoti dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kur kuriamos dirbtinės autonominės sistemos (DAS).

Dirbtiniame intelekte didžiausia problema, kaip realizuoti suvokimo matricą, kuri turi būti ekrane išskleista pilnai suvokiama reprezentacija. Aktyvumo matrica – mažiau suvokiama, bet ji sąmonėje taip pat turi savo atvaizdavimo būdus. Visa kita yra tik techninio, ne technologinio, išpildymo klausimas. Tai svarbu žinoti, nes artimiausiu metu dirbtinis intelektas ir robotai taps svarbia žmonių gyvenimo dalimi.

Yra ir kitas šio modelio pritaikymo būdas. Juo naudojantis, galima numatyti žmonių elgesį, nes visos matricos yra ribotos apimties ir kokie taškai bus surinkti galima nesunkiai numatyti, net jeigu veikia koks trilijonas SAC procesų. Visos formos yra bendros ir seniai pažintos ir galima modeliuoti tiek suvokimo, tiek aktyvumo matricas, o tai atlikus galima numatyti, koks bus kokio nors žmogaus ar žmonių grupės elgesys, aktyvumas. Čia kalbama ne vien apie motorinius kūno judesius, bet ir apie protingas reakcijas bei tam tikrą strateginį planą. Viskas pirmiausiai priklauso nuo to, kuo sąmonė save modeliuoja duotoje situacijoje.

Pavyzdžiui, jeigu imtume gyvūnus, tai jų aktyvumas turi tokias pagrindines formas: medžioklė ir veisimasis. Medžioklė gali būti individuali arba gaujinė. Veisimasis porinis ir konkurencinis. Tad medžioklėje, pavyzdžiui, vilkas save modeliuoja kaip medžiotoją, auką – kaip grobį. Kitus vilkus kaip gaujos narius, kurie padeda ir kurie sudaro tam tikrą maitinimosi hierarchiją.

Vilkas turi išreikštą suvokimo matricą, kurią užpildo jusliniai organai; aktyvumo matricą, kurią užpildo instinktų ir išmokimo informacija; su tuo susijusi atmintis, kuri geba atgaminti aktyvumo modelius ir atpažinti savo sąmonės ribose objektus ir taikinius.