Psichotronika

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (4)

Nuo paskutinio reportažo apie saugumo žvalgybinę operaciją praėjo daugiau negu mėnuo. Vertinant dabartinę situaciją galima sakyti, kad Kaišiadorių draugovininkų grupuotės šiek tiek apsiramino, tačiau savo operacijos nenutraukė ir artimiausiu metu nesiruošia nutraukti, nes per daug yra pastatę ant kortos. Tai yra jų viso gyvenimo operacija, nuo kurios sėkmės priklauso ne vien jų asmeninis likimas, bet ir daug daugiau. Todėl nepaisant beviltiško įklimpimo ir neturėjimo jokių teisėtų ėjimų, užsispyrimas nė kiek nesumažėjęs. Galimybių nėra, bet yra noras, deja didesnis už galvą. Išaiškėjo kai kurie dalykai, į kuriuos šiame įraše noriu atkreipti didesnį dėmesį, nes jie atskleidžia planetos paslaptį iš plačiausio įmanomo konteksto. Draugovininkai ir jų šeimininkai apsimeta, kad žino daug, gal net bando pavaizduoti, kad žino viską, deja greičiausiai taip nėra. Jų gyvenimo nesėkmės kelyje laukia ne viena staigmena ir ne vienas praregėjimas.

intTai, apie ką šiame reportaže nusprendžiau pakalbėti, galima įvardinti vienu žodžiu – „santvarka“ kurioje gyvename. Tai ne oficiali santvarka ir ne ta, kuri propaguojama per ekranų lentas, tai santvarka pamatyta savaip, nuėmus visų smegenų krušimų uždangas, už kurių slepiasi tikras gyvenimas. Pagrindinis kriterijus pagal kuri vertinama tvarka yra leidžiamas veiklos mastas, kuris sudaro sąmonės horizonto apskritimą. Yra labai maži apskritimai, kurie apima tik vietinių bendruomenių gyvenimus ir labai dideli. Didžiausi išeina už šitos planetos ribų. Tuo gali būti sunku patikėti, nes tai nėra oficialiai leidžiamas žinojimas, tačiau planetoje gyvena labai daug žmonių, kurie su tuo yra tiesiogiai savo gyvenimuose susidūrę. Dažnai miniu „atitrūkusią civilizaciją“, kuri disponuoja sąmonės valdymo technologijomis, beveik esu tikras, kad ši civilizacija yra ne šios planetos. Ją sąlygiškai vadinsime PK (planetų konfederacija), kuri valdo daugelio planetų sistemą.

Vienos planetos masteliu yra minimalus horizonto apskritimas, kuriame įrėmintas žemiausios klasės žmogus, yra didesni apskritimai, kurių darbas kontroliuoti didesnes tokių mažų žmonių grupes. Vienas iš jų yra lokalinės draugovės, kurios kontroliuoja vietines bendruomenes ir valdo jas su sąmonės užgrobimo technologijomis. Jie aišku tai daro ne savo valia, nes turi daug aukščiau stovinčius šeimininkus. Elitui priklauso supervalstybės, kurios pasidalinusios planetą į keletą apskritimų ir konkuruodami tarpusavyje juos valdo. Tai vyksta ne vien per organizaciją ir jėgos panaudojimą, bet ir per žvalgybinius kompiuterius, į kuriuos įjungti visi pavaldūs žmonės. Tačiau tai ne viskas, nes planetos masteliais yra maksimalus mastas, apimantis visą planetos sferą – tai yra pagrindinis planetą kontroliuojantis psichotroninis superkompiuteris, kuris priklauso ne šios planetos „administracijai“, bet PK (planetų konfederacija). Planeta savo santvarkos pati pasirinkti neturi teisės, visas gyvenimas kontroliuojamas iš už planetos ribų.

Kiekvienas horizonto apskritimas turi savo pasaulį arba tas žinias, kurias leidžiama turėti – kuo horizontas mažesnis, tuo žinių kokybė prastesnė, o horizontui plečiantis, žinių kokybė auga. Aukščiausia kokybė yra planetų konfederaciją valdančiame centre. Tad paėmus mažiausią žmogų ir pažiūrėjus į jo sąmonę per psichotroninius kompiuterius iš planetų konfederacijos centrinės sistemos, ta sąmonė beveik mikroskopinė, žinojimo kokybė minimali. Nors tie pasauliai gali iš pažiūros atrodyti gražūs, bet skirtumas toks didelis, kad jis prilygsta skirtumui tarp žmogaus ir gyvūno intelekto. Protingiausi planetos žmonės, žinoma, yra daug protingesni, tačiau jų lygis vis tiek neprilygsta kosminių civilizacijų atstovų protams. Yra ir kita medalio pusė – tai ne tikros žmogaus galimybės, bet labai apribotos, nes žmogus į tą mikroskopinį horizontą yra suspaudžiamas prievartiniu būdu ir išlaisvintas jis gebėtų daug daugiau. Deja tai neleidžiama, nes planetų konfederacijoje griežta kastų sistema ir žemesnių kastų paskirtis – tarnauti aukštesnėms kastoms. Planetų konfederacijai priklauso tūkstančiai planetų, kurios visos suskirstytos į kategorijas arba kastas. Žemės planetos gyventojai (valdytojai) priklauso Vašėjų kastai, kuri PK hierarchijoje yra labai žema. Tai galima vertinti vien iš to, kad neturimas nuosavas kosminis transportas, o populiacijai net neatskleidžiama žinoti tikros kosminės civilizacijos paslapties, kuriai priklauso žemės gyventojai. Vašėjus galima vadinti planetos aristokratais, visi, kas nėra aukšto socialinio statuso – yra biorobotai, Vašėjų vergai. Žemė tikrai nėra joks rojus, nes jos santvarka labai žiauri, ją valdo žiaurūs žmonės ir apstu gyventojų, kurių gyvenimai buvo sugriauti surežisuotais tragiškais likimais. Jie nėra dėl nieko patys kalti, nes vergų sąmonės tiesioginiu valdymu valdomos su psichotroniniu kompiuteriu. Aišku, Vašėjai patys paklūsta aukštesnei valdžiai ir dažnai jų pasirinkimas labai nedidelis, nes jie privalo vykdyti visus PK įsakymus.

(daugiau…)

Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

(daugiau…)

Pirmos kartos psichotronika (1900-1925)

Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau – jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu“. Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos“ – viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.

Pirma karta apima 1900 – 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.

Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.

Brodmann

Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis – svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 – 1925 metų – buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos“, kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.

(daugiau…)

Implantų tinklai smegenyse

Išverčiau dar vieną straipsnį apie bevieliu ryšiu valdomus 100 mikronų dydžio implantus, kurie dedami į sunkiai prieinamas smegenų vietas ir iš jų neinvaziškai įtakoja smegenų veiklą arba nuskaito aktyvumo informaciją. Straipsnis vadinasi „Kūno viduje esančių, ultra-mažų radijo ryšiu sujungtų struktūrų tinklų lyginamasis tyrimas“

Čia aptariamos įvairių tipų implanto antenos konstrukcijos ir nuo jos priklausančios ryšio charakteristikos. Nustatyta, kad geriausias tipas yra solenoidinis implantas, nes esant šiai konstrukcijai gaunamas mažiausias signalo silpnėjimas. Įvade rašoma:

I. Įvadas
Į kūną implantuojami, sudėtingi elektroniniai medicininiai jutikliai tampa vis mažesni ir vis labiau artėja prie tikslo pasiekti mažesnius už milimetrą išmatavimus. Šie įtaisai gali būti sujungti į paprastą ryšio tinklą, tad kūno viduje esančių ryšio tinklų perspektyva matosi horizonte ateinančiame dešimtmetyje.

Pavyzdžiui, motorinės žievės neuronų duomenys tradiciškai buvo matuojami įterpiant elektrodų gardelę į smegenis. [1] Šie elektrodai daug didesni už neuronus. Įterpti į smegenis standūs elektrodai sukelia mechaninį įtempimą, todėl gali pažeisti motorinės žievės audinį. Maža to, dėl zondo dydžio įrašoma smegenų aktyvumo erdvinė skyra labai žema. Taipogi buvo biologinio suderinamumo problemų tarp įterpto elektrodo ir jį supančios smegenų masės. Siekiant sušvelninti šias problemas būtina sukurti kitą smegenų signalų matavimo būdą turintį didesnę skyrą ir jautrumą.

Naujausiuose smegenų žievės-kompiuterio sąsajos tyrimuose buvo naudojamas zondas turintis 96 mikroelektrodus su smailais galiukais kompaktiškoje 4 x 4 mm gardelėje. [3] Iš šių mikroelektrodų gauti duomenys buvo sėkmingai iššifruoti naudojant vertinamuosius modelius. Tačiau šios elektrodų gardelės registruoja duomenis tik žievės paviršiuje ir jų negalima įterpti giliau nerizikuojant pažeisti smegenis. Reikia daug mažesnių zondų technologijos, kuri leistų perduoti informaciją nepažeidžiant aplinkinių audinių.

Siūlomi naujos kartos smegenų implantai yra radikalus posūkis nuo laidinių elektrodų prie bevielių mikroimplantų tinklo. Tipiškas implantuotas lustas skirtas įrašyti neuronų aktyvumą turėtų turėti 100 um matmenis kiekviename šone – daug mažiau negu tradicinis elektroninis jutiklis. Kalbant bendriau, šiuos įtaisus būtų galima sujungti į kūno viduje esančius tinklus, kurie veiktų kaip naujos kartos implantai. Tokiems mažiems implantams energiją būtų galima tiekti bevieliu būdu, naudojant elektromagnetinės indukcijos metodus. Šių implantuotų įtaisų tinklas galėtų tarpusavyje bendrauti bevieliu būdu, atstumais iki kelių mm smegenyse.

Pagrindinis tokios sistemos komponentas būtų maža antena, kurią būtų galima pagaminti naudojant standartines mikroelektronines grandines, sukurtas taip, kad būtų kuo mažesnis signalo silpnėjimas smegenų viduje. Pageidaujamas nešlio dažnis yra mikrobangų ruože, nes duomenų sparta kai kuriuose pritaikymuose gali pasiekti Gb/s lygį.

Šiame straipsnyje įvertinamos įvairios antenos konstrukcijos implantuojamam mikrolustui, kad būtų pasiektas minimalus artimojo lauko elektromagnetinio signalo silpnėjimas neuroninių signalų perdavimui tarp implantų.

Straipsnis parsisiuntimui:

Mikroimplantai

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams“. Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros“ idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja“ net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas“, bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas“ (1818).

aldini1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas“ Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys

Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.

Antras teiginys

Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.

Šeštas teiginys

Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

  1. Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.

  2. Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

(daugiau…)

Nanoimplantai

Ar įmanoma, kad technologijos, kurios aprašytos toliau pateiktame straipsnyje, yra pagrindinis psichotroninio užgrobimo metodas? Šiuo metu daug rašoma apie nanoimplantus ir išmaniąsias dulkes, kaip vieną iš būdų sukurti KSS (kompiuterio smegenų sąsają). Elon Musk žada, kad šis tikslas bus pasiektas per 4 metus. Tam jis įsteigė kompaniją Neuralink https://www.theverge.com/2017/3/27/15077864/elon-musk-neuralink-brain-computer-interface-ai-cyborgs Vienas iš tikslų – telepatija, kitas – galimybė savo smegenis sujungti su dirbtiniu intelektu.
Ar negali būti, kad čia išradinėjama tai, kas slaptuose projektuose jau seniai išrasta? O sistemos troliai žiūri veršio akimis ir apsimeta durneliais.

Magneto-eletrinės nanodalelės neinvaziniam smegenų stimuliavimui

Įvadas

Biologiniuose neuronų tinkluose signalizavimas pagrįstas elektrinių krūvių kolektyvine sistema, neurotransmiteriais ir veiksmo potencialais. Galimybė iš išorės sukelti neuronų krūvių sužadinimą turint tikslą nuotoliniu būdu (neinvaziškai), dirbtinai stimuliuoti neuronų tinklą, lieka didele kliūtimi žymiam proveržiui svarbioje neuromokslo srityje bei susijusiems pritaikymams medicinoje ir neuroinžinerijoje. Neuronų tinklą galima laikyti sudėtinga elektrine grandine, sudaryta iš didelio skaičiaus neuronų, kurie sujungti sinapsėmis tarp aksonų ir dendritų. Abu tipai, žinomi kaip cheminės ir elektrinės sinapsės, perduoda informaciją tarp gretimų aksonų ir dendritų tiesiogiai arba netiesiogiai, per elektrinio lauko energiją. Atitinkamai neuronų tinklas yra jautrus išoriniams elektriniams laukams. Maža to, galimybė efektyviai kontroliuoti tinklą mikro- arba net nano- lygmenyje galėtų sudarytų sąlygas beprecedentinei svarbių smegenų funkcijų kontrolei. Kokia čia veikia fizika – vis dar atviras klausimas, nes yra daug techninių sunkumų, susijusių su tiesioginių smegenų funkcijų tyrimu. Egzistuojanti technologija paprastai naudoja tiesioginio kontakto elektrodų metodus, tokius kaip Giliųjų Smegenų Stimuliavimas (GSS), kuris yra vienas iš kelių neurochirurginių metodų, leidžiamų akliems tyrimams. Yra keli neinvaziniai metodai, tokie kaip pasikartojantis transkranialinis magnetinis stimuliavimas (pTMS) ir transkranialinis tiesioginės srovės stimuliavimas (TTSS) [3,4]. pTMS ir TTSS padarė didelius žingsnius į priekį naujausioje neinvazinio smegenų stimuliavimo srityje, tačiau gylis ir vietinis fokusavimas riboti abiejuose metoduose. pTMS atveju reikalingas didelio intensyvumo magnetinis laukas, norint stimuliuoti giliąsias smegenų sritis, tačiau šis gali sukelti nepageidaujamus šalutinius poveikius[6].

Vienas iš potencialių siūlomų sprendimų, siekiant įveikti svarbią kliūtį trukdančią neinvazinę neuronų tinklų kontrolę, yra išnaudoti naują magnetoelektrinių (ME) nanodalelių koncepciją. ME medžiagos yra multiferoidinių medžiagų pogrupis, kuris labai įdomus tyrėjų bendruomenei, nes šios medžiagos gali surišti magnetinius ir elektrinius laukus kambario temperatūroje. Kiek mums žinoma, mūsų tyrimas pirmą kartą aprašo ME nanodalelių panaudojimą smegenų stimuliavimui. Ypatingai mūsų prieiga pagrįsta ME nanodalelių naudojimu šių svarbių savybių pasiekimui, kad būtų galima neinvaziškai stebėti smegenų veiklą ir stimuliuoti.

Pirma, naudojant ME medžiagos nanodaleles per laikinai sušvirkštus skystus tirpalus, galima efektyviai surišti magnetinius ir elektrinius laukus nano- ir mikro- lygmenyje per visą smegenų tūrį. Vietoje elektrinių laukų galima naudoti distanciškai valdomus magnetinius laukus stiprių vietinių krūvių virpesių indukcijai (ME nanodalelėse), kurie gali tiesiogiai sąveikauti su neuronų tinklu, todėl jie tinka naudoti vietiniam, tiksliniam smegenų stimuliavimui. (Žr. 1 pav.) Skirtingai nei paviršiumi apriboti elektriniai laukai, kurie paprastai generuojami invaziniais kontaktiniais elektrodais, suleistų ME nanodalelių generuoti magnetiniai laukai gali neinvaziniu būdu efektyviai prasiskverbti per visas smegenis ir būti įjungti arba išjungti nuotoliniu būdu, naudojant žemos energijos išorinius magnetinių laukų šaltinius. Nanodalelės turi tenkinti tam tikrus stiprio ir magneto-elektrinio (ME) ryšio reikalavimus (apibrėžtus ME koeficiento).

Antra, magnetoelektrinės nanodalelės turi būti mažesnės negu maždaug 20 nm skersmens, kad pereitų kraujo-smegenų barjerą (KSB). Turint ME nanodaleles, kurios yra KSB apibrėžtose ribose, galima efektyviai pernešti nanodaleles į išrinktas smegenų sritis. (Yra daugybė cheminių ir fizikinių procesų, leidžiančių sintetinti tinkamų parametrų ME nanodaleles. Pavyzdžiui, jonų spindulio artuminė litografija (JSAL) yra metodas, kurį galima naudoti įvairių dydžių nanodalelių gamybai, nuo mažesnių negu 10 nm iki didesnių už 50 nm skersmens [9.10].)

(daugiau…)

Kaip atrodo psichotroninis ginklas?

Karas prieš laisvę

Psichotroninių priemonių vadinimas ginklais, primeta joms stereotipinius ginklo įsivaizdavimus. Visų pirma primetamas karo ar kovos situacijos supratimas, o antra techninių prietaisų konstrukcijos sprendimai. Ginklais kovojama su priešais. Ginklų tikslas juos sunaikinti arba nukenksminti, ir ši kova gali būti individuali arba masinė. Individualiai naudojami šaunamieji arba sprogstamieji ginklai ir jų naikinamoji galia yra ribota. Prie techninio masinio naikinimo priemonių pirmiausiai galima priskirti branduolinį ginklą. Kitokių rūšių masinio naikinimo priemonės, kurios paprastai nenaudojamos individualiais atvejais, yra cheminis arba biologinis ginklas.

Pereinant prie psichotroninio ginklo sąvokos, galima pastebėti, kad ji išeina už tradicinio įsivaizdavimo rėmų. Nes jis vienu metu gali būti ir individualus ir masinis, t. y. turi konfigūracijas, kurias galima keisti iki bet kokio norimo masto. Tik jis daugiau skirtas ne priešo naikinimui, nes naudojamas ne prieš „priešus“ siaurąja šio žodžio reikšme ir jo paskirtis yra ne naikinti, bet neutralizuoti, ir dar svarbiau – valdyti. Kitaip sakant psichotroninis ginklas daugiau nukreiptas prieš žmogaus veiksmų laisvę. Todėl jo naudojimas neapsiriboja vien pritaikymu kare ir prieš tikrus priešus. Šis ginklas naudojamas visuomenės valdymui, o individualiais atvejais, kada reikia ir susidorojimui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Smegenų užgrobimas valdymui neapsiriboja vien tik kažkokio norimo elgesio suformavimu arba nepageidaujamo elgesio apribojimu per trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį. Smegenų valdymas (o yra ir toks pritaikymas), gali būti su paprasčiausiu informacijos įrašymu arba išgavimu, kuris peržengia tik naikinimo arba neutralizavimo rėmus. Bet neutralizavimui, pavyzdžiui, galima naudoti psichotroninę lobotomiją, kuri apriboja žmogaus veiksmų laisvę visuomenėje, pavyzdžiui, karjeros galimybes. Su psichotroniniu ginklu savo „priešus“ valstybė gali laikyti visiškoje savo valdžioje ir kaip norėdama juos išnaudoti.

(daugiau…)

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Kaip kovoti prieš telepatiją

Paskutiniame savo apibendrinime pateikiau viso žmogaus spektro teoriją, pagal kurią žmogų sudaro savotiška piramidė, turinti tris aukštus. Pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, kurioje atsiranda tikrasis žmogaus kūnas. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, sukurianti sielos substratą. Ir paskutinis aukštas yra suvokimo realinas, pagal mano teoriją atsirandantis luksorinų kvantiniame lauke. Šitas aukštų arba sluoksnių vaizdinys yra sąlygiškas, nes iš tikrųjų visi aukštai yra vienoje erdvėje ir persmelkia vienas kitą. Sluoksniai tai tik ta prasme, kad skirtingi aukštai mažiau tarpusavyje sąveikauja, tik per tam tikras sąsajas ir portalus.

Pagal šia teoriją, žmogaus suvokimas gyvena trečiame aukšte ir vadinamas realinu, kuriame įsąmoninama tai, kas pirminėje tikrovėje yra žmogaus fizinis kūnas ir gnostinė siela. Pačių tikrovių sąmonė tiesiogiai nemato, jos atsiveria tik per realinu pavadintą tarpininką. Tai reiškia, kad realine matoma tik tam tikra dalis išorinės realybės, kuri yra svarbiausia išgyvenimui, tačiau pilnas spektras lieka už suvokimo ribų ir priklauso transcenderių pasauliui.

Šis modelis leidžia išskirti tokias įmanomas egzistencijos formas, kurios apima visą ezoterinių mokslų struktūrą. Pirmiausiai yra suvokiantis žmogus, percepcijos subjektas, kuris savo realine gali susidurti su tokiomis „būsenomis“. 1 kategorija yra nejudrūs, neaktyvūs fiziniai objektai. Jie skirstomi į gyvus ir negyvus. Negyvi yra materialūs daiktai, gyvi yra augalai – jie gyvi todėl, kad gali egzistuoti tik tam tikroje aplinkoje ir žūsta, jeigu pažeidžiami. Tačiau jie neaktyvūs, nejudrūs. Galima spėti, kad net jeigu gyvi augalai priklauso pirmai kategorijai, jie turi rudimentinį gnostinį sluoksnį, kuris yra jų gyvumo pagrindas.

2 kategorija yra gyvūnai, kurie elgiasi primityviai, instinktyviai arba rodo labai žemą intelekto lygį. Jie yra mišri egzistencija, bet jų gnostinė brana nepilnai išsivysčiusi ir neturi tokių galimybių, kokias turi žmogus. Iš principo galimas ir priešingas atvejis, kai gnostinė brana daug geriau išsivysčiusi negu žmogaus, bet tokių tirti neteko, todėl nieko negaliu pasakyti. Pirmam aukštui priklauso dar viena kategorija, kurią pavadinau x kategorija. Tai fiziniai transcenderiai, kurie net būdami žmogaus fizinio aktyvumo zonoje, sugeba apgauti suvokimo receptorius ir likti fiziniu pavidalu nematomi arba matomi ne tokie, kokie yra. Bandoma kurti tokia nematomumo technologijas, bet aš kalbu pirmiausiai apie natūralų sugebėjimą. Bet „stealth“ technologija irgi egzistuoja ir aktyviai vystoma. Turimi lėktuvai nematomi radarais, kuriami nematomumo apsiaustai (invisibility cloaks) ir t.t. Yra ir šiaip nesąmoningos jėgos fizinėje branoje, kurių žmogaus juslės neužgriebia. Tai – transcenderiai.

(daugiau…)

Pasitinkant pergalės metus

Užbaigdamas 2016 metus, prezentacijoje apibendrinau savo žmogaus sampratą, ypač akcentuodamas tuos aspektus, kurie susiję su sąmonės teorija ir jos psichotroniniu užgrobimu. Taip po truputį artėjama prie galutinio klausimo sprendimo, kurį suformuluoti galima paprastai: kaip įrodyti sąmonės valdymą ir kaip nuo jo apsiginti. Šį klausimą sprendžiu jau labai ilgai ir kiekvienais metais pavykdavo atrasti ką nors naujo. 2016 metai, kaip rodo pateikta prezentacija – buvo pakankamai produktyvūs. Paskutinis proveržis yra schema, kurioje pateikiamas „visas žmogaus spektras“, neapsiribojant, kaip įprasta, tik fizine žmogaus sandara. Man, bent pricipo pavidalu, pavyko įtraukti sielos ir suvokimo struktūrą ir paruoši šį modelį pavertimui tiksliuoju sąmonės mokslu. Man asmeniškai sudėtingiausia dalis yra eksperimentas, nes neturiu galimybių daryti praktinių tyrimų. Tačiau atrastas metodas, kurį vadinu „kontinuumų metodu“, leidžia daug darbo atlikti teoriškai. Tai tik rodo, kad vienas viso darbo užbaigti vis tiek negalėsiu ir turės prie šio klausimo prisidėti kiti žmonės.

Mano schemos gal nėra įspūdingos. Joms labiau tiktų pavadinimas „įspūdingai paprastos“. Paprastos todėl, kad pateikia tik maksimaliai apibendrintą lygį. Tai yra dvi piramidės, kurios padalintos į tris aukštus ir kiekvienas aukštas atitinką kokią nors labais svarbią žmogaus dalį. pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri daugmaž atitinka fizinį kūną, koks jis yra anapus suvokimo pačioje tikrovėje. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri atitinka sielos lygmenį, kuri mano vėl sugrąžinta į tiksliųjų mokslų dėmesio lauką. Taip pat ir siela yra anapusinė, kokia yra pačioje realybėje, apimant visas jos galimybes. Piramidės viršūnė yra suvokimas, kuriame atsiveria visas sąmonėje esantis paveiksliukas, rodantis žmogui jį supantį fizinį ir gnostinį pasaulį iki artimiausio horizonto. Tiesiogiai sąveikauti gali tik du apatiniai aukštai, o suvokimo aukštai, vadinami šviesos arkomis, tiesiogiai nesąveikauja.

Pirmame aukšte vyksta juslinė sąveika, per jutimo organus ir rodo fizinio pasaulio formas. Antrame aukšte vyksta, arba gali potencialiai vykti, telepatinė sąveika, kur sąveikauja tiesiogiai siela su siela. Tačiau visos šios sąveikos atvaizduojamos suvokimo šviesos arkoje, kuri pagal mano teoriją yra luksorinų lauke ir mes matome juslines, kokybines formas. Paveiksliukas yra surenkamas dinamiškai, iš tos informacijos, kuri paduodama į sielos ekranus ir čia apdorojama. Pasaulis gali atrodyti statiškas, bet jis pagaminamas dinamiškai iš nenutrūkstamo informacijos srauto, jeigu srautas nutrūksta – dingsta paveiksliukas. Tą kokybinę formą, kuri yra juslinis pasaulis ir minties suvokimas, vadinu realinu. Iš pradžių šis naujas terminas gali atrodyti keistas, neįprastas, bet reikia neužmiršti, kad aš pagal specialybę esu lingvistas ir su žodžiais, net labai neįprastais, dirbti esu įpratęs. Nors kitiems, kurie prie svetimų kalbų ir filologinės mechanikos neįpratę, tai gali atrodyti keista. Tad jeigu kam nors užkliūva mano naujadarai, turi prisiminti, kad aš esu užsienio kalbų specialistas.

(daugiau…)