Planetos modeliavimas

Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.

ateitis

Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo“ loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą“. Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį – neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.

organizacija

Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė – tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.

realinas

Realino toks pasyvus panaudojimas – nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų – technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Sistema ir diktatas

Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

  1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

  1. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

Tačiau, deja, individui šioje planetoje laisvės sąlygos yra sunkios, nes socialinė struktūra turi piramidės formą, ir ta vieta, kuri yra palankiausia laisvei yra pavergta ir beveik sunaikinta. Bendruomenė, masės ar kitokia, yra eksploatuojamas pamatas, organizuota bendruomenė, išlaikanti organizaciją; toliau yra organizacija su savo hierarchine-monarchine struktūra; jos pamatas yra platus, bet kuo toliau į viršų, tuo labiau jis siaurėja, kol pasiekiamas organizacijos “monarchas”, valdantis per organizaciją viską iki pat apačios.

Monarchas yra individas, iš principo net galima sakyti kad jis laisvas, nes nėra jokios aukštesnės struktūros, kuriai jis turėtų paklusti. Kita vertus, jo padėtis tokia, kad jis vos gali pajudėti, nes vaikšto taip, tarsi jo kojos būtų įmūrytos į betono blokus. Dėl šios priežasties, iš monarchinės viršūnės žvelgiant, kuriama tokia sistema, kad organizacija, atimdama iš bendruomenės laisvę ir ją organizuodama, paimtų iš jos kiek įmanoma daugiau nepriklausomybės ir nepavaldumo organizacijai ir paverstų ją lengvai manipuliuojamu įrankiu.

Tokioje situacijoje sunaikinamos beveik visos individuacijos ir laisvės galimybės, sunaikinamas laisvas individas. Visa transcendentinės laisvės energija iš visų socialinių pakopų yra perpompuojama į monarchinę piramidės viršūnę. Tokia sistema yra pagrįsta vampyrizmu laisvės užgrobimu, išsiurbimu ir pasisavinimu.

  1. Postmodernios sistemos

Tradiciškai bendruomenei transcendencija yra gamta, o organizacijai “gamta” visų pirma yra bendruomenė. Tačiau pačiais naujausiais laikais bendruomenei gamtą pakeičia ekonominė industrija, kurią turi aptarnauti sunaikinta bendruomenė, įkalinta tarp vergiško darbo ir televizinės kultūros pramogų iliuzijų, masinio poveikio priemonių. Nėra tokios dimensijos, kuri galėtų vienyti tokią bendruomenę tradicine prasme – nevienija nei industrinės mašinerijos aptarnavimas, nei telemiražai, ir nuo visiško išsibarstymo ir subyrėjimo saugo organizacijos gniaužtai, kurie bendruomenę organizuoja ir valdo.

Tačiau bendruomenės yra vaidinamos, pavyzdžiui, edukacinėje terpėje, egzistuoja laikinos jaunimo bendruomenės, kurie šią formą naudoja paruošiamojoje stadijoje, kol dar neišskirstyti po organizacijos ir ekonominės industrijos sistemą. Organizacija taip pat imituoja bendruomenę “po darbo”, sukūrusi žemesnės klasės valdymui skirtą sistemą, kurioje laisvalaikiu kuria neformalius, valdymui reikalingus ryšius.

Organizacija sukūrusi visą ekonominę industriją, bendruomenę pritaikė jos aptarnavimui ir individui tai vienintelė leidžiama socialinė gyvenimo forma. Galima sakyti, kad šiais laikais likusi tik nebendraujanti masės bendruomenė, iki apačios suorganizuota ir užvaldyta, paversta vergų ir zombių bendruomene. Darbininkas tarnauja verslininkui, o verslininkas tarnauja organizacijai ir ją išlaiko.

Tokioje situacijoje laisvei, kylančiai iš transcendencijos, postmoderniose sistemose vietos beveik nelieka visiškai, sistema nuo viršaus iki apačios yra priešiška bet kokiai individuacijai ir išsiskyrimui; priešingai, organizacijos tikslas visur kurti masę, nes masę lengviau valdyti. Nelieka nei laisvės organizacijos, asociacijos, nei iš transcendencijos išaugančios laisvės bendruomenės, nes viskas yra suorganizuota; kas sistemą griauna, pajunta visą realios diktatūros jėgą. Per daug nenutolstant nuo tikrovės galima pasakyti, kad gyvename diktatūros sąlygomis, kuri, naudodama netiesioginius susidorojimo metodus, valdo visą sistemą.

Sistema neliečia tik savęs, visi kas iš sistemos išsiskiria yra sunaikinami.

  1. Demokratijos spektaklis ir diktatūra

Istorijoje yra buvę daug valstybės organizacijos formų, dauguma iš kurių buvo atvirai diktatoriškos žemesniam sluoksniui, tuo tarpu kitos savo tikrąjį veidą buvo linkusios nuo visuomenės slėpti. Žinome, kad diktatūra yra valstybės organizacijos santykis su visuomene, kuriame nėra pagarbos žmogui ir laisvei: valdžia daro ką įsigeidžia, o valdomieji neturi jokių teisių.

Yra įprasta diktatūrą prieš-pastatyti demokratijai, bet faktas yra tas, kad abiem atvejais veikia organizacija, įtvirtinusi savo valdžią, todėl galima sakyti, kad tokias iš pažiūros skirtingas sistemas, diktatūrą ir demokratiją, sieja vienas giminystę rodantis bruožas – tiek viena, tiek kita yra organizacija. Skirtumas gal tik tas, kad diktatūra rodo savo veidą, o “demokratija” organizacijos, kuri rūpinasi tik savo valdžia, veidą yra linkusi slėpti naudodama spektaklį. Gali būti iliuzija, kad turima rinkimais pagrįsta atstovaujamoji sistema, bet juk visi žinome, kad niekas nieko neatstovauja ir kad rinkimai laipsniškai virsta parinkimu ir galiausiai savęs išsirinkimu. Tiesa tokia, kad valdo tie, kurių niekas nerenka ir kurie niekam neatsiskaito. Gali atrodyti, kad renkami vadovai ir kad jie “valdo”, bet visiems aišku, kad jie valdžia turi dalintis, švelniai tariant, su tais, kurių niekas nerenka – su valstybės organizacija, establishment’u. Rinkimai ir visuomenės dalyvavimas didele dalimi yra iliuzija, nes jis visur pasaulyje virtęs valdžios parinkimu visuomenei, kurį vykdo rinkimų režisierius – valstybės organizacija, visada išsirenkanti save pačią, ir net patys geriausi “renkami vadovai” nenugali establishment’o. O be tikrų rinkimų ir be tikro atstovavimo apie kokią demokratiją galima kalbėti – yra tik demokratijos spektaklis, vaidinamas visuomenei, o žmonių, kurie iš tikro valdo – niekas nerenka. Kuo tokia tikroji, su tikru savo veidu nedemokratinė valdžia skiriasi nuo diktatūros, establishment’o diktatūros?

Diktatūros esmę sudaro valdžios savivalė ir beteisė valdomųjų padėtis. Tačiau yra skirtingos diktatūros rūšys tiesioginė diktatūra ir netiesioginė diktatūra. Tiesioginė diktatūra pagrįsta atviru ir tiesioginiu susidorojimu su žmogumi – persekiojimai, suėmimai, kalinimas, trėmimas (kaip žinome iš istorijos). Netiesioginės diktatūros sistema yra suktesnė, ji tokia sukta, kad be akylesnio įsižiūrėjimo jos gali net nesimatyti. Netiesioginė diktatūra savo valdžią įgyvendina per sistemą, kuri yra užvaldžiusi visas įmanomas sritis.

Kas gali tokiai sistemai pasipriešinti, kai sunaikinta ne tik laisva, bet ir masės bendruomenė? Gimsta vis nauji individai; dalis jų pradeda eiti individuacijos ir laisvės keliu, bet arba yra suvirškinami establishment’o sistemos, arba sunaikinami. Ankstyva individuacija yra pavojinga, nes visam gyvenimui gali likti už sistemos borto ir jokios pastangos nepadės, nes toks bus užprogramuotas “likimas” visam gyvenimui. Laisvas žmogus organizacijai nereikalingas, tad jis automatiškai įrašomas į ekonominę industriją aptarnaujančių, jau minėtų, vergų klasę. Kitokio gyvenimo būdo sistemoje nėra.

  1. Naujausi pavergimo metodai ir priemonės

Mokslui vystantis ir taip bloga situacija tik dar blogėja. 2024 galima tikėtis tokios sistemos apogėjaus, kai JAV užvaldys planetą ir sukurs aprašytą sistemą globaliniu mastu. Baisu net pagalvoti – monstrų organizacija visos planetos mastu, ir pavergta visuomenė, neturinti jokių galimybių pasipriešinti. Galima spėti, kad laisvos visuomenės neliks visiškai ir niekur, ir organizacija nusileis iki pat apačios ir viskas taps tik viešpačiams pavaldžia sistema.

Laisvas individas neturės jokių šansų dėl kelių priežasčių: pirma nebus tokios terpės, kurioje jis galės gimti ir užaugti, nes sufašistėjusi organizacijos masė tam nėra palanki dirva; ir antra, laisvam individui pasipriešinti prieš visą planetą apėmusią organizaciją, apsiginklavusią pačiais naujausiais ginklais – nemirtinais, psichotroniniais – nebus jokių šansų. Kitaip sakant, galima galvą dėti, jog tai bus totalinio diktato sistema.

Nepaslaptis, kad organizacija sistemą taiko selektyviai, t. y., organizuotas persekiojimas, pasitelkiant psichotroniką taikomas individualiai. Tai reiškia, kad vieni sistemos diktatą jaučią, o kiti jo nejaučia, ir pastariesiems gali atrodyti, kad diktato net nėra. Tačiau tegul pabando kalbėti apie realią laisvę, ne tik iliuziją, ir pasipriešinti sistemai ir iš karto pajus, ką diktatas reiškia.

Establishment’o sistemos diktatas, aišku, reiškia masinį sekimą, persekiojimą ir susidorojimą, naudojant socialines struktūras, organizuotą gaujinį pjudymą, technologines priemones, tokias kaip psichotroniniai implantai.

Organizacijos naudojami implantai yra ideali susidorojimo priemonė, nes su jais gali užblokuoti gabumus ir valdyti žmogų kaip nori, ir tokiomis priemonėmis individuali laisvė lengvai gali būti paversta pajuokos ir patyčių objektu.

Tokią sistemą Orwelas puikiai aprašė savo romane, bet realiai laisvam individui ji bus dar baisesnė ir žiauresnė, nes žiūrint iš organizacijos monarchinės viršūnės, atskiras žmogus bendruomenėje bus tik radijo bangomis valdomas žaislas, viešpačių pramogai, rezervatas bus tik kompiuterinio žaidimo, žaidžiamo organizacijos monstrum in animo matrica. Pagalvokite, laisvas individas, realus žmogus – paverstas kompiuterinio žaidimo homunkulu, kurį savo pramogai antžmogiai gali valdyti kaip nori. Pasiektas bepročių haliucinacijų ir tikrovės susimaišymo aukščiausias taškas – monstrum in animo svajonė. 2024 -ieji…

Dar kartą apie lobotomiją

Apie psichotroninę lobotomiją jau esu rašęs, bet šis klausimas toks svarbus, kad norėčiau dar kartą prie jo sugrįžti.

Rašiau, kad pagrindinis lobotomijos principas yra srovių trikdymas neuronuose. Neurono dydis yra 4/1000 milimetro ir išoriniu elektromagnetiniu lauku sutrikdyti sroves tam tikrame smegenų žievės plote – labai lengva.

lobotomija

Elektromagnetinis srovių trikdymas skiriasi nuo kitų lobotomijos priemonių tuo, kad ši lobotomija nėra negrįžtama kaip, pavyzdžiui, chirurginė lobotomija, kuri sužaloja neuronus nepataisomai. Psichotroninės lobotomijos sistema yra „gudresnė“, nes su ja galima žmogui parodyti jo gabumus, o paskui vėl užblokuoti, siekiant jį šantažuoti ir reikalauti visiško paklusnumo, jeigu nenori, kad būtų sugriautas gyvenimas. Manau, kad tai yra labai didelės dalies žmonių paslaptis ir būtent dėl šios priežasties jie net cyptelėti bijo prieš valdžią, kurios rankose yra šios visuomenės valdymo priemonės. Jie šiai valdžiai uoliai tarnauja ir vykdo visus įsakymus, savo gyvenime vaidindami spektaklį, iš tikro būdami agentūros dalimi.

Šitaip blokuoti smegenų proto zonas galima su implantais arba galima taikyti nuotolines priemones. Jeigu nebuvo padaryta revoliucinių atradimų fizikos moksle, tai vienintelis laukas, kurį galima pritaikyti šiam tikslui yra elektromagnetinis tam tikro dažnio laukas, kuris gali sugriauti sinchronizuotus veiksmo potencialus vykdomuosiuose neuronuose arba stimuliuoja blokavimo neuronus, kurie reguliuoja signalo plitimą žievėje. Amerikiečiai, turi palydovinę RNM (remote neural monitoring – nuotolinis smegenų valdymas) sistemą, su kuria galima valdyti smegenų žievės žemėlapius per atstumą, iš palydovų ir jų neįmanoma niekaip susekti ir įrodyti, o uolūs tarnai ant žemės susidoroja su žmogumi agentūrinėmis priemonėmis, skleisdami diskredituojančią informaciją, abejonę, nepatiklumą tokia informacija. Šitaip siekiama absoliučios valdžios, iš kurios letenų negali išsprūsti nė vienas žmogus.

Globalistų valdžia nepalieka ramybėje nė vieno žmogaus ir tu gali būti tik arba tarnas, arba sunaikinimui skirtas priešas. Tačiau priešus atvirai naikina tik išskirtinėse situacijose arba tada, kai visuomenei būna praplautos smegenys ir žmogus, grupė arba nepaklusni valstybinė valdžia yra žodžiais ir propagandiniais atvaizdais paverčiami „teisėtu taikiniu“. Vyksta žaidimas, nes globalistų valdžia, siekdami išsaugoti savo iš pažiūros padorų veidą, pirmiausiai apdrabsto purvais savo auką, o po to susidoroja kaip „moraliniai nugalėtojai“. Tai visų valstybės organizacijų principas. Priešai naikinami ne bet kaip, bet metodiškai ir būtinai siekiant išsaugoti savo „moralinį veidą“, nors jie yra tikrų tikriausi monstrai.

Šitaip nelieka laisvų žmonių ir visi įspraudžiami į kampą. Tikėdamiesi „malonės“ turi stovėti prieš tokią valdžią ant blakstienų. Šitaip laisvos žmonijos upė suvaroma į dirbtinai iškastą kanalą, kurio paskirtis yra sukti globalistų valdomą mašiną. Pagal jų įsivaizdavimą – tai yra vienintelė žmogaus paskirtis, be kurios jis yra niekas, „niekam“ nereikalingas, nes ši globalistų valdžia įsivaizduoja, kad jie yra „viskas“. Tai jau akivaizdus bandymas susidievinti, kuris pagrįstas totaline iliuzija savo pačių ir savo valdžios atžvilgiu.

Ar yra būdų savo sąmonėje surasti požymių, kad nuo mokyklos laikų buvo vykdoma socialinė inžinerija naudojant lobotomiją, jeigu vaikas kilęs iš „neprivilegijuotos“ kastos. Reikia labai atidžiai stebėti savo mąstymą ir bandyti surasti įrodymų, kad kišamasi į sąmonės veiklą iš išorės.

Pirmiausiai gali būti ištrintos tam tikros mąstymo rūšys. Mąstyti žmogus gali trimis mąstymo rūšimis: a) žodžiais, arba žodžių vaizduote (tai yra vidinis šnekėjimas su savimi), b) sąvokomis, arba semantiniu mąstymu, kuris atribotas nuo garsinės žodžio formos, ir c) schemomis, tai mąstymas susijęs su vaizduote, kurioje suvokiamos įvairios vizualizuotos struktūros arba formos. Jeigu kokio nors mąstymo nėra, tai ne todėl, kad jo genetiškai „nepaveldėjote“, bet todėl, kad jis yra užblokuotas su psichotronine lobotomija. Tokio blokavimo tikslas yra socialinė inžinerija, su kuria formuojama valstybės organizacijos sistema, nuo lobotominių vergų juodadarbių iki „elito“, kuris turi visas savo smegenis, nors priversti tarnauti globalistų valdžiai.

Dar vienas ženklas, kad valdomas protas yra „pauzės“ vieta. Šiaip normaliose neužgrobtose smegenyse, mąstymas ir vaizduotė turi srauto formą, kurį žmogaus sąmonė gali greitinti arba lėtinti savo valios pastangomis. Tačiau, kad žmogaus sugebėjimai būtų mažesni, naudojamas „pauzės“ metodas, kai tas srautas kelioms sekundėms užblokuojamas ir šitas mąstymo srautas nutrūksta. Pagal tai, kaip žmogus šneka, galima nesunkiai nustatyti ar jis priklauso agentūrai, ar ne. Be pauzės šneka tik slapti agentai, o visiems kitiems uždedamas ilgesnis arba trumpesnis blokas, kad tam tikrais periodais mąstymas nutrūktų. Tai gali būti keli sakiniai arba net viso labo keli žodžiai. Visi šie socialinės inžinerijos metodai pradedami taikyti dar mokykloje ir tokiomis priemonėmis yra reguliuojamos karjeros galimybės.

Dar vienas subtilesnis lobotomijos būdas valdo pačią sąmonę, arba tiksliau sensorinės sąmonės suvokimo apimtį. Suvokimo apimtį parodo kiek vienu žvilgsniu regimoji sąmonė, o tuo pačiu ir vaizduotė, apima žodžių nejudinant akių. Kuo akys daugiau žodžių aprėpia, tuo greičiau gali įsisavinti informaciją. Tai gali būti vienas, du ar trys žodžiai, jeigu žodžių daugiau, tai galima atpažinti, kad žmogus buvo išrinktas valdžios „vertingesniam“ vaidmeniui. Aukščiausias rangas skaito tekstus eilutėmis ir pastraipomis iš viršaus į apačią, o ne iš kairės į dešinę. Greitojo skaitymo išmokti neįmanoma. Tai „dovana“, už kurią atidirbinėti paskui žmogus turi visą likusį savo gyvenimą. Norint nustatyti, kaip visą gyvenimą reikės atidirbinėti valdžiai, užtenka nukreipti žvilgsnį į eilutės vidurį ir pažiūrėti kiek žodžių aprėpia sensorinė sąmonė. Du ar trys žodžiai yra žemiausias užagentūrinis lygis. Atkreipkite dėmesį į tuos, kurie skaito greičiau, galbūt eilutę, o galbūt dar daugiau. Šimtaprocentinis požymis kam dirba.

Kuo daugiau žmonių suvoks tokius valstybės organizacijos socialinės inžinerijos principus – tuo geriau, nes atsiras galimybių priešintis tokiam nesąžiningos konkurencijos principui. Šio principo tikslas yra formuoti kastų sistemą, kai realiai konkuruojama tik kastos viduje, o tarp kastų apykaita yra labai menka. Tačiau kastų sistema yra tik valdančios klikos užgaida, kuri neturi jokios realios vertės išskyrus tiems, kas parazituoja žemesnių kastą sąskaita. Jie nori sau labai lengvo gyvenimo pasiėmę sau visą turtą ir protą.

Indijoje kastų sistema veikė tūkstančius metų, bet jokie supermenai aukščiausiose kastose neatsirado. Tai tik kai kurių grupių noras pasitvarkyti sau labai patogų gyvenimą – mūsų visų sąskaita.

Socialinio neteisingumo šaknys

„Protas“ ir deficito priežastys

Kadangi neseniai prasidėjo nauji mokslo metai, norėčiau dar kartą pateikti savo mintis apie mokymosi paslaptis. Dauguma suaugusių žmonių jas žino, tačiau situacija su jaunimu yra šiek tiek kitokia. Kadangi jie vis dar yra apdirbimo stadijoje ir nežino kokia bus pabaiga, kokios įvairių metodų pasekmės, taip pat negali į visą šią sistemą pažiūrėti iš šalies, jie nemato kai kurių elementarių, bet labai svarbių niuansų. Taip yra todėl, kad turint ribotą priėjimą prie aukštesnio lygio dalykų, nežinant kaip atskiri elementai ir detalės sujungiamos į visumą, neįmanoma pamatyti panoraminio vaizdo, kuris parodo visas sistemos paslaptis (pirmiausia tai, kad niekada nebuvo sakoma visa tiesa).

Tačiau šios paslaptys tai nebūtinai kokių nors įstaigų ir jų personalo paslaptys, nes labai didelė tikimybė, kad jie patys nežino šitų dalykų ir paslapties autoriai stovi dar aukštesniame lygyje. Mažoje valstybėje tai gali būti visos valdžios aukščiausi vadovai ir lyderiai, kurie turi galimybę prieiti prie globalinių paslapčių. Tai nebūtinai kokios nors žinios, slapti projektai, politinės ar socialinės programos. Šios paslaptys susijusios su pačiu žmogaus prigimties užvaldymu, kuris yra fundamentalus, nes yra visa ko pagrindas. Šitaip valdant pagrindą, aukštesnėms dalims suteikiamas tam tikras laisvės elementas, kuris kai kuriems nesusipažinusiems žmonėms gali atrodyti kaip tikra realybė. Pavyzdžiui, mokyklos gali atrodyti liberalios, nes leidžia mokiniams pagal savo „gabumus“ rinktis profilį, dalykus, lygį ir t.t. Kas renkasi tiksliuosius mokslus, kas humanistiką, kas menus. Tačiau tai tik laisvės iliuzija, nes „gabumų“ kontrolė priklauso valdžiai. Tai yra, pats psichologiškai gali svajoti ką nori, bet jeigu tam dalykui neduoda gabumų, tai profesionalaus lygio nepasieksi niekada ir bus neįmanoma konkuruoti. Kitaip sakant, valdžios psichosocialinės inžinerijos sistema parenka gabumus ir tu neturi jokios laisvės, turi „rinktis“ tai, ką sugebi. Nesirinksi – pats kaltas, nes programos pagal svajones – nekuriamos. Taigi laisvas pasirinkimas yra tik pasirinkimas to, kas parinkta, nes tai atrodo „racionaliausias“ sprendimas.

Natūraliai turi kilti klausimas: „Kaip tai įmanoma?“, „Ką reiškia gabumų parinkimas?“. Gabumai valdomi su psichotronine lobotomija, kuri gali būti labai stipri, stipri, lengva arba visai nenaudojama. Kai lobotomija nenaudojama, turimas vunderkindo lygis, toliau su lengva lobotomija yra talentai, o visi kiti yra protingi, vidutiniški ir itin negabūs. Reikia suprasti pagrindinę paslaptį, kad visi šie lygiai yra ne natūralūs, ne paveldėti, bet sukurti dirbtinai tam, kad būtų lengviau valdyti visuomenę. Ir mokslai kurių mokomasi – netgi ne esminiai, nes jų turinys yra labai žemo lygio. Mokymasis 12 metų reikalingas ne tiek žinių įsisavinimui, bet psichologiniam dresavimui, kurio tikslas charakterį padaryti paklusnų, lengvai valdomą, prisitaikantį prie sistemos ir nustatytos disciplinos. O tai labai svarbi suaugusių pasaulio dalis, kuriame tenka dirbti vergiškomis sąlygomis, neturint jokių teisių arba nemokant už jas kovoti.

Psichotroninė lobotomija yra priekinės smegenų žievės valdymo implantai, kurie kaktos srityje kuria įvairius slopinimo gradientus, su kuriais apribojamas arba visai ištrinamas žmogaus protas. Su stipria lobotomija ir visai „be proto“ žmonės vadinami „tuščiagalviais“ ne perkeltine ar menkinančia prasme, bet tiesiogiai, nes nuslopinus visą protą žmogus galvoje jaučia tuštumą, t. y., nėra jokių minčių ir jokių vaizdinių. Kaip tai padaroma jau yra techninis klausimas, į kurį neatsakinėsiu, nors panaršius šį blogą atsakymų galima rasti ir apie tai. Man įdomiau, kaip tai veikia psichologiškai ir kokias tai turi socialines pasekmes.

Judant toliau, galima preliminariai atsakyti į klausimą, kas yra mokymasis ir nuo ko jis priklauso. Mokymasis yra informacijos perkėlimas iš Sensoriumo į Kognityviumą. Jis priklauso nuo to, ar nesužalotos ir nesutrikdytos jungtys tarp šių žievių. Jeigu perkėlimas vyksta normaliai, tai išmokimas aukšto lygio. Bet jeigu su šiomis jungtimis kas nors padaryta ir nėra efektyvaus informacijos perkėlimo, tai mokymosi procesas sutrikdomas arba visai sustabdomas. Be abejo, svarbu ir tai, kaip vyksta procesai kiekvienos sistemos viduje, pavyzdžiui, ar nėra sutrikimų, dėl kurių atsiranda sumenkėjęs neuroninių jungčių pralaidumas. Ir paskutinis aspektas yra ar smegenų srityje nėra jokių trukdžių, kurie neleistų suformuoti normalų morfizmą atminties gnostiniame lauke, nes per struktūrą perleidus pašalinius laukų gradientus, morfizmas išardomas ir šitaip prarandama įrašyta informacija. Tad matome, kad šie procesai yra priešingi mokymosi tikslui, kuris siekia išugdyti įgūdžius arba žinias, kurie pirmiausiai įrašomi į atmintį. Jeigu ši vieta sudarkoma, žmogus negali išmokti nieko, o tai reiškia, kad jis nurašomas į žemiausią kastą, į kurią surenkami visi vidutinių ir menkų gabumų žmonės.

Žinant šią paslaptį ir pamačius kiek daug valstybės organizacijoje yra tokių žmonių, apima siaubas. Iki  70 %  žmonių yra su sutrikdytu Kognityviumu, kurį sudaro protas/mąstymas, protas/vaizduotė, atsiminimai, visų rūšių modeliavimas. Dėl neaiškių priežasčių silpnai perkeliama informacija iš Sensoriumo į Kognityviumą, silpnai įsimenami įgūdžiai ir žinios, labai netobulai veikia praktinio pritaikymo sistema tiek motorinė, tiek kognityvinė. Kyla klausimas ar įmanoma, kad ši situacija turėtų natūralias, savaimines priežastis. Visi žmonės turi tą patį kūną ir tas pačias organų sistemas ir čia nėra jokių variacijų. Taip pat yra vienodos smegenys ir vienodos kognityvinės smegenų funkcijos, kurių rinkinys turi būti visiems identiškas kaip ir organų sistemos. Jeigu tai būtų savaiminis reiškinys, tai 70 % žmonių būtų „proto invalidai“ iš prigimties. Kodėl tokių atvejų nematome nei su organizmu arba su sensorine smegenų žieve. Tarkime žinoma, kad tam tikras procentas žmonių gimsta su sutrikusiu arba silpnu regėjimu, bet tai niekada neviršija kelių procentų. Gali būti 5-7 %, bet niekada 70 %. Sensorinė žievė taip pat visų yra efektyvi ir veikia 100 % – nėra jokių regėjimo, girdėjimo talentų, nes tai kiek jie yra „intelektualūs“ daugiau priklauso nuo Kognityviumo, o ne nuo Sensoriumo. Bet viskas staiga katastrofiškai pasikeičia, kai iškyla Kognityviumo klausimas. Žmonės tampa iš esmės skirtingais ir tie skirtumai iš karto suskirstomi į pavaldumo kastas. Tam yra vienintelis paaiškinimas – ši stratifikacija yra dirbtinė, psichosocialinės inžinerijos pasekmė ir tai su prigimtimi neturi nieko bendra. Ši stratifikacija yra vergovinės santvarkos pagrindas, kurioje nėra jokio laisvo pasirinkimo, nes gyvenimas parenkamas nustačius tam tikrą gabumų lygį.

Gabumus vaizduojant labai primityviai, jie priklauso nuo kelių komponentų, iš kurių svarbiausias yra atmintis. Tai nėra paprasta atmintis, kurioje laikomi informaciniai vienetai, kuriuos reikiamu metu galima ištraukti ir sujungti. Atmintis yra modelis, asociatyvinė viso pasaulio holograma, kurios viduje yra visa panaudojimui reikalinga informacija, kurią galima perkelti į bet kokią formą. Kitas komponentas yra suvokimo apimtis, kuri natūraliai yra begalinė, tačiau valstybės organizacijos žemesnėje kastoje yra susiaurinta iki kelių elementų. Pavyzdžiui, nevedžiodamas akių žmogus gali suvokti tik kelis žodžius, nors pagal natūralų sugebėjimą turėtų matytis visas puslapis ir turėtų būti fotografinė atmintis. Nuo to, kiek šis sugebėjimas laisvas priklauso gabumų lygis, nes jis reiškia greitesnį informacijos įsisavinimą ir tobulą jos atgaminimą, priklausantį nuo skiriamosios gebos, t. y. ar atsimenama tik abstrakčiame temos lygyje ar galima atgaminti visas detales. Pagal tai atmintys būna semantinės, išskleidžiančios turinį arba ženklų, kai galima atgaminti ženklų sistemą, su kuria informacija koduojama. Be abejo, svarbu ne tik suprasti, bet ir atgaminti bei parodyti kitiems. O tai padaroma kalba. Kalbėjimo gabumai koduojami su pauze, kuri parodo kiek sakinių žmogus nesustodamas gali pasakyti. Šis gebėjimas nėra būtinai protas, nes svarbu ir tai, kas kalbama, tačiau be pauzės šnekantys žmonės natūraliai laikomi sėkmingesniais. Valstybės paslaptis ta, kad šis bendravimo aspektas valdomas taip pat kaip kiti gabumai, kurie tampa psichotroninio sutrikdymo taikiniais. Šitaip, su slopinimo implantais, žmogus padaromas „tuščiagalviu“, arba jeigu bent tam tikri sugebėjimai yra, tai jie pavaizduojami su įvairiais „defektais“. Tada sakoma, kad šis žmogus neturi ką pasakyti arba negali ir yra niekam nereikalingas ir neįdomus.

Nesunku pastebėti, kad tai yra viso pasauli bėda, ir šis klausimas kontroliuojamas visos planetos mastu. Gabumus reikia užsitarnauti arba turi pasisekti gauti didesnes kvotas visai valstybei. Be to, yra tam tikrų tautybių, kurios per visą istoriją šiuo klausimų turėjo daug privilegijų, nes jiems buvo leidžiama matyti platesnį panoraminį vaizdą savo vidinėje sąmonės dalyje. Tačiau, mano manymu, ši situacija neteisinga, nes protas yra žmogaus nuosavybė, o pasisavinimas, sužalojimas, arba ištrynimas yra nusikaltimas. Ir ypač didelis nusikaltimas tai yra, kai jis panaudojamas žmogaus sužlugdymui ir sunaikinimui. Šitaip globalinės mafijos žlugdomos ir valstybės, ir atskiri žmonės. Šios sistemos tikslas yra susikurti aptarnaujančių vergų sluoksnį, kad būtų galima naudotis jų fiziniu ar intelektualiniu darbu. Tai parazitiniai santykiai, kurių toleruoti negalima ir šią sistemą visomis priemonėmis reikia žlugdyti, siekiant išlaisvinti protą ir sąmonę, nes tai yra žmogaus socialinės laisvės pagrindas.

Vunderkindai ir gabumų mašinos

Šią temą galima dar labiau sukonkretinti, iškeliant klausimą „kas yra protas?“ ir „kokioje vietoje jis randamas?“. Tai ne kaukolės forma, ne kūno išvaizda, ne mimika, ne gestai, ne pliurpimas, ne drabužiai, ne mašina, ne praėjimas pro šalį ir t.t…. Ne “protingai pasakyta, nes ir aš taip galvoju”, „ne nieko nesuprantu, vadinasi tai turėjo prirašinėti labai protingas žmogus, nes tai, kas nesuprantama supranta tik „genijai““. Protas pirmiausiai yra patirtis, po to gebėjimas aprėpti ir pamatyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti. Tačiau šį gebėjimą turi visi žmonės – kaip vienodi yra Sensoriumai, taip vienodi yra visų žmonių Kognityviumai. Jeigu kas nors ne taip – tai jau neleistinas įsibrovimas.

Proto turinys efektyviausiai atveriamas naudojant kalbą, bet pati kalba – nėra protas. Tai visiems būdinga forma, kuri naudojama pasaulio atvėrimui savo ir kito žmogaus sąmonėje. Kadangi smegenys turi keturias pagrindines funkcijas, tai kalba ir protas neišvengiamai su jomis susijęs. Kalba yra regoje, klausoje, motorikoje, emocinėse reakcijose. Rega mato iš figūrėlių sudarytą tekstą, arba ji mato tekstą, kuris yra figūrėlių rinkinys. Informacijos paėmimas iš šių figūrėlių vadinamas „skaitymu“. Protas yra figūrėlių suvokimo plotas, tai yra kokio dydžio gabalą akys ir regos žievė sugeba suvokti. Didesnis gabalas reiškia didesnio informacijos kiekio įsisavinimas (vadinamas greituoju skaitymu). Toliau tai yra regimosios informacijos įsiminimas turinio arba ženklų forma. Kuo didesnį gabalą paima ir kuo efektyviau įsimena, tuo didesnis protas. Yra įvairių figūrėlių (ženklų) rūšių: šnekamosios kalbos, matematikos ir fizikos kalbos, logikos kalbos, muzikos kalbos, programavimo kalbos. Visos jos pagrįstos tuo pačiu principu ir gali būti vienodai sėkmingai išmoktos. Klausa supranta kalbos garsus ir garsais perduodamą informaciją. Tad šis kalbos aspektas (garsinis supratimas) turi būti greta klausos žievės. Ji suformuoja neuronų modulius, kurių reikia kaip tik šių šnekamosios kalbos savybių suvokimui. Elementai yra fonemos (kalbos garsai), kurios skirstomos į balsius ir priebalsius, besiskiriančius tuo, kaip iš burnos išeina oras. Yra dviejų rūšių figūrėlės: raidės ir hieroglifai. Raidės naudojamos tada, kai reikšmės suprantamos per garsų ženklus. Tai yra pagal tai kokios raidės užrašytos, mes suprantame žodžio tarimą, o su tarimu asocijuota žodžio reikšmė. T. y. per raides regos žievėje iššifruojame garsus klausos žievėje, o ši asocijuota su reikšmėmis esančiomis semantinėje atmintyje. Arba kalbos, kuriose naudojami hieroglifai, ženklas (figūrėlė) tiesiogiai asocijuota su reikšme, o tarimas asocijuotas papildomai iš atminties arba koduojamas specialiais papildomais prie hieroglifo ženklais. Pirma rašto sistema vadinama fonografine, o antra ideografine. Pavyzdžiui, matematikoje daugiausiai naudojami ideografikos principais pagrįsti ženklai, kurių reikia mokytis taip, kaip mokomasi kalbos hieroglifų.

Vienas iš svarbesnių sugebėjimų yra proto parodymas oratoriaus sugebėjimais. Šie sugebėjimai daugiau susiję su motorine žieve, kuri turi kalbos pirminį motorinį centrą ir kalbos prieš-motorinę sistemą, kuri paruošia kalbėjimui reikalingą informaciją. Kaip žmogus kalba priklauso nuo motorinės žievės normalaus veikimo ir nuo to, kaip efektyviai surenkama informacija, kuri yra kalbos garsinių ženklų turinys. Ištrinant protą, padarant žmogų „tuščiagalviu“, pirmiausia blokuojama semantinė sąmonė, kuri saugo visus informacinius išteklius, „istorijas“. Toliau, valdant motorinę žievę, įvedama pauzės sistema, kuri nustato, kiek sakinių žmogus gali pasakyti „neužstrigdamas“. Kaip jau sakiau, tam reikia nestringančio informacijos srauto, ir laisvo burnos raumenų valdymo centro. Visi šie centrai paprastai nėra sutrikdyti, ir natūraliai informacija plaukia laisvu srautu, tačiau kad žmogus neatrodytų „per daug“ protingu, šis srautas slopinamas ir įvedamos tokios pauzės, „kad negali pasakyti net vieno sakinio“. Negali, nes su slopinimo gradientais ištrintas kalbos gabalas, kuriame sąmonės viduje vaizdinio pavidalu surinkta visa informacija, kuri po to linijiniu būdu perkeliama į lingvistinę sintaksę. Žmogus, pavyzdžiui, mato šimtą sakinių informacijos, o kalbėjime juos „skaitydamas“, vieną po kito įgarsina. Taip veikia įeinančios sekos, kurios virsta modeliu arba semantikos gabalu; išeinančios sekos, kurios proto gabalą paverčia tekstu ir vidinis mąstymas, kuriame surenkami vaizdiniai modeliai ir semantiniai gabalai.

Pabandykime panagrinėti muzikos vunderkindo protą. Viskas prasideda nuo sensorinio pasaulio, kuriame yra muzikos instrumentai. Kokio nors instrumento talentas sugeba sujungti fizinį objektą ir manipuliavimo juo motorinius judesius, o šie jungiami su skleidžiamais garsais. Kiekvienas muzikinis instrumentas turi tam tikrą išgaunamų natų diapazoną, kuris visas turi būti atmintyje. Žmogus sugebantis įsiminti muzikos kūrinį, parašytą muzikos ženklais, kurie jau yra Kognityviumo turinys, ir perkelti juos į motorinius judesius yra muzikos talentas. Jeigu ši sistema ypatingai efektyvi, nes sugeba sugroti motoriškai sudėtingas kompozicijas arba turi labai gerą muzikinę atmintį ar įvaldęs didelį skaičių muzikos instrumentų yra vunderkindas. Tokie sugebėjimai ypač svarbūs geriems kompozitoriams, kurie išmano instrumentų diapazonus, moka tarpusavyje sieti didelį skaičių instrumentų (kaip orkestre), muzikoje yra išskirtiniai žmonės. Tačiau tokiais galėtų būti visi, o to nėra todėl, kad valstybės valdovai nemano, jog organizacija, kurioje visi užsiima tuo pačiu darbu – efektyvi. Vieni groja, o kiti šluoja gatves, bet tik dėl tokio sprendimo („o kas šluos, jeigu visi gros?“). Muzika, be to, yra pramonė („muzikos industrija“), kuri gauna didelius pelnus. Ir šiai pramonei reikia “darbininkų”, muzikantų. Todėl mokyklose tam tikram procentui išrinktų vaikų, sukuriama muzikinių gabumų programa. Šie gabumai panašūs į kalbinius, nes grojimas panašus į šnekėjimą, tik vietoj kalbos padargų naudojami rankų judesiai, kurie garsus, kaip balso stygos, išgauna naudodami muzikos instrumentą. Ir čia yra tokia pat atmintis, semantinis garsinis gabalas su įeinančiomis ir išeinančiomis sekomis. Tarkime mato natų puslapį ir po to linijiniu būdu su instrumentu išgroja užrašytas melodijas.

Bet muzika yra riboto diapazono psichoakustika, kuri paklūsta fizikinės akustikos dėsniams. Kiekviena nata turi savo dažnį ir jų sąskambiai paklūsta fizikos dėsniams. Galima parašyti analizės algoritmą, kuriame pagal fizines charakteristikas kompiuteris surastų visus gražius sąskambius ir išrinktų iš jų mažorines arba minorines melodijas, kurios pagal psichoakustikos dėsnius daro emocinį poveikį žmogui. Pirmiausiai atskiriami blogi ir geri sąskambiai. Blogi suvokiami kaip nedarnus triukšmas, o geri – kaip graži muzika. Tada patyrinėjamos sekos ir surandama visa muzika, kurią su konkrečiu instrumento diapazonu galima išgauti. Taigi sujungus muzikinį talentą su šiuolaikinėmis technologijomis, galima sukurti labai gražią muziką, jeigu tik yra toks tikslas. Tačiau nebūtinai šio tikslo siekiama, nes per muziką valdomos masinės emocinės būsenos ir jeigu ji skirta žmonėms iš žemų kastų, tai muzika skiriama psichologiniam naikinimui. Atseit, tokia sąmonė „neturi teisės“ patirti nieko gražaus. Be to, jeigu muzika susieta su tekstais, tai jų turinys taip pat perduoda atitinkamą propagandą, su kuria žmonėms, ypač vaikams, plaunamos smegenys, jie emociškai hipnotizuojami patirti neigiamas sąmonės būsenas.

Baigdamas šį skyrelį dar noriu pridurti tai, kas irgi yra neviešinama su gabumais susijusi paslaptis. Kadangi turimos sukurtos psichotroninės SKS (smegenų-kompiuterio sąsajos) sistemos, tai yra galimybė išplėsti smegenų gebėjimus panaudojant idealią kompiuterinę informacijos saugojimo sistemą ir, sujungus ją su smegenimis, gauti „fenomenalią“ atmintį. Tad taip ir gaunasi, kad idealiai groja, idealiai tapo, idealiai kalba, idealiai skaičiuoja Superkompiuteris, o talentai yra tik bio-robotai. Aišku, tokio likimo nenorėtų niekas, net jeigu taip įgyjama šlovė arba susikraunami pasakiški turtai… Niekas nesako, kad nėra „natūralų“, bet kūrybinių industrijų poreikiai irgi daro savo, pirmiausiai dėl pelno…