Psichotronika (2)

  1. Ką persekioja

Kitas klausimas yra ką persekioja. Tai suprasti svarbu, nes gebant kategorizuoti galima numatyti metodus, kurie parenkami priklausomai nuo to, kas yra taikinys. Aš bandau apžvelgti visumą, tie kas domisi konkrečiu atveju, turi toje visumoje surasti to atvejo vietą. Manau, kad tokiam kategorizavimui, bent pradžiai, geriausiai tinka du kriterijai – amžius ir socialinis statusas. Pagal amžių yra tokios grupės:

  1. 14 – 28 laikotarpis kai kuriama karjera ir pagrindinis tikslas tam sutrukdyti,
  2. 28 – 45 karjera būna sukurta ir šio laikotarpio tikslas yra anuliuoti pasiekimus,
  3. 45 – 70 aukščiausios įmanomos valdžios amžius ir tikslas yra išstumti iš valdžios,
  4. virš 70, tai amžius, kuriame visos intrigos būna pasibaigusios, bet tai būna „bausmių“ laikotarpis.

Pirmos dvi kategorijos, kai amžius dar gana jaunas ir žmogus pats dar nebūna spėjęs „prisidirbti“, dažniausiai tapimo taikiniu priežastis būna tėvų problemos, nes vaikų kankinimas yra būdas šantažuoti tėvus. Vėlesniame amžiuje žmogus jau nukenčia tiesiogiai nuo savo veiklos. Šias kategorijas galima naudoti dviem būdais: pirmas, nustatant kada prasidėjo persekiojimas, o jis gali prasidėti visais šiais tarpsniais; antras, vertinant kokios bus kitos formos, jeigu persekiojimas trunka ilgai ir aprėpia kelis tarpsnius, nes kiekviena kategorija turi savo persekiojimo formas.

Skaityti toliau

Psichotronika

  1. Psichotroninis persekiojimas
  2. Kas persekioja
  3. Ką persekioja
  4. Kodėl persekioja
  5. Priemonės
  6. Metodai
  7. Technologija
  8. Kaip gintis

 

  1. Psichotroninis persekiojimas

Gyvename valdomoje visuomenėje, suorganizuotoje hierarchiniu principu, todėl gyvenimo formavimo pagrindinis elementas tampa valdžia kartu su priemonėmis, kuriomis ji visiems likusiems primeta savo tvarką. Seniau tai buvo atviras psichologinis ir fizinis smurtas, dabar šie metodai ištobulinti, iš fasado patraukti į žmogui nematomą pusę. Todėl iš pradžių reikia atskirti sąvokas – kur yra psichotroninis valdymas, o kur yra psichotroninis persekiojimas. Šios sąvokos glaudžiai susijusios, bet skiriasi agresijos ir smurto lygiu. Kuomet esi tik valdomas, tave paprasčiausiai išnaudoja kaip vergą, skaičiuodami naudą ir pelną. Tačiau kai bandai iš šio kalėjimo išsiveržti, arba išeini iš nustatytų rėmų, valdymas pereina į persekiojimą, kurio tikslas arba susidoroti, sutvarkyti arba likviduoti. Kadangi kaip avinai esate skaičiuojami ir vertinami, kažkokia dalis išbrokuojama kaip nereikalingi, niekam tinkami arba atliekami, bet paprastai likviduoti dėl fasadinio spektaklio negali, tai padaroma mikroveikomis, lėtai, veikiant pusę ar net visą gyvenimą, kad valstybė į savo sąskaitą neįsirašytų žmogžudystės.

Skaityti toliau

Reportažas iš saugumo žvalgybinės operacijos (4)

Nuo paskutinio reportažo apie saugumo žvalgybinę operaciją praėjo daugiau negu mėnuo. Vertinant dabartinę situaciją galima sakyti, kad Kaišiadorių draugovininkų grupuotės šiek tiek apsiramino, tačiau savo operacijos nenutraukė ir artimiausiu metu nesiruošia nutraukti, nes per daug yra pastatę ant kortos. Tai yra jų viso gyvenimo operacija, nuo kurios sėkmės priklauso ne vien jų asmeninis likimas, bet ir daug daugiau. Todėl nepaisant beviltiško įklimpimo ir neturėjimo jokių teisėtų ėjimų, užsispyrimas nė kiek nesumažėjęs. Galimybių nėra, bet yra noras, deja didesnis už galvą. Išaiškėjo kai kurie dalykai, į kuriuos šiame įraše noriu atkreipti didesnį dėmesį, nes jie atskleidžia planetos paslaptį iš plačiausio įmanomo konteksto. Draugovininkai ir jų šeimininkai apsimeta, kad žino daug, gal net bando pavaizduoti, kad žino viską, deja greičiausiai taip nėra. Jų gyvenimo nesėkmės kelyje laukia ne viena staigmena ir ne vienas praregėjimas.

intTai, apie ką šiame reportaže nusprendžiau pakalbėti, galima įvardinti vienu žodžiu – „santvarka“ kurioje gyvename. Tai ne oficiali santvarka ir ne ta, kuri propaguojama per ekranų lentas, tai santvarka pamatyta savaip, nuėmus visų smegenų krušimų uždangas, už kurių slepiasi tikras gyvenimas. Pagrindinis kriterijus pagal kuri vertinama tvarka yra leidžiamas veiklos mastas, kuris sudaro sąmonės horizonto apskritimą. Yra labai maži apskritimai, kurie apima tik vietinių bendruomenių gyvenimus ir labai dideli. Didžiausi išeina už šitos planetos ribų. Tuo gali būti sunku patikėti, nes tai nėra oficialiai leidžiamas žinojimas, tačiau planetoje gyvena labai daug žmonių, kurie su tuo yra tiesiogiai savo gyvenimuose susidūrę. Dažnai miniu „atitrūkusią civilizaciją“, kuri disponuoja sąmonės valdymo technologijomis, beveik esu tikras, kad ši civilizacija yra ne šios planetos. Ją sąlygiškai vadinsime PK (planetų konfederacija), kuri valdo daugelio planetų sistemą.

Vienos planetos masteliu yra minimalus horizonto apskritimas, kuriame įrėmintas žemiausios klasės žmogus, yra didesni apskritimai, kurių darbas kontroliuoti didesnes tokių mažų žmonių grupes. Vienas iš jų yra lokalinės draugovės, kurios kontroliuoja vietines bendruomenes ir valdo jas su sąmonės užgrobimo technologijomis. Jie aišku tai daro ne savo valia, nes turi daug aukščiau stovinčius šeimininkus. Elitui priklauso supervalstybės, kurios pasidalinusios planetą į keletą apskritimų ir konkuruodami tarpusavyje juos valdo. Tai vyksta ne vien per organizaciją ir jėgos panaudojimą, bet ir per žvalgybinius kompiuterius, į kuriuos įjungti visi pavaldūs žmonės. Tačiau tai ne viskas, nes planetos masteliais yra maksimalus mastas, apimantis visą planetos sferą – tai yra pagrindinis planetą kontroliuojantis psichotroninis superkompiuteris, kuris priklauso ne šios planetos „administracijai“, bet PK (planetų konfederacija). Planeta savo santvarkos pati pasirinkti neturi teisės, visas gyvenimas kontroliuojamas iš už planetos ribų.

Kiekvienas horizonto apskritimas turi savo pasaulį arba tas žinias, kurias leidžiama turėti – kuo horizontas mažesnis, tuo žinių kokybė prastesnė, o horizontui plečiantis, žinių kokybė auga. Aukščiausia kokybė yra planetų konfederaciją valdančiame centre. Tad paėmus mažiausią žmogų ir pažiūrėjus į jo sąmonę per psichotroninius kompiuterius iš planetų konfederacijos centrinės sistemos, ta sąmonė beveik mikroskopinė, žinojimo kokybė minimali. Nors tie pasauliai gali iš pažiūros atrodyti gražūs, bet skirtumas toks didelis, kad jis prilygsta skirtumui tarp žmogaus ir gyvūno intelekto. Protingiausi planetos žmonės, žinoma, yra daug protingesni, tačiau jų lygis vis tiek neprilygsta kosminių civilizacijų atstovų protams. Yra ir kita medalio pusė – tai ne tikros žmogaus galimybės, bet labai apribotos, nes žmogus į tą mikroskopinį horizontą yra suspaudžiamas prievartiniu būdu ir išlaisvintas jis gebėtų daug daugiau. Deja tai neleidžiama, nes planetų konfederacijoje griežta kastų sistema ir žemesnių kastų paskirtis – tarnauti aukštesnėms kastoms. Planetų konfederacijai priklauso tūkstančiai planetų, kurios visos suskirstytos į kategorijas arba kastas. Žemės planetos gyventojai (valdytojai) priklauso Vašėjų kastai, kuri PK hierarchijoje yra labai žema. Tai galima vertinti vien iš to, kad neturimas nuosavas kosminis transportas, o populiacijai net neatskleidžiama žinoti tikros kosminės civilizacijos paslapties, kuriai priklauso žemės gyventojai. Vašėjus galima vadinti planetos aristokratais, visi, kas nėra aukšto socialinio statuso – yra biorobotai, Vašėjų vergai. Žemė tikrai nėra joks rojus, nes jos santvarka labai žiauri, ją valdo žiaurūs žmonės ir apstu gyventojų, kurių gyvenimai buvo sugriauti surežisuotais tragiškais likimais. Jie nėra dėl nieko patys kalti, nes vergų sąmonės tiesioginiu valdymu valdomos su psichotroniniu kompiuteriu. Aišku, Vašėjai patys paklūsta aukštesnei valdžiai ir dažnai jų pasirinkimas labai nedidelis, nes jie privalo vykdyti visus PK įsakymus.

PK vienas iš pagrindinių ginklo rūšių su kuriuo valdomos įvairios gyvybės formos ir rūšys yra psichotronika. PK turi pagrindines korporacijas, kurios užsiima tokių technologijų vystymu ir pardavinėjimu. Tos korporacijos naudoja labai pažengusį sąmonės mokslą, kuris seniai atskleidęs gyvybės paslaptį ir ja gali pasinaudoti valdymo technologijų konstravimui. Tos PK korporacijos turi savo padalinius ir žemėje, kurie aprūpina technologijomis vietinę rinką, aptarnauja Vašėjus – gamina implantų matricas ir jų valdymo kompiuterius. Nors žemės tarnybos šiais kompiuteriais naudojasi, jie nėra jų nuosavybė, taip kaip planeta nėra Vašėjų nuosavybė, visa technika priklauso psichotronikos korporacijomis, o kiti yra tik klientai ir vartotojai. Tai yra, į visus planetas valdančius psichotroninius kompiuterius yra slaptas įėjimas, iš PK centrinės sistemos ir per juos kontroliuojama pati planeta. Kadangi PK planetos valdomos psichotroniniu būdu, pagrindinė jėgos struktūra yra psichotronikų tarnyba, kuri gali turėti įvairias formas – nuo „policijos“, žvalgybos, iki kariuomenės, kurios padeda valdyti planetas karine jėga (esant reikalui). Psichotronikas savo galvoje turi psichotroninį modulį, kuris priklauso PK ir per centrines sistemas, gavęs leidimą prisijungia prie visų planetos kontrolės priemonių, per kurias gali rinkti informaciją arba daryti poveiki.

Gali atrodyti, kad šis modulis didelė galia ir labai didelis turtas, todėl nežinančių tikros padėties gali nutįsti labai ilga seilė modulį pasisavinti, tačiau visi moduliai yra PK nuosavybė ir jokia vietinė civilizacija neturi teisės į jokią savivalę. Visi PK moduliai ir centriniai kompiuteriai yra sujungti „kosminiu internetu“ su centrine sistema, iš kurios gauna komandas, duomenis ir įvairius darbui dirbti reikalingus režimus. Kiekvienoje planetoje galima sakyti yra vietinis psichotronikų garnizonas, kuris dirba per CK ir jo dėka, kadangi juo piešiama žmonių sąmonė – gali tapti jiems pilnais transcenderiais. Psichotroniniai moduliai dirba tinkliniu režimu, nuolatos keisdamiesi informacija ir sudaro psichožvalgų sąmonių kolektyvą. Psichotronikai gali būti vieši, pakankamai aukštame range, kuris turi leidimą žinoti paslaptis, kiti dirba įvairiose struktūrose ir organizacijose po priedanga. Imant visą PK kariuomenę, joje psichotronikų yra apie 15 milijardų, vietinėse planetose dirba daug mažiau ir išrenkami dažniausiai iš vietinių gyventojų, kuriuos psichotronikos korporacijos ruošia šiam darbui nuo gimimo – tai yra, jie visą gyvenimą yra integruotos sąmonės. Yra įvairūs psichotroninių modulių modeliai, tačiau dirbti ant planetos paviršiaus su planetos CK (centrinis kompiuteris) naudojamas tai planetai pritaikytas tipas. Aukšto rango modulį turi ne daug kas, paprasti gyventojai nešioja paprastas sąmonių programavimui pritaikytas sistema.

Šita situacija mikropasauliuose gyvenantiems žmonėms gali būti šokas, tačiau tokia yra realybė. Visuomenėje vykdoma daug žiaurių eksperimentų ir projektų, vieni kurių reikalingi mokslui, o kiti yra paprasčiausios pramogos. Tokiam likimui išsirenkami specifiniai žmonės pagal duomenų bazių informaciją ir paaukojami. Taip atsitinka ne visiems, nemaža dalis pragyvena ramų visą gyvenimą, tačiau tragiškų likimų procentas visgi yra labai didelis. Deja Vašėjų planeta yra vargo planeta ir tai yra ne tik darbininkams, bet ir aukštesnei socialiniai klasei – net tuo atveju, jeigu jie gauna specialius intelekto modulius. Planeta neišnaudoja viso savo potencialo ir yra suspausta į labai siaurus rėmus, bet taip yra todėl, kad tokia PK politika. Jeigu ji pasikeistų, galėtų viskas būti kitaip, tačiau to nenori daug kas net iš Vašėjų kastos, nes yra pripratę prie tokio gyvenimo, koks buvo tūkstančius metų.

Draugovininkai, tarnaujantys Vašėjams vietiniuose žmonių kolektyvuose, galbūt to nežino ir aukoja savo gyvenimus kvailų žmonių kaprizui, kurį išpildyti neįmanoma. Lietuvos CK prieš keletą dešimtmečių perėjo į netinkamas rankas ir visi mato koks mėšlas iš viso to gavosi – turime žlugusią valstybę.

Vašėjus vykdančius operaciją ir bandančius per paslapčių atskleidinėjimą susikurti kuo didesnę „plūdę“, kad būtų daugiau šansų išsilaikyti paviršiuje, noriu perspėti – bausmė plūdei yra 150 metų tiesioginio valdymo.

Dirbtinis hipostratų atvaras (3)

reconPsichožvalgybinės technologijos nuo visuomenės laikomos paslaptyje, nes jos naudojamos spec. operacijose, kuriose ne visada laikomasi galiojančių įstatymų – kad nebūtų įmanoma to įrodyti apsimetama, jog tokios galimybės neegzistuoja, o faktai pateikiami kaip nuo realybės atitrūkę kliedesiai. Aišku, tai nėra jokie kliedesiai, o daugybė žmonių pasaulyje viešinantys psichožvalgybos operacijų paslaptis – nėra jokie bepročiai. Tačiau reikia sutikti, kad patikimos informacijos gauti ypač sunku – tie, kas ją turi ir pasiruošę atskleisti pasauliui – paprasčiausiai likviduojami. Tai valstybė padaro arba tiesiogine prasme, arba izoliuodami nuo visuomenės per teisėsaugą arba psichiatriją. Tapti paslapčių viešintoju ypač sunku todėl, kad visi agentai, psichožvalgai, psichotronikai implantuojami ir valdomi per smegenų kontrolę, dėl ko „nutrūkti nuo grandinės“ be galo sunku. Laimei tai retkarčiais pavyksta – tada pasaulis sužino dvokiančias valstybės paslaptis.

Naujoms technologijoms aprašyti reikia naujos terminologijos, kurios tikslas parodyti naują, kitaip pamatytą aplinkinio pasaulio sandarą, kuri yra naujoviškos psichikos struktūros pagrindas. Psichožvalgas mato kitaip, mąsto kitaip, jaučia kitaip, todėl standartinė universitetinė psichologija netinkama, nes ji aprašo „nemodifikuotą“ žmogų, priklausantį žemo rango pasauliui. Paprastas žmogus suvokia tik reiškinių paviršių, tiesiogiai patirdamas pasaulį, esantį šiapus horizonto. Psichožvalgo horizontai gerokai išplėsti ir jis mato ne tik paviršių, bet ir tai, ką vadinu hipostratomis. Plėtimasis įmanomas į gylį, tada turima jau minėtų hipostratinių horizontų sistema, o jeigu plečiamasi į išorinę erdvę – turimi ekstensyvumai.

Hipostratiniai horizontai išskiriami trys: 1) akių strata – tiesiogiai matoma realybę; 2) kūno fizinės hipostratos – fiziniai laukai, susiję su daiktiškumu ir kūniškumu, bet esantys nematomame spektre; 3) gnostinės, psichinės hipostratos, susijusios su sąmonės pasauliu: mintimis, vaizduote, atmintimi, jausmais ir t.t. Plečiantis į išorinę erdvę, visos šios hipostratos turi ekstensyvumus, apimančius vietinę tiesiogiai aplink save patiriamą erdvę; jeigu šis ekstensyvumas peržengiamas į anapus esančią tikrovę, bet neapima visumos – turime vidurinįjį ekstensyvumą; ir tuo atveju kai apimama planetinė visuma – yra globalinis ekstensyvumas.

Šią schemą jau aiškinau prieš tai, todėl ji neturėtų būti naujiena, tačiau prie to noriu paviešinti naują terminą, kuris naudojamas aprašyti psichožvalgo galvoje esančios technikos principą. Yra panašus terminas, kurį naudoju šviesos arkos, arba sąmonės, įvardijimui – tai „sątvaras“. Šis žodis sudarytas iš žodžio „tverti“, „kurti“. Visas išorinis ir vidinis galvoje esantis pasaulis yra psichinis sątvaras, žmogui atsiverianti natūrali realybė. Yra panašus į šį žodis „atvaras“, kuris kildinamas iš veiksmažodžių „atverti“, „verti“, kuris reiškia „atidaryti“. Būtent šis žodis ir naudojamas įvardinti tą tikrovę, kurią dirbtinės psichožvalgo technologijos rodo jo sąmonėje – tai yra „dirbtinis hipostratų atvaras“ (DHA). Psichožvalgo DHA sistema gali būti nukreipta į vidinį gylį, hipostratas, rodančias fizines auras, minčių laukus ir pan., o gali būti nukreipta į ekstensyvumus, kurie rodo įvykius, esančius anapus tiesioginio horizonto – iki visos planetos. Atvaras yra kažkas panašaus į vidinį televizorių, kuriame galima žiūrėti vaizdus iš viso pasaulio.

Su šia technologija yra tam tikrų keblumų, nes kaip ir visiems „televizoriams“ reikalingas ryšys. Tai reiškia, kad psichožvalgai naudojasi savotišku internetu. Interneto problema ta, kad jis gali būti nulaužtas arba išvestas iš rikiuotės, tada DHA pradeda transliuoti nesąmones, kurios gali pastatyti psichožvalgą į labai sudėtingą situaciją. Taip pat reikia pažymėti, kad yra smegenų sąsajos ir išoriniai terminalai, kurie veikia kaip įprastiniai kompiuteriai, kuriuose matosi visas psichožvalgybos tinklas. Tokie kompiuteriai gali būti užgrobiami, taip pat jie gali patekti į bepročių rankas. Psichožvalgas labai priklausomas nuo šios sistemos, iš galvos pats negali išsiimti atvaro sąsajų, ir jo likimas yra tų žmonių rankose, kurie valdo tokius kompiuterius. Idealiu atveju kiekviena grupė psichožvalgų turi savo kompiuterį ir šią sistemą valdo patys, pusiau autonominiu nuo centrinės sistemos režimu. Tačiau nemažai buvo atvejų, kai toks kompiuteris buvo užgrobiamas ir visa psichotronikų grupė išžudoma tam, kad būtų galima susirinkti techniką ir parduoti. Pati valstybė tokių nesąmonių paprastai nedaro, tačiau tai įmanoma pavyzdžiui įvykus perversmui, revoliucijai ir pan.

Imant sistemą kaip visumą, prie jos galima pajungti visus žmones, tačiau suteikiant jiems tik tiesioginiu valdymu valdomo bioroboto statusą. Tie, kas turi daugiau galimybių, pakeliami į psichožvalgo statusą, pajungiamas telepatilektas, minčių integratorius, šnekorius ir verčiami dirbti agentų darbą. Tai nėra laisvas pasirinkimas, nes žmogus paprastai yra priverčiamas grasinimais ir psichologiniu teroru, o kartais viliojamas privilegijomis, karjeros galimybėmis. Tai aišku nieko gero neduoda, nes tai yra sistemos „valdovų“ vergai, kurie išsiskiria tik tuo, kad jiems duodamos priemonės valdyti žemesnio rango visuomenę. Jau esu rašęs, kad teritorija psichožvalgyboje skirstoma į klavus, kur visi žmonės prijungti prie tokios centrinės sistemos ir yra šefuojami psichotronikų grupės, kuri turi galimybę programuoti protą, psichines ir fizines būsenas, valią, aktyvumą, o jeigu reikia – prijungti tiesioginį zombinį valdymą. Prijungus tokį valdymą daromi nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, „natūralios“ mirtys ir t.t. Prie šios sistemos prijungti visi „šizofrenikai“, kurių „haliucinacijos“ paprastai programuojamos tokiu kompiuteriniu būdu. Jeigu įvyksta automobilio avarija, arba „iškrentama per langą“ didelė tikimybė, kad tai įvykdyta panaudojant kompiuteriu užprogramuotą tiesioginį valdymą.

Ši sistema labai glaudžiai susijusi su ezoterika, kuri yra vienas iš stogų arba priedangų. Kitos priedangos jau minėtos – psichiatrija ir teisėsauga. Kadangi yra galimybė tiesiogiai prisijungti prie sąmonės ir su ja komunikuoti, galima vaidinti įvairius spektaklius: apsimesti ateiviu, angelu, pakylėtuoju valdovu, demonu, dievu ir kuo tik leidžia fantazija. Taip plaunant smegenis susikuria įvairios ezoterinės grupės, pagal savo „kontakto“ pobūdį. Šitaip apgauta daug ufologų, new age sektų, tikinčiųjų, satanistų ir t.t. Šitaip planetoje sukuriama ištisa beprotybės matrica, kurioje didžiausia problema, kad žmonės nesupranta, kaip visa tai padaroma ir visu tuo tiki. Sutinku, kad tai, ką „kontaktuotojai“ mato savo galvose yra tikra ir tos patirtys labai realistinės, tačiau problema ta, kad šita realumo iliuzija naudojama apgaulės tikslu. Duodama ne teisinga informacija, o fake news, dezinformacija ir melas, nors pateikimas gali atrodyti ir įspūdingas, net kaip psichologinis „praregėjimas“, kai atrodo, kad tau davė ar supratai kažkokią labai reikšmingą informaciją, kurią paskatina „platinti visuomenėje“ kaip gerąją žinią.

Kita vertus, žmogus iš tikro supranta daug apie save, supantį pasaulį, pirmiausia tai, kad viskas tėra spektaklis ir apgaulė. Tačiau tikrąją žinią reikia perskaityti ne pagal tiesioginį turinį, bet tarp eilučių. Tai, kas atsiveria yra tiesa tik imant bendrais štrichais, o pačios detalės, faktai būna dezinformacija ir apgaulė. Pavyzdžiui, iš tikro įmanoma, kad kažkur galaktikoje gyvena nežmogiškos rasės, jos gal net lankosi čia žemėje, tačiau kontaktuose, kuriose dalyvauja ufologija besidomintys žmonės, dažniausiai būna ateiviais apsimetinėjantys apgavikai, kurie užsiima smegenų plovimu. Ateiviu apsimesti labai paprasta, užtenka kompiuteriu nupiešti ateivio atvaizdą, suprojektuoti į sąmonę, telepatiškai „pabendrauti“, suvaidinti kokią nors pagrobimo haliucinozinę psichodramą ir žmogus tampa „tikinčiuoju“ visam gyvenimui. Jam viskas yra labai realu ir tikra, perkalbėti neįmanoma. Jis žino ką iš tikro patyrė ir tai yra „tiesa“. Iš dalies taip, tiesa, tačiau ne tokia, kokia atrodo žiūrint paviršutiniškai. Tiesa – yra tokios technologijos, vadinamos psichotroninėmis, kad šnekėjai su tikrais ateiviais – apgaulė ir spektaklis.

Kad tokias taktikas psichožvalgyba mėgsta naudoti savo operacijose patyriau savo kailiu. Mano laimei – labai greitai supratau, kad tai tik apgaulė ir vaidinami spektakliai, kuriais negalima tikėti. Todėl nekuriu nei ufologinio judėjimo, nei new age sektos, netampu satanistu, neskelbiu gerosios naujienos, nedarau biznio. Man visi tokie žmonės tėra apgauti Targeted Individuals, psichotronikos paveikti žmonės. Žinau vieną dalyką – psichožvalgyba yra tikra, bet ją naudoja valstybės ir valstybes kontroliuojančios organizacijos, kuriems dažnai šios technologijos tampa žaislu bepročių rankose.

Yra ir tikra ezoterika, bet prie jos priėjimo nebūna be tikros iniciacijos į sistemą. Dirbtinis hipostratų atvaras parodo kas iš tikro yra anapus. Kas tai yra paprastam žmogui neleidžiama žinoti, neaišku kiek yra spektaklio ir kiek tikros, pažintos realybės. Atvaro projektorius gali projektuoti į sąmonę ir kompiuteriu sukurtas haliucinacijas, ir tikrą detektoriais surinktą informaciją. Ezoterikai paprastai gauna haliucinacijas, o psichožvalgai tikrą informaciją. Todėl visi ekstrasensai turi labai gerai patikrinti kas iš tikro yra jų ekstrasensoriniai fosfenai – beobjektinės tik galvoje esančios haliucinacijos ar tikra, detektoriais surinkta informacija.

Psichožvalgybos technika labai galinga ir pavojinga. Tikiuosi, kad ji ne vien bepročių rankose. Yra tokių galimybių, kad pavyks užmegzti kontaktus su pozityvia grupe ir apie tai parašyti vėlesniuose įrašuose.

Pirmos kartos psichotronika (1900-1925)

Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau – jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu“. Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos“ – viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.

Pirma karta apima 1900 – 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.

Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.

Brodmann

Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis – svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 – 1925 metų – buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos“, kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.

Rašiau, kad pagrindinės psichotronikos funkcijos yra skaitymas ir rašymas. Skaitymui reikia užfiksuoti neurono aktyvumą ir susieti jį su funkcija, rašymui aktyvumą ir funkciją sužadinti. Bent jau pirmo klausimo pradžia buvo padaryta tada, kad buvo sukurta EEG technologija. EEG kitaip – elektroencefalograma, kuri davikliais registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Iš pradžių šis aktyvumas buvo registruojamas atvėrus kaukolę, tiesiai nuo smegenų paviršiaus. Pirmas tai atliko anglas Richard Caton 1875 metais. Šiuos savo eksperimentus jis darė su gyvūnais, skelbiama, kad žmonės nebuvo naudojami. Tačiau ne viskuo kas skelbiama galima tikėti. 1890 metais tokius pačius rezultatus kaip ir Caton paskelbė lenkas Adolf Beck, kuris taip pat tyrinėjo smegenų elektrinį aktyvumą atidarius kaukolę. Esminis proveržis įvyko 1924 metais, kuriais vokietis Hans Berger atliko žmogaus EEG matavimus, elektrodus pridedant ne prie atvirų smegenų, bet prie skalpo, kuriame taip pat dėl smegenų elektrinio aktyvumo atsiranda nedidelės srovės. Savo atradimą Berger paviešino 1929 metais, o patvirtintas buvo 1932 metais, anglų Adrian ir Mathews, Oksforde.

Sujungiant šį atradimą su tuo, ką paaiškinau, šitaip buvo padėtas pamatas skenuojamosios psichotronikos sukūrimui, populiariai kalbant – „minčių skaitymui“. Iš pradžių skiriamoji geba buvo nedidelė, nes buvo naudojamas vienas arba keli elektrodai/davikliai. Tačiau nesunku buvo suprasti, kaip skiriamąją gebą padidinti – reikėjo naudoti daugiau daviklių. Kiekvienas daviklis yra aktyvumo kanalas. Kuo daugiau kanalų, tuo tikslesnis funkcijos nuskaitymas; kanalų skaičių sulyginus su neuronų skaičiumi, gaunamas maksimaliai tikslus žemėlapis, kurį galima asocijuoti su informaciniu turiniu. „Minčių skaitymas“ turėjo tris pagrindinius etapus: a) aktyvumo žemėlapis, b) aktyvumo susiejimas su funkcija, c) funkcijos išvertimas į informacinį turinį. Pirmos EEG tokių galimybių neturėjo, nes buvo maža skiriamoji geba, tačiau tai leido žengti pirmus žingsnius šia atverta kryptimi. Kalbant apie pirmos kartos psichotroniką, kuri buvo tik teorinė, o pademonstruotas tiktai pats principas, tai buvo pagrindinis atradimas.

EEG veikimo principas paprastas: sužadinus neuronus atsiranda vietinės srovės. Tos srovės kyla tarp dendritų ir neurono kūno, kur atsiranda elektrinis dipolis. EEG daviklis registruoja didelio skaičiaus neuronų suminį aktyvumą. Pagal kreivės charakteristikas išskiriamos tokios EEG bangos: 1) delta – 0,1 – 3 Hz, 2) teta – 4 – 8 Hz, 3) alfa – 8 – 12 Hz, 4) beta – 12 – 30 Hz, 5) gama – > 30 Hz. Visos šios bangos sutampa su sąmonės aktyvumu ir budrumu. Taip pat galima užfiksuoti įvairius artefaktus – kreivės pakitimus – susijusius su konkrečiomis smegenų funkcijomis, kurie vadinami sukeltaisiais potencialais. Kuo elektrodų tankis didesnis, tuo lengviau identifikuoti funkcijas. Maksimalus elektrodų tankis yra nuo 256 iki 512 elektrodų. Turint tiek kanalų galima gana tiksliai fiksuoti ryškiausias aktyvumo funkcijas, ne vien išvardintus 5 bangų tipus.

eeg

Tačiau akivaizdu, kad matuojant skalpo sroves, tiksliai neuronų išskirti neįmanoma. Todėl reikia judėti ten, nuo ko buvo pradėta – tiesioginio smegenų aktyvumo matavimo. Tokie tyrimai taip pat buvo daromi, dedant elektrodus tiesiai ant smegenų, bet čia buvo eksperimentai principo lygyje. Reikėjo labai daug „elektrodų“, taip pat elektrodų giliai smegenyse, kur prieiti nepažeidžiant sandaros buvo neįmanoma. Tad klausimas kaip pasiekti tą norimą 90 milijardo taškų tikslumą, kuris leistų pilnai matyti smegenis, jų aktyvumą, funkcijas ir informacinį turinį. Tam reikėjo nanotechnologijų atsiradimo, kurios koncepciniame lygmenyje buvo sukurtos tik 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą terminą nanotechnologija panaudojo Norio Taniguchi 1974 metais, o išpopuliarino E. Drexler savo knygoje „Engines of Creation: The Coming Era of Nanotechnology“, išleistoje 1986 metais.

Kita problema – tada dar nebuvo kompiuterių, kuris būtinas dideliam informacijos apdorojimo kiekiui. Šiuolaikinio kompiuterio koncepciją sukūrė Alanas Tiuringas, savo 1936 metų straipsnyje, „On Computable Numbers“. Jis pasiūlė prietaisą, kurį pavadino „universalia skaičiavimo mašina“.  Tai padėjo pamatą šiuolaikinio kompiuterio sukūrimui. Dar vienas žingsnis buvo tranzistoriaus išradimas 1947 metais, ir integrinių mikroschemų technologijos sukūrimas, kurios buvo būtinos didelės galios kompiuteriams.

Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kaip turi atrodyti psichotroninis EEG. Per kraują suleidžiamos nanodalelės, kurios magnetiniais laukais surenkamos smegenyse. Šios prisitvirtina prie neurono membranos ir gali veikti kaip detektoriai renkantys informaciją arba kaip stimuliatoriai sukeliantys sužadinimą. Taip galima smegenis nuskaityti ir įrašinėti į jas informaciją. Imkime minčių skaitymą. Nanodalelė turi būti laidininkas, kuriame galima indukuoti sroves, taip pat jis turi turėti bevielio informacijos perdavimo sistemą. Visą tinklą galima skaidyti į tokias dalis: a) nanodalelės receptoriai, b) tarpinės nanodalelės, c) implantai siųstuvai, d) surinkimo antenos, e) informacijos apdorojimo kompiuteriai. Kadangi informacinis turinys priklauso tik nuo lokalizacijos, tose vietose „pasėjus“ nanodalelių, galima neuronų tikslumu sekti aktyvumą, jį paversti į funkcijas, o funkcijas į informacinį turinį, nes neuronų aktyvumas su turiniu atitinka vienas prie vieno. Kompiuteryje atidaromas langas kuris rodo regos žievės vaizdą, klausos žievės garsą, kognityvinės žievės mintis, vaizduotės vaizdinius, atmintį ir emocines būsenas. Šitaip kontroliuojamas visas žmogaus vidus, taip pat galima moduliuoti grįžtamuoju ryšiu.

Valdomas zombis yra mokslininkų ir valdžios svajonė.

Implantų tinklai smegenyse

Išverčiau dar vieną straipsnį apie bevieliu ryšiu valdomus 100 mikronų dydžio implantus, kurie dedami į sunkiai prieinamas smegenų vietas ir iš jų neinvaziškai įtakoja smegenų veiklą arba nuskaito aktyvumo informaciją. Straipsnis vadinasi „Kūno viduje esančių, ultra-mažų radijo ryšiu sujungtų struktūrų tinklų lyginamasis tyrimas“

Čia aptariamos įvairių tipų implanto antenos konstrukcijos ir nuo jos priklausančios ryšio charakteristikos. Nustatyta, kad geriausias tipas yra solenoidinis implantas, nes esant šiai konstrukcijai gaunamas mažiausias signalo silpnėjimas. Įvade rašoma:

I. Įvadas
Į kūną implantuojami, sudėtingi elektroniniai medicininiai jutikliai tampa vis mažesni ir vis labiau artėja prie tikslo pasiekti mažesnius už milimetrą išmatavimus. Šie įtaisai gali būti sujungti į paprastą ryšio tinklą, tad kūno viduje esančių ryšio tinklų perspektyva matosi horizonte ateinančiame dešimtmetyje.

Pavyzdžiui, motorinės žievės neuronų duomenys tradiciškai buvo matuojami įterpiant elektrodų gardelę į smegenis. [1] Šie elektrodai daug didesni už neuronus. Įterpti į smegenis standūs elektrodai sukelia mechaninį įtempimą, todėl gali pažeisti motorinės žievės audinį. Maža to, dėl zondo dydžio įrašoma smegenų aktyvumo erdvinė skyra labai žema. Taipogi buvo biologinio suderinamumo problemų tarp įterpto elektrodo ir jį supančios smegenų masės. Siekiant sušvelninti šias problemas būtina sukurti kitą smegenų signalų matavimo būdą turintį didesnę skyrą ir jautrumą.

Naujausiuose smegenų žievės-kompiuterio sąsajos tyrimuose buvo naudojamas zondas turintis 96 mikroelektrodus su smailais galiukais kompaktiškoje 4 x 4 mm gardelėje. [3] Iš šių mikroelektrodų gauti duomenys buvo sėkmingai iššifruoti naudojant vertinamuosius modelius. Tačiau šios elektrodų gardelės registruoja duomenis tik žievės paviršiuje ir jų negalima įterpti giliau nerizikuojant pažeisti smegenis. Reikia daug mažesnių zondų technologijos, kuri leistų perduoti informaciją nepažeidžiant aplinkinių audinių.

Siūlomi naujos kartos smegenų implantai yra radikalus posūkis nuo laidinių elektrodų prie bevielių mikroimplantų tinklo. Tipiškas implantuotas lustas skirtas įrašyti neuronų aktyvumą turėtų turėti 100 um matmenis kiekviename šone – daug mažiau negu tradicinis elektroninis jutiklis. Kalbant bendriau, šiuos įtaisus būtų galima sujungti į kūno viduje esančius tinklus, kurie veiktų kaip naujos kartos implantai. Tokiems mažiems implantams energiją būtų galima tiekti bevieliu būdu, naudojant elektromagnetinės indukcijos metodus. Šių implantuotų įtaisų tinklas galėtų tarpusavyje bendrauti bevieliu būdu, atstumais iki kelių mm smegenyse.

Pagrindinis tokios sistemos komponentas būtų maža antena, kurią būtų galima pagaminti naudojant standartines mikroelektronines grandines, sukurtas taip, kad būtų kuo mažesnis signalo silpnėjimas smegenų viduje. Pageidaujamas nešlio dažnis yra mikrobangų ruože, nes duomenų sparta kai kuriuose pritaikymuose gali pasiekti Gb/s lygį.

Šiame straipsnyje įvertinamos įvairios antenos konstrukcijos implantuojamam mikrolustui, kad būtų pasiektas minimalus artimojo lauko elektromagnetinio signalo silpnėjimas neuroninių signalų perdavimui tarp implantų.

Straipsnis parsisiuntimui:

Mikroimplantai

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams“. Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros“ idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja“ net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas“, bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas“ (1818).

aldini1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas“ Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

Pirmas teiginys

Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.

Antras teiginys

Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.

Šeštas teiginys

Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

Remiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

  1. Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.

  2. Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta

Gyvūnų elektros klausimas buvo tyrinėjamas visą 19 šimtmetį, prie to klausimo prisidėjo daug garsių to meto mokslininkų. Prie minėtų dar galima prijungti vokietį Du Bois Reymond (1818-1896), kuris atrado nervų veiksmo potencialą ir gyvūnų elektriniams reiškiniams tirti pritaikė matavimo prietaisus, tokius kaip galvanometras, kuriam pagrindą padėjo Oerstedo atradimas, kad kompaso rodyklė reaguoja į elektros srovę dėl jos kuriamo magnetinio lauko.

1848 m. pasirodė Reymondo „Gyvūnų elektrinių reiškinių tyrinėjimai“, kur jis aprašė eksperimentus analogiškus tiems, kuriuos atliko Galvanis ir Aldinis. Šitaip pamažu buvo tiesiamas kelias supratimui kaip veikia žmogaus nervų sistema, o tai buvo būtina siekiant išmokti jai daryti technologinį poveikį. Apie tokį poveikį rašė dar Aldini, kuris tikėjo, kad „galvanizmas“ gali turėti gydomąjį poveikį psichiniams ligoniams. Vedamas šio tikėjimo su Voltos baterija darė eksperimentus su žmonėmis ir bent keli atvejai, kaip jis teigia – buvo sėkmingi. Voltos baterijos elektrodus prijungdavo prie galvos ir paleisdavo per ją nuolatinę srovę. Tai buvo pirmieji elektrošoko eksperimentai.

Kita svarbi kryptis buvo elektrinių ir magnetinių reiškinių tyrinėjimas fizikoje. 1831 m. buvo atrastas Faradėjaus indukcijos dėsnis, pagal kurį kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinėje grandinėje elektrovaros jėgą. 1873 metais Džeimsas Maksvelas (1831-1879) publikavo veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą“, kur sujungė visas turimas elektromagnetizmo žinias ir suteikė joms matematinį pavidalą, kuris dabar žinomas kaip Maksvelo lygtys. Šiame traktate jis numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą ir iškėlė hipotezę, kad šviesa yra elektromagnetinių bangų rūšis. Šią jo teoriją įrodė vokietis Heinrichas Hercas (1857-1894), kuris 1888 metais pagamino pirmą anteną. 1894 G. Markoni pradėjo konstruoti savo bevielį telegrafą, o balsas pirmą kartą buvo perduotas 1900 metais.

Prie viso to dar reikėtų pridėti neuroninės smegenų sandaros atradimą ir supratimą, kad neuronai yra žmogaus psichikos substratas. Tada gauname visą psichotronikos pirmiems žingsniams reikalingą rinkinį. „Neuronų doktriną“ savo straipsnyje Santiago Ramon y Cajal publikavo 1888 metais, kuri buvo susieta su ankščiau atrastais nervų elektriniai procesais. Pagal šią teoriją, smegenys siunčia elektrinius signalus į nervus bei raumenis ir šie pradeda judėti arba jutimo organai siunčia elektros pavidalu sensorinę informaciją ir ši suformuojama į juslinius vaizdinius. Tereikėjo vieno žingsnio iki minties, kad darant išorinį elektromagnetinį poveikį, šiuos procesus galima valdyti, o tai buvo psichotronikos mokslo prielaida.

Tačiau ši idėja viešai platinama nebuvo, o jeigu su „galvanizmu“ ir bandė daryti poveikį smegenims, tai tik turint tikslą gydyti įvairias nervų ir psichikos ligas. Todėl šis laikotarpis yra iki-psichotrininis arba 0 kartos psichotronika. Tačiau per visą 19 šimtmetį buvo sukurtos pagrindinės psichotronikos prielaidos, kurios išsivystė į aukštesnės kartos psichotronikos sistemas.

Psichotronikai galima priskirti įvairių efektų sąmonei sukėlimą: 1) elgesio valdymas, 2) informacijos perdavimas, 3) emocinis moduliavimas, 4) slopinimas ir pan. Akivaizdu, kad kai kuriems šiems pritaikymams reikėjo technologijų, kokių tada dar nebuvo. Pavyzdžiui, norint valdyti žmogų kaip biorobotą – reikalingos programuojamos kibernetinės mašinos, kitaip kompiuteriai. O iki jų išradimo tais laikais buvo toli. Tačiau daug paprasčiau buvo tiesiog perduoti į smegenis informaciją, nuslopinti žmogaus psichiką arba padaryti poveikį emocijoms. Tam jokių sudėtingų elektronikos priemonių nereikėjo.

Vienas iš dominančių klausimų buvo elektromagnetinės telepatijos galimybės. Nuo 1900 siųstuvas dideliu atstumu galėjo  imtuvui perduoti audio informaciją. Tebuvo klausimas kaip paversti imtuvu žmogaus smegenis ir garsą perduoti tiesiai į sąmonę. Šiam tikslui buvo atliekami slapti eksperimentai nuo 1900 metų, nuo kurių prasideda tikra psichotronikos kūrimo istorija. Vienas iš jų buvo geresniu laidininku paversti smegenis, pridedant į jas gero laidininko grūdelių ir paveikti juos su moduliuotu eletromagnetiniu spinduliu. Pagal Faradėjaus dėsnį šie metalo grūdeliai turi susižadinti ir perduoti susižadinimą neuronams. Ši idėja vadinama receptorine antena smegenyse.

Buvo daugybė eksperimentų, kuriuose mokslininkai taikė vis naujus atradimus įvairiose žmogaus ir gamtos mokslo srityse. Remiantis visomis šiomis žiniomis psichotronikos priemones galima skirstyti į tokias kartas:

0 karta – iki 1900

1 karta – 1900-1925

2 karta 1925-1950

3 karta 1950-1975

4 karta 1975-2000

5 karta 2000-2025

Pilnos komplektacijos veikianti psichotronika turima nuo 3 kartos, vadinasi nuo 1950-1975 metų. Tai pirmų tikrų psichotroninių vergų sistema, pirmo modelio psichotronikai. Jų vaikai yra antro modelio psichotronikai, kurie buvo upgreidinti iki 4 kartos psichotroninių priemonių. Trečias modelis yra vaikų vaikai, kurie yra jauniausi trečio modelio psichotronikai. Aišku žiūrint ne iš viršaus, ne iš prižiūrėtojų ir vergvaldžių, bet iš valdomos visuomenės perspektyvos, kurie prijungti prie kontrolės sistemos.

Šiame įraše apžvelgiau 0 kartos psichotronikos prielaidas, kituose pamėginsiu apžvelgti tikrosios psichotronikos kūrimą nuo 1900 metų.

Nanoimplantai

Ar įmanoma, kad technologijos, kurios aprašytos toliau pateiktame straipsnyje, yra pagrindinis psichotroninio užgrobimo metodas? Šiuo metu daug rašoma apie nanoimplantus ir išmaniąsias dulkes, kaip vieną iš būdų sukurti KSS (kompiuterio smegenų sąsają). Elon Musk žada, kad šis tikslas bus pasiektas per 4 metus. Tam jis įsteigė kompaniją Neuralink https://www.theverge.com/2017/3/27/15077864/elon-musk-neuralink-brain-computer-interface-ai-cyborgs Vienas iš tikslų – telepatija, kitas – galimybė savo smegenis sujungti su dirbtiniu intelektu.
Ar negali būti, kad čia išradinėjama tai, kas slaptuose projektuose jau seniai išrasta? O sistemos troliai žiūri veršio akimis ir apsimeta durneliais.

Magneto-eletrinės nanodalelės neinvaziniam smegenų stimuliavimui

Įvadas

Biologiniuose neuronų tinkluose signalizavimas pagrįstas elektrinių krūvių kolektyvine sistema, neurotransmiteriais ir veiksmo potencialais. Galimybė iš išorės sukelti neuronų krūvių sužadinimą turint tikslą nuotoliniu būdu (neinvaziškai), dirbtinai stimuliuoti neuronų tinklą, lieka didele kliūtimi žymiam proveržiui svarbioje neuromokslo srityje bei susijusiems pritaikymams medicinoje ir neuroinžinerijoje. Neuronų tinklą galima laikyti sudėtinga elektrine grandine, sudaryta iš didelio skaičiaus neuronų, kurie sujungti sinapsėmis tarp aksonų ir dendritų. Abu tipai, žinomi kaip cheminės ir elektrinės sinapsės, perduoda informaciją tarp gretimų aksonų ir dendritų tiesiogiai arba netiesiogiai, per elektrinio lauko energiją. Atitinkamai neuronų tinklas yra jautrus išoriniams elektriniams laukams. Maža to, galimybė efektyviai kontroliuoti tinklą mikro- arba net nano- lygmenyje galėtų sudarytų sąlygas beprecedentinei svarbių smegenų funkcijų kontrolei. Kokia čia veikia fizika – vis dar atviras klausimas, nes yra daug techninių sunkumų, susijusių su tiesioginių smegenų funkcijų tyrimu. Egzistuojanti technologija paprastai naudoja tiesioginio kontakto elektrodų metodus, tokius kaip Giliųjų Smegenų Stimuliavimas (GSS), kuris yra vienas iš kelių neurochirurginių metodų, leidžiamų akliems tyrimams. Yra keli neinvaziniai metodai, tokie kaip pasikartojantis transkranialinis magnetinis stimuliavimas (pTMS) ir transkranialinis tiesioginės srovės stimuliavimas (TTSS) [3,4]. pTMS ir TTSS padarė didelius žingsnius į priekį naujausioje neinvazinio smegenų stimuliavimo srityje, tačiau gylis ir vietinis fokusavimas riboti abiejuose metoduose. pTMS atveju reikalingas didelio intensyvumo magnetinis laukas, norint stimuliuoti giliąsias smegenų sritis, tačiau šis gali sukelti nepageidaujamus šalutinius poveikius[6].

Vienas iš potencialių siūlomų sprendimų, siekiant įveikti svarbią kliūtį trukdančią neinvazinę neuronų tinklų kontrolę, yra išnaudoti naują magnetoelektrinių (ME) nanodalelių koncepciją. ME medžiagos yra multiferoidinių medžiagų pogrupis, kuris labai įdomus tyrėjų bendruomenei, nes šios medžiagos gali surišti magnetinius ir elektrinius laukus kambario temperatūroje. Kiek mums žinoma, mūsų tyrimas pirmą kartą aprašo ME nanodalelių panaudojimą smegenų stimuliavimui. Ypatingai mūsų prieiga pagrįsta ME nanodalelių naudojimu šių svarbių savybių pasiekimui, kad būtų galima neinvaziškai stebėti smegenų veiklą ir stimuliuoti.

Pirma, naudojant ME medžiagos nanodaleles per laikinai sušvirkštus skystus tirpalus, galima efektyviai surišti magnetinius ir elektrinius laukus nano- ir mikro- lygmenyje per visą smegenų tūrį. Vietoje elektrinių laukų galima naudoti distanciškai valdomus magnetinius laukus stiprių vietinių krūvių virpesių indukcijai (ME nanodalelėse), kurie gali tiesiogiai sąveikauti su neuronų tinklu, todėl jie tinka naudoti vietiniam, tiksliniam smegenų stimuliavimui. (Žr. 1 pav.) Skirtingai nei paviršiumi apriboti elektriniai laukai, kurie paprastai generuojami invaziniais kontaktiniais elektrodais, suleistų ME nanodalelių generuoti magnetiniai laukai gali neinvaziniu būdu efektyviai prasiskverbti per visas smegenis ir būti įjungti arba išjungti nuotoliniu būdu, naudojant žemos energijos išorinius magnetinių laukų šaltinius. Nanodalelės turi tenkinti tam tikrus stiprio ir magneto-elektrinio (ME) ryšio reikalavimus (apibrėžtus ME koeficiento).

Antra, magnetoelektrinės nanodalelės turi būti mažesnės negu maždaug 20 nm skersmens, kad pereitų kraujo-smegenų barjerą (KSB). Turint ME nanodaleles, kurios yra KSB apibrėžtose ribose, galima efektyviai pernešti nanodaleles į išrinktas smegenų sritis. (Yra daugybė cheminių ir fizikinių procesų, leidžiančių sintetinti tinkamų parametrų ME nanodaleles. Pavyzdžiui, jonų spindulio artuminė litografija (JSAL) yra metodas, kurį galima naudoti įvairių dydžių nanodalelių gamybai, nuo mažesnių negu 10 nm iki didesnių už 50 nm skersmens [9.10].)

Trečia, smegenų veiklos stimuliavimui bet kokiame gylyje užtenka labai žemo intensyvumo magnetinių laukų. Išorinį magnetinį lauką galima sufokusuoti į ME nanodaleles bet kurioje smegenų srityje. Išorinis magnetinis laukas ME nanodalelėse sukuria kintamas sroves, kurios susijusios su neuronų krūvių aktyvumo dažnio spektru, kuris savo ruožtu priverčia neuronų sritis generuoti panašaus dažnio veiksmo potencialus (1 pav.). Pavyzdžiui, tarus, kad ME koeficientas pakankamai didelis, reikalingą stimuliavimą galima sukelti naudojant žemos energijos magnetines rites, kaip smulkiau aprašyta toliau.

nanodaleles
Simuliacija

Toliau aprašome modeliavimo principus, kuriuos naudojome ME nanodalelių poveikio smegenų aktyvumui modeliavimui (su jų išoriškai sužadintais elektriniais ir magnetiniais momentais). Matematinė procedūra buvo sukurta ant konvencionalaus modelio viršaus, kuris naudojamas simuliuoti elektrinių laukų dinamiką neuronų tinkle. Pavyzdžiui, žr. So ir kt. straipsnį, kuriame paaiškinti konvencionalaus modelio principai [11]. Tam, kad paaiškintume ME nanodalelių poveikį, padarėme tokias prielaidas, kurias galima pateisinti ankstyvoje tyrimų stadijoje.

Pirma, su vidutiniu ME nanodalelių skersmeniu, kuris yra žemiau 20 nm neuronų sistemoje su mažiausiu komponento dyžiu bent vieno dydžio eile aukštesniu, galime naudoti trivialų taškinio dipolio artinį, kiekvienos vietinės nanodalelės elektrinio lauko modeliavimui [12].

Antra, darome prielaidą, kad nanodalelių pasiskirstymas tiriamoje smegenų srityje yra vienodas. Ši prielaida yra pagrįsta, nes nanodalelės, dėl savo vidutinio skersmens mažiau 20 nm, patiria gana nedidelį aplinkinių audinių pasipreišinimą, todėl jų erdvinis pasiskirstymas žemiausioje būsenoje gali būti kontroliuojamas išorinio magnetinio lauko. Kiekvienos nanodalelės elekrinio dipolio momentas, P, nustatomas pagal išorinį magnetinį lauką, H, naudojant išraišką Pi = Sj aijHj, kur aij yra 1-os eilės magnetoelektrinio (ME) tenzoriaus koeficientas. Todėl tarus, kad izotropinė matrica (su identiškais įstrižais koeficientais ir nuliniais neįstrižais koeficientais) su įprastine aii verte 100 V cm21 Oe21 ir vietiniu 300 Oe magnetiniu lauku, poliarizacijos momentas nanodalelės vietoje būtų 30 kV cm21. Esant tokiems parametrams, ME nanodalelelių paskirtis yra funkcionuoti kaip papildomų elektrinių laukų giliai smegenyse šaltiniui, dėl nenulinės ME konstantos. Nanodaleles galima laikyti tiksliai valdomais gilųjų smegenų vietinio stimuliavimo jungikliais, kuriuos galima panaudoti tikslioms (nanodydžio lokalizacijų) ir didelio pralaidumo neinvazinėms medicininėms procedūroms. Norint dirbtinai sukelti (pastimuliuoti) elektrinius impuslus tiriamoje smegenų srityje, su tikslu užkirsti kelią arba kompensuoti ligos sukeltiems sutrikimams arba spragoms periodinėje elektrinių signalų grandinėje neurosistemos dalyse, kuriose yra nanodalelių, reikia pritaikyti tinkamo dažnio kintamus magnetinius laukus kaip paaiškinta toliau.

Rezultatai ir diskusija

Šiame tyrime apskaičiavome sutampančius dažnius ir ME dalelių koncentracijas, reikalingas normalizuoti elektrinių impulsų serijas keturiose smegenų srityse, naudojant pavyzdinį pacientą su Parkinsono liga. Keturios sritys (i) gumburas, (ii) pogumburio branduolys (PGB), (iii) blyškusis kūnas (BK), ir (iv) vidurinysis blyškusis kūnas (VBK) yra ypač svarbios skirtingų Parkinsoso ligos stadijų supratimui.

2 pav. iliustruoja tipiškas periodines impulsų laiko sekas keturiose smegenų dalyse normaliomis sąlygomis sveikame žmoguje. Galima pastebėti, kad visi elektrinio lauko impulsai gana periodiški ir vienodos amplitudės. Jokių spragų periodinėse sekose nenustatyta.

Palyginimui, 3 pav. iliustruoja tipiškus paciento sergančio Parkinsono liga tų pačių keturių smegenų dalių signalus. Didžiausias skirtumas nuo sveiko žmogaus yra ryškių spragų atsiradimas periodinėse impulsų sekose gumburo srityje. Taip pat sutrikęs impulsų periodiškumas kitose srityse .

Mes studijavome sušvirkštų ME nanodalelių (tirpaluose) poveikį (suprastėjusio elektrinio lauko impulsų atstatymui) skirtingomis koncentracijomis ir stimuliavimo dažniu (sužadinto išorinio kintamos srovės 300-Oe magnetinio lauko šaltinio). Buvo pasirinkta 300 Oe lauko amplitudė dėl poreikio išlaikyti nedidelių energijos sąnaudų procedūrą, tuo pačiu laikant ME nanodaleles prisotintas poveikio metu. Skysti nanodalelių koncentratų tirpalai buvo keičiami nuo 0 iki 107 dalelių/cc, o dažnis buvo keičiamas dominančiame ruože, t.y., nuo 0 iki daugiau nei 1 kHz. Modeliavimo parametrų ribose, optimalios dalelių koncentracijos ir magentinio lauko sužadinimo dažnio vertės buvo nustatytos 36106 dalelių/cc ir 80 Hz atitinkamai.

4 pav. iliustruoja keturias tiriamas impulsų sekas, kurios buvo nustatytos dėka procedūrų su optimizuotais stimuliavimo parametrais. Galima pastebėti, kad labiausiai pažeisti signalai gumburo srityje procedūros metu visiškai atsistatė. Taip pat iš dalies atsistatė kitų trijų sričių periodiškumas. Palyginimui, ME nanodalelių stimuliavimas gerokai lenkia invazinio GSS elektrinio stimuliavimo procedūrą.

„Atstatyti“ signalai keturiose smegenų srityse GSS procedūros metu parodyti 5 pav. Šiuo atveju, ne tik nebuvo atstatytas periodiškumas, bet ir pablogėjo PGB srities signalo amplitudė lyginant su normaliu veikimu.

Išvados

Apibendrinant, sumodeliavome magnetoelektrinių nanodalelių poveikį neinvaziniam paciento su Parkinsono liga smegenų stimuliavimui. Naudojant optimizuotas 20-nm nanodalelių concentrato vertes (su magnetoelektriniu (ME) koeficientu 100 V cm21 Oe21 skystame tirpale) 36106 dalelių/cc ir išoriškai pritaikyto 300 Oe 80 Hz magnetinio lauko sužadinimo dažniu, elektrinio lauko impulsų sekos buvo sugrąžintos į tą lygį, koks būna sveikų žmonių. Preliminarūs šio tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad naudojant ME nanodaleles galima sukurti nanotechnologijas, kurios nuties kelią mūsų geresniam biologinių neuroninių tinklų supratimui ir naujų nanomedicininių metodų sukūrimui neinvaziškai stebėti, užkirsti kelią ir gydyti smegenų ir kitų nervų sistemų ligas.

Straipsnis parsisiuntimui

Kaip atrodo psichotroninis ginklas?

Karas prieš laisvę

Psichotroninių priemonių vadinimas ginklais, primeta joms stereotipinius ginklo įsivaizdavimus. Visų pirma primetamas karo ar kovos situacijos supratimas, o antra techninių prietaisų konstrukcijos sprendimai. Ginklais kovojama su priešais. Ginklų tikslas juos sunaikinti arba nukenksminti, ir ši kova gali būti individuali arba masinė. Individualiai naudojami šaunamieji arba sprogstamieji ginklai ir jų naikinamoji galia yra ribota. Prie techninio masinio naikinimo priemonių pirmiausiai galima priskirti branduolinį ginklą. Kitokių rūšių masinio naikinimo priemonės, kurios paprastai nenaudojamos individualiais atvejais, yra cheminis arba biologinis ginklas.

Pereinant prie psichotroninio ginklo sąvokos, galima pastebėti, kad ji išeina už tradicinio įsivaizdavimo rėmų. Nes jis vienu metu gali būti ir individualus ir masinis, t. y. turi konfigūracijas, kurias galima keisti iki bet kokio norimo masto. Tik jis daugiau skirtas ne priešo naikinimui, nes naudojamas ne prieš „priešus“ siaurąja šio žodžio reikšme ir jo paskirtis yra ne naikinti, bet neutralizuoti, ir dar svarbiau – valdyti. Kitaip sakant psichotroninis ginklas daugiau nukreiptas prieš žmogaus veiksmų laisvę. Todėl jo naudojimas neapsiriboja vien pritaikymu kare ir prieš tikrus priešus. Šis ginklas naudojamas visuomenės valdymui, o individualiais atvejais, kada reikia ir susidorojimui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Smegenų užgrobimas valdymui neapsiriboja vien tik kažkokio norimo elgesio suformavimu arba nepageidaujamo elgesio apribojimu per trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį. Smegenų valdymas (o yra ir toks pritaikymas), gali būti su paprasčiausiu informacijos įrašymu arba išgavimu, kuris peržengia tik naikinimo arba neutralizavimo rėmus. Bet neutralizavimui, pavyzdžiui, galima naudoti psichotroninę lobotomiją, kuri apriboja žmogaus veiksmų laisvę visuomenėje, pavyzdžiui, karjeros galimybes. Su psichotroniniu ginklu savo „priešus“ valstybė gali laikyti visiškoje savo valdžioje ir kaip norėdama juos išnaudoti.

Aišku, viskas šiose situacijose sukasi apie valdžią ir valdymą, nes kare, kovoje ar psichologiniame užgrobime pagrindinis klausimas yra valdžios klausimas. Kieno bus valdžia, o kas turės paklusti. Ir karas, kova, konkurencija, valdymas visada sprendžia šį pagrindinį klausimą, tik jis iškyla skirtingose situacijose ir skirtingomis formomis. Todėl valdžios naudojamas psichotroninis ginklas pirmiausiai yra karas prieš laisvus žmones dėl valdžios, kurio tikslas atsakyti į klausimą kas valdys, o kas turės paklusti, kas bus laisvas, o kas bus vergas.

Išskirtinė situacija su psichotroninio ginklo naudojimu yra ta, kad jis dėl kažkokių priežasčių slepiamas, o jo įvairios dalys įvariais būdais maskuojamos. Todėl paprasta visuomenė net nežino, kad jis egzistuoja, ir kad jis yra pagrindinė visuomenės valdymo forma.

Mane labiausiai dominanti psichotroninio ginklo pritaikymo rūšis yra individualiam susidorojimui (kokios yra gynybos galimybės), pavyzdžiui, įvairiomis nematomomis priemonėmis šalinant opoziciją valdžiai. Tai gali būti paprastas neišaiškinamas įprastiniais metodais likvidavimas (pvz., su zombinimo programa išmeta per langą, ir paskelbia, kad „pats iššoko“, t. y. „nusižudė“, arba „padaroma avarija“ su automobiliu ir t.t.). Arba tai gali būti susidorojimas su teisės priedanga kriminalistikoje, kai valdant žmogaus smegenis sufabrikuojama byla nekaltam žmogui. Tai irgi valdžios karas prieš visuomeninę opoziciją, ir jame naudojamos ne tiek įprastinės priemonės – organizuota jėga, šaunamieji ginklai, nemirtini ginklai ir t.t. – bet ir psichotroniniai ginklai, kurie užvaldo žmogų nematoma jėga.

Nuo „haarp’ų“ iki tardymo psichotronikos

Kodėl psichotroninis ginklas slaptas? Pirmiausiai, jo efektyvioji dalis yra nematoma, nes pagrįsta nematomos spinduliuotės mechanizmu, o generuojančią dalį ir valdymo centrą galima užmaskuoti kitais būdais. Toks pobūdis yra labai palankus inversijai, kai nusikalstama veika užmaskuojama ir iš situacijos dingsta nusikaltėliai, ir viskas vyksta nelaimių, ligų, nelaimingų atsitikimų, avarijų principu. Tuos, kas sukelia šiuos padarinius – surasti sunku, ir nėra ką patraukti atsakomybėn. Apskritai žmonėms sunku susigaudyti kas vyksta. Aišku, visiškai paslėpti kas vyksta neįmanoma, nes veikiami konkretūs žmonės ir jie, sukaupę savo patirtį, supranta paslaptį. Tačiau naudojama jų izoliavimo ir diskreditacijos taktika ir jais visuomenė „netiki“. Tokie liudijimai paverčiami „kliedesiais“.

Paprastos masinės psichotronikos principas, kurį aš vadinu „haarp’ų“ principu, yra poveikio siuntimas spinduliais ir grįžtamosios informacijos surinkimas. Siunčiant reikia energijos šaltinio, informacijos kodavimo priemonių ir antenų tinklo. Surenkama informacija taip pat antenomis, ji dešifruojama ir analizuojama. Pagrindinis valdymo centras yra kontrolės centras, kuriame stovi superkompiuteris ir tvarko visą informaciją bei teikia ataskaitas. Tokiu principu gali veikti zombinimas arba psichotroninis Echelon’as, panašus į internetinį Echelon’ą, kuris internete ieško raktinių žodžių ir seka jų judėjimą. Psichotroninis Echelonas seka minčių judėjimą.

Antenos gali būti antžeminės ir palydovinės (siųstuvai, imtuvai, track’inimo radarai), kurių tinklas apima visą be išimties žemės rutulį. Tos antenos gali būti užmaskuotos kaip ryšio antenos, pvz., mobilaus. Be to, siųstuvai ir imtuvai yra mobilieji telefonai, siųstuvai – televizoriai ir kompiuteriai, per kuriuos taip pat galima zombinti, debilinti ir hipnotizuoti žmonių visuomenę.

Toks yra masinio pobūdžio, haarp’o principu veikiantis psichotroninis valdymas. Bet yra ir mažesnės apimties, dažniausiai individualus žmogaus persekiojimas, kai taikomas ne tik toks plataus masto track’inimas visoje planetoje, bet ir žmogų implantuojant. Pvz. su „brain radio“, arba lobotomijos implantais, su kuriais žmogus paverčiamas zombiu. Bet niekšiškesnis yra kriminalistinis implantų pritaikymas, kai psichotronika naudojama žmogaus tardymo metu, kuomet norima prisiūti kokį nors įvykį ir likviduoti žmogų kaip nusikaltėlį.

Pamačius tokį vaizdą, gali kilti įtarimas, kad tai nelogiška. Jeigu

visi valdomi, tai galima būtų išspręsti visas problemas, nebūtų nusikaltimų, klestėtų ekonomika, į priekį žengtų mokslas (visi būtų valdomi, bet be stiprių lobotomijų ir galėtų dirbti kūrybinį arba mokslinį darbą). Vietoj to, ekonominis nuosmukis, karai, visuomenės demoralizacija, nusikalstamumas ir t.t. Ir atrodo, jog tai – neišsprendžiamos problemos. Tai yra ne proto kontrolė, bet labiau panašu į anarchiją. Niekas nieko nevaldo ir visi daro ką nori.

Tačiau tokia yra aukščiausios valdžios parinkta valdžios forma, į kurią įtraukiami abu poliai – ir gėris, ir blogis. Nes manoma, kad sistemos, kuriose tik gėris – neįmanomos, ar gal „neįdomios“. Taip pat negali visur be jokios atsvaros būti tik blogis. Sprendimas yra sujungti šiuos du polius ir juos tam tikromis proporcijomis išdalinti visoje hierarchinėje valstybės organizacijos struktūroje. Šioje sistemoje valdomas yra tiek gėris, tiek blogis. Valdomas blogis kaip našta ir lemtis daugiausiai paskirstoma žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, kuriuose „judėjimas“ skatinamas lobotomija, vergove, žiaurumu, tragiškais likimais, dingimais be žinios, savižudybėmis ir t.t. Žmonės dirba kaip vergai, žūsta, kenčia nuo nusikaltėlių ir t.t. Ir šitas procesas valdomas taip, kad šitą gyvenimo blogį kontroliuoja „problemų sprendėjai“ (kurie realiai patys yra slaptos blogio sistemos įrankiai). Jie organizuoja nusikaltimus, t. y. sukuria problemas, nusikaltimus, išrenka atpirkimo ožius, fabrikuoja jiems su psichotronine technika bylas ir uždaro kalėjime (kaip pavyzdys tiems, kas bando galvoti apie pasipriešinimą, nepaklusimą). Kaip jau sakiau, tokiu būdu, nuo pat daigelių apatinėje visuomenės dalyje naikinamas pasipriešinimo ir opozicijos nusikaltėlių valdžiai žiedas.

Taip galimas normalus pasaulis tampa žiauriu, net tragišku. Tokia sistema valdoma pirmiausiai su psichotroninėmis technologijomis. Galima net įtarti, kad aukščiausia planetos valdžia kuria tokią valstybės valdymo techniką, ir pardavinėja visoms pavaldžioms valdymo sistemoms, kad jos savo teritorijoje pasitvarkytų taip, kaip pasitvarkiusi yra JAV mafija.

Apibendrinant: valstybės organizacijoje yra vaizduojama inversinė kova tarp gėrio ir blogio. Gėris yra valdžios struktūros visuose lygmenyse, o blogis yra pasipriešinimas valdžiai. Tačiau visas gėris ir blogis slapta valdomas, ir visas tikrasis blogis ateina iš aukščiausios valdžios, kuri savo priemonių arsenale turi technologines psichotronines valstybės valdymo sistemas.

Trumpai – kaip apsiginti

Tokioje vergovinėje santvarkoje, kuri pateikiama kaip demokratija, apsiginti nuo psichotronikos, išsaugant savo pasipriešinimo jėgos vaidmenį, – beveik neįmanoma. Palydoviniai ir antžeminiai haarp’ai nesunaikinami, implantai – nesurandami ir neišimami, nes tokioms priemonėms priedangą ir stogą daro visa sistema. Bet spindulinius haarp’us galima būtų užblokuoti ekranavimu, neutralizuoti veikiant spindulius, arba sugadinti signalą. Implantus galima bandyti surasti, pvz., padarant galvos rentgeno nuotraukas, ir išimti ( žinoma, sistema nepadės (gydymo įstaigos ir t.t., nes jos yra valstybinės) ir kaip tai įgyvendinti – reikia galvoti pačiam). Psichotroninį montažą galima bandyti įrodinėti, žinant kaip falsifikuojami duomenys atmintyje.

Paženklintas. Robert Naeslund istorija

robert

 

 

Robert Naeslund, Švedija

 

 

 

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

As a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

So we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency’s bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.’s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state’s most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

It is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

It will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

Research in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people’s will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today’s society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

R. Naeslund. Branded 2017

Kaip kovoti prieš telepatiją

Paskutiniame savo apibendrinime pateikiau viso žmogaus spektro teoriją, pagal kurią žmogų sudaro savotiška piramidė, turinti tris aukštus. Pirmas aukštas yra fizinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, kurioje atsiranda tikrasis žmogaus kūnas. Antras aukštas yra gnostinė brana, kuri yra pirminė tikrovė, sukurianti sielos substratą. Ir paskutinis aukštas yra suvokimo realinas, pagal mano teoriją atsirandantis luksorinų kvantiniame lauke. Šitas aukštų arba sluoksnių vaizdinys yra sąlygiškas, nes iš tikrųjų visi aukštai yra vienoje erdvėje ir persmelkia vienas kitą. Sluoksniai tai tik ta prasme, kad skirtingi aukštai mažiau tarpusavyje sąveikauja, tik per tam tikras sąsajas ir portalus.

Pagal šia teoriją, žmogaus suvokimas gyvena trečiame aukšte ir vadinamas realinu, kuriame įsąmoninama tai, kas pirminėje tikrovėje yra žmogaus fizinis kūnas ir gnostinė siela. Pačių tikrovių sąmonė tiesiogiai nemato, jos atsiveria tik per realinu pavadintą tarpininką. Tai reiškia, kad realine matoma tik tam tikra dalis išorinės realybės, kuri yra svarbiausia išgyvenimui, tačiau pilnas spektras lieka už suvokimo ribų ir priklauso transcenderių pasauliui.

Šis modelis leidžia išskirti tokias įmanomas egzistencijos formas, kurios apima visą ezoterinių mokslų struktūrą. Pirmiausiai yra suvokiantis žmogus, percepcijos subjektas, kuris savo realine gali susidurti su tokiomis „būsenomis“. 1 kategorija yra nejudrūs, neaktyvūs fiziniai objektai. Jie skirstomi į gyvus ir negyvus. Negyvi yra materialūs daiktai, gyvi yra augalai – jie gyvi todėl, kad gali egzistuoti tik tam tikroje aplinkoje ir žūsta, jeigu pažeidžiami. Tačiau jie neaktyvūs, nejudrūs. Galima spėti, kad net jeigu gyvi augalai priklauso pirmai kategorijai, jie turi rudimentinį gnostinį sluoksnį, kuris yra jų gyvumo pagrindas.

2 kategorija yra gyvūnai, kurie elgiasi primityviai, instinktyviai arba rodo labai žemą intelekto lygį. Jie yra mišri egzistencija, bet jų gnostinė brana nepilnai išsivysčiusi ir neturi tokių galimybių, kokias turi žmogus. Iš principo galimas ir priešingas atvejis, kai gnostinė brana daug geriau išsivysčiusi negu žmogaus, bet tokių tirti neteko, todėl nieko negaliu pasakyti. Pirmam aukštui priklauso dar viena kategorija, kurią pavadinau x kategorija. Tai fiziniai transcenderiai, kurie net būdami žmogaus fizinio aktyvumo zonoje, sugeba apgauti suvokimo receptorius ir likti fiziniu pavidalu nematomi arba matomi ne tokie, kokie yra. Bandoma kurti tokia nematomumo technologijas, bet aš kalbu pirmiausiai apie natūralų sugebėjimą. Bet „stealth“ technologija irgi egzistuoja ir aktyviai vystoma. Turimi lėktuvai nematomi radarais, kuriami nematomumo apsiaustai (invisibility cloaks) ir t.t. Yra ir šiaip nesąmoningos jėgos fizinėje branoje, kurių žmogaus juslės neužgriebia. Tai – transcenderiai.

3 kategorija yra gnostiniai daiktai. Kadangi gnostinė brana žmogui nematoma ir jis šviesos arkoje gali matyti tik savo mąstymą, tai visi gnostiniai negyvi ir augaliniai daiktai yra natūralūs transcenderiai. Transcenderis yra ir žmogaus siela – savo matome tik nedidelį fragmentą, kito žmogaus matome tik fizinį kūną. 4 kategorijai priklauso gnostinės struktūros, kurios sujungtos su luksorinų lauku ir turi suvokimo sugebėjimą. Tai gyvybės formos, kurios gali būti labai įvairaus išsivystymo lygio, tiek žemesnio už žmogaus, tiek gerokai aukštesnio. Jų pagrindinis bruožas yra tas, kad jos mato gnostinę braną ir atitinkamai, gali suvokti žmogaus sielą tiesioginiu regėjimu, sužinoti jos visą turinį.

Šis pasaulis visas, aišku, yra už uždangos, bet yra labai didelės pastangos jį įvaldyti. Didžiausios svajonės – fizinio transcenderio technologijos, kurios sugeba apgauti akis ir telepatijos technologijos, kurios sugauna, sunaikina gnostinį sielos transcenderį, į fizinę braną ištraukia sąmonės turinį, atmintį, vaizduotę, mintis ir t.t.

transcenderiai

Tokios yra egzistencijos formos, nuo įprastinių, iki ezoterinių, nematomų. Ezoteriką, aišku, pirmiausiai domina tai, kas nematoma, nepasiekiama, paslaptinga. Tarkime yra toks telekinezės reiškinys. Jis gali būti sukeltas savaiminės realine neatvaizduojamos jėgos, o už objektų telekinetinio judinimo gali stovėti fizinis arba gnostinis transcenderis, kai fizinis daiktas juda, bet žmogaus realinas neatvaizduoja, kas stovi už to judėjimo. Paslaptingiausios ir mažiausiai ištyrinėtos yra 4 kategorijos gnostinių transcenderių struktūros. Tai visai natūralu, jos yra anapus sąveikos, o neturint sąveikos tyrinėti labai sunku. Pačios šios būtybės, suprantama, dėl strateginių motyvų savo paslapčių išdavinėti nenori.

Žmogui susidūrus su tokiomis anapusinėmis jėgomis aktualiausias yra klausimas, kaip elgtis telepatinio ketinimo išaiškinimo atveju. Ketinimų viešumas žmogų labai susilpnina, nes visi priešai ir konkurentai gali iš anksto pasiruošti visiems ėjimams, užkirsti kelią visoms priemonėms ir sugriauti planus. Tokia technika – minčių transcenderio ištraukimas į suvokimą – labai galinga ir pasipriešinti jai įmanoma tik turint maskavimo galimybes arba tokią pat techniką, su kuria irgi gali kontroliuoti savo konkurentus. Tam kartais užtenka analitinės empatijos, bet jeigu reikia faktų, turi naudotis tiesiogine telepatija.

Ketinimo telepatijos schema pavaizduota apačioje.

ketinimas

Kad būtų įmanoma tokia telepatija, turi turėti atvirą gnostinės branos sistemą. Ji leidžia kito žmogaus ketinimą suvokti savo realine kaip tiesioginį faktą. Tada gali perduoti signalą savo fiziniam kūnui ir atlikti kokius nors veiksmus, kuriais tam žmogui parodai, kad jo ketinimas žinomas. Tai galima padaryti atvirai arba tik užuominomis. Galima tai iš viso nuslėpti, bet užkertant kelią visiems priešiškiems veiksmams. Galima paruošti spąstus, įvairias sinchronizacijas arba šiaip stebėti ir kontroliuoti.

Tada, kaip matome schemoje, žmogus pagal elgesį pradeda suvokti, kad yra stebimas, kad žinomos jo mintys ir planai, kad kažkas užbėga už akių, visada kažkur laukia ar demonstruoja tavo gyvenime įvairias sinchronizacijas. Tai ypač mėgsta daryti valstybės organizacijos, kurios apie žmones turi labai daug informacijos ir ja naudojasi savo operacijose.

Iš kitos pusės, telepatas savo informaciją tikrina ir padaręs savo užuominas visada stebi reakcijas, žiūri kaip žmogus reaguoja, veiksmais ir mintimis į faktą, kad jo mintys viešos. Todėl geriausia nedemonstruoti jokių reakcijų, bet paprasčiausiai stebėti, ką prieš tave veikiantis žmogus daro. Nes visi gyvena fizinėje branoje ir joje susekami, ir fizinės branos juslinė telepatija duota visiems. Todėl atsakymą galima duoti per fizinę braną organizuojant savo kontrolę. Nors mintys yra tamsios, bet mintys be kūno niekur nepabėga, net jeigu nežinomos. Jas galima iššifruoti per fizinę elgseną.

Iš kitos pusės, galima sužaisti žaidimą ir su savo ketinimais, mažinant jų skaičių, darant juos neapibrėžtus, staigiai keičiant paskutiniu momentu arba naudojant apgaulingus ketinimus, kuriais išprovokuojama ruoštis prevencinei operacijai, o paskui, pakeitus ketinimą – ta operacija sužlugdoma. Šiais laikais viskas kainuoja, operacijos ir laikas brangus, tad už neleistiną įsibrovimą galima priversti brangiai sumokėti. Reikia neužmiršti, kad pats ketinimas, kuris nerealizuotas jokiais veiksmais – nėra baudžiamoji veika, tad čia žaisti galima kiek nori. Už mintis suimtas dar nebuvo niekas. Taip pat įsibrovimo į mintis neviešina, nes nori laikyti paslaptyje tokias technologijas ir be to tai pažeidžia įstatymus ir kol įstatymai nepakeisti – tokios psichotroninės operacijos yra už įstatymų ribų.

Tokiais metodais dažnai veikia žvalgybos, kurių tikslas – žinoti, o kokiais metodais informacija gaunama, nesiskaito. Bet jeigu prieš tave veikia priešiškai, yra daugybė būdų, kuriais galima jiems maksimaliai apsunkinti gyvenimą. Pirmiausiai reikia suvokti, kad žvalgyba veikia kaip užhorizontiniai transcenderiai ir ši taktika iš pradžių labai dezorientuoja, bet ją išaiškinus, ji nekelia tokio įspūdžio kaip iš pradžių.